Dėl įpareigojimo panaikinti hipoteką

Civilinė byla Nr. 3K-3-139/2014

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-19996-2009-1

Procesinio sprendimo kategorija 32.5.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Senamiesčio svečių namai“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio svečių namai“ ieškinį atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, dėl įpareigojimo panaikinti hipoteką, tretieji asmenys: S. M., O. N., Ž. U., N. J., O. O., G. P., S. R., V. M..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Senamiesčio svečių namai“ pareikštu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą Danske Bank A/S panaikinti hipoteką nekilnojamajam turtui: patalpoms, esančioms adresu: (duomenys neskelbtini). Ieškinyje ieškovas nurodė, kad šalys 2006 m. gegužės 10 d. sudarė kredito sutartį (toliau – ir Kredito sutartis), skirtą nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti. Ieškovas suteikto kredito grąžinimui užtikrinti įkeitė pirmiau nurodytu adresu esantį nekilnojamąjį turtą. Kredito sutarties galiojimo metu atsakovas 2008 m. liepos 17 d. raštais leido ieškovui parduoti įkeistą turtą ir įsipareigojo per 15 dienų po to, kai į atsakovo sąskaitą bus pervestos už pardavimus gautos lėšos, išregistruoti nekilnojamojo turto hipoteką. Šalys 2008 m. rugpjūčio 18 d. sudarė dar vieną kredito sutartį (toliau – ir Refinansavimo sutartis), skirtą 2006 m. gegužės 10 d. Kredito sutarčiai refinansuoti. Refinansavimo sutarties 39 punktu šalys sutarė, kad atsakovas neprieštarauja įkeisto turto pardavimui su sąlyga, jog nurodyto turto pardavimo kaina būtų ne mažesnė kaip 1000 eurų už 1 kv. m ir 80 proc. pajamų, gautų iš turto pardavimo, bus nukreipta kreditui padengti į atsakovo specialiai tam atidarytą tranzitinę sąskaitą. Šios sutarties 40 punktu atsakovas įsipareigojo atsisakyti parduoto nekilnojamojo turto hipotekos per 15 dienų po to, kai į banko sąskaitą bus pervesta ne mažiau kaip 80 proc. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos kainos. Ieškovas pirkimo–pardavimo sutartis sudarė su trečiaisiais asmenimis: 2008 m. liepos 23 d. patalpos parduotos S. M. už 102 927 Lt, atsakovui pinigai nesumokėti; 2008 m. liepos 18 d. patalpos parduotos O. N. už 228 000 Lt, iš jų atsakovui sumokėta 178 960 Lt; 2008 m. gruodžio 30 d. patalpos parduotos Ž. U. už 90 000 Lt, atsakovui pinigai nesumokėti; 2009 m. liepos 31 d. patalpos parduotos N. J. už 78 000 Lt, iš jų atsakovui sumokėta 56 000 Lt; 2009 m. rugpjūčio 6 d. patalpos parduotos O. O. ir G. P. už 95 000 Lt, iš jų atsakovui sumokėta 70 296 Lt; 2008 m. spalio 24 d. patalpos parduotos S. R. už 97 000 Lt, atsakovui sumokėta 80 000 Lt; 2008 m. liepos 23 d. patalpos parduotos V. M. už 148 000 Lt, atsakovui sumokėta 109 853 Lt. Atsakovas panaikino tik keleto parduotų patalpų (apartamentų) hipotekas, nors, ieškovo teigimu, jis įnešė reikiamą sumą į tranzitinę sąskaitą. Atsakovas Refinansavimo sutartį vienašališkai nutraukė 2009 m. rugsėjo 4 d., tačiau, anot ieškovo, tą padaryti turėjo teisę tik tinkamai įvykdęs šios sutarties įsipareigojimus išregistruoti hipoteką.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Palangos miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas tretiesiems asmenims pardavė negyvenamąsias patalpas, esančias pastate (duomenys neskelbtini). Sutartyse pažymėta, kad parduodami nekilnojamieji daiktai yra įkeisti. Dėl šių pardavimo sandorių atsakovo raštuose nurodyta, kad jis neprieštarauja, jog ieškovas parduotų negyvenamąsias patalpas–apartamentus su sąlyga, kad iš turto pardavimų gautos lėšos būtų nukreiptos į paskolos aptarnavimo (tranzitinę) sąskaitą, iš kurios, esant atsakovo reikalavimui, lėšos būtų nukreipiamos kreditams pagal kredito sutartis grąžinti, o turto hipotekos atsisakymo sąlygas atsakovas nustatys atskiru raštu. Raštuose atsakovas taip pat patvirtino, kad atsisakys parduodamo turto įkeitimo per 15 kalendorinių dienų, jeigu į tranzitinę sąskaitą bus pervesta ne mažiau kaip 80 proc. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos parduodamų patalpų kainos. Iš ieškovo paskolos aptarnavimo (tranzitinės) sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. liepos 14 d. matyti, kad jokie pinigai į tranzitinę sąskaitą trečiųjų asmenų S. M., Ž. U. vardu pervesti nebuvo, o trečiojo asmens O. N. vardu į minėtą sąskaitą ieškovo pervestų pinigų nepakanka atsakovo nustatytai hipotekos atsisakymo sąlygai, nes jie sudaro 78,49 proc. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos sumos; pervesta į šią sąskaitą suma už N. J. įsigytą butą sudaro 71,79 proc. visos pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos turto pirkimo kainos; pervesta į šią sąskaitą suma už O. O. ir G. P. įsigytą butą sudaro 73,99 proc. visos pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos turto pirkimo kainos; taip pat nepakankama suma įnešta už V. M. parduotas patalpas – 74,23 proc.; už S. R. įnešta suma viršijo 80 proc. patalpų kainos, dėl to atsakovas hipoteką šio asmens turtui išregistravo.

Teismas pažymėjo, kad tiek atskirais raštais dėl hipotekos nekilnojamajam turtui, kurį atsakovui sutikus pardavė ieškovas, tiek Refinansavimo sutarties 40 punktu buvo sulygtos konkrečios sąlygos, kuriomis atsakovas įsipareigojo atsisakyti hipotekos ieškovo parduotam nekilnojamajam turtui. Šių sąlygų esmė – nustatyto dydžio lėšos už parduotus butus turėjo būti pervestos į atsakovo nurodytą tranzitinę sąskaitą. Ieškovui šios sąlygos buvo žinomos, jis pats patvirtino, kad jų tinkamai neįvykdė. Ieškovas vengė tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, su kuriais atsakovas siejo hipotekos atsisakymą konkrečiam turtui. Dėl atsakovo 2009 m. rugsėjo 4 d. rašte nurodytų sutartinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo atsakovas, remdamasis Refinansavimo sutarties 51 punktu, vienašališkai nutraukė šią sutartį. Teismas pripažino nepagrįstu (dėl jau po refinansavimo sutarties nutraukimo, t. y. 2010 m. liepos 21 d. į tranzitinę sąskaitą įneštų 38 147 Lt už trečiojo asmens V. M. įsigytą turtą) ieškovo reikalavimą atsakovui atsisakyti hipotekos šio trečiojo asmens turtui.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovas skolinių įsipareigojimų atsakovui nėra įvykdęs, todėl neįgijo teisės reikalauti, kad hipoteka būtų baigta CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 29 d. nutartimi Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad ieškovas nepervedė į paskolos aptarnavimo sąskaitą pakankamai lėšų ir dėl to atsakovas neturėjo teisinės pareigos panaikinti hipoteką trečiųjų asmenų įgytam nekilnojamajam turtui. CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad įkeisto daikto savininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas iki nekilnojamojo turto perleidimo ar (ir) po to įvykdė hipotekos kreditoriui įsipareigojimą, susijusį su nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo pripažinti hipoteką pasibaigusia. Butai, kuriems prašoma panaikinti hipoteką, nėra ieškovo nuosavybė, šalis sieja kredito sutarties santykiai, o hipoteka galioja ne ieškovų, o trečiųjų asmenų nekilnojamajam turtui, šie nesikreipė dėl savo teisių gynimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 2 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartį ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui.

Kasacinis teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo skolininko ir hipotekos kreditoriaus susitarimo kaip hipotekos pabaigos teisinio pagrindo pagal CK 4.197 straipsnio 3 dalį, neištyrė ir nepatvirtino bei nepaneigė aplinkybių, kurios reikštų hipotekos pabaigą pagal kreditoriaus ir skolininko susitarimo sąlygą, buvimo, t. y. neišnagrinėjo klausimo, ar buvo įvykdyta susitarimo sąlyga, reiškianti hipotekos pabaigos teisinius padarinius. Teismas neišaiškino, kokią prasmę Refinansavimo sutarties šalys suteikė šios sutarties sąlygai dėl hipotekos pabaigos, ją siedamos su ne mažesniu kaip 80 proc. kainos už parduotus visus ar atskirai už kiekvieną nekilnojamojo turto objektą atsiskaitymu, taip pat kokia buvo sutarties šalių dalykinė komercinė sutarčių vykdymo praktika: ar pagal aptariamą sutarties sąlygą, atsižvelgiant į tai, kaip ji buvo vykdoma dėl atskirų hipotekos skolininko parduotų nekilnojamųjų daiktų atžvilgiu užbaigiant hipoteką, ieškovas ir nekilnojamuosius daiktus nusipirkę asmenys, kurių sumokėtos sumų dalys buvo įneštos į hipotekos kreditoriaus (atsakovo) šioms lėšoms specialiai atidarytą tranzitinę sąskaitą, galėjo pagrįstai tikėtis, kad atsakovas įgijo teisinę pareigą imtis veiksmų užbaigti hipoteką. Teismas nepasisakė ir nevertino atsakovo veiksmų, kai vienu atveju jis įskaitė įneštas į tranzitinę sąskaitą lėšas už parduotą turtą, o kitais atvejais tai atsisakydavo atlikti.

Teismas pažymėjo, kad, aiškinant tai, kokią prasmę Refinansavimo sutarties sąlygai dėl hipotekos pabaigos suteikė šalys, svarbu nustatyti, kokia buvo įprasta šalių dalykinė komercinė praktika dėl sumokėtų sumų už parduotus nekilnojamuosius daiktus įskaitymo ir jų pakankamumo hipotekai panaikinti pagal šią sutarties sąlygą. Kad šis klausimas būtų išaiškintas, reikšminga nustatyti aplinkybes, ar atsakovas buvo nuoseklus vykdydamas sutartinius įsipareigojimus dėl kiekvieno parduoto nekilnojamojo daikto, ar diferencijavo ir dėl kokių priežasčių tam tikrų pirkėjų įgytus nekilnojamuosius daiktus, vienais atvejais imdamasis veiksmų hipotekai pabaigti, kitais atvejais to neatlikdamas. Teismas taip pat neišsiaiškino ir nevertino pirmosios instancijos teismo išvados teisinio pagrįstumo dėl to, kad atsakovas atsisakė trečiojo asmens S. R. įgytų patalpų hipotekos.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi Palangos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas turtą įkeitė savo skoliniam įsipareigojimui, kurio iki šiol nėra įvykdžiusi, užtikrinti. Duomenų, kad ieškovas pagal šias sutartis atsakovui padengė skolą, byloje nėra, priešingai, byloje esantys duomenys, teismo vertinimu, patvirtina, jog dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo sutartys buvo vienašališkai nutrauktos. Be to, ieškovas neneigė aplinkybės, kad yra skolingas atsakovui. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad ieškovo, kaip skolininko, reikalavimas, jog hipoteka būtų baigta CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, yra nepagrįstas. Teismas, įvertinęs atsakovo raštus dėl hipotekos nekilnojamajam turtui, Refinansavimo sutarties 40 punktą, sprendė, kad buvo susitartos sąlygos, kurioms esant įvykdytoms, atsakovas atsisakys hipotekos ieškovo parduotam nekilnojamajam turtui: atsakovas atsisakys hipotekos tik tuo atveju, jeigu bus įvykdytos visos dėl hipotekos atsisakymo nurodytos sąlygos. Taigi CK 4.197 straipsnio 3 dalyje nustatyta hipotekos pabaiga, teismo vertinimu, šiuo atveju buvo sąlyginė. Teismas padarė išvadą, kad atsakovui pareiga įvykdyti raštais dėl hipotekos atsisakymo ir Refinansavimo sutarties 40 punktu prisiimtus įsipareigojimus kyla tik tuo atveju, jeigu ieškovas įvykdo visas nustatytas sąlygas (CK 4.197 straipsnio 3 dalis). Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendė, kad pagal šalių dalykinę komercinę praktiką ir susitarimą, tik sumokėjus 80 proc. nuo kiekvieno buto, o ne bendrai, atsakovas panaikins hipoteką atskirai kiekvienam butui. Teismas konstatavo, kad ieškovo parduodamo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkėjai neįnešė visos privalomos sumokėti sumos į atsakovo sąskaitą už perkamus butus, todėl atsakovas neprivalėjo panaikinti hipotekos šiam turtui. Teismas iš byloje pateiktų įrodymų nustatė, kad hipoteka buvo panaikinta tik pirkėjams, įnešusiems sumą, sudarančią 80 ir daugiau procentų butų kainos (CPK 178, 185 straipsniai, CK 4.197 straipsnio 3 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Senamiesčio svečių namai“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo manymu, apeliacinės instancijos teismas neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nutarties, neatsižvelgė į kasacinio teismo išvadas, nenagrinėjo ir netyrė hipotekos pabaigos pagrindų pagal CK 4.197 straipsnio 3 dalį, nesiaiškino tikrosios šalių valios, vykdant atskirus susitarimus ir Refinansavimo sutarties 39, 40 punktų sąlygas, dėl ko neteisingai išnagrinėjo bylą. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl CK 4.197 straipsnio 2 ir 3 dalių (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. balandžio 28 d. iki 2012 m. liepos 1 d.) taikymo ir aiškinimo. Teismas nepagrįstai taikė ir aiškino CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes bylos nagrinėjimo metu ir pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje buvo akcentuojamas kitas hipotekos pabaigos pagrindas – hipotekos kreditoriaus ir skolininko susitarimas baigti hipoteką (CK 4.197 straipsnio 3 dalis). CK 4.197 straipsnio 2 ir 3 dalyse buvo įtvirtinti du skirtingi hipotekos pabaigos pagrindai – aptariamo straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtintas hipotekos pabaigos pagrindas, nesusijęs su sutartinių įsipareigojimų, kurių įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas nekilnojamasis turtas, įvykdymu. Tai yra savarankiškas hipotekos pabaigos pagrindas. Dėl šios priežasties teismas nepagristai šį hipotekos pabaigos pagrindą susiejo ir su skolinių įsipareigojimų vykdymu, ir labiau analizavo bei tyrė būtent skolinių įsipareigojimų vykdymą, o ne atskirų susitarimų su banku vykdymą ir šalių bendradarbiavimo praktiką. Akcentuodamas sutartinių įsipareigojimų vykdymą, teismas iš esmės nevertino šalių susiformavusios šios sąlygos vykdymo praktikos, atsakovo įsipareigojimų ir atskirų veiksmų, kuriais jis sudarė sąlygas ieškovui pagrįstai tikėtis palankios atsakovo pozicijos ir toliau, vykdant į tranzitinę sąskaitą pervestų lėšų užskaitymą už parduotą nekilnojamąjį turtą.

2. Dėl tikrosios šalių valios ir atsakovo veiksmų, vykdant atskirus susitarimus dėl pardavimo lėšų panaudojimo (CK 6.193–6.195 straipsniai). Teismas, nurodydamas, kad 80 proc. turėjo būti pervesta nuo buto pardavimo kainos, neįvertino ir neatsižvelgė į tai, jog bankas 80 proc. skaičiuoja ir nuo buto, ir nuo parduotos automobilio stovėjimo aikštelės kainos, kuri buvo sudėtinė pirkimo– pardavimo kainos dalis. Raštuose atsakovas nurodė, jog 80 proc. turi būti pervesta tik nuo konkretaus apartamento pardavimo kainos, o bylos nagrinėjimo metu jau pakeitė poziciją ir nurodytą procentą skaičiavo kartu su automobilio stovėjimo aikštelės pardavimo kaina. Nė viename atsakovo rašte ir Refinansavimo sutartyje nebuvo kalbama apie leidimus parduoti automobilių stovėjimo aikštelę ir atsakovas nereikalavo pervesti automobilių stovėjimo aikštelių pardavimo lėšų į tranzitinę sąskaita. Teismas neišsiaiškino, ar į buto pardavimo kainą, kurios 80 proc. turėjo būti pervesta atsakovui, patenka ir su butu parduodamos automobilių stovėjimo aikštelės kaina. Be to, teismas neanalizavo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių nuostatų, nenustatė konkrečių apartamentų pardavimo kainos, nuo kurios ir turėjo būti apskaičiuojami 80 proc. Tikroji šalių valia buvo būtent parduotų apartamentų 80 proc. pardavimo sumos pervedimas į tranzitinę sąskaitą.

Teismas taip pat nepagrįstai neįvertino aplinkybių, kad: atsakovas vienu atveju užskaitydamas „permoką“ panaikino parduoto turto hipoteką, o kitu atveju atsisakė tai padaryti; vienu atveju panaikino hipoteką turtui, už kurį nebuvo pervesta 80 proc. pardavimo kainos, o kitais atvejais neatsisakė hipotekos net ir tada, kai į tranzitinę sąskaitą buvo pervesta daugiau kaip 80 proc. pardavimo kainos; vienu atveju atsakovas 80 proc. pardavimo kainos skaičiavo tik nuo parduotų apartamentų kainos, o kitais atvejais ir bylos nagrinėjimo metu į 80 proc. buto pardavimo kainos jau įskaitė ir su apartamentais parduotų automobilių stovėjimo aikštelių pardavimo kainą.

3. Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo (CPK 176 straipsnis, 183 straipsnio 3 dalis, 185 straipsnis). Teismas, atmesdamas, neįvertindamas ir iš esmės neištirdamas ieškovo pateiktų argumentų bei įrodymų apie į tranzitinę sąskaitą įmokėtas sumas, apie atsakovo nevienodą poziciją ir vienašališką veikimą neatsižvelgiant į tarpusavio susitarimus ir jų vykdymo praktiką, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, šalių rungimosi, dispozityvumo, lygiateisiškumo, teisės į nešališką teismą principus.

Teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad atsakovas hipoteką panaikindavo tik tuo atveju, kai į sąskaitą už kiekvieną nekilnojamojo turto objektą ieškovas pervesdavo 80 ir daugiau procentų. Byloje esantys įrodymai apie lėšų pervedimą tokias išvadas paneigia (pvz., S. R. ir L. K. atvejai). Be to, teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad atsakovas sau naudinga linkme traktuoja ir skaičiuoja 80 proc. ne nuo konkrečių apartamentų pardavimo kainos, bet ir nuo kiekvienam apartamentui priklausančio automobilių stovėjimo aikštelės kainos, taip pat banko veiksmų užskaitant lėšas už atskirus nekilnojamojo turto objektus arba atsisakant tai daryti. Teismas tik formaliai konstatavo, kad ieškovas nevykdė šalių susitarimo dėl 80 proc. pardavimo lėšų pervedimo, tačiau visiškai netyrė atsakovo įsipareigojimų ir pažadų vykdymo, jo veiksmų šio ginčo kontekste.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Danske Bank A/S prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime atsakovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, papildomai nurodo, kad teismas nepažeidė CPK 176, 183 ir 185 straipsnių reikalavimų, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasatoriaus prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir iš naujo faktų nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas pasisako kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliamais teisės taikymo klausimais. Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 356 straipsnio 1 dalyje, kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Žodinis bylos nagrinėjimas skiriamas išimties tvarka, teisėjų kolegijai nusprendus, kad tai yra būtina (CPK 346 straipsnio 2 dalis). Kasatorius prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka grindžia argumentu, kad žodiniame teismo posėdyje būtų tiesiogiai nustatytos ir patikslintos teisingam kasacinio skundo išnagrinėjimui svarbios faktinės aplinkybės dėl susitarimo su banku sąlygų aiškinimo ir įvykdymo. Minėta, kad kasacinis teismas neturi diskrecijos nagrinėti faktinių bylos aplinkybių, teisės klausimų kasatorius prašyme nenurodo, dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir kasatoriaus prašymą atmeta.

Dėl hipotekos pabaigos šalių susitarimu; dėl sutarties sąlygų aiškinimo

Sprendžiant iš hipotekos teisinių santykių kilusius ginčus, būtina atsižvelgti į hipotekos instituto tikslus bei principus, kuriais jis grindžiamas. Ginčo santykiai susiklostė 2006 m. gegužės 10 d.– 2009 m. rugsėjo 4 d., todėl, vadovaujantis materialiųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisykle, jiems taikytinos iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusios hipotekos santykius reglamentuojančios CK normos. Hipoteka – daiktinė teisė, kurios esmė – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Taigi, hipoteka visų pirma siekiama kreditoriaus interesų apsaugos. Įkeisto daikto savininkas gali valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti tik nepažeisdamas hipotekos kreditoriaus teisių (CK 4.170 straipsnio 3 dalis). Hipotekos, kaip daiktinės teisės, prigimtis lemia, kad hipoteka seka paskui daiktą, t. y. išlieka įkeitimo objektą perleidus ar padalijus (CK 4.171 straipsnio 9 dalis, 4.172 straipsnis). Hipoteka pasibaigia įvykus tam tikriems teisiniams faktams, įtvirtintiems įstatyme, hipotekos kreditoriaus ir skolininko susitarimu ar hipotekos kreditoriui vienašališkai hipotekos atsisakius (CK 4.197 straipsnis). Kai šalys susitaria dėl hipotekos pabaigos, tokio susitarimo vykdymui taikomos bendrosios sutarčių taisyklės: įkeisto turto savininkas gali reikalauti hipoteką panaikinti tik tuo atveju, jeigu įvykdo sutartyje nustatytas sąlygas, ir priešingai – neįvykdęs sutarties jis negali reikalauti, kad kita šalis vykdytų priešines prievoles, toks jo reikalavimas neteisėtas ir negali būti ginamas teismo.

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, nurodydami, jog nėra pagrindo baigti hipoteką pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą (kai yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas), nes ieškovas kaip teisinį ieškinio pagrindą nurodė ir proceso metu rėmėsi kitu hipotekos pabaigos pagrindu – hipotekos kreditoriaus ir skolininko susitarimu (CK 4.197 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis kasacinio skundo teiginys neatitinka teismų procesinių sprendimų turinio. Bylą nagrinėję teismai, be kita ko, vertino ieškovo (kasatoriaus) ieškinio (ieškovas savo reikalavimą grindė abiem teisiniais pagrindais) reikalavimą dviem aspektais: hipoteka baigiasi, kai yra įvykdytas visas skolinis įsipareigojimas (CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas); hipoteka baigiasi kreditoriaus ir skolininko susitarimu (CK 4.197 straipsnio 3 dalis). Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovas turtą (esantį (duomenys neskelbtini) įkeitė skoliniam įsipareigojimui, kurio nėra įvykdęs, užtikrinti, todėl sprendė, kad reikalavimas dėl hipotekos pabaigos CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 pagrindu negali būti tenkinamas. Bylą nagrinėję teismai taip pat konstatavo, kad ieškovas (kasatorius) visiškai neįvykdė sutarties sąlygų, jog hipoteka būtų baigta šalių susitarimu (CK 4.197 straipsnio 3 dalis). Remiantis tuo, kas aptarta, nurodyti kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo ginčo santykių kvalifikavimo atmestini.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas šalių susitarimo dėl hipotekos pabaigos sąlygas, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193–6.195 straipsniuose, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne vieną kartą pabrėžta, kad sutarties aiškinimo tikslas – nustatyti, kokių tikslų ir teisinių padarinių siekė šalys; tikroji sutarties šalių valia turi būti nustatoma pagal reikšmingų aplinkybių, įtvirtintų įstatyme, visumą. Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ŽŪB „Eržvilko ūkininkų agroservisas“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-106/2002; 2009 m. balandžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009; 2010 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Ervin” v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB„Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; kt.). Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių susitarimo dėl hipotekos pabaigos aiškinimas teismų procesiniuose sprendimuose atitinka sutarčių aiškinimo taisykles ir įstatyme apibrėžtą hipotekos paskirtį – užtikrinti, kad skolininkas įvykdytų savo prievolę kreditoriui. Spręsdami dėl ginčo susitarimo dėl hipotekos pabaigos sąlygų turinio, teismai vertino Refinansavimo sutarties ir banko raštų dėl atsisakymo nuo hipotekos turinį, šalių paaiškinimus, komercinę dalykinę praktiką. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad tiek atskirais raštais dėl hipotekos nekilnojamajam turtui pabaigos, tiek Refinansavimo sutarties 40 punktu buvo susitartos sąlygos, kurias įvykdžius, atsakovas (bankas) atsisakys hipotekos ieškovo parduotam nekilnojamajam turtui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Refinansavimo sutarties turinį, banko raštus, šalių atstovų paaiškinimus ir kitus duomenis, sprendė, kad CK 4.197 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta hipotekos pabaiga šalių susitarimu buvo sąlyginė, todėl atsakovui (bankui) pareiga įvykdyti įsipareigojimus dėl hipotekos atsisakymo kyla tik tuo atveju, jeigu ieškovas įvykdo visas nustatytas sąlygas. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nurodė, kad pagal Refinansavimo sutarties nuostatas ir šalių išreikštą valią sudarant šią sutartį bei praktiką ją vykdant, tik pervedus į banko sąskaitą ne mažiau kaip 80 procentų nuo kiekvieno pagal pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyto parduoto nekilnojamojo turto kainos, atsakovas (bankas) panaikins hipoteką atskirai kiekvienam pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytam nekilnojamajam turtui. Minėta, kad kreditorius laisvai disponuoja teise atsisakyti hipotekos, todėl kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad kai kuriais atvejais bankas panaikino hipoteką turtui, už kurį į tranzitinę sąskaitą nebuvo sumokėta 80 procentų pardavimo kainos, nepaneigia teismo išvadų dėl sutarties turinio, nes vien šios aplinkybės kitų reikšmingų aplinkybių kontekste nepakanka pripažinti, kad toks buvo tikrasis šalių susitarimo dėl hipotekos pabaigos turinys. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovui (kasatoriui) šios sąlygos buvo žinomos, jis šio įsipareigojimo nesilaikė, į tranzitinę sąskaitą už dalį parduoto nekilnojamojo turto buvo pervedamos mažesnės nei Refinansavimo sutartyje ar atskiruose atsakovo raštuose nurodytos pinigų sumos, todėl jo reikalavimai dėl hipotekos pabaigos negali būti pripažinti teisėtais ir ginami teismo. Pažymėtina, kad bylos procesiniai dokumentai rodo, jog apie hipotekos panaikinimo sąlygą – reikalavimą pinigus už perkamą nekilnojamąjį daiktą sumokėti būtent į banko tranzitinę sąskaitą – sudarydami pirkimo–pardavimo sutartis žinojo ir tretieji asmenys (nekilnojamojo turto pirkėjai).

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas nesiaiškino, ar į buto pardavimo kainą, kurios 80 procentų turėjo būti pervesta atsakovui, patenka ir su butu parduodamos automobilių stovėjimo aikštelės kaina. Kasatoriaus teigimu, tikroji šalių valia buvo būtent parduotų apartamentų 80 procentų pardavimo sumos pervedimas į tranzitinę sąskaitą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šio argumento kasatorius anksčiau nekėlė, pirmosios ir apeliacinė instancijos teismuose jo nurodomos aplinkybės nebuvo nagrinėtos, todėl kasatorius tuo negali remtis (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Be to, kasatoriaus nurodoma aplinkybė neturi įtakos šalių sutarties aiškinimui. Nepriklausomai nuo to, kokia buvo kiekvienos pirkimo–pardavimo sutarties objekto sudėtis, ieškovo (kasatoriaus) ir atsakovo (banko) susitarimu, kaip jau ne kartą minėta, atsakovas įsipareigojo atsisakyti parduoto nekilnojamojo turto hipotekos, įvykdžius sutartyje nustatytas sąlygas, t. y. kai į banko sąskaitą bus pervesta ne mažiau kaip 80 procentų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos parduoto turto kainos.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai visiškai nevertino aplinkybės, jog atsakovas sau naudinga linkme traktuoja ir skaičiuoja 80 procentų ne nuo konkrečių apartamentų pardavimo kainos, bet ir nuo kiekvienam apartamentui priklausančio automobilių stovėjimo aikštelės kainos (kaip nurodyta pirmiau, šia aplinkybe kasatorius pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje nesirėmė), kad teismas tik formaliai konstatavo, jog ieškovas nevykdė šalių susitarimo dėl 80 procentų pardavimo lėšų pervedimo, tačiau visiškai netyrė atsakovo įsipareigojimų vykdymo, jo veiksmų šio ginčo kontekste; taip pat neįvertino banko veiksmų, užskaitant lėšas už atskirus nekilnojamojo turto objektus arba atsisakant tai daryti. Teisėjų kolegija vertina, kad šiais argumentais kasatorius tik išreiškia savo nesutikimą su teismų išvadomis dėl bylos faktų, tačiau nepagrindžia, kad teismai pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo proceso yra nuosekliai išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje DNSB,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. K. v. R. S., I. S., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šilo bitė“, A. D. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų ir jas aiškinančių teismų praktikos taisyklių. Teismų išvados grįstos bylos aplinkybių visumos vertinimu, bylą nagrinėję teismai tyrė šalių į bylą pateiktus ginčo išsprendimui reikšmingus įrodymus. Tai patvirtina pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų primtų sprendimo ir nutarties turinys. Teismai analizavo byloje pateiktas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, vertino, ar buvo šalių sutartimi nustatytos sąlygos dėl hipotekos panaikinimo pagal konkrečią pirkimo–pardavimo sutartį įgytam turtui. Pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta tokių duomenų, kad, esant įvykdytai šalių sutartai sąlygai dėl hipotekos pabaigos, atsakovas (bankas) būtų atsisakęs panaikinti hipoteką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti kasacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo sprendimui, todėl dėl jų nepasisako.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatyto pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Kasacinis teismas turėjo 165,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 27 d. pažyma). Teisėjų kolegijai netenkinus kasacinio skundo šios išlaidos priteistinos iš ieškovo UAB „Senamiesčio svečių namai“ (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio svečių namai“ (juridinio asmens kodas 125741691) valstybei 165,68 Lt (vieną šimtą šešiasdešimt penkis litus 68 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas