V.M. pagal BK 281 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-339/2011

(Proceso Nr.1-63-2-11383-2008-7)

Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Dalios Bajerčiūtės, pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V.M. kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 2 dalį 38 MGL (4940,00 Lt) dydžio bauda. V. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė uždraudimas naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones vienerius metus ir šešis mėnesius.

Taip pat skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 19 d. nutartis, kuria nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,

n u s t a t ė :

V. M. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. birželio 22 d., apie 21.15 val., Kaišiadorių rajono savivaldybėje, Palomenės seniūnijoje, Palomenės kaime, kelio Kaišiadorys-Palomenė-Gegužinė 10-ajame kilometre, vairuodamas K. M. priklausančią transporto priemonę – automobilį,,Opel Calibra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (1,61 prom.), pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr.1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (Žin., 2003, Nr.7-263) 53, 68 ir 172 punktus – nepasirinko saugaus greičio, kelio vingyje nesuvaldė vairuojamo automobilio, nuslydo nuo kelio ir apvirto. Eismo įvykio metu buvo sužaloti keleiviai V. M., L. V. ir V. S., kuriam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, apgadintas K. M. priklausantis automobilis,,Opel Calibra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir išverstas greitį ribojantis kelio ženklas.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti. Nuteistasis teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog jis padarė nusikalstamą veiką, todėl teismas turėjo taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius mano, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai yra neteisėti; teigia, kad teismai padarė BPK 1, 7, 20, 22 straipsnių, 301 straipsnio 2 dalies, 305 ir 320 straipsnių pažeidimus, dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, todėl laikytini esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Be to, kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė jo teisę į teisingą teismą, kurią garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnis. Nurodyti BPK pažeidimai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, dėl to kasatorius buvo nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, buvo šališkas ir palaikė tik kaltinimo argumentus, išsamiai neištyrė ir nekreipė dėmesio į reikšmingas bylos aplinkybes ir nesivadovavo principu, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismui pagrindinis įrodymas buvo įvykio metu buvusių neblaivių nukentėjusiųjų parodymai. Kasatorius teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo renkami įrodymai: nepaimti mikrodalelių ir kvapo pavyzdžiai iš vairuotojo vietos ir tyrimas neatliktas. Įvykio vietos ir automobilio apžiūra atlikta aplaidžiai. Visas ikiteisminis tyrimas, kasatoriaus nuomone, buvo nukreiptas paslėpti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo L. V.: kasatoriaus drabužiai, kuriais jis vilkėjo įvykio metu neapžiūrėti ir nepridėti prie bylos, prokuratūra nesutiko skirti techninę–medicininę ekspertizę, siekiant nustatyti, kas vairavo automobilį (ekspertizė buvo paskirta tik apskundus prokuroro veiksmus). Teismas šališkai vertino nukentėjusiųjų V. M., L. V. ir V. S. parodymus. Ekspertai negalėjo atsakyti į pagrindinį klausimą, kas vairavo automobilį. Teismas, kasatoriaus nuomone, sąmoningai ignoravo lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus, nes prioritetas buvo suteiktas kaltinimui ir nukentėjusiesiems, o kasatoriaus pateikti įrodymai pripažinti beverčiais. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus, nes neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo. Kasatorius teigia, kad teismas neteisingai vertino surinktus įrodymus, neatsižvelgė į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu vengta surinkti tikslius pirminius duomenis apie eismo įvykio aplinkybes ir jį sukėlusių asmenų kaltę, dėl to negalima buvo panaudoti techninių priemonių asmenų kaltei nustatyti. Teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį vieno liudytojo – V. S., kuris eismo įvykio metu buvo neblaivus, parodymais, nes liudytojas L. V. buvo netiesiogiai įtariamas šio nusikaltimo padarymu, todėl buvo suinteresuotas asmuo, o liudytojas V. M. – nieko nematė, todėl yra pagrindas manyti, kad teismas, taip vertindamas įrodymus, padarė esminį BPK pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Atsiliepime į nuteistojo V. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras siūlo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes, tarp jų ir tai, kas eismo įvykio metu vairavo automobilį. Byloje kaip nukentėjusieji apklausti automobilyje važiavę keleiviai V. S. bei L. V. parodė, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo V. M., kuris važiavo dideliu greičiu ir nereagavo į jų pastabas mažinti greitį. Nukentėjusysis V. M. apklausų metu taip pat neneigė, kad transporto priemonę galėjo vairuoti nuteistasis, tačiau to kategoriškai patvirtinti negalėjo, nes eismo įvykio metu miegojo. Nors kompleksinio tyrimo metu teismo medicinos ir eismo įvykio ekspertai negalėjo nustatyti, kuris iš automobiliu važiavusių asmenų vairavo automobilį, tačiau pateiktose išvadose pripažino tikėtina tai, kad V. M. galėjo iškristi pro kairės pusės durelių stiklą automobilio virtimo metu sėdėdamas vairuotojo vietoje. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, bylą nagrinėję žemesnių instancijų teismai išsamiai ištyrė bei įvertino nuteistojo parodymus, kurie bylos tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis, pripažinęs, kad eismo įvykio metu pats vairavo automobilį, teisme jau neigė šią aplinkybę apskritai negalėdamas nurodyti eismo įvykio kilimo priežasčių. Vėliau apskųsdamas pirmosios instancijos nuosprendį apeliaciniame skunde jau teigė, kad automobilį galėjo vairuoti L. V. Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą, išsamiai pasisakė dėl šio skundo argumento. Apeliacinės instancijos teismas, kaip to buvo prašoma apeliaciniame skunde, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą ir pagrįstai pripažino, kad nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, jos yra pagrįstos išsamiai ir tinkamai įvertintais įrodymais. Anot prokuroro, bylos įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatas.

Nuteistasis taip pat nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė rungimosi principą. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis V. M. nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose ginčijo kaltinimo argumentus ir reiškė savo nuomonę klausimais, turinčiais reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Jo teisės bylos nagrinėjimo metu nebuvo siauresnės nei valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro. Tai, kad kasatorius nesutinka su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos įrodytumo, nereiškia, kad teismų išvados neteisingos ir kad buvo padaryta BPK pažeidimų.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasaciniame skunde iš esmės skundžiamas teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo nustatyta faktinė aplinkybė, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo nuteistasis V.M. Pabrėžtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Kita vertus, jokių abejonių dėl teismų nustatytų faktinių aplinkybių teisėjų kolegijai nekilo.

Nors ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis (T. 1, b. l. 85) V. M. pripažino, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo jis, ir tik teisme pradėjo tuo abejoti, teismas kruopščiai tyrė tokią galimybę. Šiais tikslais, tenkindamas kaltinamojo gynėjos prašymą, teismas skyrė pakartotinę medicininę-autotechninę ekspertizę, teisiamojo pasėdžio metu apklausė ekspertę Liną Lazarenko, detaliai išanalizavo ekspertizių išvadas ir ekspertės paaiškinimus, tačiau jokių abejonių dėl to, kad automobilį vairavo nuteistasis V. M., teismui nekilo. Tai, kad ekspertai neatsakė į pagrindinį klausimą, kas vairavo automobilį, nereiškia, jog ši aplinkybė negali būti nustatyta kitais įrodymais, šiuo atveju – kartu su kaltinamuoju važiavusių nukentėjusiųjų V. M., L. V. ir V. S. parodymais. Šių asmenų parodymus teismas vertino kaip išsamius ir nuoseklius, konstatavo, kad jokių aplinkybių, dėl kurių šie galėtų apkalbėti kaltinamąjį, nenustatyta. Tai, kad automobilį vairavo ir eismo įvykį sukėlė būtent V. M., netiesiogiai patvirtino ir liudytojų L. V. ir A. M. parodymai. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kaltinamasis taip pat pripažino, jog tą dieną neblaivus vairavo automobilį ir kad galėjo taip būti, jog eismo įvykio metu už vairo taip pat buvo jis, nors to neatsimena (T. 2, b. l. 16). Savo baigiamojoje kalboje V. M. teigė prisimenantis, kad jie buvo sustoję, pritarė gynėjos versijai, kad jis, tikėtina, užleido vairuotojo vietą kitam asmeniui (T. 2, b. l. 116). Apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teisme V. M. ir jo gynėja iškėlė versiją, kad automobilį vairavo ne jis, bet nukentėjusysis L. V. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo šią nuteistojo ir jo gynėjos versiją, įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau padarė tokias pat išvadas kaip ir pirmosios instancijos teismas. Pagrindo abejoti teismų atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis nėra.

Kasaciniame skunde teigiama, kad dėl tyrimo metu neatliktų proceso veiksmų (iš vairuotojo vietos nepaimtos mikrodalelės ir kvapo pavyzdžiai, neatliktas jų tyrimas) buvo pažeisti baudžiamojo proceso principai ir įrodinėjimo tvarka. Šie argumentai atmestini. Iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad kiekvienoje byloje turi būti atlikti visi įmanomi tyrimai ir ekspertizės ir kad to nepadarius pažeidžiamos įrodinėjimo tvarka ir kaltinamojo procesinės teisės. Specialistų ir ekspertų žinių panaudojimas baudžiamajame procese yra būtinas, kai be jų išvadų neįmanoma nustatyti bylai reikšmingų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje ir be odorologinio bei mikrodalelių tyrimo išvadų teismas turėjo pakankamai duomenų, leidusių nustatyti faktinę aplinkybę, kad automobilį vairavo ir eismo įvykį sukėlė būtent V. M.

Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, faktinės eismo įvykio aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai ištyrus bylos duomenis, laikantis BPK nustatytų įrodinėjimo principų ir tvarkos (BPK 20 straipsnis).

Kasacinio skundo argumentai dėl BPK 1, 7, 22 straipsnių, 301 straipsnio 2 dalies, 305 ir 320 straipsnių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio pažeidimų yra deklaratyvūs ir neatitinka bylos duomenų.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo bei panaikinimo pagrindų, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o skundžiami teismų procesiniai sprendimai pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Josifas Tomaševičius

Dalia Bajerčiūtė

Olegas Fedosiukas