Dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-231/2012

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00491-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 32.4; 50.8; 99.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus ir Janinos Stripeikienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Karolinos turas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. P., D. A., P. B., A. B., J. P., M. D. P., J. R. K., O. R., R. V., L. G., K. P., A. P., R. P., Z. M., G. P., M. K., L. K. B., K. K., P. A., D. D., Z. B., P. B., R. J., F. B., R. R., A. R. L., B. B., V. D. S., I. G. K., R. R., E. K., N. J., L. N., L. P., R. J. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Karolinos turas“ dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo; trečiasis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas, ar 1995 m. vasario 6 d. sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, kurioje numatyta, kad ji galios iki 2045 m., gali būti vertinama kaip ilgalaikės nuomos, kaip savarankiškos daiktinės teisės (emphyteusis), atsiradimo pagrindas.

Palangos miesto valdyba ir atsakovas UAB „Karolinos turas“ 1995 m. vasario 6 d. sudarė 3,4048 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Sklypas išnuomotas iki 2045 m. sausio 6 d. ne ūkinei komercinei veiklai su teise statyti statinius vykdyti. Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 4-6914-(1.3) pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą į tą patį žemės sklypą buvusiems savininkams atkurtos nuosavybės teisės.

Ieškovai (buvę žemės sklypo savininkai ir jų teisių perėmėjai) kreipėsi į teismą, prašydami nutraukti 1995 m. vasario 6 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį prieš terminą. Ieškovų teigimu, ši sutartis pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus, apiboja ieškovų teisę laisvai disponuoti privačia nuosavybe; Žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad be aukciono išnuomotos valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu, kai į šią žemę atkuriamos nuosavybės teisės, išskyrus įstatymų, reglamentuojančių piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nustatytus atvejus. Ieškovų nuomone, prašomos nutraukti nuomos sutarties pagrindu atsiradę teisiniai santykiai negali būti vertinami kaip ilgalaikės nuomos, nes neatitinka CK 4.165 straipsnio sąlygų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino – nutraukė Palangos miesto valdybos ir atsakovo 1995 m. vasario 6 d. sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija nurodė, kad 1964 m. CK nebuvo normų, skirtų ilgalaikei nuomai kaip atskirai daiktinei teisei (emphyteusis) reglamentuoti, šiuo metu galiojančios CK normos tokią teisę įtvirtina, tačiau jos įsigaliojo tik nuo 2003 m. liepos 1 d. (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis), todėl ginčo žemės nuomos sutarčiai netaikytinos. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A10-640/2007, kvalifikavo ginčo žemės sklypo nuomos sutartį kaip ilgalaikės nuomos ir šis faktas nebeįrodinėtinas, ir pažymėjo, jog nurodytos sutarties pagrindu atsiradusių šalių teisių ir pareigų apimtis nebuvo administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, be to, civilinių santykių teisinis įvertinimas administracinėje byloje nevertintinas kaip nustatyta faktinė aplinkybė (prejudicinis faktas) pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą.

Teismas sprendė, kad, atkuriant nuosavybės teises, ginčo žemės nuomos sutartis turėjo būti nutraukta pagal Žemės įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. liepos 19 d. iki 2008 m. lapkričio 24 d.) 9 straipsnio 11 dalį, kurioje nustatyta, jog neužstatyta žemė, grąžintina pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, iki jos sugrąžinimo privačion nuosavybėn gali būti išnuomojama be aukciono piliečiams, kuriems į šią žemę turi būti atkurtos nuosavybės teisės, o jiems atsisakius – kitiems asmenims CK ir šio Įstatymo nustatyta tvarka; jeigu valstybinės žemės nuomos sutartyje tokia sąlyga nenustatyta, apskrities viršininkui priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises, valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu. Ši teisės norma yra specialioji CK 6.559 straipsnio, kuriame reglamentuojamas žemės nuomos sutarties galiojimas, pasikeitus žemės savininkui arba nuomotojui, normų atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo paskelbimo negalėjo būti taikomi apribojimai pretendentams atkurti nuosavybės teises natūra į miestų ribose buvusią žemę. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad dalis pretendentų pareiškimus atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą buvo pateikę dar iki nuomos sutarties sudarymo, todėl, prieš atkuriant nuosavybės teises natūra, turėjo būti sprendžiamas nuomos sutarties nutraukimo klausimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje H. B. ir kt. v. AB,,Alvilė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-611/2006). Teismas pažymėjo, kad šiuo metu galiojančioje Žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalies redakcijoje nustatyta, jog be aukciono išnuomotos valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu, kai į šią žemę atkuriamos nuosavybės teisės, išskyrus įstatymų, reglamentuojančių piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nustatytus atvejus. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad žemės nuomos sutartis galioja asmenimis, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės į tą žemę, tada, kai kaimo vietovėje žemė yra naudojama arba nuomojama fiziniams bei juridiniams asmenims, individualioms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Ginčo valstybinės žemės nuomos sutartis nepatenka į šio straipsnio reguliavimo sritį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2011 m. spalio 17 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, remiantis 1994 m. Žemės įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymą grąžintini žemės sklypai iki jų grąžinimo natūra privačion nuosavybėn galėjo būti įgaliotų institucijų išnuomoti Žemės nuomos įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju buvę žemės sklypo savininkai nuo 1991 m. reikalavo atkurti į jį nuosavybės teises, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šis negalėjo būti nuomojamas ilgesniam terminui nei nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo priėmimas; nuomos sutarties sąlyga, pagal kurią sutartis galioja iki 2045 m. sausio 2 d., prieštaravo imperatyviosioms Žemės įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Pagal Žemės nuomos įstatymo, galiojusio nuomos sutarties sudarymo metu, 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą žemės nuomos sutartis pasibaigia pasibaigus nuomos terminui (šiuo metu galiojančio Žemės nuomos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis ilgalaikės nuomos (emphyteusis) santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, nes Žemės įstatymo, kuris reguliuoja žemės, į kurią turi būti atkurtos nuosavybės teisės, nuomos santykius, 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, esant įstatymų kolizijai, taikomos šio įstatymo normos.

Teisėjų kolegija netenkino atsakovo prašymo grąžinti už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio dalį – 38 808 Lt, remiantis tuo, kad ginčas yra neturtinis, ir nurodė, jog ginčas dėl sandorio gali būti pripažįstamas turtiniu ir jo įkainojimo klausimas sprendžiamas priklausomai nuo ieškiniu siekiamų ir ginčo sprendimu sukuriamų teisinių padarinių. Byloje ieškiniu prašoma nutraukti žemės nuomos sutartį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tiek žemės nuomos sutarties, tiek susitarimo dėl ilgalaikės nuomos ginčijimo atvejais, nustatant ieškinio sumą, kai keliamas teisinis ginčas dėl paties objekto ir teisių į jį, nepriklausomai nuo to, ar santykių prigimtis yra prievolinė ar daiktinė, ieškinio kaina gali būti nustatoma CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. K. ir kt. v. AB „Vilniaus Sigma“, bylos Nr. 3K-3-44/2010). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, patenkinus ieškinį, atsakovas (žemės nuomininkas) praranda nuomos sutartimi sulygtas ilgalaikes teises į vertingą įvairiais aspektais objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-381/2008). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio suma nustatyta teisingai – žyminis mokestis apskaičiuotas pagal ginčo sklypo rinkos vertę.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB,,Karolinos turas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl teismo pareigos motyvuoti priimamą nutartį pažeidimo (CPK 331 straipsnis, 325 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl daugumos kasatoriaus apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis dėl ginčo nuomos sutarties kvalifikavimo. Pirma, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio 2 dalies teisės normų, teisinio santykio išskaidymo principo aiškinimo ir taikymo, jo įtakos sprendžiamam ginčui. Nurodytose normose įtvirtinta, kad, esant civiliniams santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, CK taip pat taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet yra įgyvendinamos jam įsigaliojus; nuostatos, susijusius su ilgalaike nuoma kaip savarankiška daiktine teise (emphyteusis) įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus tuos atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas, tačiau teisių į daiktus suvaržymai, nustatyti iki CK įsigaliojimo, galioja ir jam įsigaliojus. Antra, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl CK 6.193 straipsnio taisyklių, įpareigojančių nustatyti tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto ar pavadinimo vertinimu, bei įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis): kasatorius nurodė ginčo žemės nuomos sąlygas, kurios sudaro pagrindą spręsti, kad buvo sudaryta ilgalaikė nuomos sutartis, ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus; taip pat dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto, įtvirtinančio, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios yra nustatytos teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A10– 640/2007, Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 14 d. sprendime, priimtame byloje Nr. 2A–857/2009, konstatuota, kad ginčo sutartis kvalifikuotina kaip ilgalaikės nuomos. Bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad jokia iki 2003 m. liepos 1 d. sudaryta žemės nuomos sutartis negali būti vertinama kaip ilgalaikės nuomos, paneigiama Lietuvos teismų praktikoje, iš kurios matyti, jog ir iki nurodytos datos sudarytos nuomos sutartys, priklausomai nuo jose įtvirtinto šalių teisių ir pareigų turinio, sprendžiant įvairius iš jų vykdymo kylančius ginčus, gali būti kvalifikuojamos ilgalaikės nuomos (emphyteusis) sutartimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-381/2008; Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-396-527/2009; kt.).

2. Dėl materialiosios teisės normų, susijusių su teise sudaryti ir nutraukti prieš terminą valstybinės žemės nuomos sutartis, netinkamo aiškinimo ir taikymo. Ilgalaikės nuomos sutartis gali būti nutraukta tik esant CK 4.169 straipsnyje nustatytiems pagrindams. Bylą nagrinėję teismai tokių pagrindų buvimo nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teisės nutraukti žemės nuomos sutartį prieš terminą (Žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalis) ribomis, atsižvelgiant į nutrauktinos sutarties sudarymo pagrindą, t. y. aukciono ar ne aukciono būdu. Kasatoriaus nuomone, įstatyme nustatytas reglamentavimas sudaro pagrindą išvadai, kad tik be aukciono išnuomotos valstybinės žemės nuomos sutartis gali būti nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu, kai į šią žemę atkuriamos nuosavybės teisės. Nagrinėjamu atveju teismai nenustatinėjo, kokiu pagrindu buvo sudaryta nuomos sutartis su atsakovu. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo nuomos sutarties sudarymo metu (1995 m. vasario 6 d.) ginčo žemės sklypas nepateko į Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo reguliavimo sritį, nes jis nebuvo priskirtas grąžintiniems sklypams. Tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A10-640/2007, buvo konstatuota, kad žemės sklypas, išnuomotas valstybinės žemės nuomos sutartimi, yra nepriskirtinas valstybės išperkamai žemei, t. y. ieškovai įgijo teisę atkurti į jį nuosavybės teises natūra. Tai, kasatoriaus nuomone, reiškia, kad valstybė, 1995 m. vasario 6 d. sudarydama su juo ginčo žemės sklypo nuomos sutartį, turėjo teisę nustatyti nuomos trukmės terminą iki 2045 m. Nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat išaiškinta, kad dėl žemės sklypo, į kurį pretendentai siekia atkurti nuosavybės teises natūra, sudaryta nuomos sutartis neapriboja savininkų teisių atkurti nuosavybės teises į žemę; lieka galioti sklypo savininkams kaip naujiesiems nuomotojams.

3. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, sprendžiant reikalavimo pobūdžio ir įkainojimo klausimus. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ieškovų reikalavimą byloje vertino kaip turtinį ir jį apmokestino pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas. Remiantis kasacinio teismo praktika, jeigu ieškovas ieškinyje reiškia reikalavimą, kurio patenkinimo atveju jam tiesiogiai priteisiamas turtas (lėšos, akcijos, daiktas, kt.), toks ieškinys kvalifikuotinas kaip turtinis. Jeigu ieškiniu ieškovas neprašo priteisti jam lėšų ar kito turto, ieškinys yra tik susijęs su turtiniu reikalavimu (turtu) ir jo patenkinimo atveju ieškovui nepriteisiama turto, toks ieškinys kvalifikuotinas kaip neturtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v. E. A., bylos Nr. 3K-3-264/2011). Ginčas laikomas turtiniu ir už jį mokamas proporcinis žyminis mokestis tada, kai sandorio negaliojimas lemia restitucijos taikymą, nes jos taikymo atveju įmanoma įvertinti priteistiną turtą ar lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. R. V., bylos Nr. 3K-3-334/2009; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v. E. A., bylos Nr. 3K-3-264/2011). Šioje byloje patenkinus ieškinį, restitucija nebus taikoma, nes žemės sklypas nebuvo atsakovui perduotas, o tik išnuomotas. Apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas žyminį mokestį pagal žemės sklypo rinkos vertę, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-381/2008, pateiktais išaiškinimais, nes nurodytoje byloje buvo pareikšti reikalavimai pripažinti sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ginčo dėl sandorio įkainojimo klausimas sprendžiamas priklausomai nuo ieškiniu siekiamų ir ginčo sprendimu sukuriamų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. R. V., bylos Nr. 3K-3-334/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-350/2009; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. ir kt. v. P. G., bylos Nr. 3K-3-560/2009), kurie sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. K. ir kt. v. AB „Vilniaus Sigma“, bylos Nr. 3K-3-44/2010). Patenkinus ieškovų ieškinį, kasatorius netektų nuomos teisės. Turtinės teisės vertė gali būti prilyginama nekilnojamojo daikto vertei tik tuo atveju, kai ši teisė yra daiktinė (CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tačiau ginčijamuose procesiniuose sprendimuose teismai konstatavo, kad nuomos sutartis nevertintina kaip ilgalaikės nuomos. Dėl to, kasatoriaus nuomone, jo turtinio praradimo (nuomos teisės netekimo) vertė negalėjo būti prilyginama žemės sklypo rinkos vertei.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai nustatė reikšmingą faktinę aplinkybę, t. y. kad jau nuo 1991 m. buvę savininkai siekė atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, todėl, ieškovų nuomone, padarė pagrįstą išvadą, jog šis negalėjo būti nuomojamas ilgiau nei iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo. Dėl to 1995 m. vasario 6 d. žemės nuomos sutarties nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad sutartis galios iki 2045 m. sausio 2 d., prieštaravo imperatyviosioms Žemės įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatoms. 2007 metais, atkūrus ieškovams nuosavybės teises, jie nesudarė su kasatoriumi nuomos sutarčių ir negavo jokio atlygio.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A10-640/2007, nurodė, kad ta aplinkybė, jog žemės sklypas yra išnuomotas uždarajai akcinei bendrovei, kurios ketinimai išsinuomotame žemės sklype komerciniais tikslais statyti individualius gyvenamuosius namus, negali būti pagal įstatymą priežastis priskirti tokį žemės sklypą valstybės išperkamai žemei, šis žemės sklypas yra laisvas (neužstatytas), jam nėra konkretaus visuomenės poreikio, todėl į šį žemės sklypą pretendentams gali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra. Tai, kad žemė yra išnuomota, nėra įstatymo nustatyta kliūtis, dėl kurios nuosavybės teisės į žemę natūra negalėtų būti atkurtos. CK 4.165 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, pasikeitus nuomotojui ar nuomininkui, ilgalaikė nuoma išlieka, jeigu išnuomotas nekilnojamasis daiktas naudojamas tinkamai ir vykdomi kiti ilgalaikę nuomą nustatančiame akte nustatyti įsipareigojimai. Ieškovų nuomone, teismas tik citavo CK 4.165 straipsnio 3 dalies normą ir neanalizavo konkrečios sutarties, todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentu, kad šia teismo nutartimi ginčo valstybinės žemės nuomos sutartis pripažinta ilgalaikės nuomos sutartimi.

3. Valstybinė žemė kasatoriui buvo išnuomota be aukciono (Palangos miesto valdyba žemės sklypą jam suteikė planuoto sveikatingumo centro statybai).

4. 1995 m. vasario 6 d. žemės nuomos sutarties sudarymo metu galiojusios Žemės įstatymo redakcijos 21 straipsnyje buvo nustatyta, kad žemę, grąžintiną pagal įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, iki jos sugrąžinimo natūra privačion nuosavybėn valstybė gali išnuomoti Žemės nuomos įstatymo nustatyta tvarka. Ši teisės norma su nedideliais pakeitimais galiojo iki 2004 m. sausio 26 d., t. y. iki naujos redakcijos Žemės įstatymo priėmimo. Žemės nuomos įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad žemės nuomos sutartis prieš terminą gali būti nutraukta pasikeitus valstybinės žemės nuomotojui, privačios žemės nuomininkui, jeigu reikalavimai nutraukti nuomos sutartį prieš terminą susiję su Žemės reformos ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis. Ieškovų nuomone, šioje byloje keliami reikalavimai yra tiesiogiai susiję su Žemės reformos įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 1 punkto bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 51 straipsnį, įsigaliojus Civiliniam kodeksui, Žemės nuomos įstatymas neteko galios, tačiau Žemės nuomos įstatymo 20 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos teisės normos buvo perkeltos į CK 6.564 straipsnio nuostatas. Nuo 2004 m. sausio 26 d. įsigaliojusio naujos redakcijos Žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad neužstatyta žemė, grąžintina pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, iki jos sugrąžinimo privačion nuosavybėn gali būti išnuomojama be aukciono piliečiams, kuriems į šią žemę turi būti atkurtos nuosavybės teisės, o jiems atsisakius – kitiems asmenims Civilinio kodekso ir šio Įstatymo nustatyta tvarka. Jeigu valstybinės žemės nuomos sutartyje tokia sąlyga nenustatyta, apskrities viršininkui priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises, valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu. Nuo 2009 m. gruodžio 28 d. ši teisės norma buvo pakeista, įtvirtinant, kad be aukciono išnuomotos valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu, kai į šią žemę atkuriamos nuosavybės teisės, išskyrus įstatymų, reglamentuojančių piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nustatytus atvejus. Ieškovų teigimu, aptartos nuostatos sudaro pagrindą išvadai, kad jau nuo 1994 m. galioja teisinės garantijos, užtikrinančios savininkų (pretendentų), kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į laisvą (neužstatytą) žemę, teisę netrukdomai disponuoti žeme.

5. Žyminis mokestis yra mokamas ieškinio (skundo) padavimo momentu. Kai kurios CPK 80 straipsnio nuostatos pakeistos tik 2011 m. birželio 21 d. priimtu įstatymu Nr. IX-1480. Ieškovų nuomone, atsižvelgiant į tai bei į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-381/2008; 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. K. ir kt. v. UAB,,Vilniaus Sigma“, bylos Nr. 3K-3-44/2010), darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai teisingai sprendė dėl žyminio mokesčio dydžio ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

6. Ieškovų tėvai ir seneliai dar 1991 m. įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į atsakingas valdžios institucijas dėl nuosavybės teisių natūra į laisvą (neužstatytą) žemę atkūrimo, tačiau vis dar negali netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Atsakovas (apeliantas) jau treji metai sąmoningai nemoka nuomos mokesčio, bet vis tiek prieštarauja privačios nuosavybės statusą įgijusios valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimui. 2010 m. birželio 8 d. teismo posėdžio metu kasatoriaus atstovas pasiūlė sudaryti taikos sutartį šiomis sąlygomis: jis naudojasi valstybės išnuomotu žemės sklypu; šalys įsipareigoja po penkerių metų, t. y. ne vėliau kaip 2015 m. sausio 10 d., sutartį nutraukti; kasatorius atleidžiamas nuo nuomos mokesčio mokėjimo; ieškovai atsisako reikalavimo į nesumokėtas nuomos mokesčio sumas. Ieškovų nuomone, tokios taikos sutarties sąlygos iš esmės pažeidžia ieškovams įstatymo leidėjo garantuojamus lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius teisinio reglamentavimo principus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalies aiškinimo ir taikymo

Žemė – visuotinė vertybė, kuri turi būti racionaliai ir efektyviai naudojama. Dėl to egzistuoja objektyvi būtinybė, kartu ir valstybės pareiga nuosavybės teisinius santykius reguliuoti taip, kad būtų suderinti visų žemės teisinių santykių subjektų interesai ir užtikrinta pagrindinė žemės funkcija – naudojimas pagal paskirtį. Valstybėje vykstantys nuosavybės teisės į žemę atkūrimo ir žemės reformos procesai yra vienas nuo kito neatskiriami ir įgyvendinami per vieną bendrą objektą – žemę (Konstitucinio Teismo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimas). Valstybei konstituciniu lygmeniu suteikta teisė derinti šiuos procesus ir išskirti prioritetus reguliuojamų santykių srityje. Iki 2004 m. sausio 27 d. galiojusiose Žemės įstatymo redakcijose buvo įtvirtinta taisyklė, kad iki nuosavybės teisės į žemę grąžinimo natūra privačion nuosavybėn valstybė šią žemę gali išnuomoti Žemės nuomos įstatymo nustatyta tvarka. Nuo 2004 m. sausio 27 d. valstybės žemė galėjo būti išnuomojama Žemės įstatymo 9 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais. Žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalyje (galiojo iki 2009 m. gruodžio 28 d.) buvo nurodyta, kad neužstatyta žemė, grąžintina pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, iki jos sugrąžinimo privačion nuosavybėn gali būti išnuomojama be aukciono piliečiams, kuriems į šią žemę turi būti atkurtos nuosavybės teisės, o jiems atsisakius – kitiems asmenims CK ir šio Įstatymo nustatyta tvarka. Jeigu valstybinės žemės nuomos sutartyje tokia sąlyga nenustatyta, apskrities viršininkui priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises, valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu. Taigi aptariama teisės norma įtvirtino asmenims galimybę nuomos pagrindu naudoti valstybinę žemę iki nuosavybės teisių į ją atkūrimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai žemė buvo išnuomota iki Žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalies nuostatų priėmimo, o nuosavybės teisės į žemę atkuriamos joms galiojant, sprendžiant dėl nuomos santykių tęstinumo turi būti vadovaujamasi galiojančiomis normomis, nes įstatymų leidėjas nenustatė jų taikymo išimčių. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad kitoks aptariamų teisės normų iki jų atsiradimo susiformavusiems teisiniams santykiams taikymas nepateisinamai suvaržytų žemės savininkų teises, jos taptų priklausomos nuo kitų subjektų – žemės nuomininkų – teisinių santykių atsiradimo pagrindų.

Žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalyje įtvirtintas savarankiškas pagrindas nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartį prieš terminą nuomotojo reikalavimu. Jeigu ieškinys pareikštas šiuo pagrindu, tai nuomininkas gali gintis, įrodinėdamas, kad nėra nurodytos normos taikymo sąlygų. Viena jų – žemės užstatymas. Jeigu žemė užstatyta, priklausomai nuo to, ji yra kaime ar mieste, skyrėsi nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka (1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalis, 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakcijos, galiojusios sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovams priėmimo dieną, t. y. 2007 m. lapkričio 27-ąją). Kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), eksploatacijai ir kuri pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkama žemei, buvo grąžinama natūra (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalis). Teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereidavo naujajam žemės savininkui, jeigu valstybė ir nuomininkas nesutardavo kitaip. Žemė, esanti mieste, taip pat galėjo būti sugrąžinta natūra, tačiau tik tuo atveju, jeigu ji buvo laisva (neužstatyta), nes užstatytą žemę buvo numatyta išpirkti Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatyta tvarka ir sąlygomis. Aptariamu teisiniu reglamentavimu buvo suderinti savininkų ir kitų žemės valdytojų interesai be teisinio pagrindo nesuteikiant prioriteto žemės nuomininkams.

Nagrinėjamoje byloje miesto teritorijoje atsakovui išnuomotas žemės sklypas, įvykdžius nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, buvo grąžintas savininkams nurodant, kad nuosavybės teisė į jį suvaržyta nuomos. Šios specifinės bylos šalių santykių aplinkybės atsirado iš reikšmingų faktų. Ginčo žemės sklypas buvo išnuomotas komercinei paskirčiai teniso aikštynui įrengti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. birželio 22 d. nutartimi panaikino Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 25 2 punkto dalį, kuria išnuomotas sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei ir įpareigojo suformuoti ginčo sklypą grąžinimui natūra. Taigi nurodyta teismo nutartimi buvo nuspręsta, kad ginčo žemė yra neužstatyta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir pirmiau aptartą reglamentavimą, darytina išvada, kad 2007 m. lapkričio 29 d. Klaipėdos apskrities viršininkui priėmus sprendimą grąžinti ginčo žemę natūra, šios žemės nuomos sutarties tolimesnis galiojimo naujiesiems savininkams klausimas turėjo būti sprendžiamas, remiantis Žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalimi, o ne iš karto užtikrinamas nuomos santykių tęstinumas, administraciniame akte nurodant, jog savininkų nuosavybės teisės suvaržomos dėl galiojančių nuomos santykių. Byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad apskrities viršininkas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti ginčo nuomos sutartį negaliojančia, bet, ieškovams atkūrus nuosavybės teises, ieškinio atsisakė. Teisėjų kolegijos vertinimu, apskrities viršininkas neįvykdė įstatymo nustatytos pareigos nutraukti nuomos sutartį prieš terminą nuomotojo reikalavimu ir pažeidė teisinio tikrumo principą, nesuderino grąžintos nuosavybės savininkų teisių ir nuomininko interesų, šiems suteikiant teisės normose neįtvirtintą prioritetą.

Dėl 1995 m. sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties kvalifikavimo nuomos sutartimi, patenkančia į Žemės įstatymo 9 straipsnio reguliavimą

Neužstatyta žemė, grąžintina pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimą, turėjo būti išnuomota be aukciono (2004 m. sausio 27 d. Žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalies redakcija). Kasatorius teigia, kad jam išnuomotas žemės sklypas, į kurį ieškovams atkurtos nuosavybės teisės, negali būti vertinamas kaip išnuomotas be aukciono, nes kitaip išnuomoti žemės sklypą draudė Žemės nuomos įstatymo 6 straipsnis; šios teisės normos reikalavimų nepaisymas sudaro teisines prielaidas nepagrįstam Žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalies ginčo santykiams taikymui.

1995 m. vasario 6 d. valstybinės žemės nuomos sutartyje jos sudarymo būdas nenurodytas. Tais atvejais, kai sutarties šalys nenurodo, kokiu būdu buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, esant ginčui, tai turi nustatyti teismas, remdamasis sutarties sudarymo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, aiškindamas sutarties sudarymo tikslus ir atskleisdamas sutarties šalių teisių bei pareigų turinį. Pažymėtina, kad Žemės įstatymas nustato bendruosius žemės teisinių santykių reguliavimo būdus, o Žemės nuomos įstatymas (jo galiojimo laikotarpiu) – žemės nuomos santykius. Žemės nuomos įstatymo 6 straipsnyje expressis verbis nėra imperatyviai nustatyta, kad valstybinė žemė gali būti išnuomota tik aukcione, tačiau kartu nenustatyta atvejų, kada ji gali būti išnuomota ne aukcione. Ginčo nuomos sutarties sudarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 28 d. nutarimas Nr. 550,,Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, kuriame nustatyta, kokiais atvejais valstybinė žemė išnuomojama be aukciono ir aukciono tvarka. Nurodytu nutarimu, be kita ko, patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklės (toliau – Taisyklės) ir Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos aukcionų nuostatai (toliau – Nuostatai). Taisyklių dalies,,Žemės sklypų nuoma ne aukciono tvarka“ 17 punkte nurodyta, kad visi piliečiai ir juridiniai asmenys, naudojantys nustatyta tvarka jiems suteiktus valstybinės žemės sklypus, laikomi naudojamų sklypų nuomininkais, išskyrus valstybines ir savivaldybių įstaigas, išlaikomas Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšomis. Žemės sklypo nuomos sutartis sudaroma miesto (rajono) valdybos ir sklypo naudotojo (Taisyklių 18 punktas). Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad ginčo nuomos sutartis buvo sudaryta atsakovo ir Palangos miesto valdybos, pratęsiant iki tol egzistavusius neatlygintinius žemės sklypo naudojimosi santykius. Žemės sklypas buvo suteiktas Lietuvos kooperatiniam teniso centrui, reorganizuotam į UAB „Lietintur“, kurio teises 1995 m. perėmė atsakovas. Taigi atsakovas, sudarydamas ginčo žemės sklypo nuomos sutartį, buvo jo naudotojas, t. y. atitiko Taisyklių 17 punkto reikalavimus. Vertinant Nuostatų reikalavimus, matyti, kad žemės išnuomojimui aukciono tvarka buvo nustatyta speciali procedūra, kurios esmė – gauti didžiausią nuomos mokestį. Šios procedūros dalyviai turėjo nustatyta tvarka registruotis, teikti pasiūlymus, o aukciono laimėtoju buvo laikomas asmuo, pasiūlęs aukščiausią nuomos kainą (Nuostatų 23 punktas). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad Palangos miesto valdyba skelbė aukcioną ginčo žemės sklypui išnuomoti, kuriame atsakovas nustatyta tvarka dalyvavo ir pasiūlė didžiausią ginčo žemės sklypo nuomos kainą. 1995 m. vasario 6 d. nuomos sutarties 8.6 punkte įtvirtinta, kad atsakovas įsipareigoja laiku mokėti Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą žemės nuomos mokestį. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, atsižvelgiant į nuomos sutarties sąlygas, atsakovas siekė užstatyti išnuomotą sklypą (Sutarties 3 punktas). Valstybinės žemės nuomos teisiniuose santykiuose superficies solo cedit buvo ne išimtis, o dažniausiai pagrindinis tikslas, kurio įgyvendinimas nebuvo siejamas su kuo didesnio nuomos mokesčio gavimu, kai, minėta, šita aplinkybė yra lemianti nuomojant žemės sklypus aukciono tvarka.

Atsižvelgdama į aptartas teisės aktų nuostatas, byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes ir sudarytos nuomos sutarties turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo valstybinės žemės nuomos sutartis kvalifikuotina kaip sudaryta be aukciono.

Dėl 1995 m. sudarytos valstybinės žemės nuomos kvalifikavimo ilgalaike nuoma (emphyteusis)

Teisės doktrinoje daiktinių santykių ilgaamžiškumas yra vertinamas kaip vienas jų atskyrimo nuo prievolinių teisinių santykių kriterijų. Remdamasis šiuo kriterijumi, kasatorius prašė teismo penkiasdešimčiai metų sudarytą žemės sklypo nuomos sutartį kvalifikuoti daiktine teise ir taikyti jos išsaugojimui ilgalaikę nuomą reglamentuojančiose teisės normose numatytas priemones (CK 4.169 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vieno ar kito kriterijaus siekiant atriboti ilgalaikės ir prievolinės nuomos teisinius santykius taikymas neužtikrina tinkamo teisinio santykio kvalifikavimo, t. y. pasirinktas kriterijus gali būti nepakankamas pagrindas priskirti nuomos santykius daiktinės teisės reguliavimo sričiai arba priešingai – jie gali būti netinkamai kvalifikuojami kaip prievoliniai. Pavyzdžiui, ilgalaikei nuomai, kaip daiktinei teisei, būdingas ilgesnio kaip dešimt metų termino nustatymas, tačiau šio kriterijaus atskirti ją nuo prievolės teisės nepakanka, nes prievolinės nuomos santykis gali tęstis tiek pat ir ilgiau. Šių santykių atribojimui taip pat nepakanka ir atlygintinumo kriterijaus, nes dažniausiai nuoma yra atlygintinis sandoris. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant dėl prievolinės ir daiktinės nuomos atskyrimo, turi būti nustatoma reikšmingų kriterijų visuma, į kurią atsižvelgiant teisinis santykis kvalifikuojamas kaip priskirtinas prievolinės ar daiktinės teisės sričiai.

Bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad ginčo nuomos sutartis yra prievolinė, rėmėsi tuo kriterijumi, jog sutartis buvo sudaryta iki naujojo CK įsigaliojimo, o 1964 m. CK nereglamentavo nuomos kaip savarankiškos daiktinės teisės (emphyteusis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šis kriterijus kaip nuomos sandorį kvalifikuojantis požymis gali būti paneigtas. CK įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, CK taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus. Taigi vien tai, kad sandorio sudarymo metu ilgalaikės nuomos sandoriai nebuvo reglamentuojami, nereiškia, kad jei tokie sandoriai buvo sudaryti ir atitinka ilgalaikės nuomos požymius, jie turėtų būti vertinami kaip prievolinės nuomos. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pripažinus tokias nuomos sutartis prieštaraujančiomis imperatyviosioms teisės normoms, būtų pažeistas civilinių teisių apribojimo principas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. I. O., bylos Nr. 3K-3-518/2009). Taigi šis kriterijus gali būti taikomas, tačiau jo vieno nepakanka kvalifikuoti nuomos sandorį kaip prievolinės nuomos.

Kitas reikšmingas su aptarto kriterijaus taikymu susijęs kriterijus yra ginčo teisinių santykių turinys. Ilgalaikės nuomos kaip daiktinės teisės esmė – suteikti naudotis daiktą už užmokestį, dažniausiai nekeičiant jo būklės (nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir kt.); pasibaigus nuomos laikotarpiui, savininkui kyla pareiga sumokėti nuomininkui už atliktus daikto pagerinimus, t. y. savininko elgesys dėl išnuomoto daikto yra pasyvus. O prievoliniuose nuomos santykiuose nuomotojas turi nuolat domėtis išnuomotu daiktu ir jo būkle – tikrinti, ar nuomininkas tinkamai naudojasi daiktu (CK 6.489 straipsnio 5 dalis), daryti daikto kapitalinį remontą (CK 6.492 straipsnis), pašalinti daikto trūkumus (CK 6.493 straipsnis), spręsti, ar nuomininkui leisti perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti nuomos teisę (CK 6.491 straipsnis) ir kt. – t. y. būti aktyvus.

Minėta, kad nagrinėjamu atveju ginčo nuomos sutartis buvo sudaryta, siekiant išnuomotą žemę užstatyti. Taigi šiuo atveju ginčo nuomos sutarties turinys sudaro pagrindą išvadai, kad nuomos sutartimi buvo siekiama sukurti ne daiktinės nuomos (emphyteusis), o užstatymo (superficies) teisinius santykius, tačiau, atsakovui žemės neužstačius, šie teisiniai santykiai nesukurti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartų kriterijų visumą, konstatuoja, kad ginčo nuomos sutartis neatitinka daiktinės teisės (emphyteusis) požymių. Pažymėtina, kad, atsakovui žemės neužstačius ir grąžinus ją teisėtiems savininkams, išnyko teisinis net ir prievolinės nuomos pagrindas ir šiuo metu išsaugoti nuomos santykius, nesant jų sudarymo tikslo, vien remiantis terminu, prieštarautų teisingumo principui.

Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. nutarties prejudicialumo

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti, reglamentuoja CPK 182 straipsnis. Jo 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. VĮ Valstybės turto fondas, bylos Nr. 3K-3-38/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. birželio 22 d. nutarties rezoliucinėje dalyje dėl ginčo sutarties kvalifikavimo nepasisakė, o motyvuojamojoje dalyje, kvalifikuodamas šalių santykius kaip ilgalaikės nuomos, nurodė galimas tolimesnes šių santykių modifikavimo perspektyvas. Minėta, kad prejudiciniais pripažįstami atitinkamomis sąlygomis nustatyti faktai, kurių kitoje byloje nereikia įrodinėti, o ne atitinkami teismo argumentai ar priimamo sprendimo motyvai (CPK 182 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentai dėl ilgalaikės nuomos neturi prejudicialumo, o kasatoriaus argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareigos motyvuoti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą

Kasatorius kaip vieną kasacinio skundo argumentų nurodo tą aplinkybę, kad apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo ir nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų, tinkamai nemotyvavo skundžiamos nutarties.

Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis), šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatyme nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje laikosi pozicijos, kad tinkamas teismo sprendimo motyvavimas yra svarbus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą įgyvendinimo aspektas. Principinės šio teismo sprendimuose suformuluotos nuostatos yra tokios, kad teismų sprendimuose turi būti tinkamai išdėstomi motyvai, kuriais jie pagrįsti; pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste; teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą; atskirais atvejais apeliacinės instancijos teismas atmesdamas apeliacinį skundą gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismų priimtiems sprendimams (Angel Angelov v. Bulgari, no. 51343/99, judgment of 15 February 2007; Higgins and Others v. France, no. 134/1996/753/952, judgment of 19 February 1998; Van der Hurk v. Netherlands, no. 1603/90, judgment of 19 April 1994; Helle v. Finland, no. 157/1996/776/97, judgment of 19 December 1997).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga tinkamai motyvuoti sprendimą reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo išanalizuoti visus apeliacinio skundo faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-110/2006; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Saurida“ v. UAB „Satirus“, bylos Nr. 3K-3-460/2010; kt.). Apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Vertinant, ar apeliacinio skundo motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neišeidamas už bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Agaras“ v. K. Verslovo firma-prekybos namai,,Transis“, bylos Nr. 3K-3-55/2009).

Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad joje išdėstyti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai (CPK 331 straipsnio 3 dalies 3 punktas), motyvuojamojoje nutarties dalyje konstatuotos faktinės aplinkybės ir nurodytos taikytos teisės normos (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Ta aplinkybė, kad į kai kuriuos kasatoriaus apeliacinio skundo teiginius nebuvo atsakyta, nagrinėjamu atveju nenulėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimo. Dėl to kasatoriaus argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos motyvuoti priimamą procesinį sprendimą pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl ieškinio įkainojimo

Kastorius nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ieškovų reikalavimas byloje vertintinas kaip turtinis ir jo apmokestinimui taikytinos CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos.

Teisės teorijoje ir teismų praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinama kaip ginčas dėl turto arba ginčas, tiesiogiai susijęs su turtu; neturtiniai ieškiniai aiškinami kaip ieškiniai, kuriuose turtinis interesas negali būti išreikštas pinigų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-381/2008). Turtiniuose ieškiniuose turi būti nurodoma ieškinio suma (CPK 135 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kuri nustatoma pagal ieškomą sumą, išreikalaujamojo turto rinkos vertę, bendrą išmokų ar davinių sumą, reikalaujamą priteisti sumą ir kt. (CPK 85 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčas dėl prievolinės nuomos sutarties nutraukimo vertintinas kaip turtinis, tačiau, priešingai nei sprendė bylą nagrinėję teismai, šio ginčo įkainojimui taikytinos ne CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios ieškinio sumos nustatymą bylose dėl daiktinių teisių į turtą, o CPK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuriame įtvirtintos ieškinio sumos apskaičiavimo bylose dėl terminuotų išmokų ar davinių taisyklės. Nagrinėjamu atveju ieškinio suma turėjo būti nustatoma, atsižvelgiant į kasatoriaus mokėto žemės nuomos mokesčio dydį. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai apskaičiavo byloje mokėtiną žyminį mokestį, dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina.

Pažymėtina, kad nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojo CPK pakeitimai, kuriais, be kita ko, pakeistas CPK 80 straipsnis, reglamentuojantis žyminio mokesčio dydį. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad ginčuose, kylančiuose iš nuomos teisinių santykių (išskyrus ginčus dėl pinigų išieškojimo) mokėtinas dviejų šimtų litų žyminis mokestis. Taigi ginčams, kylantiems iš nuomos teisinių santykių, įkainoti įtvirtinta speciali norma, kuri ir taikytina, sprendžiant tokių ginčų įkainojimo po 2011 m. spalio 1 d. klausimus.

Iš byloje pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad kasatorius apeliacinį skundą pateikė dar iki nurodytų pakeitimų įsigaliojimo, tačiau skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta jiems jau galiojant (2011 m. spalio 17 d.). Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasatoriaus prašymą grąžinti dalį sumokėto žyminio mokesčio, turėjo atsižvelgti į pasikeitusį teisinį reglamentavimą ir mokėtiną žyminį mokestį už paduotą apeliacinį skundą nustatyti pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kadangi kasatorius sumokėjo už apeliacinį skundą 38 808 Lt, tai jam grąžintini 38 608 Lt.

Be to, kasatorius už paduodamą kasacinį skundą sumokėjo 696 Lt, todėl, atsižvelgiant į tai, kad už kasacinio skundo padavimą mokamas tokio paties dydžio žyminis mokamas, kaip ir paduodant ieškinį (CPK 80 straipsnio 4 dalis) ir į šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jam grąžintini 496 Lt.

Pažymėtina, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog bylą nagrinėję teismai, apskaičiuodami byloje mokėtiną žyminį mokestį, turėjo remtis 2011 m. gegužės 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. K. v. E. A., bylos Nr. 3K-3-264/2011, pateiktais išaiškinimais, nes skiriasi nurodytos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir jų taikymo išaiškinimus kasacinio teismo praktikoje, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog 1995 m. vasario 6 d. nuomos sutartis nutrauktina Žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalies pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo kasacinės instancijos teisme

Ieškovai prašo priteisti jų turėtų bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme atlyginimą, tačiau nepateikė jokių turėtas išlaidas patvirtinančių įrodymų (CPK 98 straipsnio 1 dalis), todėl jų atlyginimas ieškovams nepriteistinas.

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 57,36 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartį pakeisti ir nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB,,Karolinos turas“ priteista ieškovams K. P. 130 (vienas šimtas trisdešimt) Lt, D. A. 3478 (trys tūkstančiai keturi šimtai septyniasdešimt aštuoni) Lt, J. P. 507 (penki šimtai septyni) Lt, L. N. 192 (vienas šimtas devyniasdešimt du) Lt, E. K. 180 (vienas šimtas aštuoniasdešimt) Lt, R. J. 3644 (trys tūkstančiai šeši šimtai keturiasdešimt keturi) Lt, O. R. 2412 (du tūkstančiai keturi šimtai dvylika) Lt, P. A. 1845 (tūkstantis aštuoni šimtai keturiasdešimt penki) Lt, A. J. 26 570 (dvidešimt šeši tūkstančiai penki šimtai septyniasdešimt) Lt žyminio mokesčio, ir grąžinti šią bylos dalį Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui UAB,,Karolinos turas“ 38 608 (trisdešimt aštuonis tūkstančius šešis šimtus aštuonis) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą“.

Priteisti iš atsakovo UAB,,Karolinos turas“ valstybei 57, 36 Lt (penkiasdešimt septynis litus 36 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Grąžinti atsakovui UAB,,Karolinos turas“ 496 Lt (keturis šimtus devyniasdešimt šešis) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Sigitas Gurevičius

Janina Stripeikienė