Dėl neišmokėto darbo užmokesčio, vidutinio darbo užmokesčio ir delspinigių už uždelstą atsiskaityti laiką, kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-528/2012

Teisminio proceso Nr. 2-25-3-00083-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.1; 11.10; 14.1; 19.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Vinco Versecko (pranešėjas) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,Proteus Balticus“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio, vidutinio darbo užmokesčio ir delspinigių už uždelstą atsiskaityti laiką, kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl to, ar darbuotojo kaip įmonės vadovo įsakymas, kuriuo nusprendžiama mokėti įmonės vadovui mažesnį darbo užmokestį nei nustatytą darbo sutartyje, yra pagrindas darbdaviui atsisakyti sumokėti likusią darbo užmokesčio dalį, kai darbo sutartis nutraukiama, taip pat ar nagrinėjamu atveju yra DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos, kurioms esant darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Ieškovas nuo 2005 m. balandžio 19 d. buvo UAB,,Proteus Balticus“ direktorius. Darbo sutartyje buvo nustatyta, kad ieškovo darbo užmokestis yra 4600 Lt ir 10 proc. priemoka nuo bendrovės pelno. 2007 m. kovo 1 d. darbo sutartis buvo pakeista, nustatant ieškovui 5449 Lt darbo užmokestį, 2009 m. rugpjūčio 1 d. – nustatant 3279 Lt darbo užmokestį ir 20 proc. priemoką nuo pelno. 2010 m. gruodžio 31 d. darbo sutartis pagal ieškovo prašymą nutraukta.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo 58 269,54 Lt darbo užmokesčio ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 20 proc. priemoką prie darbo užmokesčio nuo atsakovo 2009 ir 2010 metų pelno, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad nors sutiko nutraukti darbo sutartį, tačiau jo atleidimo dieną (2010 m. gruodžio 31-ąją) atsakovas su juo visiškai neatsiskaitė. Į ieškovo 2011 m. sausio 13 d. pretenziją sumokėti darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas atsakovas nereagavo. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovo skola ieškovui atsirado per laikotarpį nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2009 m. rugpjūčio mėn., taip pat 2010 m. gruodžio mėn., kada atsakovas jam mokėjo tik dalį darbo sutartyje sulygto darbo užmokesčio, iš viso, ieškovo teigimu, atsakovas nesumokėjo jam 58 269,54 Lt darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimo dėl 20 proc. priemokos nuo 2009 ir 2010 m. pelno priteisimo, nes pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis šiais metais įmonė pelno negavo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Kretingos rajono apylinkės teismas 2011 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo 3940,64 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 21 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2008 m. liepos 20 d. ieškovas pateikė atsakovui patvirtinimą, kuriame nurodyta, jog už laikotarpį nuo darbo pradžios iki 2008 m. liepos 20 d. atsakovas su ieškovu visiškai atsiskaitė ir ieškovas jokių finansinių pretenzijų už šį laikotarpį bendrovei neturi. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovas nepagrįstai kelia reikalavimą priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2008 metų sausio mėn., o ieškovo aiškinimą, jog šis patvirtinimas pateiktas tik dėl atlyginimų priedų ir premijų sumokėjimo, vertino kritiškai. Teismas, remdamasis byloje pateiktu ieškovo pasirašytu 2008 m. sausio 2 d. įsakymu, nustatė, kad ieškovas, kaip įmonės direktorius, nusprendė nuo 2008 m. sausio mėnesio sau mokėti dalį 2005 m. balandžio 19 d. darbo sutartyje Nr. 1 nurodyto užmokesčio, t. y. 1041 Lt per mėnesį. Per laikotarpį nuo 2008 m. liepos mėn. iki 2009 m. rugpjūčio mėn. pavedimais per banką ieškovui sumokėta 5609,48 Lt, iš kasos – 2922,45 Lt darbo užmokesčio; per nurodytą laikotarpį ieškovas, pasinaudodamas įmonės banko kortele, pirko asmeniniais tikslais už 20 237,92 Lt, iš banko sąskaitos paėmė 53 566,14 Lt, pasinaudodamas čekių knygele iš banko sąskaitos paėmė 5500 Lt, dėl šių lėšų tinkamo panaudojimo vyksta ikiteisminis tyrimas; 2010 m. gruodžio 31 d. ieškovui sumokėta 18 121,99 Lt. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad ieškovui už ginčo laikotarpį sumokėtas visas darbo užmokestis. Spręsdamas kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo klausimą, teismas nustatė, kad ieškovui per įmonėje dirbtą laiką priklauso 69 dienos kasmetinių atostogų, iš kurių 24 ieškovas išnaudojo. Kadangi liko 45 nepanaudotos atostogų dienos, tai teismas priteisė ieškovui 3940,65 Lt kompensaciją. Teismas konstatavo, kad, netenkinus ieškovo prašymo priteisti negautą darbo užmokestį, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką ir delspinigius. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas neteisingai nurodė savo vidutinį darbo užmokestį (153 Lt), nes, bylos duomenimis, ieškovo vidutinis darbo užmokestis yra 125,10 Lt.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 2 d. nutartimi pakeitė Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą ir priteisė ieškovui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (3940,65 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. sausio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymėjo, kad nors pagal DK 120 straipsnio 3 dalį darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas buvo bendrovės direktorius ir savarankiškai priėmė įsakymą dėl dalies darbo užmokesčio jam mokėjimo, t. y. priimdamas šį įsakymą, ieškovas patvirtino, kad sutinka su darbo apmokėjimo pakeitimu. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovui kaip administracijos vadovui taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui, todėl jis nevertintinas kaip silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis. Teisėjų kolegija, be kita ko, nustatė, kad darbo užmokesčio skola ieškovui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose nebuvo nurodoma.

Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumento, kad neaišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovas turėjo 69 atostogų dienas ir kad jo vidutinis darbo užmokestis yra 125,10 Lt, teisėjų kolegija nurodė, jog tiek ieškovas, tiek atsakovas bylos nagrinėjimo metu tikslino duomenis, susijusius su atostogų dienų skaičiumi bei vidutiniu darbo užmokesčiu, ir naujausiose pažymose buvo tokie duomenys, kuriais rėmėsi teismas, todėl sprendė, kad įrodymų vertinimo taisyklės nepažeistos (CPK 177, 178, 185 straipsniai).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: 1) neatsiskaitymo laiku faktą; 2) faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Teisėjų kolegija nurodė, kad, bylos duomenimis, bendrovėje dirbo tik vienas darbuotojas – ieškovas, ir jis, kaip bendrovės direktorius, perduodavo visus duomenis bendrovės finansinius reikalus tvarkiusiai UAB „Proximum Nexum“. 2010 m. gruodžio 29 d. ieškovas paprašė šios bendrovės atstovės apskaičiuoti, koks darbo užmokestis jam priklauso išeinant iš darbo savo noru nuo 2010 m. gruodžio 31 d., tačiau 2010 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderiu ieškovas sumokėjo sau atlyginimą tik už gruodžio mėn. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad dėl laiku neišmokėtų išmokų, susijusių su atleidimu iš darbo (kompensacijos už nepanaudotas atostogas), yra paties ieškovo kaltė, todėl konstatavo, jog nėra pagrindo taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies ir priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisė ieškovui nuo priteistos sumos 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas S. M. prašo pakeisti Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 2 d. nutartį bei ieškinio reikalavimus tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė DK 95 straipsnio 3 dalį, 120 straipsnio 3 dalies nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, suformuotos darbo sutartyje sulygtų darbo užmokesčio sąlygų keitimo tvarkos klausimais. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų konstatuota, jog darbuotojas ir darbdavys susitarė dėl darbo užmokesčio dydžio pakeitimo, būtina: 1) abiejų šalių suderinta valia; 2) valios išraiška ir turinys turi būti aiškus abiem šalims; 3) šalių valia išreikšta darbo sutartyje; 4) jei šalių valia išreikšta ne darbo sutartyje, bet kitame dokumente, tai darbo sutartyje turi būti nuoroda į tą dokumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-300/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-300/2007">3K-3-300/2007</a>; 2008 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K. ir kt. v. UAB „JOFA“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01My8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-53/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-53/2008">3K-3-53/2008</a>). Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai nenustatė nė vienos šių sąlygų, todėl negalėjo padaryti išvadą, kad kasatoriaus darbo užmokesčio dydis buvo pakeistas 2008 m. sausio 2 d. įsakymu. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina jo pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, o jei ir ši nesudaroma, – visuotinis akcininkų susirinkimas), tai, kasatoriaus įsitikinimu, reiškia, kad tik vienas iš šių valdymo organų gali išreikšti valią pakeisti kasatoriui darbo užmokestį. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad nors vienas jų būtų priėmęs sprendimą dėl darbo užmokesčio dydžio kasatoriui pakeitimo. Dėl to, kasatoriaus nuomone, nėra esminio ir būtino susitarimo pakeisti darbo užmokestį elemento – šalių valios. Be to, bylą nagrinėję teismai nekonstatavo, kad 2008 m. sausio 2 d. įsakymu buvo sumažintas darbuotojo atlyginimas, o ne nustatyta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka. Iš šio įsakymo turinio, kasatoriaus įsitikinimu, matyti, kad kasatoriui buvo mokama dalis darbo užmokesčio, o ne kad jis buvo sumažintas. 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu buvo nustatyta išmokėti kasatoriui dalį nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2009 m. rugpjūčio mėn. neišmokėto atlyginimo pagal 2005 m. balandžio 19 d. darbo sutartį – 85 973,08 Lt. Šis įsakymas nepanaikintas. Anot kasatoriaus, kadangi teismai neteisingai aiškino ir taikė DK 95 straipsnio 3 dalį, 120 straipsnio 3 dalį, tai nepagrįstai buvo atmestas ieškovo reikalavimas priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, taip pat neteisingai apskaičiuotas kasatoriaus vidutinis darbo užmokestis, nes jis buvo skaičiuojamas remiantis 1572,60 Lt, o ne 3279 Lt atlyginimu per mėnesį.

2. Kasatoriaus įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad kasatoriaus 2008 m. liepos 20 d. pasirašytas raštelis, kuriame nurodyta, jog su kasatoriumi iki šios datos visiškai atsiskaityta ir jis neturi atsakovui jokių pretenzijų, reiškia, kad kasatoriui, be kita ko, sumokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas iki 2008 m. liepos 20 d., neteisingai aiškino ir taikė DK 169 straipsnio 1 dalį, 177 straipsnio 1, 2 dalis. Kasatoriaus nuomone, DK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas sumokėti darbuotojui už nepanaudotas atostogas kompensaciją darbo sutarties galiojimo metu. Tokia kompensacija gali būti sumokama tik nutraukiant darbo sutartį (DK 177 straipsnio 2 dalis). Dėl to, kasatoriaus teigimu, net ir tuo atveju, jei darbuotojas patvirtina, kad jis gavo kompensaciją už nepanaudotas atostogas, darbdaviui kyla pareiga šias atostogas darbuotojui suteikti arba, nutraukiant darbo sutartį, sumokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas už visą darbo laikotarpį. Kasatorius 2008 m. liepos 20 d. dirbo ir nė viena šalių neketino nutraukti darbo sutarties.

3. Anot kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 173 straipsnio 3 dalį. Pagal CPK 173 straipsnio 3 dalį bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autokaustos statyba“ v. UAB „Aviacijos paslaugų centras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-361/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-361/2007">3K-3-361/2007</a>; 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Z. v. UAB „Statela“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-281/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-281/2011">3K-3-281/2011</a>; 2012 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-187/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-187/2012">3K-3-187/2012</a>). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra išaiškinta, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis gali būti įrodinėjamas darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas išmokėjimo faktas, kokie įrodymai yra leistini. Kasatoriaus nuomone, darbo bylose nustatinėjant, ar darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos yra sumokėtos ar ne, turi būti vadovaujamasi CPK 173 straipsnio 3 dalies ir Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis. Darbo užmokesčio ar kompensacijos už nepanaudotas atostogas išmokėjimas yra ūkinės operacijos (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 21 punktas), todėl aplinkybė, kad jie yra sumokėti, gali būti įrodinėjama tik pinigų apskaitos dokumentais, t. y. popieriniu liudijimu, kuriame nurodomos grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacijos. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad kasatoriaus 2008 m. liepos 20 d. raštelis patvirtina faktą, kad su juo visiškai atsiskaityta už laikotarpį iki 2008 m. liepos 20 d., nors toks raštelis šiuo atveju nėra leistinas įrodymas.

4. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai, neatsižvelgdami į atsakovo procesiniuose dokumentuose pripažintas aplinkybes, pažeidė CPK 185 straipsnio 5 punkto nuostatas, nukrypo nuo šios normos taikymo ir aiškinimo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. ir kt. v. S. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-403/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-403/2011">3K-3-403/2011</a>). Atsakovas pateiktuose teismams procesiniuose dokumentuose nurodė, kad: 1) laikotarpiu nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2009 m. rugpjūčio mėn. kasatoriui turėjo būti mokamas darbo sutartyje nustatytas 5449 Lt darbo užmokestis; 2) jis nebuvo sumažintas iki 2009 m. rugpjūčio 1 d.; 3) kasatoriui buvo mokama dalis darbo užmokesčio (1041 Lt). Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad atsakovas pripažino faktines aplinkybes dėl to, kokio dydžio darbo užmokestis turėjo būti mokamas kasatoriui nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2009 m. rugpjūčio mėn., ir būtent šios aplinkybės sudarė kasatoriaus reikalavimo pagrindą.

5. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 12, 13 straipsnių nuostatas, peržengė atsakovo gynybos ribas, jos pagrindą. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad 2008 m. sausio 2 d. įsakymu kasatoriui buvo sumažintas darbo užmokestis, tačiau atsakovo pateiktuose dokumentuose tokios aplinkybės nenurodyta, priešingai, juose pateikta informacija patvirtinta, kad ginčo laikotarpiu kasatoriui turėjo būti mokamas 5449 Lt darbo užmokestis.

6. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad vidutinis darbo užmokestis kasatoriui nepriteistinas dėl kasatoriaus kaltės, priėmė blogesnį sprendimą, taip pažeidė CPK 313 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas turi sumokėti kasatoriui kompensaciją už nepanaudotas atostogas, tačiau nepriteisė kasatoriui vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, nes, teismo nuomone, jis gali būti priteisiamas tik tuo atveju, kai laiku nesumokamas darbo užmokestis. Taigi pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl uždelsimo atsiskaityti su kasatoriumi yra kaltas jis pats. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės patvirtindamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas uždelsė atsiskaityti su kasatoriumi už nepanaudotas atostogas, kasatoriaus reikalavimą taikyti DK 143 straipsnio 3 dalį atmetė nauju pagrindu, t. y. konstatuodamas kasatoriaus kaltę. Dėl to buvo priimtas kasatoriui blogesnis sprendimas.

7. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 141 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas, nukrypo nuo šių nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasatoriaus nuomone, teismai, nustatę, kad kasatoriui nesumokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas ir ji yra didesnė nei vidutinis kasatoriaus darbo užmokestis, turėjo taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas ir priteisti kasatoriui jo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Apeliacinės instancijos teismas netenkino šio kasatoriaus reikalavimo remdamasis tuo, kad kasatorius, eidamas bendrovės vadovo pareigas, pats neišmokėjo sau kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Tačiau, kasatoriaus teigimu, pareigos atsiskaityti su kasatoriumi atsakovas nevykdė ne tik jo atleidimo iš darbo dieną, tačiau ir po 2011 m. sausio 13 d. pretenzijos pateikimo. Nuo kasatoriaus atleidimo iš darbo dienos (2010 m. gruodžio 31 d.) kasatoriaus ir atsakovo nesiejo jokie pavaldumo ryšiai, kasatorius negalėjo turėti įtakos atsakovo priimamiems sprendimams, todėl dėl atsakovo priimto sprendimo nemokėti kasatoriui kompensacijos šio kaltės nėra.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB,,Proteus Balticus“ prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl DK 95 straipsnio 3 dalies, 120 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorius, būdamas bendrovės direktorius ir vienintelis darbuotojas, savo iniciatyva niekieno neverčiamas priėmė 2008 m. sausio 2 d. įsakymą ir buhalterines paslaugas teikiančiai bendrovei nurodė mokėti jam dalį darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio, t. y. 1041 Lt per mėnesį. Tokio dydžio darbo užmokestis buvo mokamas kasatoriui iki 2009 m. rugpjūčio mėn. Kasatorius 2010 m. gruodžio 31 d. savo noru nutraukė darbo sutartį su atsakovu. Prieš nutraukdamas darbo sutartį, kasatorius priėmė įsakymą, kuriuo bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei nurodė apskaičiuoti jam neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 2 d. iki atleidimo iš darbo dienos. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-300/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-300/2007">3K-3-300/2007</a>, ir 2008 m. vasario 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. K. ir kt. v. UAB „JOFA“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01My8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-53/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-53/2008">3K-3-53/2008</a>, pateiktais išaiškinimais įrodinėja, kad jis negalėjo savo įsakymu susimažinti darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio, nes tai galima padaryti tik padarius atitinkamą įrašą darbo sutartyje. Atsakovas šiuo atveju sutinka su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad: 1) kasatorius, priimdamas 2008 m. sausio 2 d. įsakymą, patvirtino, jog sutinka su apmokėjimo už darbą pasikeitimu; 2) dėl specifinių administracijos vadovo ir bendrovės santykių kasatorius nelaikytinas silpnesniąja darbo santykių šalimi, todėl įsakymo dėl darbo užmokesčio pakeitimo rizika tenka jam pačiam; 3) darbo užmokesčio nepriemoka nebuvo įtraukiama į bendrovės buhalterinę apskaitą; 4) kasatorius 2008 m. liepos 20 d. raštu patvirtino, kad su juo iki šios datos visiškai atsiskaityta ir jis jokių finansinių pretenzijų atsakovui neturi. Atsakovo teigimu, šie argumentai yra išsamūs ir pakankami konstatuoti, kad darbo užmokesčio dydžio pakeitimas buvo atliktas kasatoriaus iniciatyva, atitiko jo valią ir yra galiojantis. Įrašas darbo sutartyje nepadarytas ne dėl atsakovo, kuris yra užsienio subjektas ir nemoka lietuvių kalbos, kaltės.

2. Dėl DK 169 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio 1, 2 dalių. Atsakovo nuomone, kasatorius, būdamas bendrovės administracijos vadovas ir vienintelis darbuotojas, turėjo tinkamai tvarkyti jo paties darbo bei laiko apskaitos žiniaraščius ir suteikti sau priklausančias kasmetines atostogas. Kai atsakovui buvo perduoti buhalterinės apskaitos duomenys, paaiškėjo, kad joje nebuvo duomenų apie kasatoriaus išnaudotas kasmetines atostogas, nors iš tikrųjų kasatorius atostogavo, tačiau jokių įsakymų dėl to nebuvo priimta. Dėl to teismai vadovavosi byloje pateiktais duomenimis ir pagal juos priteisė kasatoriui kompensaciją. Atsakovo teigimu, ta aplinkybė, kad kompensacija kasatoriui nebuvo priteista už laikotarpį iki 2008 m. liepos 21 d., nereiškia, jog už nurodytą laikotarpį ji kasatoriui buvo išmokėta. Atsakovo teigimu, už laikotarpį iki 2008 m. liepos 21 d. kasatorius išnaudojo atostogų dienas, nors įsakymais to neįformino.

3. Dėl CPK 177 straipsnio 3 dalies. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl kasatoriaus nepanaudotų atostogų dienų skaičiaus, rėmėsi ne tik kasatoriaus 2008 m. liepos 20 d. rašteliu, bet ir byloje esančių įrodymų visuma.

4. Dėl CPK 182 straipsnio 5 punkto. Byloje nustatyta, kad kasatoriaus darbo sutartyje buvo nustatytas didesnis atlyginimas nei tas, kurį jis sau nusprendė mokėti, priimdamas 2008 m. sausio 2 d. įsakymą, ir kad jeigu šio įsakymo nebūtų, būtų buvęs mokamas darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę šį įsakymą ir kitus byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai sprendė, kad kasatorius savo iniciatyva niekieno neverčiamas susimažino sau darbo užmokestį, todėl laikytina, jog su kasatoriumi yra visiškai atsiskaityta. Dėl to, atsakovo nuomone, bylą nagrinėję teismai nepažeidė CPK 182 straipsnio 5 punkto.

5. Dėl CPK 12, 13 straipsnių. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad teismai pažeidė CPK 12, 13 straipsnių nuostatas. Atsakovo teigimu, teismai nesirėmė jokiomis naujomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių nenurodė ir neįrodė atsakovas. Atsakovas, nepripažindamas jam pareikšto ieškinio, kaip įrodymą pateikė kasatoriaus 2008 m. sausio 2 d. įsakymą dėl darbo užmokesčio susimažinimo, o teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad su kasatoriumi yra visiškai atsiskaityta.

6. Dėl CPK 313 straipsnio. Atsakovo nuomone, tai, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl uždelsimo atsiskaityti su kasatoriumi, nurodė papildomą tokio reikalavimo netenkinimo motyvą – kasatoriaus kaltę – nereiškia, kad kasatoriui buvo priimtas blogesnis sprendimas, nes teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl šio reikalavimo nepakeista.

7. Dėl DK 141 straipsnio 1, 3 straipsnių. Kasatorius, būdamas administracijos vadovas, buvo atsakingas už darbo laiko apskaitą, tačiau ją tvarkė netinkamai. Dėl to, atsakovo teigimu, tik iš elektroninio susirašinėjimo galima spręsti apie kasatoriaus atostogų laiką. Kasatorius ieškinyje nenurodė, už kiek dienų jam priklauso kompensacija už nepanaudotas atostogas, reikalaudamas teismo įpareigoti atsakovą pateikti įrodymus dėl jo nepanaudotų atostogų dienų skaičiaus, nors, atsakovo nuomone, žinojo, kad tokių duomenų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose nėra.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl su bendrovės vadovu sudarytoje darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo

Darbo sutartis yra darbdavio ir darbuotojo susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys – suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 straipsnis). Darbo sutartyje, be kitų sąlygų, darbuotojas ir darbdavys turi susitarti dėl darbo apmokėjimo (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.) (DK 95 straipsnio 3 dalis). Darbuotojo ir darbdavio aptartos bei darbo sutartyje įtvirtintos darbo apmokėjimo sąlygos yra privalomos darbdaviui ir jų turi būti laikomasi visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį. Šios taisyklės išimtis – darbdavio teisė, esant įstatyme nustatytiems pagrindams (dėl gamybinio būtinumo ar teisinio reguliavimo pakeitimo), keisti darbo apmokėjimo sąlygas (DK 120 straipsnio 1, 3 dalys). Darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimas gali būti atliekamas, tik gavus raštišką darbuotojo sutikimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Jeigu darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis, tai darbdavys turi spręsti darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB,,Autrolis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-111/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-111/2011">3K-3-111/2011</a>; 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. UAB,,Miroveda“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-485/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-485/2011">3K-3-485/2011</a>).

Pagal DK 16 straipsnio 1 dalį darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, pagal šio Kodekso 14 straipsnį turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą. Darbdaviui atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams (DK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalį bendrovės vadovas organizuoja kasdienę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Paprastai įmonės vadovas, be kita ko, turi teisę disponuoti darbdavio lėšomis, yra atsakingas už darbo užmokesčio mokėjimą ir buhalterinės apskaitos tvarkymą. Bendrovės ir jos vadovo teisiniai santykiai įforminami darbo sutartimi (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 4 dalis). Taigi gali būti situacija, kai tas pats asmuo yra darbdavio atstovas – įmonės vadovas, kuris yra įgaliotas sudaryti, pakeisti ir nutraukti darbo sutartis bei darbuotojas, kuriam turi būti užtikrinamos darbo sutartyje nustatytos darbo, tarp jų – ir apmokėjimo, sąlygos. Tokiu atveju įmonės vadovo veiksmai, kurie turi būti įforminami darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, lemia jo, kaip darbuotojo, teisių tinkamą užtikrinimą ir įgyvendinimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kai darbdavio atstovas – vadovas – turi teisę savarankiškai priimti sprendimus dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo ir kai nustatyta tvarka priima sprendimą sumažinti su juo sudarytoje darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį, tai atskiro raštiško sutikimo su tokiu sprendimu nebuvimas nevertintinas kaip darbo sutarties sąlygos dėl darbo apmokėjimo be darbuotojo sutikimo pakeitimas. Tokiu atveju įmonės vadovo sprendimas dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo yra pakankamas pagrindas spręsti, kad šis sutikimas buvo. Aplinkybė, kad darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimas neįtvirtintas darbo sutartyje tokios išvados nepaneigia, nes nors pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį tenka darbdaviui (DK 99 straipsnio 3 dalis), tačiau įmonės vadovui, kaip darbdavio atstovui, nereikalaujant tokį pakeitimą atlikti, jo neatlikimas darbo sutartyje nedaro įmonės vadovo sprendimo dėl darbo užmokesčio sumažinimo negaliojančio.

Nagrinėjamu atveju teismų byloje nustatyta, kad kasatorius nuo 2005 m. balandžio 19 d. buvo UAB,,Proteus Balticus“ direktorius ir vienintelis šios įmonės darbuotojas. Darbo sutartyje buvo nustatyta, kad kasatoriaus darbo užmokestis yra 4600 Lt ir 10 proc. priemoka nuo bendrovės pelno. 2007 m. kovo 1 d. darbo sutartis buvo pakeista, nustatant kasatoriui 5449 Lt darbo užmokestį, 2009 m. rugpjūčio 1 d. – nustatant 3279 Lt darbo užmokestį ir 20 proc. priemoką nuo pelno. Kasatorius 2008 m. sausio 2 d. įsakymu,,Dėl darbo užmokesčio“ nurodė nuo 2008 m. sausio mėn.,,skaičiuoti“ jam dalį 2005 m. balandžio 19 d. darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio, t. y. 1041 Lt. Nors įsakyme nėra tiesiogiai įtvirtinta, kad kasatorius keičia darbo apmokėjimo sąlygas – sumažina jam mokėtiną darbo užmokestį, tačiau iš byloje pateiktų darbo užmokesčio žiniaraščių matyti, jog nurodyta suma buvo kasatoriaus darbo užmokestis, kuris, atskaičius mokesčius, turėjo būti išmokamas kasatoriui. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kasatorius nurodė, kad šio įsakymo priėmimo priežastis buvo prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė ir dėl to vėluojamas sumokėti darbo užmokestis, tačiau byloje nurodyta aplinkybė dėl bendrovės turtinės padėties nenustatyta ir nėra pateiktų ją patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu kasatorius pervesdavo į savo banko sąskaitą skirtingo dydžio darbo užmokesčio sumas, 2009 m. liepos mėn. skirtingo dydžio darbo užmokestis pervestas tris kartus. Byloje nėra duomenų, kad kasatorius likusią – darbo sutartyje nustatytą darbo užmokesčio dalį – būtų nurodęs buhalterinės apskaitos dokumentuose kaip skolą. Byloje pateiktas kasatoriaus 2010 m. gruodžio 29 d. (prieš dvi dienas iki darbo sutarties nutraukimo) priimtas įsakymas, kuriame nurodyta jam,,priskaičiuoti“ dalį 2005 m. balandžio 19 d. darbo sutartyje nustatyto atlyginimo,,,nepriskaičiuoto“ už 2008 m. sausio mėn. – 2009 m. rugpjūčio mėn. – 85 973,08 Lt. Nors šis įsakymas buvo priimtas, bet kasatorius juo nesivadovavo, nes neišmokėjo sau nurodytos sumos jo atleidimo iš darbo dieną. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad kasatorius, savo iniciatyva 2008 m. sausio 2 d. įsakymu sumažindamas jam mokėtiną darbo užmokestį ir jį, atskaičius mokesčius, mokėdamas, pakeitė darbo sutartyje nustatytas darbo apmokėjimo sąlygas ir toks pakeitimas atitiko jo valią. Pažymėtina, kad kasatorius, būdamas bendrovės vadovas ir veikdamas jos interesais, ne tik galėjo, bet ir privalėjo nustatyti, apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokestį laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos, kad bendrovės veikla būtų teisėta ir ji nepatirtų nuostolių. Kasatoriaus teiginiai, kad jam nebuvo apskaičiuotas ir išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis reiškia jo paties netinkamą bendrovės reikalų tvarkymą.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog ieškovas, priimdamas 2008 m. sausio 2 d. įsakymą, patvirtino, kad sutinka su darbo apmokėjimo pakeitimu, ir DK 95 straipsnio 3 dalies, 120 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, kai uždelsiama atsiskaityti su bendrovės vadovu

DK 141 straipsnyje, reglamentuojančiame atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (1 dalis); darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį (2 dalis); kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (3 dalis). Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai sprendžiamas atsiskaitymo su atleidžiamu bendrovės vadovu klausimas, taikytinos DK 141 straipsnio nuostatos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. UAB „Kompleksinė statyba“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-460/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-460/2011">3K-3-460/2011</a>).

Pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytus padarinius yra konstatavimas tokių sąlygų: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-267/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-267/2008">3K-3-267/2008</a>). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad kasatoriaus atleidimo iš darbo dieną jam nebuvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas. Dėl to teisėjų kolegija toliau pasisako tik dėl antrosios vidutiniam darbo užmokesčiui už uždelstą atsiskaityti laiką priteisti būtinos sąlygos – darbuotojo kaltės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant darbo bylas, kuriose prašoma priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, yra atsižvelgiama į darbuotojo teisinę padėtį ir laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog atleidžiamas darbuotojas pagal savo pareigas disponavo darbdavio lėšomis, pats buvo atsakingas už darbo užmokesčio mokėjimą, taip pat ir atsiskaitymą atleidimo dieną, ir nebuvo objektyvių kliūčių tokį atsiskaitymą atlikti, pripažįstama dėl neatsiskaitymo esant darbuotojo kaltę, tai lemia DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos išmokos nemokėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. Vilniaus visuomeninė parapsichologijos akademija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-341/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-341/2009">3K-3-341/2009</a>; 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. G. v. VšĮ „Rytų Lietuvos globos ir rūpybos namai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-215/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-215/2010">3K-3-215/2010</a>; 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. AB „Gubernija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNy8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-27/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-27/2012">3K-3-27/2012</a>).

Iš byloje pateiktų duomenų teismų nustatyta, kad kasatorius darbo sutartį su atsakovu nutraukė savo iniciatyva. Prieš nutraukdamas darbo sutartį, kasatorius kreipėsi į buhalterines paslaugas įmonei teikiančią bendrovę, prašydamas apskaičiuoti jam priklausančias išmokėti darbo užmokesčio ir kitas su darbo teisiniais santykiais susijusias sumas. Ši pagal kasatoriaus pateiktus duomenis apskaičiavo, kad jam priklauso 47 712 Lt išmokėtino darbo užmokesčio ir su darbo teisiniais santykiais susijusių kitų išmokų, tačiau kasatorius 2010 m. gruodžio 31 d. – jo atleidimo iš darbo dieną – išmokėjo sau iš įmonės kasos tik 18 121,99 Lt. Dėl kokių priežasčių kasatorius neišmokėjo sau likusios sumos, byloje nenustatyta. Pažymėtina, kad, atsakovui ginčijant nurodytos apskaičiuotos sumos pagrįstumą, bylą nagrinėję teismai nustatė, jog kasatoriui jo atleidimo iš darbo dieną nebuvo išmokėta tik kompensacija už nepanaudotas atostogas (3940,64 Lt). Byloje nėra duomenų, kad egzistavo objektyvios kliūtys kasatoriui savarankiškai išspręsti tinkamo atsiskaitymo su juo darbo sutarties nutraukimo dieną klausimą. Pažymėtina, kad kasatorius iš darbo atleistas pačiam prašant, tai reiškia, jog apie būsimą atleidimą ir iš to kilsiančią darbdavio pareigą visiškai atsiskaityti atleidimo dieną jam buvo žinoma iš anksto. Atsižvelgiant į tai, kad kasatorius turėjo galimybę darbo sutarties nutraukimo dieną apskaičiuoti ir išmokėti jam priklausantį darbo užmokestį ir visas kitas su darbo teisiniais santykiai susijusias sumas, tačiau to dėl nenustatytų priežasčių nepadarė, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad dėl to, jog su kasatoriumi laiku neatsiskaityta, yra jo kaltė. Dėl to, nenustačius vienos iš būtinųjų vidutiniam darbo užmokesčiui už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo sąlygų – kasatoriaus kaltės nebuvimo, atsakovui nekyla pareigos mokėti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytą išmoką.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos tinkamai aiškino ir taikė DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas ir aktualius šios nuostatos išaiškinimus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, taigi pagrįstai netenkino kasatoriaus prašymo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

Dėl CPK 313 straipsnio (draudimo priimti blogesnį sprendimą) pažeidimo

Kasaciniame skunde, ginčijant apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumą, be kita ko, remiamasi tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą ir nustatęs, jog dėl to, kad su kasatoriumi visiškai (tinkamai) neatsiskaityta jo atleidimo iš darbo dieną, yra kasatoriaus kaltė ir todėl jam nepriteistinas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką, o tokia aplinkybė nebuvo nustatinėjama ir dėl jos nepasisakyta pirmosios instancijos teisme, priėmė blogesnį nei pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, taip pažeidė CPK 313 straipsnyje nustatytą draudimą.

CPK 313 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena šalių, taip pat nustatytos nurodyto draudimo išimtys, t. y. pagal šią teisės normą blogesnio sprendimo priėmimu nelaikoma, kai sprendimas priimtas CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju (apeliacinės instancijos teismo sprendimas, priimtas ginant viešąjį interesą, nelaikytinas blogesniu sprendimu). Įstatyme nėra,,blogesnio sprendimo“ apibrėžties, todėl ji turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokius teisinius padarinius gali sukelti teismo procesinis sprendimas ir kokioje sprendimo dalyje šie turi būti nustatyti. Teisės doktrinoje pagal teisės gynimo būdą teismo sprendimai yra skirstomi į sprendimus dėl pripažinimo, sprendimus dėl priteisimo ir sprendimus dėl teisinių santykių modifikavimo. Teismo sprendimu dėl priteisimo (kaip yra nagrinėjamu atveju) atsakovas yra įpareigojamas atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus arba ieškovo reikalavimas atmetamas. Jeigu ieškovo reikalavimas yra iš dalies tenkinamas, tai, peržiūrint sprendimą instancine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, sprendimo pabloginimas reikštų ieškovo reikalavimo atmetimą ar priteistos sumos sumažinimą. Jeigu ieškovo reikalavimas netenkinamas, tai nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka ieškovui objektyviai negali būti priimamas blogesnis sprendimas, nes nėra nustatytų ieškovo teisių ir pareigų, kurios galėtų būti pakeistos. Atitinkama teismo išvada yra pateikiama teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (CPK 270 straipsnio 5 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamą situaciją byloje, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl būtinųjų vidutiniam darbo užmokesčiui už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo sąlygų buvimo, nustatė, jog dėl uždelsimo atsiskaityti yra kasatoriaus kaltė, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies, kuria atmestas kasatoriaus reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį, nepakeitė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė kitokius nei pirmosios instancijos teismo sprendime pateikti motyvus, tačiau galutinė teismo sprendimo išvada liko tokia pati. Įstatyme nėra nustatyto draudimo apeliacinės instancijos teismui, nors ir sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis sprendimo rezoliucinėje dalyje, pateikti kitokį faktinių aplinkybių teisinį įvertinimą ar nustatyti naujas aplinkybes ir pan. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 313 straipsnio nuostatas ir priėmė kasatoriui blogesnį sprendimą, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kompensacijos už atostogas priteisimo

Kasatorius vienu kasacinio skundo argumentų ginčija teismų išvadą, kad 2008 m. liepos 20 d. raštelis patvirtina, jog su kasatoriumi iki šios datos yra visiškai atsiskaityta, t. y. be kita ko, ir už nepanaudotas atostogas. Kasatoriaus nuomone, ši teismų išvada priimta, pažeidžiant DK 169 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, pagal kuriuos kompensacija už nepanaudotas atostogas gali būti išmokėta tik nutraukiant darbo teisinius santykius, bet ne jų galiojimo metu. Kasatorius 2008 m. liepos 20 d. dirbo ir neketino nutraukti darbo teisinių santykių su atsakovu, todėl, jo nuomone, šią dieną surašytas raštelis neįrodo, kad su juo buvo tinkamai atsiskaityta už nepanaudotas atostogas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuos argumentus kasatorius nurodė ne tik kasaciniame, bet ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų netyrė ir dėl jų nepasisakė, taip pat nemotyvavo, kodėl, jei yra pagrindas, šie argumentai nenagrinėtini. Nors reikalavimas pasisakyti dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento nėra absoliutus, tačiau jo turi būti laikomasi tiek, kiek yra reikalinga priimti teisėtam ir pagrįstam procesiniam sprendimui byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, neanalizuodamas ir nevertindamas nurodytų kasatoriaus argumentų, nevisapusiškai ištyrė reikšmingas galutiniam teisiniam rezultatui priimti šioje byloje aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo ir priteistos palūkanos, naikintina, ir ši bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Dėl byloje šalių ir kasacinio teismo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos dalį pakartotinai. Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 29,30 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 2 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimo dalis dėl 3940,65 Lt kompensacijos priteisimo ir kuria priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (3940,65 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. sausio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, panaikinti ir grąžinti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 2 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Vincas Verseckas

Pranas Žeimys