Baudžiamoji byla Nr. 2K-217/2012
Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00946-2010-1
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.17.3. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199² straipsnio 1 dalį 250 MGL (32 500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotas krovininis vilkikas „Renault Magnum“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir automobilio priekaba „Toner“ (valst Nr. duomenys neskelbtini).
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartis, kuria nuteistojo R. B. apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje taip pat nuteistas M. V. V. (M. W. W.), tačiau kasacinis skundas dėl jo nepaduotas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,
n u s t a t ė :
R. B. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 punkto, 3 punkto (pakeisto 2010 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 4-443) reikalavimus, Druskininkų savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) kaime, nuo ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko iki 2010 m. rugsėjo 9 d. neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes su Baltarusijos Respublikos banderolėmis bendros 165 214,55 Lt muitinės vertės, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijančios 250 MGL dydžio sumą, iš kurių dalis cigarečių bendros 115 153,64 Lt muitinės vertės buvo sukrauta į į R. B. priklausančią priekabą „Toner“ (valst Nr. duomenys neskelbtini), o kita dalis cigarečių bendros 50 059,64 Lt muitinės vertės, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijančios 250 MGL dydžio sumą, 21.40 val. buvo sukrauta į vilkiko „Renault Magnum“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) kabinoje įrengtą slėptuvę.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo dėl esminio Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimo ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartį ir jo bylą nutraukti.
Kasaciniame skunde nuteistasis neginčija teismų nustatytų aplinkybių, išskyrus teismų išvadą, kad visomis vilkiko kabinos slėptuvėje ir priekaboje rastomis cigaretėmis jis neteisėtai disponavo nuo nenustatyto laiko iki 2010 m. rugsėjo 9 d. 18.00 val. Ši išvada padaryta nesilaikant BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįsta vien nepatikimais liudytojo V. O. parodymais, kad sulaikytas kasatorius jam aiškino savo šeimai priklausančiame garaže Lenkijos piliečio prašymu laikęs cigaretes.
Kasatorius pažymi, kad viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, jog nežinojo, kad žmonai priklausančiame garaže buvo laikomos cigaretės, šiuo garažu jis leido naudotis ir kitiems asmenims, tarp jų ir lenkui M. Nuteistasis M. V. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kasatoriaus nepažįsta, garažą, kuriame krovėsi cigaretes, jam nurodė baltarusis V. Teisiamajame posėdyje M. V. V. parodymų nedavė, todėl kasatorius teigia, kad teismai įrodymais pripažino M. V. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie neturi įrodomosios reikšmės, nes, kasatoriaus manymu, BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatos leidžia perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymus tik byloje esantiems įrodymams patikrinti; pagal BPK 276 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti pripažinti tik parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, ir tik įstatyme numatytais atvejais; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuostatos, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi, tačiau jie yra reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus (kasacinės nutartys Nr. 2K-305/2005, 2K -337/ 2005 ir kt.). Be to, jis pabrėžia, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti M. V. V. parodymai yra jį teisinantys, o ne kaltinantys, kaip tendencingai pateikiama teismų sprendimuose. Kasatorius nurodo, kad liudytojai T. T., L. B., A. L., M. N., A. G. –Č., daugiau kaip dvi valandas stebėję kaip trys vyrai, tarp jų nuteistasis M. V. V., krovė cigaretes į garaže buvusio vilkiko kabinos slėptuvę, apie jo dalyvavimą šiame procese nenurodė; įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolų duomenys, specialisto išvada, kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolų duomenys neidentifikuoja jo kaip padariusio nusikalstamą veiką. Aplinkybę, jog jis nepažinojo garaže sulaikytų nuteistojo M. V. V. ir jo draugų, jokio ryšio su jais nepalaikė, patvirtina jo naudojamo mobiliojo telefono skambučių išklotinės duomenys. Jo parodymuose ir pokalbyje su V. O. nurodyto vardo M. panašumas su vienu iš nuteistojo V. vardų M. dar nereiškia, kad jie sutampa. Kasatorius mano, kad liudytojo V. O. parodymams teismai suteikė didesnę galią prieš jo ir kito nuteistojo parodymus, neatsižvelgę, kad būtent V. O. susitikimo, trukusio ilgiau, nei reikia surašyti trumpą paaiškinimą, metu darė psichologinį poveikį nurodydamas kasatoriui prisipažinti laikius garaže cigaretes, nes tik taip išsaugos socialines garantijas, ir po dviejų dienų kasatorius buvo atleistas iš tarnybos, išsaugant socialines garantijas; pažeistos BPK 18 straipsnio nuostatos, nes imuniteto tarnybos pareigūnas V. O. neįgaliotas rinkti duomenis apie nusikalstamą veiką, taip pat BPK 21 straipsnio 4 dalies nuostatos, nes šiame proceso veiksme su kaip įtariamuoju sulaikytu kasatoriumi nedalyvavo gynėjas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad kasatoriaus ir V. O. parodymai iš esmės prieštarauja vieni kitiems, todėl jo kaltės pagrindimas šio liudytojo parodymais galėjo būti daromas apdairiai ir tiek, kiek šio nurodomas aplinkybes patvirtina kiti duomenys, atitinkantys įrodymams baudžiamajame procese keliamus reikalavimus. Nepaisant to, išvadas dėl kasatoriaus dalyvavimo nusikalstamoje veikoje šis teismas grindė prielaidomis ir abejonėmis, nes aplinkybės, kad garažas priklauso jo šeimai, priekaba priklauso jam, įvykio vietoje rasti raktai nuo garažo, nėra pakankamos jo kaltei įrodyti. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad jo veiksmai, leidžiant jo šeimos garažu laikinai naudotis kitam asmeniui, neturint informacijos apie galimą šio nusikalstamą veiką, negali būti įvertinti kaip nusikalstama veika, numatyta BK 199² straipsnio 1 dalį, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas šių argumentų neišnagrinėjo, formaliai nurodė, jog išvadą padarė remdamasis ne vien liudytojo V. O. parodymais, bet ištyręs bei įvertinęs bylos duomenų visetą: nuteistojo M. V. V., liudytojų T. T., L. B., A. L., M. N. parodymus, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolus, specialisto išvadas, kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolus; taip pat nurodė, jog BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos nepažeistos, nors liudytojo V. O. parodymai buvo ginčijami BPK 20 straipsnio 4 dalies požiūriu.
Atsiliepime į nuteistojo R. B. kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas prašo skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, byloje surinktus įrodymus patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, išsamiai argumentavo, kodėl ir remiantis kokiais įrodymais padare išvadą, jog kasatorius kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje. Teismas pakankamai aiškiai ir įtikinamai argumentavo, kodėl neturi jokio pagrindo netikėti ir nesiremti liudytojo V. O. parodymais apie tai, kad pokalbio su kasatoriumi metu šis jam paaiškino, jog cigaretes su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, rastas jo šeimai priklausančiame garaže bei jam priklausančioje automobilio priekaboje, laikė Lenkijos piliečio prašymu, jog šias aplinkybes R. B. paaiškino pats, geranoriškai, joks spaudimas nebuvo daromas, paaiškinimo teksto niekas nediktavo. Remdamasis šiais parodymais, teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto įrodymų leistinumo principo, nes šie duomenys gauti teisėtu būdu, liudytojas BPK nustatyta tvarka apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, jam buvo užduodami klausimai. Be to, V. O. parodymai šioje byloje nėra vienintelis įrodymų šaltinis, jie buvo vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tarp jų liudytojų (pareigūnų) parodymais, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolais bei kitais įrodymais. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad įvykio vietos apžiūros metu rastos akcizais apmokestinamos prekės neteisėtai buvo laikomos ne tik kasatoriaus žmonai priklausančiame garaže, kuriuo naudojosi pats kasatorius, bet buvo sukrautos ir į kasatoriui priklausančią automobilio priekabą. Pats kasatorius nurodė, kad tą pačią dieną, kai apžiūros metu garaže buvo rastos cigaretės su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, jis iki 14 val. buvo ten. Šios byloje nustatytos aplinkybės visiškai nedera su kasatoriaus parodymais apie tai, kad jis cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis garaže nematė, jam apie šias prekes nieko nebuvo žinoma ir jis negali paaiškinti, kaip jos ten atsirado. Dėl to teismas pagrįstai jo parodymus vertino kritiškai. Taip pat teismas pagrįstai pripažino įrodymu kito nuteistojo šioje byloje M. V. V. parodymus, nes, iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis duoti parodymus atsisakė, bet nurodė, jog jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teisingi, atsakė į teisėjo, advokato, prokuroro klausimus.
Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nutarties aprašomojoje dalyje motyvuotai pasisakė dėl apeliacinio skundo esmės ir argumentų, tarp jų dėl baudžiamojoje byloje esančių įrodymų (liudytojo V. O. parodymų, kitų įrodymų) ir jų vertinimo, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė. Šis teismas pakankamai išsamiai motyvavo, kodėl pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė BK specialiosios dalies normą, bei argumentavo, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl kasatoriaus kaltės jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje, o savo nutartį surašė pagal BPK 332 straipsnio reikalavimus.
Nuteistojo R. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie BPK nuostatų pažeidimus
Iš bylos dokumentų matyti, kad kasatorius R. B. 2010 m. rugsėjo 10 d. nutarimu buvo laikinai sulaikytas. Jam būnant Alytaus apskrities VPK areštinėje, su juo, gavęs tyrėjos leidimą, bendravo VSAT Lazdijų rinktinės Imuniteto poskyrio viršininkas V. O., kuriam pagal kompetenciją svarbi informacija apie galimas neteisėtas pareigūnų veikas ir kuris iš R. B., tuo metu dar buvusio VSAT Lazdijų rinktinės pareigūnu, paėmė paaiškinimą dėl įvykio. Taigi šis pokalbis nebuvo R. B. kaip įtariamojo apklausa BPK prasme. R. B. kaip įtariamasis apklaustas 2010 m. rugsėjo 11 d. dalyvaujant gynėjui advokatui K. J. R. B. paaiškinimas V. O. pridėtas prie bylos pagal 2010 m. lapkričio 5 d. Druskininkų policijos komisariato viršininko rašte nurodytą prašymą gavus jį iš Lazdijų rinktinės vado 2010 m. lapkričio 18 d. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje šį paaiškinimą ištyrė kartu su kitais duomenimis, bet įrodymu nepripažino, o rėmėsi kaip liudytojo teisme apklausto V. O. parodymais apie pokalbio metu R. B. nurodytas aplinkybes, kad cigaretes laikė Lenkijos piliečio prašymu.
BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad kaltinamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai kaltinamasis atsisako arba vengia duoti parodymus, taip pat kai pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje kaltinamasis M. V. V. atsisakė duoti parodymus, o teisėjai perskaičius jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir prokurorui, juos patvirtino, pats jų papildyti nenorėjo, bet atsakė į kitų proceso dalyvių klausimus.
Kasatoriaus argumentai dėl BPK 18 straipsnio, 21 straipsnio 4 dalies, 276 straipsnio 1, 4 dalies nuostatų pažeidimų atmestini.
Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, įpareigojanti, kad teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šie įstatymo reikalavimai buvo pažeisti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas duomenimis, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės yra pakartoti kasaciniame skunde, išnagrinėjo ir priimtoje nutartyje motyvuotai, tinkamai aiškindamas bei nenukrypdamas nuo teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą baudžiamajame procese, atsakė.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas liudytojo V. O. parodymus pagrįstai pripažino įrodymais bei kartu su kitais įrodymais vertino, nesuteikdamas jokios išankstinės ar didesnės galios prieš kitus įrodymus, ir nuosprendžio negrindė R. B. paaiškinimu. Šis teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie R. B. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką padaryta remiantis nuteistojo M. V. V., liudytojų V. O., T. T., L. B., A. L., M. N. parodymais, ikiteisminio tyrimo veiksmų (įvykio vietos, daiktų apžiūros ir kt.) protokolais, specialisto išvada. Šių įrodymų visetą įvertinęs dar ir R. B. asmenybę apibūdinančių duomenų, kad įvykio metu jis dirbo Lazdijų rinktinės (duomenys neskelbtini) užkardos vyr. pasieniečiu, kontekste, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, jog R. B. neteisėtai laikė (turėjo savo žinioje) akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes.
Kasatoriui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes R. B. padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, todėl tenkinti kasatoriaus prašymo – panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti – nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo R. B. kasacinį skundą.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Rimantas Baumilas
Viktoras Aidukas
