Dėl Vilniaus miesto valdybos 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 2213V bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 3422-01 panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-180/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 50.8,

95.6.1, 95.6.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens AB „Spauda“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrijos „Spaudos rūmai” ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretieji asmenys A. B., AB „Spauda”, UAB „Vitropolis”, UAB „Abrosa”, UAB „Sisteminio modernizavimo grupė”, UAB „Stagutas”, UAB „ADM Baltic”, T. K. įmonė „Miško kelias”, UAB „Sanifinas”, UAB inovacinė firma „Savel”, UAB „Primadis”, UAB „Logos žurnalas”, Č. K., B. M., V. M., UAB „Ars Media”, UAB „Echo Litvy”, UAB „VB Lizingas”, UAB „Vineva”, VšĮ Teisės projektų ir tyrimo centras, J. Š. (J. Š.), I. S. (I. S.), Z. M., UAB „Radijas kelyje”, N. N., V. R., UAB „Manara”, UAB „Kultūros barai”, S. L., V. L., UAB „Lukas”, UAB „Gairija”, S. S. firma „Mažoji Evelina”, A. M., L. S. (L. S.), A. Š., D. Š., dėl teisės nusipirkti ar išsinuomoti valstybinio žemės sklypo dalį pripažinimo ir dėl Vilniaus miesto valdybos 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 2213V bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 3422-01 panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 1147V buvo nustatyta, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotas yra 78 012 kv. m. Šis administracinis teisės aktas buvo pakeistas Vilniaus miesto valdybos 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2213V nustatant, jog minėto žemės sklypo plotas yra 64 860 kv. m. Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 3422-01 patvirtinus Vilniaus miesto valdybos 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2213V nustatytas ginčo žemės sklypo ribas ir plotą, ginčo žemės sklypas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 30-931 buvo suformuotas 8522 kv. m ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Nr. 1, skirtas administraciniam pastatui, kuriame yra ieškovui nuosavybės teise priklausančios patalpos, eksploatuoti.

Ieškovas prašė:

1) panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 2213V;

2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 3422-02;

3) pripažinti Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrijos „Spaudos rūmai“ narių teisę ne konkurso tvarka proporcingai bendrijos nariams nuosavybės teise priklausančių patalpų plotui nusipirkti arba išsinuomoti 1103263/4667947 dalis valstybinio 78012 kv. m ploto žemės sklypo, (duomenys neskelbtini).

Ieškovas nurodė, kad, pakeitus ginčo žemės sklypo ribas, jo plotas sumažėjo, todėl dalis administracinio pastato ir pastatų, plane pažymėtų indeksais 6B3b ir 7M2p, savininkų naudojamo žemės sklypo, taip pat bendrojo naudojimo žemės sklypas, esantis teritorijos tarp Justiniškių g. ir Laisvės pr. vakarinėje dalyje, nebepateko į 64860 kv. m ploto žemės sklypą. Toks ginčo žemės sklypo ribų ir ploto keitimas pažeidžia žemės sklypų formavimo taisykles, neatitinka CK 6.551 straipsnio 2 dalies bei 1999 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimo „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ nuostatų, pagal kurias juridiniai asmenys turi teisę išsinuomoti valstybinės žemės sklypus, reikalingus nuosavybės teise priklausantiems pastatams eksploatuoti. Ieškinyje akcentuojama ir tai, kad keičiant žemės sklypo ribas ir plotą nebuvo gauti administracinio pastato ir pastatų, plane pažymėtų indeksais 6B3b ir 7M2p, savininkų sutikimai, todėl buvo pažeista CK 4.75 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama visų bendraturčių sutarimu. Mažinant žemės sklypo plotą, buvo pažeistos sklype esančių pastatų savininkų teisės į bendrai naudojamą valstybinės žemės sklypą. Jie neteko galimybės prie administracinio pastato esančios automobilių stovėjimo aikštelės - administracinio pastato priklausinio - naudoti savo ir klientų automobilių parkavimo reikmėms.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 138V patvirtintas detalusis planas numatė galimybę tikslinti ginčo žemės sklypo ribas ir plotą, nes detaliojo plano sprendiniuose nurodyta, kad skirtingų reglamentų sklypų ribų tikslinimas, papildomas padalijimas ar apjungimas gali būti koreguojamas ir tikslinamas nerengiant detaliųjų planų su sąlyga, kad nebus keičiami detaliajame plane nustatyti teritorijos užstatymo reglamentai ir nepažeidžiamos gatvių raudonosios linijos. Kadangi keičiant ginčo žemės sklypo plotą Vilniaus miesto valdybos 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2213V nebuvo pažeistos detaliajame plane nurodytos sąlygos, nėra pagrindo pripažinti, kad žemės sklypo ribos ir plotas buvo pakeisti neteisėtai. Be to, detaliojo plano sprendiniai nėra ginčijami. Teismas akcentavo ir tai, kad detalusis planas buvo rengiamas viešai, todėl ieškovas turėjo galimybę dalyvauti jį rengiant ir teikti savo pasiūlymus. Ieškovas taip pat turėjo teisę kreiptis dėl žemės sklypo nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, tačiau turimos teisės neįgyvendino. Kaip nepagrįstas buvo atmestas ieškinyje nurodytas argumentas dėl CK 4.75 straipsnio nuostatų pažeidimo, nurodant, kad nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo taikyti bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklių, nes ieškovas nėra ginčo žemės sklypo savininkas. Ieškovui nepateikus įrodymų, kad automobilių aikštelė yra administracinio pastato priklausinys, teismas nusprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad, pakeitus ginčo žemės sklypo ribas ir plotą, automobilių aikštelė būtų buvusi nepagrįstai atskirta nuo administracinio pastato. Dėl nurodytų priežasčių ir atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 30-931 buvo suformuotas žemės sklypas administraciniam pastatui, kuriame yra ieškovui nuosavybės teise priklausančios patalpos, eksploatuoti, ir ieškovas teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę įsigyti nuosavybėn ar išsinuomoti naudojamą žemės sklypą, teismas padarė išvadą, kad ginčijami administraciniai teisės aktai nepažeidžia ieškovo teisių bei teisėtų interesų.

Ieškovui pateikus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 1 d. sprendimo peržiūrėjimo, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu šalys pateikė taikos sutartį, kuri buvo patvirtinta Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 20 d. nutartimi, ir byla buvo nutraukta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi trečiojo asmens AB „Spauda“ kasacinį skundą ir konstatavusi trečiųjų asmenų procesinių teisių ir viešojo intereso pažeidimą, 2006 m. birželio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 1 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Bylos nagrinėjimo Apeliaciniame teisme metu buvo gauti UAB „Molesta“, K. J., UAB „Malaga“, UAB „Eigulių Topolis“ ir A. R. prašymai įtraukti juos į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, pareikštus prašymus grindžiant byloje priimamų procesinių sprendimų įtaka prašymus pareiškusių asmenų teisėms ir pareigoms. Teisėjų kolegija pareikštus prašymus atmetė, vadovaudamasi CPK 47 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nurodyta, kad tretieji asmenys į bylą gali įstoti tik iki baigiamųjų kalbų pirmosios instancijos teisme pradžios.

Teisėjų kolegija pažymėjo tai, kad byloje vyksta ginčas dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 1147V nustatytų ir Vilniaus miesto valdybos 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2213V pakeistų žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ploto (atitinkamai 78 012 kv. m ir 64 860 kv. m) ir ribų. Pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), ir plane pažymėti indeksais 4B22b, 7M2p ir 6B3b, yra Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 1147V nustatyto 78 012 kv. m ploto ginčo žemės sklypo ribose. Ieškinį byloje pareiškė Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai”, kurios visi nariai yra patalpų, esančių pastate, pažymėtame indeksu 4B22b, savininkai. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, teismo procesinis sprendimas dėl ginčo žemės sklypo ribų ir dydžio pakeitimo neabejotinai turės įtakos teisėms ir pareigoms asmenų, kuriems nuosavybės teise priklauso patalpos ir pastatuose, pažymėtuose indeksais 7M2p bei 6B3b, nes šie pastatai liko už 64 860 kv. m ploto žemės sklypo ribų. Dėl nurodytų priežasčių buvo pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, ir tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, leidžiantis peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija pabrėžė ir viešojo intereso svarbą, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 14 d. nutartyje išdėstytus argumentus bei nagrinėjamos bylos baigtimi suinteresuotų asmenų skaičių, ginčo žemės sklypo išsidėstymo vietą Vilniaus mieste, jo reikšmę sostinės plėtrai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo AB „Spauda“, remdamasis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytais pagrindais peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK nuostatas, skirtas procesinės teisės instituto, susijusio su trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisiniam reglamentavimui, todėl nepagrįstai grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, neatsižvelgė į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 straipsnis). Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas UAB,,Molesta”, K. J., UAB,,Malaga”, UAB,,Eigulių Topolis” ir A. R. teisinį suinteresuotumą nagrinėjamos bylos baigtimi, netinkamai taikė CPK 47 straipsnio normas, nes neatsižvelgė į tai, kad nors byloje yra ginčijamas administracinių teisės aktų, susijusių su ginčo žemės sklypo ploto ir ribų pakeitimu, teisėtumas, tačiau pagrindinis reikalavimas reiškiamas dėl Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrijos,,Spaudos rūmai” narių teisės ne konkurso tvarka išsinuomoti dalį ginčo žemės sklypo. Dėl nurodytos priežasties kasatorė mano, kad minėtų asmenų teisėms ir pareigoms neturi įtakos tai, ar aukštuminio pastato patalpų savininkams bus pripažinta teisė ne konkurso būdu išsinuomoti dalį ginčo žemės sklypo. Minėti asmenys turi galimybę ginti savo teises, reikšdami savarankiškus reikalavimus dėl teisės ne konkurso būdu išsinuomoti valstybinės žemės sklypo dalį patalpų, esančių pastatuose, pažymėtuose indeksais 6B3b ir 7M2p, savininkams pripažinimo. Tokie reikalavimai galėjo būti pareikšti šioje byloje CPK 46 straipsnio nustatyta tvarka arba savarankiškoje byloje. Šių asmenų dalyvavimo byloje tikslas – apginti savarankiškus interesus, o ne išvengti savo teisinės padėties pablogėjimo dėl galimos teismo procesinio sprendimo įtakos jų teisėms ir pareigoms. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad minėtų asmenų procesinė padėtis nagrinėjamoje byloje yra tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (CPK 46 straipsnis), o ne tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis).

2. Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija,,Spaudos rūmai” sukurta tik aukštuminio pastato patalpų savininkų teisėms ginti, todėl ji nėra įgaliota atstovauti UAB,,Molesta”, UAB,,Malaga”, UAB,,Eigulių Topolis” ir A. R. interesams, nes šiems asmenims nuosavybės teise priklauso patalpos, esančios pastatuose, pažymėtuose indeksais 6B3b ir 7M2p. K. J. nuosavybės teise priklauso patalpos aukštuminiame pastate, todėl nėra pagrindo jo įtraukti į bylos nagrinėjimą, nes jo, kaip juridinio asmens dalyvio, interesai ginami per juridinį asmenį. Be to, K. J. patalpas aukštuminiame pastate įsigijo po bylos iškėlimo, todėl, net ir pripažinus šio asmens dalyvavimą bylos nagrinėjime būtinu, turėtų būti taikomas procesinių teisių perėmimo institutas (CPK 48 straipsnis).

3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte įtvirtintą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikoje absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu nelaikomi tie atvejai, kai į bylą neįtraukiamas neginčijamai teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi turintis asmuo, tačiau priėmus procesinį sprendimą tokio asmens teisinė padėtis nepasikeičia. Pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį, tai neturėjo įtakos nė vieno iš apeliacinės instancijos teismo nurodytų asmenų teisinei padėčiai, todėl nėra pagrindo konstatuoti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo.

4. Apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas, motyvuodamas būtinybe ginti viešąjį interesą, nurodęs, kad tai buvo akcentuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 14 d. nutartyje. Kasatorės manymu, tokia išvada padaryta paviršutiniškai ir klaidingai aiškinant šios nutarties turinį, nes būtinybė atsižvelgti į viešąjį interesą buvo pabrėžta sprendžiant apeliacinės instancijos teismo patvirtintos taikos sutarties galiojimo klausimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija,,Spaudos rūmai” prašo kasacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Teigiama, kad kasaciniame skunde akcentuojamas CPK 46 straipsnio taikymo klausimas nagrinėjamoje byloje neaktualus, nes ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 14 d. nutartyje, ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, dėl kurios teisėtumo pateiktas kasacinis skundas, akcentuojama būtinybė įtraukti visus patalpų, esančių pastatuose, pažymėtuose indeksais 4B22b, 6B3b ir 7M2p, savininkus dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, nes jie turi teisinį suinteresuotumą nagrinėjamos bylos baigtimi. Kadangi šio klausimo teisiniam reglamentavimui skirtas CPK 47 straipsnis, tai nėra pagrindo spręsti dėl netinkamo CPK 46 straipsnio nuostatų taikymo ir aiškinimo. Į bylos nagrinėjimą neįtraukus šių asmenų, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Šios bylos baigtis turės įtakos asmenų, prašiusių juos įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, teisėms ir pareigoms, nes ieškiniu ne tik prašoma pripažinti teisę ne konkurso tvarka išsipirkti ar išsinuomoti ginčo žemės sklypą, bet ir keliamas administracinių aktų teisėtumo klausimas, todėl šis klausimas ateityje nebegalės būti sprendžiamas. Ieškovė akcentuoja ir tai, kad kasacinio skundo teiginiai dėl to, kad ieškovas neturi teisės atstovauti asmenims, kurie nėra patalpų pastatuose, pažymėtuose indeksais 6B3b ir 7M2p, savininkai, nes nėra aukštuminio pastato savininkų bendrijos nariai, yra nepagrįstas. 2007 m. balandžio 5 d. vykusio bendrijos narių susirinkimo metu buvo nuspręsta papildyti bendrijos įstatus ir nustatyti, kad bendrijos nariais gali tapti ne tik patalpų, esančių pastate, pažymėtame indeksu 4B22b, bet ir pastatuose, pažymėtuose indeksais 6B3b ir 7M2p, savininkai. Atmesdama kasatoriaus argumentus, susijusius su K. J. priklausymu aukštuminio pastato savininkų bendrijai, ieškovė nurodė, kad K. J. dėl pareigų nevykdymo aukštuminio pastato bendrijai nebuvo priimtas į bendrijos narius. Antra vertus, juridiniam asmeniui pareiškus ieškinį, savaime neeliminuojama galimybė juridinio asmens dalyviams dalyvauti nagrinėjant bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir kasaciniu skundu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą kasaciniame skunde išdėstytais pagrindais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatytos aplinkybės

Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 1147V buvo nustatyta kad pramoninės, komercinės ir gyvenamosios paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotas yra 78 012 kv. m. Šis administracinis teisės aktas buvo pakeistas Vilniaus miesto valdybos 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2213V nustatant, jog minėto žemės sklypo plotas yra 64 860 kv. m. Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 3422-01 patvirtinus Vilniaus miesto valdybos 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2213V nustatytas ginčo žemės sklypo ribas ir plotą, ginčo žemės sklypas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 30-931 buvo suformuotas 8522 kv. m ploto žemės sklypas Nr. 1, esantis (duomenys neskelbtini), skirtas administraciniam pastatui, kuriame yra ieškovui nuosavybės teise priklausančios patalpos, eksploatuoti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 138V patvirtintame detaliajame plane įtvirtinta galimybė tikslinti ginčo žemės sklypo ribas ir plotą, nes detaliojo plano sprendiniuose nurodyta, kad skirtingų reglamentų sklypų ribų tikslinimas, papildomas padalijimas ar apjungimas gali būti koreguojamas ir tikslinamas nerengiant detaliųjų planų su sąlyga, kad nebus keičiami detaliajame plane nustatyti teritorijos užstatymo reglamentai ir nepažeidžiamos gatvių raudonosios linijos.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde trečiasis asmuo kelia procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimus dėl trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, ir trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisinio statuso atribojimo (CPK 46, 47 straipsniai), taip pat dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo pripažinimo tuo atveju, kai tretieji asmenys neįtraukiami į bylos nagrinėjimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kasatorės teigimu, teismas padarė esminę įstatymo taikymo klaidą bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Nagrinėjamas ginčas yra susijęs su valstybinės žemės naudojimo ir teisės nuomoti valstybinę žemę ne aukciono būdu klausimais. Teisingas, atitinkantis įstatymo reikalavimus valstybinės žemės teisinių santykių tvarkymas yra svarbus viešasis interesas, sudarantis CPK 353 straipsnio 2 dalyje nustatytą pagrindą peržengti kasacinio skundo ribas. Dėl to teisėjų kolegija pasisako ir dėl materialinės teisės normų taikymo nagrinėjamoje byloje.

Nurodyti klausimai yra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas.

Dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo

Kaip faktinį ieškinio pagrindą ieškovas nurodo tai, kad ankstesniu Vilniaus miesto valdybos aktu (2000 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 1147V) buvo suformuotas bendras 78012 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), į kurį pateko keli nurodytu adresu esantys pastatai, tarp jų - ir aukštuminis,,Spaudos rūmų“ pastatas. Šiame pastate patalpas turintys ieškovo dalyviai įgijo teises naudotis ginčo sklypu ir ne aukciono tvarka jį nuomoti ar pirkti. Priėmus ginčijamus aktus didžioji žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalis buvo atskirta nuo,,Spaudos rūmų“ pastato, taip paneigiant ieškovo narių turėtas teises į ją.

Taigi, ieškovo keliamas ginčas savo turiniu yra ginčas dėl pastatų savininkų teisių naudotis valstybine žeme ir ją išsinuomoti ar pirkti lengvatinėmis sąlygomis įgijimo ir realizavimo. Šių teisinių santykių reglamentavimas susijęs ir su civilinės teisės, ir su viešosios teisės normomis.

Valstybinės žemės savininkas yra Lietuvos valstybė, valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės servitutų Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Žemės santykiai turi būti tvarkomi laikantis įstatyminių žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį, kt. principų. Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatavimui, taip pat – teisė teisės aktų nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyminė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Civilinio kodekso XXIX skyrius, Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (1994 m. balandžio 26 d. įstatymo Nr. I-446 redakcija), kt. specialieji įstatymai).

Civilinių teisių objektu gali būti tik identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas (CK 1.109 straipsnis). Tai reiškia, kad asmuo gali įgyti teises į žemės sklypą, kuris yra suformuotas pagal žemėtvarkos ar teritorijų planavimo dokumentus ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešajame registre.

Bendra tvarka nauji valstybinės žemės sklypai yra parduodami ar nuomojami aukciono būdu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 692,,Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.3 punktas). Tuo tarpu naudojami žemės sklypai nuomojami ar parduodami lengvatine (ne aukciono) tvarka, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260,,Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ (nagrinėjamu atveju taikytina 2001 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 180 redakcija). Esminė šio teisės akto nuostata yra ta, kad joje numatyta naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimas ir nuoma, tai reiškia, kad asmens teisė nuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypą grindžiama jos realiu naudojimu atitinkamam tikslui - turimiems nuolatiniams statiniams ar įrenginiams eksploatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2006).

Šiuo nutarimu patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės pardavimo tvarkos 8 punkte ginčijamų aktų priėmimo metu nustatytos taisyklės, pagal kurias turi būti sprendžiami žemės pardavimo klausimai tais atvejais, kai naudojamame žemės sklype yra keliems fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantys (ar jų nuomojami) pastatai: prie pastato naudojamas žemės sklypo plotas padalijamas, taip pat kiekvieno savininko žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu pastato bendrasavininkių susitarimu, bendrasavininkiams nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendrasavininkiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šios taisyklės pagal įstatymo analogiją turi būti taikomos ir sprendžiant nuomojamo žemės sklypo dalių paskirstymo klausimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2006).

Žemės sklypų formavimo ir planų rengimo taisyklės nustatytos teritorijų planavimo įstatymų, sklypai formuojami kompetentingoms valstybėms institucijoms priimant atitinkamus administracinius aktus. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) 8 straipsnyje ginčijamų aktų priėmimo metu nustatyti individualaus administracinio sprendimo formai ir turiniui privalomi reikalavimai, tarp jų - kad toks aktas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Tais atvejais, kai suinteresuoti asmenys ginčija administracinius aktus, kuriais suformuotas žemės sklypas, bylą nagrinėjantis teismas turi vertinti tiek administracinio akto atitiktį pagrindinėms procedūrinėms taisyklėms, tiek tai, ar jis yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei materialinėmis teisės normomis ir ar nepažeidžia įstatymo ginamų suinteresuotų asmenų teisių. Formuojant pastatais užstatytą žemės sklypą negali būti nukrypta nuo esminės sąlygos – faktinio jo naudojimo su pastatu susijusioms reikmėms.

Taigi, pastatų savininkai (nuomotojai) turi įstatymo garantuotą ir ginamą teisę lengvatine (ne aukciono tvarka) nuomoti ar pirkti pastatais užstatytą ir jų eksploatavimo tikslais naudojamą valstybinės žemės sklypą. Nuomotino ar perkamo žemės sklypo dydis nustatomas pagal tikslinę paskirtį atitinkantį faktinį jo naudojimą, o sklypo ribos – pagal viešosios teisės (teritorijų planavimo) normas kompetentingų valdžios institucijų aktais patvirtintu sklypo planu.

Bylą nagrinėję teismai nurodytų įstatyminių ir kasacinių teismų praktikos nuostatų netaikė ir neįvertino, ar, ginčijamais administraciniais aktais pakeitus valstybinės žemės sklypo, kuriame buvo ir ieškovo dalyviams priklausantis pastatas, ribas, nebuvo pažeistos jų teisės į naudojamą žemės sklypo dalį. Teismai turėjo tirti, kokie faktiniai ginčo sklypo naudojimo santykiai buvo susiklostę tarp visų jame esančių pastatų savininkų (nuomininkų) Vilniaus miesto valdybos 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2213V ir Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 3422-01 keičiant buvusias sklypo ribas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ginčo sklypo detalusis planas (patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 2000 m. sausio 27 d. sprendimu Nr.138V) leido papildomai koreguoti sklypo ribas nerengiant naujo detaliojo plano; tokia nuostata atitiko tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 4 punkto normą. Tačiau teismai netyrė ir nevertino, kokiu faktiniu ir įstatyminiu pagrindu ginčijami administraciniai aktai buvo priimti ir ar juos priimant nebuvo pažeistos ieškovo bei kitų ginčo žemės sklypo naudojimu suinteresuotų asmenų teisės.

Nagrinėjamos bylos esmė yra nustatyti, kokios asmenų, kurių iniciatyva buvo keičiamos sklypo ribos, teisės buvo įgyvendintos priimant administracinius aktus, ar buvo pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas šiems aktams priimti, ar keičiant sklypo ribas buvo išlaikyta suinteresuotų asmenų teisių pusiausvyra, t. y. ar nebuvo pažeistos kitų asmenų teisės į tą patį žemės sklypą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės, šiam pažeidimui ištaisyti būtina tirti papildomas aplinkybes ir rinkti įrodymus.

Dėl trečiųjų asmenų įtraukimo į bylą

Civilinio proceso teisės trečiųjų asmenų instituto tikslas – užtikrinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Tiek tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (CPK 46 straipsnis), tiek tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis) turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir įstatymo įtvirtintą galimybę šį interesą įgyvendinti įstodami į prasidėjusį teisminį ginčą. Esminiai trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais ir trečiųjų asmenų be savarankiškų reikalavimų teisinio statuso skirtumai yra nulemti skirtingo jų teisinio santykio su bylos dalyku: tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus turi savarankišką, ginčo šalims priešpastatomą, materialinę teisę į ginčo dalyką, todėl ją gali ginti naudodamiesi visomis šalių procesinėmis teisėmis, tarp jų - ir teise pasirinkti teisių gynimo būdą (pareikšti ieškinį jau prasidėjusiame procese ar pradėti naują procesą). Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo valia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1042-2002; 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-2004).

Įstatymo draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas,,nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų“. Sisteminis nurodytų procesinės teisės normų vertinimas leidžia daryti išvadą, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatyminės sąvokos,,teismas nusprendė“ turinys yra atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d nutartis civilinėje byloje Nr.3K-159-2007).

Nagrinėjamo šioje byloje ginčo dalykas yra administraciniai aktai, kuriais pakeistos žemės sklypo ribos ir ieškovo teisių į ginčo žemės sklypą apimtis. Asmenys, kurių įtraukimą į bylos nagrinėjimą pripažino būtinu apeliacinės instancijos teismas, t. y. UAB „Molesta“, K. J., UAB „Malaga“, UAB „Eigulių Topolis“ ir A. R., yra patalpų, esančių pastatuose, kurie ginčijamais administraciniais aktais buvo atskirti nuo pagrindinio sklypo, savininkai. Analizuotų pirmiau įstatymų pagrindu visi jie turi gintiną teisę į turimai nuosavybės daliai proporcingą pastato reikmėms naudojamo sklypo dalį. Vieno pastato savininko teisė naudotis žemės sklypu nepaneigia kito savininko teisės į žemės sklypą, tačiau nustatant šių teisių apimtį būtina jas derinti tarpusavyje. Šių asmenų teisinis ryšys su ginčo dalyku atitinka trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinę padėtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas trečiųjų asmenų teisinį statusą reglamentuojančias įstatymų ir teismų praktikos nuostatas taikė teisingai.

Jau buvo nurodyta pirmiau šioje nutartyje, kad spręsdamas ieškovo reikalavimų pagrįstumo klausimą, teismas turi tirti ir vertinti, kaip žemės sklype (duomenys neskelbtini) esančių pastatų savininkai naudojosi juo iki ginčijamų administracinių aktų priėmimo, ir nuspręsti dėl ieškovo teisių į ginčo sklypą apimties. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas į bylą įtraukti visus ginčo sklype esančių pastatų savininkus, yra pagrįsta. Nenustačius kitų pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindų, nurodytų asmenų nedalyvavimas byloje nesudarytų savarankiško teismo sprendimo panaikinimo pagrindo, tačiau, kaip konstatuota pirmiau, bylą nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės. Šioje procesinėje situacijoje negalima nustatyti, ar tinkamai išnagrinėjęs bylą teismas nuspręs dėl šių asmenų teisių ir pareigų. Dėl to teisėjų kolegija nevertina kasacinio skundo argumento dėl teismų praktikos pažeidimo dėl šios ginčo dalies.

Konstatavusi, kad neatskleista bylos esmė, be to į procesą turi būti įtraukti nauji tretieji asmenys, teisėjų kolegija pripažįsta, kad byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Dėl to kasacinio skundo prašymas panaikinti apeliacinės instancijos nutartį atmetamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis