Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl kito sutuoktinio kaltės, kompensacijos už vienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimą priteisimą, kai buvusių sutuoktinių turtines teises ir pareigas reguliuoja vedybų sutartis, nustatančių nepilnamečių vaikų išlaikymo dydį ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimą, aiškinimo bei taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-480-378/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24746-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.4.3; 2.3.2.6.3.2; 2.3.5.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) ir atsakovo (duomenys neskelbtini) kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui (duomenys neskelbtini) dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir atsakovo (duomenys neskelbtini) priešieškinį ieškovei (duomenys neskelbtini) dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, tretieji asmenys – akcinės bendrovės „Swedbank“, SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „4finance“, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl kito sutuoktinio kaltės, kompensacijos už vienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimą priteisimą, kai buvusių sutuoktinių turtines teises ir pareigas reguliuoja vedybų sutartis, nustatančių nepilnamečių vaikų išlaikymo dydį ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimą, aiškinimo bei taikymo.

Ieškovė prašė teismo nutraukti jos ir atsakovo santuoką dėl atsakovo kaltės, po santuokos nutraukimo palikti jai iki santuokos turėtą pavardę, priteisti iš atsakovo nepilnametei dukteriai 700 Eur dydžio periodinį išlaikymą, mokamą kiekvieną mėnesį iki dukters pilnametystės, 25 200 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovas priešieškiniu prašė teismo nutraukti jo ir ieškovės santuoką dėl ieškovės kaltės, po santuokos nutraukimo ieškovei palikti pavardę (duomenys neskelbtini), atsakovui – (duomenys neskelbtini); nepilnametės dukters gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; nepriteisti šalims viena iš kitos išlaikymo; po santuokos nutraukimo palikti atsakovui ir ieškovei jiems asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą; priteisti atsakovui 77 177,60 Eur piniginę kompensaciją už (duomenys neskelbtini) sukurtą naują turtinį vienetą, atliktą jo esminį pagerinimą, įdėtą darbą ir asmenines lėšas; nustatyti atsakovo siūlomą bendravimo su nepilnamete dukterimi tvarką; priteisti nepilnametei dukteriai iš atsakovo periodinį 170 Eur dydžio išlaikymą, mokamą kiekvieną mėnesį iki dukters pilnametystės; pripažinti asmenine ieškovės prievole finansinį įsipareigojimą (duomenys neskelbtini); pripažinti asmeninėmis atsakovo prievolėmis finansinius įsipareigojimus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei prievolę (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies, panaikino ieškovės ir atsakovo konfesijų nustatyta tvarka sudarytos santuokos apskaitos įrašą dėl abiejų sutuoktinių kaltės; ieškovės santuokoje turėtą pavardę pakeitė į iki santuokos turėtą pavardę (duomenys neskelbtini), atsakovo pavardės nekeitė; nustatė nepilnamečio vaiko (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą kartu su ieškove; priteisė nepilnametei dukteriai iš atsakovo periodinį 240 Eur dydžio išlaikymą, mokamą kiekvieną mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme iki dukters pilnametystės, priteistą sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; paskyrė ieškovę nepilnamečiui vaikui priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise; nustatė atsakovo ir nepilnametės dukters bendravimo tvarką; kitą ieškinio ir priešieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad šalys (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką (duomenys neskelbtini), ji (duomenys neskelbtini) įtraukta į (duomenys neskelbtini) CMS apskaitą. Teismas negalėjo nutraukti bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytos santuokos, kaip to prašė bylos šalys, tačiau panaikino santuokos įtraukimo į apskaitą įrašą.

Teismas, vertindamas ieškovės argumentus, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, nes jis daug dėmesio skyrė pramogoms ir (duomenys neskelbtini), neprisidėjo prie šeimos išlaikymo, baigęs (duomenys neskelbtini) karjerą nedirbo, įžeidinėjo ieškovę, bendravo su kitomis moterimis, (duomenys neskelbtini) sumušė ieškovę, sprendė, kad ieškovės pateiktos (duomenys neskelbtini) nėra atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo patvirtinantys įrodymai; jose minimi iki (duomenys neskelbtini) (kai pašlijo šalių santykiai) įvykę įvykiai. Kadangi ieškovė neneigė aplinkybės, kad ji dalyvavo (duomenys neskelbtini), tai aplinkybės, jog atsakovas (duomenys neskelbtini) teismas nepripažino priežastimi, nulėmusia santuokos iširimą dėl atsakovo kaltės. Ieškovė pripažino, kad ji sumokėdavo atsakovui paskirtas administracines nuobaudas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, todėl teismas padarė išvadą, kad ji toleravo tokį atsakovo elgesį ir tai nebuvo santuokos iširimo priežastis.

Teismas nurodė, kad šalys (duomenys neskelbtini) sudarė povedybinę sutartį (toliau – Povedybinė sutartis), kurios 3.2 punkte sutarė, kad jeigu vienas iš sutuoktinių dėl objektyvių priežasčių negalės pakankamai prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, tą pagal savo galimybes privalės atlikti kitas sutuoktinis; remdamasis šia nuostata teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad santuokos iširimo dėl atsakovo kaltės priežastis buvo mažesnis jo indėlis į šeimos gerovės kūrimą.

Ieškovė nurodė, kad ji su atsakovu (duomenys neskelbtini) jau gyveno skyriumi, todėl teismas sprendė, kad atsakovo (duomenys neskelbtini) galimai padarytas nežymus ieškovės sveikatos sutrikdymas negalėjo nulemti šalių santuokos iširimo dėl atsakovo kaltės, tačiau patvirtino, jog šalių tarpusavio santykiams stigo pagarbos, geranoriškumo. Iš liudytojų parodymų ir atsakovo pripažintos aplinkybės, kad jis su kita moterimi laukiasi kūdikio, teismas nustatė, jog atsakovas, būdamas santuokoje su ieškove, galėjo susitikinėti su kitomis moterimis tai slėpdamas nuo sutuoktinės, taigi nebuvo lojalus savo sutuoktinei ir jos negerbė.

Vertindamas (duomenys neskelbtini) faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame pateiktas ieškovės (duomenys neskelbtini) siųstų SMS žinučių turinys, teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) šalys kartu nebegyveno, todėl žinučių turinys neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad santuoka iširo būtent dėl ieškovės neištikimybės, tačiau (duomenys neskelbtini) žinutės patvirtina, kad ieškovė palaikė ryšį su buvusiu savo draugu būdama santuokoje su atsakovu, šios aplinkybės neatskleidė savo sutuoktiniui, taigi nebuvo jam lojali.

Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad abu sutuoktiniai netinkamai vykdė ir iš esmės pažeidė savo santuokines lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės paramos, visapusiško rūpinimosi visa šeima bei kitas įstatyme nustatytas pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.26–3.30 straipsniai), todėl pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.49 straipsnio 2 dalis, 3.61 straipsnio 2 dalis).

Kadangi Povedybinės sutarties 2.2–2.4 punktuose šalys susitarė dėl sutartinio sutuoktinių turto režimo (turtas bus įgyjamas kiekvieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise, už savo skolinius įsipareigojimus kiekvienas sutuoktinis atsako savo asmeniniu turtu), nenurodė sąlygų, kurių pagrindu galėtų įgyti turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, teismas nekonstatavo pagrindo pasisakyti dėl šalių turto teisinio statuso panaikinus santuokos apskaitos įrašą, taip pat netenkino ieškovo reikalavimų nustatyti bylos šalių prievolių pobūdį panaikinus santuokos apskaitos įrašą.

Spręsdamas dėl atsakovo reikalavimo priteisti iš ieškovės 77 177,60 Eur dydžio pinginę kompensaciją už įdėtą darbą ir lėšas į ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą (duomenys neskelbtini) teismas nustatė, kad atsakovas pateikė skaičiavimus, jog (duomenys neskelbtini) jis atliko darbų, kurių bendra vertė 49 310 Eur; aplinkybę, kad jis dirbo (duomenys neskelbtini), patvirtino ir ieškovė, taip pat apklausti liudytojai. Teismas nurodė, kad Povedybinės sutarties 4.2 punkte šalys susitarė, kad jeigu santuokos metu prijungus turtą, kuris yra ir bus vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė, padidės turto, kuris yra ir bus kito sutuoktinio asmeninė nuosavybė, vertė, tai sutuoktinis, dėl kurio turto prijungimo padidėjo kito sutuoktinio turto vertė, turi teisę gauti kompensaciją iš kito sutuoktinio turto; sutuoktinis turi teisę į kompensaciją taip pat ir tais atvejais, kai turtui, kuris yra asmeninė kito sutuoktinio nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos asmeninės lėšos. Tačiau Povedybinės sutarties IV dalyje nėra sąlygų, kuriose šalys būtų sutarusios, kad nutraukiant santuoką bus kompensuojami darbai, kuriuos vienas ar kitas sutuoktinis atliko tenkindamas šeimos poreikius. Atsakovas neneigė aplinkybės, kad pats naudojosi (duomenys neskelbtini), todėl teismas atmetė jo reikalavimą priteisti 1/2 dalies atliktų darbų vertės sumą.

Teismas, nagrinėdamas atsakovo reikalavimą priteisti iš ieškovės 1/2 dalį į nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) investuotų atsakovo asmeninių lėšų (52 522,60 Eur), iš jo pateiktų (duomenys neskelbtini), nustatė, kad vidutinės atsakovo pajamos 2000–2006 m. buvo apie 1030 Eur per mėnesį (didesnės nei vidutinės), taigi jis turėjo galimybę sukaupti santaupų. Atsakovas (duomenys neskelbtini) pardavė 50 proc. baigtumo butą; pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad dalis nurodytos pinigų sumos (duomenys neskelbtini) buvo sumokėta atsakovui, dalis – į (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą, jo skoloms pagal būsto pirkimo kredito sutartį ir kredito sutartį padengti, o likusią sumą (duomenys neskelbtini) pirkėjai įsipareigojo pervesti atsakovui. Iš aplinkybės, kad pirmiau nurodytam būstui įsigyti atsakovas naudojosi banko kreditu, teismas padarė išvadą, kad jo 2000–2006 m. gautos pajamos buvo panaudotos pragyvenimui, dalis galėjo būti panaudota butui įgyti, todėl, nesant kitų įrodymų, teismas nesutiko su atsakovu, kad šis iki (duomenys neskelbtini) turėjo sukaupęs didelę pinigų sumą. Pardavęs butą, atsakovas 2006 m. pabaigoje galėjo gauti apie (duomenys neskelbtini) pajamų, tačiau įvykdė (duomenys neskelbtini) sprendimą – iš karto sumokėjo visą nepilnametės dukters (duomenys neskelbtini) išlaikymui reikalingą sumą (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad atsakovas (duomenys neskelbtini) įsigijo 0,11 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuris įkeičiant bankui įvertintas (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) sudarė kredito sutartį dėl automobilio, buitinės įrangos ir baldų pirkimo, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas, sudarydamas santuoką su ieškove, santaupų neturėjo.

Iš atsakovo banko sąskaitų ir pirmiau nurodytų duomenų apie (duomenys neskelbtini) pajamas teismas nustatė, kad atsakovas po 2012 m. iki bylos iškėlimo teisme negavo jokių asmeninių pajamų. Nuo 2007 m. iki 2015 m. liepos mėn. atsakovas gavo 54 871,94 Eur pajamų iš (duomenys neskelbtini) ir turėjo 33 534,64 Eur paskolintų lėšų; šią pajamų sumą paskirstęs 102 mėnesiams teismas nustatė, kad atsakovas savo ir dukters poreikiams bei prievolių vykdymui galėjo skirti po 866,73 Eur per mėnesį. Iš šių duomenų teismas padarė dvejopas išvadas, kad, viena vertus, jeigu atsakovo iki 2012 m. gautos asmeninės lėšos buvo investuojamos į ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančią (duomenys neskelbtini), tai po 2012 m. ieškovė įgijo pareigą išlaikyti pajamų netekusį atsakovą, o šis neteko teisės reikalauti iš ieškovės grąžinti į (duomenys neskelbtini) galimai investuotų savo asmeninių pajamų, kita vertus, jeigu atsakovas neinvestavo į ieškovės (duomenys neskelbtini) savo asmeninių lėšų, jis turėjo pakankamai lėšų savo asmeniniams ir dukters poreikiams patenkinti. Kadangi šalių paaiškinimai buvo prieštaringi, atsakovas nepateikė įrodymų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų jo asmeninių lėšų panaudojimą statant ir įrengiant ieškovei priklausančią (duomenys neskelbtini) (atsakovo parengtoje atliktų darbų lentelėje jų įrašai pasikartoja, nurodytos skirtingos sumos ir tai kelia abejonių atsakovo sąžiningumu), tai teismas atmetė jo reikalavimą priteisti kompensaciją.

Kadangi byloje nėra ginčo dėl nepilnametės šalių dukters gyvenamosios vietos nustatymo, tai teismas jos gyvenamąją vietą nustatė su ieškove (CK 2.14 straipsnio 2 dalis, 3.169 straipsnis), patvirtino nepilnamečio vaiko ir skyriumi gyvensiančio tėvo bendravimo tvarką.

Teismas nurodė, kad atsakovė pateikė dukters poreikių lentelę, pagal kurią jos išlaikymui per mėnesį vidutiniškai reikalinga 2027 Eur suma, tačiau nepridėjo įrodymų, kuriais būtų pagrindžiamos tokios dukters laisvalaikio, pramogų, ugdymo išlaidos.

Byloje yra duomenų, kad atsakovas atlaisvino ieškovei nuosavybės teise priklausantį butą (nuomos išlaidų ji nepatiria), nenustatyta, kad šalių duktė turi specialiųjų sveikatos poreikių, todėl teismas sprendė, kad ieškovės nurodytos dukters išlaikymo išlaidos nėra pagrįstos ir protingos. Ieškovei neįrodžius kitaip, teismas padarė išvadą, kad šalių dukters būtiniesiems poreikiams patenkinti per mėnesį reikalinga minimalios mėnesinės algos dydžio suma (380 Eur). Kadangi tarp šalių nebuvo ginčo, kad jų duktė lanko (duomenys neskelbtini) treniruotes, šalys pritaria šiam jos užsiėmimui, tai išlaikymo sumą teismas padidino atsakovo pateiktoje sąskaitoje faktūroje už šalių dukteriai suteiktas (duomenys neskelbtini) pamokas nurodyta 101,37 Eur suma – iki 481,37 Eur. Teismas nustatė, kad ieškovės pajamos ir atsakovui (duomenys neskelbtini) jiems leidžia savo nepilnametės dukters išlaikymui kiekvieną mėnesį skirti po 240 Eur. Ieškovės pajamos yra beveik du kartus didesnės nei atsakovo, ji turi pakankamai daug turto, todėl, manydama, kad tai būtina, ji turi teisę ir pareigą prie dukters išlaikymo prisidėti didesne nei teismo nustatyta lėšų dalimi. Atsakovas (duomenys neskelbtini), todėl jo sveikatos būklė (galimybė dirbti) nedaro įtakos pajamų dydžiui, jis nepateikė duomenų, kad dėl savo sveikatos būklės patiria išlaidų, yra įvykdęs išlaikymo pareigą savo dukteriai (duomenys neskelbtini), todėl teismas nenustatė pagrindo mažinti dukters išlaikymui priteistiną sumą.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis apie atsakovo pajamas 2007–2012 m., ieškovės teiginiais, kad atsakovo lėšos nebuvo naudojamos jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiam turtui kurti, teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovas neturėjo lėšų ir neprisidėjo prie šalių dukters išlaikymo, todėl iš jo turėtų būti priteistas išlaikymo įsiskolinimas. Teismas, atsižvelgdamas į Povedybinės sutarties 3.2 punktą (šios nutarties 7 punktas), pažymėjo, kad nuo 2012 m. skiriantis šalių galimybėms prisidėti prie dukters išlaikymo, ieškovė turėjo pareigą tam skirti didesnę savo asmeninių lėšų dalį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimo dalį, kurioje santuokos apskaitos įrašas panaikintas dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir nurodė, kad jis naikintinas dėl atsakovo kaltės, pakeitė sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo, ir šį reikalavimą tenkino iš dalies – priteisė atsakovui iš ieškovės 10 000 Eur dydžio kompensaciją, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Kolegija nustatė, kad teigdamas, jog kad santuoka iširo ne dėl jo, o dėl ieškovės kaltės, atsakovas nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kurias išsamiai įvertino, dėl jų pasisakė ir jų pagrindu tinkamas išvadas padarė pirmosios instancijos teismas. Neigdamas savo kaltę, atsakovas apsiribojo deklaratyviais teiginiais, tačiau nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių apie jo (sutuoktinio) pareigų vykdymą, gyvenimo būdą, kad šalių santykiai galutinai pašlijo (duomenys neskelbtini) ieškovei sužinojus, jog atsakovas galimai jai nėra ištikimas, turėjo santykių su kitomis moterimis, nagrinėjant bylą laukiasi kūdikio su kita moterimi. Atsakovo pateiktas prašymas nustatyti terminą susitaikyti neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą, dėl kurio iš sutuoktinių kaltės iširo santuoka.

Kolegija sutiko su ieškove, kad vienintelė aplinkybė, kurios pagrindu pirmosios instancijos teismas pripažino jos kaltę dėl santuokos iširimo, buvo (duomenys neskelbtini) faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame pateiktas iš ieškovės mobiliojo telefono (duomenys neskelbtini) išsiųstų SMS žinučių turinys. Šį atsakovo pateiktą protokolą palyginusi su ieškovės pateiktu 2016 m. rugpjūčio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame pridėtos (duomenys neskelbtini) išsiųstų ir iš ieškovės gautų SMS žinučių nuotraukos, kolegija nustatė, kad jų duomenys nesutampa; 2015 m. gruodžio 18 d. fiksuojant SMS žinučių turinį buvo padaryta klaida – netinkamai nurodyta jų siuntimo data (duomenys neskelbtini); šį faktą pripažino ir atsakovo pateiktą protokolą parengęs antstolis. Kadangi kitų ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo pagrindžiančių duomenų atsakovas nepateikė, tai konstatavusi, kad ieškovės SMS žinučių datos nurodytos klaidingai ir neatitinka tikrovės, kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažino, jog santuokos apskaitos įrašas panaikintinas dėl atsakovo kaltės.

Kolegija nurodė, kad atsakovas nepateikė duomenų, kurie pagrįstų jo piniginį indėlį į ieškovės (duomenys neskelbtini) kūrimą, negalėjo nuosekliai paaiškinti, kiek kainavo darbai, kokios medžiagos buvo perkamos, kokie asmenys juos atliko ir kada, kuo remiantis buvo parengta išleistų lėšų lentelė. Dėl to kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog investavo savo lėšas į ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

Spręsdama dėl kompensacijos už atsakovo atliktus darbus, kolegija rėmėsi CK 3.90 straipsniu ir kasacinio teismo praktika, kad sutuoktinis, prisidėjęs savo asmeninėmis lėšomis, statybinėmis medžiagomis ir darbu prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo, turi teisę gauti piniginę kompensaciją, atitinkančią panaudotų asmeninių lėšų, statybinių medžiagų, darbo vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-254/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-254/2010">3K-3-254/2010</a>). Atsižvelgdama į pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes, kad atsakovas atliko tam tikrus statybos darbus (duomenys neskelbtini) (tai pripažino ir ieškovė), kolegija sprendė, kad atsakovas turi teisę į kompensaciją, atitinkančią darbų vertę.

Kolegijos vertinimu, atsakovo sudaryta lentelė, kurioje jis (duomenys neskelbtini) atliktus darbus savo nuožiūra įvertino 49 310 Eur, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai spręsti apie tokį jo atliktų darbų kiekį ir kainą (CPK 178 straipsnis). Kolegija, atsižvelgdama į aplinkybes, kad teismo paskirtas ekspertas nurodė, jog nėra galimybės apskaičiuoti atsakovo nurodytų atliktų darbų vertės pagal statybos techninių reglamentų metodiką, remdamasi byloje nustatytų aplinkybių visuma, liudytojų parodymais, šalių paaiškinimais, nuotraukomis, atsakovo finansinę padėtį pagrindžiančiais dokumentais, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, jog 10 000 Eur kompensacija už atsakovo įdėtą darbą į ieškovei nuosavybės teise priklausantį turtą yra pakankama sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyrai atkurti.

Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas 240 Eur išlaikymo dydis atitinka realius šalių nepilnametės dukters poreikius ir atsakovo galimybes bei pareigą teikti tokio dydžio išlaikymą. Ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad dukters išlaikymui per mėnesį reikalinga ieškinyje nurodoma 2027 Eur suma. Įvertinusi vaiko amžių, sveikatos būklę, vadovaudamasi visuotinai žinomomis maisto, aprangos, higienos priemonių, transporto paslaugų ir kitų prekių kainomis, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis; jos vertinimu, ieškovės su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai nepagrindžia priešingos išvados. Ieškovės pajamos yra dukart didesnės nei atsakovo, kuris susilaukė dar vieno vaiko, turi finansinių įsipareigojimų ir sveikatos problemų, todėl ieškovė, norėdama suteikti dukteriai daugiau galimybių lavintis ir leisti laisvalaikį, turi teisę daugiau prisidėti prie dukters išlaikymo.

Kolegija konstatavo, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, kurios suteiktų pakankamą pagrindą mažinti pirmosios instancijos teismo nustatytą išlaikymo dydį, neįrodė, kad dukters poreikiams tenkinti pakanka jo nurodomos 190 Eur sumos, taip pat kad jis neturi finansinių galimybių teikti teismo nustatyto dydžio išlaikymą.

Kolegija atmetė ieškovės argumentus dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, pažymėjo, kad ji nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų tai, kad atsakovas nesirūpino dukters poreikiais. Priešingai, atsakovas nurodė, kad rūpinosi dukterimi, vežė ją į mokyklą ir būrelius, ruošė maistą. Kolegija pažymėjo, kad kiekviena šeima turi teisę savarankiškai spręsti, kaip paskirstyti savo pajamas, bendru sutarimu nustatyti vaikų išlaikymo formą ir tvarką.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nutarties dalį, kuria atsakovui priteista 10 000 Eur dydžio kompensacija, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą; pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimo dalis, kuriomis šalių nepilnametei dukteriai iš atsakovo priteistas periodinis 240 Eur dydžio išlaikymas, ir nustatyti, kad jai priteistinas periodinis 700 Eur dydžio išlaikymas; panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovės reikalavimas priteisti 25 200 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimą, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

CK 3.81 straipsnyje išskirtas pagal įstatymus ir pagal sutartis nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas (1 dalis); įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuoja CK 3.87–3.100 straipsniai (2 dalis), o sutarčių nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą – CK 3.101–3.108 straipsniai (3 dalis). Bylos šalys buvo sudariusios Povedybinę sutartį, todėl jiems taikomas sutarčių nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas (CK 3.83 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovui priteisė kompensaciją už ieškovės turto pagerinimą CK 3.90 straipsnio pagrindu, nes ši norma nepatenka į šalių pasirinkto teisinio režimo reguliavimo sritį.

Povedybinės sutarties 4.2 punkte (šios nutarties 12 punktas) šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl atvejų ir sąlygų, kuriems esant jos turi teisę į atitinkamą kompensaciją; joje nenustatyta, kad šalys kompensuos viena kitai už būnant santuokoje atliktus darbus. Kadangi atsakovas Povedybinės sutarties sąlygų neginčijo, neprašė jų pakeisti, tai apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas šalių susitarimo (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) nusprendęs, kad atsakovas turi teisę į kompensaciją už atliktus darbus, de facto (faktiškai) savo iniciatyva pakeitė Povedybinės sutarties sąlygas ir nustatė šalims tokias teises ir pareigas, dėl kurių jos nebuvo susitarusios, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad intervencija į vedybų sutartį galima tik tada, jeigu yra CK šeštojoje knygoje nustatyti sutarties pakeitimo ar nutraukimo pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-191/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-191/2013">3K-3-191/2013</a>).

Apeliacinės instancijos teismo atliktas ginčo situacijos vertinimas ir kompensacijos priteisimas yra nesąžiningas ir neteisingas, ypač dėl to, kad santuoka buvo nutraukta dėl atsakovo kaltės, nustačius, kad po santuokos sudarymo ieškovė iš esmės viena rūpinosi šeimos gerove ir materialiai ją aprūpino, atsakovas daug dėmesio skyrė ne šeimai, o savo asmeninių poreikių tenkinimui, pramogoms, (duomenys neskelbtini), neprisidėjo prie šeimos išlaikymo, nuo 2012 m. nebegavo jokių pajamų ir nesistengė susirasti darbo.

Apeliacinės instancijos teismas priteisė iš ieškovės 10 000 Eur dydžio kompensaciją remdamasis vien deklaratyviais argumentais ir subjektyvia savo nuožiūra (šios nutarties 24 punktas), nenurodęs konkrečių atsakovo atliktų darbų ir juos patvirtinančių įrodymų (pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį). Aplinkybė, kad ieškovė pripažino, jog atsakovas atliko dalį savo parengtoje lentelėje nurodytų darbų (tvarkė aplinką, prižiūrėjo (duomenys neskelbtini), atliko kitus einamuosius darbus), kurie yra įprasti (duomenys neskelbtini), priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, savaime nesudaro pagrindo priteisti atsakovui jo paties nurodytą šių darbų vertę.

Spręsdami dėl šalių dukteriai priteistino išlaikymo dydžio teismai pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis), neįvertino 2016 m. sausio 22 d. parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovės pateiktų papildomų įrodymų dėl dukters išlaikymui reikalingų sumų, kuriuos teismas pridėjo prie bylos. Šie dokumentai taip pat buvo pateikti su ieškovės apeliaciniu skundu, tačiau apeliacinės instancijos teismas į juos neatsižvelgė, realiai nenagrinėjo klausimo dėl išlaikymo dydžio pagrįstumo, deklaratyviai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamą išlaikymo sumą (šios nutarties 25 punktas). Ši teismo išvada teisiškai nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas dėl 481,37 Eur dukters poreikių sumos nusprendė konstatuodamas, kad byloje nėra įrodymų dėl jos išlaikymui reikalingų sumų (nors tokie teismui buvo pateikti), o apeliacinės instancijos teismas tokiai išvadai tiesiog pritarė.

Teismų nustatyta dukters išlaikymui reikalinga suma – 481,37 Eur per mėnesį – neatitinka realių jos poreikių, nes vien dukters ugdymo išlaidos siekia 437 Eur per mėnesį. Aplinkybė, kad šalių dukters poreikiams tenkinti skiriama suma yra didesnė nei minimali mėnesinė alga, savaime nereiškia jos nepagrįstumo, teismas, manydamas, kad turėtų būti priteista mažesnė suma, privalėjo tokią nustatyti ir motyvuoti. Deklaratyvus apeliacinės instancijos teismo nurodymas, kad ieškovė gali daugiau prisidėti prie dukters išlaikymo (šios nutarties 25 punktas), neatitinka CK 3.192 straipsnio, yra itin nesąžiningas.

Teismų išvados, kad atsakovas turėjo finansines galimybes išlaikyti dukterį, kurių pagrindu buvo atmestas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo 25 200 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 20 d. iki 2015 m. liepos 20 d., padarytos nenustačius jas patvirtinančių aplinkybių ir faktų, grindžiamos vien prielaidomis, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad asmuo, prašydamas priteisti išlaikymo įsiskolinimą, turi nurodyti, nuo kada kitas vaiko tėvas nebeprisidėjo prie vaiko išlaikymo, o šis – įrodinėti, iki kada teikė išlaikymą vaikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-7/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-7/2013">3K-3-7/2013</a>). Ieškovė surinko ir į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas neprisidėjo prie šeimos ir dukters išlaikymo, nuo 2012 m. neturėjo jokių pajamų, todėl teismų išvados, kad jis ginčo laikotarpiu galėjo teikti ir teikė savo dukteriai išlaikymą, yra nelogiškos.

Apeliacinės instancijos teismas turtinę tėvų išlaikymo pareigą vaikams (CK 3.192 straipsnis) sutapatino su asmenine tėvų pareiga auklėti savo vaiką ir rūpintis juo (CK 3.165 straipsnis). Rūpinimasis dukterimi (vežimas į mokyklą, būrelius, valgio ruošimas) nėra išlaikymo jai teikimas, ši atsakovo pareiga yra asmeninė neturtinė, ji atsieta nuo pareigos išlaikyti dukterį ir jos nepanaikina. Be to, faktas, kad atsakovas savo lėšų nenaudojo ieškovės (duomenys neskelbtini), neteikia pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad jis lėšas naudojo dukters išlaikymui. Atsakovas turėjo pareigą įrodyti, kad iki 2015 m. liepos mėn. teikė išlaikymą savo dukteriai (CPK 178 straipsnis), tačiau šios pareigos neįvykdė. Atsakovo atsiskaitomųjų sąskaitų išrašai patvirtina, kad visos jo iš gautos pajamos buvo panaudotos (duomenys neskelbtini), iš jų buvo dengiami atsakovo finansiniai įsipareigojimai, (duomenys neskelbtini) bei tenkinami kiti kasdieniniai poreikiai.

Kasaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nutartį ir nustatyti, kad santuokos apskaitos įrašas naikintinas dėl ieškovės kaltės, priteisti iš atsakovo jo nepilnametei dukteriai 170 Eur dydžio periodinį išlaikymą, priteisti atsakovui iš ieškovės 77 177,60 Eur dydžio kompensaciją; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl be pagrindo konstatavo atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo (CK 3.60–3.61 straipsniai). Teismas, spręsdamas, kad atsakovas nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių apie jo (sutuoktinio) pareigų vykdymą, gyvenimo būdą, kad jis galimai buvo neištikimas ieškovei, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą; ne atsakovas turėjo paneigti tai, kas nėra įrodyta (grindžiama prielaidomis), o ieškovė turėjo pareigą pagrįsti savo nurodomas aplinkybes (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovei palikus šeimą atsakovas tikėjosi, kad šeima galutinai neiširo, gali būti išsaugota, prašė teismo nustatyti 6 mėnesių terminą susitaikyti; apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nevertino šio rašytinio įrodymo.

Ieškovė nepateikė patikimų įrodymų, kurie pagrįstų jos deklaratyvius teiginius dėl atsakovo neištikimybės. Neinformavus liudytojos (duomenys neskelbtini) padarytas garso įrašas, naudojant psichologinį spaudimą siekiant išgauti informaciją, negali turėti įrodomosios galios (jis gautas pažeidžiant CPK 177 straipsnio 2 dalies nuostatas). Be to, ši liudytoja buvo (duomenys neskelbtini), todėl jos parodymai nėra patikimi. Aplinkybė, kad nagrinėjant bylą atsakovas susilaukė dukters su kita moterimi, neįrodo jo kaltės dėl santuokos iširimo, nes santuoka faktiškai iširo anksčiau, nei buvo pradėtas kūdikis. Bylos duomenų visuma patvirtina, kad būtent ieškovė pažeidė savo (sutuoktinės) pareigas, būdama santuokoje artimai, slėpdama nuo sutuoktinio, bendravo su kitu vyru, rašė jam intymaus pobūdžio SMS žinutes. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino šiuos įrodymus, nors jie teikia pagrindą konstatuoti ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo.

Teismai, nustatydami išlaikymo dydį, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir priteisė nepagrįsto dydžio išlaikymą (CK 3.194, 3.196 straipsniai), deklaratyviai nurodydami, kad atsakovas pajėgus jį mokėti. Teismai neatsižvelgė į aplinkybes, kad atsakovas nuo (duomenys neskelbtini) nedirba (yra nedarbingas), turi finansinių įsipareigojimų, privalo išlaikyti gyvenamąjį plotą, įsigyti maisto, patenkinti būtiniausius poreikius, išlaikyti dar du mažamečius vaikus, o vienintelės jo pajamos yra (duomenys neskelbtini) (apie 1000 Eur per mėnesį). Ieškovės finansinė padėtis, priešingai, yra daug geresnė, todėl ji objektyviai gali skirti daug didesnes pajamas dukters išlaikymui. Kadangi šalių duktė neturi išskirtinių specialiųjų poreikių, tai, atsižvelgiant į jos amžių, sveikatos būklę ir vadovaujantis visuotinai žinomomis kainomis, jos išlaikymui užtenka minimalios mėnesinės algos dydžio sumos (380 Eur), o iš atsakovo galėjo būti priteistas ne didesnis nei 170 Eur dydžio išlaikymas. Atsakovas neprieštarauja, kad duktė lankytų (duomenys neskelbtini) pamokas, tačiau teismai visapusiškai neįvertino ieškovės nurodyto šioms pamokoms reikalingų išlaidų dydžio būtinumo, neatsižvelgė į tai, kad jos pateikta informacija prieštaringa, todėl priteisė nepagrįsto dydžio išlaikymą.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovo pateiktų įrodymų visetą, todėl iš ieškovės priteisė neadekvačiai mažo dydžio kompensaciją už atsakovo atliktus darbus ieškovės (duomenys neskelbtini) ir į ją investuotas asmenines lėšas. Sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo, aktualus ne tik Povedybinės sutarties 4.2 punktas, bet ir kasacinio teismo praktika, kad sutuoktinis, prisidėjęs savo asmeninėmis lėšomis, statybinėmis medžiagomis ir darbu prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo, turi teisę gauti piniginę kompensaciją, atitinkančią panaudotų asmeninių lėšų, statybinių medžiagų, darbo vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-254/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-254/2010">3K-3-254/2010</a>). Atsakovas pateikė banko sąskaitų išrašus ir kitus įrodymus, kad (duomenys neskelbtini) turėjo pakankamai santaupų, atliko su statybos darbais susijusius mokėjimus, tai pripažino ir teismai. Byloje nustatyta, kad atsakovas gavo didesnes nei vidutines pajamas, turėjo pakankamai santaupų, todėl šių įrodymų visumos pakako, kad būtų konstatuotas daug didesnis atsakovo finansinis indėlis į (duomenys neskelbtini) pastatymą ir priteista jo reikalaujamo dydžio kompensacija. Ieškovė nepaneigė nei atsakovo pateiktų skaičiavimų dėl atliktų darbų ir padarytų investicijų, nei liudytojų parodymų, taip pat neneigė fakto, kad atsakovas prisidėjo prie (duomenys neskelbtini) įrengimo.

Ieškovė atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, patenkinti jos kasacinį skundą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Šios nutarties 29.1–29.2 punktuose nurodyti atsakovo argumentai deklaratyvūs, jo skunde nenurodytas nė vienas konkretus pažeidimas, kurį padarė apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šalių kaltę dėl santuokos iširimo. Atsakovas klaidina teismą, kad vienintelis įrodymas, kuriuo buvo grįsta jo kaltė, yra pokalbio su (duomenys neskelbtini) garso įrašas; teismų procesinių sprendimų išvados patvirtina, kad ieškovė įrodė aplinkybes, kuriomis ji grindė atsakovo kaltę. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad garso įrašas yra neteisėtas – byloje nėra duomenų, kad jis padarytas pažeidžiant įstatymus, kad įrašytas atsakovo pokalbis, be to, nei atsakovas, nei teisme liudijusi (duomenys neskelbtini) nesirėmė ir nesiremia jų privatumo pažeidimu, o atsakovas neprieštaravo garso įrašo pridėjimui prie bylos.

Atsakovo prašymas nustatyti 6 mėnesių terminą susitaikyti nepatvirtina jo ketinimų atkurti santuokinius ryšius (juo siekta vilkinti bylos nagrinėjimą ir palenkti ieškovę sumokėti jam kitoje byloje prašomus priteisti pinigus), be to, vykstant santuokos nutraukimo bylai, atsakovas palaikė artimus ryšius su kita moterimi, susilaukė su ja vaiko. Atsakovas nepaneigė ieškovės įrodytų aplinkybių dėl santuokos iširimo priežasčių (CPK 178 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ji iširo dėl atsakovo kaltės.

Atsakovo argumentai, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, grindžiami klaidingai surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu; apeliacinės instancijos teismas nustatė šią klaidą, todėl priėmė teisėtą sprendimą; teigdamas priešingai, atsakovas klaidina teismą. Kitų konkrečių argumentų dėl ieškovės sutuoktinės pareigų pažeidimo atsakovas nepateikė.

Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų turėjęs santaupų ir (ar) būtų investavęs lėšų į ieškovės (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas preciziškai išanalizavo ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, padarė nuoseklias, logiškas ir pagrįstas išvadas, kad atsakovas, sudarydamas santuoką su ieškove, santaupų neturėjo, jo lėšos (duomenys neskelbtini) kurti nebuvo naudojamos ir nebuvo reikalingos, atsakovas negalėjo investuoti nurodomo dydžio lėšų, nes tokių pinigų sumų neturėjo.

Kiti ieškovės argumentai dėl atsakovo reikalavimo priteisti kompensaciją ir sumažinti dukters išlaikymui priteistų periodinių išmokų dydį nurodyti jos kasaciniame skunde.

Atsakovas atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog šalių dukteriai per mėnesį reikalingas 2027 Eur dydžio išlaikymas. Remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalimi, vaikų išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jų tėvų galimybių. Teismai, spręsdami dėl atsakovo dukters išlaikymo, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis), nustatė aplinkybes, kurios patvirtina, kad atsakovas neturi galimybių kas mėnesį teikti 700 Eur dydžio išlaikymą.

Ieškovė neįrodė, kad atsakovas trejus metus neteikė dukteriai išlaikymo, savo reikalavimus grindžia prielaidomis, todėl teismai pagrįstai atmetė jos reikalavimą priteisti išlaikymo įsiskolinimą. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė ir atsakovas artimų tarpusavio santykių nepalaiko nuo (duomenys neskelbtini) pabaigos, kartu negyvena nuo (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovė reikalauja priteisti išlaikymo įsiskolinimą nuo (duomenys neskelbtini), nors byloje nėra duomenų, kad ieškovė šiuo klausimu reiškė pretenzijas atsakovui. Atsakovas rūpinosi savo nepilnamete dukterimi, siekė, kad būtų užtikrinti visi jos poreikiai ir materialinė gerovė, todėl ieškinys dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo pagrįstai buvo atmestas.

Povedybinėje sutartyje šalys nesusitarė, kad jos neturės (atsisako) teisės reikalauti kompensacijos už atliktus darbus, tokią teisę joms suteikia įstatymas (CK 3.90 straipsnis) bei patvirtina kasacinio teismo praktika. Ieškovė kasaciniame skunde nepateikė argumentų, kurie patvirtintų, kad priteistas kompensacijos dydis yra nepagrįstas. Tai fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja.

Trečiasis asmuo AB SEB bankas atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.

Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės

Santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-398/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-398/2013">3K-3-398/2013</a>). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OS05NjkvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-99-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-99-969/2016">3K-3-99-969/2016</a>, 18 punktas).

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, kad santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjUtNjg2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-225-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-225-686/2015">3K-3-225-686/2015</a>).

Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų su kito sutuoktinio ar šeimos interesais. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-2/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-2/2011">3K-3-2/2011</a>; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OS05NjkvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-99-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-99-969/2016">3K-3-99-969/2016</a>, 14 punktas).

Nagrinėjamoje byloje šalys siekė įrodyti, kad santuoka iširo dėl vienas kito kaltės. Ieškovė, prašydama santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės, nurodė, kad ji, skirtingai nei atsakovas, daug dirbo, viena rūpinosi šeimos gerove ir jos materialiniu aprūpinimu, atsakovas daug dėmesio skyrė pramogoms ir (duomenys neskelbtini), jis neprisidėjo prie šeimos išlaikymo, baigęs (duomenys neskelbtini) karjerą nedirbo, atsakovė apmokėdavo jam skirtas administracines nuobaudas; atsakovas įžeidinėjo ieškovę, bendravo su kitomis moterimis, (duomenys neskelbtini) sumušė ieškovę. Atsakovas teigė, kad ieškovė buvo jam neištikima, palaikė ryšius su kitu vyru, todėl prašė pripažinti, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių santuokos iširimo priežastis, sprendė, kad abu sutuoktiniai netinkamai vykdė ir iš esmės pažeidė savo santuokines lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės paramos, visapusiško rūpinimosi visa šeima bei kitas įstatyme nustatytas pareigas (CK 3.26–3.30 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovės kaltė dėl santuokos iširimo buvo įrodinėjama vieninteliu įrodymu – faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame, kaip nustatyta, buvo padaryta klaida (neteisingai nurodyta SMS žinučių siuntimo data), padarė išvadą, kad atsakovas aplinkybių, pagrindžiančių ieškovės kaltę, neįrodė.

Pažymėtina tai, kad bylą nagrinėję teismai klausimą, dėl kieno kaltės iširo šalių santuoka, sprendė ne pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų prezumpcijų taisykles, o remdamiesi CK 3.60 straipsnio 2 dalimi, nustatančia bendruosius pagrindus, kuriems esant sutuoktinis gali būti pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovas neįrodė, jog šalių santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, o ieškovės pateikti įrodymai patvirtina atsakovo kaltę, nenukrypo nuo įrodinėjimo naštos šios kategorijos bylose paskirstymo taisyklių, nurodytų šios nutarties 36 punkte. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių daug dėmesio skiria pramogoms ir azartiniams lošimams, neprisideda prie šeimos išlaikymo, nedirba nesant pateisinamų priežasčių, tai gali būti pagrindas pripažinti, jog toks sutuoktinis netinkamai vykdo sutuoktinio pareigas ir jas iš esmės pažeidžia. Byloje nustatytos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad atsakovo elgesys šalims gyvenant kartu nepripažintinas tinkamu sutuoktinio pareigų, tokių kaip abipusė pagarba, lojalumas, moralinė ir turtinė parama, vykdymu, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas sutuoktinio pareigas pažeidė iš esmės, ir tai lėmė šalių santuokos iširimą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias santuokos nutraukimo pagrindus, tinkamai vertino įrodymus, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotus teisės išaiškinimus ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog atsakovas yra kaltas dėl iširusios santuokos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, todėl ši skundžiamos nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl vedybų sutarties, jos nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo ir kompensacijos už kito sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise turimo turto pagerinimą

Sutuoktinių teisė sudaryti vedybų (povedybinę) sutartį ir joje nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą) yra įtvirtinta Civilinio kodekso trečiosios knygos III dalies trečiojo skirsnio normose. Sutarties laisvės principas suponuoja, kad sutuoktiniai laisva valia gali nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą), tačiau negali (neturi teisės) savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnis), nepaisyti pareigos sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis) bei ignoruoti įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumą, nustatyti gerai moralei arba viešajai tvarkai prieštaraujančias sutarties sąlygas (CK 3.83 straipsnio 2 dalis, 3.101 straipsnio 1 dalies 1 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-185-415/2016, 14 punktas).

Įstatymas vedybų sutartį apibrėžia kaip sutuoktinių susitarimą, nustatantį jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija) (CK 3.101 straipsnis). Ši apibrėžtis įrodo, kad įstatymų leidėjas vedybų sutartį priskyrė prie civilinių sutarčių, tai reiškia, kad vedybų sutarčiai taikomos bendrosios sutarčių teisės nuostatos (CK 6.154–6.161 straipsniai), taip pat sutarčių sudarymo ir aiškinimo taisyklės (CK 6.162–6.188, 6.193–6.195 straipsniai), sutarčių formos ir turinio reikalavimai (CK 6.192, 6.196–6.199 straipsniai), bendrieji sandorių negaliojimo pagrindai (CK 1.78–1.96 straipsniai), sutarčių pabaigos nuostatos (CK 6.217–6.228 straipsniai) bei kitos teisės normos, taikytinos civilinėms sutartims tiek, kiek kitaip nenustatyta CK trečiojoje knygoje.

Vedybų sutarčiai, kaip ir visoms sutartims, galioja bei taikomas pagrindinis sutarčių teisės principas – sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis). Taigi sudaryti vedybų sutartį yra besituokiančių ar susituokusių asmenų teisė, bet ne pareiga. Priklausomai nuo to, kada ši teisė yra įgyvendinama, vedybų sutartys būna ikivedybinės (sudaromos iki santuokos įregistravimo) arba povedybinės (sudaromos bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo). Taigi vedybų sutarties pagrindinis tikslas yra turto (tiek esamo, tiek įgyjamo ateityje) teisinio režimo nustatymas. Vedybų sutartyje šalys gali susitarti, kad: 1) turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė; 2) turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmenine nuosavybe, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe; 3) turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė. Vedybų sutartyje gali būti nustatyta, kad viena iš nurodytų turto teisinio režimo rūšių bus taikoma visam turtui arba tik tam tikrai jo daliai ar tik konkretiems daiktams.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), o vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje šalys Povedybinės sutarties 2.2–2.4 punktuose susitarė dėl sutartinio sutuoktinių turto režimo (turtas bus įgyjamas kiekvieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise, už savo skolinius įsipareigojimus kiekvienas sutuoktinis atsako savo asmeniniu turtu). Šalys nenurodė sąlygų, kurių pagrindu galėtų įgyti turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, t. y. pasirinko atskiro turto režimą. Aptardamos santuokos nutraukimo pasekmes Povedybinės sutarties 4.2 punkte šalys susitarė, kad jeigu santuokos metu prijungus turtą, kuris yra ir bus vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė, padidės turto, kuris yra ir bus kito sutuoktinio asmeninė nuosavybė, vertė, tai sutuoktinis, dėl kurio turto prijungimo padidėjo kito sutuoktinio turto vertė, turi teisę gauti kompensaciją iš kito sutuoktinio turto; sutuoktinis turi teisę į kompensaciją taip pat ir tais atvejais, kai turtui, kuris yra asmeninė kito sutuoktinio nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos asmeninės lėšos.

Atsakovas reikalavimą dėl piniginės kompensacijos priteisimo grindė ne tik Povedybinės sutarties 4.2 punkto nuostatomis (kad asmeninėmis lėšomis ir darbu prisidėjo prie ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančios (duomenys neskelbtini) įsigijimo), bet ir CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reglamentavimu bei jį aiškinančia kasacinio teismo praktika.

CK nustato dviejų rūšių sutuoktinių turto teisinį režimą: pagal sutartį ir pagal įstatymą (CK 3.81 straipsnio 1 dalis). CK 3.90 straipsnis, kuriuo atsakovas grindė savo reikalavimus, reglamentuoja turto, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagrindus, kai šalys nėra sudariusios vedybų sutarties, t. y. ši teisės norma reglamentuoja teisinius santykius, kai yra taikomas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas. Byloje nustatytos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad šalys pasirinko savo turto teisinį režimą pagal sutartį, todėl jų santykiams nėra taikomos CK normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį režimą pagal įstatymą. Taigi, šalių turtiniai klausimai santuokos nutraukimo atveju spręstini remiantis Povedybinės sutarties nuostatomis. Jau minėta, kad šia sutartimi šalys susitarė ir dėl kompensavimo sąlygų santuokos nutraukimo atveju, jos nurodytos šios nutarties 44 punkte.

Atsakovas prašė priteisti iš ieškovės 77 177,60 Eur dydžio piniginę kompensaciją už jo įdėtą darbą ir asmenines lėšas į ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino šalių Povedybinės sutarties nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad šioje sutartyje šalys nenustatė sąlygų, pagal kurias santuokos nutraukimo atveju būtų kompensuojami darbai, kuriuos vienas ar kitas sutuoktinis atliko tenkindamas šeimos poreikius, todėl reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už įdėtus darbus negalėjo būti tenkinamas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog šalys Povedybinėje sutartyje nebuvo aptarusios, kad bus kompensuojami atlikti darbai, savaime nereiškia, jog atsakovas neturi teisės į kompensaciją už darbinį indėlį į ieškovei priklausantį turtą, nepagrįsta, kadangi tokiu aiškinimu paneigiamas sutuoktinių turto teisinio režimo pagal sutartį reglamentavimas.

Atsakovas taip pat neįrodė, kad jo asmeninės lėšos buvo panaudotos ieškovės asmeniniam turtui įsigyti, kaip vienos iš Povedybinės sutarties sąlygų, suteikiančių jam teisę į piniginę kompensaciją santuokos nutraukimo atveju. Teismų išvados apie atsakovo turėtas pinigines lėšas ir jų panaudojimą pagrįstos objektyviu ir visapusišku byloje esančių įrodymų ištyrimu, atsakovo kasacinio skundo argumentai šių teismų išvadų nepaneigia.

Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas irgi pripažino, jog atsakovas konkretaus indėlio (tiek darbu, tiek pinigais) į ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančią (duomenys neskelbtini) neįrodė, ir 10 000 Eur piniginę kompensaciją atsakovui priteisė vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Įvertinusi šiuos apeliacinės instancijos teismo argumentus bei atsižvelgdama į jau aptartą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisingumo ir sąžiningumo principai yra vienodai svarbūs, tačiau vienas svarbiausių principų sudarant vedybų sutartį yra sutarties laisvės principas, kuriuo užtikrinama sutuoktinių valios autonomija reguliuojant tarpusavio turtinius santykius. Sutarties sąlygos turi būti teisingos ir sąžiningos abiem sutuoktiniams, tačiau lygiateisiškumo principo nepažeidžia vien tas faktas, kad vedybų sutarties sąlygos nėra vienodai palankios abiem šalims, nes sutarties sudarymo metu sutuoktinių padėtis gali būti nelygiavertė, o vienas iš geresnę turtinę padėtį turinčio sutuoktinio tikslų – apsaugoti ją nuo santuokos nutraukimo padarinių. Atsakovas neginčijo Povedybinės sutarties sąlygų, taip pat neįrodinėjo, kad jos sąlygos, nustatančios šalių teisę į piniginę kompensaciją, turėtų būti aiškinamos ne pagal jų lingvistinę prasmę, todėl piniginės kompensacijos priteisimas vadovaujantis vien tik bendraisiais civilinės teisės principais prieštarautų sutarties laisvės principui ir neatitiktų sutartyje išreikštos šalių valios.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija panaikina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl piniginės kompensacijos atsakovui priteisimo ir dėl šios dalies palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio

CK 3.192 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Įstatymai nenustato jokio išlaikymo dydžio, kurį vaikui turi teikti tėvai, o teismų praktika gali suvienodinti tik parenkamus išlaikymo dydžiui ir formai nustatyti svarbius kriterijus bei proporcingumo principo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties bei galimybių taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNi03MDYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-16-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-16-706/2016">3K-3-16-706/2016</a>, 32 punktas). Nurodyti kriterijai nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.

Išlaikymas savo prigimtimi skirtas vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yMzEtOTY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-231-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-231-969/2016">3K-7-231-969/2016</a> 19 punktą). Teismas, nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzAtMzc4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-330-378/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-330-378/2016">3K-3-330-378/2016</a> 13 punktą ir jame nurodytą praktiką); protingi poreikiai, kuriuos lemia vaiko gabumai, polinkiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-495/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-495/2009">3K-3-495/2009</a>).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nustatant priteistino išlaikymo dydį vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti būtinų išlaidų dydis ir tėvų turtinė padėtis vertinami teismo sprendimo priėmimo momentu. Tuo atveju, jei ateityje, t. y. po teismo sprendimo, pasikeičia vaiko poreikiai arba iš esmės pasikeičia tėvų turtinė padėtis, teismas gali pagal vaiko, tėvo (motinos), globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti išlaikymo dydį (CK 3.201 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yMzEtOTY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-231-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-231-969/2016">3K-7-231-969/2016</a>, 23 punktas).

Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzAtMzc4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-330-378/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-330-378/2016">3K-3-330-378/2016</a> 14 punktą).

Nors tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, tėvų turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-491/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-491/2013">3K-3-491/2013</a>).

Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas įpareigoja teismą, sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimą, įvertinti tėvų galimybes tenkinti vaiko poreikius. Teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzAtMzc4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-330-378/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-330-378/2016">3K-3-330-378/2016</a>, 17 punktas). Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2010). Nurodyta kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad teismo pareiga atsižvelgti į prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis) koreliuoja su pareiga objektyviai ir visapusiškai įvertinti tėvų turtinę padėtį bei svarbius interesus taip, kad nebūtų nustatytas toks išlaikymo dydis, kokio realiai dėl objektyvių priežasčių tėvai negalėtų suteikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjg4LTM3OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-288-378/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-288-378/2017">e3K-3-288-378/2017</a>, 26 punktas).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti vaikui išlaikymą po 700 Eur, atsakovas sutiko mokėti 190 Eur. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad vaiko poreikiams tenkinti apytiksliai reikalinga 481 Eur suma, į kurią patenka ir išlaidos už lankomas (duomenys neskelbtini) pamokas, todėl iš atsakovo priteisė 240 Eur išlaikymą periodinėmis išmokomis, mokamomis kas mėnesį. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistino išlaikymo dydį, išsamiai vertino vaiko poreikius, abiejų tėvų turtinę padėtį, todėl pripažintina, kad vadovavosi kasacinio teismo praktikoje suformuluotais išlaikymo dydžio nustatymo kriterijais. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta išlaikymo suma atitinka realius šalių nepilnametės dukters poreikius ir atsakovo galimybes bei pareigą tokio dydžio išlaikymą teikti, taip pat pažymėjo, kad ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai, pagrindžiantys išlaidas dukters poreikiams, neįrodo, kad teismo nustatyta suma neužtikrina dukters poreikių. Ieškovė, nesutikdama su šiais apeliacinės instancijos teismo argumentais, nurodė, kad teismai, spręsdami dėl priteistino išlaikymo dydžio, neįvertino su apeliaciniu skundu jos pateiktų įrodymų, todėl pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Vien ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai neaptarė kiekvieno įrodymo, savaime nereiškia, kad teismas jų nevertino. Iš teismų procesinių dokumentų turinio matyti, kad išvados apie šalių dukters poreikius bei abiejų tėvų turtinę padėtį padarytos įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą.

Atsakovo kasacinio skundo argumentai, kad vaiko poreikiams patenkinti užtenka minimalios mėnesinės algos dydžio sumos (380 Eur), taip pat nėra pagrįsti. Minėta, kad įstatymai nenustato jokio išlaikymo dydžio, kurį turi teikti vaikui tėvai, o teismų praktika gali suvienodinti tik parenkamus išlaikymo dydžiui ir formai nustatyti svarbius kriterijus bei proporcingumo principo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties bei galimybių taikymą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad tai, jog vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai. Išlaikymas yra skiriamas užtikrinti vaikui reikalingas gyvenimo ir vystymosi sąlygas, o jo dydis nustatomas proporcingai pagal tėvų turimas ir galimas turėti galimybes. Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o, kaip pažymėta pirmiau, vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNi03MDYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-16-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-16-706/2016">3K-3-16-706/2016</a>, 32 punktas). Nagrinėjamoje byloje teismai įvertino individualius vaiko poreikius, šalių turtinę padėtį, aplinkybių, kurios patvirtintų, kad atsakovas pajėgus užtikrinti tik minimalius vaiko poreikius, byloje nenustatyta.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sutuoktinių ištuokos faktas savaime nereiškia, jog turi pasikeisti vaiko išlaikymo sąlygos, t. y. kad jos turi pablogėti. Vaiko išlaikymo poreikiai, susiformavę jo tėvų santuokos metu, turi būti tenkinami tokia pačia apimtimi ir nutraukus santuoką, jeigu tėvų turtinė padėtis, nutraukus santuoką, iš esmės nepasikeičia. Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas dėl išlaikymo dydžio nustatymo, santuokos nutraukimo faktu negali remtis kaip savarankišku pagrindu sumažinti vaiko poreikiams patenkinti santuokos metu skirtų paslaugų, lėšų dalį. Jeigu sutuoktiniai, gyvendami kartu ir rūpindamiesi savo nepilnamečiu vaiku, susitarė dėl to, kad jam turi būti teikiamos privačios ugdymo ir (ar) sveikatos priežiūros įstaigų paslaugos, bei užtikrino vaiko poreikių tenkinimą tokiu lygiu, tai teismas, pasisakydamas dėl vaiko poreikių, turi ir toliau tokiu susitarimu vadovautis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNy8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-37/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-37/2013">3K-3-37/2013</a>). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalių duktė abiejų tėvų sutarimu lanko (duomenys neskelbtini) treniruotes, abi šalys pritaria šiam užsiėmimui, todėl vien tas faktas, kad tėvų santuoka nutraukiama, negali lemti tokių užsiėmimų, kurie bendroje vaiko poreikiams būtinų išlaidų suvestinėje sudaro 101,37 Eur, atsisakymo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio nustatymą, vadovavosi kasacinio teismo praktikoje suformuluotais dydžio nustatymo kriterijais, savo išvadas pagrindė byloje surinktais įrodymais, o kasacinių skundų argumentai šių išvadų nepaneigia.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-14/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-14/2008">3K-3-14/2008</a>; Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0xODYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-186/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-186/2010">3K-P-186/2010</a>). Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-21/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-21/2007">3K-3-21/2007</a>). Jeigu tėvas (motina) teikia dalį išlaikymo iki ieškinio teisme dėl išlaikymo skolos priteisimo pareiškimo, tai teikto išlaikymo suma turėtų būti įskaičiuojama į bendrą išlaikymo skolos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-209/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-209/2013">3K-3-209/2013</a>).

Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Tokiu atveju teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (CK 3.194 straipsnio 1 dalis). Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas įstatymo normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-7/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-7/2013">3K-3-7/2013</a>).

Ieškovė nurodė, kad teismų išvados, jog atsakovas turėjo finansines galimybes išlaikyti dukterį, kurių pagrindu buvo atmestas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo 25 200 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį (duomenys neskelbtini), padarytos nenustačius jas patvirtinančių aplinkybių ir faktų, grindžiamos vien prielaidomis, prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Išlaikymas – tai vaikui augti ir vystytis tinkamų materialinių ir kitų sąlygų sudarymas (aprūpinimas būstu, maistu, drabužiais, mokymosi reikmenimis, galimybių poilsiui sudarymas ir sudarymas sąlygų patenkinti kitus augančio asmens poreikius). Kartu gyvenantys vaiko tėvai jo išlaikymo klausimą sprendžia bendru sutarimu. Šis susitarimas apima tiek vaikų išlaikymo formos, tiek tvarkos nustatymą (CK 3.192 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nors tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-491/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-491/2013">3K-3-491/2013</a>). Taigi, ir tėvams gyvenant kartu kiekvieno iš tėvų indėlis į vaikų išlaikymą finansine prasme gali būti nevienodas priklausomai nuo konkrečių aplinkybių.

Ieškovė remiasi kasacinio teismo nutartimi, kurioje nurodyta, kad asmuo, prašydamas priteisti išlaikymo įsiskolinimą, turi nurodyti, nuo kada kitas vaiko tėvas nebeprisidėjo prie vaiko išlaikymo, o šis – įrodinėti, iki kada teikė išlaikymą vaikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-7/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-7/2013">3K-3-7/2013</a>). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-247/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-247/2009">3K-3-247/2009</a>). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad būtent ieškovės nurodytoje kasacinėje byloje dėl nurodytos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės taip pat buvo pasisakyta dėl įrodinėjimo ypatumų nustatant išlaikymo įsiskolinimo atsiradimo momentą, kai šalys tebegyvena kartu.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį (duomenys neskelbtini), t. y. už laikotarpį, kai šalys tebegyveno kartu. Byloje nustatyta, kad nurodytu laikotarpiu atsakovas turėjo pakankamai pajamų, pati ieškovė teigė, kad šios lėšos nebuvo naudojamos jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiam turtui įsigyti, puoselėti. Byloje nėra ginčo, kad nurodytu laikotarpiu atsakovas dukterimi rūpinosi, vežiodavo į mokyklą ir užsiėmimus ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutuoktinių tarpusavio santykiai šeimoje kiekvienu konkrečiu atveju yra individualūs, todėl ir vaikų išlaikymo klausimas kiekvienoje šeimoje, nepaneigiant abiejų tėvų pareigos išlaikyti vaikus, sprendžiamas individualiai. Paprastai tais atvejais, kai tarp sutuoktinių nekyla konfliktinių situacijų, šeimoje nėra kaupiama rašytinių įrodymų, dokumentų, pagrindžiančių drabužių, maisto produktų ar kitų kasdieniniams poreikiams tenkinti skirtų prekių įsigijimą. Todėl tais atvejais, kai prašoma priteisti išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį, kai šalys šeimoje gyveno kartu, įrodinėjimo priemonės ir jose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai ieškovo paaiškinimai yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei – momentui, nuo kurio atsakovas nebeteikė išlaikymo vaikui, nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, todėl ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis nekeistina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniam teismui patenkinus dalį ieškovės kasacinio skundo ir nusprendus, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl kompensacijos atsakovui priteisimo naikintina ir dėl šios bylos dalies paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria šis atsakovo reikalavimas atmestas, atitinkamai iš naujo turėtų būti paskirstytos šalių apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Bylos duomenys patvirtina, kad, pateikdama apeliacinį skundą, ieškovė sumokėjo 31 Eur žyminio mokesčio. Kadangi atsakovo kasacinio skundo reikalavimas pripažinti, kad santuokos apskaitos įrašas naikintinas dėl ieškovės kaltės, buvo atmestas ir dėl šios dalies palikta galioti apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria pripažinta, kad įrašas naikintinas dėl atsakovo kaltės, tai ieškovės sumokėtas žyminis mokestis jai priteistinas iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Bylos duomenys patvirtina, kad, pateikdamas apeliacinį skundą, atsakovas sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio, o 1323,90 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Kadangi, kaip buvo nurodyta, patenkinus dalį ieškovės kasacinio skundo, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl kompensacijos priteisimo atsakovui buvo panaikinta ir dėl šios dalies paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo šis atsakovo reikalavimas atmestas (atsakovo apeliacinio skundo reikalavimai netenkinti), tai žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas buvo atidėtas (1323,90 Eur), valstybei priteistina iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Apeliacinės instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose šalys prašė priteisti už jų parengimą turėtų išlaidų advokato pagalbai atlyginimą. Kadangi iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos tokias išlaidas patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti, tai šie šalių prašymai netenkintini (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenys patvirtina, kad, pateikdamas kasacinį skundą, atsakovas sumokėjo 200 Eur žyminio mokesčio, o 1064 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi buvo atidėtas, iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Kadangi išnagrinėjus kasacinę bylą atsakovo kasacinio skundo reikalavimai buvo atmesti, tai žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas buvo atidėtas (1064 Eur), valstybei priteistina iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Bylos duomenys patvirtina, kad, pateikdama kasacinį skundą, ieškovė sumokėjo 225 Eur žyminio mokesčio (šis mokestis mokėtas už turtinį reikalavimą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria iš ieškovės atsakovui priteista kompensacija). Kadangi šis ieškovės kasacinio skundo reikalavimas buvo patenkintas, tai dėl jo sumokėtas žyminis ieškovei priteistinas iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad už kasacinio skundo parengimą ieškovė turėjo 480 Eur atstovavimo išlaidų, o už atsiliepimo į atsakovo kasacinį skundą parengimą – 435 Eur tokių išlaidų, jų atlyginimą prašo priteisti iš atsakovo. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžiai neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.13, 8.14 punktuose nurodytų dydžių.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad atsakovo kasacinis skundas atmestinas, už atsiliepimo į jį parengimą ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (435 Eur) jai priteistinas iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame skunde ieškovė pareiškė 3 reikalavimus – panaikinti nutarties dalį, kuria atsakovui priteista kompensacija, padidinti priteistą periodinį vaiko išlaikymą ir priteisti išlaikymo įsiskolinimą. Kasacinis teismas patenkino vieną iš šių reikalavimų, todėl ieškovei iš atsakovo priteistinas 1/3 dalies už kasacinio skundo parengimą turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 160 Eur (480 Eur / 3) (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Iš viso ieškovei iš atsakovo priteistinas 820 Eur (225 + 435 + 160) kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Kasaciniame skunde ir atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašė priteisti jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atmetus atsakovo kasacinio skundo argumentus ir atsakovui iki bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme pabaigos nepateikus už atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą parengimą turėtas išlaidas patvirtinančių dokumentų, jo prašymai netenkintini (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nutarties dalį, kuria pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimo dalis ir atsakovui iš ieškovės priteista 10 000 Eur dydžio kompensacija, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimą, kuriuo atsakovo priešieškinio reikalavimas priteisti kompensaciją atmestas.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nutarties dalį, kuria paskirstytos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Priteisti ieškovei iš stdskovo 31 (trisdešimt vieną) Eur apeliacinės instancijos teisme sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš atsakovo 1323,90 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt tris Eur 90 ct) už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo 1064 (vieną tūkstantį šešiasdešimt keturis) Eur už kasacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti ieškovei iš atsakovo 820 (aštuonis šimtus dvidešimt) Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Danguolė Bublienė

Gražina Davidonienė

Janina Januškienė