Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, aiškinimo ir taikymo, kai ieškinys yra pateiktas netinkamam atsakovui ir byla dėl šios priežasties yra nutraukta

Civilinė byla Nr. e3K-3-138-1249/2025

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01018-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.7.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko ir Eglės Zemlytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. K. (K. K.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovams K. K. ir M. S. (M. S.) dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, aiškinimo ir taikymo, kai ieškinys yra pateiktas netinkamam atsakovui ir byla dėl šios priežasties yra nutraukta.

2. Ieškovė prašė išduoti teismo įsakymą ir priteisti solidariai iš atsakovų 860,60 Eur skolą, 5 proc. procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 11 Eur žyminį mokestį.

3. Ieškovė nurodė, kad sutarties su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu pagrindu ji įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugas. 2022 m. birželio 14 d. ieškovė transportavo ir nugabeno į sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę automobilį „Toyota Corrola“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis); šis, pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir VĮ „Regitra“ duomenis, nuosavybės teise priklausė atsakovui K. K., automobilį valdė atsakovas M. S.. Ieškovė turi teisę gauti iš atsakovų atlygį už automobilio pervežimą ir saugojimą nuo 2022 m. birželio 14 d. iki 2022 m. rugpjūčio 25 d.

4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. balandžio 15 d. teismo įsakymu nutarė išieškoti iš atsakovų solidariai 860,60 Eur skolą ir 5 proc. procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, lygiomis dalimis – 11 Eur žyminį mokestį. Atsakovas K. K. pateikė teismui prieštaravimus dėl išduoto teismo įsakymo ir prašė jį panaikinti. Teismui priėmus atsakovo prieštaravimus, ieškovė pateikė ieškinį, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 860,60 Eur skolą, 5 proc. procesines palūkanas, 22 Eur žyminį mokestį.

5. Atsakovas K. K. pateikė atsiliepimą į ieškinį, jame prašė atmesti ieškovės reikalavimus ir atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jis nebuvo transporto priemonės savininkas, nes 2022 m. gegužės 25 d. pardavė automobilį UAB „Toreris“. Atsakovas pateikė duomenis apie sandorį VĮ „Regitra“, tačiau naujoji transporto priemonės savininkė neįregistravo savo nuosavybės teisės.

6. Ieškovė atsisakė reikalavimų atsakovui K. K. ir prašė teismo nutraukti šią bylos dalį. Ieškovė taip pat prašė neatlyginti pastarojo atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, nes dėl jo nerūpestingumo (atsakovas neatsiliepė į du ieškovės jam siųstus pranešimus, yra nurodytas kaip automobilio savininkas VĮ „Regitra“, teikdamas prieštaravimus nepateikė pirkimo–pardavimo sutarties) ieškovė nurodė jį kaip atsakovą ieškinyje.

7. Atsakovas pateikė teismui prašymą atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir priteisti jam iš ieškovės 635,25 Eur. Atsakovas nurodė, kad išlaidos patirtos dėl ieškovės kaltės – prieš pareikšdama reikalavimus, ieškovė galėjo patikrinti VĮ „Regitra“ turimą informaciją apie automobilio savininką, bet to nepadarė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. spalio 18 d. nutartimi priėmė ieškovės reikalavimų atsakovui K. K. atsisakymą ir nutraukė šią bylos dalį; priteisė atsakovui iš ieškovės 150 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

9. Teismas nurodė, kad ieškovė atsisakė reikalavimų atsakovui K. K., nes jis nėra tinkamas atsakovas. Pagrindą ieškovei atsisakyti reikalavimų šiam atsakovui sudarė jo kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikti įrodymai: pirkimo–pardavimo sutartis ir VĮ „Regitra“ pranešimas, kad atsakovas pateikė transporto priemonės perleidimo UAB „Toreris“ deklaraciją ir ji buvo patvirtinta. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad K. K. buvo nurodytas byloje kaip atsakovas vadovaujantis VĮ „Regitra“ tvarkomo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašu, kuriame jis nurodytas kaip automobilio savininkas.

10. Teismas nurodė, kad byla buvo pradėta ieškovei pateikus pareiškimą išduoti teismo įsakymą. Tik įsiteisėjus teismo įsakymui ir antstoliui pradėjus jį vykdyti, atsakovas pateikė prieštaravimus dėl teismo įsakymo, tačiau juose nenurodė nesutikimo motyvų. Įstatymuose nėra reikalaujama, kad prieštaravimai dėl teismo įsakymo būtų motyvuoti, bet tai nepanaikina pareigos laikytis proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų, elgtis taip, kad kitiems asmenims nekiltų žala. Teismo įsakyme buvo nurodytas ieškovės reikalavimo pagrindas (automobilio transportavimas ir saugojimas), bet atsakovas nenurodė, kad jis nėra susijęs su šiuo automobiliu. Atsakovui pateikus tokius duomenis, ieškovei atsirastų pagrindas patikrinti savo turimų duomenų tikrumą, todėl šis atsakovas nebūtų įtrauktas į bylą, išvengtų būtinybės rengti atsiliepimą į ieškinį ir rinkti įrodymus. Tai, kad ieškovė, nurodydama atsakovus, vadovavosi klaidingais ar neišsamiais duomenimis, negali pateisinti nepagrįstai į bylą patraukto atsakovo dėl to patirtų išlaidų. Sužinojęs apie priimtą teismo įsakymą, atsakovas kreipėsi į advokatą, o šis parengė prašymą atnaujinti terminą prieštaravimams pareikšti ir prieštaravimus dėl teismo įsakymo; šių dokumentų parengimo kaina yra 150 Eur. Nurodytą sumą teismas priteisė iš ieškovės. Kitas atsakovo išlaidas (patirtas sumokėjus už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir susijusias paslaugas) teismas vertino kaip atsakovo ir jo atstovo pasyvumo pasekmę, todėl nepriteisė šių sumų.

11. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo K. K. atskirąjį skundą, 2025 m. sausio 16 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį.

12. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad K. K. buvo nurodytas ieškinyje kaip atsakovas vadovaujantis VĮ „Regitra“ turimais duomenimis, todėl jis nebuvo akivaizdžiai netinkamas atsakovas. Ieškovė atsisakė ieškinio šiam atsakovui po to, kai jis pateikė įrodymus, kad nebuvo automobilio savininkas. Atsakovas atsiliepime patvirtino, kad naujoji savininkė neįregistravo nuosavybės teisių į automobilį. Teikdamas prieštaravimus, atsakovas nenurodė, kad jis nepagrįstai laikomas atsakovu. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nors pagal įstatymą prieštaravimai dėl teismo įsakymo neturi būti motyvuoti, atsakovui pateikus tokią informaciją ieškovei atsirastų pagrindas patikrinti jai pateiktų duomenų tikrumą ir atsakovas nebūtų įtrauktas į bylą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė nesąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ar jomis piktnaudžiavo.

13. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad skolininkas turi teisę pateikti nemotyvuotus prieštaravimus dėl teismo įsakymo. Vis dėlto teismas vertino, kad atsakovo veiksmai, jam žinant, jog ginčui aktualiu laikotarpiu jis nebuvo automobilio savininkas, bet šių aplinkybių laiku neatskleidžiant ieškovei ir teismui, yra nesuderinami su proceso ekonomiškumo ir efektyvumo principais. Dėl atsakovo veiksmų buvo pradėta byla ir jam atsirado bylinėjimosi išlaidų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatlygino atsakovo išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į ieškinį ir atliekant susijusius teisinius veiksmus. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir ieškovės apdairumą ir rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, nes jis pripažino atsakovui teisę į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir tenkino jo prašymą iš dalies.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartį, panaikinti ar pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 18 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta atlyginti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, ir dėl šios nutarties dalies priimti naują sprendimą – visiškai atlyginti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (priteisti jam ir nepriteistus 485,25 Eur). Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis) ir pareigą tinkamai motyvuoti teismo sprendimą. Abu teismai, vertindami VĮ „Regitra“ išduotą Kelių transporto priemonių registro išrašą, neįvertino jame esančių duomenų, kad registracijos dokumentai atsakovui buvo išduoti 2020 m. sausio 10 d.; automobilis yra išregistruotas dėl šios aplinkybės: „per 10 dienų nuo SDK panaikinimo, suteikiant naują SDK, neįregistravus pasikeitusių įregistruotos transporto priemonės registravimo duomenų“; paskutiniai registracijos duomenys keisti 2022 m. birželio 5 d. Ieškovė, kaip verslininkė ir savo srities profesionalė, veikdama pakankamai apdairiai ir rūpestingai, turėjo įvertinti šiuos įrašus; iš jų akivaizdu, kad automobilis 2022 m. birželio 5 d. buvo išregistruotas, nes pasikeitė jo savininkas, o naujasis savininkas neišviešino savo nuosavybės teisės į transporto priemonę ir negavo savininko deklaravimo kodo. Tai, kad išraše yra nurodytas atsakovas (buvęs savininkas), nepanaikina ieškovės pareigos įsitikinti, jog ieškinys reiškiamas tinkamam atsakovui.

14.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias bylų dėl teismo įsakymo išdavimo ypatumus, todėl netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas (CPK 94 ir 439 straipsniai). Teismai nurodė, kad bylai reikšmingos aplinkybės turėjo būti atskleistos teikiant prieštaravimus dėl teismo įsakymo, ir taip perkėlė atsakovui pareigą prieštaravimuose pagrįsti, jog jis yra netinkamas atsakovas. Tokia išvada nesuderinama su teismo įsakymo instituto prigimtimi. Teismo įsakymas išduodamas taikant supaprastintą procedūrą, jos metu nepradedamas bylos nagrinėjimas iš esmės, todėl reikalavimas motyvuotai atskirsti į ieškovės pareiškimą šiame teismo proceso etape netaikomas. Aplinkybę, kad ieškinys yra nepagrįstas, atsakovas turi įrodyti nagrinėjant bylą iš esmės. CPK 439 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, kad prieštaravimai turi atitikti procesinių dokumentų turiniui ir formai keliamus reikalavimus, išskyrus reikalavimą nurodyti prieštaravimų pagrindą. Reikalavimas jau šiame proceso etape atsakovui detaliai pagrįsti savo poziciją prieštarauja įstatymo nuostatoms ir paneigia teismo įsakymo procedūros esmę. Tokia praktika didina bylinėjimosi išlaidas ir faktiškai prilygsta procesiniam įpareigojimui atsakovui iš karto, dar prieštaravimų stadijoje, pateikti visus esminius atsiliepimo į ieškinį motyvus, nors tam skirtas bylos nagrinėjimas iš esmės.

14.3. Teismai grindė savo procesinius sprendimus prielaida, jog tuo atveju, jei atsakovas būtų nurodęs prieštaravimuose dėl teismo įsakymo aplinkybes, kad automobilis jam nepriklauso, ieškovė galimai nebūtų pateikusi ieškinio, nors galėjo susiklostyti ir priešinga situacija. Ieškovė, turėjusi duomenis iš VĮ „Regitra“, kad K. K. yra buvęs automobilio savininkas, pradiniame pareiškime išduoti teismo įsakymą nurodė jį kaip atsakovą. Pati ieškovė, siekdama mokėti mažesnį žyminį mokestį, pasirinko teismo įsakymo procedūrą, o joje atsakovas gali pateikti nemotyvuotus prieštaravimus. Ieškovė galėjo kreiptis į atsakovą ar jo atstovą su klausimu dėl susiklosčiusios situacijos, bet to nepadarė. Pagal įstatymą, atsakovas turi pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį ir ją įvykdė. Teismai nepagrįstai teigia, esą atsakovas buvo pasyvus, nes jis visus veiksmus atliko vadovaudamasis CPK.

15. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1. Atsakovas galėjo išvengti teisminio ginčo dar ikiteisminėje stadijoje, tačiau jis nereagavo į ieškovės jam išsiųstus reikalavimus ir nepateikė jai dokumentų, vėliau juos pateikė kartu su atsiliepimu į ieškinį. Šie dokumentai galėjo būti pateikti teismui anksčiau, kartu su prašymu atnaujinti terminą prieštaravimams pateikti ir prieštaravimais. Atsakovas nurodo, kad pagal įstatymus prieštaravimai gali būti nemotyvuoti, bet jis supranta, kad būtent jo veiksmai, kai jis laiku nepateikė turimų dokumentų, nors turėjo galimybę tai padaryti vėliausiai su prašymu atnaujinti terminą prieštaravimams pateikti ir prieštaravimais, lėmė bylinėjimosi išlaidų susidarymą. Atsakovo, atstovaujamo profesionalaus teisininko (advokato), veiksmai nesuderinami su proceso ekonomiškumo ir efektyvumo principais.

15.2. Teikdama ieškinį, ieškovė rėmėsi VĮ „Regitra“ turimais duomenimis ir tikslingai, atidžiai ir rūpestingai pareiškė reikalavimus dviem subjektams: K. K., kaip VĮ „Regitra“ nurodytam automobilio savininkui, ir M. S., kaip faktiniam valdytojui (pažeidėjui) automobilio priverstinio nuvežimo metu. Kai asmuo, kurio vardu yra įregistruotas automobilis, įrodo jį pardavęs, automobilio savininku laikomas jį įgijęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis įregistravo automobilį Kelių transporto priemonių registre. Vertinant viešo registro informaciją trečiųjų asmenų požiūriu, svarbus aspektas yra šių asmenų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga, nes jie, esant teisiniams santykiams su transporto priemonių savininkais, dažniausiai neturi daugiau informacijos, kam nuosavybės teise priklauso transporto priemonė. Automobilio savininkai pasikeičia sutarties, o ne registracijos pagrindu. Kol atsakovas nepateikė pirkimo–pardavimo sutarties, ieškovė apie ją nežinojo ir negalėjo žinoti. Būtent ši sutartis, o ne automobilio registracija patvirtina nuosavybės teisę. Kelių transporto priemonės registro išraše nurodyti duomenys patys savaime nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad būtent automobilio pirkėja neatliko veiksmų, susijusių su informacijos išviešinimu.

15.3. Ieškovė du kartus siuntė Gyventojų registro tarnyboje įregistruotu atsakovo gyvenamosios vietos adresu (šį adresą nurodo ir atsakovas savo procesiniuose dokumentuose) pranešimus; atsakovui į juos nereaguojant, ieškovė kreipėsi į teismą su prašymu išduoti teismo įsakymą; kai atsakovas pateikė nemotyvuotus prieštaravimus, ieškovė pateikė ieškinį. Atsakovas tik kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas nurodo, kad naujoji automobilio savininkė neišviešino duomenų apie nuosavybės teisės įgijimą, tačiau jis nepateikė duomenų, jog būtų raštu iš jos pareikalavęs imtis veiksmų tam, kad būtų tinkamai išviešinti duomenys apie naują automobilio savininką. Atsakovas, kaip protingas ir apdairus asmuo, neįsitikinęs, jog kita sutarties šalis atliko nuo jos priklausančius veiksmus registruojant atitinkamus duomenis, turėjo suvokti, kad gali sulaukti teisinių pasekmių (būti laikomas paskutiniu žinomu automobilio savininku). Atsakovo bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl jo paties nerūpestingų veiksmų, todėl ieškovė neturi pareigos jų atlyginti. Ieškovė, užvesdama bylą, neturėjo objektyvaus pagrindo netikėti oficialiais VĮ „Regitra“ teikiamais duomenimis. Jeigu atsakovas būtų reagavęs į ieškovės pranešimus ikiteisminėje ginčo stadijoje, ieškovė nebūtų jam pareiškusi jokių reikalavimų.

15.4. Teismų nutartys nėra grindžiamos prielaida. Ieškovė atsisakė reikalavimų atsakovui, kai šis kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė pirkimo–pardavimo sutartį. Akivaizdu, kad ir tuo atveju, jei sutartis būtų pateikta ikiteisminėje ginčo stadijoje arba su prašymu atnaujinti terminą prieštaravimams pateikti, rezultatas būtų buvęs toks pat. Nors CPK leidžiama pateikti nemotyvuotus prieštaravimus dėl teismo įsakymo, atsakovo veiksmai nesuderinami su proceso ekonomiškumo ir efektyvumo principais. Atsakovo argumentai, esą ieškovė galėjo susisiekti su juo ar jo atstovu, yra deklaratyvūs. Atsakovas nereagavo į ieškovės ikiteisminėje ginčo stadijoje teiktus pranešimus, be to, nėra aišku, kodėl pats atsakovas laiku nepranešė ieškovei ir teismui ginčui reikšmingų aplinkybių. Ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynybos būdas nesuteikia pagrindo atsakovui laiku neatskleisti bylai reikšmingų aplinkybių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims paaiškėjus, kad ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui, ir dėl šios priežasties nutraukus bylą

16. Tuo atveju, kai byla yra užbaigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, šalių teismo proceso metu patirtos bylinėjimosi išlaidos yra paskirstomos vadovaujantis CPK 94 straipsniu. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Taigi sprendžiant ieškovės ir atsakovo K. K. patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą taikytinos CPK 94 straipsnio nuostatos.

17. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, taikant CPK 94 straipsnį, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija; lemiamą reikšmę bylinėjimosi išlaidų paskirstymui šiuo atveju turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) ginčo nagrinėjimo metu. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-781/2024, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

18. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant, kam ir (ar) kokia apimtimi turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta, svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, todėl yra vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus, be kita ko, ir inicijuojant patį bylos procesą (paduodant ieškinį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-943/2022, 51 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, vertinant reikalavimo pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastis, svarbu tai, ar jo atsisakyta dėl svarbių priežasčių, ar jų nenurodant, ar dėl to, kad kita šalis reikalavimą patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518-248/2018, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą byloje, užbaigtoje neišnagrinėjus ginčo iš esmės, yra svarbios tiek aplinkybės, atspindinčios šalių elgesį inicijuojant bylą teisme ir ją nagrinėjant, tiek ir priežastys, nulėmusios poreikį ją nutraukti.

19. Kaip ir minėta, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad dalį atsakomybės už savo patirtas bylinėjimosi išlaidas turi prisiimti pats atsakovas, kadangi, pateikdamas prieštaravimus dėl teismo įsakymo, nenurodė, kad nėra niekaip susijęs su automobiliu, nors teismo įsakyme buvo nurodyta, kad ieškovės reikalavimo pagrindas – šio automobilio transportavimas ir saugojimas. Pirmosios instancijos teismo nuomone, nors CPK nekelia reikalavimo nurodyti prieštaravimo dėl teismo įsakymo motyvus, tačiau tai nepanaikina atsakovo pareigos laikytis proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų, elgtis taip, kad savo neveikimu nepadarytų žalos kitiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės veiksmų (ne)sąžiningumą įvertino tinkamai. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų piktnaudžiavusi procesinėmis teisėmis. Atsakovo nurodymas, kad jis nėra automobilio savininkas, būtų sudaręs pagrindą ieškovei tikrinti jai pateiktų duomenų tikrumą ir būtų buvę išvengta patraukimo į bylą netinkamo atsakovo, o atsakovui – būtinybės teikti atsiliepimą į ieškinį ir rinkti jo argumentus patvirtinančius įrodymus. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad ieškovė turėtų būti įpareigota atlyginti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. ne tik susidariusias dėl prieštaravimo dėl teismo įsakymo pateikimo, bet ir dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo, kadangi jau kreipdamasi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo ieškovė turėjo suprasti, kad K. K. nėra tinkamas atsakovas. Teisėjų kolegija sutinka su šiais atsakovo argumentais.

20. Pirma, sprendžiant dėl priežastingumo pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, pirmiausia turi būti vertinami ieškovės veiksmai, kadangi ieškovė yra procesą inicijuojantis asmuo, turintis pareigą tinkamai suformuluoti ieškinio reikalavimus. Taip pat atsakovui neturi būti taikomas aukštesnis procesinio elgesio vertinimo standartas nei ieškovui.

21. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai iš esmės apsiribojo konstatavimu, kad ieškovė nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir pagrįstai rėmėsi VĮ „Regitra“ išduotu 2022 m. rugsėjo 9 d. Kelių transporto registro išrašu, pasirinkdama atsakovus. Visi kiti teismų argumentai iš esmės buvo susiję su atsakovo prieštaravimų dėl teismo įsakymo nepakankamu išsamumu. Tačiau, vadovaujantis anksčiau cituota kasacinio teismo praktika bei atsižvelgiant į ieškovui ar atsakovui procese tenkančių pareigų apimtį ir turinį, ieškovo įtakos bylinėjimosi išlaidų susidarymui standartas turi būti aukštesnis. Turi būti vertinama ne tik tai, ar ieškovas nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, pareikšdamas ieškinį netinkamam atsakovui, bet ir tai, ar ieškovas buvo pakankamai apdairus ir rūpestingas nustatydamas, kam turi būti reiškiamas jo reikalavimas.

22. Atsakovas procese atsiranda ne savo iniciatyva, jis paprastai bylinėjimosi apskritai nesiekia ir nenori. Bylinėtis siekia ieškovas. Todėl pareiga tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką, pagrindą, taip pat nurodyti asmenį (atsakovą), kuriam byloje reiškiami reikalavimai, yra nustatyta būtent ieškovui, inicijuojančiam teisinį ginčą. Toks reikalavimas yra susijęs su vienu pagrindinių civilinio proceso principų – dispozityvumo principu (CPK 13 straipsnis); pagal jį šalys, vykstant procesui, laisvai naudojasi savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, taip veikdamos proceso eigą, o ieškovas, reikšdamas ieškinį, pats pasirenka asmenis, kuriems reiškia ieškinį (atsakovus), ir pats apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, nurodydamas ieškinio pagrindą ir dalyką. Tai reiškia, kad tam tikras asmuo atsakovu ieškinyje gali būti nurodomas tik ieškovo reikalavimu arba jo sutikimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-381/2021, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Todėl būtent ieškovės veiksmai nusprendžiant, kas turi atsakyti pagal reiškiamą reikalavimą, turi būti vertinami vadovaujantis pakankamo rūpestingumo kriterijumi. Atitinkamai iš atsakovo, kuris ne savo noru bei iniciatyva buvo įtrauktas į procesą ir gynėsi nuo pareikštų reikalavimų, negali būti reikalaujama daugiau, nei įtvirtinta CPK nuostatose. Priešingu atveju atsakovui nepagrįstai perkeliama besąlygiškai ieškovui tenkanti pareiga tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą bei pasirinkti tinkamą atsakovą.

23. Taigi teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovės ir atsakovo vaidmuo procese šioje konkrečioje byloje lėmė poreikį teismų taikytus ieškovo ir atsakovo procesinio elgesio vertinimo kriterijus sukeisti vietomis: ieškovės elgesį teismai turėjo vertinti rūpestingumo aspektu, o atsakovo – vertinti, ar pastarasis tinkamai įgyvendino procesines teises bei pareigas (neklaidino šalių ir teismo ar pan.).

24. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija taip pat nesutinka su ieškovės nurodomu argumentu, kad atsakovas, sužinojęs apie ieškovės jam reiškiamus reikalavimus, turėjo imtis iniciatyvos siekdamas susisiekti su ieškove ir ją informuoti apie perleistą transporto priemonę. Po to, kai buvo pareikšti prieštaravimai dėl teismo įsakymo, ieškovei taip pat tapo žinomi atsakovo atstovo kontaktiniai duomenys. Tad ieškovui tenkančios procesinės pareigos lemia veikiau pačios ieškovės pareigą susisiekti su atsakovo atstovu dėl papildomos informacijos suteikimo, siekiant išnaudoti visas racionalias priemones išsiaiškinti, ar byla inicijuojama tinkamam asmeniui.

25. Antra, teismai netinkamai vertino 2022 m. rugsėjo 9 d. Kelių transporto registro išrašą, spręsdami, kad jo turinys ieškovei leido daryti išvadą, jog K. K. yra automobilio savininkas ir todėl – tinkamas atsakovas.

26. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį, be kita ko, reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Jis remiasi vidiniu savo įsitikinimu, kuris turi būti grindžiamas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, bei vadovaudamasis įstatymais. Faktą yra pagrindas pripažinti įrodytu, t. y. pakankamai patikimai nustatytu, jeigu iš byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertina teismas, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti ir vertinti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, jo prigimtį, pobūdį, taip pat turinį sudarančius duomenis, taip pat įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTYtNjk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-516-695/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-516-695/2015">3K-3-516-695/2015</a>).

27. Kaip ir minėta, abu teismai iš esmės rėmėsi tik aplinkybėmis, kad ieškovė įtraukė K. K. kaip atsakovą į šią bylą, remdamasi VĮ „Regitra“ tvarkomo Kelių transporto priemonių registro išrašo, kur jis buvo nurodytas kaip ginčo transporto priemonės savininkas, duomenimis. Tačiau, kaip pagrįstai kasaciniame skunde nurodo atsakovas, teismai nepagrįstai nevertino VĮ „Regitra“ tvarkomo Kelių transporto priemonių registro išrašo duomenų visumos, o atsietai rėmėsi tik vienu minėto išrašo fragmentu, kuris, atsižvelgiant į išrašo sudarymo taisykles, nebūtinai liudija, kas yra transporto priemonės savininkas, o gali liudyti tik kas buvo transporto priemonės savininku praeityje.

28. Minėtame išraše prie skilties „Transporto priemonės būsena“ yra nurodyta „Išregistruota“. Prie skilties „Aplinkybė“ – „per 10 dienų nuo SDK panaikinimo suteikiant naują SDK, neįregistravus pasikeitusių įregistruotos transporto priemonės registravimo duomenų“. Motorinės transporto priemonės ir jos priekabos nuosavybės teisės deklaravimo tvarkos aprašo, patvirtino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1V-379, 3.8 punkte nustatyta, kad savininko deklaravimo kodas – tai unikalus motorinės transporto priemonės ar priekabos deklaravimo kodas, kurį sudaro aštuonių raidžių kombinacija, sugeneruojama arba panaikinama kiekvieną kartą pasikeitus transporto priemonės savininkui. Taigi tai leidžia daryti išvadą, kad transporto priemonė buvo išregistruota dėl to, kad pasikeitė transporto priemonės savininkas ir naujasis savininkas neįregistravo savo nuosavybės teisės. Prie skilties „Paskutinės operacijos data“ yra nurodyta 2022 m. birželio 5 d., t. y. dar iki to, kai ieškovė transportavo ir pradėjo saugoti automobilį.

29. Taigi, nors Kelių transporto priemonių registro išraše prie skilties „Asmenų ir registracijos dokumentų duomenys“ kaip „valdytojas-savininkas“ yra nurodomas K. K., tačiau pačios transporto priemonės registracijos duomenys ieškovei turėjo sukelti pagrįstą abejonę, kad K. K. nebėra transporto priemonės savininkas, t. y. kad po to, kai jis perleido transporto priemonę, naujasis savininkas neįregistravo pasikeitusių automobilio registracijos duomenų ir dėl to transporto priemonė yra išregistruota.

30. Vertinant, ar ieškovė buvo pakankamai rūpestinga ir atidi, pasirinkdama kaip atsakovą įtraukti K. K. minėto Kelių transporto priemonių registro išrašo pagrindu, svarbus ir ieškovės vykdomos veiklos pobūdis. Jos procesiniuose dokumentuose yra nurodyta, kad ieškovė yra sudariusi viešojo pirkimo sutartį su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu, šios sutarties pagrindu prisiėmė pareigą teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir pervežimo, taip pat priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo paslaugas, už šias paslaugas ji turi teisę gauti atlygį iš transporto priemonių savininko ir (ar) valdytojo. Tokios aplinkybės patvirtina, kad ieškovės šioje byloje pareikšti reikalavimai yra susiję su jos vykdoma ūkine komercine veikla, ieškovė veikia kaip profesionalė. Kitaip tariant, tai, tikėtina, nėra pavienis atvejis, kai ieškovei tenka analizuoti Kelių transporto priemonių registro duomenis, tad ieškovė laikytina galinčia ir turinčia žinoti registro duomenų sudarymo specifiką.

31. Pirmiau aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja priešingą, nei padarė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą sprendę teismai, išvadą, kad ieškovė, inicijuodama teismo procesą, nesielgė pakankamai rūpestingai ir nepagrįstai įtraukė K. K. į procesą kaip atsakovą. Ieškovė, dar teikdama teismui pareiškimą išduoti teismo įsakymą, vadovaudamasi Kelių transporto priemonių registro duomenimis, turėjo ir galėjo nustatyti, kad atsakovas K. K. galėjo perleisti ginčo transporto priemonę kitam asmeniui ir galimai jis nėra jos savininkas. Kaip savo srities profesionalė, ieškovė, inicijuodama teismo procesą dėl skolos už jos suteiktas paslaugas išieškojimo, turėjo atidžiai įvertinti duomenis apie už šią skolą atsakingus asmenis, o kilus abejonių dėl to, kas yra transporto priemonės tikrasis savininkas, – imtis priemonių šioms aplinkybėms išaiškinti (pavyzdžiui, kreiptis į VĮ „Regitra“, kuriai atsakovas K. K. pateikė duomenis ne tik apie tai, kad jis perleido ginčo automobilį, bet ir apie šio įgijėją, su prašymu pateikti išsamesnę informaciją apie automobilio savininką).

32. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės argumentais, esą atsakovas, perleidęs automobilį ir šį faktą išviešinęs VĮ „Regitra“, turėjo raštu kreiptis į naują šios transporto priemonės įgijėją, ragindamas ją taip pat tinkamai išviešinti duomenis apie įgytą automobilį, o to nepadaręs, kaip protingas ir apdairus asmuo, turėjo suvokti galintis sulaukti neigiamų teisinių padarinių, nes jis bus laikomas paskutiniu žinomu transporto priemonės savininku. Ieškovė nepagrindė šios atsakovo pareigos jokiomis teisės normomis, nustatančiomis tokią transporto priemonės perleidėjo pareigą. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytos pareigos asmenims deklaruoti duomenis atitinkamai apie įgytą nuosavybės teisę į Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro tvarkytojui deklaruotą motorinę transporto priemonę per 5 darbo dienas nuo nuosavybės teisės įgijimo ir apie perleistą nuosavybės teisę į Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro tvarkytojui deklaruotą motorinę transporto priemonę per 5 darbo dienas nuo duomenų apie įgytą nuosavybės teisę deklaravimo, o tais atvejais, kai nuosavybės teisė perleista užsieniečiui ar Lietuvos Respublikoje neregistruotam užsienio juridiniam asmeniui, – per 5 darbo dienas nuo nuosavybės teisės perleidimo. Taigi, pranešti apie pasikeitusį transporto priemonės savininką turi abi šalys, savarankiškai teikdamos atitinkamas deklaracijas. Byloje nustatyta, kad atsakovas pateikė duomenis VĮ „Regitra“ apie tai, kad ginčo automobilis buvo perleistas, todėl ieškovės argumentai, kad jis nebuvo pakankamai rūpestingas, nėra pagrįsti.

33. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad susiklosčius situacijai, kai ieškovė dar prieš pateikdama teismui pareiškimą išduoti teismo įsakymą turėjo galimybę nustatyti, kad ginčo automobilis buvo atsakovo perleistas kitam asmeniui, ir imtis priemonių tikrajam jo savininkui išsiaiškinti, teismų nurodyta aplinkybė, jog atsakovas, teikdamas prieštaravimus dėl teismo įsakymo, nenurodė juose perleidęs ginčo automobilį, negali būti laikoma atsakovo bylinėjimosi išlaidų atsiradimo ar jų padidėjimo priežastimi ir neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl ieškovės pareigos jas atlyginti. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą nagrinėję teismai itin didelę reikšmę suteikė atsakovo procesiniam elgesiui (kuris neprieštaravo CPK nustatytiems reikalavimams) ir tinkamai neįvertino ieškovės veiksmų jai nustatant asmenį, turintį atsakyti už jos siekiamą išieškoti įsiskolinimą, todėl, kaip minėta, jie padarė klaidingą išvadą, kad ieškovė turėjo pagrindą nurodyti K. K. kaip atsakovą, pateikdama pareiškimą išduoti teismo įsakymą, o šiam nepateikus duomenų apie automobilio perleidimą kartu su prieštaravimais, – ir ieškinyje. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo kasaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad teismai netinkamai taikė CPK 94 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai pripažino, jog dalis atsakovui kilusių išlaidų atsirado dėl jo paties elgesio procese.

34. Be pirmiau aptartų argumentų, atsakovas kasaciniame skunde nurodė ir argumentus dėl netinkamo teismo sprendimo motyvavimą ir prieštaravimų dėl teismo įsakymo turinį reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Tačiau šie atsakovo argumentai neturi įtakos sprendžiant ginčą, todėl teisėjų kolegija jų plačiau nenagrinėja ir nevertina.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

35. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, spręsdami atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, netinkamai aiškino ir taikė CPK 94 straipsnį, todėl nepagrįstai jo prašymą priteisti 635,25 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti tenkino iš dalies ir priteisė jam tik 150 Eur. Dėl šios priežasties yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo nuspręsta neatlyginti atsakovui dalies jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą – patenkinti atsakovo prašymą ir priteisti jam likusius nepriteistus 485,25 Eur (635,25 Eur – 150 Eur).

36. Patenkinus atsakovo kasacinį skundą, jis įgijo teisę, kad taip pat būtų atlygintos jo apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas nepateikė duomenų apie savo išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (teikiant atskirąjį skundą), todėl šis klausimas nesprendžiamas. Kasaciniame teisme atsakovas pateikė prašymą atlyginti jam 847 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant kasacinį skundą. Nurodytas išlaidas atsakovas grindžia 2025 m. birželio 19 d. sąskaita ir susitarimu dėl atsiskaitymo už suteiktas teisines paslaugas. Atsakovo prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, pagrindu apskaičiuotos didžiausios už kasacinio skundo parengimą priteistinos sumos, yra pagrįstos ir realios, todėl jo nurodyta suma priteisiama iš ieškovės.

37. Nagrinėjant bylą kasaciniame teisme patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos neviršija minimalios valstybei atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl šios išlaidos nėra atlyginamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartį ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 18 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovo K. K. (K. K.) prašymas dėl dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą – priteisti atsakovui K. K. (K. K.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ (j. a. k. 302308932) 485,25 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt penkis Eur 25 ct) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginti.

Priteisti atsakovui K. K. (K. K.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ (j. a. k. 302308932) 847 (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis) Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Virgilijus Grabinskas

Eglė Zemlytė