Baudžiamoji byla Nr. 2K-36-697/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41697-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.4.2.6; 1.1.1.5.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. K. (I. K.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 7 dalį 1883 Eur (50 MGL dydžio) bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas suėmimo laikas nuo 2017 m. rugpjūčio 15 d. iki 16 d. (dvi dienos), vieną dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai (BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktis), ir I. K. paskirta galutinė bausmė – 1732,36 Eur (46 MGL dydžio) bauda, sumokant per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi ir 68 straipsniu, I. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta iš I. K. išieškoti transporto priemonės „VW Jetta“ (valst. Nr. HOV 573) vertę atitinkančią pinigų sumą – 8840 Eur.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 26 d. nutartis, kuria nuteistojo I. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. I. K. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugpjūčio 15 d. apie 14.45 val. Vilniuje, Konstitucijos pr., ties pastatu Nr. 12, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkte nustatytą draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviam, vairavo automobilį „VW Jetta“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 prom. alkoholio (alkotesteriu „Alcotest 7510“ Nr. ARJK-0071 (patikros sertifikatas Nr. 0624083) nustatyta 2,6 prom.).
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis I. K. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Abiejų instancijų teismai, antrą kartą nuteisdami kasatorių už tą patį teisės pažeidimą, netinkamai aiškino ir taikė BK 2 straipsnio 6 dalį ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnį, taip pat BK 281 straipsnio 7 dalį, neteisėtai išplėsdami baudžiamosios atsakomybės ribas. Be to, buvo iš esmės pažeistos ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nes teismai padarė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu nepagrįstas išvadas, nepašalino byloje kilusių abejonių ir pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą bei įrodymų pakankamumo reikalavimą. Abiejų instancijų teismai nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos dėl non bis in idem principo taikymo.
2.2. Teismų praktikoje pasisakyta, kad non bis in idem principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir apskritai baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą, kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY3LTc4OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-167-788/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-167-788/2015">2K-167-788/2015</a>). Be to, šis principas draudžia bausti asmenį traukiant jį už tą pačią veiką ir administracinėn, ir baudžiamojon atsakomybėn (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2003, 2K-30-696/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY3LTc4OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-167-788/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-167-788/2015">2K-167-788/2015</a>, 2K-435-677/2016, 2K-109-788/2016, 2K-7-29-942/2016).
2.3. Dėl padaryto KET pažeidimo 2017 m. rugpjūčio 15 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, o 2017 m. rugpjūčio 16 d. kasatoriui įteiktas pranešimas apie įtarimą. 2017 m. rugpjūčio 28 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-41697-17 kasatoriui buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai jo kaltės įrodymų, o pareigūnai įpareigoti pradėti administracinio nusižengimo teiseną dėl to, kad jis vairavo transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio. Vykdant prokuroro nurodymą, 2017 m. rugsėjo 7 d. jam buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio 7 dalį ir 424 straipsnio 3 dalį ir byla perduota nagrinėti teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 6 d. nutarimu pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį kasatoriui paskyrė administracinę nuobaudą – 1200 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams, o pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį bylą nutraukė. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 12 d. nutartimi apylinkės teismo nutarimą palikto nepakeistą.
2.4. Po to, kai kasatoriui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2017 m. rugsėjo 28 d nutarimu buvo panaikintas apylinkės prokuratūros 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą kasatoriui ir ikiteisminis tyrimas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atnaujintas. Pabaigus atnaujintą ikiteisminį tyrimą, 2017 m. gruodžio 18 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui, šis skundžiamu nuosprendžiu pripažino kasatorių kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, nepaisydamas to, kad jam 2018 m. sausio 12 d. įsiteisėjo teismo nutarimas skirti administracinę nuobaudą. Taigi nuo 2017 m. rugsėjo 28 d. dėl kasatoriaus lygiagrečiai vyko du procesai dėl to paties įvykio – administracinis ir baudžiamasis – ir šiuo metu kasatorius už tą patį teisės pažeidimą yra nubaustas administracine ir baudžiamąja tvarka. Jau pats baudžiamasis procesas po galutinio sprendimo administracinio nusižengimo byloje priėmimo yra neteisėtas.
2.5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo non bis in idem principo pažeidimą, tačiau dvigubo nubaudimo problemos neišsprendė, baudžiamosios bylos BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu nenutraukė, tik nurodė pačiam I. K. kreiptis į teismą ANK nustatyta tvarka dėl administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo ir jam paskirtos administracinės nuobaudos panaikinimo. Tačiau kasatorius neprivalo kreiptis dėl administracinio proceso atnaujinimo, nes valstybė pati pasirenka, už kurį iš padarytų pažeidimų turi būti persekiojama (EŽTT 2001 m. gegužės 9 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97). EŽTT byloje Šimkus prieš Lietuvą konstatuota, kad asmuo neprivalo pasinaudoti tokia teisinės gynybos priemone, nes principo non bis in idem laikymosi pareiga tenka nacionalinėms institucijoms, bet ne traukiamam atsakomybėn asmeniui. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad ANK 660 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 mėnesių kreipimosi terminas dėl administracinės bylos atnaujinimo jau yra pasibaigęs.
2.6. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl non bis in idem principo pažeidimo ir, nepaisydamas prieš tai minėtos teismų praktikos ir netinkamai aiškindamas baudžiamąjį įstatymą, neteisėtai konstatavo, kad kasatorius, neblaivus vairuodamas transporto priemonę, o po to pristatytas į Vilniaus priklausomybės ligų centrą vengdamas neblaivumo patikrinimo, t. y. atsisakydamas dalyvauti tyrime ir duoti kraujo, padarė savo pobūdžiu visiškai skirtingus teisės pažeidimus (nesutampa veikų pradžios ir pabaigos momentai, padarymo vieta).
2.7. Sprendžiant dvigubo nubaudimo problematiką turėtų būti nustatomos keturios sąlygos: 1) persekiojamas ir baudžiamas tas pats asmuo; 2) inkriminuojama ta pati veika (idem); 3) procesų, kuriais skiriamos sankcijos, dubliavimas (bis); 4) vienas iš dviejų sprendimų turi būti galutinis. Šioje byloje reikšminga sąlyga yra veikos tapatumas (idem), kitos sąlygos byloje yra nustatytos, ir dėl jų teisinio ginčo nėra. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad nėra non bis in idem pažeidimo, nes nenustatyta idem sąlyga, esminę reikšmę suteikė veikų kvalifikavimui. Tačiau EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad, sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum, o ne idem crimen (EŽTT sprendimai bylose Kiiveri prieš Suomiją, Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, A ir B prieš Norvegiją, Lauko prieš Slovakiją). Nagrinėjamu atveju tiek administracinis nusižengimas, nurodytas ANK 422 straipsnyje, tiek nusikalstama veika, nurodyta BK 281 straipsnio 7 dalyje, saugo tą patį teisinį gėrį – eismo saugumą. Vairuojant neblaiviam ir atsisakant tikrintis neblaivumą kėsinamasi į tą patį objektą – nustatytą transporto saugumo tvarką. ANK 422 straipsnio ir BK 281 straipsnio 7 dalies normų prigimtis, paskirtis ir tikslas taip pat yra tapatūs – sulaikyti asmenis nuo vairavimo transporto priemonių apsvaigus nuo alkoholio. Abu šie teisės pažeidimai neatsiejamai susiję – asmuo baudžiamas, nes vairavo transporto priemonę neblaivus, arba jis įtariamas, kad vairavo neblaivus (atsisakymo tikrintis atveju). Svarbu tai, kad ANK 422 straipsnio pavadinimas „Transporto priemonių vairavimas, kai tai daro neblaivūs arba apsvaigę nuo <...> vairuotojai“ iš esmės tapatus BK 281 straipsnio 7 dalies dispozicijai. Iš to išplaukia, kad nors abu straipsniai įtvirtinti skirtinguose kodeksuose ir už juos nustatyta skirtingų rūšių atsakomybė (skiriasi idem crimen), jie abu draudžia tą patį elgesį – vairavimą esant neblaiviam (idem factum). Tai teisiškai reikšminga aplinkybė, patvirtinanti veikų tapatumą principo non bis in idem prasme.
2.8. Prieš tai galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 4 dalies norma, analogiškai kaip ir dabartinė BK 281 straipsnio 9 dalies norma, nustatė, kad atsisakymas tikrintis neblaivumą prilyginamas sunkaus girtumo būsenai. Priėmus ANK, tokio prilyginimo nebeliko, nes už tai yra taikoma baudžiamoji atsakomybė, tačiau tai nekeičia fakto, kad atsisakymas tikrintis neblaivumą yra prilyginamas ir tapatus asmens neblaivumui. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, abu šie pažeidimai yra tiesiogiai tarpusavyje susiję, tiek teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, tiek teismo nutarimas administracinio nusižengimo byloje grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad jis neblaivus vairavo transporto priemonę, jam alkotesteriu buvo nustatytas 2,6 prom. neblaivumas, o nuvežtas paimti kraujo mėginio atsisakė ištyrimo. Šių abiejų veikų tarpusavio ryšys tampa akivaizdus išanalizavus, kokiu pagrindu I. K. buvo pristatytas į Vilniaus priklausomybės ligų centrą. Bylos duomenimis, po kasatoriaus sulaikymo policijos pareigūnai alkotesteriu nustatė jam 2,6 prom. neblaivumą. Kasatorius neatsisakė pasitikrinti alkotesteriu, todėl ANK prasme jo neblaivumas buvo nustatytas. Kadangi BK 281 straipsnio 7 dalies dispozicija reikalauja nustatyti alkoholio koncentraciją kraujyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 3 punktu, I. K. buvo pristatytas į sveikatos priežiūros įstaigą kraujui ištirti. Toks teisinis reglamentavimas rodo, kad I. K. buvo vežamas į sveikatos priežiūros įstaigą, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir surinkti jo kaltę padarius nusikalstamą veiką pagrindžiančius įrodymus. Kasatoriaus vežimas ištirti kraują yra siejamas tik su įrodinėtinu BK 281 straipsnio 7 dalies reikalavimu nustatyti alkoholio kiekį kraujyje ir siekiu patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn už vairavimą neblaiviam, kai jo neblaivumo laipsnis vairavimo metu viršija 1,5 prom., bet ne su administracinės nuobaudos paskyrimo procesu. Jei nebūtų nustatytas 2,6 prom. neblaivumas alkotesteriu, kasatorius nebūtų pristatytas į sveikatos priežiūros įstaigą, nes tam nebūtų buvę jokio teisinio pagrindo. Taigi tiek kasatoriaus vairavimas neblaiviam, kai jam alkotesteriu nustatytas 2,6 prom. neblaivumas, tiek jo vežimas į sveikatos priežiūros įstaigą, siekiant ištirti jo kraują, yra tiesiogiai susiję, išplaukiantys iš to paties fakto, nes be vieno nebūtų ir kito. Abiejų šių pažeidimų faktinės aplinkybės laiko, erdvės ir objekto požiūriu sudaro neatskiriamą visumą (idem factum). O tai, remiantis EŽTT sprendime Zolotukhin prieš Rusiją pateiktais išaiškinimais, reiškia abiejų veikų tapatumą ir idem sąlygos nustatymą.
2.9. Tai, kad veikos yra tapačios non bis in idem principo prasme, patvirtina ir faktas, kad, pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, lygiagrečiai jam nebuvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį. Protokolas už vengimą tikrintis neblaivumą jam buvo surašytas tik po to, kai ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.
2.10. Vilniaus apygardos teismas nutartyje administracinio nusižengimo byloje įžvelgė non bis in idem principo pažeidimą, jeigu kasatorius po administracinės nuobaudos paskyrimo būtų nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje laikėsi tokios pačios pozicijos, o apeliacinės instancijos teismas (Vilniaus apygardos teismas) non bis in idem principo pažeidimo neįžvelgė. Aptariamu atveju, įsiteisėjus apygardos teismo nutarčiai administracinio nusižengimo byloje ir skundžiamam nuosprendžiui baudžiamojoje byloje, susidarė tokia situacija, kad tas pats Vilniaus apygardos teismas dviejuose procesuose – administraciniame ir baudžiamajame – dėl non bis in idem principo priėmė visiškai priešingus sprendimus. Toks teisinis neapibrėžtumas nesuderinamas su teisinės valstybės principu. Be to, kasatorių nubaudus už atsisakymą tikrintis neblaivumą, o vėliau jį nuteisus ir už vairavimą neblaiviam, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas versti duoti parodymus prieš save. Įgyvendindamas šią konstitucinę teisę ir atsisakydamas kraujo tyrimo, kasatorius buvo už tai nubaustas, nes jo vežimas į sveikatos priežiūros įstaigą tikrinti kraujo buvo siejamas ne su administracinio nusižengimo tyrimo procesu, bet siekiant jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir surinkti jo kaltę patvirtinančius įrodymus.
2.11. Kasatorius nepagrįstai nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Atsakomybė pagal šį baudžiamąjį įstatymą galima tik nustačius, kad asmuo vairavo automobilį neblaivus, kai jo kraujyje yra daugiau negu 1,5 prom. alkoholio. Vadinasi, yra būtinas įtariamojo alkoholio koncentracijos biologinėse terpėse, t. y. kraujyje, ištyrimas. Tai sietina su tuo, kad baudžiamojoje byloje neturi būti jokių abejonių, kad kaltinamo asmens alkoholio koncentracija veikos padarymo metu kraujyje viršijo 1,5 prom. Tikslios alkoholio koncentracijos nustatymas įtariamojo kraujyje yra esminė nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, sudėties dalis. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-697/2018 pateiktas išaiškinimas, kad per ilgą BK 281 straipsnio galiojimo laikotarpį susiformavo nuosekli teismų praktika, kuri pripažįsta įvairius įrodinėjimo būdus nustatant apsvaigimo nuo alkoholio laipsnį ir alkoholio kiekį kraujyje, aktualus tik nagrinėjant bylas pagal BK 281 straipsnio 2–6 dalis, nes pagal šias normas nėra būtina nustatyti konkretaus ir tikslaus apsvaigimo laipsnio, užtenka įrodyti, kad asmens neblaivumas viršijo 0,41 prom., todėl ir įrodinėjimo laipsnis šiuo aspektu yra gerokai mažesnis. Nagrinėjamu atveju, įstatymų leidėjui priėmus BK 281 straipsnio 7 dalį, būtina nustatyti konkretų apsvaigimo laipsnį, kuris yra pakankamai didelis, viršijantis 1,5 prom.
2.12. ANK 422 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad asmens neblaivumas gali būti nustatomas keliais būdais: 1) paėmus ir ištyrus pažeidėjo kraujo mėginį, 2) sertifikuotu alkotesteriu išmatavus pažeidėjo alkoholio koncentraciją jo iškvėptame ore, o BK 281 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtintas vienintelis galimas alkoholio koncentracijos nustatymas – įtariamojo kraujo ištyrimas. Tikslios alkoholio koncentracijos nustatymas yra esminė nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, sudėties dalis. Abiejų instancijų teismai padarė neteisėtas, teisinio reguliavimo neatitinkančias išvadas, kad nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymui pagrįsti gali būti pasitelkiamos alternatyvios įrodinėjimo priemonės, taip išplėsdami baudžiamosios atsakomybės ribas. Alternatyvaus neblaivumo nustatymo būdo ar metodo šis baudžiamasis įstatymas nenurodo. Neištyrus asmens kraujo ir nenustačius jo tikslaus apsvaigimo laipsnio, visada lieka abejonė, ar neblaivumo laipsnis viršijo įstatymo uždraustą ribą, o jeigu viršijo – tai kiek ir ar viršijimas nepatenka į paklaidos ribas. Galiojančiuose teisės aktuose neįtvirtintos galimybės asmens alkoholio kiekio koncentraciją kraujyje nustatyti remiantis techniniu prietaisu – alkotesteriu ar liudytojų parodymais. Priešingai, Lietuvos Respublikoje įteisintas vienintelis alkoholio koncentracijos kraujyje nustatymo būdas – dujų chromatografinis metodas. Tai nustatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V- 505 patvirtintų Medicininės apžiūros neblaivumui ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo ir bendros asmens būklės įvertinimo metodikų 8.10 punkte. Be to, šiame punkte nurodyta, kad kiti alkoholio kiekio kraujyje nustatymo metodai gali būti tik pagalbiniai, taigi jie negali būti lemiantys. Tai teismo posėdyje patvirtino ir specialistas, jis nurodė, kad, nesant kraujo tyrimo, asmens būklės įvertinimas neatliekamas ir išvada dėl apsvaigimo laipsnio neteikiama.
2.13. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodo, kad, siejant asmens neblaivumo nustatymą tik su kraujo tyrimu, susidaro tokia situacija, kad asmens veikos kvalifikavimas priklauso nuo šio asmens tolesnio elgesio ir kad tokiu atveju asmuo, kuris sutinka tikrintis blaivumą, atliekant kraujo tyrimus, atsiduria teisiškai blogesnėje situacijoje nei to vengiantis asmuo. Kraujo tyrimas yra siejamas su įtariamojo kaltės įrodymų rinkimu, įtariamas asmuo turi teisę neduoti parodymų prieš save (Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis), atsižvelgiant į tai asmens teisinė padėtis negali būti bloginama dėl to, kad jis pasinaudojo šia jam suteikta teise ir atsisakė tikrinti kraują. Be to, šiuo atveju kaip tik kasatorius atsidūrė blogesnėje situacijoje, nes sutiko pasitikrinti alkotesteriu, – jeigu jis būtų atsisakęs ne tik kraujo tyrimo, bet ir neblaivumo patikrinimo alkotesteriu, jis būtų nubaustas tik už atsisakymą tikrintis neblaivumą ir baudžiamoji byla apskritai nebūtų iškelta. Tik dėl to, kad jis sutiko pasitikrinti neblaivumą alkotesteriu, jo teisinė padėtis pasunkėjo.
2.14. Teismai konstatavo, kad alkotesteris, kuriuo I. K. buvo nustatytas neblaivumas, turi technines savybes perskaičiuoti alkoholio koncentraciją iškvėptame ore į koncentraciją kraujyje ir kad šis alkoholio matuoklis turi aiškų veikimo principą, alkoholio kiekio iškvėptame ore perskaičiavimo į alkoholio kiekį kraujyje matmenis, jo naudojimas Lietuvoje įteisintas. Tokios išvados neatitinka bylos aplinkybių. Alkoholio matuoklis, kuriuo buvo tikrinamas kasatorius, Lietuvoje sertifikuotas tik kaip alkoholio iškvėptame ore matuoklis, bet ne alkoholio koncentracijos kraujyje matuoklis, nors technines galimybes tai atlikti ir turi. Tai nurodyta šios matavimo priemonės tipo sertifikate. Be to, šis prietaisas tikrintas pagal bendrąją patikros metodiką BPM8871101-78:203 „Alkoholio koncentracijos iškvepiamame ore matuokliai“ (matavimo priemonės tipo tyrimo sertifikato Nr. 2383 priedo 5.2.1 punktas). Kaip minėta, Lietuvoje galiojantys teisės aktai nurodo vienintelį alkoholio kiekio kraujyje nustatymo būdą – chromatografinį dujų metodą, kuris atliekamas paėmus kraujo mėginį. Be to, alkoholio matuoklis gautą alkoholio kiekio koncentraciją ore perskaičiuoja į koncentraciją kraujyje, taikydamas tam tikrą koeficientą. Iš UAB „Alkotesteris“ pateikto rašto matyti, kad nustatytas standartinis perskaičiavimo koeficientas prietaise yra 2100:1. Su standartiniu koeficientu prietaisas yra teikiamas ir Lietuvos rinkai. Tačiau šiame rašte nurodyta ir tai, kad įvairios valstybės taiko skirtingą koeficientą. Koks koeficientas taikytinas Lietuvoje, teisės aktai nenustato, šis klausimas nereglamentuotas. Dėl šių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, tik glaustai nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada.
2.15. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad buvo pažeista neblaivumo nustatymo tvarka, ir padarė nepagrįstą, bylos duomenų neatitinkančią išvadą, jog reikšmingų tikrinimo alkotesteriu tvarkos pažeidimų nenustatyta. Policijos pareigūno E. Z. parodymai patvirtina, kad kasatorius nematė, koks alkotesterio antgalis buvo uždėtas (naujas ar naudotas), nes šiuos veiksmus liudytojas atliko ne jo akivaizdoje. Tai esminis neblaivumo tikrinimo tvarkos pažeidimas, todėl teismo argumentai, kad E. Z. nėra suinteresuotas pakenkti kaltinamajam, nešalina byloje abejonės dėl, tikėtina, jau naudoto alkotesterio antgalio panaudojimo. Nors prietaiso naudojimo instrukcija nenustato, kad antgalį turi uždėti pats tikrinamas asmuo, tačiau kai antgalį išpakuoja pats tikrinamasis, pašalinama abejonė, jog antgalis buvo jau naudotas prieš tai. Be to, ir teismų praktika patvirtina, kad tai teisiškai reikšminga aplinkybė, vertinant alkotesterio duomenų patikimumą. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad galimybė pačiam išpakuoti antgalį ir uždėti jį buvo apribota dėl paties nuteistojo veiksmų, neatitinka bylos duomenų.
2.16. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad policijos pareigūnai nesilaikė alkoholio matuoklio instrukcijoje nurodytos rekomendacijos prieš kiekvieną matavimą atlikti nulio taško patikrinimą oru (matavimo priedo sertifikato priedas Nr. 2383, 3 lapas), taip pat rekomendacijos, esant teigiamam rezultatui, atlikti pakartotinį testavimą po 10–15 min. (alkotesterio instrukcijos 15 lapas), tačiau to nelaikė neblaivumo tvarkos pažeidimu. Nors tai rekomendacijos, jų atlikimas leidžia įsitikinti atlikto matavimo teisingumu, ir jeigu jos nurodytos instrukcijoje, reikia jas atlikti, siekiant pašalinti abejones dėl matavimo rezultatų patikimumo. Teismai kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes turėjo įvertinti kaip visumą, be kita ko, ir su specialisto paaiškinimais, kuriuose teigiama, kad policijos atliktas matavimas yra tik preliminarus duomuo, o kasatorius pagal bendrą būklę nebuvo sunkaus girtumo būsenos. Taigi alkotesterio rodmenys negalėjo būti pripažinti pakankamu įrodymu apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Apeliacinės instancijos teismas I. K. kaltumą grindė liudytojų parodymais ir medicininės apžiūros aktu, kuriuose užfiksuoti jo girtumo požymiai. Šie duomenys gali patvirtinti kasatoriaus neblaivumą, bet jų pagrindu negalima daryti išvados apie esminį nusikalstamos veikos požymį – apsvaigimo laipsnį, kuris turi būti didesnis negu 1,5 prom. Pagal specialisto paaiškinimus teisme, nustatant neblaivumo laipsnį gydymo įstaigoje, pirmiausia matuojama alkotesteriu, po to imamas kraujo mėginys ir atliekamas bendras būklės vertinimas; nesant nors vieno iš veiksmų, tyrimo atlikti negalima ir išvada apie apsvaigimo laipsnį neteikiama. Kadangi kasatorius ištyrimo atsisakė, specialistas išvados pateikti negalėjo, jo vertinimu, kasatorius nebuvo sunkaus girtumo būsenos. Tai aiškiai prieštarauja alkotesterio rodmenims, pagal kuriuos I. K. nustatyta sunkaus girtumo būsena.
3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Niekas negali būti persekiojamas ir nubaustas du kartus už tą patį (Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis, ANK 2 straipsnio 5 dalis). Dvigubo baudimo draudimas įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad niekas neturi būti vėl persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės už teisės pažeidimą, už kurį jis jau buvo išteisintas ar nuteistas pagal tos valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą. Konstitucinėje jurisprudencijoje įtvirtinta, kad draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį nusižengimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Taigi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kaip ir Lietuvos įstatymai, nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės apskritai, tačiau draudžiamas dvigubas baudimas. Be to, draudžiama už tą pačią veiką ne tik du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn, bet ir bausti asmenį traukiant jį už tą pačią veiką administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn. BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatyta formalioji vairavimo apsvaigus nuo alkoholio nusikaltimo sudėtis. Ši veika yra laikoma baigta nuo kelių transporto priemonės vairavimo ar praktinio vairavimo mokymo momento, jei tai padarė apsvaigęs nuo alkoholio asmuo (kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 prom. alkoholio). BK 281 straipsnio 7 dalis dėl tokios veikos kilusių padarinių nenustato. Kilę padariniai tokiais atvejais vertintini pagal atitinkamus BK ar ANK straipsnius, atsižvelgiant į atsiradusių padarinių mastą ir kitas bylai svarbias aplinkybes. Šis vertinimas taip pat turi atitikti draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principo reikalavimus. Draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Nustatant, ar teisiškai reikšmingi faktai, nagrinėjami abiejuose procesuose, laikytini identiškais, vertinami faktai, sudarantys visumą konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatskiriamai susijusių tarpusavyje laiko, erdvės ir objekto požiūriu tarpusavyje susijusių faktų visuma. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad minėto principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos (administracinio nusižengimo ir nusikalstamos veikos) požymių. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 7 d. I. K. surašytas administracinio nusižengimo protokolas už tai, kad jis 2017 m. rugpjūčio 15 d. 14.45 val. vairavo automobilį „VW Jetta“, kai jam atimta teisė vairuoti transporto priemones, pristatytas į Vilniaus priklausomybės ligų centrą, atsisakė dalyvauti gydytojo tyrime ir duoti kraujo, taip vengė neblaivumo patikrinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutarimu I. K. nubaustas pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį (neblaivumo patikrinimo vengimas), o administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį (transporto priemonių vairavimas, kai teisė vairuoti atimta) nutraukta, nes padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. 2017 m. rugpjūčio 15 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį dėl to, kad 2017 m. rugpjūčio 15 d. apie 14.45 val. I. K. Vilniuje, Konstitucijos pr. 12, galimai neblaivus vairavo automobilį „VW Jetta“, jis Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu buvo nutrauktas. Generalinės prokuratūros prokuroro 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarimu nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas ir tyrimas byloje atnaujintas.
3.2. BK 281 straipsnio 7 dalyje atsakomybė nustatyta už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje yra daugiau negu 1,5 prom. Kaip teisingai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas, būtent už tokius neteisėtus veiksmus (2017 m. rugpjūčio 15 d. apie 14.45 val. Vilniuje, Konstitucijos pr., ties pastatu Nr. 12, vairavo automobilį „VW Jetta“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 prom. alkoholio) kasatorius ir buvo nuteistas. Tuo tarpu administracinė atsakomybė pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį kyla ne už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, o už tai, kad asmuo vengia neblaivumo patikrinimo. Pagal nustatytas aplinkybes, I. K. 2017 m. rugpjūčio 15 d., po to, kai buvo sustabdytas vairuojantis transporto priemonę, pristatytas į Vilniaus priklausomybės ligų centrą vengė neblaivumo patikrinimo, atsisakydamas dalyvauti gydytojo tyrime ir duoti kraujo. Šie teisės pažeidimai nėra tarpusavyje tapatūs ir tiesiogiai susiję, nesutampa esminiai veikos požymiai – skiriasi veikų pradžios bei pabaigos momentai, padarymo vieta. I. K. buvo nubaustas administracine tvarka ir nuteistas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje už savo pobūdžiu visiškai skirtingus teisės pažeidimus. Todėl nėra pagrindo kalbėti apie draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principo pažeidimą. Šioje byloje dvigubo baudimo draudimo principas nėra pažeistas. Nors nusikalstama veika, už kurią jis nuteistas, ir veika, už kurią jis patrauktas administracinėn atsakomybėn, yra susijusios, tačiau, kaip matyti iš teismų sprendimų, kasatoriaus veiksmai, už kuriuos jis nubaustas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir ANK 422 straipsnio 7 dalį, nėra tapatūs, kad būtų pripažinti ta pačia veika; taip pat ir veikos yra netapačios pagal objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėčių požymius. Kasacinio skundo nuorodos į tas pačias minėtų teisės normų saugomas vertybes ir tapatų objektą yra nepagrįstos ir deklaratyvaus pobūdžio.
3.3. Vilniaus apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, ir nurodė, jog jis išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino bylos įrodymus, išanalizavęs alkoholio matavimo prietaiso veikimo principą, alkoholio kiekio iškvėptame ore perskaičiavimo į alkoholio kiekį kraujyje matmenis, nenustatė alkotesterio naudojimo tvarkos pažeidimų, įvertino, kad tokios metodikos naudojimas yra įteisintas Lietuvos Respublikoje, ir padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, pripažindamas I. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.
3.4. Tai, kad I. K. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, patvirtinta ir kiti bylos įrodymai, kurie buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje ir įvertinti kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Teismai, įvertinę bylos įrodymų visumą, kaip to reikalauja BPK nuostatos, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pripažino I. K. padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. Todėl konstatuotina, kad abiejų instancijų teismai esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir baudžiamąjį įstatymą I. K. nusikalstamai veikai pritaikė tinkamai.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
2. Nuteistojo I. K. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl leistinų įrodinėjimo priemonių nustatant didesnį nei 1,5 prom. apsvaigimą alkoholiu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį
3. Kasatorius teigia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį galima tik tuo atveju, kai šiame baudžiamajame įstatyme nurodyta aplinkybė – 1,5 prom. alkoholio koncentracija kraujyje – nustatyta ištyrus asmens, vairavusio automobilį, biologinę terpę – kraują. Nuteistojo nuomone, tik tokiu būdu galima neabejotinai nustatyti, kad veikos padarymo metu kaltininko kraujyje alkoholio koncentracija viršijo 1,5 prom. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti.
4. Bet kuris specialisto atliktas tyrimas gali būti netikslus ir jokie įrodymai, kaip jie bebūtų pagrįsti mokslinėmis metodikomis, negali turėti išankstinės didesnės įrodomosios vertės prieš kitus įrodymus. BPK 20 straipsnio 1 dalis nustato reikalavimus įrodymų leistinumui, kad įrodymai gali būti tik įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Šio straipsnio 3 dalis nustato duomenų sąsajos su įrodinėjamomis aplinkybėmis reikšmę bylai teisingai išspręsti, o 4 dalyje įtvirtintas reikalavimas įrodymų teisėtumui ir galimybei juos patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Tik šių reikalavimų laikymasis baudžiamajame procese yra pagrindas teismui pripažinti bylos duomenis įrodymais.
5. Baudžiamajame kodekse iš principo negali būti nustatomi reikalavimai baudžiamojo proceso metu gautiems įrodymams, juo labiau iškeliant tam tikrus standartus, kurie prieštarauja BPK principinėms nuostatoms. Pagal teismų praktiką, baudžiamasis įstatymas negali nustatyti ar suteikti prioritetinę reikšmę atskiroms įrodymų rūšims, nes įrodymų atitiktį įstatymo reikalavimams, jų leistinumą bei reikalavimus įrodinėjimo procesui reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodeksas ir specialūs teisės aktai, kurie nustato tam tikrų duomenų gavimo ir įforminimo būdus bei metodus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-697/2018). Taigi BK nenustatomi ir negali būti nustatomi nusikalstamos veikos aplinkybių, atitinkančių baudžiamajame įstatyme nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, įrodinėjimo priemonės ir būdai. Šios priemonės ir būdai nustatyti baudžiamojo proceso įstatyme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-342-689/2018).
6. Kasaciniame skunde neteisingai pateikiamas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-697/2018 išdėstytas išaiškinimas, kad per ilgą BK 281 straipsnio galiojimo laikotarpį susiformavusi nuosekli teismų praktika, kuri pripažįsta įvairius įrodinėjimo būdus nustatant apsvaigimo nuo alkoholio laipsnį ir alkoholio kiekį kraujyje, aktualus tik nagrinėjant bylas pagal BK 281 straipsnio 2–6 dalis, nes pagal šias normas nėra būtina nustatyti konkretaus ir tikslaus apsvaigimo laipsnio, užtenka įrodyti, kad asmens neblaivumas viršijo 0,4 prom., todėl ir įrodinėjimo laipsnis šiuo aspektu yra gerokai mažesnis. Tokios išvados, kad įrodinėjimo laipsnis yra mažesnis, kai užtenka įrodyti apsvaigimą, viršijantį 0,4 prom., cituojamoje nutartyje nėra, be to, toks teiginys prieštarauja logikai, nes BK 281 straipsnio tiek 6 dalyje, tiek ir 7 dalyje nurodytas konkretus apsvaigimo alkoholiu laipsnis promilėmis kraujyje. Be to, priešingai negu teigiama skunde, pirmiau minėtoje nutartyje yra išaiškinta, kad tokia įstatymo formuluotė nenustato imperatyvo įrodinėti 1,5 prom. alkoholio kiekį kraujyje išimtinai laboratoriniu tyrimu, o gali būti taikomi įvairūs įrodinėjimo būdai, kuriuos teismas pripažįsta atitinkančiais įstatymo reikalavimus ir patvirtinančiais įrodinėjamą aplinkybę.
7. Kasaciniame skunde kaip alternatyva pateikiama ir pozicija, kad I. K. patikrinimas alkotesteriu neatitiko teisės aktų reikalavimų. Šis teiginys plačiau nenagrinėtinas, nes I. K., pristatytas į medicinos įstaigą, atsisakė ne tik duoti kraujo mėginį neblaivumo būsenai nustatyti chromatografiniu dujų metodu, bet ir antrą kartą pasitikrinti alkotesteriu. Kiti medicininės apžiūros akte užfiksuoti duomenys ir policijos pareigūnų parodymai apie stiprų alkoholio kvapą, nerišlią kalbą ir sutrikusią orientaciją iš esmės patvirtina alkotesteriu nustatytus patikrinimo duomenis. Todėl jo veiksmuose buvo veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, požymių. Tačiau kasatorius už iš esmės tuos pačius veiksmus yra nubaustas ir administracine, ir baudžiamąja tvarka.
Dėl non bis in idem principo taikymo pagrindų ir BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatų
8. Šioje byloje dėl nagrinėjamo įvykio nustatytos aplinkybės, kad 2017 m. rugpjūčio 15 d. apie 14.45 val. Vilniuje, Konstitucijos pr., ties pastatu Nr. 12, policijos pareigūnai sulaikė I. K. vairuojamą automobilį „VW Jetta“, įtarę, jog vairuotojas neblaivus. Patikrinus neblaivumą alkotesteriu, kasatoriui buvo nustatytas 2,6 prom. neblaivumas. Atlikti kraujo ištyrimą I. K. atsisakė.
9. 2017 m. rugpjūčio 15 d. Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, o 2017 m. rugpjūčio 16 d. kasatoriui įteiktas pranešimas apie įtarimą.
10. 2017 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-41697-17 buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, kurie pagrįstų kasatoriaus kaltę padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. Nutraukdamas ikiteisminį tyrimą prokuroras nutarime nurodė pareigūnams pradėti administracinio nusižengimo teiseną dėl to, kad I. K. vairavo transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio. Vykdant prokuroro nurodymą, buvo pradėta administracinio nusižengimo teisena ir 2017 m. rugsėjo 7 d. I. K. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 422 straipsnio 7 dalį ir 424 straipsnio 3 dalį. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 6 d. nutarimu už administracinio nusižengimo, nurodyto ANK 422 straipsnio 7 dalyje, padarymą paskyrė I. K. administracinę nuobaudą – 1200 Eur dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams, pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį bylą nutraukė.
11. Išnagrinėjęs I. K. apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutarimą paliko nepakeistą.
12. Po to, kai I. K. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK, Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarimu apylinkės prokuroro 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą kasatoriaus atžvilgiu panaikino ir ikiteisminį tyrimą pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atnaujino.
13. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu kasatorius pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas 2018 m. birželio 26 d. nutartimi nuosprendį paliko nepakeistą.
14. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši nuostata pakartota BK 2 straipsnio 6 dalyje. Draudimas persekioti už tuos pačius veiksmus įtvirtintas ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kuriame nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), kuris įtvirtintas ir tarptautiniu lygmeniu – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje.
15. Draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje apibrėžtas imperatyvu, įtvirtinančiu, kad, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo ar pagal pažeidimo, galimos bausmės bei griežtumo laipsnio pobūdį tapataus proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Nustatant, ar teisiškai reikšmingi faktai, nagrinėjami abiejuose procesuose, laikytini identiškais, vertinami faktai, sudarantys visumą konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatskiriamai susijusių tarpusavyje laiko, erdvės ir objekto požiūriu. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad minėto principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos (administracinio nusižengimo ir nusikalstamos veikos) požymių.
16. Šiuo aspektu aktualu tai, kad pagal EŽTT praktiką nustatant, ar teisės pažeidimas kvalifikuotinas kaip baudžiamasis, yra taikytini trys kriterijai: teisės pažeidimo priskyrimas pagal vidaus teisę, teisės pažeidimo pobūdis ir galimos bausmės pobūdis bei griežtumo laipsnis Konvencijos prasme (2002 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Janosevic prieš Švediją (peticijos Nr. 34619/97), 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje Jussila prieš Suomiją (peticijos Nr. 73053/01), 2010 m. sausio 5 d. sprendimas byloje Impar LtD. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 13102/04), 2012 m. balandžio 17 d. sprendimas Steininger prieš Austriją (peticijos Nr. 21539/07).
17. Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. KT4-N3/2017 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 26.5 punkte yra išaiškinęs, jog konstitucinis principas non bis in idem reiškia, inter alia (be kita ko), tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn. Analogiška pozicija išsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-170/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-170/2012">2K-170/2012</a>, 2K-226/2014).
18. Kasacinėje jurisprudencijoje pažymėta, kad negalima laikyti, jog vėlesnis veikos kriminalizavimas gali būti traktuojamas kaip paaiškėjusi aplinkybė, reikšminga veikos kvalifikavimui. Kolegija pirmiau nurodytose nutartyse pažymėjo, kad toks baudžiamojo proceso legitimizavimo būdas įmanomas, kai administracinė nuobauda paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikai kvalifikuoti reikšmingoms aplinkybėms, pavyzdžiui, kai eismo įvykio dalyvis administracine tvarka nubaustas už vairavimą esant neblaiviam per klaidą nenustačius, kad būtent dėl šio asmens kaltės žuvo žmonės. Ši pozicija iš esmės pakartota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-696/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY3LTc4OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-167-788/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-167-788/2015">2K-167-788/2015</a>, 2K-435-67712016, 2K-109-788/2016, 2K-7-29-942/2016.
19. Kasaciniame skunde teisingai pažymima, kad tiek vairavus neblaiviam, tiek ir atsisakius tikrintis neblaivumą kėsinamasi į tą patį objektą – nustatytą transporto saugumo tvarką, nes ir BK 281 straipsnio 9 dalies dispozicijoje nustatyta, jog vengimas neblaivumo patikrinimo arba vartojimas alkoholio po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo prilyginamas neblaivumo fakto konstatavimui. Taigi iš esmės sutampa šių pažeidimų objektas. ANK 422 straipsnio ir BK 281 straipsnio 7 dalies normų prigimtis, paskirtis ir tikslas taip pat yra tapatūs – sulaikyti asmenis nuo vairavimo transporto priemonių apsvaigus nuo alkoholio. Abu šie teisės pažeidimai neatsiejamai susiję – asmuo baudžiamas, nes vairavo transporto priemonę neblaivus arba jis įtariamas, kad vairavo neblaivus (atsisakymo tikrintis atveju). ANK 422 straipsnio pavadinimas skamba „Transporto priemonių vairavimas, kai tai daro neblaivūs arba apsvaigę nuo <...> vairuotojai“. Tai iš esmės atitinka ir yra tapatu BK 281 straipsnio 7 dalies dispozicijai. Taigi, nepaisant to, kad abu straipsniai įtvirtinti skirtinguose kodeksuose ir už juos nustatyta skirtingų rūšių atsakomybė (skiriasi idem crimen), jie abu draudžia tą patį elgesį – vairavimą esant neblaiviam (idem factum). Tai teisiškai reikšminga aplinkybė, įrodanti veikų tapatumą principo non bis in idem prasme. Tokia principinė pozicija įtvirtinta kasacinėje praktikoje pabrėžiant, kad non bis in idem principas turi būti aiškinamas kaip žmogaus persekiojimo ar teisminio proceso dėl antro pažeidimo draudimas, jei jis pradedamas dėl tų pačių arba labai panašių faktų, neatskiriamai susijusių su tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta. Be to, pažeidimų teisinių formuluočių skirtumai nėra pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl vėlesnio proceso atitikties non bis in idem principui, tai pabrėžiama jau pirmiau minėtoje EŽTT praktikoje.
20. Nesutiktina su teismo sprendime išdėstyta pozicija, kad, panaikinus pagal ANK paskirtą nuobaudą, galima išvengti non bis in idem principo pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 12 d. nutartimi atmetė kasatoriaus argumentą, kad, pripažinus išteisintąją kalta, anksčiau paskirtos administracinės nuobaudos būtų panaikintos ir taip būtų išvengta non bis in idem principo pažeidimo. Byloje nagrinėtu atveju ankstesnis baudimas už administracinės teisės pažeidimus atitiko įstatymo reikalavimus ir negalėjo būti traktuojamas kaip taisytina klaida, nulemta reikšmingų aplinkybių nežinojimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-335/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-335/2012">2K-335/2012</a>). Todėl pagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad, sprendžiant dvigubo nubaudimo problemą, negalima perkelti dvigubo nubaudimo ar dvigubo proceso eliminavimo pareigos atsakomybėn patrauktam asmeniui. Teismas privalėjo nutraukti bylą BK 2 straipsnio 6 dalies ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, o ne nurodyti pačiam I. K. kreiptis į teismą ANK nustatyta tvarka dėl administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo ir jam paskirtos administracinės nuobaudos panaikinimo. Tokia išvada prieštarautų prieš tai nurodytam Konstitucinio Teismo išaiškinimui ir suformuotai EŽTT praktikai bei kasacinei praktikai, nes valstybės pareiga yra užtikrinti tokį teisinį reguliavimą, kad už tuos pačius veiksmus asmuo nebūtų nubaustas du kartus, o ne asmeniui perkelti iniciatyvą ir prievolę šalinti dvigubo proceso ir nubaudimo padarinius. I. K. skirta administracinė nuobauda jau įsiteisėjusi, todėl jo nuteisimas baudžiamąja tvarka už įvykį dėl tų pačių teisiškai reikšmingų faktų yra negalimas. Remiantis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini ir byla pagal BK 287 straipsnio 7 dalį nutrauktina (BK 2 straipsnio 6 dalis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 6 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 26 d. nutartį ir bylą I. K. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį nutraukti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Sigita Jokimaitė
Alvydas Pikelis
