Dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-203/2014

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-12554-2012-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3; 36; 63.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. T. ieškinį atsakovei Kredito unijai „Mėmelio taupomoji kasa“, trečiasis asmuo S. T., dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl vekselio, kaip paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonės, teisėtumo bei jo santykio su hipoteka.

Ieškovė byloje prašė pripažinti negaliojančiu ab initio 2009 m. gruodžio 21 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį (toliau – ir Vekselis), kuriuo ji įsipareigojo besąlygiškai sumokėti atsakovei 10 000 eurų. Ji nurodė, kad 2009 m. gruodžio 21 d. su atsakove sudarė paskolos sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ši jai suteikė 10 000 eurų vartojimo paskolą. Suteiktos paskolos grąžinimas buvo užtikrintas ieškovei ir jos sutuoktiniui priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka, taip pat atsakovė pareikalavo pasirašyti 10 000 eurų vekselį. Ieškovės teigimu, pasirašydama vekselį, ji nesiekė sukurti naujos prievolės, o tik norėjo suteikti atsakovei užtikrinimą, kad tinkamai įvykdys savo prievolę pagal Sutartį. Kadangi ji prievolės pagal Sutartį laiku neįvykdė, tai atsakovė sutartį vienašališkai nutraukė ir 2010 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo pagal Vekselį išdavimo, be to, 2011 metų balandžio mėnesį pateikė Klaipėdos miesto apylinkės teismui pareiškimą dėl priverstinio skolos, atsiradusios pagal Sutartį, išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, buvo išduotas vykdomasis dokumentas dėl hipoteka įkeisto turto pardavimo iš varžytynių. Ieškovė nurodė, kad abu vykdomieji dokumentai buvo pateikti vykdyti skirtingiems antstoliams, o atsakovė reikalauja įvykdyti prievoles ir pagal Sutartį, ir pagal Vekselį; teigė, kad pasirašydama Vekselį ji suklydo dėl tokio sandorio esmės ir pobūdžio – suklydo manydama, jog neįvykdymo atveju skola nebus išieškoma ir pagal Sutartį, ir pagal Vekselį kartu, o tik pagal vieną dokumentą. Anot ieškovės, atsakovas, įgydamas Vekselį, elgėsi nesąžiningai ir tyčia veikė jos nenaudai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino Vekselį negaliojančiu ab initio. Teismas nustatė, kad 2009 m. gruodžio 21 d. šalys sudarė paskolos sutartį, pagal kurią: atsakovė suteikė ieškovei 10 000 eurų vartojimo paskolą; galutinis paskolos grąžinimo terminas 2010 m. gruodžio 15 d.; paskolos grąžinimas užtikrintas tam tikro poilsio pastato dalies ir žemės sklypo dalies įkeitimu; papildoma sąlyga – siekiant užtikrinti įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymą laiku ir supaprastinti paskolos išieškojimo procesą, ieškovė turi pasirašyti 10 000 eurų paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Ieškovė 2009 m. gruodžio 21 d. pasirašė 10 000 eurų paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį įsipareigojo sumokėti atsakovei 10 000 eurų šiai pateikus vekselį. Atsakovė 2010 m. lapkričio 5 d. vienašališkai nutraukė Sutartį, 2010 m. lapkričio 24 d. pateikė antstolei Brigitai Palavinskienei vykdyti Klaipėdos miesto 2-ojo notaro biuro 2010 m. lapkričio 23 d. išduotą vykdomąjį įrašą dėl 10000 eurų (34722,10 Lt) skolos ir 5 procentų metinių palūkanų iki visiško vekselio apmokėjimo dienos išieškojimo iš ieškovės. Antstolė 2011 m. vasario 8 d. turto arešto aktu areštavo ieškovės nekilnojamąjį turtą - buto, poilsio pastato ir žemės sklypo dalis. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 11 d. nutartimi, išnagrinėjęs kreditorės Kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, nutarė išieškoti kreditorės naudai iš skolininkės S. T. 10 000 eurų skolą, 336,99 euro palūkanų, 355,58 euro delspinigių, iš viso – 10 692,57 euro (36977,05 Lt) skolos ir 135 Lt žyminio mokesčio, už skolą parduoti iš varžytynių įkeistą daiktą (poilsio pastato dalį). Atskovė nurodytą teismo nutartį 2012 m. gegužės 16 d. pateikė vykdyti antstoliui Jonui Petrikui, kuris 2012 m. gegužės 16 d. patvarkymu paskelbė pirmąsias nekilnojamojo turto varžytynes. Trečiasis asmuo S. T. 2012 m. lapkričio 14 d. pervedė atsakovei 37 112,05 Lt – ieškovės atsiskaitymą pagal Sutartį. Teismas, atsižvelgęs į Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (toliau – ĮPVĮ) nustatytą vekselio sampratą, kasacinio teismo formuojamą praktiką ir faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad Vekselis sukūrė naują, savarankišką, abstrakčią prievolę, kuri iš esmės teisiškai nepriklauso nuo to teisinio santykio, kurio pagrindu ji buvo sukurta, t. y. šalių pasirašytos paskolos sutarties, taigi tokio vekselio pasirašymas negali būti pripažįstamas pagrindinės prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimo priemone. Spręsdamas dėl Vekselio pripažinimo negaliojančiu kaip dėl suklydimo sudaryto sandorio, teismas padarė išvadą, kad ieškovės suklydimas turi esminę reikšmę, nes buvo suklysta dėl sandorio (vekselio) esmės – ieškovės suklydimas pasireiškė tuo, kad ieškovė suklydo, manydama, jog prievolės grąžinti paskolą neįvykdymo atveju iš jos skola nebus išieškoma pagal paskolos sutartį ir vekselį kartu, taip neproporcingai suvaržant jos teises, t. y. pateikiant du vykdomuosius dokumentus skirtingiems antstoliams, areštuojant keliskart didesnės vertės turtą, negu būtų reikalinga skolos sumai pagal paskolos sutartį padengti, mokant vykdymo išlaidas dviem antstoliams už jų atliktus vykdymo veiksmus. Vertindamas, ar buvo suklysta, teismas atsižvelgė į ieškovės nurodytas aplinkybes, kad tiek paskolos sutartį, tiek vekselį rengė atsakovė, ieškovė neturi teisės žinių, todėl pasitikėdama atsakove pasirašė visus šios pateiktus dokumentus, taip pat atsižvelgė į trečiojo asmens S. T. paaiškinimus, į tai, jog atskovė yra specifinis subjektas – kredito įstaiga, vertino, kad ieškovė pagrįstai pasitikėjo atsakove ir pasirašė jos pateiktus dokumentus, nesikreipdama papildomų konsultacijų į kitus specialistus. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas pagal CK 1.90 straipsnio nuostatas pripažinti ginčijamą vekselį negaliojančiu. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, kad atsakovė pirmiausia kreipėsi dėl išieškojimo pagal Vekselį ir tik po beveik metų kitam antstoliui pateikė teismo nutartį dėl priverstinio skolos išieškojimo iš ieškovės įkeisto nekilnojamojo turto, teismas, remdamasis CK, CPK nuostatomis bei kasacinio teismo praktika, nurodė, jog atsakovė visų pirma turėjo kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto nekilnojamojo turto, pateikti teismo nutartį dėl skolos išieškojimo, įkeistą turtą parduodant iš varžytynių, vykdyti pasirinktam antstoliui, o tuo atveju, jeigu pardavus įkeistą turtą gautų lėšų neužtektų visai skolai padengti, tos pačios teismo nutarties pagrindu antstolis turėtų tęsti skolos išieškojimą, šį nukreipiant į kitą ieškovei priklausantį turtą.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2013 m. liepos 25 d. nutartimi paliko Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą nepakeistą. Kolegija sprendė, kad ieškovė, išduodama vekselį atsakovės naudai, sukūrė visiškai kitą prievolę – prievolę pagal vekselį, kuri nėra susijusi su paskolos sutartimi, ir dėl to Vekselis negali būti vertinamas paskolos sutartimi prisiimtos prievolės užtikrinimo priemone. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė vekselį pasirašė dėl suklydimo ir šis pripažintinas esminiu. Kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad, esant paskolos užtikrinimui skolininko turto įkeitimu, pirmiausia skola išieškoma būtent iš šio turto, o jeigu lėšų suma, gauta iš varžytynių pardavus turtą, yra mažesnė už įsipareigojimų sumą, antstolis išieškojimą toliau gali vykdyti iš kito skolininko turto. Kolegijos vertinimu, atsakovės veiksmai, kai ji pirmiausia pateikė vykdyti vekselį, o tik vėliau kreipėsi dėl išieškojimo iš įkeisto turto ir vykdomąjį dokumentą pateikė kitam antstoliui, negali būti pripažįstami sąžiningais. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės veiksmus vykdymo procese, neperžengė ieškinio reikalavimų ribų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 16 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl vekselio kaip prievolių užtikrinimo priemonės. Kasatorė nurodo, kad teismai, pripažindami, jog ginčo vekselis yra negaliojantis, nes, teismų vertinimu, negali būti laikomas prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone, nepaisė CK 1.2 straipsnyje, 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sutarčių laisvės principo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismai netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. G. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-216/2007. Joje ne tik kad nenurodyta, kad prievolės įvykdymo užtikrinimas vekseliu yra negalimas, bet tiesiogiai nurodyta, kad tokius veiksmus civilinių teisinių santykių dalyviai gali atlikti. Teisės normose nėra nustatyta, kad, esant paskolos teisiniams santykiams, draudžiamas vekselio, kuriuo paskolos gavėjas įsipareigoja sumokėti paskolos sumą, išrašymas. Vienas iš civilinių teisinių santykių reglamentavimo principų – sutarties laisvės principas (CK 1.2, 6.156 straipsniai), be to, civilinėje teisėje galioja principas, kad leidžiama viskas, kas tiesiogiai nedraudžiama ir kas nepažeidžia bendrųjų teisės principų ir kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Šalių pasirašytos paskolos sutarties 2.18 punkte nustatyta, kad „siekiant užtikrinti įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymą ir supaprastinti paskolos išieškojimo procesą, paskolos gavėjas savo laisva valia, niekieno neverčiamas išdavė Unijai paprastąjį neprotestuotiną vekselį 10 000 eurų sumai. Paskolos gavėjui visiškai įvykdžius savo įsipareigojimus pagal šią sutartį, Unija grąžins paskolos gavėjui šį vekselį“. Kasatorės teigimu, šalių susitarimas dėl vekselio, palengvinančio paskolos grąžinimą, išrašymo nėra tiesiogiai draudžiamas teisės normų, nepažeidžia bendrųjų teisės principų ir atitinka abiejų šalių valią bei ketinimus, todėl ieškovės išrašytas vekselis neturėjo būti pripažintas negaliojančiu. Pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-216/2007; teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. G. G., bylos Nr. 3K-3-519/2008), šalims susitarus dėl vekselio, kaip tam tikros prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, šis vertybinis popierius atlieka papildomos skolos grąžinimo garantijos ir skolos išieškojimo palengvinimo funkcijas.

2. Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo. Kasatorė teigia, kad teismai, pripažindami ginčo vekselį negaliojančiu dėl ieškovės esminio suklydimo, netinkamai taikė CK 1.90 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-378/2005; teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas ir kt., bylos Nr. 3K-3-311/2008; 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009; kt.). Aplinkybės, kurias teismai pripažino ieškovės esminiu suklydimu (ieškovė suklydo manydama, jog skolos negrąžinimo atveju ši nebus išieškoma kartu ir pagal pagal vekselį, ir pagal pagal paskolos sutartį iš hipoteka įkeisto turto; ieškovė yra brandaus amžiaus, teisės žinių neturi, todėl negalėjo žinoti atsakovės ketinimų, o atsakovė vekselio sukeliamų padarinių ieškovei nepaaiškino), neatitinka nei CK 1.90 straipsnyje nurodytų, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotų sandorio pripažininimo negaliojančiais dėl suklydimo sąlygų. Ieškovės nurodytas įsitikinimas (jei toks iš tiesų buvo), kad skola nebus išieškoma iš karto pagal vekselį ir hipotekos lakštą, negali būti laikoma esminiu suklydimu, sudarančiu pagrindą pripažinti sandorį negaliojančiu, nes paskolos sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, jog ieškovė išduoda atsakovei paprastąjį neprotestuotiną vekselį, o jo tekstas, kuriame aiškiai nurodomas ieškovės įsipareigojimas besąlygiškai sumokėti 10 000 eurų pagal pareikalavimą, nepalieka jokių abejomnių dėl to, kokį sandorį sudaro ieškovė. Ieškovės nurodytas įsitikinimas (jei toks iš tiesų buvo), kad skola nebus išieškoma iš karto pagal vekselį ir hipotekos lakštą, negali būti laikoma esminiu suklydimu, sudarančiu pagrindą pripažinti sandorį negaliojančiu, nes po sandorio sudarymo atsiradusios aplinkybės nėra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo (turi būti suklysta dėl sandorio sudarymo metu egzistavusių, o ne dėl vėliau atsiradusių aplinkybių). Kasatorės nuomone, nėra svarbu, kokie ir kiek išieškojimo būdų bus panaudota prievolei įvykdyti, svarbiausia, kad nebūtų išieškota daugiau nei įsipareigota pagal prievolę. Ieškovės amžius, teisės žinių neturėjimas, tariamas sandoriu sukeliamų padarinių nežinojimas nėra pagrindas pripažinti Vekselį negaliojančiu, nes ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, yra medikė, jos amžius (ieškovė gimusi 1961 metais) negali būti laikomas tokiu, dėl kurio ji nesuprastų atliekamų veiksmų.

3. Dėl vekselio ir hipotekos santykio. Kasatorė nesutinka su teismų išvada, kad, esant išduotam vekseliui ir nekilnojamojo turto hipotekai, išieškojimas visų pirma turėjo būti nukreiptas į įkeistą nekilnojamąjį turtą. Remdamasi CK 4.192, 4.193 straipsniais kasatorė teigia, kad kreipimasis dėl skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto yra ne kreditoriaus pareiga, o teisė. Anot kasatorės, teisės normos neįpareigoja kreditoriaus pasinaudoti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto galimybe, jeigu kreditorius turi kitų skolos išieškojimo būdų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama kreditoriaus teisė pasirinkti, iš kurio iš solidariųjų skolininkų reikalauti skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011; kt.), todėl, kasatorės teigimu, turėtų būti pripažįstama ir kreditoriaus teisė pasirinkti vieną ar kitą skolos išieškojimo būdą, kai yra tik vienas skolininkas. Kasatorė nesutinka su teismų teiginiais apie jo nesąžiningumą; pažymi, kad visada pripažino, jog ieškovės išrašytas vekselis yra tik greitesnio skolos grąžinimo priemonė, nesiekė pasipelnyti ir nepasipelnė ieškovės sąskaita, ieškovei įvykdžius įsipareigojimus išieškojimas nei pagal hipotekos lakštą, nei pagal vekselį nebebuvo tęsiamas. Be to, vekselis buvo pateiktas vykdyti anksčiau nei hipotekos lakštas tam, kad ieškovė neprarastų įkeisto nekilnojamojo turto.

4. Dėl ieškinio ribų peržengimo. Kasatorė nurodo, kad teismai pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. V. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-137/2009). Ieškovė ieškinyje nurodė, kad Vekselis pripažintinas negaliojančiu ĮPVĮ 19 straipsnio, CK 1.90 straipsnio pagrindu, tačiau teisinis faktas, jog Vekselis laikytinas negaliojančiu dėl to, kad atsakovė pirmiausia nesikreipė dėl skolos išieškojimo iš hipoteka įkeistų nekilnojamųjų daiktų, nurodomas ne pačios ieškovės, o bylą nagrinėjusių teismų. Taigi, teismai suformulavo teisinį faktą, kuris nebuvo nurodomas ieškinyje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti, apskųstus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. B. v. G. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-216/2007, esančius išaiškinimus, nors paskolos teisiniams santykiams įforminti gali būti naudojamas vekselis, tačiau jis negali būti skolos pagal paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonė. Nagrinėjamu atveju vekseliu būtų galima įforminti paskolinių prievolių atsakovei įvykdymo užtikrinimą tik tuo atveju, jeigu įvyktų novacija, kurios pagrindu prievolės pagal paskolos sutartį būtų pakeistos į prievolių pagal vekselį vykdymą. Kadangi atsakovė išieškojimą vykdė tiek pagal vekselį, tiek pagal paskolos sutartį, nors pati pripažįsta, kad vekselis buvo išduotas prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymui užtikrinti, tai novacija neįvyko, o atsakovas siekė gauti dvigubą apmokėjimą. Dėl šios priežasties Vekselis buvo išduotas pažeidžiant jo, kaip vertybinio popieriaus, paskirtį ir prigimtį, todėl atsakovė negali būti laikoma sąžininga jo turėtoja. Ieškovė su atsakove yra visiškai atsiskaičiusi, todėl, patenkinus kasacinį skundą ir pripažinus, kad Vekselis yra galiojantis, susidarytų situacija, kai atsakovas galėtų reikalauti iš ieškovės atsiskaityti pagal Vekselį, t. y. įgytų teisę gauti dvigubą ieškovei suteiktos paskolos sumą. Teismų išvados, kad Vekselis negali būti prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, yra teisėtos ir pagrįstos.

2. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, kai yra nustatomos dvi sąlygos: konstatuotas suklydimo faktas ir nustatyta, kad suklydimas buvo esminis. Klausimas, suklydo asmuo ar ne, sandorio sudarymo aplinkybės ir konkrečios sandorio šalies elgesys yra faktinės aplinkybės. Dėl šios priežasties kasacinio skundo argumentas, kad teismai byloje esančias aplinkybes nepagrįstai pripažino esminiu suklydimu, nesudaro kasacijos pagrindo. Be to, nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareikštas ne dėl sandorio sudarymo metu atsiradusių faktų, o dėl vėliau atsiradusių aplinkybių, nes ieškovės suklydimas pasireiškė tuo, kad ji neketino sukurti atsakovo naudai naujos prievolės (prievolės pagal vekselį), o tik norėjo užtikrinti savo prievolių, kylančių iš jau egzistuojančios paskolos sutarties įvykdymo, užtikrinimą. Ieškovė, kaip vartotoja, ir atsakovė, kaip finansinių paslaugų institucija, yra nelygiavertės sandorio šalys, todėl atsakovei tenka didesnė atsakomybė ir pareiga elgtis sąžiningai bei užtikrinti, kad ieškovės teisės ir interesai nebūtų pažeidžiami.

3. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad jokios teisės normos neįpareigoja kreditoriaus pasinaudoti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto galimybe, jeigu kreditorius turi kitų skolos išieškojimo galimybių, nes kasacinio teismo praktikoje nurodyta, koks yra kreditoriaus teisės kreiptis į hipotekos teisėją su prašymu parduoti įkeistą daiktą iš viešųjų varžytynių bei teisės reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka, santykis ir eiliškumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. Z. S., bylos Nr. 3K-3-435/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank” v. R. K. ir kt., bylos Nr 3K-7-364/2010; kt.). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad jeigu prievolė yra užtikrinta įkeitimu (hipoteka), tai skolininkui neįvykdžius tokios prievolės kreditorius įgyja teisę savo reikalavimus patenkinti iš įkeisto turto ir tik tuo atveju, jeigu pardavus įkeistą turtą gautos sumos nepakanka kreditoriaus reikalavimams patenkinti, jis gali reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. Z. S., bylos Nr. 3K-3-435/2008). Faktą, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai, pripažino ji pati, atlygindama ieškovei nuostolius, patirtus dėl antstolės B. Palavinskienės išieškotų vykdymo išlaidų, atsiradusių atsakovei nepagrįstai pateikus vykdyti išieškojimą pagal Vekselį.

4. Kasacinio skundo argumentas dėl ieškinio ribų peržengimo yra nepagrįstas, nes skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nenurodyta, kad Vekselis laikytinas negaliojančiu dėl to, kad atsakovė pirmiausia nesikreipė dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Vadovaudamasi nurodytomis nuostatomis, teisėjų kolegija nagrinėja šią bylą tik pagal kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį apibrėžtas ribas, nes nenustatyta pagrindų šias peržengti.

Dėl vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2009 m. gruodžio 21 d. su atsakove sudarė paskolos sutartį, kuria ieškovei buvo suteikta 10 000 eurų vartojimo paskola. Suteiktos paskolos grąžinimas buvo užtikrintas ieškovei ir jos sutuoktiniui priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka, taip pat ieškovė išdavė 10 000 eurų vekselį. Šalių paskolos sutarties 2.18 punkte nustatyta, kad „siekiant užtikrinti įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymą ir supaprastinti paskolos išieškojimo procesą, paskolos gavėjas savo laisva valia, niekieno neverčiamas išdavė Unijai paprastąjį neprotestuotiną vekselį 10 000 eurų sumai. Paskolos gavėjui visiškai įvykdžius savo įsipareigojimus pagal šią sutartį, Unija grąžins paskolos gavėjui šį vekselį“. Ieškovės teigimu, pasirašydama vekselį, ji nesiekė sukurti naujos prievolės, o tik norėjo suteikti atsakovei užtikrinimą, kad tinkamai įvykdys savo prievolę pagal Sutartį.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad ieškovė, išduodama ginčijamą vekselį atsakovės naudai, sukūrė visiškai kitą prievolę, kuri nėra susijusi su paskolos sutartimi, dėl to šis vekselis negali būti vertinamas kaip paskolos sutartimi prisiimtos prievolės užtikrinimo priemonė. Kasatorė kasaciniame skunde nurodo, kad padarydami tokią išvadą teismai nepaisė CK 1.2 straipsnyje, 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sutarčių laisvės principo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. Tačiau kartu kasacinio teismo pažymima, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Skolininkas pagal vekselį, ginčydamas kreditoriaus reikalavimo teisę, gali reikšti prieštaravimus, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-311/2008, kt.).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti); taip pat gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, suteikdamas kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Vekselis, išduotas kaip prievolės užtikrinimo priemonė, netampa garantija ar laidavimu, jam netaikytinos CK šeštosios knygos penktojo skyriaus normos, tiek jo išdavimą, tiek jame nurodytos pinigų sumos išieškojimą reglamentuoja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas. Kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, kad sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Aplinkybė, kad kreditorius, gindamas dėl sandorio netinkamo vykdymo pažeistas teises, pareiškia reikalavimus skolininkui ir vekselių davėjams, kurie užtikrino skolininko prievolės tinkamą įvykdymą, per se nesudaro teisinio pagrindo vekselius pripažinti negaliojančiais, nes kreditorius, esant pažeistai teisei, turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų skolininkas ir (ar) jo prievolės įvykdymą užtikrinę kiti asmenys. Vis dėlto kreditoriaus reikalavimo teisė apribota, ir iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas. Kreditorius neturi teisės išsiieškoti tos pačios pinigų sumos dvigubai, t. y. ir pagal pirminį sandorį, ir pagal vekselį, atlikusį to sandorio užtikrinimo funkciją. Pažymėtina, kad įstatyme yra įtvirtintas privalomų vekselio rekvizitų sąrašas, tačiau nėra draudimo į vekselį įrašyti papildomus duomenis, todėl siekdamas apsaugoti savo teisėtus interesus vekselio davėjas gali jame nurodyti, kad vekselis skirtas kitai prievolei užtikrinti. Jeigu vekselio turėtojas piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu) ir taip pažeidžia vekselio davėjo teises, šis turi teisę pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka (ginčyti kreditoriaus reikalavimą teisme, reikšti ieškinį dėl kreditoriaus nepagrįsto parturtėjimo, kt.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-311/2008; 2013 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Ž. ir kt. v. AS „Parex banka“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-343/2013, 2014 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „Andova“ v. BAB bankas SNORAS, bylos Nr. 3K-3-14/2014; kt.). Vekselis, kaip prievolės užtikrinimo priemonė, yra pripažįstamas tiek civilinėje apyvartoje, tiek teismų praktikoje; vekselio naudojimas prievolėms užtikrinti neprieštarauja įstatymui, todėl iš vekselio santykių kilusios sąžiningų asmenų, ir kreditoriaus, ir skolininko, teisės turi būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „Andova“ v. BAB bankas SNORAS, bylos Nr. 3K-3-14/2014).

Šios bylos šalių paskolos sutarties sąlyga (susitarimas) dėl vekselio, užtikrinančio įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymą ir supaprastinančio paskolos išieškojimo procesą, išrašymo nėra tiesiogiai draudžiama teisės normų, nepažeidžia bendrųjų teisės principų ir kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų, atitinka sutartyje abiejų šalių išreikštą valią. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija nepagrįsta pripažįsta pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvadą, kad ginčijamas vekselis negali būti laikomas prievolės įvykdymo užtikrinimo priemone. Konstatuotina, kad nurodyta teismų išvada neatitinka materialiosios teisės normų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad vekselio išdavimas prievolei užtikrinti savaime nereiškia, jog įvyksta novacija, t. y. pradinė prievolė pasibaigia ir pakeičiama vekseliu. Teismų praktikoje suformuluoti teiginiai, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį, reiškia, kad kreditoriaus pasirinkimu jo reikalavimas gali būti patenkinamas ne pradinės prievolės, o vekselio pagrindu; nurodyti teismų praktikos teiginiai negali būti traktuojami kaip išaiškinimas, kad, išdavus vekselį, visais atvejais pasibaigia ir pakeičiama vekseliu juo užtikrinama prievolė. Ar išdavus vekselį įvyko novacija, spręstina pagal bendrąsias novacijos nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „Andova“ v. BAB bankas SNORAS, bylos Nr. 3K-3-14/2014). Remdamasi šia kasacinio teismo praktika teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad nagrinėjamu atveju vekseliu būtų galima įforminti paskolinių prievolių įvykdymo užtikrinimą tik tuo atveju, jeigu įvyktų,novacija, kurios pagrindu prievolės pagal paskolos sutartį būtų pakeistos į prievolių pagal vekselį vykdymą.

Ieškovės argumentai, kad ji su atsakove yra visiškai atsiskaičiusi, todėl, patenkinus kasacinį skundą ir pripažinus, kad Vekselis yra galiojantis, susidarytų situacija, kai atsakovas galėtų reikalauti iš ieškovės atsiskaityti pagal Vekselį, t. y. įgytų teisę gauti dvigubą ieškovei suteiktos paskolos sumą, vertintini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo

Ieškovė kreipdamasi į teismą nurodė, kad pasirašydama vekselį ji nesiekė sukurti naujos prievolės, o tik norėjo suteikti atsakovei užtikrinimą, jog tinkamai įvykdys savo prievolę pagal Sutartį. Ieškovės nuomone, pasirašydama Vekselį ji suklydo dėl tokio sandorio esmės ir pobūdžio, nes maniusi, jog neįvykdymo atveju skola nebus išieškoma ir pagal Sutartį, ir pagal Vekselį kartu, o tik pagal vieną dokumentą.

Kasatorė teigia, kad teismai, pripažindami ginčo vekselį negaliojančiu dėl ieškovės esminio suklydimo, netinkamai taikė CK 1.90 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens vidinės valios išraiškos rezultatas. Minėta, kad vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris. Dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. CK 1.90 straipsnyje nustatyta galimybė pripažinti sandorį negaliojančiu iš esmės suklydus. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, nerūpestingumo, neatidumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Teismai, spręsdami dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, privalo tirti ir vertinti CK 1.90 straipsnio taikymui nurodytų sąlygų visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009; kt.).

Nagrinėjamojoje byloje ieškovė pripažįsta, kad norėjo suteikti atsakovei užtikrinimą, jog tinkamai įvykdys savo prievolę pagal Sutartį. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės pagal kitą sutartį išdavimas yra galimas ir teisės aktams neprieštarauja. Taigi, darytina išvada, kad ieškovė suprato savo veiksmų ir sudaromo sandorio esmę ir jos suklydimui konstatuoti nėra pagrindo, nes ieškovės valia ir šios valios išraiška sutapo – ieškovė išdavė vekselį tinkamam prievolių įvykdymui užtikrinti. Tai, kad ieškovė galbūt ne visai tinkamai įvertino išieškojimo pagal vekselį procedūrą ir jos santykį su išieškojimu iš hipoteka įkeisto turto arba klaidingai įsivaizdavo sudaromo sandorio teisinius padarinius, nesuponuoja išvados, kad egzistavo esminis suklydimas dėl sandorio esmės.

Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai ieškovės suklydimą dėl Vekselio konstatavo nesant tam teisinio pagrindo. Byloje nenustatyta, kad atsakovė, pradėdama išieškojimą pagal vekselį ir iš hipoteka įkeisto turto, būtų reikalavusi didesnės sumos, negu jai priklausė pagal Sutartį, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovės teisės buvo neproporcingai suvaržytos, o ieškovė, pasirašydama vekselį, tokių padarinių negalėjo numatyti ir tai laikytina jos esminiu suklydimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad net jeigu atsakovė būtų elgusis nesąžiningai ir išsiieškojusi dvigubą sumą iš ieškovės tiek pagal vekselį, tiek iš hipoteka įkeisto turto, tai taip pat nesudarytų pagrindo pripažinti vekselį negaliojančiu dėl suklydimo, o tik būtų pagrindas spręsti dėl nepagrįsto atsakovės praturtėjimo. Pripažintinas pagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad teismai, pripažindami ginčo vekselį negaliojančiu dėl ieškovės esminio suklydimo, netinkamai taikė CK 1.90 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo praktikos.

Dėl ieškinio ribų peržengimo ir vekselio bei hipotekos santykio išieškojimo procese

Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad atsakovė visų pirma turėjo kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš ieškovei ir trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančio įkeisto nekilnojamojo turto, ir tik tuo atveju, jeigu pardavus įkeistą turtą gautų lėšų neužtektų visai ieškovės skolai padengti, būtų galima pradėti išieškojimą pagal vekselį. Kasatorė nurodo, kad teismai pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. V. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-137/2009), nes, anot kasatorės, teismai kaip ginčijamo vekselio pripažinimo negaliojančiu pagrindą nurodė aplinkybę, kuria ieškovė nesirėmė, kad atsakovė pirmiausia nesikreipė dėl skolos išieškojimo iš hipoteka įkeistų nekilnojamųjų daiktų. Kasatorė taip pat nesutinka su nurodyta teismų išvada teigdama, kad ji padaryta netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas. Kasatorės teigimu, kai prievolės įvykdymas užtikrintas skolininko nekilnojamojo turto hipoteka ir jos įvykdymui užtikrinti skolininkas taip pat yra išdavęs vekselį, teisės normos neįpareigoja kreditoriaus pirmiausia pasinaudoti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto galimybe, o tik po to - išieškojimo pagal vekselį galimybe, taigi kreditorius turi teisę pasirinkti, kuriuo iš nurodytų skolos išieškojimo būdų jis naudosis pirmiausia.

CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismo sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reguliuojančias tiek ieškovo nurodytas, tiek tas, kuriomis ieškovas, kiti proceso dalyviai nesiremia, teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Kirsnė“ v. UAB,,Medicinos bankas“, bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. V. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3k-3-137/2009; kt.). Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Tiriant ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus į nurodytas faktines aplinkybes, byloje nustatomi faktai, kurių teisinį vertinimą atlieka bylą nagrinėjantis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. S. J., bylos Nr. 3K-387/2008).

Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės iešinyje nurodytą jo pagrindą ir dalyką, taip pat apskųstų teismų procesinių sprendimų turinį, sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentą, jog teismai pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas bei šiuo aspektu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Iš ieškinio turinio matyti, kad jame ieškovė nurodė aplinkybę, jog atsakovė pirmiausia kreipėsi dėl išieškojimo pagal Vekselį, o vėliau dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto. Taigi, bylą nagrinėję teismai, tirdami ir vertindami šias ieškinyje nurodytas aplinkybes, neperžengė byloje pareikštų reikalavimų ribų. Iš apskųstų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad ginčijamas vekselis pripažintas negaliojančiu motyvuojant tuo, jog jis negali būti laikomas prievolės pagal paskolos sutartį užtikrinimo priemone, bei tuo, jog ieškovė ginčijamą vekselį išdavė iš esmės suklydusi. Teismai ginčijamą vekselį negaliojančiu pripažino CK 1.90 straipsnio, reglamentuojančio dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu, pagrindu. Įvertinus apskųstų teismų procesinų sprendimų turinį, negalima sutikti su kasatorės argumentu, kad teismai kaip ginčijamo vekselio pripažinimo negaliojančiu pagrindą nurodė aplinkybę, jog atsakovė pirmiausia nesikreipė dėl skolos išieškojimo iš hipoteka įkeistų nekilnojamųjų daiktų. Darytina išvada, kad taip teigdamas kasatorius netinkamai interpretuoja apskųstus teismų procesinius sprendimus. Aptariamu aspektu juose tik išdėstyti argumentai dėl priverstinio skolos išieškojimo tvarkos ir konstatuotas jos nesilaikymas, tačiau toks atitinkamos išieškojimo tvarkos nesilaikymas pačių teismų neįvardytas kaip ginčijamo vekselio pripažinimo negaliojančiu pagrindas.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais nurodoma, kad teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas padarydami išvadą, jog atsakovė visų pirma turėjo kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš ieškovei ir trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančio įkeisto nekilnojamojo turto, ir tik tuo atveju, jeigu pardavus įkeistą turtą gautų lėšų neužtektų visai ieškovės skolai padengti, būtų galima pradėti išieškojimą pagal vekselį. Šią bylą nagrinėję teismai, padarydami tokią išvadą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010, pateiktais išaiškinimais. Byloje, kurioje priimta nurodyta kasacinio teismo nutartis, buvo nagrinėjami kreditoriaus reikalavimai vykdyti pagrindinę prievolę, kai skolininkas jos įvykdymą buvo užtikrinęs hipoteka. Nurodytoje byloje nebuvo nagrinėta bei spręsta dėl vekselio ir hipotekos santykio išieškojimo procese tokiu, kaip šioje byloje atveju, kai skolininkas pagrindinės prievolės įvykdymą yra užtikrinęs hipoteka ir jos įvykdymui užtikrinti taip pat yra išdavęs vekselį. Šia prasme šios bylos ir bylos, kurioje buvo priimta pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis, faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai dėl pagrindinės prievolės vykdymo, kai skolininkas jos įvykdymą yra užtikrinęs vien tik hipoteka, nėra teismo precedentas nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje RUAB „Andova“ v. BAB bankas SNORAS, bylos Nr. 3K-3-14/2014, nagrinėjant skolininko reikalavimą pripažinti vekselį negaliojančiu, kai skolininkas buvo kreditoriui pateikęs kelis prievolės užtikrinimo būdus, o vekselis – vienas iš jų, yra išaiškinta, kad kai skolininkas kreditoriui pateikia kelis prievolės užtikrinimo būdus, o vekselis – vienas iš jų, kreditorius turi teisę pasirinkti, kokiu prievolės užtikrinimo būdu ar būdais naudotis siekiant patenkinti savo reikalavimus, o jo reikalavimai turi būti tenkinami tiek, kiek jais siekiama apginti pažeistas teises, nesudarant sąlygų kreditoriui neteisėtai praturtėti. Šiuo aspektu kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014 vertintina kaip teismo precedentas šioje byloje. Teisėjų kolegija, šios bylos faktinių aplinkybių kontekste įvertinusi CK, ĮPVĮ ir kitose materialiosios teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, jį taikydama pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgdama į teismo precedentą, konstatuoja, kad tokiu atveju, kai skolininko prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymas yra užtikrintas tiek nekilnojamojo daikto hipoteka, tiek ir vekseliu, kreditorius, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, turi teisę pasirinkti, kokiu būdu jis pirmiausia sieks savo reikalavimų patenkinimo, nes teisės normos jo neįpareigoja pirmiausia pasinaudoti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto galimybe ir nenustato nurodytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų įgyvendinimo eiliškumo. Pažymėtina, kad sutarties šalys, susitardamos, jog skolininkas pateiks kreditoriui kelis prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus, o vekselis – vienas iš jų, gali sutartyje nustatyti jų (užtikrimo būdų) tarpusavio satykį, realizavimo eiliškumą ir kt. Tokiu atveju sutarties šalys privalo laikytis sutarties nustatytų taisyklių, joms taip pat privalomoa imperatyvios teisės normos. Jeigu sutartyje tai nenustatyta, prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų taikymo klausimai spręstini pagal kiekvieną iš jų reglamentuojančiose materialiosios teisės normose nustatytą teisinį reguliavimą, pagrindinės ir papildomos prievolės santykio principus. Konstatuotina ir tai, kad šioje byloje nustatyta aplinkybė, jog kasatorė pirmiausia kreipėsi dėl išieškojimo pagal vekselį, o vėliau dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto, neteikia pagrindo pripažinti kasatorės nesąžiningumo.

Konstatuotas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas ir nukrypimas nuo kasacinio teismo praktikos yra pagrindas naikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).). Teisėjų kolegija, remdamasi ginčui iš esmės išspręsti reikšmingomis teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis) bei įvertinusi teismų padarytus pažeidimus, sprendžia, kad padarytus pažeidimus galima pašalinti neperduodant bylos nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Dėl to, panaikinus apskųstus teismų sprendimą ir nutartį, kuriais ieškinys yra patenkintas, priimtinas naujas sprendimas ir ieškinys atmestinas.

Naikinant apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį taip pat naikintina ir šio teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis dėl rašymo apsirikimo ištaisymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Priimant naują sprendimą, pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Kadangi ieškinys atmetamas, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Kadangi sprendimas priimamas kasatorės naudai, iš ieškovės jai priteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas 1036 Lt žyminis mokestis ir už kasacinį skundus sumokėtas 1036 Lt žyminis mokestis. Kasatorė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už kasacinio skundo parengimą sumokėjo 2420 Lt. Ši suma neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.12 punktuose nustatyto maksimalaus užmokesčio už kasacinį skundą dydžio, todėl, priimant sprendimą kasatorės naudai, priteistina iš ieškovės kasatorės naudai. Iš viso kasatorės naudai iš ieškovės priteistina 4492 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pagal CPK 96 straipsnio, reglamentuojančio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei, 2 dalį, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas.

Šioje byloje pirmosios instancijos teisme patirta 18 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o kasaciniame teisme – 21,73 Lt tokių išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinant kasacinį skundą ir ieškinį atmetant šios bylinėjimosi išlaidos, iš viso 39,73 Lt, valstybės naudai priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. ir 2013 m. liepos 26 d. nutartis. Priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės S. T. (duomenys neskelbtini) 4492 (keturis tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt du) Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovės Kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ (į. k. 300087289) naudai.

Priteisti iš ieškovės S. T. (duomenys neskelbtini) 39,73 Lt (trisdešimt devynis litus 73 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Dalia Vasarienė