Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-3-813/2025
Teisminio proceso Nr. 4-18-3-00010-2024-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5; 19.35
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. vasario 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Dariaus Kantaravičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. B. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. B. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Antrojo veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo Žydrūno Andriuškevičiaus 2023 m. gruodžio 29 d. nutarimu pagal ANK 530 straipsnio 1 dalį nubaustas įspėjimu už tai, kad nuo 2021 m. rugsėjo 28 d. 0.01 val. iki 2023 m. spalio 5 d. 23.59 val., realiai gyvendamas ir būdamas Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), gyveno nedeklaravęs gyvenamosios vietos.
2. Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. kovo 25 d. nutarimu administracinėn atsakomybėn patraukto A. B. skundas tenkintas – panaikintas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 2023 m. gruodžio 29 d. nutarimas ir administracinio nusižengimo teisena jam nutraukta.
3. Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartimi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo, atliekančio skyriaus viršininko funkcijas, T. Pilecko skundas tenkintas – panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. kovo 25 d. nutarimas ir paliktas galioti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Antrojo veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo Žydrūno Andriuškevičiaus 2023 m. gruodžio 29 d. nutarimas, šis nutarimas patikslintas nurodant, kad A. B. pažeidė Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto A. B. prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.
II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Pareiškėjas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. kovo 25 d. nutarimą. Pareiškėjas prašyme nurodo:
5.1. A. B. nuolat gyveno ir dirbo Jungtinėje Karalystėje, nuo 2014 m. tęsiantis ginčui su buvusia sutuoktine ir jo sūnaus A. B. motina A. G. dėl teisės bendrauti su vaiku, kas antrą savaitgalį skraidydavo iš Londono į Lietuvą, bet, norėdamas būti arčiau sūnaus ir tikėdamasis, kad bus galimybė daugiau bendrauti su juo, nusprendė grįžti gyventi į Lietuvą. Į Lietuvą A. B. grįžo 2021 m. rugpjūčio 27 d., apsigyveno pas tėvus jiems priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), vėliau dėl darbo vietos Vilniuje nuomojosi būstą, bet laisvu laiku grįždavo pas tėvus. Kadangi A. B. žinojo savo pareigą deklaruoti gyvenamąją vietą, tai padarė elektroniniu būdu, kaip savo gyvenamąją vietą nurodydamas tėvų namų adresą. Buvo įsitikinęs, kad gyvenamąją vietą yra deklaravęs, tačiau jam paskambino iš policijos ir informavo apie gautą pranešimą, jog jis gyvena nedeklaravęs gyvenamosios vietos (pranešėja buvo A. G.). A. B. pareigūnui paaiškino, kad tai tiesiog nesusipratimas, mano, jog kažkuriame elektroninio deklaravimo etape įvyko klaida ir nepavyko elektroninis deklaravimas, o jis to nepastebėjo. Po policijos pareigūno skambučio A. B. pakartotinai pateikė gyvenamosios vietos deklaraciją. Anksčiau jokioje institucijoje („Sodroje“, Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (toliau – VMI), gydymo įstaigose ir kt.) neiškilo klausimas, kad A. B. nėra deklaravęs gyvenamosios vietos, nors grįžęs į Lietuvą jis ir dirbo pagal darbo sutartį, ir vykdė individualią veiklą, taigi valstybinėse institucijose jis figūruoja kaip Lietuvos Respublikos gyventojas, mokesčių mokėtojas.
5.2. Apygardos teismas, panaikindamas apylinkės teismo nutarimą ir palikdamas galioti policijos pareigūno nutarimą, kuriuo A. B. paskirta nuobauda už gyvenamosios vietos nedeklaravimą, pažymėjo, kad atsakomybė pagal ANK 530 straipsnio 1 dalį kyla nepriklausomai nuo kaltės formos, tuo tarpu byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šį nusižengimą jis padarė ne tyčiniais veiksmais, o lengvabūdišku elgesiu (neatsargia kaltės forma). Apygardos teismo pozicija, kad ANK 530 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusižengimas gali būti padaromas ir dėl neatsargumo, yra nepagrįsta. Pažymėtina, kad apygardos teismas nenurodė, kurią neatsargumo formą jis taiko – nepagrįstą pasitikėjimą ar nerūpestingumą, tik pagal teismo pavartotą lengvabūdiškumo sąvoką galima daryti prielaidą apie nepagrįstą pasitikėjimą (ANK 9 straipsnio 2 dalis).
5.3. Pažymėtina, kad ANK 530 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti du alternatyvūs veiksmai – deklaravimo duomenų nepateikimas ir melagingų deklaravimo duomenų pateikimas. Už gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų nepateikimą atsakomybė turėtų būti taikoma tik esant tyčiai (galima ir tiesioginė, ir netiesioginė tyčia). Neatsargios kaltės forma šis nusižengimo veiksmas (deklaravimo duomenų nepateikimas) negali būti padaromas, nes įstatymas asmeniui nustato pareigą pateikti gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis deklaravimo įstaigai, preziumuojama, kad viešai paskelbto įstatymo reikalavimai yra visiems žinomi (nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), ši pareiga vykdoma arba nevykdoma, pareigos nevykdymas yra sąmoningas veiksmas, neįmanomas pareigos nevykdymas dėl neatsargumo.
5.4. Net ir konstatavus, kad gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų nepateikimas vis dėlto gali būti padaromas ir dėl neatsargumo, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti tokią kaltės formą (tiek nepagrįstą pasitikėjimą, tiek nerūpestingumą), nes A. B. puikiai žinojo pareigą deklaruoti gyvenamąją vietą, žinojo, kad tai galima padaryti elektroniniu būdu, naudojasi elektroninėmis paslaugomis ir gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis teikė elektroniniu būdu. A. B. buvo įsitikinęs, kad jis atliko visus reikiamus elektroninio gyvenamosios vietos deklaravimo veiksmus. 2021 m. rugpjūčio 27 d. į Lietuvą jis grįžo čia nuolat gyventi ir dirbti, taigi puikiai suvokė, kad valstybės institucijose turi būti teisingi duomenys apie jį, kad valstybės institucijos naudojasi duomenų bazėmis, taip pat ir duomenimis apie gyvenamosios vietos deklaravimą. A. B. buvo įsitikinęs, kad, nedeklaravęs Lietuvoje gyvenamosios vietos, jis neturės reikiamo statuso nei „Sodroje“, nei VMI, nei valstybinėse gydymo įstaigose. Be to, siekdamas, kad būtų vykdoma bendravimo su sūnumi tvarka, A. B. nuolat bendradarbiauja su vaiko teisių apsaugos, socialinių paslaugų institucijomis, teisėsaugos institucijose vyksta tyrimai, todėl jis yra suinteresuotas, kad jo gyvenamoji vieta būtų išviešinta ir jis būtų pasiekiamas bet kokioms institucijoms. Taigi A. B. pareigą pateikti gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis suprato, ją vykdė ir buvo įsitikinęs, kad įvykdė, nes po to jis naudojosi valstybės institucijų paslaugomis kaip Lietuvos Respublikos gyventojas. Kaltinti A. B. nerūpestingumu ar neapdairumu nėra jokio pagrindo. Kodėl pirmą kartą nepavyko elektroninis gyvenamosios vietos duomenų pateikimas, galima tik spėlioti (pasitaiko įvairaus pobūdžio sistemų sutrikimų). Pareiškėjo gyvenamoji vieta nebuvo deklaruota ne sąmoningai siekiant vengti gyvenamosios vietos deklaravimo ar ignoruojant šią pareigą, o tiesiog nepavykus elektroniniam deklaravimui.
5.5. Net ir konstatavus, kad A. B. veiksmuose yra jam inkriminuoto pažeidimo sudėtis, šiuo atveju gyvenamosios vietos duomenų nepateikimas nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų būtina taikyti administracinę atsakomybę, jis vertintinas kaip mažareikšmis, juolab kad ANK 12 straipsnio 1 dalyje yra konkreti nuoroda į ANK 530 straipsnio 1 dalį. Teisės aktų reikalavimų nesilaikymo ar netinkamo vykdymo faktas vertintinas kaip mažareikšmis pažeidimas, kai jis niekam nepadaro žalos ir nesukelia tokios grėsmės, kai jį galima ištaisyti nedelsiant, tai ir konstatuotina A. B. inkriminuoto pažeidimo atveju – policijos pareigūno informuotas, kad nėra duomenų apie jo gyvenamosios vietos deklaravimą, jis nedelsdamas ištaisė šią situaciją.
5.6. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad per tą laiką, kai yra grįžęs nuolat gyventi į Lietuvą, nė viena institucija nėra įspėjusi A. B. dėl duomenų apie gyvenamąją vietą trūkumo. Niekam nekilo jokių problemų, trikdžių, žalos ar kitokių neigiamų padarinių dėl to, kad nebuvo deklaruota jo gyvenamoji vieta. A. G. pareiškimą policijai, kad A. B. nedeklaravo gyvenamosios vietos, parašė ne dėl to, kad jai kilo kokių nors neigiamų padarinių, o siekdama pakenkti jam, kad jau kurį laiką besitęsiančiuose teisminiuose procesuose dėl bendravimo su vaiku ji turėtų galimybę argumentuoti, esą jis baustas administracine tvarka. Taigi vienintelis asmuo, patyręs neigiamų padarinių dėl to, kad pirmą kartą nebuvo užfiksuoti elektroniniu būdu teikti gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys, yra tik pats A. B..
6. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Ričardas Kiaulakis atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti. Pareigūnas atsiliepime į prašymą nurodo:
6.1. Administracinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas 2023 m. spalio 1 d. gavus A. G. pareiškimą, kad A. B. tyčia nepateikia gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų arba melagingai deklaravo duomenis apie gyvenamąją vietą. Tai paaiškėjo po to, kai 2023 m. rugsėjo 1 d. jam buvo pritaikytas apsaugos nuo smurto orderis ir duomenų sistemoje buvo nurodyta, kad jo gyvenamoji vieta – Jungtinė Karalystė, nors de facto (faktiškai) Lietuvoje jis gyvena apie dvejus metus. Tyrimo metu 2023 m. spalio 11 d. buvo gautas A. B. paaiškinimas, kad į Lietuvą jis grįžo 2021 m. rugpjūčio 27 d., neturėdamas savo būsto, gyvenamąją vietą deklaravo tėvų adresu (duomenys neskelbtini); kad tik iš policijos sužinojo, kad jo gyvenamoji vieta tėvų name nėra deklaruota; kad galimai kažkuriame elektroninio deklaravimo etape įvyko klaida, o jis to nepastebėjo; šiuo metu pakartotinai elektroniniu būdu pateikė gyvenamosios vietos deklaraciją. Už tai jam buvo paskirtas įspėjimas.
6.2. Pažymėtina, kad ANK 530 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinio nusižengimo sudėtis yra formalioji, t. y. administracinis nusižengimas yra baigtas nuo vieno iš alternatyvių straipsnyje nustatytų veiksmų įvykdymo momento. Tai, kad kitos institucijos neužfiksavo ar neinicijavo, neteikė pareiškimų pagal kompetenciją patraukti A. B. atsakomybėn dėl ANK 530 straipsnio 1 dalies, nereiškia, kad jo veiksmuose nėra šio nusižengimo sudėties. Be to, akivaizdu ir tai, kad, kreipdamasis į įvairias institucijas ir pildydamas joms dokumentus, A. B. matė tarp savo duomenų deklaruotos gyvenamosios vietos duomenis, tačiau nesiėmė jokių veiksmų jiems pakeisti ir deklaruoti, kad gyvenamosios vietos adresas yra Lietuvos Respublikoje. Taip pat pažymėtina ir tai, kad dėl A. B. gyvenamosios vietos nedeklaravimo atsirado nepatogumų, nes į policiją su pareiškimu kreipėsi A. G., ji nurodė, kad A. B. buvo pritaikytas apsaugos nuo smurto orderis, tačiau duomenų sistemoje buvo nurodyta, kad jo gyvenamoji vieta – Jungtinė Karalystė. Taigi, akivaizdu, kad institucijos susiduria su nepatogumais norėdamos įteikti procesinius dokumentus. Būtent dėl to ir yra nustatyta atsakomybė už tokios pareigos deklaruoti savo gyvenamąją vietą neįvykdymą.
6.3. ANK neišskiria veikų, kurios gali būti padaromos tik tyčia ar neatsargiai, ar esant ir vienai, ir kitai kaltės formai. Tad kiekvieno pažeidimo atveju reikia spręsti, kokia kaltės forma gali būti padaromas konkretus administracinis nusižengimas. Skundžiamu atveju apylinkės teismas vadovavosi išimtinai A. B. nurodyta versija, kad grįžęs į Lietuvą jis bandė deklaruoti internetu pasikeitusią savo gyvenamąją vietą, tačiau galbūt dėl klaidos duomenys nebuvo įskaityti. Tokia asmens iškelta versija yra akivaizdžiai gynybinė, nes jis nepateikė jokių išrašų ir duomenų, pagrindžiančių jo bandymą deklaruoti gyvenamosios vietos duomenis ir nepavykusius veiksmus, tai būtų išsisaugoję sistemoje teiktuose dokumentuose, o jam pačiam nepagrindus, teismas net nesiėmė veiksmų, kad užklaustų VĮ Registrų centro, ar A. B. bandė tai daryti, ir jei taip, tai kada jis bandė deklaruoti gyvenamąją vietą internetu per Elektroninių valdžios vartų portalą. Taip pat asmuo būtų gavęs patvirtinimą apie sėkmingai atliktą paslaugą. Vien tik tai, kad asmuo tikėjosi, jog duomenys yra deklaruoti, nepašalina jo kaltės, nes asmuo neįsitikino, kad duomenys buvo deklaruoti teisingai, dėl to savo gyvenamąją vietą jis deklaravo tik 2023 m. spalio 6 d., po to, kai pareigūnų buvo informuotas apie kilsiančią atsakomybę. Be to, A. B. tiek dalyvavo teisminiuose procesuose, tiek teikė ir gavo duomenis iš kitų valstybinių įstaigų, ir juose atsispindi asmens deklaruota gyvenamoji vieta.
6.4. Deklaruoti gyvenamosios vietos duomenis yra asmens pareiga, todėl neatlikęs šios pareigos ar netinkamai ją atlikęs pats asmuo prisiima iš to kilsiančias pasekmes. Todėl būtina pažymėti, kad atsakomybė pagal minėtą straipsnį kyla nepriklausomai nuo kaltės formos. Įvertinus aktualų teisinį reguliavimą, teismų formuojamą praktiką (Klaipėdos apygardos teismo nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QU4yLTQ5LTc5NS8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'AN2-49-795/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="AN2-49-795/2020">AN2-49-795/2020</a>), A. B., nuo 2021 m. rugsėjo 28 d. nedeklaravęs savo gyvenamosios vietos, įvykdė administracinį nusižengimą, nurodytą ANK 530 straipsnio 1 dalyje, o jo kaltė byloje surinkta medžiaga visiškai įrodyta.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
7. Administracinėn atsakomybėn patraukto A. B. prašymas atmestinas.
Dėl ANK 530 straipsnio 1 dalies taikymo
8. Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. B. nesutinka su Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartyje padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius ANK 530 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą, prašoma administracinio nusižengimo teiseną nutraukti nesant šio nusižengimo sudėties požymių.
9. ANK 530 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė, be kita ko, už gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų nepateikimą deklaravimo įstaigai. Įstatymas nereglamentuoja šių veikų padarymo kaltės formos, todėl jos gali būti padaromos tiek tyčia, tiek neatsargiai.
10. ANK 7 straipsnyje yra nurodyta, kad asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Bylą nagrinėję teismai padarė skirtingas išvadas dėl A. B. kaltės. Apylinkės teismas teiseną nutraukė nenustatęs A. B. kaltės. Tuo tarpu apygardos teismas pripažino, kad A. B. nusižengimą padarė dėl neatsargumo (nerūpestingai). Dėl to teisėjų kolegija pasisako tik dėl neatsargumo, kaip galimos A. B. kaltės formos.
11. Pagal ANK 9 straipsnio 3 dalį, administracinis nusižengimas yra padarytas dėl nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Reikalavimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti kodekse nurodytų padarinių kilimą sietinas su teisine asmens pareiga vykdant veiklą žinoti jos vykdymui keliamus teisės aktų reikalavimus, o asmens galėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti kodekse nurodytų padarinių kilimą sietinas su objektyviomis ir subjektyviomis asmens, įvykdančio veiką, savybėmis, suteikiančiomis ar ribojančiomis jam galimybę pasirinkti įstatymo reikalavimus atitinkantį elgesio variantą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTEtOTc2LzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-1-976/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-1-976/2024">2AT-1-976/2024</a>, 2AT-29-594/2024).
12. Pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys privalo šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad gyvenamąją vietą deklaruoja Lietuvos Respublikos piliečiai, gimę ir gyvenantys Lietuvos Respublikoje, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau kaip 183 dienoms per metus ar keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 14 dalį, asmenys, privalantys deklaruoti gyvenamąją vietą, ją deklaruoja per vieną mėnesį nuo pareigos deklaruoti gyvenamąją vietą atsiradimo. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 15 dalyje nurodyta, kad asmuo laikomas deklaravusiu gyvenamąją vietą nuo deklaravimo duomenų įrašymo į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą dienos.
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teisinis reguliavimas įpareigoja gyvenamąją vietą deklaruojantį asmenį ne tik inicijuoti procesą, bet ir įsitikinti, kad gyvenamoji vieta tinkamai deklaruota, įrašant duomenis į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą. Šią išvadą patvirtina ir Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklės, patvirtintos VĮ Registrų centro direktoriaus 2018 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. V-24. Šiose taisyklėse, be kita ko, nurodoma, kad, gyvenamąją vietą deklaruojant elektroniniu būdu, jei deklaruojantis gyvenamąją vietą asmuo nėra patalpos savininkas (bendraturtis), elektroniniu būdu turi būti gaunamas ir savininko (bendraturčio) sutikimas. Byloje nebuvo paneigta pažeidėjo gynybinė pozicija, kad jis galėjo imtis veiksmų deklaruoti gyvenamąją vietą tėvams priklausančiuose namuose, tačiau akivaizdu, kad pirmiau aptarta tvarka elektroniniu būdu nebuvo gautas patalpų savininko sutikimas, todėl deklaravimo duomenys nebuvo pateikti ir gyvenamoji vieta nedeklaruota. Šiuo atveju apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad A. B. jam inkriminuotą ANK 530 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusižengimą padarė ne tyčiniais veiksmais, o dėl neatsargumo, ir detaliai nurodė tokį vertinimą pagrindžiančius motyvus, su kuriais nesutikti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Dėl administracinio nusižengimo pripažinimo mažai pavojinga veika (ANK 12 straipsnis)
14. ANK 12 straipsnyje nustatyta aplinkybė, kai asmuo netraukiamas administracinėn atsakomybėn arba atleidžiamas nuo administracinės atsakomybės, – jeigu padaryta mažai pavojinga administracinio nusižengimo požymių turinti veika ir administracinės nuobaudos paskirtį galima įgyvendinti netraukiant asmens administracinėn atsakomybėn. Tokiu atveju teisę pradėti administracinio nusižengimo teiseną turintis pareigūnas gali jos nepradėti ir pareikšti asmeniui žodinę pastabą. Pagal ANK 12 straipsnio 2 dalį, kriterijus, kuriais vadovaujantis šio straipsnio 1 dalyje nurodytas administracinis nusižengimas laikomas mažai pavojingu, nustato institucijų, kurių pareigūnai turi teisę pradėti administracinio nusižengimo teiseną, vadovai.
15. Šioje byloje nutarimą priėmė policijos pareigūnas, taigi vertinant, ar šiuo atveju buvo galima taikyti ANK 12 straipsnį, yra aktualus Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. 5-V-1102 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujantis administracinis nusižengimas laikomas mažai pavojingu, nustatymo“. Šio įsakymo 1.1 punkte nustatyti bendri kriterijai, taikomi visiems ANK 12 straipsnio 1 dalyje nurodytiems administraciniams nusižengimams, dėl kurių policijos pareigūnai turi teisę pradėti administracinio nusižengimo teiseną, t. y.: 1) kaltininkas prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti; 2) administraciniu nusižengimu nėra padaryta turtinė žala arba, jei ji padaryta, kaltininkas iš karto po nusižengimo atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą, arba žala padaryta vairuojant transporto priemonę, kuri apdrausta transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu; 3) nenustatyta ANK 36 straipsnyje nurodytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be šių privalomų bendrųjų kriterijų, minėtu įsakymu yra įtvirtinti ir privalomi papildomi ANK 530 straipsnio 1 dalyje nurodytam administraciniam nusižengimui taikomi kriterijai: 1) deklaruojant gyvenamąją vietą nebuvo pateikti melagingi duomenys; 2) gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys pateikti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo pareigos deklaruoti gyvenamąją vietą atsiradimo dienos; 3) nusižengimą padarė nepilnametis, jei jis turėjo pareigą pats deklaruoti gyvenamąją vietą (1.2.12 papunktis). Pareiškėjas A. B. neatitinka visų Policijos generalinio komisaro įsakyme nurodytų privalomųjų ir papildomų kriterijų, todėl jo veika pagrįstai nepripažinta kaip mažai pavojinga.
16. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes apygardos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog A. B. veika atitinka ANK 530 straipsnio 1 dalyje nustatytą administracinį nusižengimą. Esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų byloje nenustatyta, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Palikti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartį nepakeistą.
Teisėjai Algimantas Valantinas
Artūras Ridikas
Darius Kantaravičius
