Dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 25 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K-5-976/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30003-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.4; 1.1.14; 2.10.14

N

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos poveikio priemonės, J. V. gynėjai advokatei Andželikai Meškaitei,

asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, J. V. atstovės pagal įstatymą ir civilinės atsakovės R. V. atstovui Arūnui Koskui,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos poveikio priemonės, J. V. atstovės pagal įstatymą R. V. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 25 d. nutarties.

Telšių apylinkės teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartimi J. V. pripažintas nepakaltinamu dėl padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, nurodytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje (3 veikos), 187 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje, 284 straipsnyje (3 veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje, ir nutarta jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendrojo stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Nukentėjusiojo Z. B. civilinis ieškinys atmestas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 25 d. nutartimi asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. atstovės pagal įstatymą R. V. apeliacinis skundas atmestas, tačiau Telšių apylinkės teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartis pakeista, pašalinant iš nutarties aprašomosios dalies aplinkybę, kad J. V. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas padarė tyčia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

(duomenys neskelbtini)

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

III. Kasacinio skundo argumentai

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos poveikio priemonės, J. V. atstovės pagal įstatymą R. V. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 17 straipsnio taikymo

5. Pagal BPK priverčiamosios medicinos priemonės gali būti taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BPK 392 straipsnio 1 dalis). BK 17 straipsnis nustato, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apibūdina du kriterijai – medicininis ir juridinis. Medicininio kriterijaus išraiška yra asmens psichikos sutrikimas, juridinis kriterijus reiškia tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę (intelektinis požymis) ir (ar) galėjimą juos valdyti (valinis požymis). Nustačius šiuos abu kriterijus atitinkančias aplinkybes, pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, todėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo jam klausimai nesprendžiami, tačiau tai sudaro pagrindą pradėti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg1LTIyMi8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-385-222/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-385-222/2018">2K-385-222/2018</a>, 2K-253-976/2019).

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso tvarką nustato BPK bendrosios taisyklės su šį procesą reglamentuojančiomis specialiosiomis (išimtinėmis) taisyklėmis, įtvirtintomis BPK XXIX skyriaus 392–406 straipsniuose. Pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso ypatumai pirmiausia susiję su subjektais, kurių atžvilgiu toks procesas vyksta ir kuriems minėtos priemonės taikomos.

7. Priimdamas nutartį dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo teismas turi išspręsti šiuos klausimus: ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą, ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia (BPK 401 straipsnio 2 dalis). Taigi, priverčiamosios medicinos priemonės gali būti teismo taikomos tik baudžiamojo įstatymo nurodytą ir uždraustą veiką padariusiems asmenims. Kartu teismas turi konstatuoti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra arba nepakaltinamas (BK 17 straipsnis), arba ribotai pakaltinamas (padaręs atitinkamos kategorijos nusikalstamą veiką, nurodytą BK 18 straipsnio 2 dalyje) arba kad jam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis nebegali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-976/2020).

8. Teismų praktikoje nurodoma, kad pagal BPK 395 straipsnio nuostatas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese, be kita ko, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMzLTk0Mi8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-133-942/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-133-942/2020">2K-133-942/2020</a>).

9. Kai yra pakankamai duomenų, rodančių, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką galėjo padaryti nepakaltinamas asmuo, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas privalo skirti tokiam asmeniui teismo psichiatrinę ekspertizę (BPK 141, 396 straipsnis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc2LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-376/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-376/2011">2K-376/2011</a>). Pagal teismų praktiką, tiek nepakaltinamumas, tiek ribotas pakaltinamumas nustatomi tiriant konkrečią baudžiamąją bylą to nusikaltimo padarymo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM3LTY5My8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-137-693/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-137-693/2017">2K-137-693/2017</a>).

10. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad priverčiamosios medicinos priemonės gali būti teismo taikomos tik baudžiamojo įstatymo nurodytą ir uždraustą veiką padariusiems asmenims. Kartu teismas turi konstatuoti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra arba nepakaltinamas (BK 17 straipsnis), arba ribotai pakaltinamas (padaręs atitinkamos kategorijos nusikalstamą veiką, nurodytą BK 18 straipsnio 2 dalyje), arba asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis nebegali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 76 straipsnio 3 dalis). Taigi, kiekvieną kartą, spręsdamas priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo klausimą, teismas turi konstatuoti tokių pagrindų visumą: pirma, padaryta veika, ir antra, šią veiką padariusiam asmeniui yra sutrikusi psichika (kurios sutrikimo laipsnis apibūdinamas pagal BK 17, 18 straipsnių, 76 straipsnio 3 dalies, 98 straipsnio 1 dalies, BPK 392 straipsnio 1 ir 2 dalių, 393 straipsnio 2 dalies nuostatas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-569/2005, 2K-328-648/2017).

11. Kasaciniame skunde nurodoma, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyta, ar J. V., darydamas šios nutarties 1.1, 1.6–1.9 punktuose nurodytas veikas, buvo nepakaltinamas baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu.

12. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir abiejų instancijų teismų sprendimų, byloje buvo gautos teismo ekspertų išvados, jose konstatuojama, jog J. V., darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, nurodytas šios nutarties 1.2–1.5 punktuose (t. y. 2019 m. liepos 16 d., 2019 m. rugsėjo 9 d., 2019 m. rugsėjo 27 d., 2019 m. rugsėjo 28 d.), buvo nepakaltinamas. Teismai, remdamiesi ekspertizės išvadomis, ekspertų paaiškinimais, duotais teismuose, kita bylos medžiaga, padarė motyvuotą išvadą, jog J. V., darydamas šias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, buvo nepakaltinamas. Tuo tarpu dėl J. V. pakaltinamumo (nepakaltinamumo) tuo momentu, kai buvo padarytos šios nutarties 1.1, 1.6–1.9 punktuose nurodytos veikos (t. y. veika, padaryta nuo 2019 m. gegužės 28 d. iki 2019 m. birželio 5 d., veikos, padarytos 2019 m. lapkričio 18 d. (dvi veikos), 2019 m. lapkričio 20 d., 2019 m. lapkričio 22 d.), teismai nepadarė aiškios, specialiosiomis žiniomis ir kita byla medžiaga grįstos išvados dėl J. V. psichikos būklės nurodytų veikų padarymo momentu. Kaip jau minėta pirmiau, asmens nepakaltinamumo nustatymas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo momentu yra viena iš įrodinėtinų aplinkybių tokio pobūdžio bylose ir kartu būtinoji prielaida spręsti dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Nepakaltinamumo negalima preziumuoti, jį reikia nustatyti kiekvienu atveju, įvertinus visus byloje esančius įrodymus, be kita ko, remiantis specialiosiomis žiniomis. Nepadarę aiškios išvados dėl šios aplinkybės, teismai netinkamai taikė pirmiau išdėstytas baudžiamojo įstatymo (BK 17 straipsnis) ir baudžiamojo proceso normas (BPK 401 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

13. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepadaręs aiškios, motyvuotos išvados, ar J. V., veikos, numatytos BK 284 straipsnyje (padarytos nuo 2019 m. gegužės 28 d. iki 2019 m. birželio 5 d., trijų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje (2019 m. lapkričio 18 d. (dvi veikos) ir 2019 m. lapkričio 20 d.), veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 4 dalyje (2019 m. lapkričio 22 d.), metu buvo nepakaltinamas, netinkamai pritaikė BK 17 straipsnio 1 dalį, taip pat nesilaikė BPK 401 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, kuriame gynyba proceso metu kėlė šį klausimą, neištaisė šios klaidos, nenustatė J. V. psichinės būklės aukščiau nurodytų veikų padarymo metu, taigi nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliacinio proceso metu ir taip padarė esminį BPK pažeidimą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribas ir į tai, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, susijusi su šios nutarties 1.1, 1.6–1.9 punktuose nurodytomis veikomis, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl procesinių asmens, kurio atžvilgiu vykdomas priverčiamųjų medicinos priemonių procesas, teisių

14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. V. padarė devynias veikas, kurios yra apibrėžtos atitinkamuose BK straipsniuose. Taip pat nustatyta ir tai, kad darydamas keturias iš jų (būtent baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nurodytą BK 187 straipsnio 3 dalyje (2019 m. liepos 16 d.), dvi veikas, numatytas BK 284 straipsnyje (2019 m. rugsėjo 9 d. ir rugsėjo 27 d.), ir veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje (2019 m. rugsėjo 28 d.), J. V. buvo nepakaltinamas. Pažymėtina, kad šios aplinkybės neginčijamos ir kasaciniame skunde. Kaip jau konstatuota šioje nutartyje, teismai, pasisakydami dėl penkių veikų, netinkamai taikė BK 17 straipsnį ir aiškiai nekonstatavo, ar darydamas šias veikas J. V. buvo pakaltinamas.

15. Taigi kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl J. V. procesinių teisių užtikrinimo priverčiamųjų priemonių taikymo procese, teigiant, kad jam turėjo būti suteiktos kaltinamojo teisės, tarp jų ir teisė asmeniškai dalyvauti teismuose, kartu nurodant, kad jis buvo diskriminuojamas dėl neįgalumo.

16. Visų pirma pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, asmens, kuris yra galimai nepakaltinamas, teises geriau užtikrina būtent specialiųjų procesinių normų, skirtų priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo procesui reguliuoti, taikymas, o ne bendrojo proceso normose, pagal kurias vyksta baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų nagrinėjimas ir, jei asmuo pripažįstamas kaltu, baudžiamosios atsakomybės (įskaitant ir kriminalinės bausmės paskyrimą) taikymas, nustatytos taisyklės. Tačiau ir priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese asmens, kurio atžvilgiu yra vykdomas toks procesas, procesinės teisės turi būti gerbiamos, siekiant užtikrinti veiksmingą jo dalyvavimą procese asmeniškai arba per atstovą.

17. Kasacinėse nutartyse (žr. kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUtMjIyLzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-55-222/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-55-222/2020">2K-55-222/2020</a>), remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, nurodoma, jog galimybė dalyvauti teismo procese, pačiam išdėstyti savo argumentus ir kitos procesinės teisės asmeniui negali būti atimtos tik dėl to, kad jis serga psichikos liga ar yra pripažintas neveiksniu. Šių proceso teisių atėmimas galimas tik tais atvejais, kai objektyvūs ir išsamūs bylos duomenys patvirtina, jog asmens psichikos būklė reikšmingu laikotarpiu neleidžia asmeniškai įgyvendinti proceso teisių, asmens dalyvavimas būtų beprasmis. EŽTT sprendimuose pagal Konvencijos 6 straipsnį nurodoma, kad ribotas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą garantijų aiškinimas yra nepateisinamas; psichiškai nesveikų kaltinamųjų silpnumas (pažeidžiamumas) turėtų sustiprinti jų teisių gynimo poreikį; institucijos turi rodyti reikiamą stropumą užtikrindamos jų veiksmingą dalyvavimą procese ir veikti itin rūpestingai (atsargiai) tuo atveju, kai riboja šią teisę (pvz., 2019 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje Hodžić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28932/14, 57 punktas). Kita vertus, tuo atveju, kai procesas yra susijęs su kaltinamojo (asmens, kuriam prašoma taikyti priverčiamąsias medicinos priemones) asmenybės ir psichikos būklės nusikalstamos veikos padarymo metu vertinimu ir kai jo baigtis gali būti jam labai nepalanki (pavyzdžiui, teismas gali pripažinti, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, skirti priverčiamąsias medicinos priemones), tai, kad jam būtų suteikta galimybė dalyvauti teismo posėdyje (kartu su gynėju), turi esminę reikšmę proceso teisingumui (pvz., Valeryj Lopata prieš Rusiją; Vasenin prieš Rusiją; su atitinkamais pakeitimais, 2012 m. vasario 23 d. sprendimas byloje G. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27244/09). Tokiais atvejais, atsižvelgdami į bylos reikšmę asmeniui, teismai negali, išlaikydami baudžiamojo proceso teisingumą, išspręsti bylos be tiesioginio jo elgesio stebėjimo ir tiesioginio jo parodymų vertinimo (nebent tai būtų objektyviai neįmanoma dėl asmens sveikatos būklės, kaip buvo nurodyta pirmiau) ir gynėjo bei atstovo dalyvavimas negali kompensuoti pareiškėjo galimybės išdėstyti savo argumentus jam dalyvaujant teismo posėdyje.

18. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors BPK 400 straipsnio 2 dalis nereikalauja, jog psichikos sutrikimus turintis asmuo būtų apklaustas, be to, atsižvelgiant į tokio asmens suvokimo trūkumus, jo parodymai nėra įrodymų šaltinis, tačiau jo paaiškinimai (jeigu tokie įmanomi) gali padėti teismui įvertinti kitus bylos įrodymus ir išsamiau išsiaiškinti įrodinėjimo dalyką sudarančias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUtMjIyLzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-55-222/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-55-222/2020">2K-55-222/2020</a>). Taigi, asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu (BPK 44 straipsnis) reikalavimas suponuoja būtinybę rūpestingai patikrinti, ar atitinkamu proceso metu asmens psichikos sutrikimo rūšis, laipsnis eliminuoja jo dalyvavimą, galimybę susipažinti su bylos medžiaga, teikti paaiškinimus ir kt., nes vien tai, kad asmuo serga psichikos liga, savaime neužkerta galimybės jam pačiam įgyvendinti procesines teises, iš jų ir teisę būti išklausytam. Toks patikrinimas ir sprendimas, atimantis galimybę dalyvauti atliekant vienokius ar kitokius proceso veiksmus ar apskritai asmeniškai dalyvauti baudžiamajame procese, turi būti paremti objektyviais įtikinamais duomenimis apie asmens faktinę psichikos sveikatos būklę, kuri, beje, laikui einant gali kisti priklausomai, pavyzdžiui, nuo taikomo gydymo. Taigi, realus psichikos sutrikimas, leidžiantis ar ne dalyvauti procese konkrečiu bylai reikšmingu metu (pvz., teisme nagrinėjant bylą teikti paaiškinimus), yra viena iš įrodinėtinų aplinkybių (BPK 395 straipsnio 2, 3 punktai), todėl ši asmenį apibūdinanti aplinkybė turi būti nustatyta bylos duomenimis, laikantis BPK nustatytų įrodinėjimo taisyklių (??kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUtMjIyLzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-55-222/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-55-222/2020">2K-55-222/2020</a>).

19. Kaip matyti iš bylos ir teismų sprendimų, teismo psichiatrijos ekspertizės aktuose Nr. 103MS-187/2019 ir 103MS-188/2019 nurodyta, kad J. V. negali adekvačiai suprasti bylai reikšmingų aplinkybių, negali duoti adekvačių parodymų ir dalyvauti teismo posėdyje, todėl jis nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme. Nagrinėdama apeliacinį skundą, kuriame buvo teikiamas prašymas apklausti J. V. teisme, taip pat prašymas skirti kompleksinę teismo ekspertizę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama išsiaiškinti dėl galimybės nepakenkiant asmens sveikatai ir interesams teismo posėdyje apklausti asmenį, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V., taip pat dėl tikslingumo skirti jam kompleksinę teismo psichiatrijos ekspertizę, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartimi nutarė į teismo posėdį kviesti ir apklausti specialiųjų žinių vaikų ir paauglių psichiatrijos, psichikos sveikatos srityse turintį vaikų ir paauglių psichiatrą D. P., kuris 2018 m. balandžio 20 d. yra surašęs ekspertinę nuomonę dėl J. V. nustatyto raidos sutrikimo – vaikystės autizmo F84.0 (3 t., b. l. 50–52), ir šioje byloje teismo psichiatrijos ekspertizes atlikusią ekspertę – teismo vaikų ir paauglių psichiatrę R. D.. Asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. atstovė pagal įstatymą R. V. ir jo gynėjas advokatas, atsižvelgę į apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktus vaikų ir paauglių psichiatro D. P. ir teismo vaikų ir paauglių psichiatrės R. D. paaiškinimus, kad dėl apklausos teismo posėdyje J. V. psichikos būklė gali pablogėti, atsisakė savo prašymo ir sutiko, kad J. V. nebūtų apklausiamas teisme. Kartu pažymėtina, kad minėti proceso dalyviai pateikė prašymą apeliacinės instancijos teisme apklausti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, J. V. atstovę pagal įstatymą R. V., šis prašymas buvo tenkintas.

20. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, teisė būti išklausytam nebuvo pažeista. Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių, kad būtų išsiaiškintos J. V. dalyvavimo teisme galimybės, išklausė teismo ekspertės ir gynybos pakviesto specialisto, turinčių vaikų ir paauglių psichiatrijos žinių, nuomones, įvertino J. V. atstovės pagal įstatymą ir jo gynėjo poziciją – nekviesti J. V. į teismą ir priėmė specialiosiomis žiniomis ir proceso dalyvių pozicija pagrįstą sprendimą nekviesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, į teismą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis sprendimas pagrįstas ir motyvuotas, nes apeliacinės instancijos teisme buvo nustatyta, jog duoti paaiškinimus J. V. neleidžia jo psichikos būklė, kuri dėl jo dalyvavimo teisme galėtų pablogėti.

Dėl teismo medicininės ekspertizės ir priverčiamosios medicinos priemonės

21. Pagrindinis kriterijus parenkant bet kurią priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQzLTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-343-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-343-648/2015">2K-343-648/2015</a>). Remiantis BPK 400 straipsnio 2 dalimi, sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, teisiamajame posėdyje turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Remiantis BPK 405 straipsnio 4 dalimi, sprendžiant dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo, teismo posėdyje turi dalyvauti išvadą apie asmens sveikatos būklę pateikusios sveikatos priežiūros įstaigos atstovas. Sisteminis šių BPK normų aiškinimas leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal paduotą apeliacinį skundą spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar panaikinimo klausimą, be kitų byloje esančių duomenų, privalo ištirti ir įvertinti eksperto ar atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos atstovo pateiktą informaciją ir nuomonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA4LTc4OC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-208-788/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-208-788/2020">2K-208-788/2020</a>). Tokia praktika atitinka ir EŽTT jurisprudenciją, kurioje pabrėžiama, kad, norint izoliuoti asmenį nuo visuomenės, psichikos sutrikimas turi būti tokies rūšies ar laipsnio, kuris lemia priverstinio izoliavimo būtinybę ir kurį konstatuoti gali tik objektyvi medicininė ekspertizė (Winterwerp prieš Nyderlandus).

22. Kasaciniame, taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nepaskyręs kompleksinės teismo psichiatrinės ekspertizės, pažeidė BPK 285, 286 straipsnių nuostatas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje atliktos teismo ekspertizės yra neišsamios, nes ekspertizes atliko teismo ekspertės, neturinčios kompetencijos būtent autizmo srityje, ir tai, kad teismas kvietė teismo ekspertes duoti paaiškinimus teisme.

23. BPK nustatyta, kad kai ekspertizė (objektų tyrimas) buvo atlikta ikiteisminio tyrimo metu ir teismui pateiktas ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra pakankamai išsamus ir aiškus, jis teismo posėdyje paskelbiamas ekspertui (specialistui) nedalyvaujant (BPK 284 ir 285 straipsniai). Ekspertas (specialistas) į teismo posėdį apklausti šaukiamas tik tuo atveju, jei teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini ekspertizės aktui (specialisto išvadai) paaiškinti ar papildyti, taip pat prieštaravimams pašalinti (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-565/2010, 2K-21/2012, 2K-312/2012, 2K-191-697/2018). Visais atvejais dėl būtinumo apklausti ekspertą (specialistą) teismo posėdyje motyvuotai sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Kai teisme apklausiamas byloje ekspertizės aktą (specialisto išvadą) pateikęs ekspertas (specialistas), jo paaiškinimai (parodymai) vertinami kartu su jo pateiktu ekspertizės aktu (specialisto išvada) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012). Ekspertizės akto (specialisto išvados) neaiškumas, neišsamumas ar prieštaravimas bylos duomenims nagrinėjimo teisme metu yra šalinami apklausiant išvadas pateikusį ekspertą (specialistą) arba, esant pagrindui, skiriant naujus ekspertinius tyrimus. Kartu pažymėtina, kad kaltinamojo, jo gynėjo ar kitų proceso dalyvių prašymai skirti ekspertizę teismui yra neprivalomi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-400/2014).

24. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas analogiškus apeliacinio skundo argumentus, padarė motyvuotą išvadą, jog, spręsdamas J. V. psichikos būklės (pakaltinamumo) baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu ir šiuo metu klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus eksperčių teismo vaikų ir paauglių psichiatrės R. D. ir teismo vaikų ir paauglių psichologės D. P. pateiktų teismo psichiatrijos ekspertizės aktų Nr. 103MS-187/2019 ir 103MS-188/2019 išvadomis, kad: 1) J. V. nusikalstamų veikų padarymo laikotarpiu – 2019 m. liepos 16 d. ir 2019 m. rugsėjo 9 d., 2019 m. rugsėjo 27 d. ir 2019 m. rugsėjo 28 d. – konstatuojami vaikystės autizmas F84.0 ir vidutinis protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo F71.1, dėl kurių šių veikų padarymo metu jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; 2) šiuo metu J. V. konstatuojamas vaikystės autizmas F84.0 ir vidutinis protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo F71.1, dėl kurių jis šiuo metu negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; 3) J. V. negali adekvačiai suprasti bylai reikšmingų aplinkybių, negali duoti adekvačių parodymų bei dalyvauti teismo posėdyje; 4) J. V. dėl jo socialinio pavojingumo rekomenduojamas priverstinis stacionarinis gydymas Rokiškio psichiatrijos ligoninės vaikų ir paauglių skyriuje (3 t., b. l. 71–79, 95–102).

25. Kaip matyti iš šių teismo ekspertizės aktų turinio, tyrimą atlikusios ekspertės vertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, J. V. medicininius dokumentus, taip pat tiriamojo J. V. psichikos būklę, bendraudamos su juo asmeniškai, nors bendravimas buvo labai apsunkintas dėl tiriamojo psichikos būklės. Pirmosios instancijos teismas teismo posėdyje apklausė teismo ekspertes R. D. ir D. P., apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas gynybos prašymą, apklausė R. D. ir gynybos pasiūlytą specialistą, vaikų ir paauglių psichiatrą D. P., kuris byloje teikė konsultacinę išvadą. Teismo ekspertės patvirtino teismo psichiatrijos ekspertizių aktų išvadas, kad J. V. nustatytas vaikystės autizmas ir vidutinis protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo, dėl kurių jis tiek atitinkamų byloje nagrinėjamų veikų padarymo metu, tiek ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti. Įvertinus esamus byloje ir apeliacinio proceso metu gautus duomenis, buvo padaryta motyvuota ir pagrįsta išvada, kad nenustatytas pagrindas skirti papildomos ar pakartotinės kompleksinės ekspertizės: abi teismo ekspertizes atlikusios teismo ekspertės yra vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichologijos specialistės, turinčios patirties tokio pobūdžio specialiuose tyrimuose, teismo ekspertizių išvados yra išsamios, grįstos tiek J. V. ligos istorija, tiek jo paties tyrimu. Kaip matyti iš D. P. pateiktos konsultacinės specialisto išvados (atkreiptinas dėmesys, kad D. P. ekspertinė nuomonė buvo teikta įstatyminės atstovės prašymu 2018 m. balandžio 20 d., t. y. dar iki nagrinėjamų įvykių), taip pat paaiškinimų, duotų apeliacinio proceso metu teisme, specialistas nepateikė duomenų, susijusių su J. V. psichikos būkle, kurie galėtų būti pagrindas skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Specialistas netyrė konkretaus atvejo (t. y. J. V. psichikos būklės), o teikė savo kvalifikacija grįstą informaciją apie valstybės pareigą teikti tinkamas paslaugas psichikos negalią turintiems asmenims. Taip pat buvo vertinta ir tai, kad specialistas D. P. nurodė, jog jis nedalyvauja individualių atvejų tyrimuose ir nesutiktų dalyvauti atliekant teismo ekspertizę.

26. Pažymėtina, kad apeliacinio proceso metu su abiem apklaustais specialistais buvo aiškinamasi, kokia yra autizmo reikšmė J. V. nepakaltinamumo nustatymui, taip pat kokia pagalba turi būti teikiama asmenims, kuriems nustatytas autizmas. Teismo ekspertė vaikų ir paauglių psichiatrė R. D., patvirtindama teismo ekspertizių išvadas, nurodė, kad nepakaltinamumo būseną lemia J. V. diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas, o autizmas tik sunkina asmens būklę. Tačiau išvados, kad J. V. reikalingas stacionarinis gydymas, autizmo diagnozė nekeičia. Kaip jau minėta pirmiau, specialistas D. P. išdėstė bendro pobūdžio nuomonę, kad stacionarinis gydymas autistams gali sukelti didelių sunkumų.

27. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai, įvertinę teismo ekspertizių išvadas, specialistų paaiškinimus, informaciją apie J. V. ligos eigą ir gydymo istoriją, kitą bylos medžiagą, pagrįstai konstatavo, jog J. V. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas padarė būdamas nepakaltinamas, todėl jam privaloma skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka J. V. diagnozuotų psichikos sutrikimų sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei: kaip nustatyta teismo ekspertizės metu, J. V. elgesys yra neadekvatus ir neprognozuojamas, jis socialiai pavojingas, todėl tinkamam medikamentiniam gydymui parinkti, nuolatiniam psichikos būsenos stebėjimui, neatidėliotinai elgesio korekcijai pritaikyti yra rekomenduojamas priverstinis stacionarinis gydymas. Šios išvados kartu su kita bylos medžiaga, t. y. duomenimis apie J. V. elgesį po byloje nagrinėjamų veikų įvykdymo (atstovės pagal įstatymą teigimu, sūnus įtariamas dėl panašaus pobūdžio veikų atlikimo), atstovės pagal įstatymą paaiškinimais apie sūnaus elgesį ir ligos eigą, apie jo gydymą ambulatoriškai ir psichiatrijos ligoninėse, leido konstatuoti, kad J. V. padarytos veikos yra pavojingos, jis taip pat yra socialiai pavojingas. Todėl byloje yra pagrindas taikyti būtent priverstinį stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros sveikatos įstaigoje. Tai, kad šioje nutartyje konstatuota, jog teismai nepadarė aiškios išvados dėl J. V. pakaltinamumo (nepakaltinamumo) penkių veikų atveju, nekeičia teismų išvados dėl kitų keturių įstatymo uždraustų veikų, J. V. pripažinimo nepakaltinamu jų padarymo metu ir J. V. dėl to taikytinos priemonės pagrįstumo.

28. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, jog, parinkdami J. V. priverčiamąją medicinos poveikio priemonę, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 98 straipsnio 3 dalį, aiškinant ją kartu su Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi, kurioje nustatyta, kad nepilnamečiai pacientai hospitalizuojami atskirai nuo suaugusiųjų psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų, paskirdami J. V. priverčiamąją medicinos poveikio priemonę bendrojo stebėjimo sąlygomis, t. y. kartu su suaugusiais pacientais.

29. Teisėjų kolegija pripažįsta šį kasacinio skundo argumentą nepagrįstu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismai aiškinosi realias įstaigos, kurioje yra priverstinai gydomi asmenys, galimybes gydyti nepilnamečius atskirai nuo suaugusiųjų ir nustatė, jog VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje yra Moterų ir vaikų specialaus stebėjimo sveikatos priežiūros skyrius. Tai patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta ekspertė R. D., taip pat prokurorė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės administracijos gavo patvirtinimą, kad šioje ligoninėje nepilnamečiai nėra laikomi kartu su suaugusiais asmenimis. Kasacinės bylos nagriėjimo metu buvo pateiktas R. V. adresuotas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės raštas, kuriame patvirtinama, jog J. V. yra gydomas su nepilnamečiais. Nors, kaip nurodo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, joje nedirba autizmo srities specialistai, tačiau, siekdama suteikti visą būtiną pagalbą pacientui, sveikatos priežiūros įstaiga privalo pasitelkti būtinus specialistus, priemones ir kita. Taigi, darytina išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog J. V. šioje ligoninėje negaus tinkamo nepilnamečiams skirto gydymo.

30. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismai, spręsdami dėl J. V. pakaltinamumo darant veikas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje (2019 m. lapkričio 20 d., 2019 m. lapkričio 18 d. (2 veikos)), 284 straipsnyje (2019 m. gegužės 28 d. veika), 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 4 dalyje, netinkamai taikė BK 17 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas tai pat padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 401 straipsnio 2 dalis), todėl ši bylos dalis perduotina ją iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kiti kasacinio skundo argumentai pripažintini nepagrįstais.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 25 d. nutarties dalį, kuria J. V. pripažintas nepakaltinamu dėl padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje (2019 m. lapkričio 20 d., 2019 m. lapkričio 18 d. (2 veikos)), 284 straipsnyje (2019 m. gegužės 28 d. veika), 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 4 dalyje ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitą Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 25 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras Ridikas

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Rima Ažubalytė