Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Administracinė byla Nr. I2-5272-931/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02653-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1;

20.2.3.1; 20.2.3.2; 55.1.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Agnė Stankevičienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėja E. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo priteisti pareiškėjai iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovė), 660,54 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja skunde nurodo, kad dėl NŽT 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 41S-334 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. L.“ (toliau – ir 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. 41S-334) dalies, kuria piliečiui A. L. atkurtos nuosavybės teisės į miškų ūkio paskirties 0,9306 ha žemės sklypą patyrė turtinę ir neturtinę žalą. 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 41S-334 dalį Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 2 d. administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sprendimu panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) 2019 m. spalio 23 d. nutartimi šį Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjai (po J. V. mirties tapusiai jo teisių perėmėjai) 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 41S-334 dalimi buvo pažeista jos nuosavybės teisė į žemę, apriboti jos poreikiai, galimybės visapusiškai naudotis sklypų žeme. Pareiškėjai padaryta žala pasireiškė tuo, kad ji turėjo dėti daug pastangų ginti savo teises, bylinėtis, patyrė finansinių išlaidų bei sunkius emocinius išgyvenimus. Materialinės žalos suma sudaro 660,54 Eur. NŽT priėmus sprendimą, kurio dalis buvo pripažinta neteisėta ir panaikinta, pareiškėjai buvo sutrikdyta dvasinė, emocinė ir psichologinė ramybė. Pareiškėja patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, objektyvų ilgalaikį nerimą, jaudinimąsi, kokios dėl sprendimo dalies ir dėl prasidėjusio teisminio proceso pareiškėjai bus teisinės pasekmės. Pareiškėjos teigimu, neturėdama atstovo, ji patyrė kur kas mažesnius turtinius nuostolius, tačiau kur kas didesnę neturtinę žalą. Gydytojų teigimu, tokį sveikatos pablogėjimą galėjo nulemti stresas, įtampa bei nepakankamas poilsis. Pareiškėja patirtą neturtinę žalą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, vertina 20 000 Eur suma (b. l. 1-7).

Pareiškėja pateikė skundo papildymą, kuriame nurodo, kad skundą pateikė nepraleisdama įstatymo nustatyto termino (nepraėjus trejiems metams). Prašo teismo pratęsti ieškinio senaties terminą, jei sprendimo priėmimo dieną būtų suėjęs trejų metų ieškinio senaties terminas arba atmesti atsakovės prašymą, jeigu teismas nustatytų, kad jis yra teisiškai nepagrįstas. Skundą teikti anksčiau sutrukdė keli veiksniai: labai sudėtinga surasti matininką, kuris sutiktų matuoti sklypus, skundą ketino teikti tik po sklypų geodezinių matavimų, kurie ir suradus matininką dėl Lietuvoje dvejus metus trukusio karantino užsitęsė, o vėliau sutrukdė sveikatos problemos (pareiškėjos ir jos vyro liga ir jos pasekmės). Atsakovė nuo 2013 m. žinojo, kad sprendimas neteisėtas, tačiau ne tik neinicijavo jo panaikinimo, bet ir nesiėmė jokių kitų teisinių veiksmų, kad būtų operatyviai sprendžiama susidariusi situacija (b. l. 84-85).

Atsakovė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, pateikė atsiliepimą į skundą, kuriuo prašo pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovė teigia, jog pareiškėjai ir kitai bendraturtei priklausantys žemės sklypai buvo pamatuoti pagal preliminarius matavimus, jiems nebuvo atlikti kadastriniai matavimai, taip pat nebuvo įbraižyti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje, nors ši pareiga tenka žemės sklypo savininkams. Atsakovė savo veiksmais niekada neapsunkino ir neapribojo pareiškėjos galimybių naudotis žemės sklypais, niekada nebuvo nusavintos nuosavybės teisės į minėtus žemės sklypus. Ginčas atsirado, kai pareiškėja nusprendė atlikti žemės sklypų kadastrinius matavimus.

Atsakovė nurodo, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas dėl paskirto specialisto atliktų paslaugų kainos išlaidas paskirstė po lygiai, tą pačią sumą apmokėjo ir atsakovė ir šis klausimas buvo išspręstas iš esmės. Pareiškėja bylinėdamasi nei Panevėžio apygardos administraciniam teismui, nei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nepateikė galimai patirtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su nagrinėjamu ginču, ir neprašė jų priteisti, neteikė jokių išlaidas patvirtinančių dokumentų. Todėl tenkinti pareiškėjos prašymą dėl patirtos turtinės žalos nėra jokio teisinio pagrindo. Prie suvestinės nėra pateikta transporto išlaidas patvirtinančių dokumentų. Pareiškėja, prašydama priteisti neturtinę žalą, nepateikia jokių rašytinių įrodymų, dokumentų, kad patyrė stresą, išgyvenimus, sveikatos problemų ar kitokių dvasinių potyrių, todėl ir šioje dalyje reikalavimas negali būti tenkinamas. Pareiškėja nepateikia jokių medicininių išvadų, epikrizių, kurios patvirtintų sąlygotą sveikatos būklės pablogėjimą dėl bylinėjimosi procese patirtų pirmiau minėtų aplinkybių. Prašoma priteisti 20 000 Eur neturtinė žala yra neadekvati ir niekuo teisiškai nepagrįsta. Atsakovės teigimu, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2019 m. spalio 23 d., iki atsiliepimo parengimo dienos yra praėję daugiau nei 2,5 metų, todėl atsakovė prašo teismo taikyti ieškinio senaties terminą sprendimo priėmimo dieną, jeigu bus suėjęs trejų metų ieškinio senaties terminas (b. l. 69-72).

k o n s t a t u o j a :

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, pareiškėjos vertinimu, kilusios iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 41S-334 dalies, kuria piliečiui A. L. atkurtos nuosavybės teisės į miškų ūkio paskirties 0,9306 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (b. l. 8).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad NŽT 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. L., kuriuo 1.1 dalimi nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui A. L. priklausančią nekilnojamojo turto dalį – 1,41 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam: 0,9306 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 8).

Nustatyta, jog Utenos apskrities valdytojo 1996 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 40-5551 pareiškėjos tėvui J. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Iš administracinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų nustatyta, kad pareiškėjai 2013 m. birželio 28 d. tapo žinoma, jog jos tėvo J. V. žemės sklypai persidengia su naujai suformuotu žemės sklypu, į kurį nuosavybės teisė NŽT 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 41S-334 dalimi atkurta A. L. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja, kaip J. V. įpėdinė, sužinojusi apie minėtų žemės sklypų persidengimą, aktyviai teikė prašymus ir skundus NŽT ir Žemės ūkio ministerijai siekdama išspręsti susidariusią situaciją (b. l. 29-46, 59-61).

Iš administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog NŽT kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių prašydama kreiptis į teismą dėl NŽT 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 41S-334 dalies panaikinimo. Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius 2014 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. VI-48 atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2015 m. vasario 5 d. nutarimu Nr. 13.12.-9 paliko nepakeistą Panevėžio apygardos prokuratūros 2014 m. gruodžio 1 d. nutarimą Nr. VI-48.

Pareiškėja E. K. padavė skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui, kuriuo prašė: 1) panaikinti NŽT, atstovaujamos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo, 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 41S-334 dalį, kuria A. L. atkurtos nuosavybės teisės į miškų ūkio paskirties 0,9306 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)); 2) įpareigoti atsakovą sudaryti sąlygas Utenos apskrities valdytojo 1996 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 40-5551 J. V. atstatytą nuosavybę įteisinti teisėtoms paveldėtojoms E. K. ir pagal įgaliojimą jos atstovaujamai R. J. bei naudotis žemės sklypais, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), visa apimtimi, tai yra, įpareigoti atsakovą: a) kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos A. L. vardu panaikinimo; b) išformuoti šį žemės sklypą, kadangi jis persidengia su teisėtai J. V. priklausančiu žemės sklypu.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies – panaikino NŽT, atstovaujamos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo, 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 41S-334 dalį, kuria A. L. atkurtos nuosavybės teisės į miškų ūkio paskirties 0,9306 ha žemės sklypą; priteisė į Panevėžio apygardos administracinio teismo specialiąją sąskaitą iš E. K. ir iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos po 6,69 Eur; kitoje dalyje skundą atmetė (b. l. 9-14).

LVAT, išnagrinėjęs atsakovo NŽT ir trečiojo suinteresuoto asmens A. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo, 2019 m. spalio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 15-21).

Pareiškėja teigia, jog dėl to, kad nesusijusiems asmenims nuosavybės teisės buvo atkurtos į tą patį žemės sklypą ir taip pažeidžiama vieno iš jų, t. y. pareiškėjos, nuosavybės teisė į žemę, ji patyrė 660,54 Eur turtinę žalą, kurią detalizuoja išlaidų suvestinėje (b. l. 22), ir neturtinę žalą, pasireiškusią fiziniu skausmu, nepatogumu, ilgalaikiu nerimu, jaudinimusi, kurią vertina 20 000 Eur suma (b. l. 7).

Dėl ieškinio senaties termino

Atsakovė prašo teismo byloje taikyti ieškinio senaties terminą sprendimo priėmimo dieną, jeigu bus suėjęs trejų metų ieškinio senaties terminas (b. l. 72). Pareiškėja nurodo, kad skundą pateikė nepraleisdama įstatymo nustatyto termino. Prašo teismo pratęsti ieškinio senaties terminą, jei sprendimo priėmimo dieną būtų suėjęs trejų metų ieškinio senaties terminas arba atmesti atsakovės prašymą, jeigu teismas nustatytų, kad jis yra teisiškai nepagrįstas. Pareiškėjos teigimu, atsakovė nuo 2013 m. žinojo, kad sprendimas neteisėtas, tačiau ne tik neinicijavo jo panaikinimo, bet ir nesiėmė jokių kitų teisinių veiksmų, kad būtų operatyviai sprendžiama susidariusi situacija (b. l. 84-85).

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0zMzU4LTc1Ni8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-3358-756/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-3358-756/2019">A-3358-756/2019</a>).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pažymėtina, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą sieja su teisminiu procesu, vykusiu Panevėžio apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, kuriuose buvo nagrinėjama administracinė byla pagal pareiškėjos skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 41S-334 dalies panaikinimo. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį priėmė 2019 m. spalio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartis yra neskundžiama ir įsiteisėjo nuo jos paskelbimo dienos (ABTĮ 148 straipsnio 1 dalis). Taigi, ieškinio senaties dėl administracinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimo metu patirtos turtinės ir neturtinės žalos pradžia laikytina 2019 m. spalio 23 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėja, 2022 m. birželio 22 d. pateikusi skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nepraleido ieškinio senaties termino. Todėl šiuo atveju atsakovės prašymas ginčo reikalavimams taikyti ieškinio senatį atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl neteisėtų veiksmų

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama CK ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad nukentėję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Šios trys valstybės ir (ar) savivaldybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti. Kalbant apie tariamą pareiškėjų patirtą turtinę žalą, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas reikia analizuoti iš pradžių patikrinant atsakovų galbūt neteisėtų veiksmų sąlygą, vėliau – sąlygas, susijusias su žalos realumu ir priežastiniu ryšiu tarp įvardytų veiksmų bei nurodomos žalos. Tik tuo atveju, jeigu šios sąlygos būtų įvykdytos, toliau reikėtų nagrinėti dėl to pareiškėjų naudai priteistinos kompensacijos dydį. Pažymėtina, kad pateikti įrodymus dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio bei įrodyti esant priežastinį neteisėtų savivaldybės ar (ir) valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis, t. y. pareiškėjai (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjI2NS01NzUvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2265-575/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2265-575/2020">eA-2265-575/2020</a> ir kt.).

Taigi, iš esmės valstybės institucijos privalo nepažeisti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų. Teismas pažymi, kad šis CK 6.246 straipsnio reglamentavimas nereiškia, kad valstybės institucijos, pasinaudojusios diskrecija, atliktas faktinių aplinkybių ir įrodymų įvertinimas yra visiškai nekontroliuojamas. Teisingumo principui prieštarautų valstybės atsakomybės pašalinimas, jei būtų nustatyta, kad valdžios institucija, pasinaudojusi diskreciją, padarė akivaizdžią klaidą.

Nustatyta, kad NŽT 2014 m. sausio 24 d. raštu pateikdama pareiškėjai atsakymą į jos prašymą nurodė: „atsižvelgiant į tai, kad pirmiau paminėtas administracinis aktas (Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. 41S-334) priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktus, yra neteisėtas, nuspręsta kreiptis į prokuratūrą dėl administracinio akto (jo dalies) panaikinimo ar patikslinimo teismine tvarka“ (b. l. 59).

ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad, specialistui atlikus tikslius matavimus, jo parengta ir teismui pateikta grafinė medžiaga, vertinant ją kitų byloje surinktų duomenų kontekste iš esmės įrodo, kad A. L. žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) persidengia su anksčiau privatizuotu J. V. sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) J. V. žemės sklypo sąskaita. Teismas taip pat padarė išvadą, jog, formuojant A. L. žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimo procese <...>, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys laisvos žemės fondo sąvoką (Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktas) bei Metodikos reikalavimai, tai yra reikalavimai nustatyti bei žemėtvarkos projekto plane pažymėti valstybės išperkamų pagal Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsnius žemės, miško ir vandens telkinių plotus ir ribas, nustatyti ir pažymėti laisvos valstybinės žemės sklypus, plotus, parengti žiniaraštį ir atlikti kitus būtinus darbus, žemėtvarkos projekto teritorijai nepriskirti privačios žemės, žemės sklypą projektuoti tik laisvoje valstybinėje žemėje, laisvą valstybinę žemę nustatyti, atsižvelgiant į valstybės išperkamą žemę (Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas, Metodikos 6, 20.1.2, 20.6 punktai). Byloje nustačius, kad atkūrus nuosavybės teisę A. L. į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio dalis pateko į J. V. privačią žemę, sklypų dalims persidengiant ir nesutampant jų riboms, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl projektuojamų suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų ribų sutapatinimo su gretimų žemės sklypų ribomis (Aprašo 10 punktas). Be to, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys žemėtvarkos projekto įgyvendinimo tvarką, projekto ženklinimą vietovėje, kadastro duomenų nustatymą (Metodikos 105, 124 punktai, Kadastro nuostatų 32.1.1, 32.1.1.2 punktai). Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 15-21).

Pažymėtina, kad, Panevėžio apygardos administraciniam teismui nagrinėjant administracinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčui aktuali administracinė byla), NŽT atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą dėl 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 41S-334 dalies panaikinimo tenkinti. Žemės sklypai (į kuriuos nuosavybės teisė atkurta J. V.), atlikus kadastrinius matavimus, nustatant žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinates grafiškai kaip nekilnojamojo turto objektai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau šių žemės sklypų ribos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje nebuvo pažymėtos. NŽT teigimu, A. L. negalėjo būti suprojektuotas žemės sklypas ir atkurtos nuosavybės teisės į 0,9306 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). NŽT nustatė, kad 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimas yra priimtas pažeidžiant teisės aktus. Atsakovės atstovai mano, kad J. V. sklypai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) privatizuoti nurodant neteisingas šių sklypų žemės naudmenas. NŽT nuomone, J. V. žemės sklypų matavimo metu buvo neteisingai abrise nurodyti sklypų kraštinių linijų ilgiai metrais, nes į sklypus patenka miško žemė, kuri į asmeninio ūkio žemę negalėjo būti įtraukta.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendime taip pat pažymėjo, jog J. V. nuosavybės teisė ir kilusiam ginčui aktualūs žemės sklypai Nr. (duomenys neskelbtini) (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) 1996 m. gruodžio 16 d. įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir Valstybinio žemės kadastro duomenų registre. Taigi, duomenys apie J. V. nuosavybės teise valdomus žemės sklypus buvo vieši ir galiojantys nuo 1996 m. gruodžio 16 d. Aplinkybė, kad J. V. suformuoti žemės sklypai nebuvo pažymėti registrų tvarkytojo kadastro žemėlapyje, nepaneigia to, jog A. L. atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) vėliau nei buvo suformuoti ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre J. V. žemės sklypai, jam (A. L.) suformuoto žemės sklypo dalis, buvo suprojektuota ne laisvoje valstybinėje žemėje, o J. V. privačios žemės dalyje, tokiu būdu pažeidžiant J. V. nuosavybės teisę į žemę.

Panevėžio apygardos administracinis teismas sprendime nurodė, kad teisinėje valstybėje negali būti paliekama tokia situacija, kai nesusijusiems asmenims nuosavybės teisės buvo atkurtos į tą patį žemės plotą ir taip yra apribojami vienų iš jų poreikiai, galimybės visapusiškai naudotis žeme, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės, įgyvendinti žemės savininko teises.

LVAT 2019 m. spalio 23 d. nutartyje pažymėjo, jog, projektuojant žemės sklypą A. L. toje pačioje teritorijoje, kurioje buvo J. V. nuosavybės teise valdomi žemės sklypai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 20.1.2 papunkčiu (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. sausio 1 d.), prieš rengdamas paskesnį žemėtvarkos projektą, projekto autorius valstybės išperkamų ir neprivatizuojamų žemės, miškų ir vandens telkinių plano kopijoje privalėjo pažymėti nustatytus naujus ar pasikeitusius valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės plotus. Ginčijamas Sprendimas Nr. 41S-334 patvirtina, kad A. L. nuosavybės teisės buvo atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, todėl toks sklypas galėjo būti formuojamas tik laisvos valstybinės žemės fondo žemėje, kurios plotą pagal minėto teisės akto reikalavimus privalėjo nustatyti žemės reformos žemėtvarkos projekto autorius. Nuosavybės teisės į žemę J. V. buvo atkurtos anksčiau nei A. L., todėl neišsiaiškinus J. V. valdomų žemės sklypų ribų negalėjo būti formuojamas naujas žemės sklypas ir tuo labiau atkuriamos nuosavybės teisės tą patį sklypą kitam asmeniui (nutarties 32-34 punktai).

LVAT praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012.). Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms (LVAT 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2012).

LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kiekvienu atveju sprendžiant žalos atlyginimo klausimą būtina vertinti CK 6.271 straipsnio 4 dalies sąlygą (valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti) atskirai, nes administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas atsakomybės pagrindas. Ne kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas panaikindamas sprendimą, gali būti pripažinta veikimu prieštaraujančiu įstatymui ir pakankamu pagrindu pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti žala (LVAT 2008 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-116/2008).

Šiam ginčui aktualios administracinės bylos medžiaga patvirtina, kad situacija dėl žemės sklypų persidengimo susiklostė ne tik dėl NŽT sprendimo, kurio dalis buvo panaikinta teismo sprendimu, tačiau ir dėl to, jog pareiškėjos tėvo nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypus procedūra nebuvo tinkamai užbaigta (žemės sklypams nebuvo atlikti kadastriniai matavimai, jie nebuvo įbraižyti Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje pateikti rašytiniai įrodymai, taip pat Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendime LVAT 2019 m. spalio 23 d. nutartyje konstatuotos aplinkybės patvirtina, kad NŽT, A. L. atkurdama nuosavybės teises toje pačioje teritorijoje, kurioje buvo J. V. nuosavybės teise valdomi žemės sklypai, neveikė taip, kaip to reikalavo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūras reglamentuojantys teisės aktai, galioję NŽT 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo priėmimo metu. Teismas konstatuoja, kad byloje įrodyta pirmoji civilinės atsakomybės sąlyga – viešojo administravimo subjekto – NŽT – neteisėti veiksmai.

Kaip minėta, tik tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, teismas turi nagrinėti klausimą dėl to pareiškėjos naudai priteistinos turtinės ir (ar) neturtinės žalos dydžio.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr. LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Pareiškėja nurodo, kad materialinės žalos suma sudaro 660,54 Eur. Teismo skirto specialisto paslaugų apmokėjimas kainavo 306,69 Eur, kelionė iš Vilniaus į NŽT Utenos skyrių situacijos aptarimui (2 kelionės) kainavo apie 60 Eur, kelionė į (duomenys neskelbtini) teismo skirto specialisto kvietimu sklypų permatavimui apie 35 Eur, 5 kelionės į Panevėžio administracinio teismo posėdžius bei susipažinti su prokuratūros tyrimo medžiaga apie 198 Eur. Kitas išlaidas sudaro dokumentų siuntimas bei spausdinimas ir kopijavimas ir tam sunaudotas popierius.

Kartu su skundu pareiškėja pateikė Patirtų išlaidų aiškinantis su NŽT ir bylinėjimosi metu dėl 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 41S-334 dalies panaikinimo suvestinę, kurią parengė pati pareiškėja (b. l. 22). Taip pat pateiktos AB „Lietuvos pašto“ kvitų už registruotas siuntas kopijos, VĮ Registrų centro sąskaitos ir kvito kopijos, mokėjimų nurodymų, kuriais buvo sumokėta už dokumentų kopijas ir specialisto dalyvavimą byloje, kopijos (b. l. 23-25). Pažymėtina, jog pareiškėja nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie suvestinėje nurodomas transporto išlaidas (iš viso 293,44 Eur), taip pat kitas išlaidas (iš viso 40 Eur).

Iš Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo matyti, jog pareiškėja administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) neteikė prašymo priteisti jai bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas, neteikė teismui bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių rašytinių įrodymų. Teismas nustatė, kad bylinėjimosi išlaidos, susijusios su specialisto kvietimu, sudaro 613,38 Eur ir, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos skundas buvo tenkintas iš dalies, priteisė šias išlaidas lygiomis dalimis iš kiekvienos ginčo šalies (po 6,69 Eur, kadangi šalys jau buvo įmokėjusios po 300 Eur į teismo specialiąją sąskaitą). Nustatyta, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka LVAT, pareiškėja taip pat nepateikė teismui prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jas pagrindžiančių rašytinių įrodymų.

Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra ieškiniu (skundu) pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTMtOTY5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-193-969/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-193-969/2018">3K-3-193-969/2018</a>).

ABTĮ 39 straipsnio 4 dalyje nustyta, jeigu prašymus dėl liudytojų, ekspertų ar specialistų iškvietimo pareiškė abi proceso šalys arba jeigu liudytojai, specialistai ir ekspertai šaukiami ar ekspertizė daroma teismo iniciatyva, reikalaujamas sumas įmoka proceso šalys lygiomis dalimis. Šiuo atveju Panevėžio apygardos administraciniam teismas, pareiškėjos skundą tenkinęs iš dalies, o likusią skundo dalį atmetęs, vadovaudamasis ABTĮ 39 straipsnio 4 dalies nuostatomis, paskirstė specialistui skirtas išlaidas abiem ginčo šalims. Šios išlaidos yra laikomos bylos nagrinėjimo išlaidomis ir jų paskirstymo taisyklės yra aiškiai įtvirtintos ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 3, 4 ir 7 dalyse ir teismas, nagrinėjęs ginčui aktualią administracinę bylą, šių taisyklių privalėjo laikytis.

Pažymėtina, jog pareiškėja, nesutikdama su jai priteista bylinėjimosi išlaidų suma, Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą galėjo skųsti būtent tuo pagrindu, jog nesutinka su teismo priteista bylos nagrinėjimo išlaidų suma. Pareiškėja per nustatyta trisdešimties dienų laikotarpį sprendimo neskundė. Šiuo atveju nenustatyta jokių kliūčių, kurios trukdė pareiškėjai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Todėl teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja nepagrįstai vertina, jog ½ dalis išlaidų už specialisto parengtą grafinę medžiagą, duotus rašytinius paaiškinimus ir dalyvavimą teismo posėdyje, tekusių pareiškėjai, yra jos patirta turtinė žala pagal CK 6.271 straipsnį.

Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos nurodomų kelionės ir kitų išlaidų, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad procesinio pobūdžio išlaidos yra atlygintinos proceso įstatymų (šiuo atveju – ABTĮ) nustatyta tvarka, tačiau nėra materialieji nuostoliai, atsiradę dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. Kitaip tariant, bylinėjimosi išlaidos yra išvestinis iš pagrindinio materialinio teisinio reikalavimo civilinėje byloje procesinio teisinio pobūdžio reikalavimas.

Pagal nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tais atvejais, kai įstatymų leidėjas yra eksplicitiškai nustatęs konkrečioje teisenoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tvarką, asmuo neįgyja reikalavimo teisės į tokių išlaidų atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnį, t. y. tokios asmens patirtos išlaidos nėra laikomos turtine žala CK 6.249 straipsnio prasme (LVAT 2022 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjQzLTYyOS8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-243-629/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-243-629/2022">eA-243-629/2022</a>).

CK 6.249 straipsnio 4 dalyje nurodyti atvejai, kai be tiesioginių ir netiesioginių nuostolių, įeinančių į žalos sąvoką, žalai prilyginamos ir kitokio pobūdžio išlaidos, atsiradusios dėl nukentėjusio asmens siekio užkirsti kelią žalai atsirasti arba padidėti, apskaičiuoti žalos dydį, išieškoti nuostolius ne teismo tvarka. Šioje normoje bylinėjimosi išlaidos nenurodytos. Jų atlyginimas sprendžiamas proceso įstatymų nustatyta tvarka. Analogiškos pozicijos, atribojant materialiuosius nuostolius ir procesines išlaidas (taip pat ir atstovavimo išlaidas), laikomasi ir civilinių bylų nagrinėjimo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-127/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-127/2012">3K-3-127/2012</a>, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUyLTk3Ni8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-352-976/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-352-976/2018">2K-352-976/2018</a>). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad išvestiniai iš pagrindinio materialinio teisinio reikalavimo civilinėje byloje procesinio teisinio pobūdžio reikalavimai, nesant specialios nuorodos įstatyme, negali būti savarankiško ieškinio naujoje byloje dalyku. Šis klausimas turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje, kurioje priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-861).

Nagrinėjamu atveju prašymo atlyginti administracinėse bylose patirtas išlaidas nagrinėjimas yra reglamentuotas ABTĮ 40-41 straipsniuose. Dėl to konstatuotina, kad nėra pagrindo pripažinti, kad teisės į procesinių išlaidų kompensavimą gynimo būdas turėtų būti dubliuojamas suteikiant galimybę pakartotinai prašyti šių išlaidų atlyginimo administraciniame teisme vadovaujantis CK 6.271 straipsniu. Teismo įsitikinimu, bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą, atlyginimas pateikiant skundą dėl žalos atlyginimo nėra galimas. Dėl šių išlaidų atlyginimo turi būti sprendžiama nagrinėjant administracinę bylą pagal ABTĮ nuostatas.

Teismas pabrėžia, kad tais atvejais, kada asmuo patiria išlaidas siekdamas įstatymų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar laisves, jų kompensavimo privalo būti siekiama vadovaujantis teismo procesą reglamentuojančiomis specialiomis normomis, kurios įtvirtina teismo išlaidų atlyginimo taisykles, bet ne CK 6.271 straipsniu. Šis principas yra vyraujantis Lietuvos teisės sistemoje, juo vadovaujamasi ir nagrinėjant bylas administraciniuose teismuose dėl žmogaus teisių pažeidimų, kuriose asmeniui apgynus savo pažeistas teises teismo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal specialias ABTĮ normas, bet ne pagal CK 6.271 straipsnį.

Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pabrėžia, kad prašymai atlyginti administracinėje byloje patirtas išlaidas gali būti teikiami administraciniuose teismuose (bylose, kuriose nagrinėjamas ginčas dėl viešojo administravimo akto, veiksmų ar neveikimo teisėtumo) ir Konstitucija bei įstatymai nesuponuoja pagrindo tokius prašymus tenkinti pagal CK 6.271 straipsnį.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo atveju pareiškėja neįrodė, kad ginčui aktualioje administracinėje byloje patirtos išlaidos, t. y. teismo skirto specialisto paslaugų apmokėjimas, kelionės į NŽT, į (duomenys neskelbtini) sklypų permatavimui, kelionės į teismo posėdžius bei susipažinti su prokuratūros tyrimo medžiaga, išlaidos už dokumentų siuntimą, spausdinimą ir kopijavimą ir sunaudotą popierių, yra pareiškėjos dėl NŽT neteisėtų veiksmų patirta turtine žala. Teismas konstatuoja, kad pareiškėja neįrodė atsakovės pareiškėjai padarytos turtinės žalos kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Todėl pareiškėjos skundo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmetama kaip nepagrįsta.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėja teigia, kad dėl bylinėjimosi teisme patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, objektyvų ilgalaikį nerimą, jaudinimąsi, kokios dėl sprendimo dalies ir dėl prasidėjusio teisminio proceso pareiškėjai bus teisinės pasekmės. Gydytojų teigimu, tokį sveikatos pablogėjimą galėjo nulemti stresas, įtampa bei nepakankamas poilsis. Kartu su skundu pateikta 2017 m. kovo 27 d. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai išduoto pažymėjimo kopija (b. l. 58). Pažymėjime yra nurodyta, jog pareiškėja (duomenys neskelbtini) skyriuje gydėsi nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2017 m. kovo 27 d., taip pat išvardinti pareiškėjos diagnozių kodai. Pareiškėja patirtą neturtinę žalą vertina 20 000 Eur suma ir prašo ją priteisti iš atsakovės.

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-337/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-337/2006">3K-3-337/2006</a>).

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pažeidimo padarymo ypatumus, ar jis iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga kompensacija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija nuskriaustajam.

Teisminio proceso metu nagrinėjant ginčui aktualią administracinę bylą pareiškėja galėjo patirti tam tikrų su tuo susijusių nepatogumų. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėja šiuo atveju neįrodė, kad dėl dalyvavimo teisminiame procese, kurio metu buvo nagrinėjama ginčui aktuali administracinė byla, patyrė kančias ir išgyvenimus, viršijančius neigiamas emocijas, kurios yra įprastos tokiais atvejais. Teismo vertinimu, pareiškėjos į bylą pateiktas medicininis dokumentas – pažymėjimas – nesant jokių papildomų įrodymų nepatvirtina, jog pareiškėja bylos nagrinėjimo metu turėjo sveikatos problemų, kurios susijusios su ginčui aktualios administracinės bylos nagrinėjimu. Vien aplinkybė, kad pareiškėja 2017 m. kovo mėnesį 13 dienų gydėsi (duomenys neskelbtini) skyriuje, nėra pakankamas pagrindas pareiškėjo pateiktą medicininį dokumentą ir jame nurodytas diagnozes sieti su ginčui aktualios bylos nagrinėjimu ir pareiškėjos galimai patirtais neigiamais išgyvenimais.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjos rašytiniai paaiškinimai skunde ir pateiktas medicininis pažymėjimas, juos vertinant nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad pareiškėja dėl dalyvavimo teisminiame procese, kuriame buvo nagrinėjama ginčui aktuali administracinė byla, patyrė kančias ir išgyvenimus, viršijančius neigiamas emocijas, kurios yra įprastos tokiais atvejais. Pareiškėjai neįrodžius patirtos neturtinės žalos, teismas atmeta skundą dalyje dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamoje byloje nenustačius pareiškėjos patirtos turtinės ir neturtinės žalos, nėra pagrindo nagrinėti kitų būtinųjų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų (priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų), nes nenustačius bent vienos iš trijų civilinės atsakomybės sąlygų nėra pagrindo jos taikyti. Pareiškėja nėra įrodžiusi vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – patirtos žalos, todėl konstatuotina, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo bei jai priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos NŽT. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestinas visa apimtimi.

Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai, teismo vertinimu, nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėja.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas atmestas, jai patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsakovė į bylą nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjos E. K. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Agnė Stankevičienė