Dėl draudimo išmokos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-205/2014

Proceso Nr. 2-58-3-00554-2009-3

Procesinio sprendimo kategorija 73.2.8 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Būsto paskolų draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo; trečiasis asmuo – K. J..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB DNB bankas (ankstesnis pavadinimas – AB DnB Nord bankas, toliau – ir Bankas) prašė teismo jam iš atsakovo UAB „Būsto paskolų draudimas“ (toliau – ir Draudikas) priteisti 38 468,34 euro (132 823,48 Lt) draudimo išmoką ir 6 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas savo prašymą motyvavo, nurodęs, kad 2007 m. vasario 1 d. jis ir trečiasis asmuo K. B. (šiuo metu jos pavardė – J., toliau – Kredito gavėja, Draudėja) sudarė kreditavimo sutartį butui Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), pirkti. Trečiajam asmeniui taip pat buvo suteikta 662,15 euro UAB „Būsto paskolų draudimas“ draudimo įmokai sumokėti. Prievolių pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti 2007 m. vasario 2 d. trečiasis asmuo įregistravo hipotekos lakštą, kuriuo ieškovo naudai įkeitė kredito sutartyje nurodytą butą. 2007 m. vasario 8 d. Draudikas ir Kredito gavėja sudarė būsto paskolų draudimo sutartį, pagal kurią draudimo objektas – draudėjo prievolė naudos gavėjui grąžinti būsto kreditą, sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais, tvarka, naudos gavėjas – AB DnB NORD bankas, draudimo suma – 100 proc. negrąžinto būsto kredito ir būsto kreditavimo sutartyje nustatyto dydžio banko negautų palūkanų už du mėnesius. 2007 m. vasario 8 d. atsakovui buvo sumokėta 2268,27 Lt draudimo įmoka, o tą pačią dieną trečiasis asmuo sumokėjo buto pardavėjai A. S. 133 700 Lt už Butą.

Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 5 d. pranešimu ieškovas buvo informuotas, kad, įsiteisėjus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimui, nuspręsta panaikinti ir išregistruoti Buto hipoteką. Ieškovas kreipėsi į K. B., reikalaudamas per trisdešimt dienų įkeisti ieškovo naudai kitą priimtiną nekilnojamąjį turtą arba visiškai įvykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Trečiajam asmeniui neįvykdžius įpareigojimų, 2010 m. birželio 28 d. raštu ieškovas jį informavo, kad kredito sutartis laikoma nutraukta. Trečiajam asmeniui po kredito sutarties nutraukimo negrąžinus (nesumokėjus) kredito, palūkanų bei netesybų, 2010 m. liepos 14 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau šis pareikalavo, kad ieškovas įkeistų kitą nekilnojamąjį turtą. Draudikas 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu įvykį pripažino nedraudžiamuoju, motyvuodamas UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004 (toliau – ir Taisyklės) 8.3 punktu, kuriame nustatyta, jog draudėjo ar kito asmens, užtikrinančio draudėjo prievolę bankui pagal būsto kreditavimo sutartį, nekilnojamasis turtas nebuvo įkeistas pagal reikalavimus, nustatytus šių Taisyklių 31–35 punktuose. Ieškovo nuomone, Taisyklių 31 punkto reikalavimas iki būsto kredito išmokėjimo trečiajam asmeniui įkeisti Banko naudai įsigytą butą buvo įvykdyti, todėl šis ir 32–35 punktai negali būti pagrindu atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 132 823,48 Lt draudimo išmoką, 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad atsakovas nepagrįstai šalių sudarytos Būsto paskolų draudimo sutarties pagrindu atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovui, pripažindamas įvykį nedraudžiamuoju pagal Taisyklių 8.3 punktą. Tokią išvadą teismas padarė nustatęs, kad nagrinėjamu atveju reikšmingas Taisyklių 31 punktas, kuriame nustatyta, jog iki būsto kredito ar jo dalies išmokėjimo draudėjas privalo įstatymų nustatyta tvarka įkeisti bankui už būsto kredito lėšas įsigytą viešame registre įregistruotą nekilnojamąją turtą. Teismas nustatė, kad kredito draudėjas trečiasis asmuo butą įkeitė bankui 2007 m. vasario 2 d., kredito sumą ieškovas trečiajam asmeniui išmokėjo 2007 m. vasario 8 d., todėl sutiko su ieškovu, kad jis Taisyklių 31 punkto reikalavimus įvykdė visa apimtimi, nes iki būsto kredito išmokėjimo trečiasis asmuo buvo įkeitęs banko naudai įsigytą butą, todėl atsakovas Taisyklių 31 punkto pagrindu negalėjo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovui. Tai, kad 2010 m. kovo 5 d. įsiteisėjus Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimui, kurio pagrindu buvo panaikinta bankui įkeisto turto – Buto hipoteka, nesudaro pagrindo atsakovui šį įvykį pripažinti nedraudžiamuoju ir atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovui. Taisyklėse nustatytų nedraudžiamųjų įvykių sąrašas yra baigtinis, jis negali būti aiškinamas plečiamai. Šios Taisyklės yra parengtos atsakovo, todėl visi neaiškumai turi būti aiškinami prisijungusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Tai, kad teismo sprendimo pagrindu išregistravus Buto hipoteką, būsto kredito gavėja (draudėja) K. B. neužtikrino savo įsipareigojimų įvykdymo pagal kredito sutartį kitomis priemonėmis, t. y. neįkeitė kitų, ne už būsto kredito lėšas įsigyto nekilnojamojo turto ir (ar) kito turto iki būsto kredito sutartyje nurodyto prievolės įvykdymo termino, nėra reikšminga, nes šalių kredito sutartis tuo metu jau buvo nutraukta, o atsakovo 2010 m. spalio 1 d. rašte nurodytas reikalavimas ieškovui, norint gauti draudimo išmoką, pačiam įkeisti nekilnojamąjį ir (ar) kitą turtą pagal Taisyklių nustatytus reikalavimus, yra nepagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškinį bei priteisė atsakovui iš ieškovo 3656 Lt žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs ir turi res judicata galią, be kitų reikalavimų tenkinimo, ab initio buvo pripažinta negaliojančia A. S. ir K. B. sudaryta 2007 m. sausio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria buvo parduotas Butas bei taikyta restitucija, grąžinant V. P. nuosavybėn Butą, o K. B. iš A. S. priteisiant 150 000 Lt, kartu buvo panaikinta šiam Buto hipoteka motyvuojant tuo, kad ginčo butas negali būti K. B. įsipareigojimų hipotekos kreditoriui užtikrinimo objektas. Tai reiškia, kad K. B. teisine prasme negalėjo 2007 m. vasario 2 d. sudaryti hipotekos sandorio su Banku ir įkeisti Buto savo sutartiniams įsipareigojimams pagal 2007 m. vasario 1 d. kreditavimo sutartį Bankui užtikrinti, nes turto įkeitimo momentu ji nebuvo jo savininkė. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė paneigia pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad buvo įvykdyta Taisyklių 31 punkte nustatyta sąlyga draudėjui iki būsto kredito ar jo dalies išmokėjimo įstatymų nustatyta tvarka įkeisti bankui už būsto kredito lėšas įsigytą viešame registre įregistruotą nekilnojamąjį turtą, nes toks įkeitimas nebuvo teisiškai įmanomas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į Banko ir Draudiko 2005 m. birželio 17 d. sudarytą bendradarbiavimo sutartį (toliau – ir Bendradarbiavimo sutartis), kurios pagrindu ieškovas suteikė būsto kreditą kredito gavėjui, o draudikas – įsipareigojo drausti būsto kreditą vadovaudamasis Taisyklėmis, į tai, kad viena esminių sąlygų tiek bendradarbiavimo sutartyje, tiek Taisyklėse yra ta, jog turtas būtų įkeistas ir tuo pačiu būtų užtikrintas banko eilės pirmumas prieš kitą hipotekos kreditorių, o tai patvirtina šalių susitarimą užtikrinti prievolių įvykdymą, galiosiantį visą draudimo sutarties galiojimo terminą.

Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad Bankas nepakankamai vykdė pareigą elgtis sąžiningai ir bendradarbiauti su Draudiku – žinodamas apie teisme nagrinėjamą civilinę bylą dėl 2007 m. sausio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir hipotekos šiam turtui panaikinimo ir dalyvaudamas šioje byloje kaip atsakovas, tačiau nei apie šį faktą, nei apie priimtą teismo sprendimą neinformuodamas Draudiko. Atsižvelgiant į šalių sudarytą Bendradarbiavimo sutartį ir ieškovo vykdomą kreditavimo veiklą, jis suvokė turto įkeitimo fakto svarbą. Bankas, nutraukdamas kreditavimo sutartį su trečiuoju asmeniu, vadovavosi kreditavimo sutarties bendrosios dalies 46.7 punktu, nustatančiu sutarties nutraukimo galimybę tuo atveju, jeigu bent vienas sandoris dėl užtikrinimo priemonių pripažįstamas negaliojančiu. Tokiais veiksmais Bankas patvirtino, kad suvokia, jog įvykęs įvykis neatitinka draudžiamojo įvykio sąvokos, apibrėžtos Taisyklių 6 punkte ir kad sutarties neįvykdymo rizika tenka jam pačiam.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovas kasaciniu skundu prašo: panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą; atgręžti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. sprendimo įvykdymą įpareigojant atsakovą sumokėti ieškovui 3656 Lt žyminio mokesčio; priteisti ieškovui iš atsakovo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nekilnojamojo turto įkeitimo laikas konkretizuojamas Taisyklių 31 punkte: „Iki būsto kredito ar jo dalies išmokėjimo draudėjas privalo įstatymų nustatyta tvarka įkeisti bankui už būsto kredito lėšas įsigytą viešame registre įregistruotą nekilnojamąjį turtą“, t. y. įkeitimo sandoris turi būti sudarytas iki išmokant kredito sumą kredito gavėjui. Išvada, kad nedraudžiamuoju įvykiu, nurodytu Taisyklių 8.3 punkte, laikytinas atvejis, kai iki būsto kredito išmokėjimo draudėjas nebuvo įkeitęs už kredito lėšas įsigyjamo būsto. Trečiasis asmuo 2007 m. vasario 2 d., t. y. iki būsto kredito išmokėjimo, įkeitė butą kasatoriaus naudai, todėl Taisyklių 31 punkto reikalavimas buvo įvykdytas. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas neteisėtai Taisyklių 8.3 ir 31–34 punktų sąlygas aiškino plečiamai, padarydamas išvadą, kad hipotekos galiojimas privalomas visą draudimo sutarties galiojimo laikotarpį. Toks nedraudžiamasis įvykis Taisyklėse nenurodytas. Atsakovas yra verslininkas, savo veiklos profesionalas, privalėjęs parengti Taisykles taip, kad jose nurodytų nedraudžiamųjų įvykių sąlygos būtų aiškios, suprantamos, nedviprasmiškos, kiek įmanoma konkretesnės. Atsakovui tenka neigiami hipotekos sandorio pasibaigimo teisiniai padariniai, kilę dėl to, kad hipoteka išregistruota ne dėl atsakovo ir (ar) ieškovo kaltės, nes atsakovas rengė Taisykles ir jose nenurodė atitinkamo nedraudžiamojo įvykio. Bendradarbiavimo sutartimi, kuri laikytina organizacine sutartimi, nebuvo pakeistos draudimo sutarties sąlygos ir nedraudžiamųjų įvykių sąrašas ar taikytos kokios nors išlygos. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo sutartyje turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vilsotos metalas“ v. „Coface Austria Kreditversicherung“ AG, bylos Nr. 3K-3-316/2013)

2. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad teismine tvarka (ab initio) panaikinus hipotekos sandorį laikoma, jog hipotekos sandoris apskritai nebuvo sudarytas, t. y. kad trečiasis asmuo nebuvo įkeitęs būsto kreditoriaus naudai Taisyklių 31 punkte nustatyta tvarka. Kasatoriaus įsitikinimu, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neteisinga, nes 2007 m. vasario 2 d. hipotekos sandoris egzistavo, tačiau po trejų metų pasibaigė įsiteisėjus teismo sprendimui dėl hipotekos sandorio panaikinimo, t. y. hipotekos sandoris buvo panaikintas ne nuo jo sudarymo dienos (ab initio), o nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš kasatoriaus išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Pagal Taisyklių 8.3 punkto prasmę draudiko tikslas – nustatyti, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikomas įvykis, kai tinkamas būsto kreditavimo sutarties įvykdymas nėra užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka pagal Taisyklių 31–35 punktuose nustatytus reikalavimus visą draudimo sutarties galiojimo terminą. Šis reikalavimas buvo įgyvendintas tik iki Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimo įsiteisėjimo. Šiuo teismo sprendimu pripažinus negaliojančiais 2007 m. sausio 24 d. pirkimo–pardavimo ir 2007 m. vasario 2 d. hipotekos sandorius, įkeitimas de jure nebuvo atliktas.

2. Kasatorius, sudarydamas būsto kreditavimo sutartį ir ją vykdydamas, veikė savo rizika ir privalėjo užtikrinti, kad skolinimas būtų saugus, kad būtų galima laiku pastebėti iš sudaromų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai ją įvertinti bei sumažinti, nuolat ją stebėti bei valdyti, todėl turi prisiimti su tuo susijusią atsakomybę. Atsakovas draudimo sutartimi neprisiėmė kasatoriaus verslo rizikos pagal jo su trečiuoju asmeniu sudarytą būsto kreditavimo sutartį apskritai, bet įsipareigojo išmokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu įvyksta draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis, kaip jis nurodytas Taisyklių 6–7 punktuose, t.y. būsto kredito gavėjas nevykdo prievolės grąžinti bankui būsto kreditą ir (ar) sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. Ieškovo ir trečiojo asmens kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindai nesusiję su trečiojo asmens vėlavimu vykdyti prievolę.

3. Bendradarbiavimo sutarties 15 punkte nustatyta Banko pareiga per 10 dienų, gavus informaciją apie įvykius, susijusius su draudimo rizikos padidėjimu, informuoti Draudiką. Ieškovas pažeidė šį reikalavimą, šalių bendradarbiavimo pareigą ir sąžiningumo principą. Tai suponuoja išvadą, kad Bankas žinojo ar turėjo žinoti, kad nagrinėjamas įvykis, nesant hipotekos sandorio, bus pripažintas nedraudžiamuoju, todėl tokiais savo veiksmais ir neveikimu prisiėmė visą su draudimo išmokos nemokėjimu susijusią riziką.

4. Pagal Bendradarbiavimo sutarties 27.2 punktą Draudikas turi teisę išieškoti iš Banko išmokėtą draudimo išmoką tuo atveju, kai Bankas, gavęs draudimo išmoką, neperleidžia bendrovei visų reikalavimo teisių į nekilnojamąjį turtą, įkeistą pagal būsto kreditavimo sutartį, ir kitų papildomų teisių kartu su visomis reikalavimus užtikrinančiomis priemonėmis. Tai reiškia, kad atsakovas, išmokėjęs ieškovui jo reikalaujamą draudimo išmoką, įgytų teisę ją išieškoti iš ieškovo.

5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, susijusios su būsto kredito draudimo teisiniais santykiais, nėra, todėl nėra pagrindo šioje byloje remtis kasatoriaus nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota nagrinėjant bylas, kuriose nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nedraudžiamojo įvykio sąvokos aiškinimo būsto paskolos draudimo sutartyje

Pagal byloje analizuojamos būsto paskolos draudimo sutarties pagrindu išduotą polisą draudimo objektas – draudėjo prievolė naudos gavėjui grąžinti būsto kreditą, sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Bankas teisėtai nutraukė su kreditavimo sutartį jos bendrosios dalies 46.7 punkte nustatytu pagrindu – bent vieną sandorį dėl užtikrinimo priemonių pripažinus negaliojančiu. Nutraukus sutartį, Bankas paragino skolininkę vykdyti sutartinę prievolę, t. y. pateikti kitą užtikrinimo priemonę arba grąžinti visą kreditą. Skolininkei neįvykdžius šios prievolės, sudarančios draudimo objektą, Bankas pareikalavo, kad Draudikas išmokėtų draudimo išmoką. Draudikui atsisakius ją mokėti motyvuojant, kad įvykis nedraudžiamasis, dėl to kilo šalių ginčas, kuris yra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

Draudimo taisyklėse nustatytas nedraudžiamųjų įvykių sąrašas. Taisyklių 8.3 punkte nustatyta, kad draudėjo ar kito asmens, užtikrinančio draudėjo prievolę bankui pagal būsto kreditavimo sutartį, nekilnojamasis turtas nebuvo įkeistas pagal reikalavimus, nustatytus šių Taisyklių 31–35 punktuose. Aiškinat būsto paskolos draudimo, t. y. specifinės rūšies draudimo, sutarties turinio prasmę, atsižvelgtina į būsto paskolų draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, taip pat, taikant teleologinį metodą – į jų travaux préparatoires (teisės aktų parengiamųjų dokumentų) nuostatas, atskleidžiančias šių teisės priėmimą inicijavusių institucijų ketinimus, būsto paskolos draudimo atsiradimo Lietuvoje priežastis, prielaidas ir tikslus, lėmusius būsto draudimo veikimo modelį.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. posėdžio protokolu Nr. 41 buvo pritarta Būsto įgijimo (nuomos) koncepcijos metmenims (toliau – Metmenys), kuriuose konstatuota, kad: apsirūpinimas būstu – aktuali socialinė ir ekonominė problema (Metmenų 1.1 poskyris); palyginus būsto kainą su pajamomis, akivaizdu, kad daugeliui šeimų nuosavą būstą įsigyti sunku; daugelis šeimų dėl mažų pajamų negali imti net lengvatinių paskolų būstui įsigyti; metinė palūkanų už komercines paskolas norma gana didelė, taigi šios sąlygos daugeliui Lietuvos šeimų nepriimtinos (Metmenų 1.2 poskyris); Lietuvos komerciniai bankai ir kitos kredito įstaigos ne itin domisi būsto paskolų rinka ir laiko šias paskolas rizikingomis dėl nestabilios ekonomikos ir sudėtingų įkeisto nekilnojamojo turto likvidumo sąlygų; vienas iš būdų sumažinti bankų riziką – būsto paskolų draudimas. Būtent šis būdas ir pasirinktas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 739 „Dėl Būsto paskolų draudimo bendrovės“); UAB „Būsto paskolų draudimas“ veikla turėtų paskatinti bankus didinti būsto paskolų pasiūlą palankesnėmis jų teikimo sąlygomis: ilgesnio termino (iki 20–25 metų) ir už mažesnes palūkanas; vienas iš svarbesnių šios bendrovės uždavinių – apdrausti būsto paskolas su mažesniu už bankų nustatytąjį pradiniu įnašu; pradinis įnašas galėtų būti sumažintas nuo 30 iki 5 proc.; atitinkamos garantijos bankams dėl mažesnio pradinio įnašo turėtų būti teikiamos per būsto paskolų draudimą; tokia priemonė padidintų šeimų ir ypač jaunų galimybę gauti paskolą (Metmenų 2.1.1 poskyris). Taigi Būsto įgijimo (nuomos) koncepcija pagrįsta tuo, kad valstybė, remdama būsto sektorių, skatina finansų rinką ir investicijas į būsto sritį, tam panaudodama mokesčių, paskolų draudimo instrumentus, kt. (Metmenų 2 skyrius), taip pašalindama būsto paskolų rizikingumą dėl nestabilios ekonomikos galimų jos gavėjų mokumo problemų ir įkeisto nekilnojamojo turto likvidumo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 739 „Dėl Būsto paskolų draudimo bendrovės“ 2.1.1 punkto redakcijoje, galiojusioje ginčo draudimo sutarties sudarymo metu, nustatyta, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ draudžia su ja bendradarbiavimo sutartis pasirašiusių Lietuvos Respublikoje nustatytąja tvarka įregistruotų bankų ar kitų kredito įstaigų kreditus, skirtus būstui pirkti, statyti, rekonstruoti, remontuoti ar žemės sklypui pirkti ir būstui statyti.

Taigi Koncepcijoje nustatyti tikslai padidinti būsto paskolų prieinamumą buvo pasiekti pašalinus kliūtis šiems tikslams – teisės aktais ir jų pagrindu sudarytomis bendradarbiavimo sutartimis su bankais sukūrus būsto paskolos prieinamumą padidinusią sistemą, kuri sudarė galimybes gyventojams, gaunantiems reguliarias pajamas, bet negalintiems sukaupti ar neturintiems pradinio įnašo bankui, įsigyti būstą su mažesniu pradiniu įnašu ar be jo. Ši sistema veikia tokiu principu: 1) apdraudžiant būsto paskolą, užtikrinama, kad kredito gavėjui jos negrąžinat, draudikas visiškai padengs skolą; 2) draudikui, sumokėjusiam draudimo išmoką garantuota reali subrogacijos teisės įgyvendinimo galimybė, nes bankai, gavę draudimo išmoką, privalo perleisti draudikui už paskolą įgyto būsto hipotekos teises (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis, Taisyklių 64 punktas). Nesant bent vieno iš nurodytų būsto paskolų draudimo sistemos elementų šis draudimas negali funkcionuoti, taigi draudimo išmoka bankui gali būti išmokama tik tuo atveju, jei bankas po to perleis draudikui teises į būsto hipoteką. Atsižvelgiant į didelę būsto įkeitimo teisės reikšmę būsto paskolos draudimo sistemos funkcionavimui Bendradarbiavimo sutarties 15.1 punkte nustatyta, kad Bankas, gavęs informaciją apie įvykius, susijusius su draudimo rizikos padidėjimu, per 10 darbo dienų privalo informuoti Draudiką, jei yra pareikštos pretenzijos į Bankui įkeistą būstą kredito gavėjo ar kito asmens turtą ar kitaip yra suvaržomos galimybės disponuoti įkeistu turtu. Ši Bendradarbiavimo sutarties nuostata Draudikui itin reikšminga, nes sudaro galimybę laiku spręsti dėl galimybės toliau tęsti draudimo sutartinius santykius – pagal CK 6.1010 straipsnio 1–3 dalis draudikas turi teisę nutraukti draudimo sutartį iš esmės pasikeitus joje numatytoms aplinkybėms, kai dėl jų padidėja ar gali padidėti draudimo rizika, jei draudėjas, sužinojęs apie pasikeitimus, draudikui tuoj pat apie juos nepraneša.

Draudikas visuomet prisiima santykinę draudimo riziką, tačiau negali prisiimti nekontroliuojamos rizikos. Atsižvelgdamas į prisiimamą draudimo riziką, draudikas ne tik nustato draudimo įmokos dydį, bet ir gali nustatyti papildomas sąlygas, mažinančias draudimo riziką, užtikrinančias galinčių kilti nuostolių vėlesnį atlyginimą subrogacijos teisės pagrindu. Draudikas turi teisę draudimo taisyklėse nustatyti prisiimamos draudimo rizikos apimtį, eliminuodamas įsipareigojimą kompensuoti tokius draudėjo ar naudos gavėjo nuostolius, kurių atsiradimo rizikos draudikas sudaroma draudimo sutartimi neprisiima. Vienas iš rizikos mažinimo būdų – nedraudžiamųjų įvykių nurodymas draudimo taisyklėse. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai draudimo rizika įvyksta, tačiau šalys yra susitarusios, kad šis įvykis dėl konkrečių aplinkybių nelemia draudiko pareigos išmokėti išmoką. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio.

Esminė būsto įkeitimo teisės reikšmė prievolei mokėti draudimo išmoką išreikšta Taisyklių 8.3 punkte, paaiškėjusį faktą, kad būstas nebuvo įkeistas, įvardijant nedraudžiamuoju įvykiu, taip apribojant draudiko prisiimamą riziką. Aiškinant šią Taisyklių nuostatą, pažymėtina, kad būsto paskolos draudimo santykiams reikšmingas ne bet koks būsto įkeitimo faktas, o teisėtas įkeitimas. Tik teisėtas įkeitimas sukelia hipoteką reglamentuojančiose teisės normose nustatytus teisinius padarinius, kurie gali būti juridinę reikšmę turintys faktai kituose teisiniuose santykiuose. Neteisėtai įkeitus bankui būstą, tokio veiksmo teisinių padarinių neatsiranda. Dėl to nėra pagrindo remtis teismo sprendimu pripažinto negaliojančiu įkeitimo sandorio sudarymo faktu kaip tinkamu draudimo sutarties sąlygų vykdymu.

Ieškovas teigia, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendimu hipotekos sandoris buvo panaikintas ne nuo jo sudarymo dienos (ab initio), o nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.95 straipsnį pripažintas negaliojančiu sandoris negalioja ab initio. Nurodytu teismo sprendimu Draudėjos Buto įgijimo sandoris pripažintas niekiniu. Niekinio sandorio pagrindu, t. y. neteisėtai valdomo turto įkeitimas prieštarauja viešajai tvarkai, gerai moralei, normoms dėl teisės disponuoti daiktu, todėl toks sandoris ex officio pripažįstamas niekiniu ir negalioja ab initio. Dėl to atsakovas pagrįstai daro išvadą, kad išdėstytų teisės normų prasme Butas nebuvo įkeistas ir Taisyklių 31 punktas neįvykdytas.

Pažymėtina, kad kredito ir hipotekos sandorius savo rizika sudarė Bankas. Būtent Bankas turėjo pirminį interesą sudaryti vėliau negaliojančia pripažintą įkeitimo sutartį. Šalys, prieš sudarydamos kredito ir įkeitimo sandorius, tarėsi dėl prielaidų juos sudaryti, konkrečių sąlygų, pateikė užtikrinimus, kad sutartyse nurodyti faktai atitinka tikrovę, prisiėmė tarpusavio įsipareigojimus, t. y. ikisutartiniai ir sutartiniai Banko ir kredito gavėjos teisiniai santykiai vėliau negaliojančiu pripažinto įkeitimo sandorio pagrindu buvo ne su draudiku, o su Banku, todėl tokio sandorio negaliojimo padariniai visų pirma tenka jo šalims. Būtent Bankas, saugodamas savo privatų interesą nepatirti nuostolių, kartu – viešąjį interesą – užtikrinti finansų sistemos stabilumą, privalo imtis priemonių užtikrinti, kad pinigai būtų skolinami saugiai, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo sandoriai būtų efektyvūs, teisėti, užkirsti kelią atsirasti pagrindui pripažinti juos negaliojančiais. Dėl to būtent Bankui tenka rizika patirti nuostolius tuo atveju, jei paaiškės, kad hipotekos sandoris negalioja ir neatlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės funkcijos.

Minėta, kad UAB „Būsto paskolų draudimas“ teikia socialiai reikšmingas būsto paskolų draudimo paslaugas, kurių tikslas – didinti būsto prieinamumą ir skolininkų nemokumo padarinių švelninimą, įskaitant bankams kylančius padarinius, jei yra visos draudimo apsaugai veikti būtinos sąlygos. Šis draudimas negali apsaugoti bankų nuo visų galimų rizikų teikiant būsto kreditus, taip pat ir susijusių su sudarytų sandorių negaliojimo padariniais. UAB „Būsto kreditų draudimas“ nedalyvauja bankams sprendžiant, ar finansuoti konkretaus būsto įsigijimo sandorį, ar paskolos gavėjo pasirinktas būstas bus tinkama prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonė. Draudikas nusprendžia sudaryti konkrečią būsto paskolos draudimo sutartį, jei yra tam būtinos prielaidos. Viena jų – būsto paskolą teikiantis bankas tarpininkauja, kad būsto kreditas būtų draudžiamas, ir pateikia draudikui reikiamus dokumentus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1162 patvirtinto Valstybės remiamų būsto kreditų teikimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi ginčo draudimo sutarties sudarymo metu) 22 punktas). Kadangi UAB „Būsto kreditų draudimas“ pats nekontroliuoja įkeitimo sandorio sudarymo, jis kaip pagrindu konstatuoti esant pirmiau nurodytą prielaidą sudaryti būsto draudimo sutartį remiasi nurodytame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime nustatyta tvarka pateiktais dokumentais, patvirtinančiais būsto hipotekos sandorio sudarymą ir viešo registro duomenų apie turto įkeitimą teisingumo ir išsamumo prezumpcija (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Jei paaiškėja, kad būsto hipotekos sandoris yra niekinis ir nesukėlė padarinių, kuriuos jis pagal Taisyklių nuostatas turėjo sukelti, t. y. faktiškai neužtikrino prievolės įvykdymo, tai reiškia, kad dėl Banko sudaryto ydingo hipotekos sandorio sukurta tik prielaidų Draudikui sudaryti draudimo sutartį regimybė, bet dėl to, kad niekinis sandoris nesukėlė padarinių, iš tikrųjų šios prielaidos nebuvo.

Bankas yra verslininkas, savo veiklos profesionalas, žinantis didelę būsto įkeitimo reikšmę konkrečios draudimo sutarties galiojimui ir būsto paskolos draudimo santykiams apskritai, todėl jis nepagrįstai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad būsto paskolos draudimo santykiuose yra reikšmingas ne tik būsto įkeitimo faktas draudimo sutarties sudarymo momentu, bet ir privalomas hipotekos galiojimas visą draudimo sutarties galiojimo laikotarpį. Minėta, kad būsto paskolų draudimui funkcionuoti ypač svarbu, kad draudikas visą draudimo sutarties galiojimo laikotarpį turėtų subrogacijos teisės galimybę, užtikrinamą bankui įkeisto būsto hipoteka. Draudikas, gavęs viešojo registro duomenis, patvirtinančius, kad Butas prieš sudarant draudimo sutartį yra įkeistas, vadovaudamasis viešo registro duomenų apie turto įkeitimą teisingumo ir išsamumo prezumpcija, taip pat su Banku ir draudėju sudarytų sutarčių nuostatomis, turi teisėtą lūkestį, kad hipoteka liks galioti iki draudimo sutarties pabaigos. Pažymėtina, kad įkeistas būstas bendrovei „Būsto paskolų draudimas“ atlieka ne tik sumokėtos draudimo išmokos kompensavimo funkciją įkeistą turtą priverstinai parduodant, bet ir skolininko skatinimo grąžinti skolą geruoju funkciją, kartu išsaugant skolininko teisę naudotis būstu.

Teisėjų kolegija išdėstytų argumentų pagrindu daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje konstatuotas įvykis atitinka nustatytąjį Taisyklių 8.3 punkte ir yra nedraudžiamasis, todėl Draudikas neprivalėjo sumokėti draudimo išmoką Bankui.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog šalys Bendradarbiavimo sutarties 15.1 punkte pretenzijų į įkeistą būstą pareiškimo faktą tiesiogiai įvardijo kaip draudimo rizikos padidėjimo faktą, pagal CK 6.1010 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas sudarantį pagrindą Draudikui nutraukti draudimo sutartį, tačiau Bankas, žinodamas šį faktą, apie jį Draudikui nepranešė, taip pat būtų reikšmingas sprendžiant dėl Draudiko prievolės mokėti draudimo išmoką, tačiau, konstatavus, kad tokios prievolės neatsirado dėl to, kad ginčo įvykis pripažintinas nedraudžiamuoju, Bendradarbiavimo sutarties 15.1 punkto pažeidimo padarinių klausimu šioje byloje teisėjų kolegija išsamiau nepasisako.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 11,01 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš AB DNB banko (j. a. k. 112029270) 11,01 Lt (vienuolika litų 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys