Civilinė byla Nr. 3K-3-239/2012
Teisminio proceso Nr. 2-43-3-01690-2010-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1;
(S)
21.4.1.2; 30.5; 34.2; 45.6; 123.7; 123.9
2012 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. J., V. J., V. G., V. S., S. M., R. K. ieškinį atsakovams Valstybinei įmonei Registrų centrui, Klaipėdos filialui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Šilutės žemėtvarkos skyriaus, R. B. ir A. B. dėl administracinių aktų dalies panaikinimo ir valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai A. J., V. J., V. G., V. S., S. M. ir R. K. (pradinės ieškovės Nijolės B. J., mirusios 2007 m. lapkričio 23 d., ir jos sutuoktinio V. J., mirusio 2008 m. liepos 4 d., įpėdiniai ir teisių bei pareigų perėmėjai) ieškiniu prašė panaikinti: 1) Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. įsakymo Nr. 420 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Šilutės rajone“ dalį dėl asmeninio ūkio žemės sklypų patvirtinimo ieškovų senelei A. B. P.; 2) Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 13.6-199,,Dėl Pagrynių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo projekto patvirtinimo Šilutės rajone“ dalį dėl asmeninio ūkio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinimo A. B.; 3) Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. 13.6-1330,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, žemės sklypų pardavimo, įregistravimo Šilutės rajone“ dalį dėl 1,55 ha asmeninio ūkio žemės sklypo pardavimo R. B.; 4) pripažinti negaliojančia 2004 m. birželio 11 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir R. B. bei A. B.. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovų senelei A. B. P. nepagrįstai buvo atsisakyta suformuoti 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypą prie Atmatos upės Šilutės rajone, Šyšos kaime, ir žemė paskirta kitoje vietoje, kai už ginčo sklypą buvo sumokėta vienkartinėmis neindeksuotomis išmokomis, kurias paveldėjo N. B. J.. A. B. P. kitoje vietoje paskirtu asmeninio ūkio žemės sklypu nesinaudojo ir jis nebuvo suformuotas, ji iki savo mirties kaip ganykla naudojosi 1 ha žemės sklypu palei upę. 2004 m. pavasarį N. B. J. sužinojo, kad šalia jos namų valdos 1,55 ha žemės sklypas yra paskirtas atsakovams R. ir A. B. ir 2004 m. birželio 11 d. sutartimi parduotas jų privačion nuosavybėn. Ieškinyje teigiama, kad administraciniai aktai dėl asmeninio ūkio žemės sklypų suprojektavimo priimti pažeidus asmeninio ūkio žemės sklypų projektavimo principus, o valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis nepagrįstai ir neteisėtai sudaryta su A. ir R. B.. Ginčijami aktai, ieškovų teigimu, yra neteisėti, sudaryti suklastotų dokumentų pagrindu, prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Šilutės rajono apylinkės teismas 2008 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų R. B. ir A. B. apeliacinį skundą, 2009 m. birželio 4 d. nutartimi Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. sprendimą paliko galioti, papildydamas jį dalimi dėl restitucijos taikymo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartyje šioje byloje išaiškinta, kad teisinius padarinius, atsirandančius mirus asmeninio ūkio žemės naudotojui, tuo metu reglamentavo Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-940 redakcija, galiojusi nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d.), kurioje buvo nustatyta, kad tuo atveju, kai asmeninio ūkio žemės naudotojas sumokėjo už perkamą asmeninio ūkio žemę, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina toje vietovėje gyvenantiems testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą įpėdiniams, jeigu šie paveldėjo toje vietovėje esančius pastatus (ar jų dalį) bei patys ar jų šeimos nariai neturi asmeninio ūkio žemės. Kasacinis teismas panaikino Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartį ir bylą grąžino iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Apeliacinės instancijos teismas 2010 m. birželio 30 d. nutartimi panaikino Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Šilutės rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad A. B. P. mirties dieną teisinius padarinius, atsirandančius mirus asmeninio ūkio žemės naudotojui, reglamentavo Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-940 redakcija, galiojusi nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d.), kurioje nustatyta, kad tuo atveju, kai asmeninio ūkio žemės naudotojas sumokėjo už perkamą asmeninio ūkio žemę, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina toje vietovėje gyvenantiems testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą įpėdiniams, jeigu šie paveldėjo toje vietovėje esančius pastatus (ar jų dalį) bei patys ar jų šeimos nariai neturi asmeninio ūkio žemės. A. B. P. teisių perėmėja, jos duktė N. B. J. tame pačiame kaime turėjo sodybą bei asmeninio ūkio žemę, t. y. tokiu atveju paveldėjimo teisė nebuvo absoliuti, ši teisė buvo ribojama įstatymo. Teismas ieškovų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šio Žemės reformos įstatymo straipsnio atitikties Konstitucijai, straipsnio nuostatoms jau esant panaikintoms, Konstitucinio Teismo sprendimams atgaline tvarka negaliojant, atmetė, nes bet koks sprendimas neturės įtakos šios bylos baigčiai. Teismas nesprendė valstybės institucijų pareigūnų vaidmens vilkinant sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą su A. B. P., nors dėl šio fakto buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 94-1-01329-05, kuriame 2006 m. rugpjūčio 30 d. buvo priimtas procesinis sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nesant įtariamosios B. U. veikoje nusikaltimo požymių. Nagrinėjant civilinę bylą nenustatyta, kad atsakovai, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atstovai, kurių teises perėmė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyrius, rengdami dokumentus ginčijamo sklypo pardavimui, būtų pažeidę sandorio sudarymo metu galiojusius įstatymus, o nustatyta, kad atsakovai R. B. ir A. B. ginčijamą žemės sklypą nusipirko teisėtai, nepažeisdami įstatymų ir yra teisėti šio sklypo savininkai, todėl nėra pagrindo pripažinti šį sandorį negaliojančiu.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo V. J. apeliacinį skundą, 2011 m. spalio 28 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas dėl ieškinio senaties nepasisakė, todėl laikytina, kad praleistas ieškinio senaties terminas buvo atnaujintas, taikyti senatį nėra pagrindo. Teisėjų kolegija nurodė nemananti, kad Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. 1-940 redakcija, galiojusi nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d.) norma, kuri tam tikroje žemės reformos stadijoje ribojo įpėdinių teisę įsigyti mirusio asmeninio ūkio žemės naudotojo, sumokėjusio už perkamą asmeninio ūkio žemę, žemės sklypą, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems principams, nes ši teisės norma numatė konkrečius atvejus leidusius įsigyti mirusio asmeninio ūkio žemės naudotojo sklypą. Kolegijos nuomone, žemės reformos pradžioje toks žemės įsigijimo ribojimas buvo pateisinamas, nes reguliavo asmeninio ūkio žemės paskirstymą ir ribojo asmenų, kurie neturėjo teisės įsigyti asmeninio ūkio žemės sklypo, galimybę jį įsigyti per paveldėjimo institutą ir (ar) įsigyti daugiau asmeninio ūkio žemės, nei buvo numatyta (ginčo santykių metu galiojusio 1994 m. kovo 16 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ 2.6 punktas). Žemės reformos įstatymas buvo keičiamas ir tobulinamas nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. 29 kartus, todėl kolegija nemano, kad apie ginčijamos normos prieštaravimą Konstitucijai rodo faktas, kad ji galiojo tik dvejus metus. Kolegija pabrėžė, kad ginčijama norma jau negalioja, sprendiniai jau yra įvykdyti, todėl Konstitucinio Teismo nutarimas, net ir prašymo tenkinimo atveju, neturės teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui. Kolegijos manymu, ginčijamais administraciniais aktais ir sandoriu ieškovų teisė arba įstatymo saugomas interesas nėra pažeisti, nes teisė įsigyti mirusiajai suteiktą žemės sklypą buvo ribojama įstatymo, nes pradinė ieškovė ir įpėdinė pagal įstatymą N. B. J. turėjo asmeninio ūkio žemės sklypą ir nepaveldėjo pastatų ar jų dalies, ji ir jos teisių ir pareigų perėmėjai nepretendavo į A. B. P. Šilutės rajono Jonaičių apylinkės tarybos 1993 balandžio 9 d. sprendimu Nr. 158 suteiktą 3 ha asmeninio ūkio paskirties žemės sklypą, kuris buvo patvirtintas Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 420. A. B. P. asmeninio ūkio žemės sklypas buvo suteiktas iki 1994 m. liepos 1 d., todėl pagal tuo metu galiojusią tvarką su ja žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta tik parengus asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktą ir suderinus įsigyjamos žemėnaudos išsidėstymą su žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiu institutu (Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 (toliau – Nutarimas) 1 punktas). Faktas, kad asmeninio ūkio žemė buvo paskirta, savaime nereiškia, jog asmuo besąlygiškai turėjo teisę ją įsigyti, nes Nutarimo 2.2 punkte buvo numatyti atvejai, kai piliečiams asmeninio ūkio žemė neparduodama. Byloje įrodyta, kad A. B. P. faktiškai nesinaudojo jai suteiktu asmenino ūkio žemės sklypu ir 1995 m. lapkričio 5 d. mirė. Teismas pažymėjo, kad ir dabar galiojančioje Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo mirė, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo įpėdiniai Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Byloje akcentuojama, kad mirusioji ir jos šeima faktiškai naudoja ginčo žemės sklypą kaip ganyklą ir iš to ieškovai kildina savo teisę pirkti pageidaujamą kitiems asmenims priklausantį žemės sklypą, tačiau byloje neįrodyta, kad šis žemės sklypas A. B. P. ar jos šeimos nariams buvo suteiktas teisės aktų nustatyta tvarka ar buvo apskrities valdytojo sprendimas, kad pretendentė teisėtai naudojosi ginčo žemės sklypu, todėl kildinti savo teises iš šio fakto, esant galiojančiam Šilutės rajono Jonaičių apylinkės tarybos 1993 m. balandžio 9 d. sprendimui Nr. 158 suteikti kitą asmeninio ūkio žemės sklypą kitoje vietoje, ieškovai negali. Dėl tos pačios priežasties pradinė ieškovė N. B. J., taip pat jos teisių ir pareigų perėmėjai šioje byloje neturėjo pagrindo ginčyti sandorių ir administracinių aktų, kuriais teisės ir pareigos nustatytos kitiems asmenims, nes ieškovai byloje negali įgyti daugiau teisių nei turėjo pradinė ieškovė. Kolegija konstatavo, kad, nustačius, jog ieškovai neturi reikalavimo teisės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė ir nepasisakė dėl ginčijamų administracinių aktų bei sandorio teisėtumo.
III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo teisiniai argumentai
Ieškovas V. J. pateiktu kasaciniu skundu prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartį bei civilinę bylą grąžinti ši naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasatorius nurodo tokius teisinius argumentus:
1. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ieškovai bylos nagrinėjimo metu prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. 1-940 redakcijos, galiojusios nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d.) atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 dalies nuostatoms, teisinės valstybės principui. Kasatoriaus teigimu, Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. 1-940 redakcijos, galiojusios nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d.) nuostatos įpėdinių, valdančių asmeninio ūkio žemę, atžvilgiu nustato diskriminacines sąlygas palikimo teisiniuose santykiuose, nes kitiems piliečiams, kuriems paveldėjimo teisės santykiai atsiranda palikėjams suspėjus sudaryti asmeninio ūkio žemės pirkimo–pardavimo sutartis dar esant gyviems, įmanoma be jokių apribojimų ir sąlygų paveldėti asmeninio ūkio žemę, o kai palikėjas dėl žemės reformos žemėtvarkos plano parengimo nespėjo sudaryti asmeninio ūkio žemės pirkimo–pardavimo sutarties, jam mirus teisė įsigyti šią žemę pereina įpėdiniams su apribojimais, tik jeigu šie paveldėjo toje vietoje esančius pastatus ir patys ar jų šeimos nariai neturi asmeninio ūkio žemės, o jei neatitinka šių reikalavimų – palikėjo turtinė teisė į asmeninio ūkio žemę negali būti paveldima. Kasatorius pabrėžia, kad toks įpėdinis taip pat negali susigrąžinti palikėjo sumokėtų pinigų už perkamą asmeninio ūkio žemę, nes vienkartinės valstybės išmokos (investiciniai čekiai) jau negalioja ir nekeičiami į litus, t. y. teismai, nusprendę, kad N. B. J. nepaveldi po A. B. P. mirties jos turtinės teisės, nuneigė išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, nors tokio reikalavimo niekas nereiškė, todėl, kasatoriaus manymu, teismai peržengė ieškinio reikalavimų ribas ir pablogino ieškovų padėtį pažeisdami CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ginčijama įstatymo nuostata galiojo tik dvejus metus, tai rodo jos ydingumą. Kasatoriaus teigimu, asmeninio ūkio žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas priklausė nuo to, kada žemės reformą vykdančios institucijos konkurso tvarka parinks žemės reformos žemėtvarkos projektus rengiantį institutą ar kitą subjektą, sudarys su juo atitinkamą sutartį, o šis parengs atitinkamos vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą (Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ 1 punkto 2 dalis). Taigi, iš to matyti, kad šio Nutarimo 2.6 punktas, skirtingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, yra dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo, o ne dėl paveldėjimo. Net turintys asmeninio ūkio žemę ar net gyvenantys mieste įpėdiniai galėjo paveldėti asmeninio ūkio žemę, jei miręs jo naudotojas buvo spėjęs sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Kasatoriaus teigimu, Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnyje nenumatyta, kad prašymas ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai nenagrinėtas, jei teisės aktas jau nebegalioja, svarbiausia, kad šis aktas taikomas konkrečioje byloje, todėl šios normos konstitucingumo klausimas turi būti sprendžiamas. Taigi, kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai netenkino ieškovų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, CPK 3 straipsnio 3 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio pagrindu nesustabdė šios bylos nagrinėjimo, pirmosios instancijos teismas apskritai nesvarstė pagrindo kreiptis dėl Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. 1-940 redakcijos, galiojusios nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d.) atitikties Konstitucijai, juolab kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnyje nenustatyta, jog prašymas ištirti teisės akto atitikį Konstitucijai nenagrinėtinas, jeigu šis aktas nebegalioja, tačiau yra taikytinas konkrečioje byloje.
Taip pat kasatorius pažymi, kad po A. B. P. mirties Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 420 patvirtintame Pagrynių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte buvo suprojektuoti asmeninio ūkio žemės sklypai, toks projektavimas ir jo patvirtinimas, kai turtinės teisės niekas nepaveldi, vyko priešingai įstatymų nustatytai tvarkai, nes nėra prasmės projektuoti sklypų, jei turtinės teisės niekas nepaveldi.
Teismai, atmesdami prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, apribojo ieškovų teisę į visapusišką ir objektyvų bylos išnagrinėjimą, pažeidė kooperacijos principą (CPK 8 straipsnis), ieškovų teisę, nustatytą CPK 13 straipsnyje, dėl to jie negalėjo įrodyti ieškinio pagrįstumo (CPK 178–179 straipsniai), suvaržė galimybę įrodyti taikytinos teisės normos nekonstitucingumą, todėl, kasatoriaus nuomone, byla buvo išnagrinėta neteisingai.
2. Dėl reikalavimo teisės apimties. Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. 1-940 redakcijos, galiojusios nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d.) ribojo pirminės ieškovės N. B. J. teisę tik į pirmąjį ieškinio reikalavimą – panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. įsakymo Nr. 420 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Šilutės rajone“ dalį dėl asmeninio ūkio žemės sklypų patvirtinimo A. B. P., o į visus kitus reikalavimus pirminė ieškovė N. B. J. turėjo savarankišką reikalavimo teisę. V. J. ir N. B. J. visada siekė, kad jų realiai naudojama žemė, kuri vėliau buvo atmatuota ir parduota R. ir A. B., būtų suprojektuota ir parduota jiems. Šios žemės suprojektavimas ir pardavimas tiesiogiai turėjo įtakos V. ir N. B. J. teisėms ir interesams, o pagal Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos 12 punktą, kuriame nustatyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektuose žemėnaudos projektuojamos atsižvelgiant į pageidaujamų įsigyti sklypų plotą ir vietą, sklypų ribos aptariamos su kiekvienu piliečiu, pageidaujančiu privatizuoti ar nuomoti žemę, N. B. J. turėjo savarankišką teisinį interesą ir būtinybę jį ginti, t. y. turėjo savarankišką reikalavimo teisę ginčyti administracinius aktus, kurių pagrindu jų realiai naudojama žemės 2004 metais buvo suprojektuota ir parduota bei tokį pirkimo–pardavimo sandorį. Teismai, anot kasatoriaus, netyrė ir nesvarstė, kokiems reikalavimams N. B. J. neturėjo reikalavimo teisės, o kokiems turėjo, taip pažeisdami pirminės ieškovės ir jo teisių perėmėjų teisę į ieškinį (CPK 5 straipsnis), teisminės gynybos prieinamumo principą ir iš esmės trijų ieškinio reikalavimų nenagrinėjo.
3. Dėl sutarčių principų pažeidimo ir viešojo intereso gynimo. Kasatorius nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, jog tarp V. J. sodybos ir Nemuno upės teritorija buvo priskirta laisvam žemės fondui, o Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 697 „Dėl papildomų žemės reformos projektų rengimo laisvo fondo žemėje Šilutės rajone“ buvo nuspręsta Pagrynių kadastro vietovės laisvo fondo žemėje rengti žemėtvarkos projekto papildymą, formuojant naujus žemės sklypus, taip V. J. norimoje žemėje suformuotas 1,55 ha žemės sklypas, toje vietovėje negyvenančiam R. B. ir pažeistas Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo taisyklių 12 punktas, nes V. J., kaip realus šios žemės naudotojas, turėjo pirmenybę prieš R. B., o į V. J. pageidavimą nebuvo atsižvelgta. Pagal Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl reformos vykdymo kaimo vietovėje“ patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje 10 punktą, o nuo 1997 m. liepos 23 d. pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, R. B. Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 13.6-199 ir 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 13.6-1330 žemės sklypas negalėjo būti suteikiamas ir paduodamas kaip asmeninio ūkio žemės sklypas. Tai suvokdama Klaipėdos apskrities viršininko administracija savo dokumentuose (Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 13.6-199 patvirtintame Šilutės rajono Pagrynių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme, priede Nr. 1, Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. 13.6-1330 2 punkte), anot kasatoriaus, fiktyviai žymėjo, kad R. B. yra žemės naudotojas. Projekto papildymo aiškinamajame rašte taip pat nepagrįstai nurodoma, kad R. B. laikomas jau įsigijusiu asmeninio ūkio žemę, nors tuo metu vyko tik jo būsimų žemės sklypų projektavimo procesas. R. B., kasatoriaus teigimu, niekada nesinaudojo ir nesinaudoja ginčo žemės sklypu, mirus V. J., juo ir toliau naudojasi V. G.. Be to, nors 1,55 ha žemės sklypas buvo suteiktas kaip naudojamas asmeninio ūkio žemės sklypas, nors R. B. juo niekada nesinaudojo, tačiau parduotas buvo jau kaip žemės ūkio paskirties žemės sklypas. 2004 m. birželio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties 3.2 punkte nepagrįstai nurodoma, kad tretieji asmenys neturi pretenzijų, teisių į jį, nėra viešosios teisės pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjų nuosavybės teisei į nusipirktą žemės sklypą, nes N. B. J. prieštaravo, reiškė pretenzijas. Taip pat kasatorius nurodo, kad Jonaičių apylinkės tarybos 1993 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 158 3 ha asmeninio ūkio žemė (duomenys neskelbtini), R. B. buvo išskirta vienriems metams – 1993 metams, šie 3 ha vėliau nebuvo nei atmatuoti, nei suprojektuoti, todėl nebuvo pagrindo atsakovui 2002–2004 metais projektuoti ir suteikti žemės sklypą Šyšos kaime. Taigi, kasatoriaus nuomone, 2004 m. birželio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja sąžiningumo principui ir vešiesiems interesams, gerai moralei, todėl CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu negalioja, pagal CK 6.225 straipsnio 1 dalį yra pripažintina absoliučiai negaliojančia, o pagal CK 6.227 straipsnio 2 dalį teismas ex officio turi teisę konstatuoti sutarties negaliojimo faktą. Kasacinis teismas, kasatoriaus nuomone, turi išaiškinti, kokiais atvejais, esant ar nesant ieškovo reikalavimo, ar jam neturint reikalavimo teisės, teismas savo iniciatyva svarsto sandorio teisėtumą ir panaikinimą.
Ieškovai A. J., V. S., R. K. ir V. G. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, kuriame nurodė, kad sutinka su ieškovo V. J. pateiktu kasaciniu skundu, jame išdėstytais teisiniais argumentais ir reikalavimais ir prašo jį tenkinti.
IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsakovai R. B. ir A. B. paduotu atsiliepimu į kasacinį skundą, su kasaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir nurodė, kad:
Kasatoriaus argumentai dėl teismų atsisakymo tenkinti jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą yra fakto klausimai, nenagrinėtini kasaciniame teisme.
Atsakovai nurodė, kad kasatorius, plečiamai aiškindamas reikalavimo teisės apimtį, iš esmės bando keisti ieškinio pagrindą, nes ieškinys buvo grindžiamas pradinės ieškovės N. B. J. paveldėjimu po savo motinos A. B. P. mirties, teigiant, kad N. B. J. turi teisę paveldėti mirusios motinos vardu suprojektuoją asmeninio ūkio žemės sklypą, kuris suprojektuotas ne toje vietoje, kurioje pageidavo paveldėtoja, todėl kasacinio skundo argumentai, kad N. B. J. turėjo savarankišką teisę ginčyti administracinius aktus bei žemės sklypo pardavimo sutartį, gindama savo subjektinę teisę naudotis laisvo valstybinės žemės sklypo dalimi tarp jos sodybos ir Nemuno upės, nebuvo nurodomi nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nagrinėjant bylą.
Ieškovai, atsakovų nuomone, neturėjo ir neturi teisės reikšti ieškinį viešajam interesui ginti, o turi tik galimybę informuoti apie jų galbūt pažeistą viešąjį interesą kompetentingus subjektus, todėl atsakovų ginčo žemės sklypo įsigijimo teisėtumas negali būti šios bylos pagrindas.
Ieškovai, atsakovų nuomone, piknaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, nes pradinė ieškovė bei jos teisių perėmėjai neturi reikalavimo teisės ne tik todėl, kad jų teisės, įvirtintos įstatymuose, nebuvo pažeistos ar kad po A. B. P. mirties jie nepaveldėjo pastatų bei patys turėjo įsigiję savo asmeninio ūkio žemės sklypą prie savo pastatų, bet ir todėl, kad ginčo žemės sklypas niekada nebuvo suteiktas A. B. P. naudotis kaip asmeninio ūkio žemė.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Šilutės žemėtvarkos skyrius pateiktu atsiliepimu į kasacinį skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime sutinkama su teismų nurodytomis išvadomis ir motyvais, papildomai atsakovas nurodo:
A. B. P. suprojektuoti asmeninio ūkio žemės sklypą žemėtvarkos projekte buvo būtina, nes tik jį suprojektavus galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl sklypo perleidimo ar neperleidimo paveldėtojams, t. y. tik tada Klaipėdos apskrities viršininko administracija galėjo spręsti, ar paveldėtojai turi teisę perimti A. B. P. priklausantį asmeninio ūkio žemės sklypą, o to padaryti neleido tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas – Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (redakcija, galiojusi nuo 1995 m. birželio 28 iki 1997 m. liepos 22 d.).
Atsakovo teigimu, neįrodžius, kad A. B. P. ar jos šeimos nariams ginčo žemės sklypas buvo suteiktas teisės aktų nustatyta tvarka, kad pretendentė teisėtai naudojosi ginčo žemės sklypu, kildinti savo teisės iš, kaip teigiama, faktinio sklypo naudojimo fakto, negalima, ypač esant galiojančiam Šilutės rajono Jonaičių apylinkės tarybos 1993 m. balandžio 9 d. sprendimui Nr. 158 suteikti kitą asmeninio ūkio žemės sklypą kitoje vietoje.
Atsiliepime nurodoma, kad ginčijamais sandoriais vešieji interesai nėra pažeisti, nes žemėtvarkos projektas buvo rengiamas, svarstomas viešai, informacija apie projekto eigą buvo iškabinta seniūnijoje, todėl kiekvienas suinteresuotas asmuo galėjo pareikšti pretenzijas dėl jo rengimo, tokių pretenzijų nebuvo gauta. Projektas buvo vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka.
Atsakovas VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, kuriuo nesutinka su pareikštu kasaciniu skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, nes Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartis yra teisėti ir pagrįsti, atitinkantys teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Taip pat atsakovas nurodo, kad VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas nėra ieškovų nurodytų civilinių santykių dalyvis, jam nėra pareikšti jokie reikalavimai, todėl jis byloje nepagrįstai patrauktas atsakovu. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, vykdydamas jam įstatymu pavestas funkcijas, viešojo administravimo veiksmais nesukuria, nekeičia ir nepanaikina tarp civilinių teisinių subjektų susiklosčiusių teisinių santykių turinio, o tik registruoja tarp atitinkamų subjektų civilinius teisinius santykius patvirtinančius juridinius faktus.
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas pranešęs byloje dalyvaujantiems asmenims (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta pagrindų peržengti kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas.
Dėl teisės įsigyti žemės sklypą paveldėjimo
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad A. B. P. Šilutės rajono, Jonaičių apylinkės tarybos 1993 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 158 buvo suteikta 3 ha asmeninio ūkio žemės, kuri buvo paženklinta Pagrynių kadastro vietovės asmeninio ūkio žemės faktinio naudojimo plane indeksu (duomenys neskelbtini), esanti ne prie Nemuno upės. Žemės paskyrimą sprendimo priėmimo metu reglamentavo Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ (Žin., 1990, Nr. 30-735), kuriame buvo nustatyta, kad kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams, dirbusiems šiose įmonėse iki išėjimo į pensiją, jų pageidavimu suteikiama asmeniniam ūkiui iki 3 ha žemės ūkio naudmenų vienai šeimai, o kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmenims bei pensininkams suteikiama asmeniniam ūkiui iki 2 hektarų žemės ūkio naudmenų vienai šeimai. Žemė asmeniniam ūkiui suteikta apylinkės tarybos sprendimu, atsižvelgiant į žemės ūkio ar kitų įmonių ir pretendento į asmeninį ūkį interesus, o asmeninio ūkio žemės naudotojai įstatymo nustatyta tvarka turėjo mokėti žemės mokestį. Šis Vyriausybės nutarimas pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 „Dėl Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1993, Nr. 58-1131), kuriuo nustatyta iš esmės tokia pati asmeninio ūkio žemės sklypų suteikimo tvarka, sklypų dydžiai bei pavesta rajonų savivaldybėms ir apylinkių agrarinės reformos tarnyboms organizuoti žemės sklypų asmeniniam ūkiui ženklinimą, reikiamų dokumentų parengimą ir iki 1994 m. liepos 1 d. užbaigti šių sklypų matavimą. Jau paskirtos asmeninio ūkio žemės pardavimą reglamentavo 1994 m. kovo 16 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 183, kurio 2.1 punkte nustatyta, kad piliečiams parduodamas Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarime Nr. 816 nustatyta tvarka suteiktas, patikslintas ir jų naudojamas asmeniniam ūkiui žemės plotas. Pagal 1994 m. kovo 16 d. Nutarimo Nr. 183 1 punktą asmeniui paskirtos žemės pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma tik parengus asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktą ir suderinus įsigyjamos žemėnaudos išsidėstymą su žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiu institutu. Nutarimo 2.2 punkte buvo numatyti atvejai, kai piliečiams asmeninio ūkio žemė neparduodama, t. y. kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, asmeninio ūkio žemės sklypo suteikimas ne visais atvejais reiškė, kad asmuo apskritai galės nusipirkti jam suteiktą žemę. A. B. P. paskirtas asmeninio ūkio žemės sklypas galėjo būti parduotas jai tik parengus asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktą ir suderinus įsigyjamos žemėnaudos išsidėstymą su žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiu institutu. A. B. P., bylos duomenimis, įmokėjo 65,50 valstybės vienkartinių neindeksuotų išmokų už paskirtą žemę nustatyta tvarka, tačiau iki savo mirties, 1995 m. lapkričio 9 d., asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nebuvo sudariusi, o žemėtvarkos projektas, kartu ir A. B. P. paskirto žemės sklypo ribos, buvo patvirtinti Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 420. Teismai taip pat nustatė, kad įrodyta tai, jog A. B. P. faktiškai nesinaudojo jai suteiktu asmenino ūkio žemės sklypu.
Ieškovė Nijolė B. J. 2005 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl Klaipėdos apskrities viršininko įsakymų dalies ir valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimo, kurį grindė nurodydama, kad yra savo motinos A. B. P., mirusios 1995 m. lapkričio 9 d., teisių perėmėja, po motinos mirties priėmusi jos palikimą. Ieškovė teisių bei pareigų perėmimo pagrindu siekė, kad patenkinus pareikštą ieškinį A. B. P. Šilutės rajono, Jonaičių apylinkės tarybos 1993 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 158 išskirtas (Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 420 patvirtintas) asmeninio ūkio žemės sklypas, dėl kurio nebuvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutarties, būtų perprojektuotas kitoje vietoje – prie ieškovei priklausančios namų valdos, t. y. sklypas būtų perskirtas iš naujo, ir parduotas jai. Ieškovė N. B. J. ir vėliau jos teisių perėmėjai niekada nesiekė pirkti administraciniais aktais A. B. P. realiai paskirto 3 ha žemės sklypo, o siekė, kad jos motinai paskirtas sklypas būtų perkeltas į kitą vietą, t. y. ten, kur žemės sklypas ieškovės (vėliau jos teisių perėmėjų) ginčijama sutartimi jau buvo parduotas atsakovams R. ir A. B., o šiems asmeninio ūkio žemė būtų paskirta toje vietoje, kur 3 ha sklypas buvo paskirtas A. B. P., už kurį ji buvo įmokėjusi ieškovės paveldėtas vienkartines neindeksuotas išmokas. Bylos nagrinėjimo metu, mirus N. B. J., jos teises ir pareigas perėmė įpėdinis pagal įstatymą – sutuoktinis V. J., o po V. J. mirties jo teisių ir pereigų perėmėjais tapo A. J., V. J., V. G., V. S., S. M., R. K.. Taigi, ieškinys viso teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo grindžiamas pradinės ieškovės N. B. J., o vėliau jos teisių perėmėjų teise po A. B. P. mirties pirkti mirusio asmeninio ūkio žemės naudotojo – A. B. P. – faktiškai naudotą (kaip ganykla) žemę Šyšos kaime, prie Nemuno upės, kuri nebuvo paskirta A. B. P. kaip asmeninio ūkio žemės sklypas, tačiau vėliau, ginčijamais administraciniais aktais buvo paskirta kaip asmeninio žemės ūkio žemė atsakovei A. B. ir pirkimo–pardavimo sutartimi parduota A. ir R. B..
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. lapkričio 10 d. nutartimi šioje civilinėje byloje konstatavo, kad A. B. P., mirusios 1995 m. lapkričio 9 d., teisių ir pareigų turinys turi būti nustatomas būtent pagal 1995 m. lapkričio 9 d. (1964 m. CK 569 straipsnio 1 dalis) galiojusių teisės aktų redakcijas. Šiuo atveju turi būti taikoma Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-940 redakcija, galiojusi nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d.), kurioje buvo nustatyta, kad tuo atveju, kai asmeninio ūkio žemės naudotojas sumokėjo už perkamą asmeninio ūkio žemę, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina toje vietovėje gyvenantiems testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą įpėdiniams, jeigu šie paveldėjo toje vietovėje esančius pastatus (ar jų dalį) bei patys ar jų šeimos nariai neturi asmeninio ūkio žemės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 10 d. nutartimi grąžino bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui konstatavęs, kad nebuvo nustatytos Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymui konkrečiu atveju reikšmingos faktinės aplinkybės. Bylą nagrinėję teismai pagal nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytus išaiškinimus nustatė reikšmingas faktines aplinkybes: 2004 m. gegužės 24 d. išduotame paveldėjimo teisės liudijime pagal įstatymą nurodyta, jog 1995 m. lapkričio 9 d. mirusios A. B. P. turtą paveldi jos duktė N. B. J., tačiau konstatavo, kad ji tame pačiame kaime turėjo sodybą bei asmeninio ūkio žemės. Be to, N. B. J. nepaveldėjo pastatų ar jų dalies toje vietovėje, kurioje buvo išskirtas asmeninio ūkio žemės sklypas A. B. P., ar ginčo žemės sklype prie Nemuno upės, kurį, ieškovės teigimu, A. B. P. naudojo kaip ganyklą ir kuris buvo parduotas R. ir A. B.. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, N. B. J. buvo taikomos Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatos, ji atitiko šiame straipsnyje nustatytas sąlygas ir tokiu atveju, jos paveldėjimo teisė nebuvo absoliuti, ši teisė buvo ribojama įstatymo. Be to, kaip jau buvo minėta, nei pradinė ieškovė, nei jos teisių ir pareigų perėmėjai apskritai nepretendavo pirkti A. B. P. Šilutės rajono Jonaičių apylinkės tarybos sprendimu paskirto 3 ha asmeninio ūkio paskirties žemės sklypo ir viso proceso metu pageidavo kaip A. B. P., vėliau N. B. J. ir V. J. įpėdiniai pirkti asmeninio ūkio žemę kitoje vietoje, kurioje, jų teigimu, mirusioji turėjo teisę ją gauti, nes faktiškai naudojo kaip ganyklą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, N. B. J., pagal A. B. P. mirties dieną – 1995 m. lapkričio 9 d. – galiojusią Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalį, nustačius reikšmingas faktines aplinkybes, neperėjo teisė įsigyti jos motinai Šilutės rajono, Jonaičių apylinkės tarybos 1993 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 158 paskirto 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypo, už kurį A. B. P. buvo sumokėjusi vienkartines neindeksuotas išmokas, tačiau dėl kurio nebuvo sudariusi pirkimo–pardavimo sutarties.
Dėl ieškovų reikalavimo teisės apimties
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui pateikiamame ieškinyje ieškovas privalo nurodyti ieškinio turinį sudarančias dvi sudedamąsias ieškinio dalis, elementus – ieškinio dalyką ir ieškinio pagrindą. Ieškinio dalykas – tai ieškovo atsakovui teisme pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškinio pagrindas – faktinės aplinkybės, pagrindžiančios ieškovo reiškiamą materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Šioje byloje ieškinys buvo grindžiamas ir byla viso civilinio proceso metu buvo nagrinėjama tik vertinant ieškovės N. B. J., o vėliau jos teisių ir pareigų perėmėjų, teisę paveldėti po A. B. P. mirties teisę įsigyti ginčijamą atsakovams R. ir A. B. parduotą asmeninio žemės ūkio žemės sklypą, negrindžiant keliamų reikalavimų pačios N. B. J. teise naudotis ir reikšti savarankišką reikalavimą dėl ginčijamais administraciniais aktais ir pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovams R. ir A. B. suprojektuoto ir parduoto asmeninio ūkio žemės sklypo prie Nemuno upės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad N. B. J. ir V. J. teisių perėmėjas, kasatorius, argumentus dėl savarankiškos N. B. J. ir V. J. teisės ginčyti priimtus administracinius aktus ir pirkimo–pardavimo sutartį iš esmės nurodė tik kasaciniame skunde, pradinės ieškovės N. B. J. teismui paduoto ieškinio civilinio proceso metu netikslino, nekeitė jo pagrindo ir dalyko CPK 141 straipsnyje nustatyta tvarka. Šie kasacinio skundo argumentai vertintini iš esmės kaip bandymas keisti pradinės ieškovės pareikšto ieškinio pagrindą. Taigi, kasatoriaus teiginiai, kad pagal Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. 1-940 redakcijos, galiojusios nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d.) ribojo pirminės ieškovės N. B. J. teisę tik į pirmąjį ieškinio reikalavimą – panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. įsakymo Nr. 420 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Šilutės rajone“ dalį dėl asmeninio ūkio žemės sklypų patvirtinimo A. B. P., o į visus kitus reikalavimus pirminė ieškovė N. B. J. turėjo savarankišką reikalavimo teisę, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, teisėjų kolegija pabrėžia, kad kasatoriaus argumentai, jog V. J. turėjo teisę ginčyti nurodytus administracinius aktus, kuriais paskirti ir patvirtinti asmeninio ūkio žemės sklypai, jų ribos Šyšos kaime, bei atsakovams parduotas asmeninio ūkio žemės sklypas, nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pats V. J. savarankiškai ieškinio dėl Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. vasario 23 d. įsakymo Nr. 420, kuriuo buvo patvirtintos jam paskirto asmeninio ūkio žemės sklypo ribos, ar dėl valstybinės žemės sklypo prikimo–pardavimo sutarties, nesutikdamas su jais ir jų nuostatomis, asmeniškai nereiškė ir į bylą įstojo tik po pradinės ieškovės N. B. J. mirties, kaip jos teisių ir pareigų perėmėjas, ieškinio netikslino, todėl kasatoriaus argumentai dėl savarankiškos V. J. teisės ginčyti administracinius aktus ir pirkimo–pardavimo sutartį nepagrįsti ir atmestini kaip išeinantys už šios bylos nagrinėjimo ribų. Pradinė ieškovė N. B. J. ieškinio savo vyro V. J. vardu nepadavė, ieškinys paduotas tik kaip A. B. P. teisių perėmėjos. Kasacinis teismas yra saistomas bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir pats bylos faktų nenustatinėja, bylą nagrinėję teismai rėmėsi pradinės ieškovės suformuotu ieškinio pagrindu – faktinėmis bylos aplinkybėmis – ir jas tyrė bei nustatė bylai reikšmingus faktus (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, taikydami Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-940 redakcija, galiojusi nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d.) nuostatas ir konstatuodami, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes pradinė ieškovė N. B. J. po A. B. P. mirties nepaveldi turtinės teisės – pirkti A. B. P. paskirti asmenino ūkio žemės sklypą, peržengė ieškinio reikalavimų ribas ir pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. P. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-152/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Telegausa“ v. UAB „TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; kt.), todėl, nustačius, kad pagal pradinės ieškovės pateikto ieškinio faktines aplinkybes taikytinos Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-940 redakcija, galiojusi nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d.) nuostatos, jos turi būti taikomos. Tai, kad konkrečiu atveju taikytinas įstatyme nustatytas reglamentavimas, kurio pagrindu byloje priimtas kasatoriui nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, jog teismai pablogino ieškovų padėtį ar peržengė ieškinio reikalavimų ribas. Kasatoriaus argumentai šiuo pagrindu vertintini kaip nepagrįsti. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad paveldėjimo teisės liudijimas priimtais procesiniais teismų sprendimais nėra nuginčytas. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, N. B. J. po savo motinos A. B. P. mirties paveldėjo 65,50 neindeksuotų vienkartinių išmokų, kurios sudarė 1687,50 Lt (sumokėtų palikėjos už 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypą Šyšos kaime), bei teisę atkurti mirusiosios indėlio sąskaitą, jokių kitų turtinių teisių pagal paveldėjimo teisės liudijimą nepaveldėta. Taigi, atitinkamai N. B. J., po to V. J. teisių perėmėjai negalėjo įgyti daugiau teisių nei jų paveldėjo pati N. B. J. po savo motinos mirties.
Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad 2004 m. birželio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja sąžiningumo principui ir vešiesiems interesams, gerai moralei, todėl CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu negalioja, pagal CK 6.225 straipsnio 1 dalį, turi būti pripažinta absoliučiai negaliojančia. Teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant apginti viešąjį interesą, kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus, į teismą gali kreiptis prokuroras, valstybės valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ir fiziniai asmenys, kuriems įstatymu suteikta teisė tai daryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. v. UAB „Kalba”, bylos Nr. 3K-3-32/2003). Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir kt. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-291/2006; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus m. apylinkės prokuroras v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-279/2009). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovai neturi reikalavimo teisės nagrinėjamoje byloje, o kasatorius pagal įstatymo nuostatas nėra priskirtas subjektams, turintiems teisę ginti viešąjį interesą, kasatoriaus argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir, teisėjų kolegijos sprendimu, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamų procesinių teismų sprendimų.
Taip pat kasatorius nurodė, kad bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškovų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-940 redakcija, galiojusi nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d.) atitikties Konstitucijai, apribojo ieškovų teisę į visapusišką ir objektyvų bylos išnagrinėjimą, pažeidė kooperacijos principą (CPK 8 straipsnis), ieškovų teisę, nustatytą CPK 13 straipsnyje, dėl to jie negalėjo įrodyti ieškinio pagrįstumo (CPK 178–179 straipsniai), suvaržė galimybę įrodyti taikytinos teisės normos nekonstitucingumą, todėl, kasatoriaus nuomone, byla buvo išnagrinėta neteisingai. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš bylos medžiagos nustatyta, jog tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nagrinėjo, tyrė ir argumentuotai pasisakė dėl ieškovų pateikto prašymo kreiptis išaiškinimo į Konstitucinį Teismą ir prašymą pagrįstai atmetė. Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. 1-940 redakcijos, galiojusios nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d.) nuostatos šiuo metu yra nebegaliojančios, nes 1997 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. VIII-370 (Žin., 1997, Nr. 69-1735) patvirtinta nauja Žemės reformos įstatymo redakcija. Atsižvelgdama į nustatytą teisinį reglamentavimą bei byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka tiek su pirmosios, tiek su apeliacinės instancijos teismų padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestas pagrįstai.
Kiti kasacinio skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamų procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui, be to, dalis jų yra susijusi su teismų tirtų, vertintų ir nustatytų faktinių aplinkybių kvestionavimu, bet ne teisės klausimais, todėl teisėjų kolegija jų išsamiau neanalizuoja (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino. Pagrindo skundžiamiems pirmosios instancijos teismo sprendimui ir apeliacinės instancijos teismo nutarčiai panaikinti nenustatyta.
Vadovaujantis CPK 150 straipsnio 2 dalimi, palikus galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą, kuriuo ieškovų A. J., V. J., V. G., V. S., S. M., R. K. ieškinys buvo atmestas, bei Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, panaikinamos Šilutės rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl R. B. ir A. B. nuosavybės teisės į 1,55 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 161,98 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Bylos duomenimis, kasatoriui V. J. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPA-1864-11 suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, kurios 50 procentų išlaidų apmoka valstybė, todėl kasacinio teismo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu 50 procentų – 80,99 Lt, netenkinus kasacinio skundo, priteistina iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio 4 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistus.
Panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl R. B. ir A. B. nuosavybės teisės į 1,55 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo.
Priteisti iš kasatoriaus V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 80,99 Lt (aštuoniasdešimt litų ir devyniasdešimt devynis centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
Janina Stripeikienė
