Dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais sukeltos žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. e2A-314-407/2021

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01156-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.8.1.2 (s)

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės,,Marimotorai“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės,,Marimotorai“ ieškinį atsakovams K. B. ir uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus kėbulų remontas“ dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais sukeltos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Marimotorai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Alytaus kėbulų remontas“ ir K. B. ieškovei atsakovės UAB „Alytaus kėbulų remontas“ neteisėtai gautą naudą – bendrąjį pelną – už 3 metų laikotarpį, t. y. nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., kuris preliminariai sudaro 235 055 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas už šioje civilinėje byloje priteistą sumą nuo šios civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad UAB „Marimotorai“ buvo įsteigta 1996 m. liepos 4 d., veiklos pobūdis – „Ford“ ir kitų markių automobilių priežiūra ir remontas, remonto paslaugos. Ieškovė aptarnavo didžiausias Alytaus miesto ir apskrities bendroves – UAB,,Parama“, Alytaus apskrities policija, VSAT Lazdijai, UAB,,Dzūkijos statyba“ UAB,,Savos girios“ ir kt. Atsakovas K. B. pradėjo dirbti ieškovės įmonėje nuo 2003 m. rugpjūčio 13 d. serviso priėmėju-detalių pardavėju, o nuo 2013 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. sausio 6 d. ėjo serviso konsultanto-dalių prekybos vadovo pareigas. Atsakovo K. B. pareiginiuose priėmėjo-pardavėjo nuostatuose buvo nustatyta pareiga saugoti įmonės komercines paslaptis. 2015 m. spalio 1 d., pasikeitus ieškovės įmonės direktoriui, bendrovėje buvo atliktas auditas ir pradėta pertvarkyti įmonės veikla. Atsakovas K. B. reiškė pasipiktinimą, ėmė grasinti, kad įkurs konkuruojančią įmonę, pervilios geriausius klientus bei darbuotojus ir taip sužlugdys ieškovę.

3. Atsakovas K. B. abipusiu susitarimu atleistas 2016 m. sausio 6 d. Praėjus 6 dienoms nuo darbo sutarties su ieškove nutraukimo, 2016 m. sausio 15 d. atsakovas K. B., būdamas vienintelis akcininkas ir direktorius, įsteigė konkuruojančią bendrovę – UAB „Alytaus kėbulų remontas“, kurios veiklos pobūdis visiškai analogiškas ieškovės veiklos pobūdžiui – „Ford“ markės ir kitų markių automobilių priežiūra ir remontas, remonto paslaugos. Atsakovas K. B. perviliojo ilgamečius ieškovės bendrovės darbuotojus – serviso meistrą I. P., serviso techniką A. K., vyr. buhalterę A. M.. Pirmaisiais savo veiklos mėnesiais atsakovai perėmė šiuos buvusius ieškovės įmonės nuolatinius klientus: UAB,,Parama“, Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, VSAT Lazdijų rinktinė, UAB,,Dzūkijos statyba“, UAB,,Saulmega“, KB,,Dzūkijos pienas“, UAB,,Autodeta ir Ko“, UAB,,Grindalita“, UAB „JDC prekyba“, UAB,,FHT konstruktion“, UAB „Eimija“, UAB „Vektrona“, MB „Alytausgidas.lt“, UAB „Kadastras“, UAB „Dzūkijos dujos“, UAB „Saugios geroves garantas“, UAB „Studija plius Baltija“, UAB „Rosveda“, MB „Agera grupė“, UAB „Lankava“, B. G., UAB „Transaibė“, ŽŪB „Kalnas“, M. J., UAB „STORA ENSO LIETUVA“, UAB „Agrosac“, UAB „Alrodis“, UAB „Sinerta LDC“, UAB „Juspa“, AB „Snaigė“, UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“, UAB „Vita Baltic International“, UAB „Inti“, UAB „Dzūkijos mediena“, UAB „Ordo“, UAB „Kortas“, B. individuli įmonė. Beveik visos atsakovės UAB „Alytaus kėbulų remontas“ pajamos yra generuojamos iš buvusių nuolatinių ieškovės klientų. Šis sąrašas klientų buvo ieškovės daugiametės veiklos ir investicijų rezultatas bei veiklos pagrindas.

4. Atsakovui K. B. pagal jo užimamas pareigas buvo žinoma informacija ne tik apie ieškovės klientus, bet ir konkretūs kiekvieno kliento poreikiai, mokumas, finansinė būklė, patikimumas, konkrečiam klientui teikiamas paslaugų komplektas, sąlygos ir kainos. Informacija apie klientų aptarnaujamų automobilių remonto istoriją yra svarbi, leidžia patirti mažiau kaštų identifikuojant naujus gedimus. Atsakovų veikloje buvo pasinaudota ieškovės komercine paslaptimi ir konfidencialia informacija, t. y. užsakymų ir pardavimų duomenimis, klientų serviso istorija. Bylos aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad, palikdamas ieškovės įmonę, atsakovas K. B. kartu su buvusia vyr. buhaltere nukopijavo ir ieškovės įmonės apskaitos sistemos „ECount“ (klientų duomenys, jų automobilių sąrašai, remonto istorija) duomenis ir juos persikėlė į atsakovų veikloje taip pat naudojamą „ECount“ sistemą. Priėjimas prie ieškovės „ECount“ apskaitos programos nebuvo viešas, jį turėjo tik ieškovės įmonės darbuotojai, įsipareigoję saugoti ieškovės įmonės komercines paslaptis.

5. Be to, atsakovai savo veikloje naudojo žymenis apie „20 metų patirtį“ bei „Ford“ ženklą, nors vienintelis oficialus „Ford“ atstovas Alytuje yra ieškovė, o deklaruojama „20 metų“ patirtį turi būtent ieškovės įmonė, o ne atsakovai. Šie atsakovų veiksmai buvo atliekami turint tikslą konkuruoti naudojantis ieškovės įmonės reputacija, produktų, žymenų imitavimu, vartotojų klaidinimu.

6. Ieškovė pažymėjo, kad, pavyzdžiui, ilgametė ieškovės klientė UAB,,Parama“ 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu ieškovei buvo pateikusi 36 232 Eur vertės užsakymų, o po atsakovės įmonės įsteigimo ir darbuotojų perviliojimo, ieškovės klientė pateikė užsakymų 4 912 Eur sumai. Ieškovės klientas Alytaus apskrities policija 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu ieškovei buvo pateikusi 58 324 Eur vertės užsakymų, o po atsakovės įsteigimo ir darbuotojų perviliojimo, ieškovės klientas Alytaus apskrities policija pateikė tik 800 Eur vertės užsakymų. Ieškovei yra žinoma, kad atsakovės užsakymų iš buvusių ieškovės klientų skaičius esmingai išaugo. Tai nebuvo tiesiog atsitiktinis šių klientų perėjimas iš ieškovės, su kuria buvo susiklostę stabilūs ir ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai, prie kitos, iš esmės tik pradėjusios aktyviau veikti autoservisų rinkoje, įmonės.

7. Ieškovė prašo teismo atlyginti netiesioginius nuostolius, pasireiškiančius kaip komercinės paslapties savininko (ieškovės) negautos pajamos, kurias ji būtų gavusi, jeigu jos teisės ir teisėti interesai nebūtų buvę pažeisti. Negautas pajamas ieškovė skaičiuoja kaip rezultatą, gautą iš perviliotų klientų uždirbus maržą, kuri gaunama pardavus reikiamas atsargines dalis ir sukūrus darbą jų keitimo metu. Ieškovė, atsižvelgdama į atsakovės 2017 m.–2018 m. finansinių ataskaitų duomenis, pažymi, kad 2016 m. atsakovės bendrasis pelnas sudarė 44 643 Eur, 2017 m. – 80 033 Eur, o 2018 m. – 110 379 Eur. Taigi ieškovė pareiškė reikalavimą atlyginti 235 055 Eur dydžio nuostolius iš atsakovų solidariai.

8. Atsakovė UAB „Alytaus kėbulų remontas“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad neatliko neteisėtų veiksmų. Dėl specifinio veiklos pobūdžio atsakovė objektyviai negalėjo pervilioti klientų. Paslaugų poreikis klientams yra atsitiktinis, nulemtas automobilių gedimų, eismo įvykių ir pan., kurio automobilių servisas iš anksto negali numatyti. Atsakovė niekada klientams neteikė automobilių priežiūros paslaugų. Pirmaisiais metais nuo UAB „Alytaus kėbulų remontas“ įkūrimo didžioji dauguma klientų kreipėsi tik dėl kėbulo darbų remonto (po eismo įvykių), o, atsiradus atitinkamos srities specialistams, atsakovė remontuoja automobilių gedimus, kurie niekaip nesusiję su eksploataciniu einamuoju remontu. Atsakovė dėjo dideles pastangas, siekdama pritraukti naujų klientų: reklamavo savo teikiamas paslaugas interneto portaluose „www.alytausgidas.lt.“ ir „www.autoalytus.lt.“; platino reklamines skrajutes ant automobilių priekinių stiklų automobilių detalių parduotuvėse: A. Š. firma „Detava“, A. B. IĮ, UAB „Inter cars Lietuva“, UAB „Juta“. Atsiradus poreikiui, klientai kiekvienu atskiru atveju patys ieško paslaugų tiekėjo. Ieškovė su ginčo įmonėmis nebuvo sudariusi nuolatinių automobilių aptarnavimo sutarčių. Ieškovės į bylą pateikta 2012–2017 m. UAB „Marimotorai“ pardavimų suvestinė aiškiai atspindi išrašytų sąskaitų – faktūrų kiekį ginčo klientams. Iš minėtos suvestinės matyti, kad iš beveik visų ginčo klientų gaunamos pajamos išnyko ne per 2016 m. t. y. ne tada, kada pradėjo veikti UAB „Alytaus kėbulų remontas“, tačiau 2017 m., t. y. praėjus vieneriems metams po atsakovės bendrovės įsteigimo. Ieškovės pardavimų pajamos iš lentelėje nurodytų klientų pradėjo tendencingai mažėti 2015 m. (lyginant su 2014 m.), t. y. dar iki atsakovės įsteigimo.

9. Atsakovas K. B. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Ieškovė savo darbo nesėkmę bando sugretinti su atsakovės UAB „Alytaus kėbulų remontas“ darbo sėkme. Pati ieškovė pripažįsta, kad per savo 21 veiklos metus tokių pajamų kaip atsakovė UAB „Alytaus kėbulų remontas“ niekada neturėjo. Patikslintame ieškinyje minimos atsakovės gautos pajamos per darbo laikotarpį apima ne tik tas įmones, apie kurių perviliojimą kalba ieškovė, bet visus iki vieno atsakovės UAB „Alytaus kėbulų remontas“ klientus. Akivaizdžiai neteisinga iš visų atsakovės klientų gautas pajamas prilyginti ieškovės negautoms pajamoms. Atsakovas K. B. jokio pelno / naudos sau negavo, todėl negali būti reikalaujama kitų asmenų naudos dydžio žalos iš atsakovo K. B.. Tarp atsakovo ir ieškovės sudarytoje darbo sutartyje nebuvo įrašyta jokių papildomų įsipareigojimų dėl konfidencialumo ar komercinės paslapties laikymosi. Su atsakovu nebuvo sudaryta jokia kita atskira sutartis, išskyrus visiškos materialinės atsakomybės sutartį, o tai rodo, kad darbo sutarties turinys yra bendro pobūdžio ir deklaratyvus, o atsakovas nebuvo įsipareigojęs saugoti komercines paslaptis, nebuvo supažindintas su komercinių paslapčių sąrašu. Informacija, kuria atsakovas K. B. disponavo dirbdamas pas ieškovę, buvo tik ta, kuri reikalinga darbo funkcijoms atlikti. Ji nebuvo įvardinta kaip slapta, konfidenciali. Atsakovas K. B. nesudarinėjo sutarčių su klientais, nesitarė dėl vienokių ar kitokių sutarčių sąlygų, o sąskaitose-faktūrose nėra rašoma slapta ar konfidenciali informacija, kad galėtų sukelti nesąžiningos konkurencijos kilimo galimybę ateityje. Didžiausią įtaką darbuotojų išėjimui iš darbo turėjo ieškovės įmonės vadovų pasikeitimas, darbovietėje buvo bloga emocinė atmosfera, nuolatinė įtampa, buvo priekaištaujama daugumai darbuotojų. Akivaizdu, kad dėl tų pačių priežasčių, ieškovė galimai sumažino ir darbų apimtis, kas sąlygojo ir pajamų mažėjimą.

10. Alytaus apylinkės teismas Alytaus rūmų 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kauno apygardos teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartimi Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Bylą perdavus nagrinėti iš naujo Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmams, ieškovė patikslino ieškinio reikalavimus ir, remdamasi atsakovės finansinės atskaitomybės duomenimis, padidino ieškinio sumą. Civilinė byla pagal teismingumą buvo perduota nagrinėti Kauno apygardos teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

12. Teismas sprendė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, šalių, jų atstovų paaiškinimai, leidžia pagrįstai teigti, jog ieškovė ir atsakovė dėl vykdomos ūkinės veiklos specifiškumo, verslo modelio, yra ūkio subjektai ir konkurentai Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio prasme. Tačiau pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog vien tik konkuruojančio subjekto įsteigimas nėra neteisėta veika.

13. Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, kad atsakovas K. B. su ieškove buvo sudaręs darbo sutartį ir nuo 2003 m. rugpjūčio 12 d. dirbo serviso priėmėjo-detalių pardavėju, o nuo 2013 m. gegužės 13 d. – serviso konsultanto-dalių prekybos vadovu. Darbo sutartyje nebuvo įrašyta jokių papildomų įsipareigojimų, tokių kaip konfidencialumo įsipareigojimas, komercinės paslapties saugojimas ar pan. Su juo nebuvo sudaryta jokia kita atskira sutartis, išskyrus visiškos materialinės atsakomybės sutartį, o tai rodo, kad darbo sutarties turinys yra standartinio pobūdžio.

14. Ieškovės pateikti priėmėjo-pardavėjo pareiginiai nuostatai Nr. 4 numato priėmėjo-pardavėjo atsakomybę už jam pavestų užduočių vykdymą, įmonės komercinių paslapčių saugojimą, materialinių vertybių saugojimą, už padarytą žalą ir kt., tačiau, teismo įsitikinimu, tai negalėjo būti laikoma tinkamu įrodymu, patvirtinančiu, kad atsakovas K. B. yra pasirašęs ir supažindintas su įmonės komercinėmis paslaptimis, kad jam nurodyta, kas įmonėje yra komercinė paslaptis ir ką jis turėtų saugoti. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad būtų supažindinusi atsakovą su komercinių paslapčių sąrašu ir draudimu jas naudoti, jog įmonėje buvo komercinę paslaptį sudarančios informacijos sąrašai ir jos saugojimo taisyklės. Teismas sprendė, kad ieškovė nesiėmė protingų pastangų bendrovės komercinėms paslaptims įvardinti ir jas apsaugoti.

15. Iš serviso meistro pareiginių nuostatų Nr. 7 matyti, kad, einant šias pareigas, meistras įsipareigoja neatskleisti pašaliniams asmenims jokios komercinės, dalykinės, finansinės bei kitokios informacijos, su kuria jis buvo supažindintas ar ji jam tapo prieinama ir žinoma dirbant pas ieškovę. Įvertinęs šią formuluotę, teismas padarė išvadą, kad darbdavys privalėjo pasirašytinai supažindinti ir aiškiai nurodyti darbuotojui, kokia informacija laikoma įmonės komercine paslaptimi, kur ir kada galima tokią informaciją naudoti, o kada – draudžiama. Teismas sprendė, kad tik aiškiai įformintos lokaliuose ieškovo teisės aktuose ir šalių sutartyse sąlygos gali rodyti, kokie reikalavimai išsaugoti konkrečią informaciją darbuotojui iš anksto žinomi, šiuos dokumentus pasirašant, o šios pareigos nesilaikymo padarinius turi prisiimti darbdavys.

16. Teismas sprendė, kad informacija, kuria atsakovas K. B. disponavo dirbdamas pas ieškovę, buvo ta informacija, kuri buvo reikalinga darbo funkcijoms atlikti. Ji nebuvo įvardinta kaip slapta, konfidenciali, tačiau tokia informacija, kai su ja yra susipažįstama, tampa neatsiejama darbuotojų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi, todėl, teismo įsitikinimu, darbuotojai privalo laikytis pareigos saugoti tokio pobūdžio informaciją tik tol, kol dirba įmonėje, kurioje ją sužinojo, neteikti konkuruojančioms bendrovėms. Teismas taip pat vertino ir darbo vietoje gaunamą informaciją, kuri, nors savininko įvardijama kaip konfidenciali, savaime yra akivaizdi ar lengvai pasiekiama (pvz., viešai skelbiami įmonės finansinės atskaitomybės duomenys, viešai skelbiama informacija apie akcininkus, vykdomus projektus, verslo partnerius ir kt.).

17. Teismas pažymėjo, kad pareiga saugoti tiek konfidencialią informaciją, tiek komercinę paslaptį egzistuoja, kai ji pirmiausia įvardinta ir įforminta atskiroje darbuotojo ir darbdavio sutartyje, o po to tokia pareiga papildomai gali kilti ir iš įstatymo.

18. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad K. B., ilgą laiką turėjo ir iki dabar turi bendrovę UAB „AutoAlytus“, kuri veikė tose pačiose patalpose, kaip ir ieškovės bendrovė, t. y. naudojosi tomis pačiomis patalpomis kaip ieškovė, vykdydamas veiklą (dėl to ginčo taip pat nekyla), todėl teismas rėmėsi atsakovo K. B. paaiškinimais, kad ieškovės minimi klientai buvo ir jo bendrovės UAB „AutoAlytus“ klientai, pažįstantys atsakovą įmonės veikloje jau daugelį metų. Atitinkamai, jam, kaip įmonės UAB „AutoAlytus“ vadovui, tokie klientai buvo žinomi ne tik kaip ieškovės, bet ir kaip jo įmonės klientai, kurių duomenys (kontaktiniai telefonų numeriai, automobilių remonto istorija) žinomi ne dėl to, kad K. B. dirbo pas ieškovę, bet ir dėl to, kad šiuos klientus jis aptarnavo kaip savo bendrovės UAB „AutoAlytus“ klientus.

19. Teismas nustatė, kad šiuo atveju naujos įmonės įsteigimas nebuvo orientuotas į ieškovės įmonės žlugdymą, klientų viliojimą, vartotojų klaidinimą ir pan. Tai yra dar vienas ūkio subjektas, teikiantis panašias paslaugas kaip ir daugelis ūkio subjektų. O kiekvieno naujo ūkio subjekto atsiradimas yra natūrali konkurencija tarp jų pačių, kuri nėra draudžiama, yra netgi skatinama, kadangi tai reguliuoja paslaugų kokybę ir kainas rinkoje. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad K. B. siūlė klientams pirkti analogiškas autoserviso paslaugas iš naujosios bendrovės, šmeižė ieškovės teikiamas paslaugas ir skatino ilgamečius klientus nebepirkti paslaugų iš ieškovės.

20. Teismas pažymėjo, kad atsakovas K. B. neturėjo jokių nekonkuravimo įsipareigojimų ieškovės atžvilgiu dėl panašios komercinės veiklos nevykdymo. Darbdavys yra laisvas pasirinkti, mokėti kompensaciją buvusiam darbuotojui už jam taikomus jo teisių suvaržymus, ar jos nemokėti, ir taip galbūt konkuruoti su buvusiu darbuotoju atitinkamoje verslo srityje. Taigi verslo subjektas turi teisę pasirinkti ir netaikyti susitarimo dėl nekonkuravimo bei nemokėti kompensacijų darbuotojui, o darbuotojas tokiu atveju tampa laisvas pasirinkti savo veiklą ar darbą ir jam netaikomi jokie suvaržymai. Teismas sprendė, kad atsakovo K. B. ilgametės patirties ir turimų žinių bei įgūdžių panaudojimas realizuojant konstitucinę ūkinės veiklos laisvę steigti įmonę ir veikti toje pačioje rinkoje kaip ieškovė, nėra draudžiamas ir nėra laikomas neteisėtais veiksmais, savaime sąlygojančiais ieškovės nuostolius. Remdamasis tais pačiais argumentais teismas sprendė, kad nėra objektyvaus pagrindo pripažinti, jog naujai įsteigtoje bendrovėje (UAB „Alytaus kėbulų remontas“) atsakovai neteisėtai pasinaudojo ieškovės konfidencialia informacija ir (ar) komercine paslaptimi, t. y. neteisėtai panaudojo konfidencialią informaciją, susijusią su ieškovės darbuotojais ir klientais, kuris šiuos duomenis panaudojo juos viliojant.

21. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo netikėti atsakovo teiginiais, jog jis, būdamas serviso priėmėjas-detalių pardavėjas, vėliau – konsultantas, dalių prekybos vadovas, programoje „ECount“ turėjo teisę tik atlikti detalių pirkimą-pardavimą, suvesti sąskaitas, Byloje nustatyta, kad ieškovė informaciją apie klientus kaupė programoje „ECount“. Ieškovė pati nurodė, kad didžiausią prieigą prie šios sistemos turėjo buhalterė.

22. Teismas sprendė, kad byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių duomenų, kad atsakovai būtų atlikę kokius nors nesąžiningus viliojimo veiksmus klientų atžvilgiu. Motyvai, kad klientai perėjo pas atsakovus dėl jų automobilių remonto istorijos, niekaip neįrodyti byloje.

23. Vertindamas darbuotojų darbo santykių su ieškove – UAB „Marimotorai“ nutraukimo 2016 metais priežastis, teismas laikė pagrįsta atsakovų poziciją, kad darbo santykių pabaigą galėjo sąlygoti sumaištis įmonėje dėl pasikeitusio vadovo. Tai, kad pasikeitus įmonės vadovui ne visi darbuotojai norėjo prisitaikyti prie naujos tvarkos, patvirtino ir pati ieškovė procesiniuose dokumentuose. Teismas nenustatė jokių objektyvių duomenų, kad būtent atsakovai būtų teikę aiškius ir konkrečius siūlymus ieškovės darbuotojams nutraukti darbo santykius ir pereiti dirbti į atsakovę UAB „Alytaus kėbulų remontas“. Byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma nepatvirtina, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme.

24. Bendrovėms veikiant tame pačiame rajone ir ne itin plačioje rinkoje, tiek ieškovės, tiek atsakovės bendrovių veikloje gali būti sudaromi komerciniai sandoriai, kada dalis kontrahentų bus tie patys rinkos dalyviai, tačiau tai savaime nereiškia nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimo. Informacija apie klientus susideda iš įvairiausių duomenų, kurie gaunami per ilgamečius veiklos ryšius, t. y. kokie konkretūs kiekvieno kliento poreikiai, koks jo mokumas, finansinė būklė, patikimumas, koks paslaugų komplektas ir kokiomis sąlygomis teikiamas, už kokią kainą tai daroma. Tačiau, nagrinėjamu atveju, tai nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovų veiksmų perimant ieškovės klientus bei žalos padarymo šiais veiksmais dėl neteikimo paslaugų įstaigoms, kurios paslaugas perka per viešuosius pirkimus (kaip jau minėta dalis įvardintų nuviliotų klientų paslaugas pirko per viešuosius pirkimus).

25. K. B. tose pat patalpose kaip ir ieškovė nuomojosi patalpas ir turėjo įmonę UAB „AutoAlytus“, teikė automobilių nuomos ir automobilių serviso paslaugas: stabdžių sistemos, greičių dėžės, važiuoklės, variklio remonto, kėbulo remonto darbus, elektros sistemos ir diagnostikos paslaugas, todėl, tikėtina, kad ieškovės minimi klientai buvo ir atsakovo įmonės UAB „AutoAlytus“ klientai. Jie buvo ne tik ieškovės, bet ir atsakovo K. B. įmonės klientai, kurių duomenys (kontaktiniai tel. Nr., automobilių remonto istorija) tapo žinomi būtent dėl to, kad atsakovas šiuos klientus aptarnavo kaip ir savo įmonės UAB „AutoAlytus“ klientus. Dalis UAB „Alytaus kėbulų remontas“ klientų yra tie patys, kaip ir buvo įmonėje UAB „AutoAlytus“.

26. Ieškovė neįrodė atsakovės nepagrįsto praturtėjimo sąlygų. Ieškovė kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikė lentelę, kurioje nurodė, kaip atsispindi ieškovės pajamų pokytis po atsakovės bendrovės įkūrimo. Ieškovės pateiktoje lentelėje pajamų pokytis yra lyginamas su 2015 m., tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kokias pajamas iš savo klientų gavo ieškovė lyginamuoju laikotarpiu. Byloje pateikta ieškovės PVM sąskaitos faktūros nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., tačiau duomenų apie 2015 m. visas gautas pajamas iš visų ginčo klientų nepateikta, todėl tokie skaičiavimai nėra objektyvūs. Ieškovė nurodo, kad senieji klientai ginčo laikotarpiu pas ją lankėsi, bet tik epizodiškai, dėl specializuotų „Ford“ automobilių paslaugų, tačiau apie ieškovės gautas pajamas iš visų ginčo klientų nurodomu laikotarpiu nėra pateikta, todėl ieškovės teiginiai niekuo nėra pagrįsti.

27. Iš ieškovės pateiktos lentelės matyti, kad iš ginčo klientų dalies gaunamos pajamos padidėjo, o ne mažėjo (pajamos ženkliai didėjo iš UAB „Agrosac“, UAB „Alrodis“. UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“, UAB „Lankava“, AB „Snaigė“). Taip pat ieškovės pateiktoje lentelėje daugeliu atveju nurodoma, kad ieškovė ginčo laikotarpiu iš kai kurių klientų prarado pajamas, tačiau, analizuojant lentelės turinį, matyti, kad ieškovės daromos išvados yra klaidingos, kadangi iš tam tikrų klientų gautos pajamos iki atsakovės įkūrimo buvo itin mažos, neatspindi pajamų praradimo. Pavyzdžiui, nurodoma, kad ieškovė iš UAB „Studija plius Baltija“ 2016 metais neteko 79,32 proc. pajamų, o vėlesniais 2017 ir 2018 metais 100 proc. pajamų, lyginant su 2015 metais. Tačiau lyginamaisiais 2015 metais, nuo kurių ieškovė skaičiuoja pajamų sumažėjimą, iš minėtos bendrovės gavo tik 73,73 Eur pajamų, o 2014 metais pajamų negavo. Analogiška situacija yra ir dėl kitų kai kurių bendrovių, iš kurių 2015 metais gautos pajamos buvo nedidelės, o tai paneigia ieškovės įvardijamą klientų nuolatinumo faktą (MB „Ageragrupė“, UAB „Sinerta LDC“).

28. Be to, ieškovės pateiktoje lentelėje kartu yra pateikti duomenys apie gautas pajamas iš ginčo klientų 2014 metais. Iš UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“, UAB „Dzūkijos dujos“, B. G., UAB „Eimija“, UAB „Grindalita“, UAB „Rosveda“, UAB „Studija plius Baltija“, UAB „Transaibė“ 2014 metais ieškovė negavo jokių pajamų, o iš UAB „Alrodis“, B. IĮ, UAB „Dzūkijos statyba“, M. J., UAB „Saulmega“, UAB „STORA ENSO LIETUVA“, UAB „Vita Baltic International“, VSAT prie LR VRM Lazdijų rinktinės ieškovė vėlesniais 2015 m. gavo mažiau pajamų, nei 2014 m., tuo tarpu atsakovės bendrovė buvo įkurta tik 2016 m. Taigi iš byloje pateiktos lentelės bei duomenų matyti, kad nurodytų klientų ieškovės gaunamos pajamos pradėjo mažėti dar iki atsakovės UAB „Alytaus kėbulų remontas“ įkūrimo.

29. Tai, kad ieškovės pajamų iš daugelio ginčo klientų sumažėjimas nėra susijęs su atsakovės UAB „Alytaus kėbulų remontas“ įkūrimu, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai apie bendrą ieškovės finansinių rodiklių pasikeitimą. Iš byloje esančių finansinės atskaitomybės dokumentų akivaizdžiai pastebimas ieškovės pajamų ir pelningumo tendencingas kritimas, prasidėjęs kelis metus iki atsakovės įsteigimo. Iš pelno (nuostolių) ataskaitos už 2015 metus matyti, jog dar 2014 finansiniais metais ieškovės pardavimų pajamos sudarė 1 534 388 Eur, grynasis pelnas – 127 188 Eur, tuo tarpu 2015 metais pajamos sudarė 676 680 Eur, grynasis pelnas neigiamas (-34 966 Eur), 2016 metais pajamos sudarė 410 294 Eur, grynasis pelnas neigiamas (-88 414 Eur). Taigi ieškovė veiklą vykdė nuostolingai. Įvertinus ieškovės nurodomą žalos pagrindimą bei tai, kad ieškovė jau anksčiau ėmė patirti nuostolių, akivaizdu, jog ieškovė nepagrindė ir neįrodė žalos, kuri kiltų konkrečiai dėl atsakovų atliktų veiksmų, t. y. būtų jų pasekmė bei kaltė.

30. Teismo įsitikinimu, ieškovės darbo apimčių sumažėjimą lėmė, tikėtina, vidinės problemos ieškovės bendrovėje. Byloje ieškovės pateikta darbuotojų sąrašo lentelė įrodo, kad laikotarpiu nuo 2001 m. ieškovės bendrovėje iš viso buvo įdarbinti 27 asmenys, iš kurių ieškovės bendrovę laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2016 m. rugsėjo 22 d. paliko net 19 darbuotojų, kas, tikėtina, lėmė verslo nuosmukį ir neprisidėjo prie jo klestėjimo. Tokia didelė darbuotojų kaita ir išėjimas dėl konfliktų bei nesutarimų bendrovės viduje patvirtina, kad įmonės veiklos nuosmukis buvo susijęs su įmonės vidaus veikla (vadovo pasikeitimu, įvedimu naujų tvarkų ir pan.) ir tai nėra susiję su atsakovų veikla.

31. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos. Taip pat teismas nenustatė ir atsakovų kaltės dėl ieškovės patirto finansinio nuosmukio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

32. Ieškovė UAB,,Marimotorai“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės ieškinį, patikslintą 2019 m. kovo 21 d. ir 2019 m. spalio 23 d. pareiškimais. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

32.1. Ieškovė pirmosios instancijos teisme įrodinėjo atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kurie pasireiškė (i) konkuruojančio subjekto įkūrimu, (ii) ilgamečių ir svarbiausių ieškovės darbuotojų perviliojimu, (iii) ilgamečių ir nuolatinių ieškovės klientų perėmimu ir (iv) pasinaudojimu ieškovės konfidencialia informacija ir komercinėmis paslaptimis. Visi šie atsakovų veiksmai lėmė didžiulę ieškovės finansinę žalą, kurią solidariai atlyginti privalo abu atsakovai. Pirmosios instancijos teismas paneigė daugiau nei 20 metų sąžiningai ir kryptingai vystyto verslo ieškovės teises ir teisėtus interesus ir apgynė akivaizdžiai nesąžiningą šalį – atsakovus, kurie savo nesąžiningais ir aiškiai teisės normoms prieštaraujančiais veiksmais nubraukė ieškovės daugiametes investicijas į klientų pritraukimą ir verslo vystymą.

32.2. Teismas klaidingai nustatė daugelį bylos faktinių aplinkybių, taikė netinkamą tokio pobūdžio (nesąžiningos konkurencijos) byloms įrodinėjimo standartą ir iš esmės nukrypo nuo nusistovėjusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos bylose dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos priteisimo.

32.3. Atsakovas, būdamas vienintelis akcininkas ir direktorius, įsteigė konkuruojančią bendrovę – UAB „Alytaus kėbulų remontas“, kurios veiklos pobūdis visiškai analogiškas ieškovės veiklos pobūdžiui – automobilių priežiūra ir remontas, remonto paslaugos. Pervilioti darbuotojai apklausų teismo posėdyje metu aiškiai patvirtino, kad juos dirbti / pereiti į konkuruojantį subjektą pakvietė būtent atsakovas (2018 m. gegužės 14 d. teismo posėdžio garso protokolas (24:00 min.), 2017 m. lapkričio 28 d. teismo posėdžio garso protokolas (40:30 min., 1:17 min.). Atsakovui steigiant konkuruojančią įmonę, norą nutraukti darbo santykius su ieškove pareiškė ne vienas, o visi 3 svarbiausi ieškovės kvalifikuoti specialistai. Visi jie svarių darbo santykių su ieškove nutraukimo priežasčių nenurodė, kreipėsi į ieškovę dėl darbo sutarties nutraukimo beveik tuo pačiu metu, o, nutraukę darbo santykius, iš karto įsidarbino pas atsakovę. Šią aplinkybę pervilioti darbuotojai patvirtino 2017 m. lapkričio 28 d. teismo posėdžio metu. Atsakovės veiklos pradžioje buvę 3 ieškovės darbuotojai sudarė ne mažąją dalį, o visus 3 (100 proc.) atsakovės darbuotojus.

32.4. Jau patį pirmą savo veiklos mėnesį atsakovai perviliojo svarbiausius ir didžiausius ieškovės klientus. Iš atsakovės pateikto 2016 m. sausio 15 d. – 2017 m. kovo 13 d. laikotarpio išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registro matyti, kad beveik visos atsakovės pajamos jau pirmais veiklos mėnesiais buvo generuojamos iš buvusių nuolatinių ieškovės klientų.

32.5. Ieškovė savo veikloje naudojosi „ECount“ apskaitos ir duomenų bazės programa, skirta būtent autoservisų paslaugoms teikti. Joje kaupiama visa tinkamam autoserviso paslaugų teikimui reikalinga informacija, t. y. remontų istorija, serviso darbų planavimas, paraiškos, darbo produktyvumo rodikliai, detalės paieška pagal automobilį, ridų fiksavimas, individualių klientų sąrašai, automobilių modelių sąrašai, teiktų paslaugų sąrašai, aptarnavimo istorija, pardavimai, sąskaitos, nurašymai, atsakingų asmenų, savininkų ir klientų duomenys, kompleksinės pardavimų suvestinės, laikotarpiai ir pan. Priėjimas prie ieškovės „ECount“ apskaitos programos nebuvo viešas. Kiekvienas darbuotojas, turėjęs teisę prisijungti prie „ECount“ duomenų bazės, turėjo jam skirtą slaptažodį ir vartotojo vardą. Be to, atitinkamai, kokias funkcijas darbuotojai atliko ieškovės įmonėje, jie turėjo ir skirtingo lygmens priėjimą prie šios informacijos. Atsakovas ir vyr. buhalterė ieškovės įmonėje turėjo plačiausią galimą priėjimą prie ieškovės „ECount“ programoje patalpintos informacijos. Atsakovas kartu su buvusia vyr. buhaltere nukopijavo ieškovės įmonėje buvusios duomenų bazės „ECount“ (klientų duomenys ir konkreti remonto istorija) duomenis ir juos persikėlė į atsakovų veikloje taip pat naudojamą „ECount“ sistemą. Be to, atsakovas visuomet tiesiogiai bendravo su ieškovės įmonės klientais (tai patvirtino ir pervilioti darbuotojai teismo posėdyje apklausos metu), jam buvo žinoma ieškovės įmonės finansinė būklė, tiekėjų ir pirkėjų duomenys, veiklos kaštai, pardavimų sąlygos, pardavimų kainos, ir kt., o tai yra tiesiogiai susiję su ieškovės įmonės ūkinės-finansinės veiklos organizavimu, dalykine reputacija, ryšiais, komercine rizika. Todėl atsakovui buvo žinoma visa esminė informacija apie ieškovės įmonės klientus. Teismas taikė per aukštą įrodinėjimo standartą, selektyviai ir izoliuotai vertino bylos aplinkybes, neatsižvelgdamas į bylos aplinkybių visumą.

32.6. Skundžiamame sprendime nepagrįstai spręsta, kad ieškovė nesiėmė protingų pastangų bendrovės komercinėms paslaptims įvardinti ir jas apsaugoti. K. B. ieškovės įmonėje nuo 2003 m. rugpjūčio 12 d. dirbo serviso priėmėju-detalių pardavėju, o nuo 2013 m. gegužės 3 d. – serviso konsultanto-dalių prekybos vadovu. Ieškovės priėmėjo-pardavėjo pareiginių nuostatų Nr. 4, patvirtintų ieškovės direktoriaus 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. DS-10, 38 punktas numato, kad priėmėjas-pardavėjas pasižada ir įsipareigoja neatskleisti žodžiu, raštu ar kitokiu pavidalu pašaliniams asmenims jokios komercinės, dalykinės, finansinės bei kitokios konfidencialios informacijos, su kuria jis buvo supažindintas arba ji tapo jam prieinama ir žinoma dirbant ieškovės įmonėje. Vien faktas, kad ieškovė vienareikšmiškai neįrodė, jog atsakovas buvo supažindintas su komercinių paslapčių sąrašu, nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovė nedėjo pakankamų pastangų apsaugoti konfidencialią informaciją, taip pat nereiškia, kad ieškovė nedėjo pakankamų pastangų apsaugoti konfidencialią informaciją.

32.7. Nors atsakovas niekada neginčijo priėmėjo-pardavėjo pareiginiuose nuostatuose minėto įpareigojimo, skundžiamo sprendimo 30 punkte teismas ex officio (savo iniciatyva) sprendė, kad toks neapibrėžtas įsipareigojimas, prisiimtas kaip savanoriškas ir sutartinis, negali būti laikomas sąžiningai įrašyta sąlyga. Teismas neturėjo teisės ir pagrindo ex officio pripažinti ieškovės priėmėjo-pardavėjo pareiginių nuostatų dalies nesąžininga sąlyga. Toks teismo sprendimas yra siurprizinis ir užkirto kelią ieškovei pasisakyti dėl tokių argumentų pagrįstumo, pažeidė ieškovės teisę į tinkamą procesą.

32.8. KĮ 15 straipsnio 4 dalyje nustatytas įpareigojimas taikomas nepriklausomai nuo to, ar buvo sudarytas nekonkuravimo ar konfidencialumo susitarimas. Todėl nepagrįsta skundžiamo sprendimo išvada, jog pareiga saugoti tiek konfidencialią informaciją, tiek komercinę paslaptį egzistuoja, kai ji pirmiausia įvardinta ir įforminta atskiroje darbuotojo ir darbdavio sutartyje, o po to tokia pareiga gali kilti papildomai ir iš įstatymo. Dėl savo pareigų ir patirties atsakovas turėjo žinoti, kas ieškovės įmonėje yra laikoma konfidencialia informacija, todėl suprato (turėjo suprasti), kokia informacija yra laikoma konfidencialia. Atsakovo darbo sutarties 1.2 papunktyje buvo nurodyta, kokias pareigas užims atsakovas ir kokie pareiginiai nuostatai jam bus taikomi. Šiose taisyklėse, be kita ko, ir buvo įtvirtinta, kad darbuotojas pasižada ir įsipareigoja neatskleisti žodžiu, raštu ar kitokiu pavidalu pašaliniams asmenims jokios komercinės, dalykinės, finansinės bei kitokios konfidencialios informacijos, su kuria jis buvo supažindintas arba ji tapo jam prieinama ir žinoma dirbant pas ieškovę. Su šiomis darbo tvarkos taisyklėmis atsakovas buvo supažindintas, taigi, darytina išvada, kad lokaliniu ieškovės teisės aktu atsakovas buvo įsipareigojęs laikytis konfidencialumo. Atsakovas negalėjo nesuprasti, kad naudojimasis informacija apie buvusio darbdavio klientus suteiks naujai įsteigtai įmonei aiškų konkurencinį pranašumą.

32.9. Priešingai nei nustatė teismas skundžiamame sprendime, ieškovė ėmėsi pakankamų pastangų apsaugoti konfidencialią informaciją: (i) įsakymuose ir pareiginiuose nuostatuose, su kuriais buvo supažindinti visi darbuotojai pagal savo pareigas, įpareigojo darbuotojus neatskleisti jokios komercinės, dalykinės, finansinės bei kitokios konfidencialios informacijos, su kuria jie buvo supažindinti arba ji tapo jiems prieinama ir žinoma dirbant ieškovės įmonėje ir, svarbiausia, (ii) komercinę paslaptį sudarančią informaciją saugojo ieškovės duomenų bazėje (serveryje), kuri jokiu būdu nebuvo vieša ir buvo apsaugota kiekvienam darbuotojui atskirai suteikiamu slaptažodžiu. Pats teismas nustatė, kad ieškovė pateikė duomenis, jog prie šios sistemos prisijungti galima tik su slaptažodžiu.

32.10. Teismas klaidingai nustatė aplinkybę, kad atsakovui, kaip pagrindiniam ieškovės vadybininkui, atsakingam už visus pardavimus, neva nebuvo suteikta visiška prieiga prie „ECount“ duomenų bazės. Teismas ignoravo svarbią ieškovės nurodytą aplinkybę, jog iš tiesų atsakovas turėjo pilną prieigą prie „ECount“ duomenų bazės. Teismas selektyviai ir nepagrįstai referavo į pareiginius nuostatus, kuriuose apskritai nieko nekalbama apie „ECount“ duomenų bazę. Atsakovas ir perviliota vyr. buhalterė ieškovės įmonėje turėjo plačiausią galimą priėjimą prie ieškovės „ECount“ programoje esančios informacijos (tai patvirtino ir pervilioti darbuotojai teismo posėdyje apklausos metu).

32.11. Nepagrįsta teismo išvada, kad informacija, kuria atsakovas disponavo dirbdamas pas ieškovę, nebuvo įvardinta kaip slapta, konfidenciali, todėl ši informacija neva konfidencialia netapo. Atsakovas tiesiogiai bendravo su visais ieškovės įmonės klientais (tai patvirtino ir pervilioti darbuotojai teismo posėdyje apklausos metu), jam buvo žinoma ieškovės finansinė būklė, tiekėjų ir pirkėjų duomenys, veiklos kaštai, pardavimų sąlygos, pardavimų kainos ir kita, kas yra tiesiogiai susiję su ieškovės įmonės ūkinės-finansinės veiklos organizavimu, siekiant gauti pelną, su dalykine reputacija, ryšiais, komercine rizika. Todėl atsakovui buvo žinoma visa esminė informacija apie ieškovės įmonės klientus. Be to, ši informacija buvo kaupiama ir saugojama „ECount“ duomenų bazėje, prie kurios atsakovas turėjo prieigą.

32.12. Duomenys apie klientus yra saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pavyzdžiui, kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt. Komercinę vertę turi ir duomenys apie tai, kokiomis paslaugomis ir kokiomis sąlygomis ūkio subjektai naudojasi. Informacija apie klientus susideda iš įvairiausių duomenų, kurie gaunami per ilgamečius veiklos ryšius, t. y. kokie konkretūs kiekvieno kliento poreikiai, koks jo mokumas, finansinė būklė, patikimumas, koks paslaugų komplektas ir kokiomis sąlygomis teikiamas, už kokią kainą tai daroma. Tokia informacija nėra skelbiama ir prieinama viešai. Atsakovui, kuris buvo atsakingas už visus ieškovės įmonės pardavimus, planavimą, organizavimą ir koordinavimą, neabejotinai turėjo būti suprantama paminėtos informacijos komercinė vertė. Teismas nenustatė (ir negalėjo nustatyti), kad ieškovė būtų viešai prieinamoje erdvėje skelbusi savo klientų sąrašus, jų poreikius, su jais sudaromų sutarčių sąlygas (paslaugų apimtis, taikomas kainodaros taisykles ir panašią informaciją). Ši aplinkybė teismų praktikoje pripažįstama pakankama konstatuoti atitinkamos informacijos slaptumą ir protingas jos apsaugos pastangas.

32.13. Teismas visiškai nepagrįstai ir klaidingai nustatė, kad neva kita atsakovo įmonė UAB „AutoAlytus“ veikė ieškovės patalpose (adresu: Alytus, Santaikos g. 26). Šis faktas neatitinka tikrovės. Nėra aišku, iš kokio šaltinio ar informacijos teismas nustatė tokią aplinkybę. Kaip matyti iš Juridinių asmenų registre kaupiamos informacijos, juridinis asmuo UAB „Autoalytus“ buvo įkurtas 2011 m. lapkričio 2 d., registracijos adresu Alytus, Suvalkų g. 40. Šiuo adresu UAB „AutoAlytus“ veikia iki šiol ir niekada neveikė ieškovės patalpose. Dar daugiau, UAB „AutoAlytus“ niekada neteikė automobilių serviso paslaugų. Kaip matyti iš oficialiai pateikiamos informacijos, UAB „AutoAlytus“ užsiima tik automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių nuoma ir išperkamąja nuoma. UAB „AutoAlytus“ niekada neturėjo darbuotojų, kurie teiktų automobilių serviso paslaugas. Pažymėtina, kad pats UAB „AutoAlytus“ perka autoserviso paslaugas iš atsakovės. Nors nagrinėjamoje byloje UAB „AutoAlytus“ veikla apskritai nėra reikšminga, tačiau teismas, remdamasis klaidingomis prielaidomis apie šią įmonę, padarė klaidingas ir esmines išvadas, kad, neva, ieškovės minimi klientai buvo ir jo bendrovės UAB „AutoAlytus“ klientai, tokie klientai buvo žinomi kaip atsakovo įmonės klientai, kurių duomenys tapo žinomi ne dėl to, kad atsakovas dirbo pas ieškovę, bet ir dėl to, jog šiuos klientus jis aptarnavo kaip savo bendrovės UAB „AutoAlytus“ klientus ir pan.

32.14. Teismas nevertino akivaizdžios duomenų perėmimo aplinkybės – ieškovė pateikė ir paskutinių sudarytų kompleksinių pardavimų suvestinių sudarymo istoriją, kurioje aiškiai užfiksuota, kad būtent perviliota darbuotoja vyr. buhalterė A. M. sudarė paskutines kompleksinių pardavimų suvestines, o atsakovas, prieš palikdamas ieškovės įmonę, sudarė „stambiausių klientų suvestinę“.

32.15. Atsakovai ir netgi pats „ECount“ programos kūrėjas patvirtino, kad visi duomenys gali būti nukopijuoti ir suvedami į sistemą tiek rankiniu, tiek automatiniu būdu. Reikšminga ir tai, kad patys atsakovai teismui pateiktais papildomais įrodymais patvirtino, jog laipsniškai (kartais net po 9 buvusius ieškovės klientus per vieną dieną, nors, kaip matyti iš atsakovės sąskaitų-faktūrų registro, tokie klientai nurodytomis dienomis net nesilankė pas atsakovę) susivedė klientų duomenis į savo „ECount“ apskaitos sistemą. Be to, rašytiniai įrodymai patvirtino, kad ieškovės buvusių klientų duomenų suvedimo į atsakovės „ECount“ sistemą pradžia sutapo ir su darbo sutarties su buvusia ieškovės buhaltere nutraukimo data. Tačiau visus šiuos duomenis teismas vertino visiškai nepagrįstai, teigdamas, kad iš „ECount“ programos informacija kopijuota nebuvo.

32.16. Ieškovė pateikė savo pajamų iš perviliotų klientų pokyčių lentelę, kurioje aiškiai matyti ieškovės buvusių nuolatinių klientų sąrašas, pajamų, gautų iš šių klientų, rodikliai prieš įkuriant atsakovą ir, atitinkamai, pajamų pokytis jiems perėjus pas atsakovus ginčo laikotarpiu, t. y. 2016, 2017 ir 2018 metais. Be to, ieškovė pateikė teismui duomenis apie visus 19 klientų, tačiau teismas klaidingai nustatė, kad iš šių 19 ieškovės klientų atsakovės servise lankėsi tik 10. Byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtino, kad iš 19 ieškovės klientų atsakovės servise lankėsi visi 19 ieškovės klientų. Iš pateiktų duomenų akivaizdžiai matyti, kad pervilioti klientai iki tol trukusį intensyvų bendradarbiavimą su ieškove sumažino iki minimumo arba apskritai nutraukė iškart po atsakovės įkūrimo, o keli užsakymai ieškovei jiems jau perėjus pas atsakovę buvo visiškai epizodiniai ir sąlygoti objektyvių aplinkybių.

32.17. Teismas nevertino nei užsakymų perkėlimo iš ieškovės atsakovei tendencijos, nei momento, kada tai įvykdo (didžiąja dalimi – 2016 m. vasario-gegužės mėnesiais), o tai sudaro pakankamą pagrindą spręsti, jog toks pasikeitimas nebuvo atsitiktinis, o buvo nulemtas būtent informacijos apie klientus turėjimo, galimybės pasinaudoti turima informacija bei pasinaudojimo ja, siūlant nurodytiems klientams savo paslaugas. Teismas neatliko sisteminio faktinių aplinkybių vertinimo, nevertino ir užsakymų kitimo periodiškumo, laiko, kada klientai perėjo pas atsakovę, t. y. iškart po atsakovės įmonės įkūrimo. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai aiškiai liudija reikšmingos dalies buvusių ieškovės klientų perviliojimą per santykinai trumpą laikotarpį, faktiškai sutampantį su atsakovo darbo santykių pabaiga ieškovės įmonėje ir atsakovės darbo pradžia, staigiu klientų persiorientavimu bendradarbiauti su atsakove.

32.18. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė nepateikė ilgalaikių sutarčių su buvusiais klientais, duomenų apie iš šių klientų gautų pajamų dydį. Byloje pateikti įrodymai aiškiai patvirtino, kad pervilioti pagrindiniai ieškovės klientai buvo nuolatiniai ir ilgalaikiai. Ieškovė pateikė išrašytų sąskaitų faktūrų kopijas bei ieškovės pajamų lenteles, kurios aiškiai patvirtina, kad atsakovų iš ieškovės pervilioti klientai nebuvo trumpalaikiai ar atsitiktiniai. Teismas taip pat nevertino, kad susiformavusioje teismų praktikoje pripažįstama, jog formalių ilgalaikių bendradarbiavimo sutarčių nebuvimas per se (pats savaime) nepaneigia, jog nebuvo neteisėtai atskleista ir pasinaudota komercine paslaptimi. Ilgalaikių bendradarbiavimo sutarčių sudarymas nėra įprasta verslo praktika automobilių servisų rinkoje. Teismai jau yra išaiškinę, kad verslo santykių ilgalaikiškumą lemia ne vien ilgalaikio pobūdžio sutarčių egzistavimas, bet ir faktiniai ilgą laiką besitęsiantys, intensyvūs bendradarbiavimo santykiai.

32.19. Teismas konstatavo, kad nurodytiems darbuotojams pas atsakovę mokamas mažesnis darbo užmokestis. Teismų praktikoje nurodoma, kad aplinkybė, jog darbuotojai pas atsakovą ėmė dirbti mažesniu darbo užmokesčiu, negu gaudavo dirbdami ieškovės įmonėje (iš esmės blogesnėmis darbo sąlygomis) leidžia pagrįstai manyti, kad darbuotojai galėjo būti atsakovų paskatinti pas juos įsidarbinti pateikiant kitus patrauklesnius pasiūlymus dėl būsimų darbo sąlygų.

32.20. Teismas visiškai neatsižvelgė į ieškovės paaiškinimus apie trumpalaikius ir sezoninius darbuotojus, su kuriais nuolat sudarinėjamos ir nutraukinėjamos darbo sutartys, taip pat neatsižvelgė į tai, kad dauguma iš darbo išėjusių darbuotojų dirbo tik po kelis mėnesius ir visiškai nevertino elementarios darbuotojų kaitos aplinkybės ilgais laikotarpiais. Visgi svarbiausia yra išsiaiškinti, ar konkretūs pervilioti darbuotojai gali būti laikomi darbuotojais, turinčiais specifinių žinių, ar juos reikia specialiai apmokyti darbui ir dėl tokių darbuotojų praradimo įmonė patirtų esminę žalą. Teismas ignoravo aplinkybę, kad pervilioti darbuotojai buvo vieni iš svarbiausių ilgamečių darbuotojų ieškovės įmonėje. Darbuotojai pas ieškovę dirbo ilgą laiką ir buvo atsakingi už esminę ieškovės veiklą, todėl negali būti vertinami taip pat kaip ir bet kokie kiti išėję darbuotojai.

32.21. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotą praktiką, pagal kurią suformuota laikotarpio, už kurį gali būti atlyginama žala, padaryta nesąžiningos konkurencijos veiksmais, taisyklė ir nukentėjusiam asmeniui nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos apskaičiavimo būdo taisyklė, t. y. ieškovui, reiškiančiam reikalavimą priteisti neteisėtai komercine paslaptimi pasinaudojusio asmens neteisėtai gautą naudą, tenka pareiga įrodyti tik atsakovo gautą bendrąjį pelną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018). Atsižvelgiant į atsakovo bendrojo pelno rodiklius už 2016, 2017, 2018 metus, ieškinyje pareikštas reikalavimas yra 235 055 Eur. Atsakovų veiksmų civilinės atsakomybės taikymo požiūriu negalima atriboti konkrečiai įvardijant iš kiekvieno priteistinos žalos dydžio sumą, todėl nurodyta 235 055 Eur nuostolių suma iš atsakovų priteistina solidariai.

33. Atsakovas K. B. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:

33.1. Apeliaciniame skunde iš esmės kvestionuojama teismo įrodymų vertinimas, apeliaciniame skunde iš esmės nenurodoma, kokias teisės normas pirmosios instancijos teismas taikė netinkamai.

33.2. Ieškovė savo apeliaciniame skunde nurodo, kad aptarnavo didžiausias Alytaus miesto ir apskrities bendroves, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų nepateikia. Akivaizdu, kad tokiais teiginiais tik siekia suklaidinti teismą, sudarydama įvaizdį, kad ieškovė buvo itin sėkmingai veikianti įmonė.

33.3. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad iki 2016 m. vasario 5 d. ieškovės pagrindė veikla buvo „Ford“ markės automobilių pardavimas ir specializuotas aptarnavimas bei automobilių nuoma. Tačiau, 2015 m. spalio 7 d. pasikeitus vadovui, pradėjo kisti ir ieškovės veikla, nes įmonė jau nebesiskelbė veikianti automobilių nuomos srityje, o pateikė duomenis apie tiesiog bendrą automobilių remontą. Ieškovė automobilių nuomos srityje galėjo veikti tik dėl atsakovo, nes automobilių nuomos veikla buvo vykdoma atsakovo valdomos įmonės UAB „AutoAlytus“, kuri ir veikė ieškovės patalpose, sudarydama galimybę ieškovei reklamuotis ir automobilių nuomos paslaugų srityje. Todėl nepagrįsti ir melagingi ieškovės apeliacinio skundo teiginiai, kad UAB „AutoAlytus“ neveikė ieškovės patalpose.

33.4. Byloje pateiktas UAB „Insolita“ atsakymas apie tai, kad ši įmonė neatliko jokio duomenų importo ar perkėlimo iš kitų klientų į UAB „Alytaus kėbulų remontas“ programos „ECount“ duomenų bazę. Atsakovei buvo paleista programa su tuščia standartine duomenų baze. Jei teoriškai būtų pasisavinti ir panaudoti duomenys, tik pirkėjų ir automobilių sąrašai, nes kiti duomenys, tokie kaip remonto istorija, remonto paraiškos, darbo laiko kalendorius, užsakymai (pirkėjų ir tiekėjams) skolos ir kiti buhalteriniai duomenys teoriškai negali būti perkelti į „ECount“ duomenų bazę dėl jos vidinės struktūros ryšių.

33.5. Ieškovė nuo pat pradžių nei viename savo procesiniame dokumente, įskaitant ir dabartinį apeliacinį skundą nepateikia ir neatriboja, kas yra laikoma komercine paslaptimi, o kas –konfidencialia informacija, kuri buvo neteisėtai gauta ir neteisėtai panaudota. Ieškovė tiesiog mano, kad visi duomenys, kurie buvo „ECount“ programoje yra ir komercinė paslaptis, ir konfidenciali informacija. Tačiau tokie abstraktūs teiginiai negali būti laikomi tinkamu įrodinėjimu. Priešingai, iš apeliacinio skundo matyti, kad ieškovė nežino, kas ta informacija, kuri gali būti laikoma turinti atitinkamos komercinės reikšmės. Ieškovė nei viename procesiniame dokumente ir teisminio nagrinėjimo metu negalėjo ir iki šiol negali nurodyti, kokia konkreti informacija atsakovei suteikė konkurencinį pranašumą ir kaip tai pasireiškė. Tai patvirtina, kad ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti ir tėra bandymas neteisėtai praturėti atsakovų sąskaita.

33.6. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, jog būtų supažindinusi atsakovą K. B. su komercinių paslapčių sąrašu ir draudimu jas naudoti, nes ieškovės įmonėje nebuvo galiojančių komercinę paslaptį sudarančios informacijos sąrašų ir jos saugojimo taisyklių, nes nebuvo tokios informacijos apskritai. Todėl akivaizdu, kad pati ieškovas nesiėmė protingų pastangų bendrovės komercinėms paslaptims apsaugoti.

33.7. Ieškovė klaidina apeliacinės instancijos teismą, kad buvo nuvilioti visi svarbiausi ilgalaikiai ir nuolatiniais laikytini klientai, kaip, pavyzdžiui, Alytaus apskrities VPK. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Alytaus apskrities VPK viešųjų pirkimų suvestinė už 2016 metus patvirtina, kad ši institucija automobilių transportavimo paslaugas pirko iš UAB „Alytaus autoklubo įmonė“, IĮ „Milčija“, transporto priemonių techninės apžiūros ir aptarnavimo paslaugas, detalių pirkimą – iš UAB „Skirlita“, UAB „SDG motors“, D. B. IĮ „Parabolika“, AB „Alytaus chemija“, automobilių remonto ir priežiūros paslaugas – iš UAB „Autodeta ir Ko“, UAB „Moller Auto Alytus“, UAB „Kemi Service“, UAB „Intersera“, UAB „Autovytaras“, K. R. IĮ, G. M., V. S. IĮ, AB „Variklio galvučių remonto centras“, dviejų automobilių išorinio dažymo darbus pirko iš atsakovės. Įstaiga nurodė, kad nėra pasirašiusi transporto priemonių remonto sutarties su UAB „Alytaus kėbulų remontas“. Aplinkybė, kad įmonės neturi nuolatinio automobilio remonto serviso neturi ir servisą renkasi pagal poreikį, nurodyta ir įmonių raštu teismui pateiktuose paaiškinimuose.

33.8. UAB „Grindalita“ atstovas nurodė, kad ieškovė nebuvo pagrindinis jų servisas, o kad jie renkasi tą įmonę, kuri gali suteikti reikiamas paslaugas artimiausiu metu. Tą patį iš esmės patvirtino ir kiti byloje apklausti ieškovės klientų atstovai. Byloje taip pat yra duomenys – rašytiniai KB „Dzūkijos pienas“, UAB „Dzūkijos statyba“, UAB „JDC prekyba“, UAB „Parama“ dokumentai, kuriuose šios įmonės aiškiai įvardija priežastis, dėl kurių nenori būti ieškovo klientais, konkrečiai nurodydami, kad nebuvo patenkinti ieškovės paslaugomis, kad kilo su ieškove konfliktai ir pan. Faktą, kad ieškovės nurodomi klientai nebuvo nuolatiniai, patvirtino ir ieškovės vadovas 2018 m. gegužės 14 d. teismo posėdžio metu. Jis aiškiai nurodė, kad nuolatinės sutartys su klientais nebuvo sudarinėjamos, o paslaugos teikiamos vienkartinių paraiškų pagrindu. Ieškovės vadovas J. J. taip pat patvirtino, kad klientų poreikiai sužinomi ne iš „ECount“ programos, o iš bendravimo su jais.

33.9. Darbuotojai teisme paaiškino, kad jie iš ieškovės įmonės išėjo dėl nepalankių darbo sąlygų, konfliktiškų santykių su darbdaviu ir blogos darbo atmosferos. I. P. nurodė, kad jis iš darbo išėjo dėl neteisingo serviso vadovo elgesio su juo. A. K. paaiškino, kad išėjo, nes buvo kaltinimas, jog nori visus darbuotojus pakeisti. A. M. nurodė, kad išėjo iš darbo, nes jai buvo priekaištaujama dėl vaiko ligos, jog dažnai serga. Tai, kad darbuotojai masiškai išėjo iš darbo (išėjo 19 darbuotojų panašiu laikotarpiu) paskyrus naują vadovą, neginčija ir ieškovė. Iš visų darbuotojų pas atsakovę įsidarbino tik keli darbuotojai, o tai savaime neigia viliojimo faktą.

33.10. Atsakovės pateiktoje 2019 m. lapkričio 29 d. specialisto išvadoje Nr. 01, kurią atliko UAB „Apskaitos ir audito paslaugos“ nurodyta, kad pagal specialistui pateiktus UAB „Alytaus kėbulų remontas“ buhalterinės apskaitos duomenis ir, atlikus aukščiau pateiktus apskaičiavimus, iš klientų MB „Agera grupė“, UAB „Agrosac“, Alytaus apskrities policija, MB „Alytausgidas.lt“, UAB „Alrodis“, UAB „Autodeta ir Ko“, B. G., A. B. IĮ, UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“, UAB „Dzūkijos dujos“, UAB „Dzūkijos mediena“, KB „Dzūkijos pienas“, UAB „Dzūkijos statyba“, UAB „Eimija“, UAB „FIIT konstruktion“, UAB „Grindalita“, UAB „Inti“, UAB „JDC prekyba“, UAB „Juspa“, UAB „Kadastras“, ŽŪB „Kalnas“, UAB „Kortas“, UAB „Lankava“, M. J., UAB „Ordo“, UAB „Parama“, UAB „Rosveda“, UAB „Saugios gerovės garantas“, UAB „Saulmega“, UAB „Sinerta LDC“, AB „Snaigė“, UAB „Stora Enso Lietuva“, UAB „Studija plius Baltija“, UAB „Transaibė“, UAB „Vektrona“, UAB „Vita Baltic Intemational“, VSAT Lazdijų rinktinė, UAB „Alytaus kėbulų remontas“ gavo bendrojo pelno 2016 m. – 8 667 Eur, 2017 m. – 12 234 Eur, 2018 m. – 16 193 Eur, iš viso per nagrinėjamą laikotarpį – 37 094 Eur, grynojo pelno (gauta nauda) 2016 m. – 7 536 Eur, 2017 m. – 10 615 Eur, 2018 m. – 13 736 Eur, iš viso per nagrinėjamą laikotarpį –31 887 Eur. Šie duomenys nėra nuginčyti, todėl jais nesivadovauti, net ir esant ieškinio pagrįstumui (nors to nėra), nėra jokio pagrindo. Tokių pagrindų nenurodo ir ieškovė savo apeliaciniame skunde, kuriame net nesusiejama priežastiniu ryšiu prašoma priteisti žala, jos dydis ir konkretūs neteisėti atsakovų veiksmai.

34. Atsakovė UAB „Alytaus kėbulų remontas“ atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:

34.1. Ieškovė išvardijo tik teismų praktikoje išskirtas komercinę paslaptį turinčios informacijos rūšis, tačiau visiškai nepagrindė, pavyzdžiui, kokie konkretūs ieškovės sukaupti ginčo klientų duomenys būtų atsakovei suteikę konkurencinį pranašumą, kokie ginčo klientų ypatingi poreikiai, kuo išsiskiria minėtų bendrovių mokumas, ar ginčo klientams buvo taikomi kokie nors paslaugų komplektai. Visi šie klausimai ieškovei buvo keliami bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau ieškovė jokių paaiškinimų apie specifinės ir reikšmingos informacijos sukaupimą apie ginčo klientus nepateikė, tik abstrakčiais teiginiais palaikė savo ieškinį, kurį tikslino daugybę kartų. Pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams, kad tarp šalių nesant iš anksto aptarto komercinę paslaptį sudarančios paslapties turinio (o vien tik esant bendram įsipareigojimui neatskleisti komercinės paslapties), būtent darbdaviui tenka įrodinėjimo našta įrodyti, kad darbuotojui buvo žinoma, kas laikoma įmonės komercine paslaptimi.

34.2. Komercinės paslapties turinio ieškovė ne tik neįvardijo teismo proceso metu, tačiau ir savo lokaliuose teisės aktuose. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovė nebuvo sudariusi komercinę paslaptį turinčios informacijos sąrašo, t. y. nesiėmė veiksmų jai apsaugoti. Teismų praktikoje yra pažymima, jog komercinių paslapčių sąrašo sudarymas yra vienas iš komercinę vertę turinčios informacijos apsaugos būdų. Nors atsakovo pareigos bendrovėje keitėsi nuo 2013 m., tačiau K. B. nebuvo supažindintas nei su naujos pareigybės nuostatais, nei su komercinių paslapčių sąrašu, kurio, kaip nustatyta byloje, apskritai nebuvo.

34.3. Ieškovė nurodo, kad minėta komercinę vertę turinti informacija buvo kaupiama ir saugoma „ECount“ apskaitos sistemoje, prie kurios priėjimas nebuvo viešas. Tačiau pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovė nepagrindė argumento, jog atsakovas K. B., dirbdamas ieškovės bendrovėje, buvo atsakingas už prisijungimus prie „ECount“ programos ir kad su buvusia vyr. buhaltere A. M. nukopijavo ieškovės įmonėje buvusios apskaitos sistemos „ECount“ klientų duomenis ir konkrečias remonto istorijas bei persikėlė į atsakovų veikloje taip pat naudojamą „ECount“ apskaitos sistemą. Atsakovas K. B. programoje „ECount“ turėjo teisę tik atlikti detalių pirkimą–pardavimą, suvest sąskaitas. Kitokia atsakovo pareigų apimtis, kurią nepagrįstai siekia praplėsti ieškovė, nebuvo įtvirtinta nei atsakovo darbo sutartyje, nei į bylą pateiktuose pareigybės nuostatuose. Be to, „ECount“ sistema yra būtent apskaitos programa, ir, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, ši programa skirta ne duomenų bazei apie ieškovės klientus kaupti, o buhalterinei apskaitai vykdyti.

34.4. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo ištirta ir nustatyta, kad ieškovė prie ginčo klientų nepagrįstai priskyrė ir tas bendroves, kurioms atsakovė UAB „Alytaus kėbulų remontas“ niekada nesuteikė jokių paslaugų ir prekių. Byloje nustatyta, kad atsakovė neturėjo jokių komercinių ryšių su šiomis ieškovės nurodytomis bendrovėmis: UAB „Moller Auto Alytus“, UAB „Savos girios“, UAB „Salgina“, UAB „BMC service“, UAB „Cozyhouses“, Valkininkų miškų urėdija, UAB „MK tekstilė“ (K. K. IĮ), UAB „Medinės sijos statyba“, MB „Alymont“. Taigi, iš ieškovės nurodytų 19 klientų, atsakovės automobilių servise lankėsi tik 10 klientų: UAB „Parama“, UAB „Dzūkijos statyba“, KB „Dzūkijos pienas“, Alytaus apskrities VPK, VSAT Lazdijų rinktinė, UAB „Saulmega“, UAB „Autodeta ir Ko“, UAB „Grindalita“, UAB „JDC prekyba“, UAB „FHT konstruktion“. Tai, kad minėta dalis klientų niekada nebuvo atsakovės klientais, buvo nustatyta bylos nagrinėjimo metu pagal atsakovės PVM sąskaitų-faktūrų registrą. Be to, šį faktą pripažino ir pati ieškovė, kadangi kartu su 2017 m. gegužės 23 d. rašytiniais paaiškinimais pateikė ginčų klientų lentelę, tas bendroves, su kuriomis atsakovė neturėjo jokių komercinių santykių, eliminavo. Ieškovė įrodinėdama klientų perviliojimo faktą, nepagrindė ir nepaaiškino, kokie gi klientai buvo pervilioti, o tik apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais, jog klientų buvo perviliota „ženkliai daugiau“.

34.5. Ieškovė su ginčo įmonėmis nebuvo sudariusi nuolatinių automobilių aptarnavimo sutarčių. Teismo posėdžio metu UAB „Marimotorai“ direktorius J. J. patvirtino, kad paslaugos klientams paprastai buvo teikiamos pagal vienkartines paraiškas, nuolatinės sutartys su klientais nebuvo sudarinėjamos, o klientų poreikiai sužinomi per bendravimą (o ne per „ECount“ sistemą, kaip teigiama ieškinyje). Nors ieškovė teigia ir įrodinėja, kad vien tik nuolatinių sutarčių nebuvimas nepaneigia santykių su klientais pastovumo, tačiau ieškovės deklaruojamų nuolatinių santykių buvimo su ginčo klientais nepatvirtina ir jokie kiti įrodymai.

34.6. Iš pateiktos pajamų lentelės matyti, kad 2016 m. ieškovė iš ginčo klientų gavo pajamų, tai reiškia, kad minėtos bendrovės vienu metu naudojosi tiek ieškovės, tiek atsakovės automobilių servisų paslaugomis. Tai patvirtina, kad ieškovė savo klientų dėl atsakovės įsteigimo neprarado, kadangi dauguma ieškovės įvardijamų įmonių 2016 m. ir toliau išliko ieškovės klientėmis. Todėl situacija, kuomet tie patys klientai naudojasi tiek ieškovės, tiek ir atsakovės paslaugomis, yra sąžiningos konkurencijos ir laisvos rinkos pavyzdys.

34.7. Svarbu atkreipti dėmesį į ieškovės į bylą pateiktą 2012-2017 m. UAB „Marimotorai“ pardavimų suvestinę, kuri aiškiai atspindi išrašytų sąskaitų-faktūrų kiekį ginčo klientams. Iš minėtos suvestinės matyti, kad iš beveik visų ginčo klientų gaunamos pajamos išnyko ne per 2016 m., t. y. ne tada, kai pradėjo veikti UAB „Alytaus kėbulų remontas“, tačiau 2017 m., t. y. praėjus vieneriems metams po atsakovės bendrovės įsteigimo. Be to, remiantis minėta suvestine, ieškovės pardavimų pajamos iš lentelėje nurodytų klientų pradėjo tendencingai mažėti 2015 m. (lyginant su 2014 m.), t. y. dar iki atsakovės įsteigimo.

34.8. Atsakovės reklaminiame pristatyme nėra jokios nuorodos ar informacijos, kad automobilių serviso paslaugas teikia UAB „Alytaus kėbulų remontas“ ir kad būtent ši bendrovė turi 20 metų patirtį. Kita vertus, žymuo „20 metų patirtis“ yra bendrinis, neturi jokio išskirtinumo, niekaip nenukreipia į ieškovės veiklą. Ieškovės į bylą pateikiamame interneto svetainės išraše matyti, kad yra pristatomas ne „Ford“ prekės ženklas, tačiau pavaizduoti šios markės automobiliai. Be to, „Ford“ automobilių atstovai niekada nesikreipė į UAB „Alytaus kėbulų remontas“ dėl galimai neteisėto prekės ženklo naudojimo ar kitų teisių pažeidimo.

34.9. Ginčas dėl neteisėto darbuotojų viliojimo šioje byloje buvo išspręstas dar Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTEwNC0yNzMvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-104-273/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-104-273/2019">e2A-104-273/2019</a>, kurios 38 punkte teismas konstatavo, kad darbuotojai iš ieškovės įmonės išėjo dėl nepalankių darbo sąlygų, naujo direktoriaus J. J. įvestos naujos tvarkos įmonėje, konfliktiškų santykių su darbdaviu ir blogos atmosferos. Teismas sprendė, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigė teismo nustatytų aplinkybių, todėl apeliacinis skundas dalyje dėl atsakovo K. B. nesąžiningų veiksmų perviliojant darbuotojus laikytinas nepagrįstu.

34.10. Nuo oficialios naujojo įmonės direktoriaus J. J. vadovavimo pradžios darbo santykius su ieškove nutraukė net 12 darbuotojų. Tokia itin didelė ir tendencinga darbuotojų kaita liudija, kad šis procesas buvo susijęs su įmonės vidaus veiklos valdymo trūkumais, todėl vos trijų ieškovės darbuotojų perėjimas dirbti pas atsakovę, kai tuo pačiu laikotarpiu ieškovės bendrovę paliko didžioji dalis darbuotojų, paneigia ieškovės teiginius apie tariamą darbuotojų perviliojimą. I. P. be kita ko paaiškino, kad po to, kai išėjo iš darbo pas ieškovę, užsiregistravo į darbo biržą, tačiau darbo biržoje jam negalėjo pasiūlyti darbo automobilių servise (nes nebuvo tokio darbo), o vėliau, po kelių mėnesių, rado skelbimą ir įsidarbino UAB „Alytaus kėbulų remontas“. Ieškovės vyr. buhalterė A. M. tuo pačiu laikotarpiu (nuo 2016 m. vasario 1 d.) pusę metų su ieškovės žinia dirbo tiek ieškovės, tiek ir atsakovės bendrovėse (abejose bendrovėse dirbo buhaltere), dėl to apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama apie tariamą darbuotojų perviliojimą.

34.11. Ieškovė neįrodė atsakovų civilinės atsakomybės, t.y. nesąžiningos konkurencijos veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio. Ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekia bet kokiomis priemonėmis susigrąžinti buvusius klientus, nepripažįsta naujų rinkos dalyvių, siekia bet kokiais būdais juos pašalinti iš rinkos, sudaryti kliūtis sėkmingai komercinei veiklai plėtoti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir taikytino teisinio reguliavimo

35. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

36. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais sukeltos žalos atlyginimo. Kadangi ieškovė atsakovų civilinę atsakomybę kildina iš atsakovų veiksmų, atliktų nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., nagrinėjamoje civilinėje byloje bus remiamasi CK 1.116 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojusia nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d., ir ginčui aktualiu KĮ 15 straipsniu, kuris iš esmės nėra pasikeitęs iki bylos nagrinėjimo dienos.

Dėl byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

37. Ieškovė UAB „Marimotorai“ (buvusi UAB „Alytaus Vista“) teikia specializuotas „Ford“ automobilių serviso paslaugas – originalios „Ford“ automobilių detalės, „Ford Motorcraft“ programa, saugoma automobilio remonto istorija, suteikiami pakaitiniai automobiliai, specializuotos bendrosios automobilių remonto paslaugos, automobilio paruošimas ir pateikimas techninei apžiūrai, automobilių draudimas, automobilių plovykla.

38. Tarp ieškovės ir atsakovo K. B. 2003 m. rugpjūčio 12 d. buvo sudaryta darbo sutartis (1 t., b. l. 40), pagal kurią atsakovas buvo priimtas į serviso priėmėjo-detalių pardavėjo pareigas, nuo 2013 m. gegužės 3 d. atsakovas dirbo serviso konsultanto-dalių prekybos vadovu. UAB „Alytaus Vista“ priėmėjo-pardavėjo pareiginių nuostatų Nr. 4, patvirtintų UAB „Alytus Vista“ direktoriaus 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. DS-10, 38 punktas numatė, kad priėmėjas-pardavėjas pasižada ir įsipareigoja neatskleisti žodžiu, raštu ar kitokiu pavidalu pašaliniams asmenims jokios komercinės, dalykinės, finansinės bei kitokios konfidencialios informacijos, su kuria jis buvo supažindintas arba ji tapo jam prieinama ir žinoma dirbant UAB „Alytaus Vista“. Analogiška sąlyga numatyta automobilių techniko pareiginių nuostatų Nr. 9, patvirtintų UAB „Alytaus Vista“ 2009 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. DS-50, 37 punkte, serviso meistro pareiginių nuostatų Nr. 7 41 punkte. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas su minėtais nuostatais buvo supažindintas ir įsipareigojo jų laikytis. Darbo sutartis su atsakovu nutraukta 2016 m. sausio 6 d. šalių susitarimu.

39. Atsakovė UAB „Alytaus kėbulų remontas“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2016 m. sausio 15 d., įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas atsakovas K. B.. Nagrinėjamoje civilinėje byloje iš esmės nekyla ginčas dėl to, kad ieškovė ir atsakovė dėl vykdomos ūkinės veiklos specifiškumo, verslo modelio, yra konkurentai KĮ 3 straipsnio prasme.

40. Nagrinėjamoje civilinėje byloje kilo ginčas dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų ir dėl to patirtų nuostolių atlyginimo. Ieškovės teigimu, atsakovai atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus – įkūrė konkuruojantį subjektą, perviliojo ilgamečius ir svarbiausius ieškovės darbuotojus, perėmė ilgamečius nuolatinius ieškovės klientus ir pasinaudojo ieškovės konfidencialia informacija bei komercinėmis paslaptimis. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi, ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė daugelį faktinių bylos aplinkybių, neatsižvelgė į bylos specifiškumą ir taikė netinkamą įrodinėjimo standartą, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos bylose dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos priteisimo.

Dėl komercinės paslapties ir konfidencialios informacijos naudojimo ir perdavimo

41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad konfidenciali informacija, atsižvelgiant į jos pobūdį ir svarbą bei konfidencialumo pareigos intensyvumo laipsnį, gali būti skirstoma į informaciją, kuri, nors savininko įvardijama kaip konfidenciali, savaime yra akivaizdi ar lengvai pasiekiama (pvz., viešai skelbiami įmonės finansinės atskaitomybės duomenys, viešai skelbiama informacija apie akcininkus, vykdomus projektus, verslo partnerius ir kt.). Tokia informacija, net jeigu ji ir yra įvardijama kaip konfidenciali, gali būti pripažinta nekonfidencialia ir už jos atskleidimą, paviešinimą ar panaudojimą nekiltų teisinių padarinių. Konfidencialia informacija taip pat gali būti laikoma informacija, kurią įmonės darbuotojai turi laikyti konfidencialia, tačiau tokia informacija, kai su ja yra susipažįstama, tampa neatsiejama jų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi (pvz., įmonėje taikoma geroji praktika, vadybos metodai, darbo su klientais metodai, derybų vedimo būdai ir kt.). Todėl darbuotojai privalo laikytis pareigos saugoti tokio pobūdžio informaciją tik tol, kol dirba įmonėje, kurioje ją sužinojo. Pasibaigus darbo santykiams, buvę darbuotojai gali be jokių apribojimų naudoti gautą aptariamos rūšies informaciją savo naudai ir interesais. Specifinio pobūdžio konfidenciali informacija – tokia informacija neatitinka komercinės paslapties apibrėžties, tačiau, kai darbuotojas su ja susipažįsta, ji netampa neatsiejama jo gebėjimų, žinių ir kompetencijos dalimi. Ši informacija yra saugoma, o už jos atskleidimą ar panaudojimą, net ir pasibaigus darbo santykiams, buvusiam darbuotojui gali kilti teisinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02LTcwNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-6-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-6-706/2016">3K-7-6-706/2016</a>). Taigi, nepaisant to, kaip konfidencialią informaciją apibrėžė šalys, ne visais atvejais už tokios informacijos atskleidimą yra pagrindas civilinei atsakomybei kilti.

42. Komercinė paslaptis yra konfidencialios informacijos dalis. Komercine paslaptimi laikoma informacija, jeigu ji turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad komercine paslaptimi gali būti informacija, kuri neprivaloma viešai skelbti, nėra žinoma tretiesiems asmenims ir ją pagal įstatymą nedraudžiama pripažinti komercine paslaptimi; kurią savininkas saugo protingomis pastangomis, pavyzdžiui, fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis priemonėmis; kuri turi komercinę vertę arba jos praradimas būtų komerciškai žalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-499/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-499/2006">3K-3-499/2006</a>, 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2011, kt.).

43. Teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją, taigi komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių. Informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma. Duomenys, sudarantys konfidencialios informacijos turinį, ne visuomet yra komercinė paslaptis. Pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje, o pareiga saugoti komercinę paslaptį visų pirma kyla iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02LTcwNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-6-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-6-706/2016">3K-7-6-706/2016</a>).

44. Informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai, nustatyti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita.

45. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad ieškovė nenurodė ir neišskyrė, kokią konkrečiai informaciją ji laiko konfidencialia, o kokią – komercine paslaptimi, apeliaciniame skunde ieškovė taip aiškiai šios aplinkybės nedetalizuoja. Komercinės paslapties ir konfidencialios informacijos atskyrimas yra svarbus, kadangi, kaip jau buvo minėta anksčiau, ne bet kokios konfidencialios informacijos panaudojimas (atskleidimas) yra pagrindas civilinei atsakomybei kilti. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės procesinių dokumentų turinį, laiko, kad, ieškovės teigimu, atsakovas įgijo konfidencialią (komercinę paslaptį sudarančią) informaciją – informaciją, kuri buvo saugoma bendrovės „ECount“ duomenų bazėje. Iš 2017 m. gegužės 23 d. ieškovės pateiktų rašytinių paaiškinimų nustatyta, kad šioje duomenų bazėje buvo kaupiami duomenys apie prekių tipus, pirkėjus (klientus, jų poreikius, suteiktas paslaugas, kainodarą), tiekėjus, sudarytas prekių katalogas, prekių analogas, buhalterinės apskaitos dokumentų (pirkimo-pardavimo, nurašymo, važtaraščių ir kt.) ruošiniai ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors „ECount“ programa yra skirta buhalterinei apskaitai vesti, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad joje buvo saugoma ieškovės komercinę paslaptį sudaranti informacija.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, „ECount“ duomenų bazėje saugomi duomenys – važtaraščiai, tiekėjai, prekių katalogas – per se negali būti laikoma komercinę paslaptį sudarančia informacija, ieškovė šių aplinkybių neįrodinėjo. Tačiau teisėjų kolegija iš dalies sutinka su ieškovės procesiniuose dokumentuose dėstomais argumentais, kad techninė informacija apie tai, kokios paslaugos ir kada buvo teiktos klientams, taip pat gali būti komerciškai vertinga, gali padėti greičiau identifikuoti problemą ir ją pašalinti, taigi įgyjamas tam tikras veiklos pranašumas. Visgi ieškovės vadovas J. J. teismo posėdžio metu paaiškino, kad gedimas paprastai identifikuojamas pagal kliento nurodytas konkrečias problemas. Byloje nėra duomenų, kad be klientams teiktos paslaugų istorijos nebūtų galima identifikuoti naujo gedimo. Be to, klientas gali ir pats nurodyti (papasakoti) apie jam anksčiau suteiktas paslaugas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija laiko, kad iš esmės informacija apie klientams suteiktas konkrečias paslaugas šiuo atveju nėra laikytina komercine paslaptimi. Atsakovas, kuris, be kita ko, buvo atsakingas ir už remonto procesų organizavimą, šią informaciją įgijo eidamas tiesiogines savo pareigas, ji tapo neatsiejama jo gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi. Kaip jau buvo minėta anksčiau, darbuotojai privalo laikytis pareigos saugoti tokio pobūdžio informaciją tik tol, kol dirba įmonėje, kurioje ją sužinojo.

47. Ieškovė apeliaciniame skunde akcentavo, kad atsakovas pasinaudojo komercinę paslaptį sudarančia informacija apie klientus. Teisėjų kolegijos vertinimu, turint informaciją apie klientus, jiems suteiktas nuolaidas, kainodarą, šia informacija potencialiai galima pasinaudoti, ji yra komerciškai vertinga ir gali būti laikoma komercine paslaptimi.

48. Pažymėtina, kad informacija apie asmens klientus gali būti pripažinta komercine paslaptimi, esant visiems formaliesiems komercinės paslapties požymiams: vertei, slaptumui, protingai tokios informacijos apsaugai. Duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pvz., kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTctOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-317-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-317-916/2015">3K-3-317-916/2015</a>, 2016 m. vasario 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02LTcwNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-6-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-6-706/2016">3K-7-6-706/2016</a>). Komercinę vertę turi ir duomenys apie tai, kokiomis paslaugomis ir kokiomis sąlygomis ūkio subjektai naudojasi. Informacija apie klientus susideda iš įvairiausių duomenų, kurie gaunami per ilgamečius veiklos ryšius, t. y. kokie konkretūs kiekvieno kliento poreikiai, koks jo mokumas, finansinė būklė, patikimumas, koks paslaugų komplektas ir kokiomis sąlygomis teikiamas, už kokią kainą tai daroma. Tokia informacija nėra skelbiama ir prieinama viešai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-524/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-524/2014">3K-3-524/2014</a>).

49. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad konfidencialios informacijos apsauga bendrovėje buvo pakankama. Pareiginiuose nuostatuose saugotina informacija apibrėžta itin plačiai – tai bet kokia komercinė, dalykinė, finansinė bei kitokia konfidenciali informacija, su kuria darbuotojas buvo supažindintas arba ji tapo jam prieinama ir žinoma einant savo pareigas. Taigi darbdavys aiškiai išreiškė savo valią informaciją apie savo veiklą saugoti.

50. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė nebuvo patvirtinusi konfidencialios informacijos sąrašo. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad sąrašas fizine prasme yra tik vienas iš būdų suformuoti asmens žinojimą apie tam tikros informacijos slaptumą, tačiau šis būdas nėra vienintelis. Komercinės paslapties savininkas šiuo atveju turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu asmenims (įskaitant darbuotojus), kurių atliekamos funkcijos reikalauja susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, bus suformuotas aiškus ir nedviprasmiškas suvokimas, kad atitinkami duomenys yra įmonės komercinė paslaptis. Svarbu tai, kad pasirinktas būdas leistų vienareikšmiškai nustatyti ir fiksuoti tam tikro asmens žinojimo apie tai, kas yra komercinė paslaptis, faktą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02LTcwNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-6-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-6-706/2016">3K-7-6-706/2016</a>).

51. Atsakovas, pas ieškovę dirbo nuo 2003 m., o nuo 2013 m. ėjo serviso konsultanto-dalių prekybos vadovo pareigas. Iš esmės nebuvo ginčijama ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad atsakovas, be kita ko, buvo atsakingas už detalių kainos paskaičiavimą klientui ir remonto procesų organizavimą. Taigi jam neabejotinai turėjo būti suprantama paminėtos informacijos komercinė vertė. Atsakovas turėjo ir galėjo suvokti, kad dalis informacijos, kuria jis disponuoja, yra komercinė paslaptis. Šią išvadą patvirtina ir byloje esantys duomenys, kad atsakovas K. B. prieš pat darbo santykių nutraukimą sudarė stambiausių klientų suvestinę (2019 m. kovo 6 d. prašymas dėl papildomų įrodymų prijungimo prie bylos, DOK-9151; 6 t. b. l. 198). Nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nebuvo supažindintas su naujais pareiginiais nuostatais, kai 2013 metais pasikeitė jo darbo funkcijos, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad atsakovui buvo žinoma apie tai, jog ieškovė saugo savo komercines paslaptis, taip pat, pasikeitus darbo funkcijoms, neišnyko anksčiau atsakovo prisiimta pareiga saugoti komercines paslaptis.

52. Be to, byloje nėra ginčo dėl to, kad priėjimas prie ieškovės „ECount“ apskaitos programos nebuvo viešas, kiekvienas ieškovės darbuotojas, turėjęs teisę prisijungti prie „ECount“ duomenų bazės, turėjo jam skirtą slaptažodį ir vartotojo vardą. Pagal tai, kokias funkcijas darbuotojai atliko ieškovės įmonėje, jie turėjo ir skirtingo lygmens priėjimą prie informacijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės yra pakankamos konstatuoti, kad informacija, esanti „ECount“ duomenų bazėje, buvo slapta ir pakankamai apsaugota. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas taip pat turėjo specialų jam skirtą prisijungimą prie „ECount“ duomenų bazės, galėjo matyti ir susipažinti su informacija apie ieškovės klientus ir jiems teiktų paslaugų pobūdį. Taigi atsakovas žinojo ieškovės komercines paslaptis, kurias privalėjo saugoti.

53. Nustatyta, kad atsakovas komercinę paslaptį sudarančią informaciją teisėtai gavo eidamas savo pareigas ir vykdydamas tiesiogines jam paskirtas funkcijas. Byloje nebuvo keliamas ginčas, kad atsakovas komercinę paslaptį sudarančią informaciją gavo neteisėtai. Asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieniems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip (KĮ 15 straipsnio 4 dalis). Pareigą atlyginti padarytus nuostolius taip pat turi darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį, ar kitokios sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę paslaptį pažeisdama sutartį. Be to, atsakovei, kaip ūkio subjektui, buvo draudžiamas informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimas ar gavimas iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui (KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tam, kad šiais pagrindais kiltų civilinė atsakomybė, turi būti nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos.

54. Ieškovė komercinę paslaptį sudarančios informacijos atskleidimą (perdavimą, gavimą) iš esmės įrodinėjo tuo, kad atsakovas pasinaudojo informacija apie klientus ir juos perviliojo į savo įkurtą įmonę. Teisėjų kolegija toliau dėl to pasisako.

Dėl konkuruojančio verslo subjekto įsteigimo ir klientų perviliojimo

55. Lietuvos ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, draudimu monopolizuoti rinką, taip pat sąžiningos konkurencijos laisve, kurią saugo ir gina įstatymas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 dalys). Būtina prielaida sąžiningai konkurencijai, kaip vienai iš pamatinių rinkos ekonomikos vertybių, apsaugoti yra nesąžiningos konkurencijos veiksmų įvardijimas ir uždraudimas įstatymu. KĮ 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Taigi norint asmens atliktus veiksmus pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmais, būtina konstatuoti, kad: pirma, egzistuoja konkurencijos santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių subjektų; antra, atitinkami konkurento veiksmai nėra sąžiningi, t. y. atlikti turint tikslą konkuruoti nesąžiningai; trečia, šie veiksmai gali pakenkti (ar pakenkė) konkurento ūkinei veiklai, jo gebėjimui konkuruoti toje ūkinėje veikloje. Pavyzdinis nesąžiningos konkurencijos veiksmų, kurie per se pripažįstami neteisėtais sąžiningos verslo praktikos požiūriu, sąrašas įvardijamas KĮ 15 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose, kita vertus, iš minėtos teisės normos pirmosios dalies dispozicijos akivaizdu, kad šis sąrašas nėra baigtinis. Nesąžiningos konkurencijos veiksmais gali būti pripažinti ir veiksmai, neįvardinti KĮ 15 straipsnio 1 dalyje. Tokiu atveju konkuruojančio subjekto veiksmų kvalifikavimas neteisėtais sąžiningos konkurencijos požiūriu priklauso nuo to, ar egzistuoja pagrindai, leidžiantys pripažinti juos prieštaraujančius įprastai ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ar geriems papročiams (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-440-790/2019).

56. Pabrėžtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog vien tik konkuruojančio subjekto įsteigimas per se nėra neteisėta veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-326/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-326/2012">3K-3-326/2012</a>). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tarp ieškovės ir atsakovo K. B. nebuvo sudaryti jokie nekonkuravimo susitarimai, todėl atsakovas neįsipareigojo nevykdyti tokios pačios arba panašios kaip ieškovė ūkinės-komercinės veiklos. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad atsakovas ilgą laiką dirbo pas ieškovę, organizavo automobilių remonto procesus, parinkdavo detales, naudojosi (išmoko naudotis) programa „ECount“, kurią vėliau įdiegė savo įkurtoje bendrovėje, buvo materialiai atsakingas už prekių sandėliavimą, priėmimą, turėjo kitų pareigų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas asmeniniais sugebėjimais ir pastangomis sąžiningai įgijo patirtį, suformavo įgūdžius, išugdė gebėjimus ir įgijo išimtinių žinių, kurias vėliau panaudojo kurdamas savo bendrovę. Ieškovė neįrodinėjo, kad atsakovas savo veikloje panaudojo ieškovės specifinio pobūdžio saugomą konfidencialią informaciją, už kurios atskleidimą būtų pagrindas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę. Priešingas aiškinimas iš esmės lemtų ribojimą atsakovui, nesant nekonkuravimo susitarimo, dirbti toje pačioje srityje kaip ir ieškovė, turimas žinias ir patirtį panaudoti darbe.

57. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovai, pasinaudodami turima ieškovės komercine paslaptimi, nuviliojo jos ilgamečius nuolatinius klientus: UAB,,Parama“, Alytaus apskrities policija, VSAT Lazdijų rinktinė, UAB,,Dzūkijos statyba“, UAB,,Saulmega“, KB,,Dzūkijos pienas“, UAB,,Autodeta ir Ko“, UAB,,Grindalita“, UAB „JDC PREKYBA“, UAB,,FHT konstruktion“, UAB „Eimija“, UAB „Vektrona“, MB „Alytausgidas.lt“, UAB „Kadastras“, UAB „Dzūkijos dujos“, UAB „Saugios geroves garantas“, UAB „Studija plius Baltija“, UAB „Rosveda“, MB „Ageros grupė“, MB „Lankava“, B. G., UAB „Transaibe“, ŽŪB „Kalnas“, M. J., UAB „Stora enso Lietuva“, UAB „Agrosac“, UAB „Alrodis“, UAB „Sinerta LDC“, UAB „Juspa“, AB „Snaigė“, Druskininkų komunalinis ūkis, UAB „Vita Baltic International“, UAB „Inti“, UAB „Dzūkijos mediena“, UAB „Ordo“, UAB „Kortas“, B. individuali įmonė.

58. Kaip jau buvo minėta anksčiau, teisėjų kolegija pripažino, kad duomenys apie klientus sudarė ieškovės komercinę paslaptį. Pripažįstama, kad ūkio subjektui praradus klientą ar klientus, jo konkuravimo sąlygos pablogėja, tačiau, sprendžiant, ar šie klientai yra prarasti dėl atsakovų neteisėtų veiksmų – komercinės paslapties perdavimo (neteisėto gavimo), reikšminga nustatyti, ar klientų praradimas nėra natūralios laisvos konkurencijos, kuria, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniu, grindžiamas Lietuvos ūkis, pasekmė.

59. Ginčas vyksta dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų teikiant automobilių serviso paslaugas. Iš civilinėje byloje esančios medžiagos matyti, kad ieškovės klientai KB,,Dzūkijos pienas,“ UAB „Dzūkijos mediena“ ir UAB „Dzūkijos dujos“ automobilių aptarnavimo paslaugas taip pat pirko ir iš kitų paslaugų teikėjų – UAB „Alkesa“, MB „Autorėjas“, UAB „Sostena“, UAB „JMA KAUNAS“, UAB „MOLLER AUTO ALYTUS“, UAB „AUTOMEDIKA“, Lipeikio įmonė „Egzotika“, UAB „VIVATRANS“. Iš Alytaus apskrities VPK viešųjų pirkimų suvestinės matyti (2 t, b. l. 35), kad automobilių priežiūros paslaugos buvo perkamos viešųjų pirkimų būdu, organizuojant paslaugų teikėjų apklausą. Paslaugos buvo perkamos iš UAB „Autodeta ir ko“, UAB „MOLLER AUTO ALYTUS“, UAB „Kemi Service“, UAB „Intersera“ ir kt. Tai rodo, kad automobilių priežiūros (remonto) paslaugų rinka yra labai didelė ir paslaugų teikėjų pasirinkimas yra platus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nagrinėjamu atveju turėjo įrodyti, kad pagrįstai galėjo tikėtis, jog ginčo klientai ir toliau su ieškove tęs bendradarbiavimą ir pirks paslaugas. Atsakovė nurodė, kad, siekdama pritraukti klientus, reklamavo teikiamas paslaugas interneto portaluose, platino skrajutes, taigi vien aplinkybė, kad ginčo klientai iš ieškovės perėjo pas atsakovę, nėra pagrindas konstatuoti nesąžiningos konkurencijos faktą.

60. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, ignoravo ieškovės esmines pajamas generavusius klientus, tokius kaip UAB „Parama“, UAB „Dzūkijos statyba“ ar Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, tačiau apeliaciniame skunde nepaneigė pirmosios instancijos teismo nurodytų argumentų, kad Alytaus apskrities VPK nėra privatus verslo subjektas, jis negali rinktis kurio nors vieno serviso, kadangi paslaugas įsigyja vykdydamas viešuosius pirkimus. Iš byloje esančio Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. kovo 30 d. rašto matyti, kad šis ieškovės klientas taip pat nėra sudaręs jokios ilgalaikės sutarties su atsakove. UAB „Parama“, viena iš svarbiausių ieškovės klienčių, kuriai ieškovė reguliariai teikė paslaugas nuo 2012 metų, 2017 m. kovo 31 d. rašte nurodė, kad su ieškove nustojo bendradarbiauti 2016 metais dėl pasikartojančių nesąžiningų ir galimai nusikalstamų veiksmų (2 t, b. l. 63), UAB „JDC PREKYBA“ 2017 m. kovo 31 d. rašte paaiškino, kad nebuvo patenkinti ieškovės teikiamų paslaugų kokybe (2 t, b. l. 62), KB „Dzūkijos pienas“ 2017 m. kovo 31 d. rašte nurodė, kad su ieškove kilo konfliktas (2 t, b. l. 60), UAB „Dzūkijos statyba“ 2017 m. balandžio 11 d. rašte nurodė, kad apie atsakovę sužinojo iš internetinės svetainės, į atsakovę kreipėsi dėl to, kad ji vienintelė galėjo iš karto priimti ir skubiai pradėti remonto darbus, ir, kadangi liko patenkinti atliktais darbais, tęsė bendradarbiavimą (2 t, b. l. 61). Taigi iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovės nurodomi didžiausi klientai nutraukė bendradarbiavimą dėl objektyvių, nuo atsakovų nepriklausančių priežasčių.

61. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad bylose dėl komercinės informacijos atskleidimo įrodinėjimas turi tam tikrą specifiką. Su komercinės paslapties atskleidimu susijusiose bylose reikšmingi yra netiesioginiai įrodymai ir jų visapusiškas bei objektyvus vertinimas, nes gauti tiesioginių įrodymų apie paslapties atskleidimą patvirtinančius veiksmus ar neveikimą yra sunku. Tokiose bylose teismai dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo, jų tarpusavio ryšio turi spręsti vertindami byloje esančių įrodymų, tarp jų – ir netiesioginių, viseto duomenis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02LTcwNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-6-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-6-706/2016">3K-7-6-706/2016</a>, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2013 ir kt.). Tačiau šiuo atveju vien faktas, kad ginčo klientai iš ieškovės perėjo pas atsakovę nėra pakankamas netiesioginis įrodymas nesąžiningos konkurencijos faktui konstatuoti. Ieškovė neįrodė, kad paslaugas teikė tinkamai ir todėl ginčo klientai neturėjo jokių objektyvių priežasčių bendradarbiavimui su ieškove nutraukti.

62. Be to, teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad nėra pagrindo visų ginčo klientų laikyti ieškovės nuolatiniais ilgamečiais klientais. Nors sutiktina, kad formalių ilgalaikių bendradarbiavimo sutarčių nebuvimas per se nereiškia, jog kliento negalima laikyti nuolatiniu, tačiau 2018 m. gegužės 14 d. teismo posėdžio metu UAB „Marimotorai“ direktorius J. J. patvirtino, kad su didžiąja dauguma klientų paslaugos buvo atsitiktinai, klientams kreipiantis tiesiogiai. Iš esmės tą patvirtino ir liudytojas, UAB „Grindalita“ atstovas, kuris nurodė, kad sprendimą, kur remontuoti automobilius, lemia priėmimo laikas, o ne servisas, t. y. kur yra galimybė norimu laiku susiremontuoti automobilį, ten ir vykstama.

63. Pažymėtina, kad nukentėjęs asmuo be kita ko privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zODIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-382/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-382/2006">3K-P-382/2006</a>; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02Mi8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-62/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-62/2008">3K-3-62/2008</a>, 2018 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-403/2018 ir kt.). Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2002; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Nustačius, kad automobilių aptarnavimo paslaugų rinka yra itin plati, o ginčo klientai automobilių priežiūros (remonto) paslaugas pirko iš ne vieno paslaugų teikėjo, ieškovė iš esmės negalėjo turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad visi jos išvardinti klientai kreipsis būtent į ieškovę, kadangi šie klientai niekaip nebuvo ieškovei įsipareigoję.

64. Be to, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, pajamos iš kai kurių klientų pradėjo mažėti dar 2015 metais, iki atsakovės įsteigimo, pavyzdžiui, VSAT Lazdijų rinktinei 2014 metais buvo išrašytos 102 sąskaitos faktūros, o 2015 metais – tik 28, UAB,,Autodeta ir Ko“ 2014 metais buvo išrašytos 13 sąskaitų faktūrų, o 2015 metais – tik 8 (4 t, b. l. 3), UAB „Juspa“ 2015 metais paslaugų iš viso neįsigijo, klientai MB „Alytausgidas.lt“, UAB „Kadastras“, MB „Agera grupė“ ir kt. 2015 metais iš ieškovės įsigijo ženkliai mažiau paslaugų nei 2014 metais (8 t, b. l. 5). Iš ieškovės pelno (nuostolių) ataskaitos už 2015 m. matyti (5 t, b. l. 45), kad 2014 m. finansiniais metais ieškovės pardavimų pajamos sudarė 1 534 388 Eur, grynasis pelnas – 127 188 Eur, o 2015 m. pajamos sudarė 676 680 Eur, grynasis pelnas – neigiamas (-34 966 Eur), 2016 m. pajamos sudarė 410 294 Eur, grynasis pelnas – neigiamas (-88 414 Eur). Taigi dar iki atsakovės įsteigimo, t. y. 2015 m., ieškovė veiklą vykdė nuostolingai, klientų nuolat mažėjo.

65. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad ieškovės pajamos pradėjo mažėti dar iki atsakovės įsteigimo, o su klientais bendradarbiavimas nutrūko dėl objektyvių aplinkybių – pasikeitusių santykių su ieškove, netinkamo aptarnavimo, paslaugų kokybės. Remiantis byloje esančiais duomenimis, pagrįsta spręsti, kad buvę ieškovės klientai rinkosi ir kitus automobilių servisus, rinkoje yra daug panašias ir tokias pačias paslaugas teikiančių subjektų, todėl konkurencija yra didelė. Byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių duomenų, kad atsakovai būtų atlikę kokius nors nesąžiningus viliojimo veiksmus klientų atžvilgiu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad klientai nustojo naudotis ieškovės teikiamomis paslaugomis ne dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, taigi nėra pagrindo konstatuoti KĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, KĮ 15 straipsnio 4 dalies ir CK 1.116 straipsnio 4 dalies pažeidimo.

Dėl klaidinančio prekės ženklo naudojimo

66. Ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant savavališką naudojimą žymens, kuris yra tapatus ar panašus į kito ūkio subjekto pavadinimą, registruotą prekių ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekių ženklą, ar kitą pirmumo teise naudojamą žymenį su skiriamuoju požymiu, jeigu tai sukelia ar tikėtina, kad gali sukelti painiavą su šiuo ūkio subjektu ar jo veikla, arba jeigu siekiama nesąžiningai pasinaudoti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali nukentėti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali susilpnėti šio ūkio subjekto naudojamo ženklo ar žymens skiriamasis požymis (KĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

67. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas visiškai ignoravo aplinkybę, jog atsakovai klaidino klientus ir naudojo ieškovės „Ford“ prekės ženklo žymenis, o atsakovų nurodyta „20 metų patirtis“ įmonės, kuri įsteigta 2016 metais, reklamoje, tokiu būdu naudojantis ilgametėmis ieškovės investicijomis vystant automobilių servisą, klaidino atsakovės klientus.

68. Iš viešai prieinamų duomenų nustatyta, kad žodinis ir grafinis prekės ženklas „Ford“ priklauso „FORD MOTOR COMPANY“. Nenustatyta, kad ieškovė turėtų išimtines prekių ženklo „Ford“ naudojimo teises, byloje taip pat nėra duomenų, kad šio ženklo atstovai kreipėsi į UAB „Alytaus kėbulų remontas“ dėl galimai neteisėto prekės ženklo naudojimo ar kitų teisių pažeidimo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė savo reklamoje galimai naudodama „Ford“ prekės ženklą kaip nors galėjo pažeisti ieškovės, kuri nėra šio ženklo savininkė, teises. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad žymuo apie „20 metų patirtį“ yra bendrinis, neturi jokio išskirtinumo, ieškovės neidentifikuoja, todėl nesudaro pagrindo painioti ieškovės ir atsakovės veiklos. Taigi pirmosios instancijos teismas KĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo nekonstatavo pagrįstai.

Dėl darbuotojų perviliojimo

69. Ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar neatlikti visų ar dalies savo darbo pareigų, siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui (KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

70. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra nurodęs, kad, taikant šią normą, būtina aiškintis, ar yra pakankamai duomenų apie reikšmingas aplinkybes, kurios leistų daryti išvadą apie sąžiningos konkurencijos pažeidimą: ar ginčo šalys yra konkuruojantys subjektai, ar atsakovas siūlė ieškovo darbuotojams pereiti dirbti pas jį, ar siūlymu siekė sumažinti kito ūkio subjekto gebėjimą konkuruoti, ar tokiais veiksmais buvo padaryta žala ieškovui, ar dėl to padidėjo atsakovo konkurencinės galimybės. Šios aplinkybės gali būti nustatomos tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai – aiškinantis darbuotojų darbo sąlygas, sulygtą darbo užmokestį ir kitas darbo sutarties sąlygas ieškovo ir atsakovo įmonėje, darbuotojų elgesį iki ir po darbo sutarčių su ieškovu nutraukimo, darbo sutarčių nutraukimo priežastis, darbuotojų motyvaciją dirbti atsakovo įmonėje ir kitas svarbias aplinkybes, taip pat ieškovo ir atsakovo, kaip ūkio subjektų, padėtį atitinkamoje verslo srityje, jų galimybes konkuruoti, darbuotojų išėjimo ar, priešingai, atėjimo įtakos darbdavio finansinei, konkurencinei būklei mastą ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2009). Tik faktas, kad darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir įsidarbino konkuruojančioje, nėra pagrindas daryti išvadą dėl nesąžiningos konkurencijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-472/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-472/2011">3K-3-472/2011</a>).

71. Objektyviai įmonės gebėjimą sumaniai veikti mažina kvalifikuoto darbuotojo netekimas, o jo perėjimas į konkuruojantį subjektą (perviliojimas) rodo tai, kad dar labiau išauga konkurento galimybės. Kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmas, siūlymas darbuotojams nutraukti darbo sutartį gali duoti naudos tiesiogiai. Neieškoma tinkamų, bet galbūt dirbti mažiau parengtų darbuotojų laisvoje darbo rinkoje, o jau pasinaudojama parengtais specialistais, dirbančiais konkurentui, turinčiais patirties ir kvalifikacijos. Kvalifikuoto darbuotojo netekimas įmonei, nepriklausomai nuo to, pereis jis dirbti, ar ne, savaime turi jai neigiamos įtakos, taip pat ir jos konkurencingumui. Taigi, jeigu darbo sutartis nutraukiama be svarbių priežasčių, o po jos pasibaigimo iš karto įsidarbinama konkuruojančiame ūkio subjekte, tai gali būti svarstoma, ar darbo sutarties nutraukimas nėra susijęs su nesąžininga konkurencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-472/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-472/2011">3K-3-472/2011</a>).

72. Kartu pažymėtina, kad, siekiant konstatuoti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, svarbu nustatyti, ar įmonės darbuotojams vienaip ar kitaip buvo siūloma pereiti dirbti į kitą įmonę, ar tam netiesiogiai sudaromos sąlygos. Be to, vien minėto fakto nustatymas ir jo intensyvumas nėra vienintelės aplinkybės, nustatant nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Kadangi tiesioginio viliojimo faktą (pasiūlymo nutraukti darbo sutartį pateikimą) įrodyti sunku ar to padaryti neįmanoma, apie žodinio arba pagrįsto bendru supratimu susitarimo buvimą teismas taip pat sprendžia iš perviliojamų darbuotojų ir konkuruojančios įmonės suderintų veiksmų, nukreiptų į darbo sutarčių nutraukimą ir naujų sudarymą.

73. Ieškovės teigimu, atsakovė nuviliojo tris svarbiausius ieškovės darbuotojus – serviso meistrą I. P., pas ieškovę dirbusį nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2016 m. vasario 19 d., serviso techniką A. K., pas ieškovę dirbusį nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2016 m. balandžio 25 d., vyr. buhalterę A. M., pas ieškovę dirbusią nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. Apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovės veiklos pradžioje buvo 3 darbuotojai ir visi jie buvo pervilioti iš ieškovės. Be to, patys darbuotojai teismo posėdžio metu patvirtino, kad juos dirbti pakvietė būtent atsakovas.

74. 2017 m. lapkričio 28 d. teismo posėdžio metu serviso meistras I. P. paaiškino, kad darbo sutartis su UAB „Marimotorai“ buvo nutraukta dėl nuolatinio spaudimo, neteisingo elgesio su darbuotojais, kuris pasireiškė priekaištavimu, kad darbuotojai „neuždirba reikiamų pinigų“. Liudytojas paaiškino, kad darbe buvo sunki atmosfera. Be to, nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad I. P. pas atsakovę įsidarbino ne iš karto, buvo registruotas darbo biržoje, tačiau ten negalėjo pasiūlyti darbo automobilių servise. I. P. pas atsakovę UAB „Alytaus kėbulų remontas“ įsidarbino po poros mėnesių, kai nutraukė darbo sutartį su ieškove.

75. Serviso technikas A. K. 2017 m. lapkričio 28 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad išėjo iš ieškovės bendrovės dėl to, jog buvusioje darbovietėje buvo kalbama, kad ketinama pakeisti visus darbuotojus, buvo kabinėjamasi prie smulkmenų. Paaiškino, kad darbe buvo neigiama atmosfera: buvo viskas labai stebima, priekaištaujama dėl ne vietoj padėtų daiktų, fotografuojama darbo vieta ir pan. Anot liudytojo, darbuotojai keitėsi dažnai (pasikeitė 3-4 technikai). Liudytoja A. M. 2018 m. gegužės 14 d. teismo posėdyje paaiškino, kad jai nuolat buvo reiškiamos pretenzijos, jog serga vaikas, taip pat paliudijo, kad po J. J. atėjimo buvo kalbama, jog senus darbuotojus reikia pakeisti naujais.

76. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors darbuotojų nuomonė apie padėtį darbe yra subjektyvi ir vertintina kritiškai dėl to, kad liudytojai vis dar yra atsakovės darbuotojai, taigi netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau buvusių ieškovės darbuotojų motyvus dėl prastos emocinės atmosferos patvirtina ir kitų liudytojų paaiškinimai, byloje esantys įrodymai. Iš civilinėje byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2015 m. spalio 1 d. ieškovės bendrovėje pasikeitė vadovas, pradėjo dirbti J. J., kuriam atėjus buvo pradėta vykdyti pertvarka. 2018 m. gegužės 14 d. teismo posėdžio metu J. J. paaiškino, kad, atėjęs dirbti, pačią pirmą darbo dieną atliko veiklos analizę, gavo rezultatus ir sudarė veiklos planą, kaip koreguoti įmonės veiklą. Nurodė, kad darbuotojai sunkiai reagavo į įmonės veiklos pakeitimus, jie neprisitaikė prie naujos tvarkos, o naująjį direktorių vertino kaip pernelyg jauną, neturintį toje srityje patirties. Be to, teismo posėdžio metu J. J. nurodė, kad darbuotojai kiekvieną dieną grasindavo, jog išeis iš darbo. Patvirtino, kad dėl minėtų priežasčių ieškovė turėjo ginčų su darbuotojais. Priešingai nei nurodo ieškovė apeliaciniame skunde, aplinkybė, kad darbuotojai sutiko dirbti mažesniu darbo užmokesčiu nei pas ieškovę, rodo, kad situacija pas ieškovę nebuvo gera. Kadangi darbuotojai perėjo dirbti pas atsakovę prastesnėmis sąlygomis, labiau tikėtina, kad pasirinkimas dirbti prastesnėmis sąlygoms naujai susikūrusioje įmonėje galėjo būti nulemtas paties asmens apsisprendimu, o ne atsakovų aktyviais veiksmais perviliojant ieškovės darbuotojus ir siūlant galimai palankesnes sąlygas. Byloje nėra duomenų, kad darbuotojams – A. M., A. K., I. P. – buvo sudarytos kitos ypatingos sąlygos, dėl kurių jie būtų sutikę dirbti ir už mažesnį darbo užmokestį. Taigi laikytina, kad darbuotojų išėjimą iš darbo lėmė objektyvios priežastys ir nėra pagrindo konstatuoti atsakovų neteisėtų veiksmų. Tokias išvadas pagrįstai padarė ir pirmosios instancijos teismas.

77. Be to, byloje nepaneigta aplinkybė, kad I. P. pas atsakovę įsidarbino tik po dviejų mėnesių po darbo sutarties su ieškove nutraukimo, buvo registruotas darbo biržoje, todėl nėra pakankamo pagrindo spręsti, jog I. P. aktyviai buvo siūloma nutraukti darbo santykius su ieškove. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių objektyvių duomenų, kad būtent atsakovai būtų teikę aiškius ir konkrečius siūlymus ieškovės darbuotojams nutraukti darbo santykius ir pereiti dirbti pas atsakovę UAB „Alytaus kėbulų remontas“, tokių aplinkybių nenurodė ir ieškovė apeliaciniame skunde. Tai, kad atsakovas K. B. sutiko A. M. ir I. P. parduotuvėje ir papasakojo apie savo naujai įkurtą servisą, negali būti laikoma pakankama aplinkybe civilinei atsakomybei pagal KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą kilti.

78. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytus liudytojų paaiškinimus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog bendrovėje susiklostė nepalanki situacija, iškilo daugybė klausimų dėl ateities perspektyvų, o tai laikytina pakankamai svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį, siekiant užtikrinti savo, kaip darbuotojų, teises ir teisėtus interesus ieškantis naujo darbo. Kadangi tiesioginį viliojimo faktą įrodyti sunku, todėl tokio pobūdžio bylose svarbūs netiesioginiai įrodymai, tačiau ir jie šiuo atveju nėra pakankami konstatuoti, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus.

79. Galiausiai, atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai pažymi, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTEwNC0yNzMvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-104-273/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-104-273/2019">e2A-104-273/2019</a> konstatavo, kad darbuotojai iš ieškovės įmonės išėjo dėl nepalankių darbo sąlygų, naujo direktoriaus J. J. įvestos naujos tvarkos įmonėje, konfliktiškų santykių su darbdaviu ir blogos atmosferos, teismas pažymėjo, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigė teismo nustatytų aplinkybių, todėl apeliacinį skundą dalyje dėl atsakovo K. B. nesąžiningų veiksmų perviliojant darbuotojus atmetė kaip nepagrįstą. Nepaisant to, kad Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas buvo panaikintas visas, tačiau ginčas dėl darbuotojų perviliojimo buvo išspręstas iš esmės. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš naujo, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas spręsti dėl darbuotojų perviliojimo kitaip, nei konstatuota Kauno apygardos teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTEwNC0yNzMvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-104-273/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-104-273/2019">e2A-104-273/2019</a>.

Dėl procesinės bylos baigties

80. Kaip jau buvo minėta anksčiau, deliktinė atsakomybė už nesąžiningos konkurencijos veiksmus galima tik nustačius visas civilinės atsakomybės būtinąsias sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, kaltę ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei žalos (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Pareiga pagrįsti egzistuojant šias sąlygas tenka ieškinį reiškiančiam asmeniui (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, reikalavimas atlyginti nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytą žalą gali būti tenkinamas tik nustačius, jog atitinkamoje rinkoje ieškovo atžvilgiu kitas subjektas atliko tyčinius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams prieštaraujančius veiksmus, o šie veiksmai tiesiogiai paveikė ieškovą ir padarė jam žalą. Nustačius, kad atsakovai neatliko neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo pasisakyti dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų.

81. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino KĮ nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

82. Atmetus apeliacinį skundą, spręstinas atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnis). Atsakovas K. B. pateikė prašymą atlyginti 1 735 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, o atsakovė UAB „Alytaus kėbulų remontas“ – 3 267 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomendacijomis (toliau – Rekomendacijos), už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinas maksimalus užmokestis gali būti 1 818,05 Eur (1 398,50 Eur (2020 m. II ketvirčio bruto darbo užmokestis be individualių įmonių) × 1,3 (Rekomendacijų 7, 8.11 punktai)). Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo priteisti didesnes išlaidas, nei numatyta Rekomendacijose, nėra, todėl atsakovei UAB „Alytaus kėbulų remontas“ priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki šios sumos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui K. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Marimotorai“ (juridinio asmens kodas 153698051) 1 735 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus trisdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus kėbulų remontas“ (juridinio asmens kodas 304164167) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Marimotorai“ (juridinio asmens kodas 153698051) 1 818,05 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus aštuoniolika eurų 5 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Dalia Kačinskienė

Danguolė Martinavičienė

Vigintas Višinskis