Dėl valdymo institucijos veiksmų apskundimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-159/2006

Procesinio sprendimo kategorijos:

33; 124.4; 129.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės ir Antano Simniškio (pranešėjas),

sekretoriaujant Nijolei Radevič,

dalyvaujant ieškovės A. D. atstovui advokatui Gintautui Daugėlai,

atsakovui R. R.,

atsakovų R. R., J. R., J. A. M., G. P., B. M. ir P. V. atstovei advokatei Saulei Katauskaitei,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. A. M., G. P., R. R., J. R., B. M. ir P. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. D. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovams J. A. M., G. P., R. R., J. R., B. M., P. V., Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui, trečiasis asmuo Klaipėdos miesto savivaldybė, dėl nuosavybės teisių gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu, ir dėl valdymo institucijos veiksmų apskundimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. R. 1997 m. liepos 3 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė pripažinti negaliojančia 1995 m. rugpjūčio 4 d. turto perdavimo akto, sudaryto tarp Teismo antstolių kontoros prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo ir atsakovų – fizinių asmenų, dalį dėl metalinio paviljono Nr. 7 ir įpareigoti atsakovus nugriauti metalinį paviljoną Nr. 7, esantį Klaipėdoje, Audros g. 2b, panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 1997 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 529 bei įpareigoti Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės (toliau – ŽKNTKR VĮ) Klaipėdos filialą panaikinti 1997 m. birželio 4 d. atliktą pastato, esančio Audros g. 2b, Klaipėdoje, pažymėto indeksu 1E1g, teisinę registraciją ir išbraukti jį iš registro. Ieškovė nurodė, kad prie jai nuosavybės teise priklausančios kavinės, esančios Audros g. 2a, Klaipėdoje, yra priblokuotas laikinas metalinis paviljonas. Klaipėdos apskrities viršininko 1997 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 529 atsakovams – fiziniams asmenims – buvo leista teisiškai registruoti minėtą metalinį paviljoną Audros g. 2b, Klaipėdoje. Ieškovės teigimu, įregistruoti minėtą paviljoną atsakovams buvo leista nepagrįstai, nes 1995 m. rugpjūčio 4 d. turto pardavimo ne iš varžytynių aktas, pagal kurį jie lygiomis dalimis nusipirko užkandinę „Kopos“, esančią Kopų g. 58, Klaipėdoje, nuosavybės teisių į metalinį paviljoną nepagrindžia, o turto perdavimo atsakovams 1995 m. rugpjūčio 4 d. aktas, kuriuo buvo perduotas ne tik užkandinės „Kopos“ pastatas, bet ir paviljonas Nr. 7 bei įvairūs įrengimai ir prekės, neatitinka turto pardavimo ne iš varžytynių akto turinio. Be to, ieškovės nuomone, Teismo antstolių kontoros 1997 m. balandžio 2 d. pažyma Nr. 6 negalėjo būti pagrindas pripažinti nuosavybės teisę, nes pagal CPK 436 straipsnio 6 dalį tik turto pardavimo be varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Ieškovės teigimu, atsakovai, neteisėtai užvaldę Klaipėdos miesto Tarybai priklausantį turtą, neteisėtai atskirai įregistravo metalinį paviljoną Audros g. 2b, Klaipėdoje, ir prie jo esantį 492 kv. m žemės sklypą, o ieškovė dėl atsakovų kaltės negali remontuoti savo pastato bei sutvarkyti žemės sklypo pagal gamtosaugos reikalavimus.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2000 m. vasario 7 d. protokoline nutartimi tinkama ieškove byloje įtraukta A. D., kuri 1999 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo iš R. R. pastatą Audros g. 2a, Klaipėdoje.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2000 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad atsakovai nuosavybės teisę į pastatą Audros g. 2b, Klaipėdoje, įgijo 1995 m. rugpjūčio 4 d. turto pardavimo ne iš varžytynių akto pagrindu, o Klaipėdos apskrities viršininko 1997 m. gegužės 30 d. įsakymas Nr. 529 tuo metu galiojusiems įstatymams neprieštaravo. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1011 patvirtintos Teisinio statinių registravimo laikinosios tvarkos 2 punktą toks įsakymas yra pagrindas įregistruoti pastato įsigijimo sandorį, todėl ŽKNTKR VĮ Klaipėdos filialas 1997 m. birželio 4 d. teisinę registraciją atliko pagrįstai. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės ginčyti kitų asmenų sudarytą sandorį – turto pardavimo ne iš varžytynių aktą – nes šiuo atveju jos civilinės teisės nėra pažeistos. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovus nugriauti ginčo pastatą nepagrįstas, nes nėra įrodyta, jog pastatas pastatytas neteisėtai.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2000 m. lapkričio 23 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2000 m. gegužės 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės kasacinį skundą, 2001 m. balandžio 23 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 23 d. nutartį paliko nepakeistą. Konstatavusi, kad 1994 m. gruodžio 30 d. turto perdavimo aktas ir 1995 m. rugpjūčio 4 d. turto pardavimo ne iš varžytynių aktas patvirtina, jog atsakovai nuosavybės teise įgijo metalinį paviljoną Nr. 7, o teismo antstolės 1997 m. balandžio 2 d. pažyma ir 1995 m. birželio 2 d. turto arešto aktas patvirtina, kad paviljonas buvo perduotas atsakovams, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovų nuosavybės teisė į ginčo statinį buvo įregistruota teisėtai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad net tuo atveju, jeigu ginčo statinys nebūtų įregistruotas kaip savarankiškas objektas, jis būtų perėjęs atsakovų nuosavybėn CK 153 straipsnio pagrindu, kaip pagrindinio daikto – užkandinės „Kopos“ – priklausinys. Teisėjų kolegija sprendė, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, jog ieškovės nurodyti motyvai nėra pakankamas teisinis pagrindas, suteikiantis jai teisę ginčyti sandorius, pagal kuriuos atsakovai nuosavybės teise įsigijo ginčo statinį. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškinys pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčo statinys buvo pastatytas 1966 m., inventorizuotas 1971 m., inventorizavimo dokumentuose nėra pažymėta, kad tai yra laikinas statinys, todėl jį kvalifikuoti kaip laikiną statinį nėra teisinio pagrindo.

Ieškovė A. D. 2003 m. sausio 21 d. kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti procesą byloje. Pareiškime dėl proceso atnaujinimo ieškovė nurodė, kad tik dabar paaiškėjo aplinkybė, jog ginčo paviljonas anksčiau buvo jai – ieškovei priklausančio pastato sudėtinė dalis arba jo priklausinys. Anot ieškovės, šiuos faktus galima tiksliai nustatyti susipažinus su pastato Audros g. 2, Klaipėdoje, archyvine-inventorine byla, be to, tokias aplinkybes gali patvirtinti ir liudytojai. Ieškovė taip pat nurodė, kad atnaujinus procesą bus pareikštas ieškinys dėl metalinio paviljono Nr. 7 perleidimo pripažinimo negaliojančiu. Atnaujinus procesą byloje, ieškovė prašė pripažinti, kad 1994 m. gruodžio 30 d. turto perdavimo akto dalis dėl metalinio paviljono Nr. 7 perdavimo ir 1995 m. rugpjūčio 4 d. turto pardavimo ne iš varžytynių akto dalis dėl metalinio paviljono Nr. 7 perleidimo atsakovams yra negaliojančios; panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 1997 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 529; įpareigoti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą panaikinti 1997 m. birželio 4 d. statinio – prekybos paviljono, esančio Audros g. 2b, Klaipėdoje, pažymėto indeksu 1E1g – teisinę registraciją; leisti ieškovei nugriauti laikino pobūdžio metalinį statinį – prekybos paviljoną, esantį Audros g. 2b, Klaipėdoje.

II. Bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 3 d. sprendimu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2000 m. gegužės 16 d. sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies: 1) pripažino negaliojančia 1994 m. gruodžio 30 d. turto perdavimo akto dalį dėl metalinio paviljono Nr. 7 perdavimo atsakovams J. A. M., G. P., R. R., J. R., B. M., P. V.; 2) panaikino Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 1997 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 529 dėl prekybos paviljono – indeksas 1E1g, Audros 2b, Klaipėda – teisinio registro atsakovų J. A. M., G. P., R. R., J. R., B. M., P. V. vardu; 3) panaikino prekybos paviljono, indeksas 1E1g, Audros 2b, Klaipėda, teisinę registraciją; kitą ieškinio dalį atmetė; reikalavimą leisti ieškovei nugriauti laikino pobūdžio metalinį statinį – prekybos paviljoną, Audros 2b, Klaipėda, paliko nenagrinėtu. Teismas nenustatė, kad ginčo paviljonas yra ieškovei priklausančio pastato priklausinys. Teismas nurodė, kad atsakovai – fiziniai asmenys – nepateikė duomenų apie tai, kad jie buvo skolininko VVMĮ „Jūratė“ išieškotojais, nėra duomenų ir apie tai, kad antstolis privalėjo taikyti CPK 4341 straipsnio nuostatas dėl skolininko VVMĮ „Jūratė“ turto perdavimo išieškotojams. Ginčijamame turto pardavimo ne iš varžytynių akte, apart užkandinės „Kopos“, esančios Kopų g. 58, Klaipėdoje, nenurodytas joks kitas turtas, kurį pagal šį aktą įgytų atsakovai. Teismas pažymėjo, kad ginčo objektas – metalinis paviljonas Nr. 7 – jo perdavimo atsakovams metu nebuvo įregistruotas kaip nekilnojamasis turtas, todėl antstolis privalėjo laikytis tokio turto pardavimo tvarkos ir formos, numatytos CPK 4361 straipsnyje. Teismas darė išvadą, kad pagal 1995 m. rugpjūčio 4 d. turto pardavimo ne iš varžytynių aktą atsakovai – fiziniai asmenys – neįgijo metalinio paviljono Nr. 7. Teismas konstatavo, kad 1994 m. gruodžio 30 d. antstolės ir atsakovų – fizinių asmenų – iki turto pardavimo ne iš varžytynių surašytas ir pasirašytas turto perdavimo aktas negali būti prilyginamas aktui ar sandoriui, kurio pagrindu atsiranda nuosavybė. Teismas netenkino reikalavimo pripažinti negaliojančia 1995 m. rugpjūčio 4 d. turto pardavimo ne iš varžytynių akto dalį dėl metalinio paviljono Nr. 7 perleidimo atsakovams, nes šiuo aktu ginčo objektas – metalinis paviljonas Nr. 7 – nebuvo perduotas ar įgytas. Teismas sprendė, kad 1994 m. gruodžio 30 d. turto perdavimo akto dalis dėl ginčo paviljono perdavimo atsakovams – fiziniams asmenims – yra neteisėta, nes šiuo aktu, surašytu iki turto pardavimo ne iš varžytynių, antstolis negalėjo nuosavybės teise perduoti atsakovams – fiziniams asmenims – daiktų, kurių jie nebuvo įgiję ir kurie nebuvo įgyti turto pardavimo ne iš varžytynių 1995 m. rugpjūčio 4 d. aktu. Teismo vertinimu, atsakovai – fiziniai asmenys – neįrodė, kad ginčo objektas 1E1g yra jiems dalinės nuosavybės teise priklausančio pastato Audros g. 1a, Klaipėda, priklausinys ar šio pastato dalis. Vien ta aplinkybė, kad ginčo objektas buvo naudojamas VVMĮ „Jūratė“, nesudaro pagrindo šį daiktą laikyti kito VVMĮ „Jūratė“ daikto priklausiniu, nes priklausinio statusą turintis nekilnojamasis daiktas turi turėti daikto teisinę registraciją su daikto statusu. Teismas sprendė, kad dėl nustatytų aplinkybių yra pagrindas naikinti kaip neteisėtą Klaipėdos apskrities viršininko 1997 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 529. Vertindamas įsakymą, atsižvelgęs į Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atstovo argumentus ir statinių priėmimo naudoti bei jų teisinės registracijos tvarką, teismas taip pat sprendė, kad šis įsakymas priimtas pažeidžiant įstatymines nuostatas. Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas leisti jai nugriauti laikino pobūdžio metalinį statinį – prekybos paviljoną, Audros 2b – turi būti sprendžiamas ikiteismine tvarka ir šia tvarka ieškovė gali pasinaudoti.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų J. A. M., G. P., R. R., J. R., B. M. ir P. V. apeliacinį skundą, 2005 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, remdamasi nagrinėjamoje byloje priimtomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 1 d. bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 25 d. nutartimis, pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl proceso atnaujinimo pagrindo ir sprendė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti naujų įrodymų ir aplinkybių reikšmę visų byloje esančių įrodymų kontekste. Kolegija sprendė, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje turi reikalavimo teisę, nes tarp šalių kilo ginčas dėl 2002 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1560 „Dėl valstybinės žemės sklypo Audros g. 2a, 2b, Klaipėdoje, naudojamų dydžių nustatymo“ paskirtos žemės, o minėti pastatai yra bendrame jiems skirtame 930 kv. m žemės sklype. Atkreipusi dėmesį į tai, kad išieškojimas buvo vykdomas iš valstybinės visuomeninio maitinimo įmonės „Jūratė“, bei į turto pardavimo ne iš varžytynių akto surašymo metu galiojusią CPK 456 straipsnio (1995 m. birželio 13 d. įstatymo) redakciją, numačiusią, kad jeigu valstybės ar savivaldybės įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, išieškoma iš jų turto, išskyrus įrengimus, mašinas, statinius ir kitus neapyvartinius aktyvus, būtinus gamybinei veiklai, kolegija sprendė, kad išieškotojų reikalavimai turėjo būti tenkinami iš valstybės ar savivaldybės biudžeto. Kolegija darė išvada, kad ginčo paviljonas negalėjo būti pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, nes jis yra statinys – kilnojamasis daiktas. Kolegija nustatė, kad ginčo pastatas teisiškai buvo įregistruotas, pažymėtas inventoriniu Nr. 1E1g ir jam suteiktas adresas Audros g. 2b, Klaipėda, tik 1997 m. birželio 4 d. ir tai buvo jo pirminė registracija. Kolegijos nuomone, šio pastato tokia registracija patvirtina per proceso atnaujinimą naujai paaiškėjusią aplinkybę, nes iki tol išnagrinėtoje byloje buvo konstatuota, kad ginčo pastatas kaip savarankiškas objektas buvo inventorizuotas dar 1971 m. Kolegija pažymėjo, kad teismo antstolio surašytame turto arešto akte ginčo paviljonas nebuvo nurodytas ir atskirai įvertintas. Kolegijos nuomone, Klaipėdos apskrities viršininko administracija, priimdama ginčijamą 1997 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 529, net ir kainos prasme neturėjo teisės konstatuoti, kad atsakovai ginčo paviljoną pirko iš viešųjų varžytynių. Atsakovams pripažinus, kad jie nebuvo VVMĮ „Jūratė“ išieškotojai, kolegija darė išvadą, kad ginčo sandoris neatitiko įstatymų reikalavimų, nes atsakovams buvo parduotas turtas, kuris pagal CPK normas negalėjo būti parduotas (1964 m. CK 47 straipsnis). Kolegija konstatavo, kad šis turtas priklauso valstybei, tačiau restitucijos netaikė, motyvuodama tuo, kad restitucijos taikymas pablogintų apeliantų padėtį (CPK 313 straipsnis), restitucijos taikymas yra kitos bylos nagrinėjimo dalykas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai J. A. M., G. P., R. R., J. R., B. M. ir P. V. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 3 d. sprendimą bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatoriai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2004 m. kovo 1 d. nutartyje nurodė, jog atnaujinus šią bylą reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį į pastato Audros g. 2a archyvinę-inventorinę bylą bei kartu vertinti 1995 m. rugpjūčio 4 d. turto pardavimo ne iš varžytynių aktą CPK 4341 straipsnio prasme. CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui iš naujo nagrinėjančiam bylą, todėl, kasatorių nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į šiuos argumentus nagrinėdamas atnaujintą bylą, tačiau teismas nesilaikė CPK 370 straipsnio 4 dalyje numatyto apribojimo atnaujintą bylą nagrinėti proceso atnaujinimo pagrindo ribose ir savo iniciatyva peržengė atnaujintos civilinės bylos nagrinėjimo pagrindus, šią bylą išnagrinėdamas visa apimtimi iš naujo.

2. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad pardavimo ne iš varžytynių metu galiojusi Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija nereikalavo, kad pagrindinis daiktas ir jo priklausinys turėtų daikto teisinę registraciją. Kasatoriai pažymi, kad netgi tuo atveju, jeigu ginčo statinys nebūtų įregistruotas kaip savarankiškas objektas, jis būtų perėjęs jų nuosavybėn CK 153 straipsnio pagrindu, t. y. kaip pagrindinio daikto – užkandinės „Kopos“ – priklausinys. Kasatorių manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino priklausinio sampratą bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-743/2002, ir 2001 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2001, suformuotos priklausinio sampratos.

3. Kasatoriai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad antstolis, pardavinėdamas ginčo objektą, privalėjo laikytis pardavimo tvarkos ir formos numatytos CPK 4361 straipsnyje, nes šis straipsnis neteko galios nuo 1995 m. liepos 5 d. Kasatorių teigimu, ginčijamas turto perdavimo aktas yra priedas prie 1995 m. rugpjūčio 4 d. turto pardavimo ne iš varžytynių akto, jo sudedamoji dalis. Kasatorių nuomone, teismas, matydamas nukrypimą nuo CPK 436 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos išvardinti pačiame akte visą parduodamą turtą, turėjo vadovautis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi. Atsižvelgdamas į byloje nepaneigtas ir nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, kasatorių nuomone, neturėjo pagrindo nustatyti, kad asmenys sumokėję pinigus ir priėmę objektus, išvardintus turto perdavimo akte, neįgijo nuosavybės teisės į juos. Be to, vienas iš pagrindų priimti Klaipėdos apskrities viršininko 1997 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 529 buvo 1995 m. rugpjūčio 4 d. turto pardavimo ne iš varžytynių aktas, todėl, nepanaikinęs šio turto pardavimo ne iš varžytynių akto, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo panaikinti ginčijamą įsakymą bei jo pagrindu sekusią ginčo pastato teisinę registraciją kasatorių vardu.

4. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas klaidingai teigia, kad ginčo sandoris neatitiko įstatymų reikalavimų, nes parduotas atsakovams buvo turtas, kuris pagal CPK normas negalėjo būti parduotas (1964 m. CK 47 straipsnis), ir kad šis ginčo turtas priklauso valstybei. Anot kasatorių nė viename iš teismo posėdžių nebuvo nagrinėjamas VVMĮ „Jūratė“ turto pardavimo teisėtumas, t. y. šis klausimas nebuvo šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, padarydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas taikė CPK 456 straipsnio redakciją, įsigaliojusią 1995 m. sausio 1 d., tuo tarpu VVMĮ „Jūratė“ turtas dar iki šio CPK straipsnio redakcijos įsigaliojimo Centrinės privatizavimo komisijos sprendimu buvo išjungtas iš įmonės įstatinio kapitalo ir 1994 m. gruodžio 30 d. aktu buvo perduotas teismo antstolių kontorai. Atsižvelgiant į tai, kad VVMĮ „Jūratė“ dalies turto perdavimo antstoliams metu galiojusios CPK 456 straipsnio, Valstybinių įmonių įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, CK 33, 101 straipsnių redakcijos nenumatė apribojimų išieškant iš valstybinės įmonės turto bei į tai, kad valstybės subsidiarinė atsakomybė už valstybinės įmonės prievoles nebuvo numatyta, apeliacinės instancijos teismas, kasatorių nuomone, neturėjo pagrindo nustatyti, kad valstybinės įmonės turtą parduoti iš varžytynių draudė tuo metu galioję įstatymai.

5. Kasatorių teigimu, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo atsiųstoje archyvinėje medžiagoje nėra nė vieno dokumento, patvirtinančio ieškovės teiginį, kad ginčo statinys 1E1g buvo jai nuosavybės teise priklausančio pastato priklausinys, todėl, atnaujinus bylą, nėra jokių naujų duomenų, įrodančių faktą, kad metalinis paviljonas yra ieškovės pastato sudėtinė dalis ar jo priklausinys. Bylą nagrinėję teismai šio fakto neėmė domėn ir neįvertino ieškovės advokato G. Daugėlos pareiškimo, išsakyto jau atnaujintos bylos teismo posėdyje: „Neturiu jokių įrodymų ir dokumentų, kad 1E1g yra priklausinys 1E1p pastatui“.

6. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad faktas, jog ginčo pastato pirminė registracija buvo atlikta 1997 m. birželio 4 d., o ne 1971 m. bei atsakovų pastatų inventorinė knyga patvirtina per proceso atnaujinimą naujai paaiškėjusią aplinkybę, kad ginčo pastatas nebuvo inventorizuotas, o buvo inventorizuotas kitas statinys – priestatas 1e-1p. Anot kasatorių, šią tariamai naujai paaiškėjusią aplinkybę įrodantys dokumentai – atsakovų pastatų inventorinė knyga – buvo ir pirminėje byloje, todėl, atsižvelgiant į tai, kad naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis gali būti pripažinti tik tie po bylos užbaigimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) pareiškėjui tapę žinomais faktiniai duomenys, kurie pasižymi naujumu ir esmingumu, šią aplinkybę vertinti kaip naujai paaiškėjusią nėra pagrindo. Kasatoriai pažymi ir tai, kad nurodyta aplinkybė nėra pakankamai svari, jog šioje byloje būtų galima ją vertinti kaip pagrindą abejoti byloje priimtų ir įsiteisėjusių teismo sprendimų pagrįstumu bei teisėtumu, nes kaip buvo nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 23 d. nutartyje net ir tuo atveju, jeigu ginčo statinys nebūtų įregistruotas kaip savarankiškas objektas, jis būtų perėjęs atsakovų nuosavybėn CK 153 straipsnio pagrindu kaip užkandinės „Kopos“ priklausinys.

7. Anot kasatorių, pripažindamas negaliojančia 1994 m. gruodžio 30 d. turto perdavimo akto dalį dėl metalinio paviljono Nr. 7 perdavimo kasatoriams, pirmosios instancijos teismas, suklydo, nes nustatė, kad 1994 m. gruodžio 30 d. turto perdavimo aktas buvo surašytas tarp teismo antstolės ir kasatorių ir kad šiame akte išvardintas turtas 1994 m. gruodžio 30 d. buvo perduotas kasatoriams. Tuo tarpu, kasatorių teigimu, šis aktas atspindi du VVMĮ „Jūratė“ turto perdavimo etapus: pirmame etape VVMĮ „Jūratė“ atstovai 1994 m. gruodžio 30 d. perdavė akte nurodytą turtą ne kasatoriams, o teismo antstoliams; antrame etape teismo antstolė 1995 m. rugpjūčio 4 d. perdavė tą patį turtą kasatoriams. Anot kasatorių, darytina išvada, kad šiame akte nurodytas turtas jiems buvo perduotas ne 1994 m. gruodžio 30 d., o tik pasirašius turto pardavimo ne iš varžytynių aktą, t. y. 1995 m. rugpjūčio 4 d.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė A. D. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė CPK 370 straipsnio 4 dalies, o priešingai, ėmėsi visų priemonių, kad visapusiškai ir teisingai būtų išnagrinėta atnaujinta byla. Ieškovės nuomone, kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o kai kurie argumentai – ir nepakankamai aiškūs bei konkretūs. Anot ieškovės, pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai nurodė, kad procesą byloje atnaujino Klaipėdos apygardos teismas ir šis apygardos teismo sprendimas yra įsigaliojęs, jo atsakovai neginčijo. Ieškovė pažymi, kad turto pardavimo be varžytynių aktas yra prilyginamas notariškai sudaromam pirkimo-pardavimo sandoriui. 1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu. Atsižvelgiant į tai, ieškovės nuomone, analogiški reikalavimai taikytini ir sandoriams, kurių sudarymo forma įstatymu yra prilyginama notarinei sandorio formai. Anot ieškovės, teismo antstolei negalėjo būti nežinomi šie specialūs reikalavimai, keliami turto pardavimo be varžytynių akto formai ir turiniui, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 1995 m. rugpjūčio 4 d. turto pardavimo ne iš varžytynių aktu kasatoriams buvo parduotas tik užkandinės „Kopos“ pastatas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Vykdant skolų išieškojimą iš VVMĮ „Jūratė“, šios įmonės naudotas metalinis paviljonas Nr. 7 1994 m. gruodžio 30 d. turto perdavimo aktu buvo perduotas antstolių kontorai. Neįvykus varžytynėms, 1995 m. rugpjūčio 4 d. turto pardavimo ne iš varžytynių aktu VVMĮ „Jūratė“ nekilnojamas turtas – užkandinė „Kopos“, adresu Kopų g. 58 – už 150 000 Lt buvo parduotas atsakovams J. A. M., G. P., R. R., J. R., B. M. ir P. V., akte nenurodant jokio kito turto, kurį pagal šį aktą įgytų atsakovai. Teismo antstolės 1997 m. balandžio 2 d. pažymoje nurodoma, kad remiantis turto pardavimo ne iš varžytynių 1995 m. rugpjūčio 4 d. aktu metalinis paviljonas, esantis adresu Klaipėda, Audros g. 2b, priklauso parduotai užkandinei „Kopos“. Ginčo pastatas 1997 m. birželio 4 d. buvo teisiškai įregistruotas, pažymėtas inventoriniu Nr. 1E1g ir jam suteiktas adresas Audros g. 2b, Klaipėda.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad proceso atnaujinimą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į proceso atnaujinimo tikslus ir uždavinius. Proceso atnaujinimo instituto tikslas, kaip ir teismų sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimas apeliacinėje ar kasacinėje teismų instancijoje, yra užtikrinti, kad būtų įvykdytas teisingumas. Proceso atnaujinimas leidžia užtikrinti, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismo sprendimai tais atvejais, kai teismo padarytų faktinių ar teisinių klaidų nepavyko ištaisyti apeliacine ar kasacine tvarka. Proceso atnaujinimą reglamentuojančios teisės normos turi būti taikomos ne formaliai. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant išsiaiškinti, ar jis leidžia protingai abejoti byloje priimtų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Spręsdamas šį klausimą, teismas neturi vadovautis vien formaliais argumentais, o privalo remtis teisės normose įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 1 dalis, CK 1.5 straipsnis). Šioje byloje ieškovė A. D. prašė bylos procesą atnaujinti CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, motyvuodama tuo, kad paaiškėjo aplinkybė, jog ginčo metalinis paviljonas anksčiau buvo jai priklausančio pastato sudėtinė dalis arba jo priklausinys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. kovo 1 d. nutartyje, panaikindama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis, kuriomis procesą atnaujinti buvo atsisakyta, ir perduodama bylą nagrinėti iš naujo, konstatavo neatitikimus tarp faktinių bylos aplinkybių ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 23 d. nutarties motyvų apie ginčo statinio statusą (ne laikinas statinys), jo pastatymo ir inventorizavimo momentą, inventorizavimo duomenis bei privalomai nurodė, jog atnaujinus procesą ir nagrinėjant bylą iš naujo reikia atkreipti dėmesį į nutartyje nurodytas svarbias teisines aplinkybes, taip pat kartu vertinti 1995 m. rugpjūčio 4 d. turto pardavimo ne iš varžytynių aktą CPK 4341 straipsnio prasme, kitus svarbius įrodymus, kurių neįvertino proceso atnaujinimo klausimą svarstę teismai. Tai nulėmė bylos nagrinėjimo, atnaujinus procesą, ribas ir pirmosios instancijos teismo pareigą nagrinėti bei vertinti visas faktines aplinkybes. Atsižvelgiant į kasacinio teismo nutarties privalomumą bylą iš naujo nagrinėjančiam teismui, į proceso atnaujinimo tikslus ir uždavinius bei faktinius nagrinėjamos bylos duomenis, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, jog šios bylos atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atnaujintą bylą, peržengė jos nagrinėjimo ribas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai sprendė, ar ginčo metalinis paviljonas buvo parduotas atsakovams 1995 m. rugpjūčio 4 d. turto pardavimo ne iš varžytynių aktu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad minėtu turto pardavimo ne iš varžytynių aktu ginčo metalinis paviljonas atsakovams nebuvo parduotas, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ginčo metalinis paviljonas atsakovams buvo parduotas, bet toks sandoris neatitiko įstatymų reikalavimų, nes atsakovams buvo parduotas turtas, kuris pagal CPK 456 straipsnį negalėjo būti parduotas. Atsižvelgdama į bylos duomenis, tarp jų 1994 m. gruodžio 30 d. turto perdavimo aktą (T. 1, b. l. 24), 1995 m. vasario 7 d. turto arešto aktą (T. 6, b. l. 25), 1995 m. rugpjūčio 4 d. turto pardavimo ne iš varžytynių aktą (T. 1, b. l. 23), teismo antstolės 1997 m. balandžio 2 d. pažymą (T. 1, b. l. 152), Klaipėdos apygardos teismo 2000 m. vasario 25 d. nutartį, kuria civilinėje byloje pagal Klaipėdos miesto tarybos ieškinį dėl turto perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu bei įpareigojimo turtą perduoti Klaipėdos miesto tarybai yra priimtas Klaipėdos miesto mero atsisakymas nuo ieškinio ir byla nutraukta (T. 2, b. l. 92), teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys įgalina pripažinti, jog atsakovai – fiziniai asmenys – nuosavybės teise įsigijo užkandinę „Kopos“ ir ginčo metalinį paviljoną (CPK 177, 185 straipsniai, 1964 m. CPK 436 straipsnis, 1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-950 redakcija). Kartu pažymėtina, kad ieškinys byloje nebuvo reiškiamas tuo pagrindu, jog atsakovams – fiziniams asmenims – buvo parduotas turtas, kurio pardavimą draudė tuo metu galiojęs CPK 456 straipsnis. Peržengti pareikštus reikalavimus bylą nagrinėję teismai neturėjo teisės (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Dėl to pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas be teisėto pagrindo ir pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatą, draudžiančią peržengti byloje pareikštus reikalavimus, konstatavo, jog ginčo sandoris neatitiko įstatymo reikalavimų tuo aspektu, kad atsakovams – fiziniams asmenims – buvo parduotas turtas, kuris pagal CPK normas negalėjo būti parduotas.

Byloje nustatyta, kad ginčo metalinis paviljonas nėra ieškovei priklausančio statinio, esančio Audros g. 2a, Klaipėdoje, priklausinys arba dalis. Ieškovė į ginčo statinį nepretenduoja ir byloje neteigia, kad jau vien pačiu ginčo metalinio paviljono pardavimu atsakovams – fiziniams asmenims – būtų pažeistos jos teisės arba įstatymo saugomi interesai. Bylos duomenys liudija, kad ginčas tarp ieškovės ir atsakovų – fizinių asmenų – faktiškai yra kilęs dėl teisės į žemės sklypą. Teisę į žemę nagrinėjamos bylos aspektu lemia ginčo statinys, o ne to statinio savininkas. Aplinkybė, jog du skirtingų statinių savininkus sieja žemės sklypo naudojimas, savaime nereiškia vieno iš tų savininkų teisės į kito savininko nuosavybės teisės pagrindo nuginčijimą. Nagrinėjamos bylos duomenys įgalina teigti, kad dėl ginčijamų sandorių sudarymo ieškovės teisė netapo pažeista ar ginčijama, jos įstatymų saugomi interesai nebuvo pažeisti, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovės nurodyti motyvai nėra pakankamas pagrindas, suteikiantis jai teisę ginčyti sandorius, pagal kuriuos atsakovai – fiziniai asmenys – nuosavybės teise įsigijo ginčo statinį, ir ieškovė neturi teisės į reikalavimų dėl šių sandorių pripažinimo negaliojančiais patenkinimą. Priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Remiantis išdėstytais argumentais pripažintina, kad ieškinio reikalavimą dėl pripažinimo negaliojančia ginčijamos 1994 m. gruodžio 30 d. turto perdavimo akto dalies pirmosios instancijos teismas patenkino ir apeliacinės instancijos teismas toje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti nesant tam teisėto pagrindo, todėl apskųstų sprendimo bei nutarties dalys, kuriomis išspręstas minėtas reikalavimas, panaikintinos ir šis ieškinio reikalavimas atmestinas.

Kiti su ginčijamais sandoriais susiję kasacinio skundo teiginiai, kaip teisiškai nereikšmingi dėl aukščiau išdėstytų teisinių argumentų, nenagrinėtini.

Teisė į žemės sklypą priklauso nuo ginčo metalinio paviljono, kaip statinio, statuso (laikinas statinys, kilnojamas turtas, savavališkas statinys arba ne ir pan.), todėl ieškovė turi teisę ginčyti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 1997 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 529, kuriuo atsakovams – fiziniams asmenims – buvo leista teisiškai registruoti ginčo metalinį paviljoną Audros g. 2b, Klaipėdoje. Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas ginčijamą Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įsakymą, sprendimą be kita ko motyvavo ir tuo, kad minėtas įsakymas yra priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1011 bei Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 108 „Dėl statinių priėmimo naudoti tvarkomojo reglamento patvirtinimo“ patvirtinta „Statinių priėmimo naudoti tvarka“ nustatytą statinių priėmimo naudoti bei jų teisinės registracijos tvarką ir tai yra pagrindas naikinti ginčijamą įsakymą. Kasatoriai, skųsdami teismų procesinius sprendimus, kasaciniame skunde nenurodo jokių argumentų apie minėtų pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų neteisėtumą, t. y. nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo sprendimo minėtos dalies peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų (CPK 346 straipsnis). Jų kasaciniame skunde nenurodžius ir, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismui pagrįstai pripažinus, kad buvo pažeisti minėti teisės aktai (ginčo statinio teisinė registracija atlikta netgi to statinio nepriėmus naudoti teisės aktų nustatyta tvarka) ir tie pažeidimai yra savarankiškas pagrindas naikinti ginčijamą Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įsakymą, apskųstų procesinių sprendimų dalys, kuriomis panaikintas Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 1997 m. gegužės 30 d. įsakymas Nr. 529, paliktinos galioti.

Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi, todėl nenagrinėtini.

Remiantis išdėstytais argumentais, apskųsti procesiniai sprendimai pakeistini, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažinta negaliojančia 1994 m. gruodžio 30 d. turto perdavimo akto dalis dėl metalinio paviljono perdavimo atsakovams – fiziniams asmenims, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria minėta sprendimo dalis palikta nepakeista, panaikintinos ir ieškovės reikalavimas dėl minėto turto perdavimo akto dalies pripažinimo negaliojančia atmestinas. Likusios apskųstų sprendimo ir nutarties dalys paliktinos galioti.

Pakeitus apskųstus sprendimą ir nutartį, atsiranda pagrindas pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, be to, kasaciniame teisme yra pareikšti prašymai dėl išlaidų advokatų pagalbai ieškovei ir kasatoriams priteisimo bei pateikti atitinkamas išlaidas patvirtinantys įrodymai. Spręsdama šiuos klausimus, teisėjų kolegija atsižvelgia į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalis, ieškinio reikalavimų sąsajumą, visas byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas, bylos sudėtingumą ir jos nagrinėjimo aplinkybes, advokatų darbo laiko sąnaudas, teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, į tai, kad kasacinis skundas yra tenkintas ir atmestas iš esmės vienodose dalyse, ir sprendžia, jog šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos iš kitų šalių nepriteistinos, o yra paliktinos jas turėjusioms šalims.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 3 d. sprendimą bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 8 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia 1994 m. gruodžio 30 d. turto perdavimo akto dalis dėl metalinio paviljono Nr. 7 perdavimo atsakovams J. A. M., G. P., R. R., J. R., B. M. ir P. V., bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 8 d. nutarties dalį, kuria ši sprendimo dalis palikta nepakeista, ir šį reikalavimą atmesti.

Likusias sprendimo ir nutarties dalis palikti galioti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Janina Januškienė

Antanas Simniškis