J. B. pagal BK 145 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-139-511/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07579-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.5.4.1; 2.2.1.3; 2.2.4.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arvydo Daugėlos ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,

nuteistajam J. B. ir jo gynėjui advokatui Mariui Navickui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. gynėjo advokato Mariaus Navicko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. birželio 25 d. nuosprendžio dalis, kuria J. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos prieš G. K.), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. B. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto „a“ papunkčiu, 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo nuo 2018 m. vasario 13 d. iki 2018 m. vasario 14 d. laikas ir nustatytas 148 MGL (7 400 Eur) baudos dydis. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas šaunamasis ginklas (duomenys neskelbtini), apkaba ir 9 šoviniai. Iš nuteistojo J. B. priteista nukentėjusiajam G. K. 500 Eur neturtinei žalai ir 680 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. birželio 25 d. nuosprendžiu J. B. buvo išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl dviejų veikų, padarytų prieš G. K. ir A. B.), nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo J. B. ir jo gynėjo advokato Mariaus Navicko, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės Jurgos Zieniūtės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. J. B. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti žmogų, kai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t. y. 2018 m. vasario 13 d. apie 17.30 val. (duomenys neskelbtini), sėdėdamas automobilyje „Toyota“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (angliški numeriai), rankoje demonstratyviai laikydamas ir nukreipęs „B“ kategorijos legaliai laikomą 9 mm kalibro pistoletą (duomenys neskelbtini) į nukentėjusįjį G. K., grasino jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, taip buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas.

2. J. B. išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl veikos, padarytos prieš A. B., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. B. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, padaryto prieš nukentėjusįjį G. K., požymių, yra nepagrįsta, neatitinkanti bylos aplinkybių, padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas (įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą). Teisėjų kolegija pripažino, kad nagrinėjamoje byloje grasinimas buvo išsakytas poelgiu – ginklo nukreipimu į asmenį, t. y. konkliudentiniais veiksmais, ir toks J. B. veiksmas (ginklo nukreipimas tiesiai į asmenį) atitinka objektyviuosius minėto nusikaltimo požymius; grasinimas buvo realus, nes tokių veiksmų atlikimas paveikė nukentėjusiojo psichinę būseną, t. y. nukentėjusysis turėjo pagrindą išsigąsti ir manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo ir tai, kad J. B. veikė tyčia, t. y. jis suprato, jog pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, kelia jam baimę ir norėjo taip elgtis. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija panaikino apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria J. B. išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusįjį G. K., kaip neteisėtą, nepagrįstą bei neatitinkančią byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir dėl šios dalies priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 329 straipsnio 2 punktas).

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistojo J. B. gynėjas advokatas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nes nenustatyta nusikalstamos veikos, nurodytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtis, t. y. objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, todėl J. B. veiksmai netinkamai kvalifikuoti pagal šį baudžiamąjį įstatymą. Be to, apeliacinio proceso metu padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

4.2. Kasatorius aptaria BPK 167 straipsnio 1–3 dalių nuostatas ir teigia, kad dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminio tyrimo pradžia turi būti aiškiai išreikšta nukentėjusiojo valia pradėti baudžiamąjį procesą ir patraukti kaltus asmenis baudžiamojon atsakomybėn, ir ši valia turi būti įtvirtinta atskirame procesiniame dokumente – skunde ar nukentėjusio asmens teisėto atstovo pareiškime. Nesant nukentėjusiojo juridiškai išreikštos valios inicijuoti ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, procesas galimas tik esant motyvuotam prokuroro reikalavimui, išdėstytam procesiniame dokumente. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad asmuo, pagal BPK 169 straipsnio 1 dalį pateikęs informacija apie įvykį, neprivalo aiškiai išreikšti prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos. Taip teismas pripažino, kad nukentėjusysis G. K. aiškiai neišreiškė prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prieš jį, neva, padarytos nusikalstamos veikos, ir sprendimo (pradėti ikiteisminį tyrimą) priėmimo funkciją patikėjo ikiteisminio tyrimo institucijoms, kurios ir turi įvertinti ar pagal nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, ar tokio pagrindo nėra. Kasatoriaus nuomone, tai, kad ikiteisminio tyrimo institucijos, gavusios skundą ar pareiškimą, sprendžia ar pateiktame pareiškime yra nusikalstamos veikos požymių, dar nereiškia, kad šios institucijos turi įgalinimų vietoj nukentėjusiojo nuspręsti, ar šis pageidauja, ar nepageidauja, kad būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas ir kalti asmenys patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Dėl to kasatorius teigia, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja minėtoms BPK nuostatoms. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis G. K. nei viename procesiniame dokumente niekada nebuvo išreiškęs reikalavimo pradėti baudžiamąjį persekiojimą, patraukti kaltus asmenis baudžiamojon atsakomybėn ir jį pripažinti nukentėjusiuoju, t. y. 2018 m. vasario 13 d. pareiškimu ir telefoniniu pranešimu Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) operatoriui pareiškėjas pageidavo tik pranešti apie su juo įvykusį įvykį. Taip pat nėra jokio prašymo šį tik informacinio pobūdžio pranešimą BPC operatoriui prilyginti prašymui pradėti baudžiamąjį procesą. Nukentėjusysis sutiko su pirmosios instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu, jo apeliacine tvarka neskundė ir taip akivaizdžiai išreiškė savo poziciją, kad nereikia tęsti proceso apeliacinės instancijos teisme.

4.3. Nagrinėjamu atveju buvo pažeisti ir BPK 166 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintų „Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos“ 6 punkto reikalavimai, nes nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki 2018 m. spalio 26 d. (t. y. praėjus daugiau kaip 8 mėnesiams nuo šio tyrimo pradžios) ant nukentėjusiojo G. K. pareiškimo nebuvo uždėta rezoliucija dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kurios pagrindu buvo galima pradėti ikiteisminį tyrimą. Tai, kad tokia rezoliucija buvo būtina ir atsakingų pareigūnų uždėta ant šio protokolo-pareiškimo prieš baigiant ikiteisminį tyrimą ir atbuline data patvirtina šio ikiteisminio tyrimo pradėjimo neteisėtumą. Kartu tai reiškia, kad tokiu atveju yra du savarankiški pagrindai patvirtinantys šio proceso neteisėtumą nuo pat jo pradžios, t. y. ikiteisminis tyrimas pradėtas nesant tam įstatyminio pagrindo (nukentėjusiojo G. K. pareiškimo) ir atsakingo asmens rezoliucijos dėl tokio ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių ir jas patvirtinančių dokumentų skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai neaptarė ir jų net nepaminėjo. Nors nuo momento, kai paaiškėja, kad byloje procesas galimas tik įvykdžius BPK 167 straipsnio 2 dalių bei BK 145 straipsnio 3 dalies reikalavimus, iki reikiamo procesinio dokumento (skundo, pareiškimo ar reikalavimo) gavimo, jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai negali būti atliekami. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir atliekamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nesant įstatymo reikalavimus atitinkančio nukentėjusiojo privalomo skundo, todėl tolimesnis toks tyrimas negalėjo būti atliekamas, o paaiškėjus šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teisme baudžiamasis procesas kasatoriaus ginamajam turėjo būti nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis. Ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tik pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris dėl aukščiau išvardytų priežasčių, neturėjo būti nagrinėjamas, tolimesnis procesas nutrauktas arba prokuroro skundas atmestas.

4.4. Kasatorius, aptardamas teismų praktikos nuostatas dėl reikalavimų, keliamų kaltinamojo akto turiniui ir nurodytų BPK 219 straipsnyje, teigia, kad nagrinėjamoje byloje prokuroro surašytas kaltinamasis aktas yra neinformatyvus, neatitinkantis BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, jo tekstas pažodžiui perkeltas į skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc1LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-575/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-575/2011">2K-575/2011</a>, 2K-222/2013, 2K-223/2013, 2K-254/2013, 2K-435/2013, 2K-254/2013, 2K-392/2014, 2K-88-942/2016, 2K-111-677/2016, 2K-34-303/2017). Skunde išsamiai analizuojami nusikalstamos veikos, nurodytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai ir teigiama, kad tai, jog šie požymiai yra nurodyti ir apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje t. y. J. B. grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kasatoriaus teigimu, akivaizdžiai pagrindžia tokio kaltinimo nekonkretumą ir netinkamą nuteistojo veiksmų kvalifikavimą. Kasatorius teigia, kad jo ginamasis negali būti kaltinamas ir nuteistas už tai, kad grasino nužudyti arba sunkiai sutrikdyti sveikatą, nes už šias abi alternatyvias nusikalstamas veikas yra numatyta savarankiška baudžiamoji atsakomybė ir jos objektyviai padaromos skirtingais veiksmais. Tačiau byloje nenustatytas esminis objektyviosios pusės požymis, t. y. kokius konkrečiai grasinimus pasakė ir ar apskritai išsakė kokius nors grasinimus kasatoriaus ginamasis nukentėjusiajam, nes ikiteisminio tyrimo metu kaltinimas buvo suformuluotas nurodant šiuos abu alternatyvius požymius, kurie liko įrašyti ir skundžiamame nuosprendyje. Tačiau toks kaltinimo formulavimas yra nekonkretus, užkertantis galimybę kaltinamajam gintis nuo pareikšto kaltinimo, neužtikrina tinkamos nuteistojo teisės į gynybą. Tokie pažeidimai yra esminiai, nes apeliacinės instancijos teismui sutrukdė tinkamai išnagrinėti bylą bei nustatyti tiesą byloje. Be to, kaltinamajame akte nenurodytos arba neteisingai nurodytos bylos nagrinėjimo metu objektyviai nustatytos faktinės nusikalstamos veikos, nurodytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį sudarančios aplinkybės, todėl kasatoriaus ginamojo atlikti veiksmai nepagrįstai kriminalizuoti ir kvalifikuoti kaip sudarantys minėto nusikaltimo sudėtį. Kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kad kokius nors J. B. veiksmus nukentėjusysis suprato kaip grasinimą ir kad toks grasinimas buvo nukentėjusiajam išsakytas tiesiogiai. Pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje nustatytos faktinės bylos aplinkybės tokį kaltinimo teiginį akivaizdžiai paneigia, o apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas dėl tokių aplinkybių kitokio nustatymo ar vertinimo nebuvo atliktas (buvo tik apklausta nukentėjusiojo sugyventinė).

4.5. Byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo nebuvo kilęs joks konfliktas, nesutarimas ar pagrindas kokiam nors ginčui, todėl liko neišsiaiškintas tikslas, dėl kurio nuteistasis demonstratyviai turėjo rankoje pistoletą ir sąmoningai nukreiptą į nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis vien konkliudentiniais veiksmais turėjo tikslą įbauginti nukentėjusįjį, kuri prieštarauja ir kaltinimo turiniui (jame nurodoma, kad J. B. ne konkliudentiniais veiksmais, o grasindamas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą realizavo šio nusikaltimo sudėtį). Byloje nenustatyta aplinkybė, dėl ko nuteistasis galėjo siekti įbauginti nukentėjusįjį, kodėl jis (nuteistasis), neišsakydamas nei vieno žodžio sutiktam nepažįstamam asmeniui, galėjo siekti jo baimės būsenos. Kasatorius pažymi ginamojo amžių ir patirtį, sukauptą naudojantis ginklais, ir teigia, kad nuteistasis viso proceso metu neneigė rankoje laikęs ginklą ir juo mojavęs, kad nukentėjusysis pavažiuotų į šoną, bet ne tikslu pagąsdinti. Kasatorius teigia, kad vien tik siekis pagąsdinti ar įbauginti nukentėjusįjį negrasinant jo nužudyti, nesudaro šio nusikaltimo sudėties, nes grasinimas turi būti realus, t. y. esant pakankamam pagrindui manyti, kad jis bus įgyvendintas. Tai, kad pistoletas automobilyje buvo rastas neužtaisytas, patvirtina aplinkybę, kad juo nebuvo siekiama sukelti kam nors kokią nors realią grėsmę.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino liudytojo R. D. parodymus apie esmines įvykio aplinkybes ir apkaltinamajame nuosprendyje pateikė prieštaringą įvykio aplinkybių vertinimą. Kasatorius teigia, kad jo ginamasis mosikavo rankomis (mojuodamas ranka, joje laikydamas ginklą, tam, kad nukentėjusysis pravažiuotų) ir nesiekė nusitaikyti į nukentėjusįjį, ir tai reiškia, kad mojavimas rankomis pagrindžia visiškai kitokį kasatoriaus veiksmų priežastingumą, t. y. siekį, kad nukentėjusysis su savo automobiliu pasitrauktų. Pats nukentėjusysis G. K. negirdėjo, ką nuteistasis jam sakė, nematė mosikuojamų rankų, todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad jam kasatoriaus ginamasis atrodė agresyviai remiantis tik liudytojo R. D. nurodytomis aplinkybėmis (nuteistasis mojavo rankomis, liepė pravažiuoti ir sėdėdamas automobilyje keikėsi). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įvykio aplinkybes iš nukentėjusiojo pozicijos (nuteistasis nieko jam nesakė, pravažiuoti neliepė, rankomis nemojavęs, o abiem rankomis laikė ginklą į jį (nukentėjusįjį) nusitaikęs), konstatavo, kad jam nuteistasis galėjo pasirodyti agresyvus dėl „išsiplėtusių akių“. Kasatoriaus nuomone, toks skirtingas tokių pačių aplinkybių (priklausomai nuo nukentėjusiojo ar liudytojo pozicijos ir abiem jais tikint bei grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį) vertinimas laikytinas kaip netinkamas byloje objektyviai nustatytų faktinių aplinkybių, kas lėmė nuteistojo veiksmų nepagrįstą vertinimą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus teigimu, jo ginamasis negalėjo tuo pačiu metu toje pačioje vietoje: 1) nieko nesakyti nukentėjusiajam, be jokios priežasties siekdamas nusitaikyti į nukentėjusįjį, laikyti abiem rankomis ginklą, 2) rankomis mojuoti, siekdamas, kad nukentėjusysis greičiau pravažiuotų, ir tai išsakyti nukentėjusiajam. Tai, kad visas įvykis vyko tik kelias sekundes, vienų veiksmų atlikimas eliminuoja galimybę atlikti kitus veiksmus. Dėl to negalima šių veiksmų priskirti nuteistajam, nurodant, kad šie veiksmai patvirtina, jog jis buvo agresyviai nusiteikęs, dėl ko nukentėjusysis (net nematydamas liudytojo R. D. nurodytų kasatoriaus ginamojo atliktų veiksmų) turėjo pagrindą manyti, kad šie veiksmai, kuriuos nukentėjusysis suprato kaip grėsmę jam, gali būti įvykdyti.

4.7. Kasatoriaus nuomone, visas įvykis turi būti vertinamas kaip paprasčiausias nesusipratimas, kuriuo nukentėjusysis G. K. siekia pasinaudoti. Nukentėjusiojo parodymai (pistoletas užstojo dalį nuteistojo veido; pamatė, kaip „didėja jo akys“; pamanė, kad jis iššaus iš pistoleto), anot kasatoriaus, vertintini tik kaip savitas aplinkybių suvokimas bei jų interpretavimas ir negali būti aplinkybė, patvirtinanti aptariamo nusikaltimo požymį – pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kasatorius teigia, kad toks BK 145 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimas ir taikymas prieštarauja logikai, įstatymo reikalavimams bei teismų praktikos nuostatoms, kad tokio pobūdžio bylose būtina nustatyti konkretų grasinimo turinį, t. y. kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, ir kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26/2010">2K-26/2010</a>, 2K-542/2011, 2K-94/2013, 2K-300/2013, 2K-347/2014, 2K-410-693/2015, 2K-553-942/2015, 2K-238-699/2016 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nenustatytas joks konkretus grasinimo turinys ir kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o kaltinime tai nėra detalizuota (nurodyti abu alternatyvūs objektyviosios pusės požymiai). Apeliacinės instancijos teismas, nurodė, kad kasatorius turėjo abstraktų tikslą, t. y. paprasčiausiai įbauginti nukentėjusįjį. Tačiau teismas turėjo nustatyti nuteistojo tyčią nukreiptą ne į bendro pobūdžio įbauginimą, kas nesudaro inkriminuojamo nusikaltimo sudėties, bet kasatoriaus ginamojo norą, kad nukentėjusysis būtent bijotų dėl savo gyvybės ir sveikatos. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė jo ginamojo veiksmuose nusikalstamos veikos, nurodytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir subjektyviojo požymio.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo J. B. gynėjo advokato M. Navicko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 166 ir 167 straipsnių reikalavimų pažeidimų

6. Kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas ir atliekamas pažeidžiant BPK 167 straipsnio reikalavimus – nesant įstatymo reikalavimus atitinkančio nukentėjusiojo privalomo skundo. Su šiais gynėjo argumentais nesutiktina.

7. BK 145 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas veikas asmuo atsako tik tuomet, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymius. Šią nuostatą detalizuoja BPK 167 straipsnis. Pagal BPK 167 straipsnį ikiteisminis tyrimas dėl BK 145 straipsnyje nurodytų nusikaltimų pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Jei nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ar ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ir nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos turi būti pradėtas prokuroro reikalavimu. Jeigu ši nusikalstama veika turi smurto artimoje aplinkoje požymių, ikiteisminis tyrimas pradedamas, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas ir procesas vyksta bendra tvarka. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, tai ikiteisminis tyrimas dėl tos veikos daromas tik gavus atitinkamą skundą, pareiškimą ar reikalavimą.

8. Pagal kasacinę praktiką nukentėjusiojo iniciatyva dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, reiškiama skundu, nėra apribota tam tikra skundo forma, todėl neprieštarauja įstatymo prasmei tokie atvejai, kai ikiteisminis tyrimas pradedamas nukentėjusiajam pareiškus valią dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo įvairiomis formomis (pvz., protokolu-pareiškimu), tarp jų ir procese duodamais parodymais, nes BPK nėra nustatyta nei nukentėjusiojo skundo, nei jo teisėto atstovo pareiškimo forma ir turinys. Esminė reikšminga aplinkybė tokiu atveju yra tai, ar nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas išreiškė norą, ėmėsi iniciatyvos pradėti baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ2LTMwMy8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-346-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-346-303/2017">2K-346-303/2017</a>, 2K-134-222/2019, 2K-102-697/2020).

9. Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad nukentėjusysis G. K. apie įvykį iš pradžių pranešė telefonu Bendrajam pagalbos centrui. Po to, policijos tyrėjui surašant 2018 m. vasario 13 d. protokolą-pareiškimą, nukentėjusysis išdėstė įvykio aplinkybes ir savo poziciją dėl nuteistojo veiksmų – nurodė nuteistojo grasinimo šaunamuoju ginklu aplinkybes, taip pat kad įvykio metu suprato, jog jo gyvybei grėsė pavojus. Apeliacinės instancijos teismas pagal protokolo-pareiškimo turinį ir esmę jį laikė atitinkančiu nukentėjusiojo skundą, nustatytą BPK 167 straipsnyje. Iš bylos taip pat matyti, kad nukentėjusiojo pozicija tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir vėliau teisminio nagrinėjimo metu aiškiai rodė, kad G. K., realizuodamas savo kaip nukentėjusiojo procesines teises ir kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo instituciją, siekė nuteistojo baudžiamojo persekiojimo, tai taip pat patvirtina ir vėlesnė nukentėjusiojo pozicija baudžiamajame procese – nukentėjusysis teikė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje; atsiliepimu į prokuroro apeliacinį skundą palaikė prokuroro poziciją dėl išteisinamojo nuosprendžio J. B. panaikinimo ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo.

10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, patvirtinančioms nukentėjusiojo G. K. valią dėl nuteistojo J. B. baudžiamojo persekiojimo, vien tai, kad kreipimasis į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl padarytos nusikalstamos veikos buvo įvardytas ne skundu, bet tyrėjo įformintas kaip protokolas-pareiškimas, nelaikytina BPK 167 straipsnio reikalavimų pažeidimu.

11. Kasatorius teigia, kad pradedant ikiteisminį tyrimą buvo pažeisti BPK 166 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 6 punkto reikalavimai, nes nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki 2018 m. spalio 26 d. (t. y. praėjus daugiau kaip 8 mėnesiams nuo šio tyrimo pradžios) nukentėjusiojo G. K. pareiškime nebuvo įrašyta rezoliucija dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

12. BPK 166 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienas ikiteisminio tyrimo pradžios atvejis užregistruojamas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nustatyta tvarka. Reikalavimai, kuriais vadovaujamasi prokuratūroje ir ikiteisminio tyrimo įstaigose pradedant ikiteisminį tyrimą, registruojant jo pradžią ar atsisakant jį pradėti, nustatyti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintose Rekomendacijose dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 5 p. nustato, kad sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą formos yra rezoliucija, tarnybinis pranešimas, prokuroro reikalavimas, nutarimas. Rekomendacijų 6 p. nustato, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas užrašant rezoliuciją dokumente, kai dokumente yra aiškiai nurodyti galimai padarytos nusikalstamos veikos požymiai.

13. Kasatoriaus į bylą pateiktos G. K. 2018 m. vasario 13 d. protokolo-pareiškimo kopijos duomenys suponuoja prielaidą, kad rezoliucija apie ikiteisminio tyrimo pradžią nukentėjusiojo pareiškime-protokole galėjo būti įrašyta vėliau, nei pradėtas pats ikiteisminis tyrimas, t. y. atgaline data. Tačiau šiuo atveju yra svarbu, ar nagrinėjamoje situacijoje tokios aplinkybės buvimas galėtų būti vertinamas kaip esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, darantis ikiteisminį tyrimą bei baudžiamojo proceso galutinį rezultatą neteisėtus.

14. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, esant konfliktui tarp būtinumo užtikrinti nukentėjusiojo teisių apsaugą ir kaltininko iškeltų trūkumų dėl BPK reikalavimų ikiteisminiam tyrimui pradėti laikymosi, pirmenybė paprastai teikiama būtent nukentėjusiųjų teisių apsaugai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265-976/2017">2K-265-976/2017</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265-976/2017">2K-265-976/2017</a>). Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas tiesiogiai neįtvirtina, kokia forma turi būti įforminama ikiteisminio tyrimo pradžia, ir su tuo nesieja ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo (neteisėtumo), be to, pagal minėtų Rekomendacijų 2 p. jomis įgyvendinami 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/29/ES, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai, taigi ir šių Rekomendacijų prioritetas yra būtent nukentėjusiųjų teisių apsauga.

15. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ikiteisminio tyrimo pradėjimą reglamentuoja BPK 166 straipsnis. Ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 171 straipsnis nustato, kad jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui.

16. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pagal nukentėjusiojo G. K. 2018 m. vasario 13 d. protokole-pareiškime nurodytas aplinkybes ikiteisminio tyrimo pareigūnas nustatė požymius nusikalstamos veikos, nurodytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, įvykis buvo užregistruotas Klaipėdos policijos komisariato ikiteisminio tyrimo registracijos žurnale, o apie pradėtą ikiteisminį tyrimą 2018 m. vasario 14 d. informuotas prokuroras. Taigi, konstatuotina, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas laikantis esminių BPK 166 ir 171 straipsnių reikalavimų. Tuo tarpu kasaciniame skunde nėra pateikta jokių argumentų ir byloje nėra duomenų, kad pirmiau aptarti galimi Rekomendacijų įgyvendinimo trūkumai įforminant ikiteisminio tyrimo pradžią būtų sukliudę nustatyti tiesą byloje ar kaip nors suvaržę nagrinėjamoje byloje nuteistojo J. B. teises. Taigi, net ir neatmetant prielaidos, kad pradedant ikiteisminį tyrimą nesilaikyta Rekomendacijų 6 p. reikalavimo pradedant ikiteisminį tyrimą užrašyti atitinkamą rezoliuciją dokumente, nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad taip galėjo būti padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, darantis visą tolesnę baudžiamojo proceso eigą ir jo galutinį rezultatą neteisėtus.

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies taikymo ir kaltinamojo akto trūkumų

17. Kasatorius, nesutikdamas su ginamojo nuteisimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, teigia, kad bylos aplinkybės nepagrindžia nukentėjusiajam pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nuteistasis nesiekė sukelti kam nors kokios nors realios grėsmės, nenustatyta, kad nuteistasis norėjo, kad nukentėjusysis būtent bijotų dėl savo gyvybės ir sveikatos. Be to, kasatorius teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes nėra informatyvus, neatskleistas konkretus grasinimo turinys, J. B. negali būti kaltinamas ir nuteistas už tai, kad grasino nužudyti arba sunkiai sutrikdyti sveikatą, nes už šias abi alternatyvias nusikalstamas veikas yra nustatyta savarankiška baudžiamoji atsakomybė ir jos objektyviai padaromos skirtingais veiksmais. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

18. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

19. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Grasinimas – tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas; grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26/2010">2K-26/2010</a>, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Grasinimas turi būti realus. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjM5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-639/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-639/2010">2K-639/2010</a>).

20. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi.

21. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQyLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-142/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-142/2007">2K-142/2007</a>).

22. Pagal šioje byloje kaltinamajame akte išdėstytas bei apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes J. B., rankoje demonstratyviai laikydamas ir nukreipęs šaunamąjį ginklą – 9 mm kalibro pistoletą į nukentėjusįjį G. K., grasino jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jam sveikatą.

23. Nagrinėjamu atveju grasinimas buvo išreikštas poelgiu – šaunamojo ginklo nukreipimu į žmogų, t. y. konkliudentiniais veiksmais. Pagal bylos aplinkybes, nuošaliame kelyje, žvyrkelyje prie miško, kur nevyksta intensyvus eismas, J. B. automobiliu privažiavo prie stovinčio G. K. automobilio ir neišlipdamas iš automobilio, nieko nepaaiškinęs, laikydamas abiem rankomis šaunamąjį ginklą, iš nedidelio atstumo nukreipė jį tiesiai į nukentėjusįjį; išsigandęs grasinimo, nukentėjusysis automobiliu skubiai pasišalino iš įvykio vietos. G. K. ir J. B. prieš tai nebuvo pažįstami, jokio konflikto tarp jų nebuvo kilę ir suprantama, kad toks J. B. poelgis nukentėjusiajam aiškiai buvo netikėtas bei paveikė nukentėjusiojo psichikos būseną; atsižvelgdamas į aptartas įvykio aplinkybes – grasinimo būdą ir vietą – netikėtą pistoleto, t. y. daikto, pritaikyto žmogui sužaloti ar atimti jam gyvybę, iš arti nukreipimą į žmogų, be to, nuošalioje vietoje, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nukentėjusysis tai suvokė kaip realią grėsmę savo gyvybei; esant aptartoms aplinkybėms, panaudojus šaunamąjį ginklą toks grasinimas galėjo būti lengvai įgyvendintas, sunkiai sutrikdant žmogaus sveikatą ar net atimant jam gyvybę. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, motyvuotai atmetė nuteistojo iškeltą versiją, kad įvykio metu nuteistasis tik mosavo rankomis, kad nukentėjusysis pasitrauktų nuo kelio, ir nustatė, kad J. B. pistoletą į nukentėjusįjį nukreipė tyčia, taip norėdamas sukelti nukentėjusiajam baimę. Toks bauginimas šaunamuoju ginklu apeliacinės instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip realus grasinimas sunkiai sutrikdyti sveikatą ar nužudyti.

24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs ir nuosprendyje išdėstęs visus tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius J. B. veikos, nurodytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymius, baudžiamąjį įstatymą jam pritaikė tinkamai.

25. Kasatoriaus teiginiai, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nepagrįsti, nes iš bylos matyti, kad kaltinime nusikalstama veika aprašyta pakankamai aiškiai, nurodant padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdą ir kitas svarbias aplinkybes.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo J. B. gynėjo advokato Mariaus Navicko kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Arvydas Daugėla

Eligijus Gladutis