Dėl sutartinės prievolės pagal laidavimo sutartis vykdymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-56/2014

Proceso Nr. 2-55-3-02733-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 36.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc., veikiančio per Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovams M. B. ir D. Z. dėl sutartinės prievolės pagal laidavimo sutartis vykdymo; trečiasis asmuo – BUAB „Gera kaina LT“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasaciniu skundu keliamas klausimas, ar CK 6.86 straipsnyje nustatytu pagrindu (kreditoriaus atsisakymas savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo) galėjo pasibaigti laiduotojo prievolė pagal laidavimo sutartį, jei kreditorius formaliai tokio atsisakymo neišreiškė, tačiau turėtomis teisėmis patenkinti reikalavimą nesinaudojo ar naudojosi nepakankamai aktyviai ir dėl to realiai jomis pasinaudoti nebėra galimybės.

Taip pat keliamas klausimas dėl laiduotojo prievolės apimties sumažinimo CK 6.259 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, pagrindu.

Ieškovas Nordea Bank Finland Plc., veikiantis per Lietuvos skyrių, (toliau – ir Bankas) kreipėsi į teismą, remdamasis su atsakovais M. B. ir D. Z. sudarytomis laidavimo sutartimis, ir prašė priteisti iš jų solidariai 1 665 921,45 Lt – trečiojo asmens UAB „Gera kaina LT“ skolą ir palūkanas, mokėtinas pagal ieškovo ir trečiojo asmens kreditavimo ir banko sąskaitos kredito sutartis.

Byloje nustatyta, kad Bankas su UAB „Gera kaina LT“ 2008 m. sausio 23 d. sudarė kredito, o 2008 m. balandžio 10 d. – banko sąskaitos kredito (overdrafto) sutartis. UAB „Gera kaina LT“ prievolių pagal šias sutartis įvykdymas ieškovui užtikrintas atsakovų su ieškovu 2008 m. lapkričio 14 d. sudarytomis laidavimo sutartimis ir UAB „Gera kaina LT“ prekių įkeitimu. Nuo 2009 m. balandžio mėnesio trečiojo asmens įkeistų prekių vertė nebesiekė įkeitimo sutartyje nustatytos minimalios ribos ir nuosekliai mažėjo. Nuo 2009 m. pabaigos UAB „Gera kaina LT“ nebevykdė savo prievolių ieškovui, todėl 2010 m. vasario 12 d. pranešimu Bankas sutartis su UAB „Gera kaina LT“ nutraukė ir pareikalavo grąžinti visą kreditų sumą su palūkanomis ir kitomis mokėtinomis sumomis. 2010 m. kovo 10 d. Bankas su reikalavimu įvykdyti UAB „Gera kaina LT“ prievoles kreipėsi į atsakovus. Atsakovai pažymėjo, kad pagal Banko ir UAB „Gera kaina LT“ sutartis įkeistų UAB „Gera kaina LT“ prekių atsargų vertė turėjo būti pakankama prievolėms įvykdyti, tačiau įkeisto turto apimtis nuosekliai mažėjo, kol siekė tik 1/10 dalį sutartyse nustatytos vertės. Atsakovų nuomone, ieškovas yra atsakingas už galimybės patenkinti reikalavimą iš įkeistų prekių praradimą, todėl prašė atleisti juos nuo iš laidavimo sutarčių kylančių prievolių vykdymo pirmiau nurodytais CK 6.86 straipsnyje ir 6.259 straipsnio 1 dalyse nustatytais pagrindais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, pasisakydamas dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės CK 6.86 straipsnio pagrindu, konstatavo, kad trečiasis asmuo savo prievolių ieškovui įvykdymui užtikrinti buvo įkeitęs prekių atsargas. Įkeistų trečiojo asmens prekių vertė pagal sutartis turėjo būti ne mažesnė, negu 2 700 000 Lt, 2009 m. balandžio mėn. šis reikalavimas sumažintas iki 1 710 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad įkeisto turto vertė leido ieškovui savo pirmumo teisę panaudoti realiai ir efektyviai. Nustatyta, kad nuo 2009 m. kovo 31 d. trečiasis asmuo nebesilaikė susitarimo turėti grąžintiną kreditą užtikrinančios vertės prekių kiekį. Ieškovas pagal sutartį su trečiuoju asmeniu turėjo teisę reguliariai gauti ataskaitas apie trečiojo asmens veiklą ir įkeisto turto vertę, tačiau, turėdamas tokią teisę, sudarančią galimybę sekti turimo užtikrinimo įkeitimu efektyvumą, ja tinkamai nesinaudojo. Pagal kredito sutarties su trečiuoju asmeniu 10.1 punktą kreditorius turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir (arba) pareikalauti grąžinti visą ar dalį kredito ir (arba) pareikalauti papildomų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, jeigu trečiasis asmuo nesilaiko savo įsipareigojimų, įskaitant pagal prievolių įvykdymo užtikrinimo sandorius (sutarties 10.3.6 punktas). Ieškovas, neįgyvendindamas savo teisių skolininkui pagal sutartis, savo veiksmais leido trečiajam asmeniui jau nuo 2009 m. balandžio mėnesio naudotis kreditais be sutartyse privalomo užtikrinimo tinkamos vertės įkeitimu. Sutartis ieškovas nutraukė tik 2010 m. vasario 25 d., prieš tai nuo 2009 m. balandžio mėn. net nepareikalavęs iš trečiojo asmens papildomo užtikrinimo. Teismo vertinimu, taip ieškovas prisiėmė su tokiais savo veiksmais susijusių padarinių riziką ir sutiko su padėtimi, kurioje įkeitimas tapo neefektyvus ir nebeužtikrino prievolių pagal kredito sutartis įvykdymo, todėl teismas pripažino, kad ieškovas savo veiksmais atsisakė įkeitimo, o atsakovai tokiomis aplinkybėmis CK 6.86 straipsnio pagrindu turi būti atleisti nuo atsakomybės ieškovui. Teismas pažymėjo, kad atsakovai, vos tik gavę pranešimą apie ieškovo sutarčių su trečiuoju asmeniu nutraukimą, 2010 m. kovo mėn. siekė išsiaiškinti, kokios vertės įkeisto turto yra ir kaip keitėsi užtikrinimo įkeitimu priemonės vertė, tačiau ieškovas raštu atsakė, kad negali atsakyti į tokį klausimą, nes trečiasis asmuo nebendradarbiauja ir tokios informacijos (nei apie aktualią vertę, nei apie vertės pokyčius) neteikia. Tai, teismo vertinimu, papildomai patvirtina, kad ieškovas, nerinkęs informacijos apie įkeisto turto vertės pokyčius, savo teisėmis, kurios laiduotojų prievolių kreditoriui įvykdymo atveju atitektų laiduotojams, naudojosi nerūpestingai ir taip pažeidė atsakovų teisę gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto trečiojo asmens turto. Nors laidavimo sutartimis buvo nustatyta laiduotojo atsakomybė kreditoriui nepaisant esminio kreditavimo sutarčių su trečiuoju asmeniu pasikeitimo ir nepalankių padarinių laiduotojams atsiradimo, tačiau, teismo vertinimu, tokio susitarimo nepakanka, kad būtų nustatyta laiduotojų civilinė atsakomybė pagal laidavimo sutartį. Teismas, vertindamas, kad kreditorius veikė nerūpestingai – ne vien savo veiksmais atsisakydamas ir taip prarasdamas užtikrinimą įkeitimu, bet ir nekontroliuodamas kitų sutarčių sąlygų vykdymo – pagal sutarčių 10.3.12 punktą nevertindamas rodiklio, reikalaujančio trigubo EBITDA (pajamos prieš palūkanas ir mokesčius) ir kredito santykio bei trečiojo asmens neigiamo 2008 m. balanso, kurį ieškovas pats įvardija kaip ant bankroto ribos esančio verslo subjekto balansą ir nesiimdamas atitinkamų veiksmų, galėjusių sumažinti ar net užkirsti kelią nuostolių atsiradimui, konstatavo ieškovo kaip kreditoriaus pagrindinėje prievolėje kaltę. Nors nagrinėjamu atveju nenustatytas kreditoriaus prievolės pažeidimas pagal CK 6.64 straipsnį, teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas konstatuoti kreditoriaus kaltę dėl neatsargumo pagal CK 6.259 straipsnio 2 dalį ir taikyti CK 6.259 straipsnio 1 dalies taisyklę, papildomai pagrindžiant išvadą dėl ieškinio atmetimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 28 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį iš dalies tenkinti: priteisti ieškovui iš atsakovų solidariai 1 665 921,45 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog bankas atsisakė įkeitimo. Kredito ir overdrafto sutarčių 13.4 punkte nurodyta, kad jei bankas iš dalies ar visiškai nepasinaudoja savo teisėmis pagal sutarties terminus ir sąlygas arba neveikia taip, kaip turėjo teisę veikti pagal sutarties sąlygas, tai neapriboja jo teisių vėliau pasinaudoti sutarties terminais ir sąlygomis ir tai negali būti laikoma tokios teisės atsisakymu. Sutartyse taip pat nurodyta, kad tik vienareikšmis raštiškas Banko patvirtinimas gali būti laikomas Banko atsisakymu nuo savo teisės. Byloje nėra duomenų, kad Bankas būtų raštiškai ar kokiais nors kitais veiksmais atsisakęs savo teisių atgauti suteiktą kreditą. Pagal kasacinio teismo praktiką įkaito turėtojo teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio, bet nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010). Solidariosios laiduotojo prievolės atveju, jeigu kreditorius (įkaito turėtojas) pirmiausia nusprendžia pasinaudoti laiduotojo suteiktu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (laidavimu), bet ne įkeitimu, tai nereiškia, kad laiduotojo prievolė pasibaigė CK 6.86 straipsnio pagrindu, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB „DnB NORD“ bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3-P-537/2011). Taigi kreditoriaus, turinčio reikalavimo teisę į solidariuosius bendraskolius, reikalavimo į laiduotoją nukreipimas, nepasinaudojus įkeitimu, nereiškia šio daiktinio prievolių įvykdymo būdo atsisakymo, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju sprendžiamas klausimas dėl laiduotojų prievolių vykdymo, bet ne dėl sutartinės civilinės atsakomybės. Ginčo atveju laiduotojai neįrodinėja, kad jie negali vykdyti prievolės pagal laidavimo sutartis ir kad dėl to būtų kaltas Bankas, todėl CK 6.259 straipsnio 1 dalies nuostatos, reglamentuojančios skolininko atleidimą nuo civilinės atsakomybės, negalėjo būti taikomos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovas M. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. sprendimą, palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas niekada neginčijo ieškovo teisės pradėti išieškojimą iš solidariojo laiduotojo pirmiau nei iš turėto įkeitimo, tačiau teigia, kad ieškovas, elgdamasis aplaidžiai ir pažeisdamas teisės aktuose nustatytas pareigas, nepagrįstai apskritai delsė pradėti išieškojimą, kol nebeliko įkeisto turto, taip faktiškai atsisakęs turėto įkeitimo. Kasatoriaus įsitikinimu, tokiu atveju solidarusis laiduotojas turėtų būti atleistas nuo atsakomybės pagal CK 6.86 straipsnio nuostatas. Kasatoriaus nuomone, skolininkų teisių apsaugos garantijas laiduotojui numato ne tik laidavimo sutartis, bet taip pat kreditoriaus ir pagrindinio skolininko sutartis, nes laiduotojas laiduoja už konkrečią kito asmens prievolę, atsižvelgdamas į visas šios prievolės sąlygas, taip pat kreditoriaus ir skolininko asmenybes ir gali pagrįstai tikėtis, kad šalys laikysis pagrindinės sutarties, o ją pažeidus - aktyviai gins savo teises. Pagal teisės aiškinimą skundžiamame teismo sprendime bankai esant laidavimui nėra suinteresuoti tinkamai įgyvendinti sutartines ir imperatyviąsias teisės aktų nuostatas dėl kredito rizikos valdymo. Taip kreditoriai atleidžiami nuo bet kokių pareigų laiduotojų atžvilgiu, netgi nuo pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai bei laikytis teisės aktų reikalavimų. Toks aiškinimas neužtikrina šalių interesų pusiausvyros, taip pat prieštarauja bendriesiems teisės principams: teisingumo, protingumo ir sąžiningumo. Bankams nevykdant savo pareigų, laiduotojams tenka iš esmės atsakyti už jų aplaidų ir neteisėtą elgesį. Tai nesuderinama su ginčo šalių teisiniu statusu – ieškovas yra profesionalus finansuotojas – kredito įstaiga, o atsakovai yra fiziniai asmenys, nedalyvavę pagrindinio skolininko kapitale ir valdyme, jų prievolės buvo išvestinės iš pagrindinio skolininko prievolių.

2. Kredito rizikos valdymas reglamentuojamas Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1, 3, 6, 7 dalyse ir 32 straipsnio 3 dalyje, Bankų įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos banko 2005 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. 114 patvirtintose Minimalių paskolų vertinimo reikalavimų nuostatose (3, 14 punktai), Lietuvos banko 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 145 patvirtintose Vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo nuostatose (17, 18, 22, 23, 24, 25, 26, 27 ir 39 punktai). Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad finansų įstaiga, sudariusi sandorį, privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui. Atsižvelgiant į ieškovo ir pagrindinio skolininko sutartyse esančias nuostatas, užtikrinančias ieškovui galimybę valdyti kredito riziką, pripažintina, kad ieškovas pažeidė imperatyviuosius teisės aktų reikalavimus dėl pagrindinio skolininko kredito rizikos valdymo, nes pagrindinio skolininko būklė blogėjo per ilgą laiką, ieškovas tai žinojo, tačiau toleravo blogėjančią skolininko finansų būklę, nuosekliai mažėjančią prievolės užtikrinimų vertę ir nereikalavo papildomų užtikrinimo priemonių bei delsė veikti iki tol, kol skolininkas tapo visiškai nemokus, nors privalėjo tokį nemokumą identifikuoti gerokai anksčiau ketvirtinių metinių patikrinimų metu ir pasinaudoti prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis mažinant pagrindinio skolininko įsipareigojimus ieškovui. Bankas elgėsi nerūpestingai ir leido realizuoti prekių atsargas, tokius veiksmus pagrįsdamas rizikinga prezumpcija, kad internetinių pardavimų apyvartą bus galima išplėsti, o atsargų kiekio mažėjimas yra pageidautinas.

3. Kasatoriaus nuomone, ieškovas laikytinas atsisakiusiu savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo. CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, o CK 1.64 straipsnio 1 ir 2 dalyse – kad sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma bei, kad asmens valia gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes. CK 1.136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas. Šios bylos kontekste ieškovas, nors raštu ir neįtvirtino (neformalizavo) užtikrinimo priemonių atsisakymo, bet faktiškai, leisdamas pagrindiniam skolininkui parduoti įkeistą turtą nevykdant įsipareigojimų ieškovui, savo veiksmais atsisakė tos užtikrinimo priemonių dalies, kuri dėl tokių veiksmų buvo prarasta. Ieškovui nesinaudojant savo teisėmis ir pareigomis suvaldyti riziką, neliko galimybės pasinaudoti pagrindinio skolininko ieškovui suteiktomis prievolių vykdymo užtikrinimo priemonėmis, kurių bendra vertė siekė 2 224 138 Lt ir sudarė 123,66 proc. visų įsipareigojimų pagal kredito ir banko sąskaitos kredito sutartis sumos. Tuo atveju, jeigu ieškovas, veikdamas rūpestingai ir laiku, būtų nusprendęs pirmiausia pasinaudoti atsakovų laidavimais, tai atsakovams, įvykdžiusiems pagrindinio skolininko prievoles, būtų perėjusi regreso teisė į visus prievolės užtikrinimus, kurių turėjo ieškovas. Nagrinėjamu atveju dėl ieškovo neveikimo atsakovams realiai neliko galimybių įgyti teisę pasinaudoti buvusios apimties prievolių užtikrinimo priemonėmis.

4. CK 6.259 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nurodyta teisės norma šioje byloje netaikytina, nes joje vyksta ginčas dėl atsakovų, kaip laiduotojų, prievolių vykdymo, o ne civilinės atsakomybės jiems taikymo. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į tai, kad CK 6.86 straipsnis yra dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės, CK 6.259 straipsnio 1 dalyje vartojamas žodis „atsakomybė“ turėtų būti interpretuojamas plačiau ir apimti atleidimą ne tik nuo civilinės atsakomybės, bet ir nuo prievolės vykdymo. CK 6.82 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas. Kadangi laiduotojų prievolės yra išvestinės iš pagrindinio skolininko prievolių, tai laidavimo sutarčių pažeidimu gali būti laikomas netinkamas kredito ir banko sąskaitos kredito (už kurių vykdymą laiduota) vykdymas, taip pat imperatyviųjų teisės aktų pažeidimas, jeigu dėl tokio pažeidimo padidėja pagrindinio skolininko įsipareigojimų neįvykdymas ir analogiškai padidėja laiduotojų atsakomybė. Dėl ieškovo netinkamų veiksmų, kuriais jis leido pagrindiniam skolininkui disponuoti užtikrinimo priemonėmis, nevykdant įsipareigojimų ieškovui, buvo prarastos beveik 1,7 mln. Lt vertės užtikrinimo priemonės, į kurias regresą būtų turėję atsakovai, todėl šia suma turėtų būti mažinama atsakovų kaip laiduotojų atsakomybė.

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Kasatorius sąmoningai nutyli kai kurias esmines bylai aplinkybes: skolininko įkeistos prekės buvo kompiuterinė technika, kuri dėl nuolatinės šios srities pažangos ypač greitai nuvertėja ir yra likvidi tik gana ribotą laiko tarpą; ieškovas niekaip neapribojo skolininko ir laiduotojų laisvės pasirinkti, kokia verslo strategija ir konkrečiais veiksmais bus parduodamos kompiuterinės technikos atsargos; ieškovui nutraukus kredito ir overdrafto sutartis vos tik pradėjus mažėti prekių atsargų vertei, šias prekes parduodant priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto tvarka, t. y. iš varžytynių, jų realizacijos vertė būtų mažesnė nei buvusi parduodant skolininkui; sutarties nutraukimas yra ultima ratio priemonė; su ieškovo apeliaciniu skundu buvo pateikti duomenys, kad laiduotojai patys kreipėsi į ieškovą, prašydami nenuskaityti apyvartinių lėšų, nesiimti išieškojimo veiksmų iš prekių atsargų, todėl jų teiginys apie nepagrįstą ieškovo delsimą yra klaidinantis. Atsakovai buvo su pirminiais skolininkais UAB „FIS investicija“ ir UAB „Flopo informacinės sistemos“ bei pagrindiniu skolininku UAB „Gera Kaina LT“ susiję asmenys, ekonominiai šių juridinių asmenų savininkai. Laiduotojai patys inicijavo skolos perkėlimą nuo laiduotojų bendrovių bendrovei UAB „Gera Kaina LT“ ir ginčo laidavimo sutarties sudarymą, nes tai atitolino atsakovų prievolių vykdymą pagal pirmines laidavimo sutartis už UAB „Flopo informacinės sistemos“ ir UAB „FIS investicija“, kurios buvo nebepajėgios grąžinti iš ieškovo gautų kreditų su palūkanomis. Atsakovai elektroniniais laiškais ieškovui siūlė skolininko skolos restruktūrizavimo būdus, pabrėždami savo laidavimą, prašė sustabdyti bet kokius apyvartinių lėšų nurašymus, nes tai trikdo skolininko veiklą ir blogina galimybes ateityje vykdyti įsipareigojimus, nurodė, kad siekia skolininko prievolę perimti asmeniškai. Tai patvirtina, kad laiduotojai buvo tikrieji skolininko savininkai bei valdytojai, žinoję apie jų valdomų verslų būklę, turimų prekių vertes ir priiminėję esminius sprendimus.

2. Sukeliamų teisinių padarinių prasme teisių atsisakymas yra ypač reikšmingas juridinis faktas, todėl teisių negalima atsisakyti asmeniui jomis tiesiog nesinaudojant ar jų tiesiogiai neįgyvendinant, t. y. būnant pasyviam, tylint. Tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais (CK 1.64 straipsnio 3 dalis). Kredito ir overdrafto sutarčių 13.4 punkte nustatyta, kad tik vienareikšmis raštiškas banko patvirtinimas gali būti laikomas jo atsisakymu savo teisės.

3. Kasatoriaus teiginys, kad ieškovas atsisakė savo teisių, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes ieškovas yra pradėjęs išieškojimą iš įkeisto turto. Pripažinus, kad ieškovas savo teisių atsisakė, tektų pripažinti, jog Hipotekos skyrius prie Vilniaus miesto apylinkės teismo neturėjo teisės priimti kreditoriaus prašymo pradėti išieškojimą.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2011 m. gruodžio 29 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3-P-537/2011, kurioje buvo analizuojamas laidavimo ir prekių atsargų įkeitimo santykio klausimas, pažymėjo, kad solidariosios laiduotojo prievolės atveju, jeigu kreditorius (įkaito turėtojas) pirmiausia nusprendžia pasinaudoti laiduotojo suteiktu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (laidavimu), bet ne įkeitimu, tai nereiškia įkeitimo atsisakymo, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip, todėl negalima daryti išvados, kad laiduotojo prievolė pasibaigė CK 6.86 straipsnio pagrindu. Be to, plenarinė sesija nurodė, kad CK 6.80 straipsnio 2 dalyje ir 6.86 straipsnyje įtvirtintos taisyklės netaikomos, jeigu skolininko ir laiduotojo prievolė kreditoriui yra solidarioji, nebent būtų susitarta kitaip dėl užtikrinimo būdų eiliškumo taikymo. Dėl to laiduotojo prievolei esant solidariai, CK 6.86 straipsnio taikymo klausimas yra apskritai neaktualus, nes laiduotojas net neturi teisės reikalauti, jog kreditorius siektų reikalavimą patenkinti kitu nei laidavimas pagrindu.

5. Skolininkas savo prievolių ieškovui nebevykdė iš esmės tik nuo 2010 m. pradžios, todėl ieškovas neturėjo pagrindo įtarti skolininko, kad jis pažeidžia kitus įsipareigojimus, ir nutraukti sutartis bei reikalauti įvykdyti visą prievolę, o jam pažeidus įsipareigojimus, ieškovas ėmėsi adekvačių veiksmų. Tai, kad laiduotojai siūlė įvairius skolos restruktūrizavimo būdus, o skolininko vadovas teikė informaciją apie skolininko finansinę būklę, patvirtina, jog ieškovas kontroliavo kredito grąžinimo riziką. Sprendžiant, ar tikslingiau būtų buvę nedelsiant nutraukti įmonės veiklą ir siekti realizuoti prekes priverstine tvarka, ar leisti įmonei veikti ir pačiai rūpintis pardavimais, būtina įvertinti rinkos kontekstą, realią praktiką, analizuoti, kokios prekės buvo apskaitomos, kt. Skolininkas siekė sumažinti nelikvidžių prekių atsargų likučius, kad kuo labiau mažėtų jo veiklos sąnaudos, todėl buvo galima tikėtis, kad skolininko finansinė būklė pagerės ir kreditas bus grąžintas iš veiklos pajamų, o ne realizuojant užstatą priverstine tvarka. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad laiduotojai nesiėmė jokių veiksmų, kad prievolė būtų įvykdyta iš kitų užtikrinimo priemonių ir taip būtų išvengta prievolės vykdymo iš laiduotojų. Be to, kasatoriaus argumentai, kad ieškovas netinkamai valdė pagrindinio skolininko kreditavimo riziką, nebuvo vertinti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų, todėl jie negali būti laikomi kasacijos dalyku.

6. Ieškovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendime išdėstyta pozicija, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti CK 6.259 straipsnio 1 dalį kaip laiduotojų atleidimo nuo atsakomybės pagrindą, nes byloje nėra keliamas sutartinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas, o prašoma įpareigoti laiduotojus vykdyti prievolę natūra. Civilinė atsakomybė yra savarankiška, kokybiškai nauja prievolė atlyginti nuostolius arba sumokėti netesybas, kuri atsiranda pažeidus sutartyje ar įstatymuose numatytas pareigas bei negali būti sutapatinama su pagrindine prievole atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, pavyzdžiui, grąžinti paimtą paskolą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 6.86 straipsnio taikymo galimybės solidariojo laidavimo atveju

Teisėjų kolegija nesutinka su atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytu argumentu, kad CK 6.86 straipsnyje nustatytas laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės pagrindas apskritai netaikomas solidariojo laidavimo atveju. Šios teisės normos nuostata sistemiškai susijusi su CK 6.83 straipsnio 1 ir 4 dalimis. Skirtingai nei subsidiariojo laidavimo atveju, kai laiduotojas turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), esant solidariajam laidavimui kreditoriaus turimos kitos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės yra itin reikšmingos laiduotojų subrogacinių teisių įgyvendinimui. Kadangi solidarusis laiduotojas neturi teisės nurodyti kreditoriui nukreipti išieškojimą į pagrindinio skolininko turtą ar reikalauti pirmiau pasinaudoti kitomis jo turimomis užtikrinimo priemonėmis, atsisakydamas užtikrinimo kreditorius pasunkina laiduotojo galimybę pasinaudoti CK 6.83 straipsnyje nustatytomis teisėmis. Įstatymų leidėjas nustatė tokio kreditoriaus elgesio padarinius – laiduotojo atleidimą nuo atsakomybės už prisiimtos laidavimo prievolės vykdymą. Ši nuostata yra svarbi kaip užtikrinanti kreditoriaus ir solidariojo laiduotojo teisėtų interesų apsaugos pusiausvyrą. Skirtingai nei CK 6.80 straipsnio 2 dalies atveju, CK 6.86 straipsnyje nenustatyta ribojimų taikyti jo nuostatas solidariojo laidavimo atveju, todėl jos gali būti taikomos.

Dėl kreditoriaus neveikimo kaip pagrindo konstatuoti savo teisių atsisakymą ir taikyti CK 6.86 straipsnio nuostatas

Kasatoriaus nuomone, remiantis CK 6.86 straipsnio nuostatomis, kreditoriaus atsisakymas savo teisių pasinaudoti kitomis turėtomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis konstatuotinas ne dėl to, kad jis nusprendė pirmiau pasinaudoti laidavimu nei įkeitimu, bet dėl tokio kreditoriaus neveikimo, dėl kurio įkeitimas prievolės įvykdymo realiai jau nebeužtikrina.

Pagal CK 6.86 straipsnį laidavimo pasibaigimo pagrindas yra kreditoriaus atsisakymas savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, t. y. kreditoriaus laisva valia atsisakyti savo teisės. Ši teisės norma nėra suformuluota kaip sankcija už kreditoriaus neveikimą ar nepakankamai aktyvų veikimą įgyvendinant savo teises.

Šioje byloje ginčas kilo dėl nurodytoje teisės normoje įtvirtinto teisės atsisakymo sąvokos aiškinimo. Teisės atsisakymas kvalifikuotinas kaip juridinę reikšmę turintis veiksmas – asmens valios panaikinti savo civilinę teisę ir ją atitinkančią kito asmens pareigą, išraiška, t. y. vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 1, 3 dalys). Įstatyme nustatyti reikalavimai valios išraiškos ir sandorio formai (CK 1.64, 1.71-1.74 straipsniai). Kad būtų galima konstatuoti išreikštą valią, t. y. jos tikrąją prasmę, ji turi būti išreikšta pakankamai aiškiai, nedviprasmiškai. Reikalavimo valios išraiškos aiškumui griežtumas vertintinas kaip tiesiogiai proporcingas sandorio reikšmingumui. Valios trūkumai gali būti pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Pagal CK 1.63 straipsnio 5 dalį vienašaliams sandoriams prievoles ir sutartis reglamentuojančios teisės normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas užtikrina, kad teisinius santykius sukuriančia, pakeičiančia ar panaikinančia bus laikoma tik laisva valios išraiška, kai išreiškiamos valios turinys yra pasirinktas asmens nuožiūra. Dėl to vien tik kitų asmenų taikomas plečiamojo pobūdžio teisės normų interpretavimas ir tam tikrą valią išreiškusio asmens veiksmų reikšmės aiškinimas negali būti pagrindas spręsti apie šio asmens išreikštos valios turinį. Sutiktina su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais (CK 1.64 straipsnio 3 dalis), todėl, nesant tokio susitarimo ar atitinkamos įstatymo nuostatos, teisių negalima atsisakyti asmeniui jomis tiesiog nesinaudojant ar jų tiesiogiai neįgyvendinant, t. y. būnant pasyviam, tylint. Be to, pažymėtina, kad kredito ir overdrafto sutarčių 13.4 punkte nustatyta, jog tik vienareikšmis raštiškas banko patvirtinimas gali būti laikomas jo atsisakymu savo teisės.

Vertinant, ar buvo išreikšta kreditoriaus valia atsisakyti savo teisių į prievolės įvykdymo užtikrinimą įkeitimu, gali būti svarbūs kredito ir prievolių įvykdymo užtikrinimo sutarčių šalių veiksmai, netiesiogiai turintys įtakos sprendimui dėl pasinaudojimo savo atitinkamomis teisėmis. Duomenys apie tai, kad laiduotojai susiję su skolininku ir jų aktyvus veikimas sprendžiant prievolių vykdymo klausimus pripažintini reikšmingais ir sumažinančiais kreditoriaus poreikį kuo greičiau panaudoti prievolės užtikrinimo priemones ir sudaryti sąlygas laiduotojams išvengti prievolės vykdymo pagal laidavimo sutartis bei atitinkamų nuostolių, nes laiduotojai, faktiškai būdami susiję su skolininku asmenimis, turėjo galimybių žinoti skolininko finansinę padėtį ir patys galėjo veikti savo nuožiūra siekdami apsaugoti savo interesus.

Laidavimui yra būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį jis laiduoja tokio asmens kreditoriui. Protingas ir apdairus asmuo nelaiduotų už asmenį, su kuriuo jis visiškai nesusijęs, gerai nežino apie jo pajėgumą įvykdyti prisiimtas prievoles, neturi galimybių nuolat gauti patikimą informaciją iš asmens, už kurį laiduojama, dėl pajėgumo įvykdyti prievolę pasikeitimo. Dėl to kreditorius neprivalo užtikrinti, kad laiduotojas būtų maksimaliai apsaugotas nuo prievolės vykdymo kreditoriui už asmenį, už kurį laiduota, šiam neįvykdžius savo įsipareigojimų, nebent būtų susitarta kitaip. Laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau. Kad skolininko prievolės vykdymas būtų efektyviai kontroliuojamas ir užtikrinama laiduotojo teisėtų interesų apsauga, įstatymų leidėjas neapsiribojo atitinkamas laidavimu užtikrintos prievolės vykdymo priežiūros teises suteikdamas kreditoriui, tačiau tokias teises suteikė ir laiduotojui, kartu įpareigodamas kreditorių laiduotojui suteikti apie skolininką informaciją, kurią laiduotojas turi teisę gauti (CK 6.80 straipsnio 1 dalis).

Solidariojo laidavimo atveju laiduotojo atsakomybė yra daug platesnė nei subsidiariojo laiduotojo – solidarus laiduotojas atsako kreditoriui kartu su skolininku kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad jie prievolę vykdytų bendrai ar skyrium (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Laiduotojo atsakomybė iš esmės „susilieja“ su skolininko atsakomybe kreditoriui, todėl faktiškai laiduotojas prisiima turtinę atsakomybę (atsakomybę savo turtu) ir už tai, kad skolininkas neišsaugojo įkeistų daiktų vertės ar kitų kreditoriaus turimų teisių efektyvumo, pakankamo prievolei įvykdyti. Atsižvelgiant į solidariojo laiduotojo prisiimamus įsipareigojimus, solidariosios laidavimo prievolės prisiėmimas laikytinas didesnio laiduotojo pasitikėjimo asmeniu, už kurį laiduojama, artimesnių ryšių su juo išraiška nei subsidiariosios laidavimo prievolės atveju, nes šie jų ryšių bruožai svarbūs laiduotojo teisėtų interesų apsaugai, kuria savarankiškai privalo rūpintis laiduotojas, o ne skolininko kreditorius.

Kreditorius turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti prievolės užtikrinimo priemonėmis, taip pat teisę spręsti, kada, kokiomis jų pasinaudoti, o jų nepanaudojimas neigiamus padarinius kreditoriui sukelia tuo, kad jis sumažina savo galimybes pasiekti, jog skolininko prievolė būtų įvykdyta. Pareigą bankui valdyti kredito riziką nustato ne šalių susitarimas, bet viešosios teisės normos, kurių paskirtis – užtikrinti finansų įstaigų sistemos stabilumą, todėl už jų netinkamą vykdymą bankui gali būti taikomos atitinkamos administracinio poveikio priemonės, tačiau tai nėra pagrindas kilti sutarties šalių ir įstatyme nenustatytiems teisiniams padariniams prievoliniuose teisiniuose santykiuose su laiduotoju.

Spręsti, kad kreditorius pakeitė prievolės sąlygas, pablogindamas laiduotojo padėtį, būtų pagrindas, jei ta padėtis atsirado dėl nuo kreditoriaus priklausančių priežasčių, kurių laiduotojas, sudarydamas sutartį, negalėjo numatyti, taip pat jei kreditorius savo nepateisinamais veiksmais ar neveikimu adekvačiai atitinkamoje situacijoje peržengtų protingumo kriterijaus ribas. Galimybė, kad kreditorius nepasinaudos kitomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, yra pakankamai reali, ji priklauso ir nuo kreditoriaus apdairumo, rūpestingumo, tačiau įstatymas, o nagrinėjamu atveju – ir sutartis – nenustato kreditoriaus atsakomybės laiduotojui už veiksmus, kurie pirmiau nurodytais bruožais nepasižymėjo. Jei laidavimo sutartyje nesutarta, laiduotojas neturi pagrindo reikalauti, kad kreditoriaus veiksmai, užtikrinant skolininko prievolės įvykdymą kitų nei laidavimas prievolės užtikrinimo priemonių panaudojimu būtų maksimaliai efektyvūs ir laiduotojui netektų vykdyti prisiimtos prievolės už skolininką. Nepasiteisinęs nepasinaudojimas prievolės užtikrinimo priemone atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes gali būti vertinamas kaip verslo rizikos išraiška, dėl kurios kreditorius prievolės įvykdymą siekia užtikrinti ne viena, bet keliomis priemonėmis.

Dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės sąvokos aiškinimo

Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į tai, kad CK 6.86 straipsnyje nurodyta apie laiduotojo atleidimą nuo atsakomybės, CK 6.259 straipsnio 1 dalyje vartojamas žodis „atsakomybė“ turėtų būti interpretuojamas plačiau ir apimti atleidimą ne tik nuo civilinės atsakomybės, bet ir nuo prievolės vykdymo, taikytina CK 6.259 straipsnio 1 dalies nuostata, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės.

Teisėjų kolegija dėl CK 6.259 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo sutinka su ieškovo pozicija atsiliepime į kasacinį skundą, kad ieškovas į teismą kreipėsi dėl sutartinės prievolės įvykdymo, o ne dėl civilinės atsakomybės taikymo, kuri yra savarankiška, kokybiškai nauja prievolė, kylanti dėl sutarties ar įstatymo pažeidimo bei negali būti sutapatinama su pagrindine prievole atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, pavyzdžiui, grąžinti paimtą paskolą. Tokios nuostatos laikosi kasacinis teismas, ne kartą tai nurodęs, priimtose nutartyse (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Alrosta“ v. UAB „Immobilitas“, bylos Nr. 3K-3-19/2009; 2011 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. T. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2011; kt.). Kolegija pažymi, kad dėl laidavimo ir civilinės atsakomybės institutų skirtumo ne CK 6.259 straipsnio 1 dalyje vartojamas žodis „atsakomybė“ turėtų būti interpretuojamas plačiau ir apimti atleidimą nuo prievolės vykdymo, bet CK 6.86 straipsnyje vartojama sąvoka „atleidimas nuo atsakomybės“ turi būti suprantama kaip atleidimas nuo prisiimto įsipareigojimo vykdyti prievolę.

Taip pat pažymėtina, kad atsakovai, manydami, jog egzistuoja pagrindas ieškovo civilinei atsakomybei už dėl ieškovo veiksmų atsakovams kilusią žalą, gali reikšti atitinkamą reikalavimą ieškovui tokią žalą atlyginti.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 7341,13 Lt. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad ieškovo prašymas tenkintinas iš dalies, priteisiant 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 38,74 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi priėmus atsakovo kasacinį skundą kartu atidėtas 20 659 Lt žyminio mokesčio mokėjimas iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Dėl to išnagrinėjus bylą kasacine tvarka iš atsakovo M. B. priteistina 20 659 Lt žyminio mokesčio Lietuvos valstybei.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti Nordea Bank Finland Plc. Lietuvos skyriui (j. a. k. 112025592) iš M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2000 (du tūkstančius) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 20 659 Lt (dvidešimt tūkstančių šešis šimtus penkiasdešimt devynis litus) atidėto mokėti žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 38,74 Lt (trisdešimt aštuonis litus 74 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Rimvydas Norkus

Vincas Verseckas