Dėl kelio servituto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-82/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 32.1; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Aloyzo Marčiulionio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 26 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovei O. K. dėl kelio servituto nustatymo.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2005 m. kovo 9 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad ji 2002 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi dėl dalies žemės sklypo ir garažo nuosavybėn įsigijo keliems bendraturčiams priklausančio 0,0913 ha bendro ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 36/913 dalis ir garažą, plane pažymėtą 9G1p. Atsakovė nuosavybės teise taip pat įsigijo nurodyto žemės sklypo dalį, kuri trukdo ieškovei tinkamai naudotis garažu, nes ieškovė negali nei įvažiuoti į garažą, nei išvažiuoti iš jo – neįmanoma išsukti per atsakovės žemės sklypo kampą. Dėl to tam, kad ieškovei būtų užtikrintas tinkamas naudojimasis garažu, ieškovės teigimu, būtina nustatyti kelio servitutą. Ieškovė teismui pateikė kelio servituto nustatymo planą. Ieškovė, remdamasi CK 4.111, 4.119 ir 4.126 straipsniais, prašė teismo nustatyti kelio servitutą, suteikiant jai teisę bet kuriuo paros ir metų laiku naudotis atsakovei priklausančio žemės sklypo 12,60 kv. m ploto dalimi, kad galėtų tinkamai naudotis jai priklausančiu garažu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2006 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė 36/913 dalis žemės sklypo ir garažą (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise įsigijo 2002 m. rugpjūčio 8 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovė – 147/913 dalis nurodyto žemės sklypo, plane pažymėto B1, įsigijo 1998 m. lapkričio 24 d. pagal Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį; visi žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendraturčiai susitarė dėl kiekvieno iš jų žemės sklypų ribų ir naudojimosi nurodytu žemės sklypu tvarkos. Be to, teismas, remdamasis atsakovės paaiškinimais, liudytojų parodymais, nustatė, kad atsakovės privatizuoto žemės sklypo dalis nuo 1972 metų visą laiką buvo daržas, o prieš ieškovei priklausantį garažą yra 33 kv. m ploto bendrojo naudojimo aikštelė. Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, nurodė, kad pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas nustatomas tada, kai savininkai nesutaria ir jo nenustačius nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis naudoti daiktą pagal paskirtį. Dėl to teismas vertino, ar ieškovė, kaip žemės sklypo dalies savininkė, įgyvendindama nuosavybės teisę, išnaudojo visas objektyvias galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių, ir nustatė, kad ieškovė negali naudotis garažu dėl subjektyvių priežasčių – per siaurų garažo vartų, nes ieškovės garažo vartų plotis (2,13 m) neatitiko Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai” XII skirsnio „Automobilių saugykla” 236 punkto reikalavimų, pagal kuriuos minimalus garažo patalpų aukštis iki konstrukcijų turi būti 2,1 m, iki pastato techninių vamzdynų – 2 m, o garažo vartų plotis ne mažesnis kaip 2,3 m, aukštis – 2 m. Teismas pažymėjo, kad viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininkų poreikiai normaliai ir nekliudomai naudotis nuosavybe turi būti suderinti, nuosavybė nėra absoliuti, ji gali būti apribota tik dėl svarbių priežasčių. Dėl to teismas, ištyręs atsakovės pateiktus architektės J. Š. parengtus techninio projekto projektinius pasiūlymus, nustatė, kad yra techninės galimybės ieškovei praplatinti garažo vartus, kad šie atitiktų nurodyto Statybos reglamento reikalavimus ir tai būtų galima atlikti normaliomis sąnaudomis, todėl padarė išvadą, kad ieškovei tokiu būdu būtų užtikrinta galimybė naudotis savo daiktu (garažu) pagal jo tikslinę paskirtį, nesuvaržant kito savininko (atsakovės) teisių naudotis savo turtu (žemės sklypu) savo nuožiūra. Be to, ieškovė neįrodė, kad prieš ieškovės garažą esanti bendrojo naudojimo 33 kv. m ploto aikštelė objektyviai yra nepakankama ieškovės automobiliui į garažą įvažiuoti (išvažiuoti) į (iš) jo. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 4.117 straipsnį kelio servitutas gali būti nustatomas takui, antžeminėms transporto priemonėms skirtam keliui ir takui galvijams varyti, tuo tarpu atsakovei priklausanti žemės sklypo dalis, kuriai ieškovė prašo nustatyti servitutą, yra daržas, neatitinka Kelių įstatymo 2 straipsnyje nustatyto kelio apibrėžimo, pagal byloje esantį žemės sklypo planą kelias atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nepažymėtas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodė, kad ieškovės prašomas nustatyti kelio servitutas atsakovei nuosavybės teise priklausančiai žemės sklypo daliai, kuri yra naudojama kaip daržas, neatitinka CK 4.117 straipsnio reikalavimų kelio servitutui, nes, patenkinus ieškovės reikalavimą, atsakovės žemės sklypo dalis taptų bendrai naudojamo kiemo dalimi, būtų iš esmės suvaržytos atsakovės teisės naudoti šią žemės sklypo dalį pagal paskirtį; be to, žemės sklypo plane nėra pažymėta, kad per atsakovės žemės sklypą būtų nutiestas kelias. Kolegija atmetė ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad ginčo santykiams negali būti taikomas aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 705 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai” patvirtinimo“, nes garažas pastatytas prieš 30 metų; motyvavo, kad pati ieškovė paaiškino, jog jai priklausantis pasatas nuo jo pastatymo momento nebuvo naudojamas kaip garažas, jo vartai nebuvo pritaikyti patogiam įvažiavimui ar išvažiavimui, ir kolegija, atsižvelgdama į tai, kad garažas pagal paskirtį nebuvo naudojamas daugiau kaip 30 metų, jo remonto sąnaudos yra normalios, juolab kad ieškovė neįrodė, jog garažo vartų praplatinimas pagal pateiktus projektinius siūlymus yra techniškai neįmanomas ar sukeltų didelių nuostolių ieškovei. Kolegija nurodė, kad ieškovė taip pat neįrodė, jog prieš jos garažą esanti bendrojo naudojimo 33 kv. m ploto aikštelė yra nepakankama ieškovei automobiliu įvažiuoti ar išvažiuoti į ar iš garažo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 26 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Ji kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 4.126 straipsnį, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią teismai, nagrinėdami bylas dėl servituto nustatymo, turi siekti protingos abiejų savininkų interesų pusiausvyros, atsižvelgti į tai, kad nenustačius servituto daikto savininkui nebūtų įmanoma normaliomis sąlygomis naudoti daiktą pagal jo paskirtį. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai taip pat pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, nes tyrė ir vertino tik atsakovės pakviestų liudytojų parodymus apie tai, kad vieta, kur ieškovė prašė nustatyti servitutą, yra daržas, netyrė ir nevertino ieškovės pateikto 1986 m. žemės sklypo situacijos plano, kuriame nurodyta, kad tuo metu ten buvo bendrojo naudojimo kiemas. Be to, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai”, nes garažas pastatytas 1974 metais ir neprivalėjo atitikti Reglamento reikalavimus.

Atsakovė atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius dokumentus. Ji nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė kelio servituto nustatymą teismo sprendimu reglamentuojančias materialinės teisės normas, ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, nenukrypo nuo teismų, padarė teisingą išvadą, kad ieškovei kelio servituto nustatymas nebuvo objektyviai būtinas, nes ji be kliūčių gali naudotis garažu jį tinkamai sutvarkius pagal Statybos techninio reglamento reikalavimus.

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovė 2002 m. rugpjūčio 8 d. nuosavybės teise įsigijo 36/913 dalis žemės sklypo ir garažą (duomenys neskelbtini), atsakovė yra nurodyto žemės sklypo bendraturtė, jai nuosavybės teise priklauso 147/913 dalis šio žemės sklypo. Ieškovė teigė, kad atsakovės žemės sklypo dalies kampas jai trukdo tinkamai naudotis garažu, todėl turi būti nustatytas kelio servitutas, tačiau bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė neišnaudojo visų objektyvių galimybių, kad galėtų tinkamai naudotis garažu (garažo vartų plotis neatitinka statybos reikalavimų); be to, atsakovės žemės sklypas visą laiką buvo naudojamas kaip daržas, žemės sklypo plane nepažymėta, kad atsakovės žemės sklypo dalyje būtų kelias.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė CK normas, reglamentuojančias kelio servituto nustatymą, ar nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servitutas gali būti nustatomas įstatymais, sandoriais, teismo sprendimais. Nagrinėjamoje civilinėje byloje šalys nesutaria dėl servituto nustatymo, todėl klausimas spręstinas teismo tvarka. Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Šiame straipsnyje yra įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu, tai: savininkų nesutarimas ir būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį, tačiau nepaisant to, teisėjų kolegija pabrėžia, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančio daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau. Dėl to teisėjų kolegija, peržiūrėdama šioje civilinėje byloje apskųstus teismų procesinius dokumentus, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir patikrina apskųstus teismų procesinius dokumentus teisės taikymo aspektu, t. y. nagrinėjamoje civilinėje byloje tiria, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė servituto nustatymą reglamentuojančias materialinės teisės normas, ar, vertindami bylai reikšmingus įrodymus, nepažeidė procesinės teisės normų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė, prašydama nustatyti servitutą, savo reikalavimą grindė aplinkybe, jog ji negali tinkamai naudotis garažu, nes atsakovės žemės sklypo dalies kampas trukdo įvažiuoti ar išvažiuoti į ar iš garažo, tuo tarpu bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovei tinkamai naudotis garažu trukdo subjektyvios priežastys – aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai” reikalavimų neatitinkantys ieškovės garažo vartų išmatavimai. Atsižvelgdama į šią aplinkybę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai aiškinosi aplinkybę, ar daikto savininkas, siekiantis, kad būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias galimybes dėl nuosavybės teisių tinkamo įgyvendinimo, kad nereikėtų apriboti kitų savininkų teisių, ir teisingai aiškino ir taikė aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai” XII skirsnio „Automobilių saugykla” 236 punktą. Pagal teismų praktiką servitutas gali būti nustatomas tik esant būtinumui, kai daikto neįmanoma naudoti kitokiu būdu nei nustačius servitutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. V. M., Nr. 3K-3-246/2005, bylos kategorija 32.1; paskelbta Teismų praktika 24, p. 62–67), tuo tarpu ieškovės prašymas pagrįstas siekiu naudoti garažą patogiau, nors ji iki kreipimosi dėl servituto nustatymo neišnaudojo visų techninių galimybių pašalinti patekimo į garažą kliūtis, todėl teisėjų kolegija, remdamasi CPK 178 straipsniu, pagal kurį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo, tuo tarpu atsakovės pateikto architektės parengto techninio projekto išvados patvirtina teismų motyvus, kad servituto nustatymas atsakovės žemės sklypo daliai nėra būtinas, nes ieškovei priklausančio garažo vartai platintini, ir tai galima atlikti normaliomis sąnaudomis.

Teisėjų kolegija nesutinka su kasatorės argumentais dėl įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo ir motyvuoja, kad CPK 185 straipsnyje nustatyta, jog teismas, vadovaudamasis įstatymu, įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais, t. y. civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Teismas, įvertindamas įrodymus, turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-398/2006, bylos kategorijos: 50.11.1, 114.11). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje civilinėje byloje tiria, ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų įvertinimo ir, peržiūrėdama apskųstus teismų sprendimus, pažymi, kad teismai vertino šalių pateiktus rašytinius įrodymus, išklausė liudytojų parodymus ir nustatė, kad atsakovės pateikti įrodymai ir liudytojų parodymai leido teismams padaryti išvadą, jog atsakovės žemės sklypas, kuriam ieškovė prašo nustatyti kelio servitutą, nuo 1974 metų buvo naudojamas kaip daržas, ieškovė, kaip žemės sklypo bendraturtė, susitarė su kitais šio žemės sklypo bendraturčiais dėl naudojimosi visu žemės sklypu tvarkos ir atskirų žemės sklypo dalių ribų nustatymo, todėl yra labiau tikėtina, kad atsakovės sklypas yra daržas, o ne kelias, nepaisant to, kad 1968 metų žemės sklypo plane jis nepažymėtas, tačiau vėlesniuose dokumentuose yra apibrėžtos atsakovės žemės sklypo dalių ribos.

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu kasatorės argumentą, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikos dėl servituto nustatymą reglamentuojančių materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo; motyvuoja, kad ieškovės kasaciniame skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra nustatytos kitokios nei nagrinėjamoje civilinėje byloje aplinkybės, t. y. kasaciniame skunde nurodytose nutartyse keliamas klausimas dėl kelio servituto nustatymo keliui, einančiam per kito savininko žemės sklypą, tuo tarpu nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė prašo nustatyti kelio servitutą žemės sklypui, kuris yra naudojamas kaip daržas. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų CK 4.117 straipsnyje nustatyto termino „kelias“ aiškinimu pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 punktą, nes, nors ir preziumuojant, kad daržui, kaip nekilnojamajam daiktui CK 4.128 straipsnio 1 dalies prasme, gali būti nustatytas servitutas (bet ne kelio servitutas), sąvoka „daržas“ neatitinka nurodytame įstatyme įtvirtintos „kelio“ sąvokos.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos priimtų teismų sprendimų teisėtumui, todėl jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako, nes tai nesudaro teisinio pagrindo peržiūrėti apskųstus teismų sprendimus kasacine tvarka; bylą nagrinėję teismai tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas byloje nustatytoms aplinkybėms, nepažeidė nurodytų teisės normų, todėl nėra pagrindo naikinti teismų priimtus procesinius dokumentus kasaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 26 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Janina Januškienė

Aloyzas Marčiulionis