Dėl savavališkų statinių nugriovimo ir pažeistų teisių gynimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-536/2012

Teisminio proceso Nr.: NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 30.9.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. T. ir N. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. T. ir N. T. patikslintą ieškinį atsakovei Z. M. dėl pažeistų teisių ir žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo bei atsakovės Z. M. patikslintą priešieškinį ieškovams V. T. ir N. T. dėl savavališkų statinių nugriovimo ir pažeistų teisių gynimo, tretieji asmenys: Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorio negaliojimą dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo (CK 1.93 straipsnis), sprendžiant bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo (CK 4.77 straipsnis), bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles (CPK 185 straipsnis) ir bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka apeliaciniame procese taisykles (CPK 322 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai nurodė, kad jie, dar nebūdami pastato dalies savininkai, savininkės įgaliotam asmeniui M. K. leidus, bendraturtei atsakovei Z. M. žodžiu sutikus, padidino 6,6 kv. m ploto priestatą, plane pažymėtą žyma 2a1/p, (verandą) iki 16 kv. m. ploto; pasiūlė atsakovei įsirengti terasą virš planuojamos padidinti verandos, tačiau ji atsisakė. Atsakovė prašė užmūryti jai priklausančias balkono duris virš verandos, taip siekdama pagerinti savo būsto šilumą. Kadangi ieškovai neturėjo gyvenamosios vietos, tai buvo priversti rekonstrukcijos darbus atlikti nedelsiant, neturint net nuosavybės teisės dokumentų. Verandos padidinimo darbai buvo baigti iki namo ½ dalies pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dienos (2003 m. lapkričio 25 d.). Buvę bendraturčiai prieš tai – 2003 m. spalio 25 d. – pasirašė sutartį dėl naudojimosi žemės sklypu ir gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo. 2004 m. gegužės mėn. ieškovai paprašė, kad atsakovė pasirašytų notarės parengtą sutikimo atliktiems ir atliekamiems darbams projektą, tačiau ji atsisakė tai padaryti. 2005 m. ieškovai vėl kreipėsi į atsakovę, kad duotų sutikimą apšiltinti ieškovų namo dalies pusrūsio sienas, ir ji žodžiu tam neprieštaravo, todėl ieškovai atliko dviejų sienų apšiltinimo darbus. Vėliau ginčo šalys derino aplinkybes dėl sutikimo įforminimo, tačiau sutikimas nebuvo gautas. Ieškovų teigimu, jiems priklausančios namo dalies rekonstrukcija visiškai nepažeidžia atsakovės teisių ir teisėtų interesų, todėl ji nepagrįstai nepateikė motyvuoto atsisakymo duoti sutikimą įteisinti naujai pastatytą priestatą. Atsakovė, neleisdama rekonstruoti ieškovams priklausančios namo dalies, pažeidė jų teises, taip pat teises pagerinti gyvenimo sąlygas ir nuosavybę. Atsakovei pasiskundus, 2006 m. rugsėjo 15 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas ir administracinio teisės pažeidimo protokolas, o ieškovas V. T. nubaustas 1000 Lt bauda. Ieškovai prašė teismo pripažinti jiems teisę be atsakovės Z. M. sutikimo nustatyta tvarka gauti projektavimo sąlygų sąvadą, parengti projektą ir gauti leidimą jų namo (duomenys neskelbtini), dalies rekonstrukcijai pagal architektės N. K. P. pateiktą projektinį pasiūlymą; nustatyti naują naudojimosi 0,3548 ha ploto žemės sklypu tvarką pagal architektės pateiktą pakoreguotą žemės sklypo dalies ploto ir ribų keitimo pasiūlymų schemą Nr. 2009-03/01-PP-PS-01, nustatant, kad atsakovė Z. M. naudosis žemės sklypu „B“ – 1303 kv. m ploto, suteikdama teisę ieškovams V. ir N. T. pasinaudoti 1,5 m pločio žemės sklypo juosta Sl-17 kv. m ploto, esančia prie gyvenamojo namo sklypelyje „B“, atliekant fasado apšiltinimo darbus ir namo priežiūrą, o ieškovai V. T. ir N. T. naudosis žemės sklypu „A“ – 1986 kv. m ploto, žemės sklypu „C“ – 259 kv. m ploto bendraturčiai naudosis bendrai.

Atsakovė Z. M. patikslintu priešieškiniu prašė teismą įpareigoti ieškovus per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti įvykdytos savavališkos statybos padarinius – atstatyti savavališkai rekonstruotą priestatą, plane pažymėtą žyma 2al/p, iki gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), parametrų (6,6 kv. m ploto) bei pašalinti gyvenamojo namo pietų ir vakarų pusėje pusrūsio lygyje atliktus lauko sienų šiltinimo iš lauko pusės statybos darbus; įpareigoti ieškovus leisti atsakovei ir (ar) jos įgaliotiems asmenims naudotis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo dalimi, 2003 m. birželio 10 d. VĮ Registrų centro įregistruotame naudojimosi žemės sklypu plane pažymėta simboliu „C“. Atsakovės teigimu, ieškovų atlikti statybos darbai (savavališka priestato statyba bei dviejų lauko sienų apšiltinimo pusrūsio dalyje statybos darbai) negali būti įteisinti, nes pažeidė atsakovės teises ir teisėtus interesus: dėl atliktų darbų sumažėjo bendraturčių bendro naudojimo žemės plotas, tektų sudaryti naujus naudojimosi žemės sklypu ir gyvenamuoju namu planus, reiktų kreiptis į notarus, atlikti kadastrinius matavimus, dokumentus suderinti su atsakingomis institucijomis. Kadangi ieškovų pastatytas priestatas yra aukštesnis nei gyvenamojo namo pirmojo aukšto perdanga ir priestato stogas iškilęs virš antrojo aukšto grindų beveik iki pusės metro, atsakovė negali įsirengti terasos virš ieškovų savavališkai pastatyto priestato. Rekonstruotu padidintu ir paaukštintu priestatu užstačius sieną atsakovė netenka galimybės tvarkyti šią sienos dalį, savo virtuvės ir miegamojo langų angokraščius, prižiūrėti ir remontuoti per sieną virš savavališko statinio į jos patalpas nuvestas inžinerines komunikacijas, t. y. elektros ir dujotiekio įvadus. Be to, ieškovai, vykdydami neteisėtus statybos darbus, užmūrijo atsakovei priklausančių rūsio patalpų, plane pažymėtų žymomis R-4 ir R-9, ventiliacines angas, kurios buvo suprojektuotos įrengiant dujotiekį. Byloje nepateikta duomenų, kad savavališka statyba atitiko statybos normatyvinius techninius reikalavimus, todėl tokios statybos įteisinimas negalimas. Atsakovės teigimu, ieškovai kliudė atsakovei ir jos įgaliotiems asmenims naudotis bendraturčių bendrai naudojama sklypo dalimi, plane pažymėta „C“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino: įpareigojo ieškovus per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti įvykdytos savavališkos statybos padarinius – atstatyti savavališkai rekonstruotą priestatą, plane pažymėtą žyma 2al/p, iki gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) kadastriniuose duomenyse nurodytų priestato parametrų (6,6 kv. m ploto) bei pašalinti nurodyto gyvenamojo namo pietų ir vakarų pusėje pusrūsio lygiu atliktus lauko sienų šiltinimo iš lauko pusės statybos darbus; įpareigojo ieškovus leisti atsakovei ir (ar) jos įgaliotiems asmenims naudotis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendro naudojimo dalimi, 2003 m. birželio 10 d. VĮ Registrų centras įregistruotame naudojimosi žemės sklypu plane pažymėta simboliu „C“. Teismas nustatė, kad ieškovai priestatą, plane pažymėtą žyma 2al/p, pastatė savavališkai. Teismas atmetė ieškovų argumentus, kad atsakovė jiems davė žodinį sutikimą, nurodydamas, jog tokiu atveju neaišku, kodėl šalys tokio sutikimo nesurašė raštu, nesiėmė jokių veiksmų, kad priestato statyba atitiktų reikalavimą turėti bendraturčio sutikimą. Teismas nurodė, kad jei ir būtų žodinis sutikimas darbams, nesant jo išreikšto raštu, taip pat nesant ieškovų projektinio pasiūlymo prieš atliekant darbus, būtų neįmanoma nustatyti, ar būtent tokiems darbams buvo išreikštas sutikimas, t. y. neįmanoma nustatyti sutikimo turinio, šalių valios, apimties. Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, sprendė, kad atsakovės nesutikimo motyvai pagrįsti, o ieškovų atlikta rekonstrukcija pažeidė atsakovės teises iš esmės, todėl atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovams teisę be atsakovės sutikimo gauti projektavimo sąlygų sąvadą, parengti projektą ir gauti leidimą pagal byloje pateiktą projektą namo dalies rekonstrukcijai. Teismas nustatė, kad rekonstruojant pastatą buvo užmūrytos vėdinimo angos rūsyje, todėl atsakovės rūsio patalpose, plane pažymėtose žymomis R-4 ir R-9, neliko ventiliacijos; ieškovai išplėtė priestatą ir jį paaukštino tiek, kad šlaitinio stogo viršutinė riba iškilo virš atsakovės buto virtuvės grindų daugiau kaip 40 cm, todėl ji neteko galimybės įsirengti terasos iš savo buto, jai buvo atimta galimybė prižiūrėti ir rūpintis jai priklausančia pastato dalimi, juolab kad atsakovei priklausančios sienos dalis buvo panaudota priestatui praplėsti. Išplėtus priestatą atsakovė neteko galimybės prieiti prie virš jo esančios fasadinės sienos ir tvarkyti ten esančių komunikacijų, langų ir jų angokraščių. Teismas atsižvelgė į tai, kad rekonstruojant pastatą buvo užstatyta bendro naudojimo žemės sklypo dalis. Nors teismas nenustatė, kad sienų šiltinimo darbai pažeistų atsakovės interesus, tačiau darė išvadą, jog atsakovės interesus iš esmės pažeidė savavališka priestato rekonstrukcija. Kadangi visus rekonstrukcijos darbus atspindėjo vienas projektinis pasiūlymas, pagal kurį buvo pareikštas reikalavimas, todėl, nesant galimybių šių darbų išskirti, teismas juos vertino kaip visumą ir ieškinį atmetė. Teismas, konstatavęs, kad dėl ieškovų atliktos savavališkos statybos iš esmės buvo pažeistos atsakovės teisės, padarė išvadą, jog neteisėta statyba ir užstatyta bendrojo naudojimo žemės sklypo dalis negali būti pagrindas keisti jau nustatytą žemės sklypo naudojimosi tvarką, nustatytą buvusios dalies namo ir žemės sklypo savininkės B. K. ir atsakovės 2003 m. spalio 29 d. sutartimi, kuri buvo įregistruota viešame registre. Teismas, nustatęs, kad savavališka statyba iš esmės pažeidė atsakovės interesus, tenkino priešieškinio reikalavimus pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 1 d. nutartimi jį tenkino iš dalies, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei, kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija netenkino ieškovų prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, motyvavo, kad byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose išsamiai išdėstytos bylos aplinkybės, visi įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsiliepimus, buvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o šalių (arba jų atstovų) paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose. Kolegija nepripažino būtinumo apklausti atsakovę dėl aplinkybių, susijusių su jos valia ginčo statinio statybos metu, nes ginčo esmė buvo aplinkybių, ar atlikta savavališka statyba nepažeidė atsakovės teisių, vertinimas. Dėl to nebūtinas žodinis bylos nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Kolegija, peržiūrėjusi pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl savavališkos statybos pašalinimo padarinių, konstatavo, kad teismo išvados atitiko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl teisinių neteisėtos statybos padarinių. Nors ieškovai teigė buvus žodinį ginčo šalių susitarimą rekonstruoti priestatą, tačiau kolegija pažymėjo, kad toks sutikimas nebuvo įrodytas, nes nebuvo tinkamai įformintas pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 punkto reikalavimus. Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Dėl to kolegija konstatavo, kad, nesant atsakovės rašytinio sutikimo ir jai neigiant tokį sutikimą buvus, ieškovai iš esmės neteko galimybės įrodyti tokį sutikimą buvus. Be to, ieškovai, vykdydami rekonstrukciją, elgėsi neapdairiai ir neatsakingai, todėl iš esmės patys prisiėmė savavališkai atliktų darbų riziką. Kolegija, vertindama ieškovų argumentus dėl atsakovės nemotyvuoto atsisakymo duoti sutikimą, sprendė, kad atsakovės nesutikimo motyvai buvo pagrįsti. Iš byloje esančių įrodymų buvo nustatyta, kad ieškovai, rekonstruodami pastato priestatą, plane pažymėtą žyma 2a1/p, jį išplėtė ir paaukštino tiek, kad jo šlaitinio stogo viršutinė dalis iškilo virš atsakovės buto, esančio antrame aukšte, virtuvės grindų apie 40 cm ir atsakovė neteko galimybės ateityje įsirengti balkoną ar terasą su išėjimu iš savo buto patalpų, t. y. buvo apribota jos teisė ateityje praplėsti ir padidinti turimą bendrąją dalinę nuosavybę (CK 4.77 straipsnis), taip pat pasunkino ar net atėmė galimybę prižiūrėti ir remontuoti virš priestato esančią fasadinę sieną, ant jos nutiestų elektros ir dujotiekio įvadų, tvarkyti atsakovei priklausančius langus ir jų angokraščius. Kolegija nustatė, kad dėl priestato rekonstrukcijos buvo užstatyta bendro naudojimo žemės sklypo dalis, savavališkai rekonstruotas priestatas yra ant bendro naudojimo žemės, todėl tai taip pat iš esmės pažeidė atsakovės teises. Kolegija nesirėmė Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto statinio ekspertizės išvadomis dėl statinio būklės, nes, ją vertindamas su kitais byloje esančiais įrodymais, abejojo šios ekspertizės tinkamumu. Kolegija nustatė, kad pastato sienų apšiltinamas buvo vykdomas iš dalies, tik ieškovams priklausančių patalpų dalyje, todėl iš esmės buvo pakeistas bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo namo vaizdas, be to, apšiltinimui buvo panaudota bendro naudojimo žemės sklypo dalis, o namo sienų apšiltinimas iš esmės yra galimas tik bendru bendraturčių sprendimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Dėl to VšĮ Kauno regiono statybos konsultavimo ir audito centras statinio ekspertizės akto išvadas, kuriomis nustatyta, kad šiaurinė pastato siena neapsaugota nuo temperatūros ir atmosferos kritulių poveikio, todėl gadinamos vidaus patalpos, kolegija pripažino neturinčiomis reikšmės, nes vertinimas buvo atliktas jau atlikus pastato sienų šiltinimo darbų dalį. Juolab kad ieškovai sienų apšiltinimo darbus pradėjo neturėdami bendraturtės sutikimo ir neparengę projekto.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl CK 1.93 straipsnio netinkamo taikymo. Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 punkte nurodyta, kad statybą leidžiantis dokumentas yra ir rašytinis (rašytiniai) žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininko (savininkų) ar valdytojo (valdytojų) sutikimas (sutikimai) dėl statybos. Bylą nagrinėję teismai formaliai vadovavosi CK 1.93 straipsnio 2 dalimi, padarė nepagrįstą išvadą, kad nebuvo įrodyta, jog atsakovė davė sutikimą, nes šis nebuvo tinkamai įformintas. Kasatorių teigimu, pagal CK 1.93 straipsnio 1 dalį įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose, tačiau Statybos įstatyme nėra įsakmiai nurodyta, jog rašytinės formos žemės sklypo sutikimo neturėjimas daro sutikimą negaliojantį. Kasatoriai, įrodinėdami buvus atsakovės sutikimą, rėmėsi ir liudytojų, ir atsakovės parodymais, prašė teismą posėdžių metu apklausti atsakovę dėl aplinkybių, susijusių su jos valia ginčo statinio statybos metu, tačiau teismai nepripažino atsakovės dalyvavimo būtinu. Be to, pagal CK 1.93 straipsnio 6 dalį teismas gali netaikyti šio straipsnio 2 dalies, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, kai yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Nagrinėjamoje byloje kasatoriai, sumokėję užstatą gyvenamojo namo dalies savininkės įgaliotinei, nebūdami namo dalies savininkai, pradėjo vidaus remonto darbus numatomoje pirkti gyvenamojo namo dalyje. Darbų metu išaiškėjus avarinei verandos prie esamo gyvenamojo namo būklei buvo parengtas eskizinis verandos rekonstrukcijos ir dalies patalpų praplatinimo projektas ir kreiptasi į būsimą bendraturtę atsakovę dėl jos sutikimo, kuri rekonstrukcijai neprieštaravo, juolab kad atsižvelgiant į tai, jog pagal tuometę žemės naudojimo tvarką priestatas stovėjo ant namo dalies savininkės naudojamos žemės. Taigi priestato rekonstrukcijos darbai buvo pradėti tiktai parengus eskizinį verandos rekonstrukcijos ir dalies patalpų praplatinimo projektą, jį pateikus atsakovei ir šiai davus žodinį sutikimą vykdyti rekonstrukcijos darbus. Kadangi kasatoriai tuo metu nebuvo teisėti namo dalies savininkai, tai jie neturėjo galimybių sandorį įforminti raštu (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 3 punktas). Kasatorių teigimu, teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, neatsižvelgė į tai, kad dėl bendrosios dalinės nuosavybės prigimties kylančių nuosavybės teisės objektų naudojimas turi būti grindžiamas šalių susitarimu, kurį vykdydamos jos turi laikytis moralės, bendro gyvenimo taisyklių, nepiktnaudžiauti savo teisėmis, vadovautis šalių lygiateisiškumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principu, t. y. pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį atsakovės atsisakymas duoti sutikimą turėtų būti protingai motyvuotas ir pagrįstas realia jos, kaip bendraturtės, teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš numatomų statybos darbų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. V. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1064/2003). Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad dėl įvykdytų statybų pablogėjo viso namo techninė būklė, prarasta galimybė patekti, privažiuoti, apvažiuoti ar kitu būdu patekti į namą, nesilaikyta sanitarinių normų ir panašiai, t. y. atsakovei nenurodžius protingai motyvuoto atsisakymo duoti sutikimą projektiniams pasiūlymams pagrindų, teismai turėjo tokį jos atsisakymą pripažinti trukdymu kitam bendraturčiui gauti statinio projektavimo sąlygas ir statybos leidimą. Reikalavimas susitarti yra esminis norint stabiliai ir ekonomiškai bendrai valdyti daiktą, juo naudotis ir disponuoti, o atsakovės argumentai, kad ji nebegali įsirengti terasos virš savavališkai pastatyto priestato ir kasatorių atlikti namo šiltinimo darbai pažeidžia atsakovės teises ir teisėtus interesus, nes atlikta tik dalis gyvenamojo namo šiltinimo darbų, yra piktnaudžiavimas savo teisėmis. Teismai nepatikrino priežasčių, kodėl bendraturčiai nesutarė ir kuris iš jų pažeidė interesų derinimo principą. Juolab kad į bendraturčių interesų derinimo principą galima neatsižvelgti, kai bendraturtis savo teisėms įgyvendinti aktyviai neveikia, bet sudaro kliūtis veikti nustatyta tvarka kitam bendraturčiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. V. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1064/2003). Nors teismai sprendė, kad rekonstrukcija buvo atlikta bendro naudojimo žemėje, tačiau priestato statybos darbai buvo atlikti iki 2003 m. spalio 29 d., galiojant prieš tai galiojusiai bendro turto naudojimosi tvarkai, pagal kurią 87 kv. m ploto žemės dalis, kurioje yra priestatas, priklausė tuometei namo dalies savininkei B. K., todėl rekonstruojant priestatą atsakovės teisės nebuvo pažeistos, nes užstatyta buvo ne bendro naudojimosi žemė. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad senasis priestatas buvo šiferio stogu, o ant tokio stogo atsakovė negalėjo jokiu būdu nei įsirengti terasos, nei nuo jo vykdyti jokių kitų remonto darbų, nes jis buvo avarinės būklės ir nepritaikytas jokiems darbams atlikti. Taigi namo dalies rekonstrukcija nepakeitė atsakovės gyvenimo ar veiklos sąlygų, buvusių iki rekonstrukcijos, todėl atsakovės nesutikimas laikytinas nepagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas pripažino neturinčia reikšmės VšĮ Kauno regiono statybos konsultavimo ir audito centro Statinio ekspertizės akto išvadą, kurioje nustatyta, kad šiaurinė pastato siena neapsaugota nuo temperatūros ir atmosferos kritulių poveikio, todėl gadinamos vidaus patalpos, padarė nepagrįstas specialistų teiginiais išvadas, nors pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad šiltinimo darbai iš esmės pažeistų atsakovės teises. Taigi savavališkos statybos (rekonstrukcijos) statinių nugriovimas nėra vienintelis ir neišvengiamai taikomas savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinys; statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma esant ne bet kokiam, o esminiam suinteresuoto asmens teisių pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. A. J. P., bylos Nr. 3K-3-441/2007; 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008; kt.). Dėl to bylą nagrinėję teismai, neteisingai nustatę, kad namo dalies rekonstrukcija iš esmės pažeidė atsakovės interesus ir, tenkindami priešieškinį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Dėl CPK 329 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Nors atsakovė buvo davusi žodinį sutikimą priestato rekonstrukcijai ir apšiltinimui, tačiau pirmosios instancijos teismas nepripažino jos dalyvavimo teismo posėdžiuose būtinu. Apeliaciniu skundu buvo prašoma bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka bei pripažinti atsakovės dalyvavimą būtinu, tačiau teismas nepagrįstai netenkino šio prašymo. Nors pagal teismų praktiką teismo posėdžio formos reikalavimų pažeidimas įstatyme nepriskirtas prie absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), tačiau šio pažeidimo teisiniai padariniai kiekvienu atveju vertintini pagal tai, kaip tai suvaržė asmens teisę į tinkamą teismo procesą ir galėjo lemti tai, jog byla buvo neteisingai išspręsta (CPK 329 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. S. v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-295/2011). Kasatorių teigimu, šioje byloje tik formaliai įvertinus įrodymus nebuvo išaiškinta esminė aplinkybė, kurią galėjo paliudyti tik atsakovė, gyvenanti kitoje rekonstruoto namo dalyje. Atsakovės atstovų parodymai teismo posėdžio metu skyrėsi: 2011 m. kovo 3 d. teismo posėdžio metu atsakovės atstovas V. T. pasakė, kad atsakovė „neturinti jokių statybinių, teritorijų planavimo žinių, neatkreipė dėmesio į statybų mąstą. Ji tik vėliau suprato, kad konstrukcijos įsiterpė į bendrą žemę ir pablogino jos turto naudojimo ir priežiūros sąlygas“, tačiau vėliau šis atsakovės atstovas teigė, jog atsakovė, bendraudama su kasatoriais, visada išreiškė nepasitenkinimą dėl statybomis pažeistų teisių. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į apeliacinio skundo argumentus, tik formaliai konstatuodamas, jog atsakovės pozicija ir priešieškinio pareiškimas pagrindė jos valią nesutikti su savavališkos statybos įteisinimu. Esant prieštaringiems atsakovės atstovų parodymams, apeliacinis skundas rašytinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėtas neteisėtai, neįvertinus įrodymų visumos, o tik remiantis pirmosios instancijos teismo argumentais, t. y. prieštaringais atsakovės atstovų parodymais.

Dėl CPK 178, 189 straipsnių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tik pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovė, duodama žodinį sutikimą rekonstrukcijai, nepageidavo įsirengti terasos, nepagrįstai motyvavo, jog sutikimas nebuvo tinkamai įformintas, o bendraturtis atsisakyti teisės praplėsti ar padidinti savo nuosavybę gali tik tinkamai išreikšdamas tokią savo valią. Kasatoriai nurodo, kad nei Statybos įstatyme, nei kitame teisės akte nenustatyta, kokiu būdu turi būti įformintas bendraturčio atsisakymas praplėsti ar padidinti savo nuosavybę; be to, teismas nenurodė, kokia teisės norma reglamentuoja tokį atsisakymą ir kaip atsisakymas turėjo būti tinkamai įformintas. Taigi apeliacinės instancijos teismas neanalizavo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, o tik formaliai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismų padarytos išvados yra šališkos ir padarytos neįvertinus ir neišanalizavus kasatorių pateiktų įrodymų ir argumentų dėl atsakovės galimybės prižiūrėti ir remontuoti virš priestato esančią fasadinę sieną, ant jos nutiestų elektros ir dujotiekio įvadų, tvarkyti atsakovei priklausančius langus ir jų angokraščius. Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismas sprendime (nutartyje) privalo pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008).

Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė nagrinėti šią bylą žodinio proceso tvarka, nes atsakovė vedė bylą per atstovus, ir tai nepažeidė CPK 51 straipsnio reikalavimų ir nėra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnį. Bylą nagrinėję teismai, nepažeisdami proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, teisingai nustatė aplinkybes dėl ieškovų veiksmų, atliekant savavališką statybą, nesant atsakovės sutikimo. Atsakovės nesutikimo motyvai yra pagrįsti, nes savavališka statyba iš esmės pažeidė jos teises ir teisėtus interesus, apribojo jos, kaip bendraturtės, teisę įgyvendinti nuosavybės teises, buvo ne tik užmūrytos rūsio patalpose esančios ventiliacijos angos, bet rekonstrukcijai panaudota bendro naudojimo žemės sklypo dalis. Ieškovai, atlikę savavališką statybą, pažeidė 2003 m. spalio 29 d. pasirašytą naudojimosi sklypu ir gyvenamuoju namu tvarkos sutartį. Pagal teismų praktiką reikalaujamas pateikti bendraturčio sutikimas yra ne abstraktus, o konkretus sutikimas, duodamas konkretiems statybos darbams atlikti. Ieškovai neįrodė, kad jie, kreipdamiesi į atsakovę dėl sutikimo, pateikė tinkamus projektinius pasiūlymus. Be to, pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 punktą statybą leidžiantis dokumentas yra rašytinis bendraturčio sutikimas dėl statybos ir sutikimo rašytinės formos nesilaikymas daro šį negaliojantį. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad gyvenamojo namo apšiltinimo darbai pažeidė atsakovės teises, nes namas buvo apšiltintas tik iš dalies, pakeistas namo vaizdas, panaudota bendro naudojimo žemės sklypo dalis. VšĮ Kauno regiono statybos konsultavimo ir audito centras statinio ekspertizės akto išvados pagrįstai nebuvo įvertintos, nes ieškovai šiltinimo darbus pradėjo be atsakovės sutikimo ir neturėdami projekto, todėl patys buvo atsakingi už kilusius padarinius.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės akte nustatyto rašytinio sutikimo nebuvimo sukeliamų padarinių kvalifikavimo

CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, pagal kurią bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad tokia įstatymo nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Optimalesniam naudojimosi bendrąja nuosavybe variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis, todėl siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. ir kt. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-576/2006; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-96/2012; kt.). Atsižvelgiant į tai, kiekvieno iš bendraturčių teisė keisti bendrai valdomą daiktą ribojama draudimu pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus reikalavimus. Bendraturtis turi teisę padidinti bendrąją dalinę nuosavybę, rekonstruojant bendrai valdomą daiktą (CK 4.77 straipsnis), tačiau šią teisę jis gali įgyvendinti, laikydamasis teisės normose nustatytų taisyklių. Vienas tokių reikalavimų ir teisės laisvai disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimu daiktu ribojimų yra įpareigojimas statytojui gauti kitų asmenų, kurių teisės ar teisėti interesai susiję su būsima statyba ar rekonstrukcija, sutikimą. Šią statytojo pareigą pabrėžė ir Konstitucinis Teismas, konstatavęs, kad nuosavybės teisinių santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir pareigas. Teisių ir pareigų derinimas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 28 straipsnyje nustatytos normos: žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas).

Nagrinėjamoje byloje šalys yra gyvenamojo pastato bendraturčiai, ieškovai, neturėdami bendraturtės (atsakovės) rašytinio sutikimo, rekonstravo priestatą (verandą), jį padidino, užmūrijo atsakovei priklausančią durų angą antrame aukšte, pasunkino galimybę vykdyti gyvenamojo namo inžinerinių įrenginių (elektros įvado, dujotiekio) priežiūrą, užstatė bendrojo naudojimo žemės sklypo dalį. Teisėjų kolegija nurodo, kad bendraturčio teisė būti statytoju yra vienas iš statinio ir žemės sklypo savininko nuosavybės teisės įgyvendinimo aspektų ir ši teisė turi būti įgyvendinama Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose nustatyta tvarka: parengtas statybos projektas ir gautas statybos leidimas. Statybos proceso dalyvių teises ir pareigas, statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, trečiųjų asmenų interesų apsaugos statybos procese principines nuostatas nustato Statybos įstatymas (Statybos įstatymo 1, 4–6 straipsniai). Minėta, kad nors nuosavybės teisė suteikia plačiausias galias savininkui disponuoti turtu, tačiau, nepaisant to, ir nuosavybės teisė turi ribas bei gali būti ribojama. Tokie ribojimai yra nustatyti ir statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose, vienas jų – pareiga pateikti rašytinį bendraturčio sutikimą rekonstruoti statinį.

Nagrinėjamoje byloje aktualus Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 punktas, kuriame apibrėžtas statybą leidžiantis dokumentas – leidimas statyti naują (naujus) statinį (statinius); leidimas rekonstruoti statinį (statinius); leidimas atnaujinti (modernizuoti) pastatą (pastatus); statinio projektas, kuriam raštu pritarė įgaliotas (įgalioti) valstybės tarnautojas (tarnautojai); rašytinis (rašytiniai) žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininko (savininkų) ar valdytojo (valdytojų) sutikimas (sutikimai) dėl statybos; leidimas tęsti sustabdytą statybą. Nurodyto dokumento reikalavimai detalizuoti Vyriausybės įgaliotos institucijos priimtuose normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakyme Nr. D1-826 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ patvirtinimo“). Taigi, Statybos įstatymas yra norminis aktas, kuriame reglamentuoti pagrindiniai reikalavimai ir veiklos principai statybos srityje, o statybos techniniai reglamentai yra šio įstatymo reikalavimų įgyvendinimą nustatantys teisės aktai, kuriuose yra išvardyti statinio projektavimo, statybos, statinio pripažinimo tinkamu naudoti ir kiti reikalavimai, taisyklės, bendrieji principai bei charakteristikos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimas Nr.280, „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“).

Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl to, davė atsakovė kasatoriams sutikimą rekonstruoti priestatą ar ne, galiojančio tokio sutikimo faktas apskritai eliminuotų teisminio ginčo tikimybę. Dėl to teisėjų kolegija pasisako dėl Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 punkte ir šio įstatymo lydimajame teisės akte nurodyto rašytinio sutikimo teisinio įvertinimo ir jo nebuvimo teisinių padarinių.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 punkte ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakyme Nr. D1-826 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ patvirtinimo“ 33 punkte nurodyti reikalavimai statybą leidžiančiam dokumentui: būtinas rašytinis (rašytiniai) žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininko (savininkų) ar valdytojo (valdytojų) sutikimas (sutikimai) dėl statybos. Šios normos yra imperatyvaus pobūdžio.

Statinys turi būti rekonstruotas taip, kad ne tik atitiktų esminius statinio reikalavimus, kurie nustatyti Statybos įstatymo 4 straipsnyje, bet taip pat statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygas, kurias jie turėjo iki statybos veiklos pradžios, galėtų būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas (Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalis), t. y. pvz., turi nepablogėti esama pastato techninė būklė, išlikti galimybė naudotis inžineriniais tinklais, patekti į kelius ir gatves, natūralus apšvietimas, atitinkamų higienos standartų lemiami reikalavimai dėl triukšmo, vibracijos, oro taršos ir kt. (Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytomis teisės normomis, konstatuoja, kad teisės aktuose įtvirtintas imperatyvus reikalavimas pateikti rašytinį bendraturčio sutikimą rekonstruoti statinį suteikia teisę bendraturčiui išreikšti savo valią dėl rekonstrukcijos, taip atsisakant teisės aktų įtvirtintos su statyba susijusių jo interesų apsaugos, taip pat išreiškiant poziciją dėl bendro daikto padidėjimo ar nuosavybės dalių pakitimo. Toks sutikimas gali būti tik jo laisvos valios išraiška ir traktuotinas vienašaliu sandoriu, sukuriančiu pareigą jį sudariusiam asmeniui, t. y. rašytinį sutikimą davusiam asmeniui atsiranda pareiga netrukdyti įgyvendinti tas teises, kurias rašytinis sutikimas sukuria jo adresatui, o pastarasis įgyja teisę nekliudomai įgyvendinti rašytiniu sutikimu suteiktą teisę (CK 1.63 straipsnis 3, 4 dalys). Teisėjų kolegija pažymi, kad statytojo pareiga pateikti bendraturčio rašytinį sutikimą rekonstruoti statinį atitinka bendraturčio teisę, kad be jo sutikimo statinys bus rekonstruotas pažeidžiant Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

Be atsakovės sutikimo atlikta statinio rekonstrukcija padidinant priestatą ir taip suvaržant atsakovei galimybę naudotis inžineriniais tinklais, užimant bendrojo naudojimo žemės sklypo dalį, buvo atlikta nesilaikant Statybos techniniame reglamente nustatyto imperatyvaus pobūdžio reikalavimo. Ieškovai priestato rekonstrukciją atliko pažeisdami nurodytas teisės normas, todėl jų teisė būti statytojais nagrinėjamoje byloje negali būti apginta, nes pagal visuotinai pripažįstamus teisės principus niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria), o iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur).

Kasatoriai skunde nurodo, kad atsakovė sutikimą rekonstruoti statinį buvo davusi žodžiu. Teisėjų kolegija pripažįsta šią aplinkybę nepagrįsta, nes pagal CK 1.72 straipsnį žodžiu gali būti sudaromi sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos. Nagrinėjamoje byloje nurodytas teisės aktas – Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 punktas – turi įstatymo galią ir jame įtvirtinta imperatyvaus pobūdžio teisės norma pateikti būtent rašytinį bendraturčio sutikimą.

Dėl CK 1.93 straipsnio 2 dalies ir CPK 185 straipsnio taikymo nagrinėjamoje byloje

Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl reikšmingų sandorio aplinkybių įrodinėjimo kilus ginčui. Sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, – rašytiniais ar daiktiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-377/2009).

Nagrinėjamoje byloje ieškovai kitais, nei liudytojų parodymais, įrodymais neįrodė bendraturčio sutikimo gavimo fakto, taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad, sutikimo neįforminus nustatyta tvarka ir forma, nebuvo galima spręsti apie tokio sutikimo turinį ir apimtį, nes bendraturtis duoda sutikimą ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-1265/2002). Nors kasatoriai skunde nurodo CPK 185 straipsnio pažeidimą, tačiau teisėjų kolegija, remdamasi išplėtota ir nuoseklia teismų praktika dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Kadangi kasacinis teismas netiria faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, tai teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, nurodo, kad teismas ištyrė ir įvertino šiai bylai reikšmingus įrodymus. Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas padarė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą, nepagrįstas, nes teismas pasisakė dėl visų reikšmingų nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybių, tarp jų ir dėl kasatorių skunde išvardytų įrodymų. Kasacinio skundo argumentai iš esmės yra susiję su įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimu, t. y. grindžiami atskirų įrodymų turinio analize, tačiau vien ta aplinkybė, kad byloje priimtas kasatoriams nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, jog tai padaryta neįvertinus įrodymų visumos. Minėta, kad konkrečių byloje pateiktų įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas ir nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 185 straipsnio) pažeidimo priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas nenustatė.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Kasatoriai skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas išreikštos apeliantų valios, bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais šiuos skundo argumentus.

CPK 321, 322 straipsniuose nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Taip pat CPK nustatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis teismui neprivalomas.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, tačiau teismui palikta teisė nuspręsti, būtinas žodinis bylos nagrinėjimas ar ne. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas kasatorių pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu, kad byla apeliacinėje instancijoje būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Be to, apeliaciniame skunde nebuvo išdėstyta argumentuotų aplinkybių, sudariusių pagrindą skirti žodinį bylos nagrinėjimą, byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose buvo išsamiai išdėstytos visos bylai reikšmingos aplinkybės, pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsiliepimus, šalių ar jų atstovų paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose, atsakovės pozicija išdėstyta priešieškinyje. Juolab kad byloje buvo vertinamos aplinkybės, ar atlikta savavališka statyba nepažeidė esminių atsakovės teisių, ir tai nebuvo susiję su atsakovės valios išraiškos statybos metu nustatymu, kas būtų lėmę atsakovės dalyvavimo žodiniame procese būtinybę.

Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, įvertinusi kasatorių nurodytas aplinkybes, inter alia sprendžia, kad nebuvo pagrindo nagrinėti šią bylą žodinio proceso tvarka apeliaciniame procese, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje proceso taisyklių (CPK 322 straipsnis).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, remdamasi nurodytomis teisės normomis, konstatuoja, kad kasaciniame skunde išdėstyti kasacijos pagrindai nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas dėl reikalavimo bendraturčio sutikimo formai, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 65,86 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovų kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šių proceso dalyvių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus ieškovų kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai. Atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jos sumokėti advokatui 2400 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokestį, todėl, netenkinus kasacinio skundo, šiai atsakovei iš ieškovų priteistina 1600 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 32,93 Lt (trisdešimt du litus 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš ieškovės N. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 32,93 Lt (trisdešimt du litus 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš ieškovo V. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei Z. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 (aštuonis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Priteisti iš ieškovės N. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei Z. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 (aštuonis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė