M. V. pagal BK 182 str. 2 d., 182 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-400-139/2016

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00483-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5;

2.4.7; 2.6.7.5.

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Godos (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Vladislovo Ranonio (pranešėjas),

sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

išteisintųjų Z. V. ir M. V. gynėjui advokatui Rokui Karveliui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Tuklerio ir nukentėjusiosios V. B. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendis dėl Z. V. (Z. V.) ir M. V. (M. V.) panaikintas ir dėl jų priimtas naujas nuosprendis: Z. V. ir M. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį išteisinti jiems nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Dėl A. M. nuosprendis pakeistas: A. M. veika perkvalifikuota iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 182 straipsnio 1 dalį ir paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, paskiriant įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Panaikintas sprendimas dėl civilinio ieškinio priteisimo V. B.. Pripažinta nukentėjusiosios teisė į ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį Z. V., M. V. ir A. M. buvo nuteisti kiekvienas laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidedant trejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti 14 493 Eur turtinę žalą nukentėjusiajai V. B., neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos leidimo.

Iš nuteistųjų Z. V., M. V. ir A. M. solidariai nukentėjusiajai V. B. priteista 14 493 Eur turtinei ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinius skundus tenkinti, išteisintųjų Z. V. ir M. V. gynėjo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. M. nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus jos veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies) už tai, kad ji, turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, turėdama V. B. pasitikėjimą, 2011 m. rugpjūčio 20 d. įkalbėjo ją pasirašyti paprastąjį vekselį, kurį pasirašiusi V. B. įsipareigojo iki 2011 m. rugpjūčio 21 d. sumokėti Z. V. 50 000 Lt, pati A. M. vekselyje pasirašė kaip laiduotoja. Po to prekybos ir pramogų centre,,Akropolis“ (Vilnius, Ozo g. 25) esančiose AB,,Swedbank“ patalpose V. B. išgryninus 24 800 Lt (7182,58 Eur) iš Z. V. pervestų 25 000 Lt, juos apgaule užvaldė A. M..

2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį A. M., Z. V. ir M. V. buvo nuteisti už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 20 d., veikdami kartu, turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, A. M. ir M. V. lankantis pas V. B. bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įgijo pastarosios pasitikėjimą, A. M. įkalbėjo V. B. pagelbėti, kad ši pasirašytų paprastą vekselį, nepaaiškinusi, kas tai yra, ir jį pasirašiusi V. B. įsipareigojo iki 2011 m. rugpjūčio 21 d. sumokėti Z. V. 50 000 Lt, o kaip laiduotoja pasirašė A. M.; tada jiems nuvykus į prekybos ir pramogų centrą,,Akropolis“ (Vilnius, Ozo g. 25), AB „Swedbank“ patalpose Z. V. į V. B. sąskaitą pervedė 25 000 Lt, kuriuos iš karto, t. y. 24 800 Lt grynais paėmė V. B. ir kuriuos apgaule užvaldė A. M.. Po to Z. V. 2011 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į Vilniaus m. 20-ojo notarų biuro notarę J. Š. gauti vykdomąjį įrašą, kad iš skolininkės V. B. reikalaujama išieškoti 50 278,08 Lt. Tą pačią dieną Z. V. kreipėsi į antstolį V. Milevičių (Vilnius, Kęstučio g. 50-3) dėl skolos išieškojimo iš V. B. ir 2012 m. vasario 23 d. antstolis iš varžytynių už 50 000 Lt pardavė V. B. 45/100 dalį dviejų kambarių buto, 54,98 kv.m bendro ploto su rūsiu, esančiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), J. V. B., kurio rinkos vertė turto vertės nustatymo pažymoje yra 56 000 Lt, ir antstolis į Z. V. sąskaitą pervedė 45 904,82 Lt. Taip A. M., Z. V. ir M. V. apgaule įgijo V. B. 56 000 Lt vertės turtą.

3. Kasaciniais skundais prokuroras ir nukentėjusioji V. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Kadangi tiek prokuroro, tiek nukentėjusiosios kasacinių skundų argumentai iš esmės analogiški, jie šioje nutartyje išdėstomi kartu.

3.1. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimų.

3.2. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visetą, teisingai konstatavo, jog šiuo atveju susiklostę teisiniai santykiai nėra civiliniai, nes byloje nustatyta apgaulė, kuri pasireiškė tuo, kad A. M., turėdama V. B. pasitikėjimą, nurodė jai pasirašyti vekselį, kuriuo ši, gaudama iš Z. V. 25 000 Lt, po dienos įsipareigojo grąžinti jam 50 000 Lt. Pervedus 25 000 Lt į V. B. sąskaitą, iš karto buvo išgryninti 24 800 Lt, kuriuos pasisavino A. M. (šio fakto ji neneigia), o V. B. liko skolinis įsipareigojimas grąžinti 50 000 Lt. Nukentėjusiosios parodymai nuoseklūs ir detalūs, juos patvirtina liudytojų parodymai, rašytiniai bylos duomenys. A. M., M. V. ir Z. V. suprato, kad nukentėjusioji, būdama garbingo amžiaus vieniša moteris, nežino, kas yra vekselis, kad ji negalės grąžinti 50 000 Lt per parą laiko, todėl jų veiksmai yra tyčiniai. Kasatorių teigimu, M. V. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad,,tokios buvo mano sąlygos, o žmogus su jomis sutiko“, patvirtina, jog jis tikrai suprato, jog nukentėjusioji negalės per parą grąžinti tokios pinigų sumos. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas nevertino kaip esminės, patvirtinančios, kad M. V. ir A. M. veiksmai buvo suderinti ir kryptingi, juolab iš bylos duomenų matyti, kad M. V. ir A. M. turėjo išsamią informaciją apie nukentėjusiosios sveikatos būklę, turtinę padėtį, ir realiai suprato, kokias finansines pasekmes ji patirs.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog Z. V., M. V. ir A. M. buvo susitarę apgaule Z. V. naudai išgaunant iš nukentėjusiosios vekselio pasirašymą ateityje jį realizuoti ir užvaldyti pinigus, gautus už nukentėjusiosios butą. Taip pat šis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas dėl Z. V. ir M. V. kaltumo, nes nevertino, ar yra įrodymų, kurie patvirtintų jų bendrininkavimą, tyčią apgaule užvaldyti nukentėjusiosios turtą.

3.4. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, neįvertino įrodymų visumos. Iš bylos duomenų matyti, kad Z. V., M. V. ir A. M. vienas kitą pažinojo ir siekė asmeninės naudos, pasinaudojant nukentėjusiosios turtu. Tai patvirtina M. V. parodymai, kad paskolinti 25 000 Lt jo prašė A. M., nukentėjusioji turėjo būti paskolos garantu, tačiau iš vekselio matyti, kad vekselio davėja įrašyta V. B., o laiduotoja – A. M.. M. V. klausimas nukentėjusiajai – ar ji supranta, kad jos butas bus išieškotas – kasatorių nuomone, rodo konkretaus veiksmo ateityje siekimą ir planavimą. Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad šioje situacijoje praturtėjo visi, išskyrus V. B., t. y. A. M., kuri pagal bylos duomenis ir skolinosi pinigus, pasisavino 24 800 Lt, o Z. V. ir M. V. praturtėjo 25 000 Lt, kuriuos gavo pardavus butą iš varžytynių. Kasatoriai įsitikinę, kad šiuo atveju Z. V., M. V. ir A. M. veiksmai bendri, neatskiriami, visų jų tikslas praturtėti pasinaudojant nukentėjusiosios turtu. Jų veikimas turint bendrą tikslą neabejotinai klaidinantis. Be to, vekselis išrašytas 50 000 Lt, o butas pagal rinkos vertę įkainotas 56 000 Lt, tai patvirtina, kad kaltinamieji turėjo numanyti, jog butas tiek ir kainuos, ir tik veikdami drauge galėjo tai suplanuoti. Teismas neįvertino, kad tiek A. M., tiek M. V. suprato, jog skolinimo sąlygos ir aplinkybės neatitinka jokios verslo logikos ir jau savaime patvirtina, jog jų veiksmų tikslas yra svetimo turto užvaldymas. Netinkamai įvertinti ir A. M. parodymai dėl skolinimosi tikslų.

3.5. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo A. M., Z. V. ir M. V. veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes jie, veikdami kartu, užvaldė didelės vertės 50 000 Lt nukentėjusiosios turtą, t. y. A. M. pasisavino 25 000 Lt, o Z. ir M. V. gavo 50 000 Lt. Kasatorių teigimu, šių asmenų tikslas buvo gauti ne 25 000 Lt, o 50 000 Lt, kaip ir nurodyta vekselyje, ši suma ir buvo gauta pardavus nukentėjusiosios butą iš varžytynių.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo yra nustatyta, jog A. M., veikdama bendrininkų grupe, užvaldė nukentėjusiosios 56 000 Lt, tačiau pripažinęs, kad Z. ir M. V. veiksmai nėra nusikalstami, A. M. veiksmų nesiedamas su tikslu gauti pinigus už parduotą butą, padarė klaidingą išvadą, kad A. M. tyčia buvo tik apgaulės būdu užvaldyti 25 000 Lt, todėl, sumažinęs jos veiksmų apimtį ir kartu nusikaltimo dalyko vertę, A. M. veiką kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Kasatorių manymu, toks A. M. veiksmų traktavimas, net ir laikant, kad Z. ir M. V. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, yra neteisingas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bylos įrodymais nustatyta, jog nukentėjusioji dėl A. M. apgaulės sudarydama apsimestinį sandorį prarado 56 000 Lt vertės butą, tačiau padarė išvadą, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad A. M. turėjo tiesioginę tyčią užvaldyti pinigus, gautus už parduotą iš varžytynių butą. Kasatoriai teigia, kad A. M., žinodama, jog ji neįvykdys vekselyje numatyto įpareigojimo grąžinti 50 000 Lt, suprato, kad nukentėjusioji gali prarasti butą, tačiau teismas tai vertino tik kaip jos nusikalstamų veiksmų pasekmes, o ne tęsinį, dėl to A. M. neinkriminuotos aplinkybės, susijusios su vekselio realizavimu. Taigi, anot kasatorių, akivaizdu, kad ir apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog nukentėjusioji 56 000 Lt vertės butą prarado dėl neteisėtų A. M. veiksmų – jos panaudotos apgaulės, tačiau neteisingai vertina ryšį tarp A. M. veiksmų ir kilusių pasekmių realizavus vekselį. Iš bylos duomenų matyti, kad A. M. ne tik siekė užvaldyti 25 000 Lt, bet ir išvengti grąžinti 50 000 Lt, šią prievolę, panaudojus apgaulę, perkeldama nukentėjusiajai. A. M. faktiškai siekė užvaldyti 25 000 Lt vertės turtą ir išvengti 25 000 Lt turtinės prievolės, t. y. jos veiksmai buvo nukreipti į bendros 50 000 Lt vertės turtą ir turtinę prievolę, todėl turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

3.7. Be to, kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą perduoti ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka, faktiškai užkirto nukentėjusiajai kelią gauti visą žalos atlyginimą. Teismui pripažinus kalta tik A. M., faktiškai pripažįstama, kad dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiosios patirta turtinė žala yra tik 25 000 Lt, t. y. tiek, kiek pasisavino A. M.. Bet realiai patirta žala dėl A. M., Z. V. ir M. V. nusikalstamos veikos yra 50 000 Lt, kuri atsirado pardavus butą. Taip apeliacinės instancijos teismas paliko galimybę nukentėjusiajai išieškoti tik 25 000 Lt, o kitos žalos dalies klausimas liko neišspręstas. Toks teismo sprendimas apsunkina arba daro neįmanomą ieškinio patenkinimą, nes civilinis ieškinys perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka, kai yra neaiškumų, kurių šiuo atveju nėra, nes iš bylos aplinkybių žinoma, kokią turtinę žalą patyrė nukentėjusioji.

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro T. Tuklerio ir nukentėjusiosios V. B. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio

5. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį Z. ir M. V., pripažinęs juos nusikalstamos veikos bendrininkais, nuosprendyje du kartus pakartojo faktinius duomenis, tačiau jų iš esmės neanalizavo, nevertino, ar yra įrodymų, kurie patvirtintų jų tyčią apgaule užvaldyti nukentėjusiosios turtą, kokie įrodymai patvirtina jų bendrininkavimą. Išdėstęs teorinius samprotavimus, kas tai yra sukčiavimas ir apgaulė, jų nesusiejo su faktinių duomenų vertinimu ir, apeliacinės instancijos teismo nuomone, padarė klaidingas išvadas dėl Z. ir M. V. kaltumo. Taigi faktiškai nuosprendžio aprašomoji dalis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų ir tai yra esminis BPK pažeidimas, todėl kasatorių prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį negali būti tenkinamas.

5.1. Kartu kasacinės instancijos teismas pažymi, kad paties apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

5.2. Pats apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jam kelia abejonių sandorio tikrumas, pagal kurį Z. V. už paskolintus 25 000 Lt už vienos dienos turėjo gauti 50 000 Lt, tačiau, pasak teismo, šios aplinkybės neduoda pagrindo spręsti, kad nukentėjusioji V. B., išdavusi vekselį tokiai sumai, buvo apgauta Z. V. ir M. V.. Tokią išvadą teismas argumentavo tuo, kad pagal M. V. ir A. M. susitarimą 50 000 Lt už suteiktą 25 000 Lt paskolą turėjo grąžinti A. M., o V. B. buvo tik garantas, rizikuojantis dėl negrąžintos skolos prarasti butą. Taigi teismas nustatė, kad faktinis susitarimas buvo kitoks, negu įformintas teisiškai. Pagal byloje esantį V. B. vekselį būtent ji yra skolininkė ir privalėjo sumokėti Z. V. 50 000 Lt, o laiduotoja buvo A. M., kuriai, įvykdžius skolininko prievolę, pereitų reikalavimo teisė.

5.3. Teismas teisingai pripažino, kad faktiškai pinigai buvo skolinami ne nukentėjusiajai V. B., o nuteistajai A. M., tačiau neįvertino svarbių bylos aplinkybių, galinčių turėti reikšmės sprendžiant dėl šio sandorio šalių bendrininkavimo, apgaule įtraukiant į šį sandorį nukentėjusiąją V. B. ir užkraunant jai skolininko pareigas.

5.4. Neigdamas išteisintųjų dalyvavimą apgaunant nukentėjusiąją V. B., teismas remiasi M. V. pateiktu jo pokalbio su nukentėjusiąja V. B. įrašu, nesvarstęs klausimo, ar toks įrašas bei jo turinio patvirtinimas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu atitinka BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl įrodymų gavimo tvarkos baudžiamajame procese. Kita vertus, pats teismas nurodo, kad pokalbis vyko po to, kai vekselis jau buvo išduotas ir pinigai perduoti nuteistajai A. M., taigi lieka neaišku, kaip jis susijęs su vekselio išdavimo aplinkybėmis ir kam M. V. iš viso reikėjo to pokalbio ir jo įrašo. Nukentėjusiosios V. B. apgaulės kontekste svarbi ir ta aplinkybė, kad pinigų perdavimas nuteistajai A. M. vyko per nukentėjusiosios V. B. banko sąskaitą. Šios aplinkybės teismas niekaip nevertino, nors pinigai galėjo būti pervesti ar perduoti tiesiogiai nuteistajai A. M..

5.5. Teismas iš viso nepasisakė svarbiu klausimu, kodėl nuteistosios A. M. teismui pateikti jos vekseliai sumokėti nukentėjusiajai V. B. 50 000 ir 20 000 Lt sumas buvo pas ją, o ne pas nukentėjusiąją. Spręsdamas M. ir Z. V. kaltumo klausimą, teismas nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog išteisintieji žinojo apie realią A. M. finansinę padėtį ir jos galimybes gauti pajamas, iš kurių ji galėtų grąžinti vekselyje nurodytą pinigų sumą. Ši išvada nedera su paties teismo iškeltomis abejonėmis dėl sandorio tikrumo, pagal kurį Z. V. už paskolintus 25 000 Lt už vienos dienos turėjo gauti 50 000 Lt. Iš paties išteisintojo M. V. parodymų matyti, kad būsimos A. M. finansinės galimybės nesusijusios su jo sutikimu suteikti jai paskolą. M. V. žinojo, kad A. M. neturi jokio turto, į kurį gali būti nukreiptas skolos išieškojimas, todėl sutiko paskolinti jai pinigus tik esant galimybei atgauti pinigus ir šimtaprocentines palūkanas iš kito asmens. Jis taip pat žinojo, kad nukentėjusioji V. B. turi nuosavybės teisę į buto dalį, kurią galėtų įsigyti kitas bendrasavininkis (faktiškai taip ir įvyko). Nors vekselio davėjo ir laiduotojo prievolė yra solidarioji, tačiau iš išteisintojo M. V. parodymų matyti, kad jam iš anksto buvo aišku, jog išieškojimas bus nukreiptas į nukentėjusiosios V. B. butą. Išteisintojo M. V. pateiktame jo pokalbio su nukentėjusiąja įraše esantis nukentėjusiosios pasakymas, kad jai reikės atiduoti 50 000 Lt, o jai grąžins 70 000 Lt, teismo įvertintas kaip jos suvokimas, kokiuose santykiuose ji dalyvaujanti, nesusietas su jos išduoto vekselio realizavimo (išieškojimo nukreipimo į butą) padarinių suvokimu. Pats teismas yra konstatavęs, kad A. M. neturėjo galimybės grąžinti Z. V. 50 000 Lt bei sumokėti nukentėjusiajai V. B. 20 000 Lt už suteiktą paslaugą ir tuo pasireiškė nukentėjusiosios apgaulė. Kartu tai reiškia, kad nuteistosios A. M. tyčia buvo vieninga ir apėmė visus V. B. išduoto vekselio padarinius, t. y. 50 000 Lt išieškojimą iš V. B., taip A. M. išvengiant turtinės prievolės Z. V., šiam išteisintajam praturtėjant 25 000 Lt, o nukentėjusiajai V. B. prarandant turėtą nuosavybę. Taigi dalis nuteistosios A. M. veiksmų padarinių liko teisiškai neįvertinti, o teismo susiaurinta jos nusikalstama veika pagal turinį atitinka ne svetimo turto įgijimą, o turtinės prievolės išvengimą.

5.6. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis).

Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kuria forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais) bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, apie buvusį susitarimą galima spręsti ir iš atliktų tarpusavyje suderintų veiksmų. Bendrininkavimui pagrįsti nebūtina nustatyti ir to, kad nuteistasis asmeniškai būtų atlikęs visus nusikaltimo objektyviuosius požymius sudarančius veiksmus. Bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokią bendros nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius sudarančių veiksmų dalį jie atliko, suvokia visus bendrai daromos veikos požymius, tarp jų veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra priskiriami ar išskaidomi atskiriems iš jų.

5.7. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad išteisintiesiems Z. ir M. V. buvo gerai žinoma, jog jiems skolinga ne nukentėjusioji V. B., o nuteistoji A. M.. Tačiau, pasak teismo, jų veiksmai inicijuojant vekselio realizavimą negali būti vertinami kaip sukčiavimas, nes vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo, reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Be to, teismas nurodė, kad civiliniai įstatymai leidžia vieno asmens prievoles garantuoti kito asmens turtu. Tokie argumentai nesusiję su nagrinėjamoje byloje inkriminuotu sukčiavimu, kuris pasireiškė apgaule išgaunant iš nukentėjusiosios V. B. vekselį. Taigi išteisintųjų dalyvavimas nusikalstamoje veikoje turi būti vertinamas jų bendrininkavimo su nuteistąja A. M. aspektu.

5.8. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė A. M. ir M. bei Z. V. bendrininkavimo įrodymų, jų bendrininkavimą paneigė tuo, kad A. M. nedalyvavo realizuojant vekselį ir jai neatiteko pinigai (ar jų dalis), gauti pardavus nukentėjusiosios butą. Toks argumentas irgi nesusijęs su pirmiau aptartu byloje nustatytu sukčiavimo mechanizmu, pagal kurį nuteistosios A. M. sukčiavimo dalykas buvo ne nukentėjusiosios V. B. butas ar jį realizavus gauti pinigai, o turtinės prievolės grąžinti Z. V. paskolą išvengimas, užkraunant šią prievolę nukentėjusiajai. Apeliacinės instancijos teismas, esant reikalui, turi procesinę galimybę BPK nustatyta tvarka pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes. Taigi ir pats apeliacinės instancijos teismas nėra pateikęs nuteistosios ir išteisintųjų atliktų veiksmų vertinimo jų bendrininkavimo aspektu, taip pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

5.9. Išdėstyti apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

5.10. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi iš naujo išsamiai ir nešališkai įvertinti byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis BK 20 straipsnio nuostatomis, ir pateikti motyvus, susijusius su reikšmingomis bylos aplinkybėmis.

6. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 26 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Gintaras Goda

Aldona Rakauskienė

Vladislovas Ranonis