Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-532/2012

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-12604-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 63.1; 114.4; 114.11; 121.21; 121.15 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. D. ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šalys 2007 m. gegužės 10 d. pasirašė skolos raštą, kuriame nurodyta, kad ieškovas R. D. skolina atsakovui A. P. 35 000 Lt. Rašte konkretus skolos grąžinimo terminas nenustatytas (iki pareikalavimo); nustatyta, kad skolą po pareikalavimo A. P. turi grąžinti per mėnesį, o pavėlavus grąžinti skolą mokės 2 proc. palūkanų nuo skolos sumos už kiekvieną dieną. 2010 m. balandžio 16 d. ir gegužės 27 d. ieškovui pareikalavus skolą grąžinti, atsakovas to nepadarė.

Ieškovas, nurodęs, kad su atsakovu buvo verslo partneriai, ketino užsiimti automobilių prekyba, paskolinti pinigai turėjo būti panaudoti automobiliams pirkti; rašto sudarymo metu atsakovui buvo perduoti 35 000 Lt; raštą atsakovas pasirašė niekieno neverčiamas, savo noru, pats rašte atliko taisymus, todėl pripažinti jo negaliojančiu nėra pagrindo, prašė priteisti iš atsakovo 35 000 Lt skolos, 21 000 Lt palūkanų, 5 proc. procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas priešieškiniu prašė skolos raštą pripažinti negaliojančiu, t. y. nesudarytu CK 6.875 straipsnio 3 dalies pagrindu, nurodė, kad su ieškovu tarėsi būti verslo partneriais, kartu įsteigė UAB „Autorovisa“, tačiau verslas nepavyko; pinigų iš ieškovo nėra gavęs, kaip ir pelno už parduotus automobilius; skolos rašte, kuriuo ieškovas įrodinėja paskolos santykių buvimą, pinigų perdavimo paskolos davėjui (atsakovui) faktas neužfiksuotas, taigi jis neatitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų; ieškovo reikalaujama palūkanų suma yra neprotingai didelė ir akivaizdžiai prieštarauja protingumo ir teisingumo principams, pažeidžia viešąją tvarką, mažintina iki 0,02 proc. už kiekvieną pradelstą dieną.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino visiškai: pripažino negaliojančiu 2007 m. gegužės 10 d. skolos raštą, kaip prieštaraujantį CK 6.871 straipsnio 3 dalyje nustatytoms imperatyviosioms teisės normoms ir neatitinkantį būtinųjų paskolos sutarties sąlygų.

Teismas nustatė, kad šalys turėjo ketinimų bendram verslui, tačiau neturėjo pinigų. Šalims skirtingai nurodant dėl esminės paskolos sutarties sąlygos – pinigų perdavimo paskolos gavėjui fakto, paskolos raštelio nuostatos aiškintinos prioritetiškai vadovaujantis lingvistinės šio paskolos dokumento teksto reikšmės nustatymo principu, kaip objektyviausiai atspindinčiu tikrąją šalių valią ir ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pristis“ v. UAB „Optometrijos centras“, bylos Nr. 3K-3-290/2007). Šalių susitarimą teismas pripažino neatitinkančiu paskolos sutarties sąlygų, nes jame nenurodyta, kad atsakovas kaip paskolą gavo iš ieškovo nurodytą sumą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas pats skirtingai nurodo pinigų skolinimo faktines aplinkybes, teigdamas, jog pinigai buvo skolinami automobiliams pirkti, nes atsakovas pinigų neturėjo ir ieškovas tą sumą už jį „uždėjo“, arba kad ši pinigų suma buvo grąžinta atsakovui, kaip ieškovo skolos atsakovo tėvui R. P. padengimas, arba kad tai buvo garantija, jog ieškovui bus perleistos įmonės UAB „Autorovisa“ akcijos ir dokumentai. Teismas nurodė, kad pinigų perdavimą ir jų gavėjo įsipareigojimą juos grąžinti turi įrodyti ieškovas. Esant pareikštam priešieškiniui dėl 2007 m. gegužės 10 d. sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškovui neįrodžius, kad atsakovas gavo pinigus pagal šią sutartį, teismas pripažino sutartį negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip prieštaraujančią CK 6.871 straipsnio 3 dalyje nustatytoms imperatyviosioms teisės normoms ir neatitinkančią būtinųjų paskolos sutarties sąlygų. Atsižvelgdamas į šalių paaiškinimų ir paskolos raštelio turinio neatitiktį, teismas sprendė, kad negalima pripažinti, jog šalių susitarimas yra skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (atsakovui); ieškovo išdėstyti argumentai grindžiami jo subjektyviu tam tikrų aplinkybių vertinimu, tačiau jie nėra pagrįsti įrodymais, kurie įgalintų manyti labiau tikėtina buvus jo nurodomą atitinkamą faktą arba faktus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nutarė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų rinkimo, įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras ir pagrindus (CPK 178, 185 straipsniai), materialiosios teisės normas, reguliuojančias paskolos teisinius santykius (CK 6.870–6.875 straipsniai), skundžiamo sprendimo išvados atitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino sutarties turinį logine ir lingvistine prasme, nes sutartyje esantis įrašas „aš, R. D. skolinu A. P. 35 000 Lt sumą“ jokiu būdu nereiškia, kad pinigai buvo iš tikrųjų perduoti atsakovui; sprendime nurodė įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, kurių visuma sudarė pagrindą išvadai, jog šalis siejo ne paskoliniai, o kiti bendro verslo kūrimo santykiai, dėl kurių ir kilo šalių ginčas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas R. D. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui arba kasatoriaus ieškinį tenkinti, o atsakovo priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl įrodymų ir faktinių bylos aplinkybių vertinimo pirmosios instancijos teisme. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino įrodymų, šalių liudijimų ir faktinių bylos aplinkybių visetą, supainiojo faktines bylos aplinkybes, teismo posėdžio metu atsakovo pasakytus žodžius dėstė kaip kasatoriaus poziciją, neteisingai konstatavo, kad šalių paskoliniai santykiai susiklostė tęsiant bendrą verslą po paskolos rašto pasirašymo, nors jie susiklostė kaip bendro verslo pabaigos padarinys. Kai byloje yra prieštaringų įrodymų, kurie protingai sukelia rimtų abejonių ir trukdo teismui įsitikinti fakto tikrumu, teismas turi išnaudoti jų pašalinimo galimybes per įrodinėjimo naštos patikslinimą, išaiškinimus, o po to įvertinti įrodymų visumą, tačiau to nebuvo padaryta pirmosios instancijos teismo. Kasatorius nuo pat teisminio bylos nagrinėjimo pradžios aiškiai, nuosekliai dėstė faktines bylos aplinkybes, remdamasis byloje pridėtais rašytiniais įrodymais, tačiau teismas neatkreipė dėmesio į painias bylos aplinkybes, jas neteisingai suvokė. Kadangi atsakovas neturėjo pinigų verslui su kasatoriumi plėtoti, jo tėvas (ir kasatoriaus žmonos dėdė) R. P. įnešė verslo dalį (35 000 Lt) už atsakovą, su kasatoriumi pasirašė paskolos sutartį. Kai UAB „Autorovisa“ veiklą buvo nuspręsta sustabdyti, kasatorius pasiūlė grąžinti atsakovo verslo dalį pagal nurodytą sutartį pas notarą arba pinigus pervedant į R. P. asmeninę sąskaitą, tačiau šis paprašė pinigus perduoti jo sūnui (atsakovui), todėl buvo pasirašytas ginčo skolos raštas, o kasatoriui perėmus visą UAB „Autorovisa“ dokumentaciją turėjo būti apsikeista skolos raštais. Iš visų kasatoriaus nurodytų faktinių aplinkybių ir pateiktų dokumentų (skolos rašto, sąskaitų išrašų kopijų, oficialių dokumentų Sodrai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai, oficialių dokumentų, patvirtinančių automobilių atplukdymą į Lietuvą ir kt.) matyti nuosekli įvykių seka, kuria nėra pagrindo netikėti. O atsakovas nuo pat parengiamojo posėdžio klaidino teismą ir keitė savo poziciją priklausomai nuo situacijos. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad pinigų negavo. Prieštaraudamas pats sau, tame pačiame teismo posėdyje atsakovas nurodė, kad pinigus skolinosi bendram su kasatoriumi verslui plėtoti, automobiliams pirkti, keitė parodymus, „neatsiminė“ skolos rašto sudarymo aplinkybių, vėliau neigė gavęs pinigus, tačiau nepateikė jokių objektyvių įrodymų šiai aplinkybei patvirtinti, išskyrus savo banko sąskaitų išrašą, klaidino teismą, kad pasirašė ant tuščio lapo popieriaus, o ne skolos rašto, padedamas tėvų, vengė grąžinti skolą, nurodydamas, kad Lietuvoje negyvena. Liudytojas R. P. (atsakovo tėvas) taip pat klaidino teismą, teigdamas, kad asmeniškai vaikams (atsakovui) nėra davęs pinigų bendram verslui su kasatoriumi. Nepripažindamas atsakovo nesąžiningumo, pirmosios instancijos teismas taip pat nekreipė dėmesio į tai, kad atsakovo nenoras ir nesugebėjimas įvardyti paskolos pasirašymo motyvų ir liudijimų kaitaliojimas prieštarauja gerai moralei bei CK 1.5 straipsniui. Nepaisant prieštaringų atsakovo ir liudytojo parodymų, pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė tik atsakovo nurodytais argumentais, tačiau tinkamai nemotyvavo, dėl ko atmetė kasatoriaus argumentus ir rašytinius įrodymus, taip pažeisdamas ne tik CPK 177, 178, 180, 182, 185 straipsnius, bet ir tinkamo proceso ir procesinio šalių lygiateisiškumo principus, įtvirtintus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatose.

2. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo bei jų taisyklių taikymo ir teismo pareigos tinkamai motyvuoti sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nereagavo į kasatoriaus apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, neteisingai vertino įrodymus, nes iš esmės rėmėsi tik pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovo ir liudytojo prieštaringais parodymais, nepasisakydamas, kodėl vienais parodymais jis remiasi, o kitais – ne. Kasatoriaus nuomone, teismas praktiškai neanalizavo ir nevertino nei įrodymų viseto, nei kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės atskirai, o dėl daugumos apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų iš viso nepasisakė, taip pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, 291 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 331 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo teismų praktikos. Kasatoriaus nuomone, teismas, atsisakydamas analizuoti tam tikrus skundo argumentus, turi motyvuoti savo atsisakymą. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė apie su kasatoriaus 2012 m. sausio 23 d. prašymu pateiktus papildomus rašytinius įrodymus, nors juose buvo dar kartą atskleidžiami atsakovo klaidinantys parodymai pirmosios instancijos teisme: atsakovas, duodamas parodymus šioje byloje ir Širvintų rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-433-880/2011 kaip liudytojas, kalbėdamas apie tą patį įvykį, keitė parodymus. Be to, teismas, sprendimą grįsdamas neišsamiu, neaiškiu ir prieštaringu pirmosios instancijos sprendimu ir atsakovo parodymais, pažeidė principą audiatur et altera pars, taip pat pasunkino ieškovo kasacijos teisės įgyvendinimą. Apeliacinės instancijos teismas, neviršydamas apeliacinio skundo ribų, nepatikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų bei reikalavimų ir taip pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalį; nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl daugelio rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų ir liudytojo parodymų, taip iš esmės pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

3. Dėl skolos rašto sudarymo ir jo aiškinimo. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus. Teismai faktinius šalių ketinimus įvertino klaidingai, prioritetiškai remdamiesi atsakovo gynybine pozicija ir faktinių aplinkybių supainiojimu, todėl skolos rašto turinį bei jo sudarymo aplinkybes bei tikslus aiškino klaidingai. Aiškindamiesi, ar šalis sieja paskolos teisiniai santykiai, teismai neišsamiai išanalizavo paskolos sutartį, nes neįsigilino į lingvistinę šioje sutartyje vartojamų žodžių prasmę ir neatkreipė dėmesio į tai, kad sutartyje įrašytas žodis „skolinu“ tiek gramatine, tiek lingvistine prasme reiškia pinigų perdavimą esamu (sutarties pasirašymo) laiku. Tai, kad įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė. Visuotinai priimtų ir analogiškų šalims protingų asmenų vienodai suprantamų posakių (terminų) vartojimas sudarant sutartį yra viena priemonių, užtikrinančių teisinį tikrumą ir sutarties šalių teisėtų lūkesčių apsaugą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šalys neturi teisinio išsilavinimo ir sutartį sudarinėjo visuomenėje nusistovėjusiomis ir bendrą visiems suprantamą reikšmę turinčiomis frazėmis ir žodžiais. Teismų praktikoje suformuluota, kad jei sutarties sudarymo metu šalys buvo artimai pažįstamos, jas siejo giminystės ryšiai, sutarties turiniui nėra keliami labai griežti reikalavimai ir ji sudaroma bendru tarpusavio sutartu ir aptartu tekstu. Dėl to teismų padarytos išvados, kad ieškovas leistinais rašytiniais įrodymais neįrodė pinigų perdavimo atsakovui fakto ir kad skolos dokumentas neatitinka paskolos sutarčiai keliamų rašytinės formos reikalavimų, vertintinas kritiškai. Atsakovas neįrodė, kad negavo pinigų pagal paskolos sutartį. Tai, kad jo pateiktoje banko sąskaitų išrašo kopijose nematyti jokių kasatoriaus darytų pervedimų, neįrodo, jog pinigai nebuvo perduoti grynaisiais, nes sutartyje to nebuvo aptarta. Objektyvus paskolos sutarties egzistavimas sudaro pagrindą manyti, kad paskolos dalykas pagal tokią sutartį buvo perduotas (CK 6.870 straipsnio 2 dalis) ir tokia sutartis gali sukelti atitinkamus teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-126/2011). CK 6.875 straipsnio nuostatos dėl paskolos sutarties ginčijimo yra taikomos tuo atveju, kai nekyla abejonės, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta, t. y. paskolos sutartyje (paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente) aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą. Savo priešieškinį atsakovas grindė būtent CK 6.875 straipsnio 3 dalimi. Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia. Pirmosios instancijos teismas nei sprendime, nei jo rezoliucinėje dalyje nenagrinėjo skolos rašto CK 6.875 straipsnio 3 dalies aspektu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, jog sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo (CK 6.875 straipsnis). Be to, atsakovas per laiką iki pareikalavimo nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl apgaulės fakto. Po pareikalavimo grąžinti paskolą padedamas tėvų pradėjo slapstytis, o teismo metu įrodinėjo, kad buvo apgautas. Darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius (CK 6.870, 6.871, 6.875 straipsnius), pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

4. Dėl paskolos santykių kvalifikavimo. Bylą nagrinėję teismai neteisingai kvalifikavo šalių santykius kaip bendro verslo kūrimo, o ne paskolos. Šalių paskolos santykiai susiklostė kaip bendro verslo pabaigos padarinys.

5. Dėl atsisakymo bylą nagrinėti žodiniame apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir CPK 326 straipsnio taikymo apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius apeliacinės instancijos teismo prašė žodinio bylos nagrinėjimo (CPK 306 straipsnio 1 dalies 6 punktas), motyvavęs tuo, kad faktinės bylos aplinkybės yra sudėtingos ir painios, pirmosios instancijos teismui nepavyko tinkamai jų ištirti, atsakovas žodiniam bylos nagrinėjimui pritarė. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nei ištaisė pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytų pažeidimų, pašalinant tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek iš to išplaukiantį neteisingai taikomų materialiosios ir proceso teisės normų taikymą ir jų aiškinimą, nei grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismui neįvertinus visos bylos painumo, atmetus ir niekaip savo sprendime neatsiliepus į šalių prašymus skirti žodinį procesą, buvo neįgyvendinta įstatymo leidėjo nustatyta prievolė patikrinti, ar yra CPK 326 straipsnio taikymo pagrindai. Atsisakęs bylą nagrinėti žodine tvarka, apeliacinės instancijos teismas negalėjo pašalinti kasatoriaus abejonių dėl pirmosios instancijos teismo galbūt padarytų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų netinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes ir tuo remtis priimant skundžiamą sprendimą. Tik žodinio posėdžio metu buvo galima nuspręsti, ar verta bylą vertinti CPK 185 straipsnio pažeidimo aspektu; jeigu kartu su šiuo pažeidimu yra nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymo pažeidimas (CPK 178 straipsnis), byloje dalyvaujantys asmenys galėjo būti suklaidinti ir nesugebėti pasinaudoti visomis jiems priklausančiomis teisėmis bei neįvykdyti jiems tenkančių pareigų. Kai dėl tokio pažeidimo nenustatytos visos svarbios bylai faktinės aplinkybės, tai bylai reikšmingų aplinkybių tyrimas nevertinamas kaip teisėtas ir užbaigtas ir dėl to atsiranda poreikis taikyti CPK 326 straipsnį. Proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo posėdžių formą, pažeidimas vertintinas kaip esminis, kuris reiškia asmens teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas A. P. prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Pagal CK 6.870 straipsnį pinigai turėjo būti perduoti atsakovo nuosavybėn, tačiau ieškovas įrodinėja, kad pinigai turėjo būti perduoti R. P. nuosavybėn pagal jų sudarytos paskolos sutarties įvykdymą, taigi pripažįsta, kad buvo sudaryta ne paskolos sutartis, o apsimestinis sandoris, kuris turėjo būti kito sandorio su trečiaisiais asmenimis įvykdymas, bet ieškovas reikalavimo pripažinti sutartį apsimestine nepareiškė. Ieškovas melagingai kuria versiją, kad R. P. nenorėjo, kad pinigai pagal paskolos sutartį būtų grąžinti į jo asmeninę sąskaitą. Apeliacinės instancijos teismas visus ieškovo apeliacinio skundo motyvus apsvarstė, įvertino įrodymus. Kasatoriaus nurodytose kasacinėse bylose faktinės aplinkybės neatitinka šioje byloje nustatytų: jose pinigų perdavimas buvo įrodinėjamas kitais įrodymais, be to, žodžių „pasiskolino“ ir raštelyje esančio „skolinu“ lingvistinė prasmė nevienoda. Kadangi atsakovas pinigų gavimo nepripažįsta, tai teismas pagrįstai vadovavosi lingvistine sąvokų aiškinimo taisykle. „Skolinu“ reiškia neužbaigtą veiksmą ar įvykį. Kasatorius faktiškai pripažįsta, kad paskolos pasirašymo metu pinigai jam nebuvo perduoti, o iš jo išgautas parašas (tariamo verslo tikslu) padengti paskolos rašteliu kasatoriaus sudarytą sutartį su R. P.. Kadangi pagal ginčo raštelį pinigų perdavimo faktas nėra patvirtintas, tai ne atsakovas, o kasatorius turi įrodyti pinigų perdavimą, tačiau tokių įrodymų nepateikė, todėl teismas pagrįstai atmetė jo ieškinį. Kasacinio skundo motyvai dėl paskolos sutarčių su R. P. ir atsakovu sudarymo, verslo pabaigos yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Kasacinio skundo turinys neatitinka CPK 347 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 359 straipsnio reikalavimų – ieškovas neprašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl nei ieškinys gali būti patenkintas, nei priešieškinis – atmestas, kol nebus panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl paskolos santykių kvalifikavimo ir paskolos sutarties sudarymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai be teisinio pagrindo ginčo santykių nekvalifikavo paskolos sutartimi ir, nustatę, kad pinigai nebuvo perduoti, nepagrįstai sprendė dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Pagal teisinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė, tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Tuo atveju, jei šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos dalyką, vis dėlto jo neperduos, arba kita šalis šio dalyko nepriims, reiškia, jog paskolos sutartis nesudaryta. Kartu tai reiškia, kad ir paskolos gavėjas neįsipareigoja paskolos davėjui grąžinti paskolos dalyką. Paskolos sutartis taip pat yra vienašalė sutartis, nes iš šios sutarties kylančios pareigos grąžinti paskolos dalyką ir sumokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos dalyku tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas šios sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teisę susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su atlygiu už paskolą arba be jo. Esminėmis paskolos sutarties sąlygomis pripažintina paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas paskolos davėjui grąžinti pinigus arba paskolinto suvartojamo daikto ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CPK 12,178 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. N. v. S. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-564/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011). Paskolos sutartis CK 6.875 straipsnio prasme yra raštu ar kita valios išraiškos forma objektyviai išreikšta paskolos šalių valia, pvz., rašytinis dokumentas. Kadangi tokia paskolos sutartis nagrinėjamu atveju objektyviai egzistuoja ir sudarė pagrindą manyti, kad paskolos dalykas pagal tokią sutartį galėjo būti perduotas (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), ji gali sukelti atitinkamus teisinius padarinius. Dėl šios priežasties paskolos gavėjas turi teisę tokią objektyviai išreikštą sutartį ginčyti. Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, pripažįstama sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), tai, nustačius, kad pinigai ar daiktai nebuvo perduoti, teisine prasme ji laikoma nesudaryta. Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Tokiu atveju pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai). Remiantis šiais argumentais, atmestini pirmiau nurodyti kasacinio skundo argumentai dėl ginčo šalių santykių kvalifikavimo.

Dėl skolos dokumento turinio aiškinimo, įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl paskolos dalyko perdavimo fakto

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, aiškindamiesi, ar šalis sieja paskolos teisiniai santykiai, išsamiai neišanalizavo paskolos sutarties, neįsigilino į lingvistinę sutartyje vartojamų žodžių prasmę, neatkreipė dėmesio į tai, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus ir pan. Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, pažymi, kad yra skiriami du vyraujantys sutarčių aiškinimo metodai – subjektyvusis ir objektyvusis. Subjektyvusis metodas reikalauja, kad aiškinant sutartis būtų nustatyti tikrieji, t. y. subjektyvūs, šalių ketinimai. Objektyvusis metodas nurodo, kad, aiškinant sutartis, pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška, o ne šalių vidinių ketinimų nustatymas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sutarčių konsesualizmo principas reikalauja, kad teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą teiktų šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams sudarant sutartį. Tai ir įtvirtinta CK 6.193 straipsnio nuostatose, pagal kurias turi būti laikomasi šių principų: 1) sąžiningumas aiškinant sutartį; 2) pirmenybės teikimas tikriesiems šalių ketinimams, o ne vien rėmimasis pažodiniu sutarties tekstu; 3) atsižvelgimas į protingo žmogaus kriterijų, kai tikrųjų šalių ketinimų negalima nustatyti; 4) sutarties sąlygų aiškinimas atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir jos dalyką; 6) abejojant dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai (contra proferentem taisyklė); 7) sutarties sąlygų aiškinimas vartotojo naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; 8), atsižvelgimas į šalių derybas iki sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo, papročius. Sutarčių aiškinimo taisyklės nuosekliai išplėtotos kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr.3K-3-201/2008; 2011 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011; kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad šalių tarpusavio santykiai susiklostė dėl bendro verslo. Teismas priėjo prie šios išvados, remdamasisis byloje pateiktais įrodymais (šalių paaiškinimais, rašytiniais įrodymais: duomenimis dėl įmonės registracijos, dokumentų perdavimo akto duomenimis, pranešimais apie priėmimą į darbą, atleidimą iš darbo, pranešimais apie apdraustojo asmens nedraudžiamąjį laikotarpį, kasos knygos duomenimis ir kt.). Teismas pažymėjo, kad kasatorius nenuosekliai aiškina pinigų skolinimo faktines aplinkybes (pinigai perduoti atsakovui, kaip kasatoriaus skola atsakovo tėvui; kaip garantija kad kasatoriui bus perleistos įmonės akcijos ir pan.). Kasaciniame skunde teigiama, kad paskolos dukumentas buvo sudarytas trečiojo asmens naudai, baigiant bendrą verslą, teismai šios aplinkybės netyrė. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog paskolos sutarties šalių susitarimas sulygtą pinigų sumą pervesti trečiajam asmeniui yra paskolos sutarties išlyga, pakeičianti paskolos sutarties teisinį statusą į sutartį trečiojo asmens naudai. Tai neprieštarauja paskolinių santykių prigimčiai, nes pinigai, būdami paskolos dalykas, kartu yra ir prievolių įvykdymo priemonė. Kai šios pinigų funkcijos sutampa, išryškinama svarbiausia pinigų funkcija – atsiskaityti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. M. v. V. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-657/2004). Nagrinėjamu atveju skolos dokumente paskolos sutarties išlyga nėra nurodyta. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus dėl teismo išvados, kad, remiantis bylos duomenimis, nėra pagrindo teigti, jog būtų buvę būtina sudaryti paskolos sutartį trečiojo asmens naudai. Dėl to atmestini šie kasacinio skundo argumentai. Byloje nepateikta įrodymų, kuriais remdamasis teismas galėtų konstatuoti tikruosius šalių ketinimus dėl skolos dukumento pasirašymo, šalys savo ketinimų neatskleidė.

Pirmosios instancijos teismas išanalizavo byloje pateiktus įrodymus ir nenustatė, kad pinigai atsakovui buvo perduoti. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus apeliacinio skundo motyvus apsvarstė, apibendrintai įvertino įrodymus ir priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo nepažeidė. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada laikytina pagrįsta. Teismas, remdamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatė, kad skolos dokumente nebuvo užfiksuota pinigų perdavimo paskolos gavėjui fakto, o kasatorius jų perdavimo atsakovui neįrodė. Minėta, kad kasatoriui (paskolos davėjui) teko pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą. Teisėjų kolegija pripažįsta teisinga teismų išvadą, kad kasatorius nepateikė įrodymų (CPK 177, 180 straipsniai), leidusių teismams padaryti pagrįstą išvadą apie pinigų perdavimą paskolos gavėjui. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti atitinkamą faktą buvus (žr., pvz, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2009 m. balandžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. N. v. S. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-564/2010; kt.). Teismas vertino skolos dokumentą lingvistiniu aspektu. Kasatorius, remdamasis kasacinėse nutartyse pateiktais žodžio „pasiskolino“ prasmės aiškinimu, aiškina žodžio „skolinu“ prasmę. Žodžių „pasiskolino“ ir „skolinu“ lingvistinė prasmė yra nevienoda. „Skolinu“ reiškia neužbaigtą veiksmą ar įvykį. Lingvistinis skolos dokumento turinio aiškinimas nepatvirtina pinigų perdavimo fakto. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad skolos dokumentą surašė kasatorius, tokiu atveju pagal sutarčių aiškinimo taisykles, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai (contra proferentem taisyklė). Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, jog teismai priėjo prie atitinkamų išvadų neišanalizavę bylos įrodymų, nepašalinę jų prieštaravimų. CPK 180 straipsnyje nurodyta, kad teismai priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teisėjų kolegija, peržiūrėdama skundžiamus teismų procesinius dokumentus teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), vertina, ar buvo tinkamai taikytos proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad teismai įvertino byloje esančią medžiagą pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad, nagrinėdami reikalavimo priteisti skolą pagrindu nurodytas aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes tyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus, kurie galėjo patvirtinti ar paneigti byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, o įrodymų visuma leido teismui daryti išvadą, kad nebuvo įrodytas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas. Kasaciniame skunde teigiama, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad pinigus paskolos gavėjas gavo.Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius netiksliai nurodo kasacinio teismo išaiškinimus aptariamu klausimu. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad paskolos sutartis yra sudaryta, taip pat tai, jog įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumciją nuginčyti ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008). Ginčo skolos dokumentas neatitiko įstatymo reikalavimų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, pripažįsta pagrįsta ir teisinga teismų išvadą, kad kastorius leistinais įrodymais neįrodė pinigų perdavimo atsakovui fakto pagal CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, todėl reikalavimas priteisti skolą iš atsakovo pagrįstai atmestas, tačiau pažymėtina, kad paskolos sutartis, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, pripažintina ne negaliojančia, o nesudaryta.

Dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos motyvuoti procesinį sprendimą

Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartyje ar sprendime turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Motyvų apeliacinės instancijos teismo sprendime (nutartyje) nebuvimas yra absoliutus tokio procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas; 340 straipsnio 5 dalis). Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo visų apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų. Įvertinant šį kasacinio skundo argumentą, svarbi yra tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą. Plėtodamas savo praktiką bylose, kuriose pasisakoma dėl teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą (nutartį) ir tokią pareigą reglamentuojančių procesinių normų pažeidimo padarinių, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-603/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. V. v. D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-103/2010; kt.). Kasacinis teismas, be kita ko, remiasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, pagal kurią teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands, No. 16034/90, judgment of 19 April 1994, § 61). Tam tikrais atvejais, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Heile v. Finland, No. 20772/92, judgment of 19 December 1997, § 59-60; Marini v. Albania, No. 3738/02, judgment of 18 December 2007, § 105). Iš apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, ištyręs bylos duomenis, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatavo, jog dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis nemotyvuota (CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai).

Dėl apeliacinės bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta nepagrįstais ir atmeta kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas išreikštos šalių valios, bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus išimtis, nurodytas CPK 322 straipsnyje: jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis teismui neprivalomas (CPK 322 straipsnis). Taigi bylos šalies ar šalių prašymas nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Apeliaciniame skunde kaip pagrindas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nurodytos sudėtingos ir painios bylos aplinkybės. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylai reikšmingos aplinkybės išdėstytos byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsikirtimus, šalių, jų atstovų ir liudytojo paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose, taigi apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti žodinio bylos nagrinėjimo būtinu, nepažeidė bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje proceso taisyklių.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl šie paliktini iš esmės nepakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas), patikslinant, kad šalių 2007 m. gegužės 10 d. skolos raštu grindžiama paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas turėjo 36,78 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, netenkinus kasacinio skundo, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Atsakovas prašo priteisti išlaidas advokato pagalbai surašant atsiliepimą į kasacinį skundą apmokėti, prie atsiliepimo pridėjo 800 Lt advokato sąskaitą už šias teisines paslaugas, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių šios sąskaitos apmokėjimą (išlaidų turėjimo faktą), todėl kasacinis teismas šio prašymo netenkina (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 25 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą iš esmės nepakeistus, sprendimo rezoliucinės dalies antrą pastraipą patikslinant ir išdėstant taip:

„Pripažinti A. P., (duomenys neskelbtini) ir R. D., (duomenys neskelbtini) 2007 m. gegužės 10 d. pasirašytą skolos raštu grindžiamą paskolos sutartį nesudaryta“.

Priteisti iš ieškovo R. D. (duomenys neskelbtini) 36,78 Lt (trisdešimt šešis litus 78 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė