Baudžiamoji byla Nr. 2K-273/2012
Teisminio proceso Nr. 1-63-1-00168-2011-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.1; 1.1.5.1.1; 2.1.7.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Č. kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nutarties.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu E. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Iš E. Č. priteista: R. P. 4101 Lt turtinei ir 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai – 25 426,70 Lt.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas konstatavimas, kad nukentėjusiajam A. P. E. Č. ranka smūgiavo ne mažiau kaip tris kartus į galvos ir veido sritį ir nustatyta, jog jis A. P. sudavė vieną smūgį į veidą, dėl to šis krito ant nugaros ir galva trenkėsi į betoninį grindinį.
Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą ir susipažinusi su bylos medžiaga,
n u s t a t ė :
E. Č. nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio 4 d., apie 20.00 val., autobusų stotelėje, esančioje,,duomenys neskelbtini“, muštynių metu sudavė A. P. vieną smūgį į veidą, nuo to šis krito ant nugaros ir galva trenkėsi į betoninį grindinį, taip buvo sužaloti galvos smegenys ir padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos jo teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Taip pat teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Kasatorius tvirtina, kad teismų išvados, jog jis tyčia sunkiai sužalojo A. P., yra nepagrįstos, padarytos neįvertinus visų, tiek kaltinančių, tiek teisinančių, įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių; taip pažeistos BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos. Abejonės nevertintos jo naudai. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepateikė išsamių motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai skundo argumentai, o teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Kasatorius nurodo, kad įvykio dieną jį puolė du neblaivūs asmenys – A. P. ir M. A., o jis mėgino išsisukti nuo jų smūgių, tačiau, nepavykus to padaryti ir matant realią grėsmę, jis vieną kartą smogė A. P. į veido sritį, dėl to šis griuvo ant betoninio grindinio ir susižeidė. Šias aplinkybes patvirtina liudytojų T. Č., E. S., D. R., A. K., J. S., A. G., O. S., M. T., E. Č. (kuris, beje, yra geras A. P. draugas) parodymai, kurie tinkamai neįvertinti. Be to, R. P. parodė, kad tai ne pirmas kartas, kai jos vyras įsivelia į konfliktus, kad jis buvo teistas ir kad įvykio dieną galėjo būti išgėręs. Kad A. P. įvykio metu buvo neblaivus, teisme nurodė beveik visi liudytojai. To neneigė ir pats A. P.. Taip pat teismas nustatė, kad konfliktą išprovokavo ir pirmas sudavė smūgį A. P. – jam (kasatoriui) konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, kasatoriaus manymu, bylos įrodymai patvirtina, jog A. P. pavojingai kėsinosi į jį (kasatorių), t. y. būdamas neblaivus kartu su M. A. puolė jį mušti. Pirmosios instancijos teismas visiškai nesvarstė būtinosios ginties buvimo fakto (BK 28 straipsnis), o apeliacinės instancijos teismas tik formaliai pasisakė, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo. Taip pat teismai nesvarstė BK 136 straipsnio taikymo galimybės.
Apeliacinės instancijos teismo išvada apie įvykio vietoje buvusias muštynes visiškai nepagrįsta, prieštaraujanti liudytojų parodymams, neatitinkanti tikrovės ir bylos aplinkybių. Byloje nustatyta, kad konflikto iniciatorius buvo nukentėjusysis ir kad jis kaltas dėl kilusio incidento. Kasatorius nurodo, jog jis visada tvirtino, kad tik gynėsi, kad nenorėjo tyčia sužaloti A. P.. Teismas nepakankamai įvertino A. P. kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nesigilino į aplinkybes, pagrindžiančias būtinąją gintį. Tai lėmė klaidingą išvadą dėl jo tyčios. Iš bylos aplinkybių matyti, kad įvykio metu fizinių jėgų santykis buvo nelygiavertis: nukentėjusysis buvo neblaivus, puolė kartu su M. A., be to, A. P. yra pasižymėjęs kaip konfliktuojantis asmuo (beje, byloje nėra A. P. apibūdinančių duomenų, nors jis gyvenvietėje žinomas kaip mėgstantis įsivelti į konfliktus asmuo, anksčiau teistas už panašaus pobūdžio nusikalstamą veiką). Kasatorius tvirtina, kad jis niekaip kitaip negalėjo apsiginti ir ištrūkti, kaip tik suduodamas A. P. smūgį, – jis privalėjo gintis nuo realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą ir gyvybę. Nepagrįsta teismų išvada, kad jis neadekvačiai įvertino konfliktinę situaciją. Pagal BK 28 straipsnio prasmę asmuo, gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo nusikalstamo kėsinimosi, privalo elgtis taip, kad dėl gynybos besikėsinančiajam nebūtų padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos pasikėsinta. Pagal baudžiamąjį įstatymą nereikalaujama, kad besiginantis asmuo veiktų taip, kad gynybos priemonės ir gynybos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pavojingumą. Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. P. jam (kasatoriui) smogė ne vieną kartą, be to, smūgiavo ne tik jis, bet ir M. A.. Taigi jis (kasatorius) smogė ne tam, kad tyčia sužalotų A. P., o tam, kad apsigintų.
Kartu kasatorius nurodo, kad, jeigu kasacinis teismas pripažintų, jog jis kaltas, tai jo veiksmai turėtų būti tinkamai įvertinti ir paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, nes paskirtoji yra neadekvati nukentėjusiajam padarytai žalai. Teismai nevertino lengvinančių aplinkybių, kad jis augina mažametį vaiką, kad atlygino dalį žalos, šiuo metu turi gerą darbo pasiūlymą. Teismai teisingai konstatavo netiesioginę tyčią, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad, suduodamas stiprų smūgį nukentėjusiajam į galvos sritį, jis turėjo ir galėjo numatyti, jog sunkiai sužalos žmogų, ir lengvabūdiškai tikėjo, kad tokių padarinių nekils. Kasatorius nurodo, kad jis netikėjo, jog nukentėjusįjį sužalos.
Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme pranešė, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes teisėjas R. Juodis yra jo (kasatoriaus) giminaitis, todėl privalėjo savo iniciatyva nusišalinti, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kasatoriui niekas nepaaiškino, kad giminaitis turėtų nusišalinti nuo jo bylos nagrinėjimo.
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė siūlo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius nuteistojo skundo argumentus. Kadangi skundo teiginiai apie netinkamą apeliacinio skundo išnagrinėjimą formalūs ir neargumentuoti, tai išsamiau į juos atsakyti nėra galimybės. Teismo nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurie nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti, todėl kasatoriaus teiginys, kad jis pagrįstas spėjimais ir prielaidomis, atmestinas. Argumentai, kuriais ginčijamos teismo išvados, iš esmės yra analogiški nurodytiesiems apeliaciniame skunde. Teismai įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs įrodymus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino vadovaudamasis įstatymu ir E. Č. pagrįstai pripažino kaltu. Jo kaltė, padarius sunkų sveikatos sutrikdymą A. P., pagrįsta ištirtų įrodymų visuma: nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, medicininių dokumentų kopijomis, byloje esančiomis specialisto ir konsultacine išvadomis, iš dalies ir paties E. Č. parodymais. Teismų išvada, kad E. Č. veiksmai vertinami pagal atsiradusius padarinius – kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas netiesiogine tyčia, – pagrįsta. E. Č., suduodamas stiprų smūgį A. P. į galvos sritį, turėjo ir galėjo numatyti, kad jį sunkiai sužalos, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi tokių padarinių išvengti.
Nuteistojo ir liudytojų parodymai patvirtina, kad tai buvo ne nuteistojo E. Č. ir nukentėjusiojo A. P. tarpusavio susistumdymas ar konfliktas, o muštynės, kuriose dalyvavo beveik visi vaikinai, buvę įvykio vietoje. Tai patvirtina ir kiti objektyvūs bylos duomenys – teismo medicinos specialistų išvados, kuriose konstatuojami kitų įvykyje dalyvavusių asmenų patirti sužalojimai – specialisto išvada Nr. GI 121/10(02) R. K. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, specialisto išvada Nr. G980/10(02) nuteistajam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, taip pat bylos medžiagoje yra užduotys atlikti objektų tyrimą dėl M. A., A. G., A. K. sveiktos sutrikdymo masto. Įvertinus šiuos duomenis, padaryta pagrįsta išvada, kad smurtą E. Č. naudojo ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, o kilus muštynėms tarp vaikinų. Kadangi byloje nėra duomenų, liudijančių apie pavojingą kėsinimąsi į nuteistojo gyvybę, tai nėra pagrindo taikyti BK 28 straipsnio nuostatų ir bylą nutraukti.
Prokurorė nurodo, kad bausmės klausimas, vadovaujantis BPK 367straipsnio 3 dalimi, nenagrinėtinas, nes nebuvo nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme. Skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo atmestinas, nes, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, E. Č. buvo išaiškinta teisė reikšti nušalinimus, jis šia teise galėjo pasinaudoti, jei manė, kad yra pagrindai, leidžiantys nušalinti teisėją. Apeliacine tvarka jis šios aplinkybės neskundė. Teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nėra pagrindo. Kasatorius nepateikia įrodymų, kad teisėjas jo giminaitis, o remiantis vien jo teiginiu, kad teisėjas yra kasatoriaus tėvo brolio žmonos dukters iš pirmosios santuokos vyras, konstatuotina, kad teisėjo ir nuteistojo nesieja nei giminystės, nei svainystės ryšiai, jis taip pat nebuvo kasatorius šeimos narys, kad dėl šių aplinkybių turėtų nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Kitų argumentų, kodėl teisėjas turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, išskyrus nurodomą „giminystę“, kasatorius nepateikia ir BPK 58 straipsnyje nustatyti nušalinimo pagrindai, dėl kurių teisėjas R. Juodis negalėtų dalyvauti procese, nenustatyti.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
Nors kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma skunde, bei išsamiai neatsakė į esminius skundo argumentus, tačiau iš skundo turinio išplaukia, kad jis nesutinka su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje įtvirtinta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu bei veiksmų kvalifikavimu nuteistasis teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė specialistą D. K., išklausė proceso dalyvių kalbų ir tik tada įvertino byloje surinktus įrodymus. Esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ištyręs bylos aplinkybes, iš naujo įvertino surinktus bylos duomenis, tiek teisinančius, tiek kaltinančius E. Č., ir patikslino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad E. Č. muštynių metu A. P. sudavė vieną smūgį į veidą, o ne tris, kaip buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas, ir šis, krisdamas aukštielninkas, galva trenkėsi į grindinį ir buvo sunkiai sužalotas. Teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus yra atsakyta. Teismas pripažino pagrįstą skundo argumentą, kad E. Č. A. P. sudavė tik vieną smūgį į veidą, todėl patikslino šią bylos aplinkybę. Kiti skundo argumentai motyvuotai atmesti (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies ir 135 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatoriaus argumentai, kad jis tik gynėsi, todėl jo veiksmuose nebuvo tyčios sunkiai sutrikdyti A. P. sveikatą, nepagrįsti.
Kasacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Taigi veika, kuri nors formaliai ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, tačiau padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, nelaikoma pavojinga ir nėra uždrausta. Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar buvo pavojingas kėsinimasis, ar jis buvo realus (tikras, o ne asmens įsvaizduojamas) ir akivaizdus, t. y. prasidėjęs ir dar nepasibaigęs, o teisė į būtinąją gintį neišnykusi. Tik nustačius šias sąlygas, aiškinamasi, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.
Byloje nustatyta, kad įvykio metu autobusų stotelėje buvo daug jaunimo (vyrų, moterų), kurie ten vartojo alkoholinius gėrimus; tarp M. A. ir kelių vaikinų (A. K., R. K.) įvyko muštynės, į kurias įsijungė ir nuteistasis. Po to M. A. su A. G. išėjo namo ir beeidami sutiko automobiliu važiuojantį A. P., kuriam papasakojo, kas įvyko stotelėje. Visi kartu, taip pat ir automobilyje buvę O. S. bei E. Č. (nuteistojo brolis), atvažiavo prie stotelės. Liudytojų J. S., E. S., M. A., A. G. parodymais nustatyta, kad tada stotelėje vėl prasidėjo muštynės, kuriose dalyvavo ne tik nukentėjusysis ir nuteistasis, bet ir dauguma kitų stotelėje buvusių vaikinų. Nustačius tokias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad stotelėje kilo muštynės, kuriose dalyvavo ir nuteistasis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėms būdinga tai, jog abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų. Muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš konfliktuojančių pusių muštynes nutraukia, o kita toliau puola (kasacinė nutartis Nr. 2K-76/2011). Taigi nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis gynėsi nuo pavojingo kėsinimosi.
Kasatorius tvirtina, kad teismai nepakankamai įvertino A. P. kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą: A. P., būdamas neblaivus, puolė jį kartu su M. A., taigi fizinių jėgų santykis buvo nelygiavertis; be to, teismai nevertino A. P. kaip asmenybės: jis dažnai įsivelia į konfliktus, anksčiau teistas. Šie argumentai nepagrįsti. Nukentėjusiojo girtumas, ankstesnis teistumas, dažnas įsivėlimas į konfliktus nėra pagrindas išvadai apie jo pavojingą kėsinimąsi. Pažymėtina, kad būtinoji gintis galima ne prieš visus veiksmus, o tik prieš tuos, kurie yra pavojingi. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-279/2010). Būtinosios ginties situacijai konstatuoti nepakanka nustatyti, kad viena iš konfliktuojančių pusių yra fiziškai pajėgesnė; šis faktas nėra pagrindas teigti, kad automatiškai atsiranda pavojingas kėsinimasis. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo fizinio pajėgumo gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (kasacinė nutartis Nr. 2K-173/2011). Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis A. P. pirmas sudavė E. Č. (šiam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas) ir taip išprovokavo konfliktą, tačiau tai nelaikytina pavojingu kėsinimusi, dėl kurio atsirado teisė į būtinąją gintį. Jau minėta, kad byloje nustatyta, jog, prieš atvykstant A. P., stotelėje įvyko muštynės, kuriose dalyvavo ir E. Č.. Taigi jis nebuvo pasyvus stebėtojas. Atvykus A. P. ir kitiems vaikinams, stotelėje prasidėjo muštynės tarp daugumos ten buvusių vaikinų. Taigi tai nebuvo vien tik nukentėjusiojo ir nuteistojo konfliktas, E. Č. nebuvo nukentėjusiojo netikėtai užpultas. Beje, M. A. teisme parodė, kad atvykęs jis mušėsi su R. K., o ne su E. Č.. Tokios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nebuvo tokio pavojingo kėsinimosi, kuris suteiktų teisę kasatoriui gintis.
Tarp nuteistojo veiksmų – smūgio nukentėjusiajam į veidą – ir kilusių padarinių – sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra būtinasis priežastinis ryšys. Priežastinio ryšio kasatorius neneigia, tik tvirtina, kad jis netikėjo, jog kils tokie padariniai. Iš tiesų E. Č. nesiekė sunkiai sutrikdyti A. P. sveikatą, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad E. Č. veikė netiesiogine tyčia, tik netiksliai atskleidė tyčios turinį.
Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Taigi kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad savo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tik tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju – nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti.
Teismai padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad E. Č., suduodamas stiprų smūgį neblaiviam A. P. į galvos sritį, suvokė, jog kelia pavojų šio gyvybei, numatė, kad jis gali kristi ant betoninio grindinio, trenktis galva į jį ir taip sunkiai susižaloti, ir nors nenorėjo tokių padarinių (sunkiai sutrikdyti A. P. sveikatą), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Pažymėtina, kad tyčinės kaltės konstatavimas nagrinėjamoje byloje ir teismų pateikti argumentai dėl šios veikos kvalifikavimo atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (kasacinės nutartys Nr. 2K-227/2011, 2K-174/2010, 2K-368/2009).
Taigi pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 135 straipsnio 1 dalis – E. Č. nusikalstamiems veiksmams pritaikytas tinkamai. Kadangi baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, kasacinis teismas neturi pagrindo švelninti kasatoriui paskirtos bausmės (BPK 376 straipsnio 3 dalis).
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Dėl kitų skundo argumentų
Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad skunde yra daug argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis žemesnės instancijos teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.
Vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo R. Juodžio šališkumo (kaltinamasis savo teise pareikšti motyvuotą nušalinimą teisėjui nepasinaudojo), BK 136 straipsnio taikymo, nenagrinėtini, nes šie klausimai nebuvo iškelti ir nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Be to, pažymėtina, kad kasatorius savo teiginių apie tolimus giminystės ryšius su teisėju R. Juodžiu nepagrindžia jokiais duomenimis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. Č. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Tomas Šeškauskas
Vytautas Masiokas
