Dėl palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. Nr. e2A-286-1012/2023

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.4

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Jakutytė-Sungailienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic oil“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic oil“ ieškinį atsakovei E. G. dėl palūkanų priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baltic oil“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo E. G. atžvilgiu. Šiaulių apylinkės teismas 2022 m. birželio 21 d. priėmė teismo įsakymą. 2022 m. liepos 18 d. buvo gauti E. G. prieštaravimai, kurie 2022 m. liepos 18 d. teisėjos rezoliucija buvo priimti ir UAB „Baltic oil“ nustatytas 14 dienų terminas ieškiniui pareikšti. UAB „Baltic oil“ 2022 m. rugpjūčio 16 d. pateikė ieškinį. 2022 m. rugpjūčio 29 d. minėtas teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. eL2-8175-948/2022 panaikintas teismui priėmus ieškinį ir byla perduota nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus regiono apylinkės teismui.

2. Ieškovė UAB „Baltic oil“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama iš atsakovės priteisti 82,25 Eur palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė:

2.1. Ieškovė vykdo prekybą tepalais, alyvomis, eksploataciniais skysčiais, taip pat vykdo kitą ūkinę komercinę veiklą, numatytą įmonės įstatuose. Ieškovė pateikė atsakovei prekes ir išrašė bei pateikė apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras. Rašytinė sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo. Nepaisant to, kad sąskaitų apmokėjimo terminai yra pasibaigę, skolą atsakovė apmokėjo tik 2022 m. liepos 20 d., t. y. jau po kreipimosi į teismą (prieštaravimai į teismo įsakymą pateikti 2022 m. liepos 18 d.). Apmokėdama įsiskolinimą atsakovė jį pripažino, tačiau dėl nežinomų priežasčių pateikė prieštaravimus ir neapmokėjo 82,25 Eur palūkanų ir 106,80 Eur bylinėjimosi išlaidų (10 Eur žyminis mokestis, 96,80 Eur teisinės paslaugos).

3. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė:

3.1. Nepaisant to, kad sąskaitų išrašymo datos yra 2019 m. sausio 15 d., 2019 m. balandžio 2 d. ir 2020 m. balandžio 20 d., tačiau apie šių sąskaitų egzistavimą atsakovė sužinojo tik iš pranešimo apie įsiskolinimą, kurį gavo 2022 m. gegužės 13 d.

3.2. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad „išrašė ir pateikė apmokėjimui šias sąskaitas“. Tai neatitinka tikrovės, kadangi ieškovė nepateikė jokių sąskaitos įteikimo įrodymų. Priešingai, ant sąskaitų nėra nei atsakovės pačios, nei jos darbuotojų parašo, liudijančio apie sąskaitų priėmimą. Šias sąskaitas gavo tik tada, kai po pranešimo apie įsiskolinimą, kurį prideda ieškovė, pati asmeniškai susisiekė su įmonės direktoriumi ir paprašė atsiųsti sąskaitas. Pirmą kartą su šiomis sąskaitomis susipažino tik 2022 m. gegužės 27 d., kai po dar vieno telefoninio pokalbio su įmonės atstovu, sąskaitos buvo pateiktos elektroniniu laišku.

3.3. Prievolė apmokėti sąskaitas kyla nuo PVM sąskaitos gavimo dienos – 2022 m. gegužės 27 d. 2022 m. liepos 20 d. šias sąskaitas apmokėjo.

3.4. Atsakovė niekada neginčijo šių sąskaitų, nors ir negavo faktinių įrodymų, kad šios prekės tikrai buvo pristatytos į jos ūkį. Taip pat labai svarbu pažymėti, kad ieškovė net susidarius tariamam įsiskolinimui, nenutraukė su ja komercinių ryšių, įmonės vadybininkai toliau skambino jos darbuotojui, siūlė prekes ir jas pardavė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė 2019 m. sausio 15 d., 2019 m. balandžio 2 d. ir 2020 m. balandžio 27 d. išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurias atsakovė turėjo apmokėti. Iš PVM sąskaitos faktūros Nr. QS1900041, išrašytos 2019 m. sausio 15 d., nustatyta, kad apmokėjimo terminas nurodytas iki 2019 m. sausio 30 d., PVM sąskaitos faktūros Nr. QS1900763, išrašytos 2019 m. balandžio 2 d. – apmokėjimo terminas nurodytas iki 2019 m. balandžio 17 d., PVM sąskaitos faktūros Nr. QS2001186, išrašytos 2020 m. balandžio 27 d. – apmokėjimo terminas nurodytas iki 2020 m. gegužės 12 d.

6. Teismas akcentavo, kad ieškovė nepateikė pagrįstų įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad apie turimas apmokėti sąskaitas atsakovė kokiu nors būdu buvo informuota iki 2022 m. gegužės 13 d. Kaip nustatyta iš byloje esančio siuntos patvirtinimo dokumento, 2022 m. gegužės 10 d. pranešimas apie ieškovei negrąžintą skolą pagal minėtas sąskaitas faktūras, atsakovei įteiktas asmeniškai 2022 m. gegužės 13 d. Pažymėtina, jog šiame pranešime nenurodyta jokia skola už palūkanas. Bylos duomenimis, pačios sąskaitos faktūros atsakovei atsiųstos elektroniniu paštu tik 2022 m. gegužės 27 d.

7. Teismas, vertindamas ieškovės pateiktus įrodymus dėl sąskaitų pateikimo, pažymi, kad pateiktuose važtaraščiuose Nr. 12158653 ir 13071116 akivaizdžiai skiriasi atsakovės parašai, o važtaraštyje Nr. 18441200 apskritai pasirašyta R. A. „pin“ kodu, o ne pačios atsakovės. Be to, nors važtaraštyje nurodyti dokumento numeriai sutampa su išrašytų sąskaitų faktūrų numeriais, tačiau tai neįrodo, kad minėtos sąskaitos faktūros buvo pateiktos kartu su prekėmis ir atsakovė jas gavo. Taigi šie kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikti važtaraščiai bei kiti įrodymai, teismo vertinimu, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių bei fakto, kad atsakovė apie minėtas sąskaitas faktūras sužinojo tik 2022 m. gegužės 13 d. gavusi pranešimą apie negrąžintą skolą.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad tiek atsakovei siųstame 2022 m. gegužės 10 d. pranešime, tiek pačiose sąskaitose faktūrose nurodyti minėtų sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminai, tačiau vien tik faktas, jog atsakovė, sužinojusi apie esamas neapmokėtas sąskaitas faktūras, skolą už prekes pripažino ir ją 2022 m. liepos 20 d. apmokėjo, savaime nereiškia, jog ji sutiko su pranešime ar sąskaitose faktūrose nurodytais apmokėjimo terminais. Nesutikimo su apmokėjimo terminais faktą pagrindžia ir tai, jog minėtose sąskaitose faktūrose, nėra atsakovės parašų, išreiškiančių jos sutikimą su sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis.

9. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas konstatavo, kad ieškovės pateikti įrodymai nepagrindžia reikalavimo priteisti palūkanas, paskaičiuotų pagal ieškovės į bylą pateiktą palūkanų skaičiavimo metodikos lentelę, kurioje palūkanos pagal sąskaitą faktūrą Nr. QS1900041 paskaičiuotos nuo 2019 m. sausio 30 d., palūkanos pagal sąskaitą faktūrą Nr. QS1900763 paskaičiuotos nuo 2019 m. balandžio 17 d., palūkanos pagal sąskaitą faktūrą Nr. QS2001186 paskaičiuotos nuo 2020 m. gegužės 12 d. Taigi ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Nors ieškovė, teismo vertinimu, ir nepagrindė ieškinio dėl palūkanų (82,25 Eur) ir šią bylos dalį pirmoje instancijoje pralaimėjo, ieškovės reikalavimas dėl 678,69 Eur buvo patenkintas atsakovės, todėl šią bylos dalį ieškovė laimėjo ir turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

10.2. Už gautas prekes pareiga atsiskaityti kyla prekių gavimo momentu, jeigu (kaip atsakovė teigia) joks dokumentas su atidėtu mokėjimo terminu jai nepateiktas su prekėmis. Kadangi prekės pristatytos 2019–2020 metais, būtent nuo tada atsakovei ir kilo pareiga atsiskaityti.

10.3. Kiekviename iš važtaraščių yra nurodoma, koks dokumentas įteikiamas kartu su kroviniu, nurodant PVM sąskaitos-faktūros seriją ir numerį, pagal kuriuos yra identifikuojamos sąskaitos-faktūros, kaip mokestiniai dokumentai. Važtaraščiais buvo pristatyti ne tik kroviniai (siuntos), bet ir juos lydintys dokumentai, t. y. PVM sąskaitos-faktūros. Atsižvelgiant į tai, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir be pagrindo konstatavo, kad ieškovė nepateikė duomenų apie PVM sąskaitų-faktūrų įteikimą atsakovei.

11. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti išlaidas. Atsiliepime nurodoma:

11.1. Atsakovė sąskaitas gavo tik 2022 m. gegužės 13 d. ir ruošėsi jas apmokėti. Apie tai informavo atsakovės atstovus ir nurodė, jog šis įsiskolinimas susidarė tik dėl to, kad ji negavo laiku nurodytų sąskaitų. Tačiau ieškovė po 39 dienų nuo sąskaitų pateikimo atsakovei kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Tokiu būdu atsakovei nebuvo sudarytas protingas terminas skolai sumokėti ir papildomai išdidinta ginčo suma (bylinėjimosi išlaidos).

11.2. Pažymėtina, kad ieškovė 3 metus neteikė sąskaitų atsakovei, o atsakovė neturėjo galimybės apie jas žinoti, kadangi kryžminio sutikrinimo metu jų nesimatė ir Valstybinės mokesčių inspekcijos sistemoje.

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

12. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimas, kuriuo buvo ieškovės ieškinys atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą (toliau – CPK) 320 straipsnis).

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-313/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-313/2007">3K-3-313/2007</a>).

14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

15. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir palūkanų skaičiavimo už pavėluotą (ne)įteiktų sąskaitų apmokėjimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

16. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog jos reiškiamas reikalavimas dėl pagrindinės skolos priteisimo buvo atsakovės patenkintas, todėl šioje dalyje ieškovei laimėjus bylą, jai turi būti atlyginamos bylinėjimosi išlaidos – 622,18 Eur.

17. CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka (Bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimas) nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (CPK 431 straipsnio 1 dalis). Jeigu šiame skyriuje tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuojamas, taikomos bylų nagrinėjimo ginčo teisena taisyklės (CPK 432 straipsnis). Pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo turinys ir forma nustatyti CPK 433 straipsnyje, kurio 3 dalis numato, kad prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami. Skolininkas dėl byloje priimto teismo įsakymo per 20 dienų nuo pranešimo apie teismo įsakymo išdavimą įteikimo dienos raštu gali pateikti prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo. Prieštaravimai turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui ir formai, išskyrus reikalavimą nurodyti prieštaravimų pagrindą (CPK 439 straipsnio 2 dalis).

18. CPK 439 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, jeigu skolininkas per CPK 439 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą terminą teismo įsakymą įvykdo ir raštu pateikia teismui tai patvirtinančius dokumentus, teismas nutartimi panaikina teismo įsakymą ir bylą nutraukia. Pagal CPK 439 straipsnio 4 dalies nuostatas, jeigu skolininkas dalį pagal teismo įsakymą priteistų kreditoriaus reikalavimų įvykdo arba nors ir neįvykdo, bet jų dalį pripažįsta, o prieštaravimus pareiškia tik dėl likusios kreditoriaus reikalavimų dalies, teismas pagal šio skyriaus taisykles priima naują įsakymą dėl skolininko neginčijamos reikalavimų dalies priteisimo. Jeigu skolininkas pareiškia prieštaravimus dėl teismo įsakymo tik dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą išsprendžia nutartimi. Dėl nepatenkintos reikalavimų dalies kreditorius gali pareikšti ieškinį šiame straipsnyje nustatyta tvarka.

19. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

20. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2022 m. birželio 21 d. ieškovė kreipėsi su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo atsakovei, kuriuo reikalavo: 678,69 Eur skolos pagal ginčo PVM sąskaitas-faktūras, 82,25 Eur palūkanų dėl minėtų sąskaitų neapmokėjimo laiku ir 106,80 Eur bylinėjimosi išlaidų (96,80 Eur teisinės paslaugos, 10 Eur žyminis mokestis). 2022 m. liepos 18 d. atsakovė pateikė prieštaravimą į išduotą teismo įsakymą, kuriuo su reikalavimais nesutiko visa apimtimi ir prašė teismo įsakymą panaikinti. Teismas, gavęs atsakovės prieštaravimus, 2022 m. liepos 18 d. informavo ieškovę apie teisę pateikti ieškinį. 2022 m. liepos 20 d. mokėjimo pavedimu atsakovė apmokėjo ieškovei pagrindinę 678,69 Eur skolą, bet neapmokėjo nei palūkanų, nei bylinėjimosi išlaidų (žyminis mokestis, teisinės paslaugos). Byloje nėra rašytinių duomenų, jog atsakovė apie atliktą mokėjimą būtų informavusi ieškovę. 2022 m. rugpjūčio 16 d. ieškovė pateikė teismui ieškinį dėl 82,25 Eur palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

21. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės argumentais, jog atsakovei padengus pagrindinę skolą, ieškovė įgijo teisę į 622,18 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju atsakovė, gavusi teismo įsakymą ir ieškovės pareiškimą, savo procesinę teisę pateikti prieštaravimą dėl kreditorės reikalavimo realizavo tinkamai. Kita vertus, 2022 m. liepos 20 d. atsakovė atliko mokėjimą, kuriuo padengė 678,69 Eur skolą pagal teismo įsakymą, tačiau nesumokėjo palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų. Toks atsakovės elgesys laikytinas kaip ieškovės pagrindinio reikalavimo pripažinimas ir likusių reikalavimų ginčijimas. Nors ieškovė argumentuoja, jog esminės reikšmės tolimesniam bylinėjimuisi turėjo tai, kad atsakovė apie atliktą mokėjimą jos neinformavo, su tuo nėra pagrindo sutikti. Pirmiausiai pažymėtina, kad ieškovė yra juridinis asmuo, kuris vykdo ūkinę komercinę veiklą, dalyvauja verslo santykiuose, todėl jam taikytini aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai. Be to, ieškovės iniciatyva pradėtas teisminis procesas dėl skolos priteisimo iš ieškovės.

22. Šiame kontekste aktualu, jog byloje yra 2022 m. liepos 21 d. ieškovės prašymas, kuriuo prašoma pratęsti ieškovei terminą pateikti ieškinį iki 2022 m. rugpjūčio 14 d., kadangi ieškovės atstovas atostogauja iki 2022 m. liepos 30 d. Tai suponuoja išvadą, kad ieškovė nepatyrė išaugusių bylinėjimosi išlaidų iki pastarojo laikotarpio, kas kartu sudaro pakankamai ilgą laiką ieškovei sekant savo banko sąskaitas aptikti atsakovės atliktą mokėjimą. Visa tai leidžia teismui spręsti, jog atsakovės neinformavimas apie atliktą mokėjimą neturėjo lemiamos reikšmės bylinėjimosi išlaidų kaštų augimui. Kartu pažymėtina, jog ieškovė turėjo pakankamai laiko įvertinti ginčo padėtį, atsakovės atliktą mokėjimą, dėl to susidariusią situaciją ir, kilus abejonių dėl atsakovės pozicijos, susisiekti su atsakove dėl kitų reikalavimų padengimo ir interesų derinimo. Tačiau ieškovė nusprendė kreiptis į teismą ieškiniu dėl likusių reikalavimų – palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų – priteisimo. Teismo vertinimu, tęsianti civilinį procesą šalis, t. y. ieškovė, veikdama kaip atidus ir rūpestingas asmuo, turi įvertinti ir galimas neigiamas pasekmes – ieškinio netenkinus, neįgyti teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

23. Kita vertus, kaip minėta anksčiau, atsakovė atlygino didžiąją dalį ieškovės reikalavimų, kuo iš dalies pripažino ieškovės reikalavimų pagrįstumą. Tai sudaro pagrindą spręsti, jog ieškovė iš dalies laimėjo bylą ir įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi ieškovės siektinas rezultatas dėl 678,69 Eur skolos priteisimo buvo įgyvendintas iš esmės teismo įsakymo institutu, spręstina, jog būtent dėl atitinkamo procesinio dokumento rengimo patirtos išlaidos ieškovei turi būti atlyginamos. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė dėl pareiškimo išduoti teismo įsakymą rengimo patyrė 96,80 Eur, todėl atsakovei iš 760,94 Eur sumokėjus 678,69 Eur, ieškovės reikalavimai tenkinti 89 proc. Taigi, ieškovei turėjo būti atlyginta 86 Eur (96,80 Eur x 89 proc.) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai spręstina, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovės atlikto mokėjimo reikšmės bylos nagrinėjimo rezultatui, kas lėmė netinkamą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslintinas priteisiant ieškovei 86 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl palūkanų skaičiavimo (ne)pagrįstumo

24. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad atsakovės užsakytos prekės jai buvo pristatytos kartu su važtaraščiais ir PVM sąskaitomis-faktūromis, bet pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šiuos įrodymus. Tokiu atveju atsakovė nuo 2019–2020 m. delsė atsiskaityti pagal šias sąskaitas ir ieškovė pagrįstai skaičiavo 82,25 Eur palūkanas.

25. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-372/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-372/2014">3K-3-372/2014</a>.). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzMzLTI0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-333-248/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-333-248/2018">e3K-3-333-248/2018</a>; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Tačiau šiuo požiūriu vertinant yra galimos abejonės, nes įstatymas ir teisė, o taip pat teismų praktika nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo – kai abejonių visiškai nelieka. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDIwLTk2OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-420-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-420-969/2015">e3K-3-420-969/2015</a>).

26. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl PVM sąskaitų-faktūrų įteikimo atsakovei. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymų pakankamumo (tikėtinumo) taisykle, o išvadą dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, iš esmės rėmėsi tuo, kad: i) važtaraščiuose esantys atsakovės parašai akivaizdžiai skiriasi, o „pin“ kodas apskritai ne atsakovės; ii) byloje nėra duomenų apie šalių sutartą sąskaitų apmokėjimo terminą. Savo ruožtu, toks pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas, t. y. ieškovės pateiktų įrodymų traktavimas kaip nepakankamų, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas šioje civilinėje byloje, kaip teigia apeliantė, netinkamai vertino įrodymus.

27. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnis). Jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus (CK 6.314 straipsnio 2 dalis). CK 6.314 straipsnyje įtvirtintos dispozityviosios teisės normos, kurios leidžia pirkimo–pardavimo sutarties šalims dėl kainos sumokėjimo termino susitarti savo nuožiūra, o tokio susitarimo nesant įtvirtina nuostatą, jog kaina turi būti sumokėta tada, kai pardavėjas įvykdo savo pareigą perduoti daiktus arba disponavimo daiktais dokumentus.

28. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į PVM sąskaitai faktūrai įstatymo keliamus reikalavimus, yra pažymėjęs, kad PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Ny0yMTkvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-97-219/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-97-219/2020">3K-3-97-219/2020</a>).

29. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos duomenis, prieina prie tokių pačių išvadų, kurias padarė pirmosios instancijos teismas. Kadangi atsakovė 2022 m. gegužės mėnesį gavusi ginčo sąskaitas, 2022 m. liepos 20 d. sumokėjo ieškovei 678,69 Eur prekių kainą, laikytina, jog atsakovė pripažino prekių gavimą, kai sužinojo apie ginčo sąskaitas. Kartu pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog šalys būtų sutariusios prekių apmokėjimo terminą. Tai turi būti vertinama kartu su CK 6.314 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią atsakovei kyla pareiga apmokėti prekes nuo jų gavimo momento arba, nagrinėjamu atveju, gavus PVM sąskaitas-faktūras (disponavimo daiktais dokumentus). Šiuo atžvilgiu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas suteikė pagrįstą reikšmę faktui, jog ant visų (3) ginčo važtaraščių yra nurodyti skirtingi prekes priimančio asmens rekvizitai, kas kelia abejones dėl tinkamo ginčo sąskaitų įteikimo atsakovei 2019–2020 m. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė toliau tiekė atsakovei prekes ir nėra duomenų, jog būtų reiškusi pretenzijas iki 2022 m. Tuo tarpu byloje nesant pagrįstų duomenų apie šalių susitarimą dėl minėtų sąskaitų faktūrų apmokėjimo termino, nėra pagrindo spręsti apie tokio termino praleidimą ir priteisti palūkanas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė PVM sąskaitų-faktūrų pateikimo 2019–2020 metais, nepagrindė prievolės atsiskaityti termino susitarimo su atsakove, dėl ko teismas pagrįstai atmetė ieškinį dėl palūkanų priteisimo.

30. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODAtNjkwLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-380-690/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-380-690/2018">3K-3-380-690/2018</a>; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTMzLTgyMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-133-823/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-133-823/2020">e3K-3-133-823/2020</a>).

Dėl procesinės bylos baigties

31. Apibendrindamas išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, išsamiai įvertino šalių įrodinėjamas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl pagrįstai nusprendė atmesti ieškinį. Savo ruožtu kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovė po teismo įsakymo išdavimo tenkino didžiąją dalį ieškovės reikalavimų, taip pripažindama jų pagrįstumą, dėl ko ieškovė įgijo teisę į dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, nutariama pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

33. Nagrinėjamu atveju, ieškovė apeliaciniu skundu iš esmės reiškė 2 reikalavimus (i) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme priteisimas, ii) palūkanų priteisimas, iš kurių iš dalies tenkintas procesinis reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kadangi aukščiau išdėstytų aplinkybių pagrindu ieškovės apeliacinio skundo materialieji reikalavimai netenkintini, o skundžiamas sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas, nėra pagrindo priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimą iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimo rezoliucinę dalį, papildomai nurodant taip:

„Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic oil“, juridinio asmens kodas 302671360, iš atsakovės E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 86 Eur (aštuoniasdešimt šešių eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.“

Teisėja Asta Jakutytė-Sungailienė