LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJO
ALGIRDO TAMINSKO
ATSKIROJI NUOMONĖ
DĖL LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS IŠPLĖSTINĖS TEISĖJŲ KOLEGIJOS 2019 M. VASARIO 5 D. NUTARTIES
CIVILINĖJE BYLOJE NR. e3K-7-2-1075/2019 (S)
2019 m. vasario 5 d.
Vilnius
1. Įgyvendindamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 63 straipsnio 2 dalyje ir 340 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisę, atsižvelgdamas į tai, kad teisinio reguliavimo, susijusio su servitutų atlygintinumu, aiškinimas nagrinėjamoje byloje turės didelę reikšmę teismų praktikos formavimui, siekdamas išryškinti nuosavybės teisės suvaržymų, kurie, Lietuvos teisės sistemoje dar nesant įtvirtintų servitutų, buvo nustatyti į valstybei nuosavybės teise priklausančių naujai sukurtų nekilnojamųjų daiktų dalis ir kurie savo apimtimi atitiko servitutams būdingus tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymus, teisinio kvalifikavimo ypatumus servitutų atlygintinumo aspektu, teikiu šią atskirąją nuomonę.
Dėl servituto atlygintinumo
2. Dėl to, kad servitutu yra suteikiama teisė vieno nekilnojamojo daikto (viešpataujančiojo) savininkui naudotis kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju daiktu (tarnaujančiuoju) ar jo dalimi, taip suvaržant tarnaujančiojo nekilnojamojo daikto savininko teises, susijusias su daikto naudingųjų savybių pritaikymu ir naudos gavimu (tarnaujančiojo nekilnojamojo daikto savininkui prarandant galimybę naudoti daiktą (jo dalį) savo nuožiūra pagal paskirtį visa apimtimi), o pagal teisę, inter alia (be kita ko), teisingumo principą, tokie praradimai turi būti kompensuoti, servitutas per se (pats savaime) yra atlygintinis.
3. Tačiau tai, kad, kaip minėta, dėl servituto nustatymo tarnaujančiojo nekilnojamojo daikto savininko prarasta galimybė naudoti daiktą (jo dalį) savo nuožiūra pagal paskirtį visa apimtimi turi būti kompensuota, nereiškia, jog negali būti nustatytas neatlygintinis servitutas. Jeigu servitutas nustatomas ne teismo sprendimu, administraciniu aktu ar įstatymu, t. y. ne prieš savininko valią, bet, pvz., tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų susitarimu, esminę reikšmę sprendžiant klausimus, susijusius su servituto atlygintinumu, turi tarnaujančiojo daikto savininko valia, kadangi jis gali sutikti ir su mažesniu atlyginimu nei tas, kuris jam turėtų būti sumokėtas (mokamas) atsižvelgiant į dėl servituto nustatymo jo patiriamus praradimus, arba sutikti, kad apskritai nebūtų jam atlyginama, t. y. kad būtų nustatytas neatlygintinis servitutas.
4. Taigi, galimi atvejai, kai servitutas ad hoc (esant konkrečiai situacijai) gali būti ir neatlygintinis.
5. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais, konstatavus tam konkretų pagrindą (pvz., atitinkamą šalių susitarimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OS0yMTkvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-59-219/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-59-219/2017">3K-3-59-219/2017</a> 21 ir 22 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
6. Kadangi nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl vienkartinės kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo, o atsakovas teigia, kad nustatytasis servitutas yra neatlygintinis dėl to, jog nekilnojamojo daikto suvaržymai atsirado sukuriant patį daiktą, kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje pirmiausiai turi būti įvertinta, ar yra pagrindas nekilnojamojo daikto servitutą, nustatytą įstatymu, laikyti atlygintiniu, atsižvelgiant į tai, kad nekilnojamojo daikto suvaržymai atsirado sukuriant patį daiktą.
7. Sprendžiant dėl servituto (ne)atlygintinumo reikšmingos byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su patalpų, esančių pastate Vilniuje, Laisvės per. 60, savininko teisių suvaržymų nustatymu, taip pat teisinis reguliavimas, kuriuo po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos teisės sistemoje buvo įtvirtinti, taip pat įstatymais nustatyti statinių servitutai.
8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančiose negyvenamosiose patalpose (pagal Registrų centro duomenis – sandėlio patalpose), esančiose Vilniuje, Laisvės pr. 60, (patalpų plotas 107,02 kv. m) 53,87 kv. m plote įrengti atsakovei nuosavybės teise priklausantys elektros įrenginiai; tose pačiose patalpose 53,15 kv. m plote įrengti ir ieškovei nuosavybės teise priklausantys elektros įrenginiai. Įrengiant skirstomąjį punktą, patalpos priklausė valstybei. Šios patalpos buvo baigtos statyti 1984 m. Skirstomasis punktas perduotas eksploatuoti 1983 m. balandžio 14 d. ir 1983 m. balandžio 18 d. perdavimo–priėmimo aktu negrąžinamai perduotas VĮ „Vilniaus elektros tinklai“, kurios teisių ir pareigų perėmėja buvo AB Rytų skirstomieji tinklai, vėliau – AB „Lesto“, o šiuo metu – atsakovė. VĮ „Spauda“ nuo 1995 m. spalio 27 d. buvo reorganizuota į SP AB „Spauda“ ir jai patikėjimo teise perduotas valdyti valstybės turtas (taip pat ir patalpos bei įrenginiai). Nuo 2001 m. rugpjūčio 14 d. SP AB „Spauda“ reorganizuota į AB „Spauda“. Ieškovės nuosavybės teisės į negyvenamąją patalpą (sandėlio patalpas 1-39, 1-40, 1-41, 1-42, 1-43 Vilniuje, Laisvės pr. 60) įregistruotos viešajame registre AB „Spauda“ vardu nuo 2002 m. vasario 19 d.
9. 2000 m. liepos 18 d. priimto (įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d.) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ketvirtojoje knygoje „Daiktinė teisė“ esančiame 4.124 straipsnyje nustatyta, kad servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo įtvirtintais atvejais – administracinis aktas (1 dalis). Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai (2 dalis). CK 4.11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka.
10. 2004 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2307, kuris įsigaliojo nuo 2004 m. liepos 10 d., 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriams priklausančių elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių kitų asmenų žemėje, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui bei naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. 2012 m. pakeitus Elektros energetikos įstatymą, ši nuostata buvo perkelta į Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalį (2012 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XI-1919 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. vasario 7 d.).
11. Apibendrinus tai, kas nurodyta šios atskirosios nuomonės 3–5, 8–10 punktuose, prieinama prie išvados, kad suvaržymai, kuriuos valstybė nustatė savininko teises į jos naujai sukurtas ir dėl to nuosavybės teise įgytas Vilniuje, Laisvės pr. 60, esančias patalpas įgyvendinančiam subjektui, buvo neatlygintiniai, jie nuo 2004 m. liepos 10 d. tapo dėl servituto nustatymo atsiradusiais suvaržymais, o ieškovei, kaip naujajai šių patalpų savininkei, suvaržymai perėjo kartu su patalpomis, kurias ji perėmė iš subjektų, anksčiau įgyvendinusių į jas savininko teises.
12. Pažymėtina, kad teisėje galioja principas nemo plus juris ad alium transferre potest quam in se haberet (niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi) ir negali būti pagrindas nukrypti nuo šio principo tai, kad nuosavybės teisė perduodama kitos rūšies nuosavybės teisės subjektui.
13. Vadinasi, servitutas, kuriuo, suteikiant teisę atsakovei naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, kuriose yra atsakovei nuosavybės teise priklausantys elektros įrenginiai, yra varžoma ieškovės nuosavybės teisė į šias patalpas, yra neatlygintinis, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai turėjo būti panaikinti ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys turėjo būti atmestas.
14. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo taikyti (cituoti ir apibendrinti darant išvadą) teisinio reguliavimo, nustatyto 2017 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 16, 18, 31, 34, 39, 40, 41, 43, 44, 49, 51, 52, 58, 67, 70, 71, 72, 74, 75 straipsnių ir priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 391 straipsniu įstatymo Nr. XIII-604 29 straipsnio 4 dalyje, taip pat šiuo įstatymu pakeisto ir papildyto Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalyje.
15. 2017 m. liepos 4 d. Elektros energetikos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu pakeistoje Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, techninei priežiūrai, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Tinklų operatoriai tiesti perdavimo, skirstomuosius tinklus ar įrengti kitus elektros įrenginius tinklų operatoriui nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose turi teisę tik įstatymų nustatyta tvarka su žemės ar kito nekilnojamojo turto savininku išsprendę žemės ar kito nekilnojamojo turto naudojimo klausimą. Tinklų operatoriai, sudarę sutartis su žemės ar kito nekilnojamojo turto savininkais dėl žemės ar kito nekilnojamojo turto servitutų nustatymo elektros tinklams įrengti tinklų operatoriams nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, žemės ar kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams išmoka vienkartines kompensacijas nuostoliams dėl servituto nustatymo atlyginti, jų maksimalus dydis yra apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Žemės ar kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą, jo dalį ar kitą nekilnojamąjį turtą pagal pagrindinę žemės ar kito nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį praradimo.
16. 2017 m. liepos 4 d. Elektros energetikos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl vienkartinių kompensacijų dydžio apskaičiavimo už servitutus, perdavimo sistemos ar skirstomųjų tinklų operatoriams tiesiant perdavimo, skirstomuosius tinklus ar įrengiant kitus elektros įrenginius tinklų operatoriui nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, taikomos ir atlyginant nuostolius dėl servitutų, nustatytų šiuo įstatymu iki šio įstatymo įsigaliojimo, skirtų elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, techninei priežiūrai, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti, jeigu šie nuostoliai nebuvo atlyginti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Vyriausybė, atsižvelgdama į preliminarų vienkartinių kompensacijų už nuostolius dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytų servitutų dydį ir nuomonę apie jo įtaką elektros energijos tarifams, kuriuos Vyriausybei po konsultacijų su perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatoriais pateikia Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, iki 2018 m. gegužės 1 d. nustato tvarką, pagal kurią bus išmokamos kompensacijos šioje straipsnio dalyje nurodytų žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams. Nurodytos vienkartinės kompensacijos pradedamos mokėti 2018 m. gegužės 1 d. ir žemės bei kitų nekilnojamųjų daiktų savininkams išmokamos ne vėliau kaip per 2 metus nuo prašymo dėl vienkartinės kompensacijos ar dėl kompensacijos peržiūrėjimo (padidėjus teisės aktais nustatomoms elektros tinklų apsaugos zonoms) pateikimo perdavimo sistemos ir (arba) skirstomųjų tinklų operatoriams dienos.
17. Apibendrinus tai, kas nurodyta šios atskirosios nuomonės 15–16 punktuose, prieinama prie išvados, kad įstatymų leidėjas 2017 m. liepos 4 d. Elektros energetikos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme Nr. XIII-604 įtvirtintu teisiniu reguliavimu tinklų operatoriams nustatė pareigą, atlyginant nuostolius dėl servitutų, nustatytų šiuo įstatymu iki jo įsigaliojimo, jeigu šie nuostoliai nebuvo atlyginti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, taikyti Elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalies nuostatas tik dėl vienkartinių kompensacijų dydžio apskaičiavimo už servitutus, bet ne visais atvejais atlyginti dėl nustatytų servitutų patiriamus nuostolius, jeigu jie nebuvo atlyginti. Atlyginami turi būti tik tie su servituto nustatymu susiję nuostoliai, kurie atsirado dėl galimybės naudoti nekilnojamąjį turtą pagal paskirtį praradimo. Be to, neturi būti atlyginami nuostoliai, viršijantys pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką apskaičiuotą maksimalų dydį, kurį nustatant turi būti atsižvelgiama į preliminarų vienkartinių kompensacijų už nuostolius dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytų servitutų dydį ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuomonę apie jo įtaką elektros energijos tarifams.
18. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovei nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos, esančios Vilniuje, Laisvės pr. 60, kuriose yra atsakovei nuosavybės teise priklausantys elektros įrenginiai, nuo pat jų sukūrimo momento buvo skirtos elektros energijos skirstomajam punktui įrengti. Jose, net nebaigus pastato, kuriame yra šios patalpos, statybos, buvo sumontuoti ir iki šiol yra elektros įrenginiai, ir tik pagal Registrų centro duomenis šios patalpos yra sandėlio patalpos.
19. Pažymėtina, kad, esant byloje nustatytoms aplinkybėms dėl patalpų, kuriose yra atsakovei nuosavybės teise priklausantys elektros įrenginiai, paskirties nuo pat jų sukūrimo momento ir naudojimo iki šiol, ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą nepagrįstai nurodo, jog atsakovė dar kažkokiu būdu turėjo paneigti Nekilnojamojo turto registro įrašą, kad patalpų paskirtis yra sandėliavimo.
20. Vadinasi, ieškovė dėl suvaržymų, kurie, pasikeitus teisiniam reguliavimui, vertintini kaip atsiradę dėl servituto nustatymo, negalėjo prarasti galimybės naudoti patalpas, kuriose yra atsakovei nuosavybės teise priklausantys elektros įrenginiai, sandėliavimo paskirčiai, todėl ir dėl šios priežasties negali būti nuostolių, kurie patiriami dėl galimybės naudoti patalpas sandėliavimo paskirčiai praradimo.
Dėl kompensacijos, mokėtinos patalpų savininkui už įstatymo pagrindu nustatytą servitutą, dydžio nustatymo
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nuosekliai formuodamas teismų praktiką bylose dėl tarnaujančiojo daikto savininkui mokėtinos kompensacijos už nustatytą servitutą dydžio nustatymo, yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016).
22. Pažymėtina, kad nauda, kurią turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo, gali būti vertinama kaip reikšminga aplinkybė tik sprendžiant dėl tarnaujančiojo daikto savininkui mokėtinos kompensacijos už sandoriu nustatytą servitutą dydžio, kadangi, atsižvelgiant į servituto kaip daiktinės teisės paskirtį, servituto nustatymas prieš tarnaujančiojo daikto savininko valią (įstatymu, administraciniu aktu, teismo sprendimu) negali būti vertinamas kaip pagrindas gauti didesnę kompensaciją nei dėl servituto nustatymo tarnaujančiojo daikto savininko patiriami praradimai.
23. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje teismai, tarp jų ir kasacinis teismas, spręsdami kompensacijos už servitutą dydžio klausimą, nepagrįstai rėmėsi tarnaujančiojo daikto rinkos kainos kriterijumi, kadangi šis kriterijus reikšmingas sprendžiant tik dėl kompensavimo tų praradimų, kurie atsirado dėl tarnaujančiojo daikto rinkos kainos sumažėjimo, susijusio su servituto nustatymu.
24. Įvertinus nagrinėjamoje byloje nustatytas (šios atskirosios nuomonės 18 punkte nurodytas) aplinkybes prieitina prie išvados, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniuje, Laisvės pr. 60, kuriose yra atsakovei nuosavybės teise priklausantys elektros įrenginiai, rinkos kaina, netgi skaičiuojant ją ne tik nuo momento, kada ieškovė įgijo šias patalpas nuosavybės teise, bet nuo pat jų sukūrimo momento, dėl nustatyto servituto sumažėti negalėjo.
25. Pažymėtina, kad jeigu visgi kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nusprendė, jog į ieškovės patalpas nustatytasis servitutas yra atlygintinis, ir taip nusprendė taikydama šios atskirosios nutarties 15 ir 16 punktuose minėtą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija neturėjo teisinio pagrindo spręsti, jog ieškovei turi būti priteista jos kaip patalpų savininkės šiuo metu patiriamus teisių suvaržymus atitinkanti kompensacija. Taip spręsdama teisėjų kolegija paneigė įstatymų leidėjo nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį kompensacijos dydis ribojamas, kadangi neturi būti atlyginami nuostoliai, viršijantys pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką apskaičiuotą maksimalų dydį, kurį nustatant turi būti atsižvelgiama į preliminarų vienkartinių kompensacijų už nuostolius dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytų servitutų dydį ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuomonę apie jo įtaką elektros energijos tarifams.
26. Vadinasi, teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nusprendusi, jog į ieškovės patalpas nustatytasis servitutas yra atlygintinis, vadovaudamasi CPK 3 straipsnio 3 dalimi, 163 straipsnio 1 dalies 7 punktu, turėjo stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašydama spręsti, ar šios atskirosios nutarties 15 ir 16 punktuose minėtas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo ribojamas kompensacijos, mokėtinos patalpų savininkui už įstatymo pagrindu nustatytą servitutą, dydis tais atvejais, kai suvaržymus, kurie vertintini kaip kylantys iš įstatymo pagrindu nustatyto servituto, nustatė valstybė naujai sukurdama jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą (statinį), o vėliau šie suvaržymai dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo tapo dėl įstatymo pagrindu nustatomo servituto atsirandančiais tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymais, kuriuos patiria ir šiuo metu esantis tokio nekilnojamojo daikto savininkas, įgijęs nuosavybės teise tokiu būdu suvaržytą nekilnojamąjį daiktą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, aišku, nurodydama konkrečius Konstitucijos straipsnius, joje įtvirtintus principus, kuriems, kolegijos nuomone, prieštarauja minėtas reguliavimas.
27. Nebūtų sudėtinga nurodyti Konstitucijos straipsnius, joje įtvirtintus principus, kuriems prieštarauja šios atskirosios nutarties 15 ir 16 punktuose minėtas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo ribojamas kompensacijos, mokėtinos patalpų savininkui už įstatymo pagrindu nustatytą servitutą, dydis tais atvejais, kai suvaržymai, kurie vertintini kaip kylantys iš įstatymo pagrindu nustatyto servituto, buvo nustatyti iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo ir konstitucinėmis nuostatomis privačios nuosavybės teisės grąžinimo į nacionalinę teisės sistemą privačios nuosavybės teisės objektais buvusiems nekilnojamiesiems daiktams, kurie nacionalizacijos ar kitokiu neteisėto privačios nuosavybės teisės paneigimo pagrindu buvo laikomi valstybės nuosavybe, dėl ko buvusieji teisėti savininkai objektyviai neturėjo galimybės išreikšti valios dėl suvaržymų atlygintinumo. Tačiau kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai šia apimtimi teisėjų kolegija neturi locus standi (teisė kreiptis į teismą), nes, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog suvaržymus, kurie vertintini kaip kylantys iš įstatymo pagrindu nustatyto servituto, nustatė valstybė naujai sukurdama jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą (statinį), o vėliau šie suvaržymai dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo tapo dėl įstatymo pagrindu nustatomo servituto atsirandančiais tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymais, kuriuos patiria ieškovė, kuri šiuo metu yra tokio nekilnojamojo daikto savininkė ir ja tapo įgijusi paties daikto savininko, naujai sukūrusio šį daiktą, jau suvaržytą nuosavybės teisę.
28. Apibendrinus visa, kas nurodyta šioje atskirojoje nuomonėje, prieinama prie išvados, kad nagrinėjamo byloje turėjo būti nuspręsta, jog servitutas, kuriuo, suteikiant teisę atsakovei naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, kuriose yra atsakovei nuosavybės teise priklausantys elektros įrenginiai, yra varžoma ieškovės nuosavybės teisė į šias patalpas, yra neatlygintinis, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai turėjo būti panaikinti ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys turėjo būti atmestas.
Teisėjas Algirdas Taminskas
