Civilinė byla Nr. 3K-3-616/2012
Teisminio proceso Nr. 2-05-3-11577-2010-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.10;
(S)
93.1; 114.11; 123.7; 123.9
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. K. E. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. K. E. ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos priešieškinį ieškovei O. K. E. dėl įpareigojimo nugriauti savavališkai pastatytą ūkio pastatą, tretieji asmenys Nacionalinė Žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, E. K..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė O. K. E. prašė panaikinti Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. balandžio 20 d. Savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini), Statybos sustabdymo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), Reikalavimą dėl savavališkos statybos (duomenys neskelbtini), padarinių pašalinimo Nr. (duomenys neskelbtini), nes ji nesutinka su šiais aktais, o ūkinis pastatas, kurį ji yra įpareigota nugriauti, pastatytas dar 1973 m., inventorizuotas, jo įteisinimo klausimas sprendžiamas nuo 2000 m., ginčo statinį statė Z. E. (miręs (duomenys neskelbtini) iš Kauno elektros tinklų jam suteiktų statybinių medžiagų, todėl ji neturi pareigos griauti to, ko pati nestatė. Reikalavimas savo lėšomis iki 2010 m. spalio 1 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius – neteisėtas, nes surašytas vadovaujantis šiuo metu galiojančia Statybos įstatymo redakcija. Ieškovė pabrėžė, kad nuo 2000 m. buvo pradėta savavališkai pastatyto statinio įteisinimo procedūra pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir buvo išnagrinėta galimybė įteisinti savavališkai pastatytus statinius bei priimta išvada „rekomenduoti statinį teisiškai registruoti“. Ieškovės teigimu, statinio įteisinimo procedūra iki šiol yra užsitęsusi, nes pagal paraiškoje nurodytus rajono architekto nurodymus sprendimui priimti buvo būtinas detalusis planas, kurį parengus nepavyko gauti visų reikiamų derinimų, todėl ieškovė nurodė kaupianti lėšas naujo detaliojo plano parengimui.
Atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė įpareigoti ieškovę O. K. E. per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pastatytą ūkio pastatą, plane pažymėtą indeksu 21I1 p, esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo ieškovė teismo nustatytu terminu neįvykdys, įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos nugriauti savavališkai pastatytą ūkio pastatą įr sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš ieškovės.
Bylą nagrinėję teismai nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: ūkinis pastatas, plane pažymėtas indeksu 21I1p, pastatytas 1973 m., turi atskirą unikalų numerį, tačiau jo statusas neįregistruotas; 2000 m. sausio 26 d. Kauno apskrities viršininkui pateiktas prašymas, kuriuo Z. E. prašė atitinkamų institucijų įteisinti ginčo statinį, nurodydamas, kad statyboms buvo duotas žodinis Kauno Elektros tinklų administracijos leidimas, o statybinės medžiagos pirktos savo lėšomis; 2002 m. spalio 17 d. (duomenys neskelbtini) kreipėsi su paraiška „Dėl savavališkai pastatytų statinių išvadų parengimo įteisinimui“ į atitinkamas institucijas; 2003 m. birželio 17 d. priimta išvada: „rekomenduoti statinį teisiškai registruoti“; 2003 m. rugpjūčio 17 d. mirė ieškovės sutuoktinis Z. E.; 2010 m. balandžio 20 d. Savavališkos statybos aktu Nr. (duomenys neskelbtini)nustatyta, kad statytoja O. K. E. savavališkai vykdo ūkinio pastato, pažymėto indeksu 21I1p, adresu (duomenys neskelbtini), statybos darbus, o tos pačios dienos Statybos sustabdymo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) pareikalauta tuoj pat sustabdyti bet kokius šio pastato statybos darbus iki pagal pateiktą prašymą bus gautas leidimas juos tęsti; 2010 m. balandžio 20 d. Reikalavimu „Dėl savavališkos statybos (duomenys neskelbtini), padarinių pašalinimo“ pareikalauta iš statytojos O. K. E. savo lėšomis iki 2010 m. spalio 1 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti ūkinį pastatą, pažymėtą indeksu 21I1 p, ir sutvarkyti statybvietę; statytoja O. K. E. informuota, kad, iki nustatyto termino neįvykdžius nurodyto reikalavimo, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos kreipsis į teismą dėl reikalavimo įvykdymo bei kad šis reikalavimas gali būti skundžiamas CPK nustatyta tvarka; 2010 m. spalio 6 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu nustatyta, kad reikalavimas neįvykdytas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino: įpareigojo ieškovę O. K. E. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pastatytą ūkio pastatą, plane pažymėtą indeksu 21I1 p, esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o ieškovei šio reikalavimo neįvykdžius, įpareigojo Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją nugriauti savavališkai pastatytą ūkio pastatą įr sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš ieškovės, bei priteisė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nurodė, kad ginčo statinys yra savavališkai pastatytas, tai patvirtina ir ieškovės pateikti įrodymai, kad jo statytojas buvo ieškovės sutuoktinis iš savo lėšomis pirktų medžiagų jį statęs, o ieškovė jau nuo 2000 metų bandė jį įteisinti. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-492/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-492/2008">3K-3-492/2008</a> (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Naujasis centras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija), teismas nurodė, kad nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vis tiek lieka savavališka, t. y. neteisėta, ir jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių šalinimo metu, todėl atmetė kaip teisiškai nepagrįstus ieškovės argumentus apie tai, kad savavališkos statybos padarinių šalinimui turėtų būti taikomos anksčiau galiojusios teisės normos. Taip pat teismas, remdamasis CK 4.47 straipsniu, 4.48 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, kad savavališkos statybos padarinių šalinimo pareiga tenka ieškovei, kaip statytojo (sutuoktinio) Z. E. teisių perėmėjai, o ginčo administraciniai aktai surašyti nepažeidžiant Statybos įstatymo (Žin., 2009, Nr. 144-6352) 28 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies 1 punkto, Statybos techninio reglamento STR 1.09.06.2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“, patvirtinto aplinkos ministro 2007 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-243 16.1, 20.1.1.1 punktų.
Pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusį Statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, patvirtintą aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-812 ginčo pastatas yra I grupės nesudėtingas statinys, ir tokiems statiniams, statomiems mieste, nepriklausančiame statytojui nuosavybės teise žemės sklype, reikalingas žemės sklypo savininko (valdytojo, naudotojo) raštiškas sutikimas, o šiuo atveju savavališkai pastatytas ūkio pastatas yra nesuformuotame žemės sklype, valstybinėje žemėje, o pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį savavališka statyba yra laikoma statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, tai statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar juo disponuoti, o įstatymų įgalioti asmenys dėl nustatytų pažeidimų turi teisę kreiptis į teismą, šis sprendimu gali įpareigoti statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti (CK 4.103 straipsnio 1–3 dalys). Nustačius, kad ieškovė per nustatytą reikalavimo įvykdymo terminą atsakovo reikalavimo savo lėšomis iki 2010 m. spalio 1 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti ūkinį pastatą, pažymėtą indeksu 21I1 p, ir sutvarkyti statybvietę neįvykdė, atsakovo reikalavimas laikytinas pagrįstu, todėl patenkintas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės O. K. E. apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 30 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176–185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai išaiškino bei pritaikė teisės normas, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos nagrinėjamos kategorijos bylose ir, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas ūkinio pastato, pažymėto indeksu 21I1 p, esančio (duomenys neskelbtini), savavališką statybą, pagrįstai nurodė, jog, nepaisant to, kad šis statinys ir buvo valdomas ieškovės kaip savas nuo pat jo pastatymo, tai nesukuria teisėtų prielaidų šio pastato nuosavybei įteisinti (CK 4.23, 4.68 straipsniai), nes teisėtu yra laikomas tik toks daikto valdymas, kuris įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Kadangi ginčo atveju ūkinio statinio nuosavybės teisė tiek jo valdymo pradžios metu, tiek ir dabar – neįteisinta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog ginčo ūkinio pastato statybos darbai buvo vykdomi 1972–1973 m., esminės reikšmės neturi, nes iš bylos medžiagos nustatyta, kad šis pastatas nėra ir niekuomet nebuvo ieškovės buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys, todėl 2010 m. balandžio 20 d. savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini) surašytas pagrįstai. Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad visais nuosavybės teisės įgijimo atvejais turi būti sprendžiama pagal Statybos įstatyme nustatytą tvarką, todėl argumentas dėl netinkamo CK 4.103 straipsnio nuostatų aiškinimo ginčo atveju nediskutuotinas (CK 4.12 straipsnis, 4.47 straipsnio 3 ir 4 punktai, Nekilnojamo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad savavališkos statybos įteisinimo klausimas išspręstas pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovo priešieškinį, nepažeidė STR 1.01.07:2010 nuostatų, tinkamai pritaikė bei išaiškino Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalies reikalavimą, CK 4.103 straipsnio nuostatas, susijusias su savavališkos statybos padarinių likvidavimo klausimu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasatorė O. K. E. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
Dėl teisė aktų taikymo ginčo teisiniams santykiams. Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai taikė materialiosios teisės normas, kurios ūkinio pastato statybos metu negaliojo, t. y. nepagrįstai rėmėsi 2009 m. redakcijos Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2007 m. redakcijos Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“, patvirtinto aplinkos ministro 2007 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-243, 16.1 punktu, taip klaidingai aiškindami CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės principą, kad įstatymai ir kiti teisės aktai negalioja atgaline data. Teismai nepagrįstai ir neteisėtai taikė teisės aktų normas, įsigaliojusias praėjus daugiau kaip 35 metams po statinio pastatymo ir keliems mėnesiams po savavališkos statybos akto surašymo, t. y. taikė tik 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusį STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, CK 4.103 straipsnio nuostatas, nesirėmė Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimu ir nemotyvavo, kodėl parinko kraštutinę įstatymo teisės normoje įtvirtintą priemonę – statinio nugriovimą. Anot kasatorės, nagrinėjamu atveju Statybos įstatymo apskritai nebuvo galima taikyti, nes jis dar nebuvo įsigaliojęs statybos pabaigos metu, todėl taip nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. E. T. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-268/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-268/2011">3K-3-268/2011</a>; kt.).
Dėl statybos teisėtumo. Teismas, anot kasatorės, turėjo aiškintis, kokiomis aplinkybėmis ir kokiu laikotarpiu buvo statytas ginčo statinys, bei pagrįsti, kuo remiantis nustatytas statinio statybos neteisėtumas, tačiau procesiniuose sprendimuose to nenurodyta, todėl apskritai neaišku, ar 1973 m. galiojusiais teisės aktais reikalauta statant tokio tipo ūkinį pastatą šalia žinybinio buto turėti statybos leidimą. Statybos metu, anot kasatorės, joks galiojantis teisės aktas nedraudė statyti tokio tipo statinio, nebuvo reikalavimo parengti supaprastintą statinio projektą ir gauti įgalioto valstybės tarnautojo raštišką pritarimą. Kasatorės manymu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-492/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-492/2008">3K-3-492/2008</a> išaiškinta, kad savavališkos statybos santykių tęstinumas pasireiškia tuo, jog asmuo, pradėjęs vykdyti savavališką statybą, tęsia ją ir pasikeitus teisės aktams, vienu laikotarpiu griežtinantiems, kitu – švelninantiems atsakomybę, t. y. numatantiems skirtingus savavališkos statybos padarinių šalinimo būdus. Šiuo atveju ginčo pastatas baigtas statyti 1973 m., kai nebuvo teisinio reguliavimo dėl nedidelio ploto ūkinių pastatų statybos, žemės sklypas, kuriame yra ginčo statinys, tuo metu priklausė Kauno elektros tinklams, kuri buvo davusi leidimą kasatorės sutuoktiniui statyti priestatą prie anksčiau šios organizacijos pastatyto daugiabučio namo gyventojų naudojimuisi skirto ūkinio pastato, pažymėto Nr. 4I1p (Kauno elektros tinklų 1972 m. kovo 20 d. raštas KMVK Vidaus reikalų valdybai, 1994 m. rugsėjo 22 d. raštas Kauno miesto merui ir Žemėtvarkos tarnybai).
Dėl teisinės ginčo statinio registracijos. Kasatorė pabrėžia, kad pagal Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinto dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo, 3 punktą, įsigyti seni statiniai Registre registruojami 2 punkte nurodytų Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka, Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą ir statybos teisėtumą patvirtinančius dokumentus, jeigu statiniai buvo pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d., taigi, nustatyta supaprastinta tokių statinių įregistravimo tvarka, nekeliami reikalavimai, atsiradę po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, iš esmės pasikeitus statybą ir statinių registravimą reglamentuojantiems teisės aktams.
Dėl ginčijamų aktų turinio ir atitikties įstatymams. Kasatorės teigimu, 2010 m. balandžio 20 d. Savavališkos statybos akto turinys visiškai neatitinka tikrovės, nes jo surašymo metu jokie statybos darbai nebuvo vykdomi, ūkinis pastatas pastatytas dar 1973 m. Kasatorės nuomone, nepagrįstas ir ginčijamas Statybos sustabdymo aktas, nes jokia veikla (statyti, rekonstruoti, remontuoti ar griauti ūkinį pastatą) nebuvo vykdoma nuo 1973 m., todėl negalima stabdyti to, kas nevyksta.
Dėl proceso teisės normų netinkamo taikymo. Bylą nagrinėję teismai, kasatorės nuomone, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis), nes ginčijamų administracinių aktų teisėtumą paneigia įstatymų nustatyta tvarka 2000 m. atlikti ginčo statinio kadastriniai matavimai, 2002 m. spalio 17 d. (duomenys neskelbtini) paraiška „Dėl savavališkai pastatytų statinių išvadų parengimo įteisinimui“ Nr. 450, kuri buvo suderinta su visomis išvadas pateikiančiomis institucijomis, priimta Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjo vizuota išvada, 74-osios BSB užsakymu statinių įteisinimui parengtu teritorijos detaliuoju planu, todėl nepagrįstai nuspręsta, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai yra pakankami ieškinio nepagrįstumui, priešieškinio pagrįstumui įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas, kasatorės manymu, priimtą procesinį sprendimą grindė prielaidomis, nes atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių ginčijamų administracinių aktų teisėtumą, tačiau tokia pasyvi jo pozicija vertinta kaip įtikinanti. Skundžiama nutartis, anot kasatorės, nemotyvuota (CPK 331 straipsnio 4 dalis), joje nepasisakyta dėl to, kad ji kartu su kitais butų savininkais buvo pateikusi bendrą ieškinį dėl nuosavybės teisių pripažinimo į priklausinius, vėliau pateikė ieškinį dėl nuosavybės teisių pagal įgyjamąją senatį nustatymo, kuriuo prašė nustatyti jiems pagal įgyjamosios senaties faktą nuosavybės teises į jų naudojamus ūkinius pastatus ir jų dalis, o atsakovas dalyvavo šiose civilinėse bylose, jam buvo žinomos aplinkybės apie aktyviais veiksmais pasireikšiantį ieškovės siekį įteisinti ginčo statinį. Atsakovas tik 2010 m., pažeisdamas įstatyme nustatytą terminą „nedelsiant“, surašė ginčijamą savavališkos statybos aktą ir kitus ginčijamus dokumentus. Teismai neįvertino, kad nuosavybės teisė pagal įgyjamąją senatį atsiranda nepriklausomai nuo to, ar ši teisė yra įforminta įstatymų nustatyta tvarka ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre, o atsakovas, žinodamas apie kasatorės kreipimąsi dėl nuosavybės teisių pripažinimo pagal įgyjamąją senatį, nelaukdamas teismo sprendimo toje byloje, surašė savavališkos statybos aktą.
Kasatorės teigimu, teismai taip pat netinkamai taikė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nesivadovavo didesnę įrodomąją galią turinčiu rašytiniu įrodymu – 2002 m. spalio 17 d. 74-osios BSB paraiška, kurioje pasisakyta, kad statinį rekomenduojama teisiškai registruoti pagal pridedamą brėžinį, kuris nepaneigtas jokiais kitais rašytiniais įrodymais. Kasatorei neaišku, kaip gali būti teisėti ginčijami administraciniai aktai, kai yra galiojanti Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjo 2003 m. birželio 17 d. išvada, kad statinį rekomenduojama įteisinti.
Teismai taip pat nepasisakė ir nevertino ieškovės argumento, kad iki 2012 m. gruodžio 31 d. ji turi galimybę pagal Statybos įstatymo nuostatas pateikti prašymą įteisinti savavališką statybą, todėl iš esmės net negalėjo priimti sprendimo byloje, kurioje keliamas tokios statybos nugriovimo klausimas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-492/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-492/2008">3K-3-492/2008</a> pateiktais išaiškinimais ir nurodė, kad savavališkos statybos aktas surašomas būtent pagal jo surašymo metu galiojančias teisės aktų nuostatas, nes nors teisinis santykis ir yra atsiradęs iki konkrečiam įstatymui įsigaliojant, tačiau teisėms, pareigoms ar faktams, atsirandantiems galiojant naujam įstatymui, turi būti taikomos tuo metu galiojančio įstatymo nuostatos. Kasatorės argumentai, kad turėtų būti taikomos statybos pradžios metu galiojusios teisės aktų nuostatos, yra nepagrįsti, nes taip įstatymai taptų neveikiantys, savavališkos statybos pradžios momento konstatavimas pasunkėtų, atsakovo pareigūnai negalėjo surašyti savavališkos statybos akto ir kitų dokumentų remdamiesi nebegaliojančių teisės aktų nuostatomis.
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad kasatorei buvo žinoma apie statybos neteisėtumą, ji ne kartą bandė įteisinti statinį, o jos nurodyta savivaldybės išvada dėl galimybės įteisinti statinį – tik rekomendacinio pobūdžio, jokių kitokių duomenų, patvirtinančių, kad statinys buvo įteisintas, byloje nepateikta. Atsakovas pabrėžia, kad atlikti statinio kadastriniai matavimai, unikalaus numerio suteikimas nereiškia, jog statinys pastatytas turint statybą leidžiantį dokumentą, o nekilnojamojo turto objektas suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-146-297/2008). Kasatorės sutuoktinio pastatytas ūkinis pastatas pagal savavališkos statybos akto surašymo metu galiojusio STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, patvirtinto aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184, 6.2 punktą bei 1 lentelę priskirtinas I grupės nesudėtingų statinių kategorijai, o pagal 12.4 punkto nuostatas – tokiam savavališkai pastatytam statiniui valstybės žemėje tuo metu buvo reikalingas Kauno apskrities viršininko administracijos valstybės tarnautojo raštiškas sutikimas ir supaprastintas statinio projektas, patvirtintas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo, įgalioto nustatyti architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, todėl Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjo vizuota išvada rekomenduoti statinį teisiškai įregistruoti pagal pridedamą brėžinį nėra statybą leidžiantis dokumentas ir tik patvirtina aplinkybę, kad ginčo statinys yra pastatytas savavališkai.
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad Valstybinė teritorijų planavimo inspekcija tik nuo 2010 m. sausio 1 d. perėmė apskričių viršininkų administracijų iki 2009 m gruodžio 31 d. vykdytas teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros funkcijas, išskyrus iki tol vykdytas statybos leidimų išdavimo ir statinių naudojimo priežiūros funkcijas, kurios atiteko savivaldybės administracijai, todėl kasatorės argumentai, kad apie savavališkai pastatytą ginčo statinį Inspekcijai buvo žinoma nuo 2000 m., yra nepagrįsti.
Atsižvelgiant į nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusius Statybos įstatymo 28 straipsnio pakeitimus, atsiliepime nurodoma, kad ginčo pastatas yra nesuformuotame žemės sklype, valstybinėje žemėje, nėra parengto jokio teritorijų planavimo dokumento, kuris būtų savavališkos statybos įteisinimo sąlyga, šiame nesuformuotame sklype trečiajam asmeniui E. K. yra atkurtos teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau žemė natūra iki šiol negrąžinta dėl kasatorės pradėtų teisminių ginčų, kasatorė iš esmės negali įteisinti savavališkos statybos pastato, nėra pateikusi jokių įrodymų, patvirtinančių tokios galimybės egzistavimą. Statytojo teisė įgyvendinama pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, kai jis valdo žemės sklypą, kuriame statomas statinys, nuosavybės teise, todėl kasatorė neturi pagrindo įteisinti savavališkai pastatytą statinį šiuo atveju, ji nėra žemės sklypo savininkė. Atsiliepime, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos apskrities viršininko administracija (jos teisių perėmėja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) v. A. L., bylos Nr. 3K-3-538/2011) teigiama, kad ieškovei taikytas ginčo savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas atitinka teisingumo principą, teismai tinkamai įvertino aplinkybes, kad ginčo statinys pastatytas valstybinėje žemėje, į kurią yra atkurtos E. K. nuosavybės teisės, o nuosavybės teisių atkūrimas į žemę yra laikomas valstybės prioritetu. Pagal principą – ex iniuria ius non oritur, todėl neteisėta statyba yra pažeidžiamas CK 4.253 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ginčo statinio teisėtumo
Nuosekliai plėtojamoje Lietuos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais (pvz., aplinkosaugos, ekonominiais, socialiniais ir kt.) bei trečiųjų asmenų interesais. Statybos teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai yra gana dažnai keičiami ir pildomi. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į tai, kad statyba (rekonstrukcija) yra tęstinis procesas, susidedantis iš tam tikrų etapų, pradedant statinio projektavimu, baigiant statybos užbaigimu (anksčiau – statinio pripažinimu tinkamu naudoti), sprendžiant ginčus, kylančius iš šių santykių, svarbu tinkamai nustatyti konkrečiam etapui taikytinas teisės normas. Klausimas dėl statinio statybos (rekonstrukcijos) teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šio statinio statybos metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. O. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-240/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-240/2009">3K-3-240/2009</a>; 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. D. v. G. V., bylos Nr. 3K-3-390/2012).
Taigi, siekiant išsiaiškinti, ar teisėtai buvo pastatytas ginčo statinys (ūkinis pastatas, pažymėtas indeksu 21I1p), byloje turi būti tinkamai nustatyta, kada vyko jo statyba ir kada jis buvo baigtas statyti, t. y. šio statinio statymo laikotarpis.
Kaip pagrįstai nurodo ir kasatorė bei nustatė bylą nagrinėję teismai pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše pateiktą informaciją, ginčo statinys – ūkinis pastatas – baigtas statyti 1973 m. Taigi, konstatuotina, kad dėl pastatyto ginčo ūkinio pastato statybos teisėtumo turi būti sprendžiama pagal 1973 metais galiojusius teisės aktus, įvertinus, kokie reikalavimai buvo keliami būtent tuo metu vykdomai statybai, kokius veiksmus statytojas turėjo atlikti, siekdamas teisėtai pasistatyti statinį, ar buvo reikalingi tam tikri statybos leidimai ir kt.
1964 m. CK 114 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1966 m. balandžio 1 d. iki 1983 m. gruodžio 11 d.) buvo įtvirtina, kad pilietis, kuris statosi, pasistato arba perstato gyvenamąjį namą (arba jo dalį), ūkini pastatą ar įrenginį, neturėdamas reikiamo leidimo ar šiurkščiai pažeisdamas patvirtintą projektą, neturi teisės šiuo gyvenamuoju namu (arba jo dalimi), ūkiniu pastatu ar įrenginiu disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.); toks gyvenamasis namas (arba jo dalis), ūkinis pastatas ar įrenginys rajono (miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu nugriaunamas paties savavališko statytojo ar jo sąskaita; statybinės medžiagos, gautos gyvenamąjį namą (arba jo dalį), ūkinį pastatą ar įrenginį nugriovus, lieka statytojo nuosavybė; pastatytas ar perstatytas arba iš esmės užbaigtas statyti ar perstatyti gyvenamasis namas (arba jo dalis) gali būti teismo sprendimu neatlygintinai paimtas ir perduotas į vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos fondą; neatlygintinai paėmus iš savavališko statytojo gyvenamąjį namą (arba jo dalį), rajono (miesto) Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto ieškiniu iš statytojo ir su juo gyvenančių asmenų teismine tvarka gali būti atimta teisė naudotis gyvenamuoju plotu tame name; šio straipsnio taikymo tvarką nustatė tuometė Lietuvos Ministrų Taryba.
Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ (Žin., 1958, Nr. 23-114; neteko galios 1981 m. kovo 16 d.) buvo nustatytas teisinis reglamentavimas, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose, miesto tipo gyvenvietėse ir kaimo vietovėse gali būti pradėta vykdyti tik gavus Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto (VSARK) organų leidimą. VSARK organams pavesta vykdyti visų Respublikos teritorijoje statomų ir rekonstruojamų pastatų statybos valstybinę kontrolę, išskyrus pramonės objektus.
Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ (Žin., 1970, Nr. 4–25) patvirtintoje Instrukcijoje buvo nurodyta, kad gyvenamųjų namų ir visuomeninės paskirties pastatų, esančių miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse, teisinis registravimas yra privalomas, išvardyti būtini dokumentai, kuriuos reikia pateikti teisiškai registruojant pastatus, nustatyta pastatų įregistravimo ir pažymų apie įregistruotus statinius išdavimo savininkams tvarka. Teisinio pastatų registravimo tuometės Lietuvos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos 2 punkte c–d papunkčiuose nustatyta, kad teisiškai turi būti registruojami pastatai, priklausantys kooperatyvams ir visuomeninėms organizacijoms, taip pat gyvenamųjų namų statybos kooperatyvams bei atskiriems asmenims asmeninės nuosavybės teise. Statiniai, esantys žemės sklypuose, skirtuose gyvenamųjų pastatų statybai, taip pat turėjo būti registruojami Instrukcijoje nustatyta tvarka. Instrukcija buvo papildyta Ministrų Tarybos 1974 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 317 ir 1984 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 10 (Žin., 1984, Nr. 2–39) ir neteko galios 1991 m. liepos 25 d.
Taigi, nurodyti teisės aktai galiojo ginčo statinio statybos laikotarpiu, o pagal juose įtvirtintą teisinį reglamentavimą tuo metu, dominavus valstybinei ir kooperatinei statybai ir tokiai pat nuosavybės teisei į statinius, pagal nurodytus teisės aktus, CK nuostatas, Ministrų Tarybos nutarimus, teisiškai neįregistruotų statinių miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse neturėjo būti, visi statiniai turėjo būti tinkamai teisiškai įregistruoti, dėl to jokių ginčų dėl jų nuosavybės ir Lietuvos Respublikai tapus nepriklausoma neturėtų kilti. Akivaizdu, kad ir ūkiniam pastatui, koks šiuo atveju yra ginčo statinys, pagal 1964 m. CK 114 straipsnio nuostatas bei Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ buvo reikalingas atitinkamos institucijos – Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto (VSARK) organų leidimas, o teisėtai pastatytas statinys pagal nurodytas Instrukcijas turėjo būti tinkamai įregistruotas. Byloje nesant duomenų apie atitinkamos institucijos išduotą leidimą, kuris buvo privalomas ginčo statinio statybos metu, pagrįstai konstatuotina, kad ginčo ūkinis pastatas – savavališkas statinys. Pažymėtina, kad nors bylą nagrinėję teismai nesivadovavo ginčo statinio statybos metu galiojusių teisės aktų, reglamentavusių statybos teisinius klausimus Lietuvoje 1973 metais, nuostatomis, tačiau tai nepaneigia nurodytų teisės aktų taikymo ir fakto, kad ginčo statinys buvo pastatytas neteisėtai, t. y. neturint atitinkamos institucijos leidimo. Taigi, iš dalies netinkama priimtų procesinių sprendimų argumentacija dėl ginčo statinio teisėtumo nepaneigia nustatyto neteisėtos statybos fakto.
Kasatorės nurodytas Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimas Nr. 278, kuriuo patvirtintas dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašas (toliau – Sąrašas), kuriame nustatyta supaprastinta tvarka įregistruojant nekilnojamąjį daiktą (pastatytą iki 1991 m. liepos 25 d.) ar daiktines teises į jį, nagrinėjamu atveju netaikytinas. Nurodyto Sąrašo 1 punkte nustatyta, kad šis dokumentas taikytinas tik siekiant įregistruoti statinius, įsigytus ar pastatytus iki įsigaliojant Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijai, patvirtintai Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, kurie įrašymo į ūkines knygas momentu buvo kaimo vietovėje ir iki šiol neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Ginčo statinys – ūkinis pastatas – buvo pastatytas mieste (Kaune), o ne kaimo vietovėje, todėl supaprastinta nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių įregistravimo tvarka netaikytina. Kaip minėta, būtent kaimo vietovėse nebuvo nustatytos privalomos statinių registravimo tvarkos iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybė paskelbimo, o miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse registracija buvo privaloma, todėl supaprastinta tvarka 1973 metais mieste pastatytam statiniui ar daiktinėms teisės į jį įregistruoti, dargi pripažinus statinį savavališkai pastatytu, netaikytina (Sąrašo 10 punktas).
Kasatorė, reikšdama reikalavimus panaikinti Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. balandžio 20 d. savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini), Statybos sustabdymo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Reikalavimą dėl savavališkos statybos (duomenys neskelbtini), padarinių pašalinimo Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo įrodyti ginčo ūkinio pastato statybos teisėtumą, tačiau savo įrodinėjimo pareigos tinkamai neįgyvendino (CPK 178 straipsnis), byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad 1973 metais baigtas statyti ūkinis pastatas buvo pastatytas laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, t. y. gavus Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto organų leidimą, be to, ginčo statinys nebuvo įregistruotas pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą kaip teisėtai pastatytas ir priimtas eksploatuoti. Kasatorės nurodyti dokumentai: 2002 m. spalio 17 d. (duomenys neskelbtini) paraiška „Dėl savavališkai pastatytų statinių išvadų parengimo įteisinimui“ Nr. 450, suderinta su visomis išvadas pateikiančiomis institucijomis, priimta Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjo vizuota išvada, (duomenys neskelbtini) užsakymu statiniams įteisinti parengtas teritorijos detalusis planas, nepatvirtina ginčo statinio teisėtumo, o tik, kaip pagrįstai nurodoma ir atsiliepime į kasacinį skundą, pagrindžia faktą, kad ginčo statinys nepripažintas teisėtai pastatytu.
Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių konstatavimo ir šalinimo metu. Tokia pozicija grindžiama tuo, kad statybos procesas yra tęstinio pobūdžio, todėl, nors teisinis santykis ir yra prasidėjęs iki įsigaliojant konkrečiam įstatymui, teisėms, pareigoms ar faktams, atsirandantiems galiojant naujam įstatymui, turi būti taikomos tuo metu galiojančio įstatymo nuostatos. Be to, kitoks įstatymų galiojimo aiškinimas prieštarautų įstatymo leidėjo tikslams dėl savavališkos (neteisėtos) statybos padarinių šalinimo bei negarantuotų statybų proceso ir statinių kokybės kontrolės užtikrinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-240/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-240/2009">3K-3-240/2009</a>, 2008 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Naujasis centras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-492/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-492/2008">3K-3-492/2008</a>).
Nagrinėjamu atveju savavališka statyba užfiksuota priimtais skundžiamais: Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. balandžio 20 d. Savavališkos statybos aktu Nr. (duomenys neskelbtini), Statybos sustabdymo aktu Nr. (duomenys neskelbtini), Reikalavimu dėl savavališkos statybos (duomenys neskelbtini), padarinių pašalinimo Nr. (duomenys neskelbtini), todėl padarinių šalinimui taikytini teisės aktai, galioję šių procedūrų atlikimo metu.
Pagal Statybos įstatymo (įstatymo Nr. I-1240 redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d., t. y. ginčo aktų surašymo metu) 27 straipsnio 1 dalies nuostatas – statybos valstybinę priežiūrą atlieka Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kurios pareigūnai, pagal šio įstatymo jiems priskirtą kompetenciją, nustatę, kad statinys pastatytas ar statomas savavališkai turėjo nedelsdami dviem egzemplioriais surašyti savavališkos statybos aktą, pareikalauti iš statytojo ir rangovo (jei darbai vykdomi rangos būdu) tuojau pat sustabdyti statybos darbus ir įteikti jiems aktą pasirašytinai arba registruotu laišku bei ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos jį pateikti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininkui ar jo įgaliotam administracijos padalinio vadovui (28 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Pagal tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies nuostatas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pagal Statybos įstatymo jiems priskirtą kompetenciją turėjo išnagrinėti savavališkos statybos aktą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos priimti vieną iš įstatyme nurodytų sprendimų, t. y. pareikalauti iš statytojo (užsakovo) per nustatytą terminą savo lėšomis likviduoti savavališko statinio statybos padarinius – nugriauti ar pagal reikalavimus pertvarkyti savavališkai statomą ar pastatytą statinį arba savavališkai statomą ar pastatytą jo dalį ir sutvarkyti statybvietę arba kreiptis į teismą, jeigu nepriimamas nurodytas sprendimas. Nurodytą Statybos įstatymo teisinį reglamentavimą detalizavo aplinkos ministro 2007 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-243 patvirtintas STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d.). Šio reglamento 16.1–16.3 punktuose buvo įtvirtina, kad pareigūnas, atliekantis statybos valstybinę priežiūrą, nustatęs savavališkos statybos faktą, tą pačią dieną turi nufotografuoti savavališką statybą, dviem egzemplioriais surašyti savavališkos Statybos aktą, kuriame įrašomi duomenys, nurodyti Reglamento 2 priede; aktą įteikti Statytojui pasirašytinai; kai akto statybos vietoje įteikti nėra galimybės, aktą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jo surašymo dienos įteikti tvarka, nurodyta reglamento 11 punkte; surašant savavališkos statybos aktą, Statytojas galėjo duoti paaiškinimus, kurių esmė įrašoma į aktą, o jei paaiškinimai pateikiami raštu, jie turėjo būti pridedami prie akto; aktą gali pasirašyti ir liudininkai; ir ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo savavališkos Statybos akto surašymo dienos jį pateikti inspekcijos viršininkui ar pareigūnui. Inspekcija (viršininkas ar pareigūnas) išnagrinėjęs savavališkos statybos aktą, turėjo priimti vieną iš STR 1.09.06:2007 20 punkte nurodytų sprendimų, vienas jų – pareikalauti iš statytojo per nustatytą terminą savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytą (statomą) statinį arba savavališkai pastatytą (statomą) statinio dalį (20.1.1.1 punktas). Nurodytu aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-243 buvo patvirtinti ir surašomų savavališkos statybos aktų, statybos stabdymo aktų, reikalavimo pavyzdinės formos.
Taigi, kaip nustatė ir bylą nagrinėję teismai, skundžiami: Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. balandžio 20 d. Savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini), Statybos sustabdymo aktas Nr. (duomenys neskelbtini), Reikalavimas dėl savavališkos statybos (duomenys neskelbtini), padarinių pašalinimo Nr. (duomenys neskelbtini) atitiko Statybos įstatymo ir STR 1.09.06:2007 turinio ir formos reikalavimus, jie buvo priimti nepažeidžiant jų surašymo metu galiojusiais teisės aktais nustatytos tvarkos, priimti procesiniai sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Pažymėtina, kad, net ir esant formaliems surašytų aktų neatitikimams, vien šiuo pagrindu panaikinti iš esmės teisėtus ir pagrįstus savavališkos statybos aktą, statybos stabdymo aktą ir reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius būtų neproporcinga ir nepagrįsta, nes pagrįstai nustatyta, kad ginčo statinys pastatytas neteisėtai.
Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, turi būti remiamasi Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimu, bylos nagrinėjimo metu galiojusių Statybos įstatymo, STR redakcijų, CK 4.103 straipsnio nuostatomis bei įvertintos nustatytos faktinės aplinkybės, kad sutuoktinis Z. E. dar 2000 m. sausio 26 d. Kauno apskrities viršininkui pateikė prašymą, kuriuo prašė atitinkamų institucijų įteisinti ginčo statinį, nurodydamas, kad statyboms buvo duotas žodinis Kauno Elektros tinklų administracijos leidimas, o statybinės medžiagos pirktos savo lėšomis; 2002 m. spalio 17 d. (duomenys neskelbtini) kreipėsi su paraiška „Dėl savavališkai pastatytų statinių išvadų parengimo įteisinimui“ į atitinkamas institucijas; 2003 m. birželio 17 d. priimta išvada: „rekomenduoti statinį teisiškai registruoti“, tačiau iki pat 2010 metų ginčo statinio įteisinimas nepavyko, nebuvo atlikti teisės aktų nustatyta tvarka reikalingi veiksmai. Taip pat vertintinas faktas, kad ginčo statinys yra pastatytas žemės sklype, į kurį Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) yra atkurtos nuosavybės teisės trečiajam asmeniui E. K..
Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, kad sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teritorijų planavimo ir aplinkosaugos srityse valstybė naudojasi plačiomis vertinimo laisvės ribomis. Bylose, susijusiose su savavališka statyba, EŽTT yra pabrėžęs bendrąjį visuomenės interesą saugoti aplinką, užtikrinti statybos normų laikymąsi, siekiant tvarkingos teritorijų plėtros, galiausiai – siekį atkurti teisės viršenybę, pašalinant neleistiną ir neteisėtą statinį (žr., pvz., Hamer v. Belgique, no 21861/03, judgment of 27 November 2007; Saliba v. Malta, no. 4251/02, judgment of 8 November 2005). Be kita ko, turi būti paisoma pareigos nustatyti teisingą susikirtusių visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyrą. Vertindamas ribojimo proporcingumą (pasirinktos priemonės tinkamumą užsibrėžtam tikslui pasiekti) EŽTT yra analizavęs, ar pagal nacionalinę teisę galima įteisinti konkretų neteisėtą statinį, ar asmens teises buvo galima suvaržyti švelnesne nei pastato nugriovimas priemone (pvz., įpareigojimu nebenaudoti pastato, nutraukti statybos darbus ar pan.).
Šiuo metu galiojančioje CK 4.103 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas teisės aktų reikalavimus pažeidžiančios statybos padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Aktualioje Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį savo lėšomis per nustatytą terminą: leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus šio Įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus šio Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; arba nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, kasatorė (prieš tai jos sutuoktinis), atliko tam tikrus veiksmus (pateikė prašymą atitinkamai institucijai ir kt.) dėl ginčo statinio įteisinimo, tačiau per beveik dešimt metų ginčo ūkinis pastatas nebuvo įteisintas, kasatorė neįgyvendino savo teisių tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka, be to, per tą laikotarpį buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims į žemės sklypą, kuriame stovi neteisėtai pastatytas ginčo statinys, todėl įvertinus proporcingumo, teisingumo principų taikymą konkrečiu atveju paskirta savavališkos statybos padarinių šalinimo priemonė – ginčo statinio nugriovimas – buvo pagrįsta ir proporcinga.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta pagrindų panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 55,18 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Palikti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 30 d. nutartį nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės O. K. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) 55,18 Lt (penkiasdešimt penkis litus 18 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, valstybės naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Juozas Šerkšnas
Pranas Žeimys
