D. L. pagal BK 150 str. 4 d., 161 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-152-1073/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35166-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistajam D. L. (D. L.), jo gynėjui advokatui Pauliui Svirskiui,

nukentėjusiosios M. Š. atstovui advokatui Romanui Bareikai,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. gynėjo advokato Pauliaus Svirskio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Panevėžio apygardos teismo 2022 m. vasario 23 d. išteisinamasis nuosprendis.

Panevėžio apygardos teismo 2022 m. vasario 23 d. nuosprendžiu D. L. buvo išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį, BK 161 straipsnio 2 dalį, BK 1511 straipsnio 1 dalį (K. S. 2020 m. birželio 27 d. epizodas), BK 1511 straipsnio 1 dalį (K. S. epizodas laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 28 d. iki 2020 m. liepos 1 d.), BK 1511 straipsnio 1 dalį (K. S. 2020 m. rugpjūčio 8 d. epizodas) kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžiu panaikintas Panevėžio apygardos teismo 2022 m. vasario 23 d. išteisinamasis nuosprendis ir D. L. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, D. L. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir BK 1511 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, D. L. nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Utenos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu paskirta ir Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 30 d. nuosprendžiu pakeista bausme, ir D. L. paskirta galutinė subendrinta ketverių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Kita Panevėžio apygardos teismo 2022 m. vasario 23 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiosios atstovo advokato, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo D. L. baudžiamąją bylą, panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir nuteisė D. L.:

1.1. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už tai, kad jis 2020 m. rugpjūčio 8 d. apie 24.00 val. prie upelio, pasinaudodamas mažametės M. Š. bejėgiška dėl mažametystės būkle, paklupdė ją ant kelių ir rankomis laikydamas jos galvą įkišo jai į burną savo lytinį organą, taip oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą prieš mažametės nukentėjusiosios M. Š. valią;

1.2. pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 27 d. 18.00 val. iki 2020 m. birželio 28 d. 7.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, miškelyje jam priklausančiame automobilyje ant galinės sėdynės oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą su jaunesne negu šešiolikos metų amžiaus nukentėjusiąja K. S.; tęsdamas šią nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 28 d. iki 2020 m. liepos 1 d., tiksliai nenustatytu laiku, bute du kartus lytiškai santykiavo su jaunesne negu šešiolikos metų amžiaus nukentėjusiąja K. S.; toliau tęsdamas šią nusikalstamą veiką, 2020 m. rugpjūčio 8 d. apie 22.40 val. prie upelio oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą su jaunesne negu šešiolikos metų amžiaus nukentėjusiąja K. S..

2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina D. L. kaltę dėl nurodytų nusikalstamų veikų padarymo.

II. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo D. L. gynėjas advokatas P. Svirskis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl D. L. padarė neįvertinęs visų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio, rėmėsi duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais (pavyzdžiui, ekspertizės aktu Nr. 103MS-17/2021, nukentėjusiosios M. Š. parodymais). Šie apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes suvaržė nuteistojo teisę į teisingą bylos procesą, sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

3.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. L. žinojo K. S. amžių arba laikė tikėtina, kad ši gali būti jaunesnė nei 16 metų, ko taip pat pakanka subjektyviajai pusei konstatuoti, yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokia tyčia – tiesiogine ar neapibrėžta – veikė D. L.. Teismo nuomone, tai yra nesvarbu, tačiau su tokia išvada nesutiktina.

3.3. Nusikaltimas, nurodytas BK 1511 straipsnio 1 dalyje, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, sąmoningai siekiant, kad jaunesnis negu šešiolikos metų amžiaus asmuo tenkintų kaltininko lytinę aistrą. Todėl viena iš pagrindinių dėl šios bylos dalies įrodinėtinų aplinkybių – ne prielaidomis pagrįstas kaltinamojo žinojimas, kokio amžiaus yra nukentėjusioji K. S.. Tyčios formos klausimu apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad neapibrėžtos tyčios taip pat pakanka subjektyviajai pusei konstatuoti, tačiau šios išvados niekaip nepagrindė jokiomis teisės normomis ar teismų praktika, t. y. dėl šios dalies apeliacinės instancijos teismas neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo.

3.4. D. L. parodymai ikiteisminio tyrimo metu duoti po pranešimo apie įtarimą pareiškimo, taigi, kaltinamajam neabejotinai žinant nukentėjusiosios amžių, tačiau tai niekaip nepatvirtina, kad kaltinamasis tokią informaciją žinojo įvykių metu. Todėl kaltinamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nelaikytini įrodymais šioje byloje, nes jie buvo duoti tik ikiteisminio tyrimo pareigūnui, dėl to jie jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje negali turėti, o apeliacinės instancijos teismas jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio neturėjo pagrindo.

3.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadą, kurioje, be kita ko, konstatuota, kad K. S. atrodo kiek vyresnė nei dauguma jos amžiaus merginų. Tai yra savo srities specialisto išvada, kuri yra nepaneigta.

3.6. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad kaltinamasis įvykių metu suvokė, jog K. S. nėra sukakę 16 metų. Kita vertus, ir apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino, kad D. L. galėjo tiksliai ir nežinoti K. S. amžiaus, tačiau nepagrįstai laikė šią aplinkybę nesvarbia.

3.7. Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl lytinės aistros tenkinimo su M. Š. fakto iš esmės grindžiama tik pačios nukentėjusiosios parodymais, duotais skirtingiems asmenims apie tai, kas vyko jai pasišalinus su kaltinamuoju, ir nukentėjusiosios atstovės, liudytojų D. K., P. G. parodymais. Liudytojas D. K. įvykio tiesiogiai nematė, jo susirašinėjimas žinutėmis, nedarant prielaidų, neginčijamai nepagrindžia kaltinime išdėstytų aplinkybių. Tiek nukentėjusiosios atstovė, tiek liudytoja P. G. apie įvykį sužinojo iš M. Š.. Todėl esminę reikšmę šiuo atveju turi nukentėjusiosios parodymų patikimumo įvertinimas.

3.8. Apeliacinės instancijos teismas nurodytų įrodymų patikimumo aspektu nevertino, iš esmės rėmėsi ekspertizės akto Nr. 103MS-17/2021 išvadomis ir iškeldamas niekuo nepagrįstą prielaidą, kad nukentėjusiosios M. Š. melavimas dėl kai kurių aplinkybių (pavyzdžiui, nugirdymo, susitikimo su kaltinamuoju aplinkybių ir t. t.) yra objektyviai pateisinamas. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas kaltinimui palankius M. Š. parodymus laikė neabejotinai teisingais, o į kaltinimui netinkančius parodymus nekreipė dėmesio. Toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų.

3.9. Kaltinamajam kategoriškai neigiant lytinių santykių su M. Š. turėjimo faktą ir nesant tai patvirtinančių jokių kitų objektyvių duomenų, M. Š. parodymai dėl paties santykiavimo fakto vertintini kritiškai, atsižvelgiant į kitus byloje esančius duomenis, kurių apeliacinės instancijos teismas iš esmės nevertino ir dėl kurių neapsisakė. Kasaciniame skunde išdėstyti konkretūs įrodymai, kurių, kasatoriaus vertinimu, teismas nevertino.

3.10. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad D. L. žinojo, kad M. Š. nėra sulauksi 14 metų. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas iš esmės grindė tik liudytojo D. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir paties kaltinamojo teiginiais. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Nė viena iš nukentėjusiųjų nepatvirtino, kad su nuteistuoju buvo kalbama apie jų amžių. M. Š. socialiniame tinkle pati buvo nurodžiusi esanti vyresnė, liudytojas D. K. teisme nenurodė, kad nuteistasis buvo minėjęs, jog žino, kiek jaunesnei merginai (nukentėjusiajai) metų. Nuteistojo vartojamas terminas „malaletka“ nereiškia, kad jis suprato nukentėjusiąją esant mažametę, liudytoja P. G. parodė, kad nuteistasis nukentėjusiosios tikslaus amžiaus nežinojo. Taigi, byloje negalima daryti neabejotinos išvados, kad nuteistasis iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. žinojo M. Š. amžių. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas priešingą išvadą padarė nevertindamas aptartų aplinkybių, nesiėmė įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, dėl to nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo.

3.11. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl M. Š. bejėgiškumo būklės, rėmėsi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-17/2021 ir konstatavo, kad jo išvados teismui nekelia abejonių. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Minėtas ekspertizės aktas neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų ir negalėjo būti įrodymas apkaltinamajam nuosprendžiui paremti. Pirmiausia, ekspertizės akto atsakymai neatitinka klausimų ir yra nemotyvuoti, todėl prieštarauja teisės aktų ekspertizės aktams keliamiems reikalavimams. Ekspertizės akte nėra atsakymo nei dėl bejėgiškos nukentėjusiosios būklės (vietoj to kalbama neišaiškintomis sąvokomis apie galimai ateityje būsimas pasekmes fizinei, psichologinei ir psichinei sveikatai), nei dėl gebėjimo aktyviai priešintis (atsakyme nepaneigta nukentėjusiosios galimybė priešintis).

3.12. Taip pat ekspertizės aktas yra prieštaringas. Ekspertizės akte vartojamos sąvokos (galimų pasekmių savo fizinei, psichologinei ir psichinei sveikatai) nėra niekaip atskleistos ar paaiškintos, todėl ekspertizės aktas yra ne tik prieštaringas, bet ir nemotyvuotas. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusioji puikiai suvokė kaltinime nurodytų kaltinamojo veiksmų prasmę ir socialinę reikšmę, taigi, jeigu įvykis ir įvyko, ji nebuvo bejėgiškos būklės. Šią išvadą patvirtina kiti bylos duomenys, kurių teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės nevertino, juos kasatorius išdėsto kasaciniame skunde.

3.13. Kaltės sąvoka šios bylos kontekste apima ne tik kaltininko supratimą, kad nukentėjusioji neturi 14 metų, tačiau ir patį supratimą, kad nukentėjusioji yra bejėgiškos būklės. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad formalus nukentėjusiosios sutikimas atliekamiems veiksmams buvo. Tačiau teismas daugiau niekaip nepasisakė ir nepagrindė, kad D. L. suprato nukentėjusiąją esant bejėgiškos būklės. Taigi, apeliacinės instancijos teismas D. L. kaltės klausimą išsprendė neišdėstęs teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo. Bylos duomenys nepatvirtina ne tik to, kad D. L. žinojo nukentėjusiąją neturint 14 metų, bet ir tai, kad D. L. suprato ją esant bejėgiškos būklės. Nustatant nukentėjusiosios būklę kilo neaiškumų ir ekspertams, todėl reikalauti iš D. L. suprasti ekspertams sunkumų keliančius klausimus yra neteisinga. Liudytojo D. K. parodymų kaltės klausimu apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai nevertino ir dėl jų niekaip nepasisakė.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo D. L. gynėjo advokato P. Svirskio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasacijos pagrindų

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą ir formuojamą teismų praktiką, skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-71-677/2016 ir kt.). Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcija. Todėl kasacinių skundų argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017 ir kt.), nes kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, jog teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170-628/2021).

6. Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde D. L. kaltė pagal BK 150 straipsnio 4 dalį kvestionuojama nesutinkant su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tarp jų ir dėl paties lytinio santykiavimo su nukentėjusiąja, bei akcentuojant apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo proceso ydingumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasatoriaus argumentai nėra laikytini tinkamais kasacijos pagrindais BPK 369 straipsnio prasme, nes skundžiamo nuosprendžio 29–41 punktuose išsamiai ištirti ir aprašyti įrodymai, pagrindžiantys nuteistojo kaltę, bei nurodytos teisinį D. L. veiksmų vertinimą atskleidžiančios aplinkybės. Kasatoriaus argumentai, kuriais nesutinkama su teismo išvadomis, yra revizinio pobūdžio – jais siekiama pakartotinio tų pačių duomenų vertinimo padarant skirtingas išvadas, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisakys. Taip pat pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje tinkamai pritaikyta BK 150 straipsnio 4 dalis konstatuojant, kad, net ir esant mažametės nukentėjusiosios sutikimui dėl lytinių santykių, santykiai vis tiek yra vertinami kaip atlikti prieš nukentėjusiosios valią (nuosprendžio 40 punktas). Todėl toliau šioje nutartyje kasacinio skundo argumentai, susiję su D. L. nuteisimu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, nebus vertinami.

Dėl nuteisimo pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį

7. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. L. buvo nuteistas pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį už tai, kad tenkino lytinę aistrą ir lytiškai santykiavo su jaunesne negu šešiolikos metų amžiaus nukentėjusiąja. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog nuteistasis žinojo nukentėjusiąją esant jaunesnę nei 16 metų. Su šia kasatoriaus pozicija teisėjų kolegija sutinka.

8. Pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį atsako pilnametis asmuo, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Šios normos tikslas – užtikrinti harmoningą vaiko vystymąsi ir apsaugoti nesubrendusių asmenų seksualinį neliečiamumą, net ir tais atvejais, kai jaunesni nei 16 metų asmenys, nesuvokdami socialinės lytinių santykių ir seksualinės prievartos prasmės, sutinka (neišreiškia prieštaravimo) lytiškai santykiauti su pilnamečiu, socialiai brandžiu asmeniu. Todėl būtent pilnamečiam socialiai brandžiam asmeniui, turinčiam daugiau gyvenimiškos patirties, kyla pareiga neinicijuoti lytinių santykių su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu arba jų atsisakyti.‏‏‎ Taigi, įstatymų leidėjas kriminalizuoja įprastinius, abipusiškai savanoriškus lytinius santykius, kai pilnametis – sulaukęs 18 metų ar vyresnis – asmuo santykiauja su 16 metų nesulaukusiu asmeniu. Taip pat pažymėtina, kad nors nurodytoje normoje įtvirtintas tik vienas nukentėjusįjį apibūdinantis požymis – jaunesnis nei 16 metų, tačiau iš sisteminės BK 149 ir 150 straipsnių analizės bei formuojamos teismų praktikos matyti, kad normos dispozicija įprastai apima tik tuos atvejus, kai nukentėjusysis yra sulaukęs 14 metų amžiaus, nes lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas su jaunesniu nei 14 metų asmeniu, nesant išimtinių aplinkybių, užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ar 150 straipsnio 4 dalį.

9. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė faktines aplinkybes, dėl kurių ginčo nekyla: nors ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis neigė turėjęs lytinių santykių ar tenkinęs lytinę aistrą su nukentėjusiąja, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 15–22 punktuose išdėstyti įrodymai ir teismo išvados, paneigiančios nuteistojo gynybinę poziciją. Kasaciniame skunde gynyba nekvestionuoja lytinių santykių bei lytinės aistros tenkinimo fakto, kaip tai darė ankstesnėse proceso stadijose, todėl šiuo aspektu skundžiamas nuosprendis nėra tikrinamas. Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, kad veikos padarymo metu nuteistajam buvo 20 metų, o nukentėjusiajai – 14 metų ir 10–11 mėnesių.

10. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo tariamą žinojimą apie tikrąjį nukentėjusiosios amžių konstatavo remdamasis, visų pirma, tuo, kad nukentėjusioji buvo 14 metų ir 10–11 mėnesių amžiaus, antra, liudytojų bei nuteistojo parodymais apie numanomą nukentėjusiosios amžių. Dėl pirmosios grupės argumentų pažymėtina, kad tikrasis nukentėjusiosios amžius nedaro tiesioginės įtakos tam, kokią nukentėjusiąją mato nuteistasis, ypač kai tarp beveik 15 metų asmens ir 16 metų asmens fizinis, išorinis skirtumas gali būti neįžvelgiamas. Antrosios grupės argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, vertinti selektyviai ir nesilaikant principo, kad abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo).

11. Skundžiamame nuosprendyje remiamasi liudytojų D. K., T. V. parodymais, kad jiems nukentėjusioji atrodė esanti 15–16 metų, liudytojo A. R. parodymais, kad nukentėjusioji atrodė 15 metų (nuosprendžio 25 punktas). Tačiau tokios apeliacinės instancijos teismo išvados nėra nuoseklios – tuose pačiuose liudytojų D. K., T. V. parodymuose nurodoma, kad pats nuteistasis dėl nukentėjusiosios amžiaus nebuvo nuoseklus: vienu atveju nuteistasis teigė, kad nukentėjusiajai yra 15–16 metų, o kitais atvejais – 16 metų. Atitinkamai savo parodymuose D. K. ir T. V. nukentėjusiosios amžių nurodė spėjamai – jie nenurodė, kad nukentėjusioji buvo (jiems atrodė) jaunesnė nei 16 metų, šiems liudytojams nukentėjusiosios amžius buvo nežinomas ir jie ją taip pat laikė galimai 16 metų amžiaus. Liudytojas A. R., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad nukentėjusiajai, jo manymu, buvo „daugmaž“ 15 metų, taigi, ir ši liudytojo nuomonė buvo spėjamojo pobūdžio. Šių argumentų kontekste svarbu ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į byloje esančią vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadą, kurioje nurodyta, kad nukentėjusioji atrodo vyresnė nei dauguma jos amžiaus merginų (2 t., b. l. 28–29). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neproporcingai didelę reikšmę suteikė garso įraše užfiksuotam nuteistojo teiginiui, kad nukentėjusiosios yra „malaletkos“ (liet. „mažametės“) (nuosprendžio 25 punktas). Šis žargoninis terminas, kai yra vartojamas kasdienėje kalboje, nurodo jaunesnio amžiaus ar nebrandų asmenį, o ne tiesiogiai jo mažametystę per se (pačią savaime). Kaip pažymėta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nuteistasis tikrąjį nukentėjusiosios amžių tiksliai sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu ir ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismo nebuvo paneigta. Visuma šių argumentų patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas buvo selektyvus, iš esmės grindžiamas atrinktais įrodymais, kuriuose nurodomas nukentėjusiosios jaunesnis nei 16 metų amžius, tačiau neatspindėtos liudytojų išreikštos abejonės, ignoruoti kiti svarbūs įrodymai. Toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų visapusiškumo ir nešališkumo reikalavimų.

12. Pažymėtina, kad BK 1511 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formalioji ir padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti pavojingą veikos pobūdį (nukentėjusiojo jaunesnį nei 16 metų amžių) ir norėti taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaltininkui nuoširdžiai ir objektyviai nesuvokiant, kad nukentėjusysis yra jaunesnis nei 16 metų, ir abipusiu sutarimu lytiškai santykiaujant ar kitaip tenkinant lytinę aistrą, kaltės požymis nėra konstatuojamas ir baudžiamoji atsakomybė aptariamos normos prasme nekyla. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad išnaudojus visas įmanomas galimybes nebuvo pašalinta abejonė, kad D. L. nežinojo, jog nukentėjusioji nėra sulaukusi 16 metų, apeliacinės instancijos teismo nebuvo motyvuotai paneigta. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad šiuo atveju nenustatytas būtinasis aptariamos nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios pusės požymis – tyčia, todėl D. L. dėl kaltinimų pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo išteisintas pagrįstai.

13. BK 1511 straipsnio 1 dalies normos tinkamam aiškinimui yra svarbi BK 1511 straipsnio 6 dalis, kuria įstatymo leidėjas tarsi iškelia papildomą sąlygą BK 1511 straipsnio 1 dalies normai taikyti. Nors kasaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl BK 1511 straipsnio 6 dalies taikymo – D. L. ir nukentėjusiosios didelio amžiaus, dvasinės ir fizinės brandos skirtumo nebuvimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes vertino ir, teisėjų kolegijos vertinimu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą konstatuodamas minėto didelio skirtumo egzistavimą (skundžiamo nuosprendžio 26 punktas).

14. Pagal BK 1511 straipsnio 6 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai nelaikomi nusikaltimu, jeigu tarp veiksmų dalyvių nėra didelio amžiaus, dvasinės ir fizinės brandos skirtumo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo išvada apie minėtus skirtumus grindžiama vien formaliu faktu apie D. L. ir nukentėjusiosios amžiaus skirtumą – 20 metų ir 14 metų 11 mėnesių. Toks teisės aiškinimas yra paviršutinis, todėl netinkamas.

15. Visų pirma pažymėtina, kad teismų praktikoje nėra suformuota taisyklių, kada tarp asmenų esantis amžiaus skirtumas gali būti laikomas dideliu. Todėl teismai, spręsdami apie amžiaus skirtumo esmingumą, privalo įvertinti tiek formalius ir neginčijamus kriterijus (matematinį amžiaus skirtumą), tiek kitas tiesiogiai susijusias aplinkybes – fizinės brandos požymius, lytinio elgesio pobūdį, ankstesnę patirtį, vizualinį asmenų atitikimą (ar kaltininkas ir nukentėjusysis, žvelgiant „iš šono“, gali būti priskiriami panašaus amžiaus žmonių kategorijai) ir kt. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir įstatymų leidėjas amžiaus ir fizinės brandos kriterijus išskyrė į atskirus dėmenis, kas taip pat patvirtina, kad fizinė branda nėra besąlygiškai kildinama iš asmens amžiaus. Tai reiškia, kad jaunesnis nei 16 metų asmuo pagal fizinę brandą gali būti prilyginamas sulaukusiam 16 metų, ir vice versa (priešingai) – pilnametis asmuo pagal fizinės brandos požymius gali prilygti jaunesniam. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, specialisto išvadoje, kuria nesiremti ar abejoti joje pateiktų išaiškinimų objektyvumu nėra pagrindo, konstatuota, kad nukentėjusioji atrodo vyresnė nei dauguma jos amžiaus merginų.

16. Teismų praktikoje išaiškinta, kad asmens dvasinę ir socialinę brandą galima apibūdinti kaip gebėjimą prisiimti atsakomybę, kuri atspindi pasitikėjimą savo jėgomis, vidinę kontrolę, gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus, adekvačią savivertę, nepriklausomybę ir orientaciją į tam tikrą veiklą (darbą, mokslą ar pan.); taip pat gebėjimą apsvarstyti situaciją iš skirtingų požiūrio taškų, suvokti ilgalaikius ir trumpalaikius savo poelgių padarinius, kito asmens perspektyvą ir atsižvelgti į ją; gebėjimą prieš veikiant įvertinti situaciją, valdyti savo impulsus ir slopinti agresiją. Kitaip tariant, dvasinę ir socialinę brandą atskleidžia asmens turimų žinių ir gebėjimų visuma, jo požiūris į aplinką ir jį supančius asmenis, gebėjimas vertinti visuomenės keliamus reikalavimus jo amžiaus žmonėms, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-976/2022).

17. Sprendžiant dėl dvasinės brandos skirtumo tarp kaltininko ir nukentėjusiojo, turi būti vertinami ne tik nukentėjusįjį apibūdinantys duomenys (specialisto išvados, liudytojų parodymai, nukentėjusiojo elgesys ir kt.), tačiau ir apibūdinantys kaltininką. Pats aptariamos nusikalstamos veikos pobūdis – lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių – suponuoja, kad abiejų asmenų valia yra tapati, todėl vien tik nukentėjusiojo dvasinės brandos vertinimas, ignoruojant kaltininko asmenybę, yra klaidingas. Apeliacinės instancijos teismas D. L. asmenybės, jo dvasinės ar fizinės brandos nevertino, taigi išvada apie didelį jo ir nukentėjusiosios dvasinės ir fizinės brandos skirtumą yra deklaratyvi, todėl nepagrįsta. Be to, šis teismas neatsižvelgė ir neaptarė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų ir byloje esančių susirašinėjimų tarp D. L. ir nukentėjusiosios turinio, iš kurio matyti, kad nukentėjusiosios bendravimo maniera, pozicija ir pobūdis patvirtina, jog nukentėjusioji laisvai ir pakankamai aktyviai bendravo seksualinėmis temomis, jos žinios ir lytinių santykių suvokimas buvo adekvatūs, pvz.: į žinutę „duok meilės“ atsako „ateik duosiu“, rašo, kad jai nėra skirtumo, kur santykiauti – mašinoje ar namuose, sutinka, kad „rytoj bus“ (lytinis santykiavimas), sutinka dėl konkrečių D. L. nurodomų seksualinių veiksmų scenarijų, aptarinėja kitas santykiavimo detales ir kt. (3 t., b. l. 192–198). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, neįvertinęs visų byloje esančių įrodymų ir neištyręs D. L. asmenybę apibūdinančių duomenų, nusprendė, kad tarp jo ir nukentėjusiosios buvo didelis amžiaus, dvasinės ir fizinės brandos skirtumas.

18. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertindamas byloje surinktus įrodymus ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nepagrįstai D. L. veiksmuose nustatė BK 1511 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius. Ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina ir dėl šios dalies paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. L. išteisintas pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį, galutinė jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė nekeičiama, nes bausmės, paskirtos pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį ir BK 150 straipsnio 4 dalį, jam buvo subendrintos apėmimo būdu griežtesnei bausmei, paskirtai pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, apimant bausmę, paskirtą pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 6 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti šio nuosprendžio dalį, kuria D. L. (D. L.) nuteistas pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti išteisinamąjį Panevėžio apygardos teismo 2022 m. vasario 23 d. nuosprendį.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Alenas Piesliakas

Artūras Ridikas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė