Dėl turto atidalijimo, naudojimosi turtu tvarkos nustatymo ir kompensacijos už komunalines paslaugas priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-535/2012

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-05622-2009-3

Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 28 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. D. ieškinį atsakovei A. S. dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo ir atsakovės A. S. priešieškinį ieškovei M. D. dėl turto atidalijimo, naudojimosi turtu tvarkos nustatymo ir kompensacijos už komunalines paslaugas priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė nustatyti jai ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise (atitinkamai po 3/8 ir 5/8 dalis) priklausančio turto naudojimosi tvarką: 1) buto, esančio (duomenys neskelbtini), ieškovei perduoti du kambarius, plane pažymėtus indeksais 8-4 (13,23 kv. m) ir 8-5 (11,35 kv. m); bendro naudojimo patalpomis palikti patalpas, pažymėtas indeksais 8-1 (virtuvė), 8-3 (tualetas), 8-8 (vonia) ir 8-2, 8-6a, 8-7a (koridoriai), bei rūsį; 2) sodo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ieškovei perduoti pirmo aukšto patalpas, pažymėtas indeksais 1-3 (13,74 kv. m) ir 1-2 (7,17 kv. m); prie bendro naudojimo patalpų priskirti pastate esantį rūsį ir patalpas, pažymėtas indeksu 1-1 (koridorius); 3) ieškovei ir atsakovei bendram naudojimuisi palikti greta sodo pastato esančius ūkinį pastatą ir lauko tualetą.

Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) butą, esantį (duomenys neskelbtini), priteisti atsakovei natūra, o ieškovei – 110 625 Lt kompensaciją už jai tenkančias 3/8 buto dalis; 2) ieškovei priteisti sodo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), antrą aukštą ir pirmo aukšto atskirą įėjimą su koridoriumi į antrą aukštą, o atsakovei – pirmą aukštą ir 686 Lt kompensaciją iš ieškovės už jai tenkančią 1,5 kv. m didesnę turto dalį; 3) ieškovei priteisti 3/8, o atsakovei – 5/8 dalis ūkinio pastato ir lauko tualeto; 4) priteisti atsakovei iš ieškovės 792,35 Lt kompensacijos už buto, esančio (duomenys neskelbtini), komunalines paslaugas nuo 2008 m. sausio 16 d. iki 2009 m. spalio mėnesio.

Byloje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovei priklauso 3/8, o atsakovei – 5/8 dalys šių daiktų: buto (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), sodo pastato (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), lauko tualeto (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Šalys bendraturtėmis tapo po ieškovės tėvo ir atsakovės sutuoktinio J. D. mirties 2007 m. spalio 16 d., paveldėjimo teisės pagrindu. Ieškovė paveldėjo 3/4 dalis, o atsakovė –1/4 dalį J. D. turto, kurį sudarė 1/2 dalis pirmiau nurodytų daiktų (1/2 dalies šio turto savininkė yra atsakovė, nes turtas įgytas santuokoje su J. D.).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino iš dalies: pripažino atsakovei nuosavybės teisę į visą butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), sodo pastatą, ūkinį pastatą ir lauko tualetą, esančius (duomenys neskelbtini), ir priteisė ieškovei iš atsakovės 121 875 Lt kompensacijos už atidalytas turto dalis; priteisė ieškovei iš atsakovės 485,52 Lt kompensacijos už apmokėtas komunalines paslaugas, 995 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą priešieškinio dalį atmetė; grąžino atsakovei 312 Lt žyminio mokesčio.

Teismas, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes (ieškovė retai atvyksta į Lietuvą, todėl paveldėtu turtu pati faktiškai nesinaudoja ir byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ateityje ketina juo naudotis; butą išlaiko tik atsakovė, kuri jame gyvena kartu su dukteria ir šios sutuoktiniu; atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso gerokai didesnė buto ir kitų statinių dalis), padarė išvadą, jog teisingiausia ir protingiausia šalių ginčą spręsti atidalijant iš bendrosios nuosavybės, o ne nustatant naudojimosi turtu tvarką. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, teismo posėdyje pateikusi patikslintą priešieškinį, išreiškė valią, jog visi ginčijami statiniai natūra atitektų jai (priešieškinis nebuvo priimtas tik dėl formalaus procesinio pobūdžio motyvų, t. y. siekiant nevilkinti bylos nagrinėjimo). Remdamasis tokiais argumentais, teismas ginčijamus statinius natūra priteisė atsakovei, o iš jos ieškovei – kompensaciją už atidalytą turto dalį.

Turto vertei nustatyti teismas rėmėsi UAB „Centro Kubas“ 2010 m. sausio 14 d. nekilnojamojo turto preliminarios rinkos vertės nustatymo pažyma, kurioje nurodyta bendra viso turto vertė – 325 000 Lt; nurodė, kad šalys kitais vertinimais nesirėmė ir jų ginčo dėl turto vertės nekilo, ir priteisė ieškovei iš atsakovės jos nuosavybės dalį (3/8) atitinkančią 121 875 Lt kompensaciją.

Teismas, vadovaudamasis CK 4.82 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, pripažino pagrįstu atsakovės reikalavimą priteisti jai iš ieškovės dalį įmokų už komunalinius patarnavimus („Kitos paslaugos“); reikalavimą priteisti įmokas už suvartotą elektros energiją ir šaltą vandenį teismas atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad ieškovė ginčijamu laikotarpiu bute negyveno ir šiomis paslaugomis nesinaudojo. Atsižvelgęs į ieškovės nuosavybės teisės dalį, teismas priteisė iš jos atsakovei 485,52 Lt už suteiktas komunalines paslaugas nuo 2008 m. sausio 16 d. iki 2009 m. spalio 31 d.

Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad poreikį atidalijamam turtui turi tik atsakovė, nes ieškovė nenurodė, jog naudosis prašomu jai paskirti turtu, be to, ji nuolat gyvena (duomenys neskelbtini), ir tai papildomai patvirtina jos poreikio ginčijamam turtui nebuvimą. Teisėjų kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad aplinkybė, jog atsakovei priklauso gerokai didesnė turto dalis, sudaro pagrindą pripažinti jai nuosavybės teisę į visą turtą, ieškovei priteisiant kompensaciją. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas.

Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovės pageidavimas atidalyti du skirtingus nuosavybės teisės objektus – butą ir sodo pastatą su ūkiniais pastatais, leidžia daryti išvadą, jog ji nesiekia atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes neprašo priteisti jai vieną iš dviejų nekilnojamojo turto objektų, o pageidauja toliau naudotis visu turtu bendrai su atsakove; nesant reikalavimo priteisti ieškovės nuosavybėn vieną iš kelių nuosavybės objektų, teismas neturi pagrindo peržengti ieškovės reikalavimų ribas.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje priimtas sprendimas atitinka teismų praktiką, pagal kurią teismo patvirtintas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas turi užtikrinti tolesnio turto naudojimo racionalumą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nuolat gyvena (duomenys neskelbtini), yra šios šalies pilietė, retai atvyksta į Lietuvą ir paveldėtu turtu faktiškai nesinaudoja, racionalaus turto naudojimo užtikrinimas galimas tuo atveju, jeigu juo naudosis atsakovė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė turėjo galimybę teikti turto vertės įrodymus pirmosios instancijos teismui (jai byloje atstovavo advokatas); ji šia teise nepasinaudojo, todėl naujai pateikti turto vertės įrodymai nepriimtini, nes apeliacinės instancijos teismas gali priimti tik tuos naujus įrodymus, kurių šalis neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Turto priteisimo natūra atsakovei aplinkybė, teismo nuomone, patvirtina atsakovės galimybę sumokėti ieškovei kompensaciją, nes, nepakankant atsakovės lėšų, teismo sprendimas gali būti įvykdytas nukreipiant išieškojimą į atsakovei priteistą turtą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai netinkamai taikė CK 4.80 straipsnį, neatsižvelgė į ginčo pobūdį ir teismo sprendimo padarinius kasatorės nuosavybės teisių įgyvendinimui. Teismai neanalizavo galimybės atidalyti turtą natūra ir naudoti jį pagal paskirtį, nevertino, ar toks atidalijimas sukeltų žalos turtui. Kasatorės pasiūlytas atidalijimo būdas visiškai atitiko kasacinio teismo formuojamą praktiką, neužkirto kelio turtui naudoti pagal paskirtį, nesuvaržė kitų bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo, tačiau teismai į tai neatsižvelgė. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijus natūra bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamam bendraturčiui gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008). Taikydami šį atidalijimo būdą, teismai turi motyvuotai pagrįsti, kad atidalijimas natūra neįmanomas.

2. Teismai netyrė ir nesiaiškino, ar priimtas sprendimas galės būti įvykdytas, t. y. ar atsakovė pajėgi sumokėti ieškovei kompensaciją (CPK 263 straipsnis). Asmens, iš kurio priteista kompensacija, mokumas yra svarbi aplinkybė, kurią būtina nustatyti, nes teismo sprendimo įvykdymas gali tapti komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą, ir taip buvusio bendro daikto netektų abu bendraturčiai.

3. Teismų procesiniuose sprendimuose jokiais motyvais nepagrįsta, kodėl pasirinktas atidalijimo būdas išmokant kompensaciją. Tai, kad kasatorė nuolat negyvena Lietuvoje ir nesinaudoja savo turtu, nepaneigia jos nuosavybės teisės. Nuosavybės teisė apima ne tik teisę naudotis turtu, tačiau ir teisę jį valdyti bei juo disponuoti.

4. Pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ir priešieškinio ribas, nes nei ieškovė, nei atsakovė neprašė atidalyti viso turto išmokant kompensaciją (atsakovė nurodė, kad kompensacija galima atidalijant butą, tačiau sodo namą ir kitus statinius prašė atidalyti natūra). Apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė. Atsakovės valia, kad visi ginčijami statiniai natūra atitektų jai, buvo išreikšta patikslintame priešieškinyje, kurį buvo atsisakyta priimti, taigi teismas neturėjo teisės juo remtis.

5. Kasatorė kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui turto vertinimo ataskaitas, kurios nebuvo pateiktos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nes nebuvo ginčo dėl dalijamo turto vertės, nebuvo sprendžiamas klausimas dėl atidalijimo išmokant kompensaciją, todėl kasatorė negalėjo pagrįstai tikėtis tokio teismo sprendimo ir negalėjo įrodyti jai priklausančios turto dalies rinkos vertės. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad nebuvo šalių ginčo dėl turto vertės; tokio ginčo ir negalėjo būti, nes teisminio nagrinėjimo metu nebuvo sprendžiamas atidalijimo išmokant kompensaciją klausimas. Būtina atidalijimo išmokant bendraturčiui piniginę kompensaciją sąlyga yra ta, kad kompensacija atitiktų atidalijamos dalies vertę. Taigi prieš atidalijant bendraturčio dalį būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. E. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2008; 2008 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. ir kt. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-359/2008), ir parinkti teisingą kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti; nurodo tokius argumentus:

1. Įstatyme įtvirtintų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės reikalavimų tinkamas įgyvendinimas, kuriuo turi būti išvengta neproporcingos žalos daikto paskirčiai padarymo, kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių – turto struktūros, parametrų, bendraturčių skaičiaus, bendraturčių turimų dalių bendrojoje nuosavybėje, galimybės atlikti pertvarkymus ir pan. Šias aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įvertino, išanalizavę byloje esančius įrodymus, ir priėjo prie išvados, kad neįmanoma atidalyti kasatorei priklausančios paveldėto turto dalies be neproporcingos žalos šiam turtui, nes tiek buto, tiek sodo namo atidalijimas dėl jų suplanavimo (bendra komunikacijų įranga ir kt.) be neproporcingos žalos jų paskirčiai būtų negalimas. Atidalijimas natūra pareikalautų brangios rekonstrukcijos, atskirų įėjimų įrengimo ir kt. Taigi siekiant išvengti ginčų ir konfliktų ateityje, pagrįstai parinktas atidalijimo išmokant kompensaciją būdas. Be to, kasatorė buvo apsisprendusi savo turto dalį parduoti (tai patvirtina jos atstovės 2008 m. gruodžio 17 d. pasiūlymas atsakovei pirkti buto dalį už 250 000 Lt, o sodo namo dalį – už 80 000 Lt). Atsakovė bute gyvena daug metų, jį remontuoja ir prižiūri, o kasatorė negyvena Lietuvoje ir nurodytu turtu nesinaudoja; tai patvirtina, jog ji neketina naudotis atidalyta turto dalimi, bet nori ją parduoti. Teismai šias aplinkybes tinkamai įvertino ir CK 4.80 straipsnio nuostatų nepažeidė.

2. Kasacinio skundo argumentas, kad teismai nesiaiškino, ar priimtas sprendimas sumokėti kasatorei kompensaciją galės būti įvykdytas, atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas atsakovės banko sąskaitos išrašas, patvirtinantis jos turimas lėšas, be to, civilinėje byloje Nr. 2-243-141/2012 priimtu sprendimu už akių atsakovei iš kasatorės priteista 75 361,30 Lt nuostolių. Taigi kasatorės interesai gauti realią kompensaciją iš atsakovės nebuvo pažeisti.

3. Teismas neperžengė pareikšto ieškinio bei priešieškinio ribų, nepažeidė dispozityvumo principo. Šalių ginčas kilo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl teismas parinko turto atidalijimo būdą remdamasis byloje konstatuotais teisiškai reikšmingais faktais ir taikytina materialiosios teisės norma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, vertindamas, ar šalių nurodyti atidalijimo būdai atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendina vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. R. v. B. R., bylos Nr. 3K-3-7/2009).

4. Pirmosios instancijos teisme buvo pateiktos UAB „Centro Kubas“ atlikto turto vertinimo pažymos, jos pridėtos prie bylos, kasatorė su jomis susipažino, taigi turto vertės klausimas kasatorei nebuvo staigmena. Kasatorė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neginčijo UAB „Centro Kubas“ pažymose nurodytos turto vertės, neprašė teismo paskirti turto vertinimo ekspertizės, o nesutikimą su kompensacijos dydžiu išreiškė tik apeliacinės instancijos teisme. Priešingai nei nurodo kasatorė, turto atidalijimo išmokant kompensaciją klausimas pirmosios instancijos teisme buvo keliamas. Tai patvirtina atsakovės patikslintas priešieškinis, kuris nebuvo priimtas tik dėl formalių priežasčių – siekiant nevilkinti bylos. Be to, dar iki bylos iškėlimo tiek ieškovė, tiek atsakovė siūlė viena kitai įsigyti joms priklausančias turto dalis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų, principų ir sąlygų

CK ketvirtojoje knygoje įtvirtinti du skirtingus teisinius padarinius sukeliantys bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai: naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarkos nustatymas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis) ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Esminis jų skirtumas, kad nustačius naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarką bendrosios nuosavybės dalyviai ir toliau lieka bendraturčiais, tik įgyja teisę savarankiškai naudotis jiems paskirtomis daikto dalimis, tam tikras nekilnojamojo daikto dalis paprastai paliekant bendraturčiams naudotis bendrai, t. y. atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybė nepasibaigia, o atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės ši teisė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa jiems paskirtų dalių savininkais ir kiekvienas iš jų naudojasi jam tekusia dalimi savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) arba vienas (ar keli) iš bendraturčių tampa viso turto savininku, o kitam (kitiems) priteisiama kompensacija pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė nustatyti naudojimosi bendru turtu (butu ir sodo pastatu su priklausiniais) tvarką, o atsakovė – butą ir sodo pastatą atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ūkinį pastatą ir lauko tualetą palikti šalims naudotis bendrai, nustatant naudojimosi jais tvarką. Tai, kad ieškinyje reikalavimas įvardytas kaip atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, nereiškia, jog iš tikrųjų ieškovė prašė taikyti būtent šį bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą. Tai, ko šalis prašo, nustatoma ne pagal tai, kaip ji įvardija ieškinio reikalavimą, o iš reikalavimo turinio. Ieškovė ieškiniu prašė paskirti jai ir atsakovei naudotis konkrečias buto bei sodo namo patalpas, kitomis patalpomis bei sodo namo priklausiniais paliekant šalims naudotis bendrai. Taigi ieškiniu nebuvo prašoma nutraukti bendrąją dalinę nuosavybę, o tik nustatyti naudojimosi ja tvarką. Atsakovė priešieškiniu prašė atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės šalims priklausantį butą, priteisiant jį natūra atsakovei, o ieškovei iš jos – kompensaciją pinigais; taip pat atidalyti natūra sodo namą, o ūkio pastatą ir lauko tualetą paskirti šalims naudotis bendrai, t. y. nustatyti naudojimosi jais tvarką. Atsakovės patikslinto priešieškinio, kuriuo ji prašė priteisti jai natūra visą turtą, o ieškovei iš jos – kompensaciją pinigais, teismas nepriėmė, todėl šio priešieškinio reikalavimai nesvarstytini (CPK 143 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis). Taigi šalys byloje prašė taikyti tiek vienarūšius, tiek skirtingus bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdus.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, pirmenybė teiktina atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui, nes atidalijus bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa savarankiškais turto savininkais ir gali laisvai, be apribojimų naudotis savo nuosavybe; taip užtikrinamas turto naudojimo racionalumas. Ši nuostata taikoma, kai nustatoma galimybė atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės natūra. Tuo atveju, kai nustatoma, kad atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu, t. y. bendraturčiui nepageidaujant atidalijimo išmokant jam kompensaciją pinigais, o pageidaujant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, atidalijimas išmokant kompensaciją taikomas tik tuo atveju, jeigu nėra galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. I. A. U. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-512/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-512/2011">3K-3-512/2011</a>). Toks aiškinimas sietinas su tuo, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo principu (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis), CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis, tarp jų ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta taisykle, jog niekas negali paimti turto iš savininko prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Aiškindamas CK 4.80 straipsnio nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja laikytis interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. B., J. B. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-291/2007; 2009 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. R. v. B. R., bylos Nr. 3K-3-7/2009). Taigi konkrečiu atveju teismas gali konstatuoti, kad nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką ar atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra susidėjusiomis aplinkybėmis netikslinga ir neatitiktų šalių interesų gynimo bei derinimo principo, ir racionalesniu bei šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu pripažinti atidalijimą iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją, tačiau toks teismo sprendimas turi būti teisiškai motyvuotas ir pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Nagrinėjamoje byloje teismai sprendė, kad ieškovė neturi intereso naudotis turtu, todėl tinkamiausiu pripažino atsakovės priešieškiniu pasiūlytą atidalijimo variantą, priteisiant jai turtą natūra, o ieškovei – iš jos kompensaciją pinigais. Ši teismų išvada nepagrįsta ir nemotyvuota, padaryta neisiaiškinus bylos aplinkybių ir neatsižvelgus į pirmiau nurodytus bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo principus ir ypatumus. Tais atvejais, kai viena šalis prašo nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką, o kita šalis – atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, pirmenybė teikiama atidalijimui natūra, bet ne atidalijimui priteisiant kompensaciją (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Atsakovė priešieškiniu neprašė viso turto atidalyti natūra ir teismai iš esmės nesvarstė, ar yra galimybė taip atidalyti turtą, taip pat nevertino ir ieškovės reikalavimo nustatyti naudojimosi turtu tvarką.

Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, vienam bendraturčiui priteisiant turtą natūra, o kitam – kompensaciją pinigais

Bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo, juo naudojimosi ir disponavimo bendraturčių sutarimu principas (CK 4.75 straipsnis) leidžia daryti išvadą, kad piniginės kompensacijos sumokėjimas vietoje daikto dalies išskyrimo natūra yra leistinas, esant atidalijamo bendraturčio (ar kelių bendraturčių) sutikimui. Jeigu nėra bendraturčių sutarimo dėl šio nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo, tai jis paprastai gali būti taikomas, minėta, tik tuo atveju, kai nėra galimybės nei atidalyti turtą natūra nepadarius jam neproporcingos žalos, nei nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją galimas tik tada, kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M., I. M. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2005; kt.). Tai reiškia, kad šis atidalijimo būdas yra subsidiaraus, išimtinio pobūdžio. Tačiau jeigu teismas konkretaus ginčo atveju nustato, kad būtent šis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas yra racionaliausias ir geriausiai atitinka šalių interesus, tai, atidalydamas iš bendrosios nuosavybės, turi griežtai paisyti įstatymų reikalavimų ir atsižvelgti į teismų formuojamą jų aiškinimo bei taikymo praktiką.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008; kt.). Taigi byloje turi būti nustatyta turto rinkos vertė bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu. Sprendžiant, kuriam iš bendraturčių turtas priteistinas natūra, o kuriam – kompensacija, teismų praktikoje paprastai laikomasi nuostatos, kad kompensacija priteisiama tokį atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą prašančiam taikyti bendraturčiui, nes tokiu atveju preziumuojama, kad jis, siekdamas nutraukti bendrą nuosavybės valdymą, sutinka gauti kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. ir kt. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; kt.). Taip pat svarbu nustatyti, kuris iš bendraturčių turi esminį interesą naudotis daiktu. Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, taip pat svarbu ištirti, ar bendraturčiai išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip bendro daikto netektų abu bendraturčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. G. V., bylos Nr. 3K-3-253/2011; kt.).

Dėl nagrinėjamoje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų (ne)pagrįstumo

Teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus kasacinio teismo išaiškinimus, turi siekti priimti abiem šalims priimtiniausią sprendimą, t. y. atsižvelgti į jų dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, įvertinti nesutarimo įgyvendinant bendrosios dalinės nuosavybės teisę priežastis, kitas svarbias aplinkybes ir parinkti atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų bendraturčių teises, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį, užtikrintų tolesnį turto naudojimo racionalumą nepadarant neproporcingos žalos daikto paskirčiai. Tiek teismas, tiek ginčo šalys turi veikti pagal teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1, 4 dalys).

Nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai aiškino ir taikė daiktinės teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, neišsiaiškino galimybių rasti šalims tinkamiausią sprendimo būdą, bet esminę reikšmę suteikę aplinkybei, kad ieškovė nuolat negyvena Lietuvoje, ir iš to sprendę, jog ji neturi poreikio į ginčijamą turtą natūra, tinkamiausiu pripažino atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant kompensaciją. Tokios teismų išvados nepagrįstos, priimtos neišsiaiškinus visų reikšmingų bylos aplinkybių. Teismai nesiaiškino nei galimybės atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra, nei galimybės nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką. Taigi išimtinis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sumokant kompensaciją būdas pasirinktas nemotyvuotai. Be to, jis ir taikytas netinkamai, nes, minėta, pagrindinė tokio būdo taikymo sąlyga – teisingas atidalijimo turto vertės nustatymas. Pirmosios instancijos teisme nebuvo išsiaiškinta, kokia yra turto rinkos vertė, nepareikalauta šalių pateikti patikimų turto vertės įrodymų. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo dėl turto vertės nėra, ir jo vertę nustatė pagal atsakovės pateiktas UAB „Centro kubas“ turto preliminarios rinkos vertės nustatymo pažymas Nr. 10-01-14-K42 ir Nr. 10-01-14-K41. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šiose pažymose nurodyta, jog jos neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuotų vertinimo dokumentų turinio bei formos ir yra tik informacinio pobūdžio dokumentai. Be to, šios pažymose nurodyta turto vertė yra gerokai mažesnė nei turto vertė, nurodyta notaro patvirtintuose 2008 m. sausio 29 d. ieškovės paveldėjimo teisės liudijime bei 2008 m. vasario 4 d. atsakovės paveldėjimo teisės liudijime, taip pat VĮ Registrų centro 2008 m. vasario 19 d. išduotame pažymėjime (juose viso buto vertė nurodyta 485 000 Lt). Šių prieštaravimų teismas nepanaikino, taip pat neatsižvelgė į tai, kad pati atsakovė, siūlydama ieškovei pirkti jai priklausančias 5/8 turto dalis, 2009 m. vasario 9 d. pareiškime nurodė gerokai didesnę turto vertę – 450 000 Lt už 5/8 buto dalis. Apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nepašalino, be to, nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės pateiktus turto vertės įrodymus, nors šalių ginčas dėl turto vertės iš esmės kilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo (pirmosios instancijos teisme ieškovė prašė nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką). Taigi teismas netinkamai taikė CK 314 straipsnį, draudžiantį priimti įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nes ši norma nedraudžia priimti naujų įrodymų ir apeliacinės instancijos teisme, jeigu jų pateikimo būtinybė kilo po to, kai byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme.

Teismai, priteisdami atsakovei visą turtą natūra, o ieškovei iš atsakovės – kompensaciją pinigais, peržengė šalių reikalavimų ribas. Atsakovės priešieškinio, kuriame ji prašė priteisti jai visą turtą (butą, sodo namą, ūkinį pastatą ir lauko tualetą) natūra, pirmosios instancijos teismas nepriėmė, taigi teismai neturėjo teisės sprendimu ir nutartimi patenkinti atsakovės reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti teisme ir į kuriuos kita šalis – ieškovė – neturėjo procesinės galimybės atsikirsti. Taip buvo pažeistas CPK 265 straipsnis, kuriame nustatytos bylos nagrinėjimo ribos. Pažymėtina, kad nagrinėjamo pobūdžio bylose teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę spręsdamas dėl tinkamiausio bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo būdo, tačiau tai nereiškia, kad teismas gali priimti siurprizinius sprendimus. Teisminio nagrinėjimo metu turi būti išsiaiškintos šalių pozicijos, jų pageidavimai, visos reikšmingos apinkybės, apsvarstyti galimi teisių gynimo būdai ir priimamas sprendimas dėl tinkamiausio iš jų atsižvelgiant į šalių pareikštus reikalavimus. Teismas negali nuspręsti taikyti teisių gynimo būdą, kuris nebuvo svarstomas, dėl kurio šalys nepasisakė ir neteikė įrodymų teisminio nagrinėjimo metu.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrindė, kuo remdamiesi padarė išvadą, jog ieškovė neturi intereso naudotis turtu natūra. Faktas, kad asmuo gyvena kitoje valstybėje ir, tikėtina, pats nesinaudos jam priklausančiu turtu, savaime negali paneigti jo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad nuosavybės teisę sudaro ne tik teisė naudotis turtu, bet taip pat jį valdyti ir juo disponuoti. Pažymėtina, kad aplinkybė, kuriam iš bendraturčių turtas labiau reikalingas natūra, svarstytina tik tuo atveju, kai sprendžiama dėl viso turto priteisimo natūra vienam iš bendraturčių, o kitam – kompensacijos pinigais išmokėjimo. Tačiau šis atidalijimo būdas, nesant visų bendraturčių sutikimo, paprastai taikomas tik tada, kai nėra galimybės nei atidalyti turtą natūra, nei nustatyti naudojimosi juo tvarką. Pastaraisiais atvejais ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga, nes geriausiai bendraturčio nuosavybės teises užtikrina ir apsaugo turto atidalijimas natūra arba naudojimosi tvarkos nustatymas, leidžiantis bendraturčiui visa apimtimi įgyvendinti savo nuosavybės teises į konkretų turtą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismai pagrįstai atsižvelgė į tai, jog šalims priklauso nevienodos dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje, tačiau šis skirtumas nėra toks didelis (3/8 ir 5/8 dalys), kad savaime paneigtų ieškovės teisę naudotis nuosavybe natūra. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė ir jos negalima realiai atidalyti, savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe gali būti nevertinamas kaip labai svarbus, tačiau klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje B. M. D. v. R. T., bylos Nr. 3K-3-233/2010; kt.).

Minėta, kad viena aplinkybių, kurią būtina nustatyti sprendžiant dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją, – tai bendraturčių galimybė tokią kompensaciją sumokėti. Nagrinėjamoje byloje to nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas dėl to apskritai nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovės galimybę sumokėti ieškovei kompensaciją patvirtina aplinkybė, jog jai priteistas turtas natūra, taigi kompensacija gali būti išieškoma iš šio turto. Kasacinio teismo teisėjų kolegija tokius argumentus laiko nepagrįstais ir iškreipiančiais atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto esmę. Šalies galėjimas sumokėti kompensaciją turi būti pagrįstas byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais apie jos turtinę padėtį, o nustačius, kad šalis to negali padaryti, svarstytina galimybė taikyti kitokį bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą. Bylos duomenimis, atsakovė, pirmosios instancijos teismui pateikdama priešieškinį, prašė atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, nurodydama (ir pateikdama tai patvirtinančią UAB „Silkosta“ 2012 m. vasario 19 d. pažymą), kad jos turtinė padėtis yra sunki, ji dirba 2 val. per dieną ir gauna 5 Lt per valandą atlygį, taigi iš viso per mėnesį apie 200 Lt. Teismai šių aplinkybių nevertino. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė nurodo, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimu už akių jai iš ieškovės (toje byloje – atsakovės) priteista 75 361,30 Lt nuostolių atlyginimo, ir tai, jos teigimu, patvirtina jos galėjimą sumokėti kompensaciją. Tačiau šis teismo sprendimas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartimi panaikintas ir atnaujintas bylos nagrinėjimas iš esmės; galutinio sprendimo kol kas nepriimta. Iš to, kas išdėstyta, konstatuotina, kad aplinkybė, ar atsakovė išgali sumokėti ieškovei kompensaciją, byloje nenustatyta.

Pažymėtina, kad tais atvejais, kai bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ne vienas, o keli daiktai, atidalijimo natūra galimybė gali būti svarstoma ne tik sprendžiant, ar įmanoma atidalyti natūra kiekvieną konkretų daiktą, bet ir priteisiant vieną daiktą vienam bendraturčiui, o kitą – kitam, tačiau turi būti bendraturčių sutikimas taip atsidalyti, be to, svarbu nustatyti atidalijamų daiktų rinkos vertę tam, kad nebūtų pažeistos atidalijamų bendraturčių nuosavybės teisės dalys ir, esant atidalijamų turto vienetų verčių neatitikčiai, priteisti teisingą kompensaciją tam bendraturčiui, kuriam tenka mažesnės vertės turtas.

Dėl kasacinio nagrinėjimo ribų

Kasacinis teismas šią bylą nagrinėja neperžengdamas kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Visi kasacinio skundo argumentai susiję su atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto normų tinkamu aiškinimu ir taikymu. Šiais teisės klausimais teisėjų kolegija pasisakė ir, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teismai netinkamai išnagrinėjo bylą ir priėmė nepagrįstus, neteisėtus sprendimą bei nutartį. Kadangi nustatyti pažeidimai gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, kuris sprendžia tiek teisės, tiek fakto klausimus, tai, siekiant proceso koncentruotumo, byla grąžintina nagrinėti iš naujo ne pirmosios, bet apeliacinės instancijos teismui.

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei apeliacinės instancijos teismo nutartį, tačiau kasaciniame skunde nėra argumentų, kuriais būtų ginčijamas teismo sprendimo dalies dėl 485,52 Lt nuostolių už komunalines paslaugas priteisimo atsakovei iš ieškovės pagrįstumas ir atitinkama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis. Atsakovės priešieškinio reikalavimas priteisti nuostolius už komunalines paslaugas pripažintinas savarankišku, teisiogiai nesusijusiu su šalių ginču dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl, ieškovei kasaciniu skundu iš esmės neskundžiant teismo sprendimo ir nutarties dalių, kuriomis ši reikalavimas iš dalies patenkintas, jos paliktinos galioti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 28 d. sprendimo dalis, kuria iš dalies patenkintas priešieškinio reikalavimas priteisti 792,35 Lt kompensacijos už komunalinius mokesčius, ir atsakovei A. S. iš ieškovės M. D. priteista 485,52 Lt už komunalinius mokesčius, kitą reikalavimo dalį atmetant, palikti nepakeistą.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutarties dalį panaikinti ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Gintaras Kryževičius

Janina Stripeikienė