Civilinė byla Nr. 3K-3-175/2008 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.3; 28.1
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Sigito Gurevičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. K. ir V. K. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. K. ir V. K. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, AB Ūkio bankui, Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarei Aušrai Rabačiauskienei, Z. M., Teisingumo ministerijai, VĮ Registrų centrui, tretiesiems asmenims I. K., AB „Lietuvos draudimas“ dėl pripažinimo statytojais, nuosavybės teisių į namo dalį pripažinimo, turto įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai V. K. ir D. K. kreipėsi į teismą prašydami pripažinti juos priestato prie gyvenamojo namo 1a2p, esančio (duomenys neskelbtini), statytojais; 2) pripažinti ieškovams nuosavybės teisę į 48/100 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), sudarančias 137,09 kv. m šio namo bendrojo ploto; 3) pripažinti AB Ūkio banko ir I. K. 1995 m. vasario 28 d. turto įkeitimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento; taikyti restituciją. Ieškovai šiuos reikalavimus grindė, nurodydami, kad gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), ieškovas V. K. gavo kaip dovaną iš savo sesers. Vėliau jis susituokė su ieškove D. K.. Gyvendami santuokoje apie 1991 m. jie pradėjo gyvenamojo namo rekonstrukciją ir priestato statybą. Ieškovai turėjo parengę projektą ir buvo gavę statybos leidimą. Šie dokumentai vėliau dingo. Buvo užsakytas ir padarytas pakartotinis projektas 1996 m. Statybos darbai buvo užbaigti iki įkeitimo sutarties sudarymo. Dėl to naujai pastatytas priestatas yra bendroji ieškovų D. ir V. K. nuosavybė. Jie investavo savo lėšas į statybos darbus. 1995 m. trečiasis asmuo I. K. sudarė įkeitimo sutartį, įkeitė namą bankui. Ši įkeitimo sutartis yra neteisėta, nes įstatymo draudžiama įgaliotiniui sudaryti sandorį savo interesais, o I. K. įkeitė namą garantuodama jos pačios paimtos paskolos grąžinimą. Turtas priklausė abiem ieškovams, tačiau nebuvo gauta D. K. sutikimo įkeisti namą. Dėl neteisėto įkeitimo yra atsakinga sandorį tvirtinusi notarė, kita sandorio šalis AB „Ūkio bankas“. Įkeitimo sutartis yra ydinga dar ir dėl to, kad įkeitimo sutartyje netiksliai, neteisingai įkeičiamas turtas įvardytas namų valda. Tuo metu ieškovams nepriklausė žemės sklypas (duomenys neskelbtini), todėl nebuvo namų valdos Žemės reformos įstatymo prasme. Detalizuota pažyma buvo klaidinga, neatskleidė tikrosios padėties, kiek ir kokių yra statinių. Registrų įstaiga turėjo užfiksuoti naujai statomus objektus sklype, tačiau to nepadarė. Kadangi savavalinės statybos aktas nėra nesurašytas, tai statyba ne savavalinė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. sausio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad gyvenamojo namo priestato 1a2p projektas parengtas 1996 m., jame pažymėta, kad tai ankstesnio projekto dublikatas arba kartotinis projektas, nepateikta jokių įrodymų, kad iki 1996 m. buvo parengtas koks nors priestato 1a2p projektas, nėra duomenų apie priestato 1a2p statybos leidimo išdavimą. Teismas sprendė, kad priestatas 1a2p, esantis (duomenys neskelbtini), yra sukurtas neturint suderinto projekto ir nesant leidimo statyti šį statinį, todėl nėra galimybės konstatuoti, kad tam tikras asmuo yra statytojas Statybos įstatymo 3 straipsnio prasme. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė turėję pakankamai lėšų ginčo priestatui pastatyti, reikalingoms medžiagoms nupirkti, darbuotojams samdyti, todėl nėra pagrindo pripažinti juos ginčo priestato statytojais. Teismas sprendė, kad nuosavybės teisė negalima be naudojimosi ar disponavimo teisių, kaip nuosavybės sudedamųjų dalių, todėl reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę ieškovams į 48/100 dalis gyvenamojo namo Obelynės g. 35, atmestinas. Teismas sprendė, kad ieškovė D. K. nepateikė įrodymų, jog santuokos su V. K. metu ji padidino gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), vertę, todėl ieškovės D. K. teisės sudarant įkeitimo sutartį nebuvo pažeistos. Teismas laikė, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad VĮ Registrų centras pateikė detalizuotoje pažymoje neteisingus ar netikslius duomenis. Byloje nėra duomenų, kad dėl priestato 1a2p kadastro duomenų sudarymo, papildymo, įtraukimo į duomenų bazes būtų buvęs paduotas prašymas VĮ Registrų centrui iki 1995 m. vasario 28 d. įkeitimo sutarties sudarymo. Pareiga inventorizuoti statinį, įrašyti duomenis apie jį į valstybinį registrą negali būti užkraunama registrą tvarkančiai institucijai, tai yra pirmiausia turto savininko teisė. Teismas nurodė, kad reikalavimas taikyti restituciją yra išvestinis ir gali būti svarstomas tik tuo atveju, jeigu būtų pripažinta negaliojančia įkeitimo sutartis. Įkeitimo sutarčiai likus galioti, restitucija netaikytina.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. sprendimą pakeitė ir bylos dalį dėl ieškovų V. K. ir D. K. pripažinimo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priestato statytojais bei nuosavybės teisių į šį priestatą jiems pripažinimo nutraukė; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai nebuvo priestato statytojai pagal Statybos įstatymą, pažymėjusi, kad byloje yra pakankamai duomenų (dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai, važtaraščiai), patvirtinančių, jog gyvenamasis namas priklausė ieškovams ir būtent ieškovai investavo lėšas į priestato statybą bei atliko užsakovo funkcijas, ginčo dėl to byloje nėra. Nesant byloje ginčo dėl statytojo, ieškovai neturėjo jokio teisinio pagrindo reikšti tokį reikalavimą, o teismas jį nagrinėti. Kolegija nurodė, kad ieškovų reikalavimas dėl jų pripažinimo statyto priestato statytojais negali sukurti jokių teisinių pasekmių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir šią civilinės bylos dalį nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovai statė priestatą be nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto statinio projekto ir neturėdami nustatyta tvarka išduoto leidimo. Pagal CK 4.103 straipsnį asmenys savavališkai pastatytu statiniu neturi teisės naudotis ir disponuoti, todėl priestatas nebuvo pardavimo objektas ir nebuvo parduotas atsakovei Z. M.. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priimdamas sprendimą atmesti ieškinį dėl reikalavimo pripažinti ieškovams nuosavybės teises į savavališkai pastatytą priestatą. Naujai pastatytų statinių įteisinimo tvarka, reglamentuota Statybos įstatymo 24 straipsnyje, nėra teisminė, todėl teismas negali pripažinti nuosavybės teisių į neįteisintus nekilnojamuosius daiktus. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio dalį dėl turto įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Įgaliotinė I. K. įkeitė ieškovo turtą trečiajam asmeniui - AB Ūkio bankui, t. y. ji nesudarė sandorio su pačia savimi ir, sudarydama sandorį, nebuvo AB Ūkio banko atstovė, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeistas 1964 m. CK 65 straipsnis. V. K. įgijo namą dovanojimo būdu ir iki santuokos, tai buvo ieškovo asmeninė nuosavybė, todėl, sudarant įkeitimo sutartį, ieškovės sutikimas nebuvo reikalingas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai V. K. ir D. K. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasatoriai savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Kauno apygardos teismo priimtos nutarties rezoliucinė dalis neaiški, nes nepasisakyta, kokia apylinkės teismo sprendimo dalies dėl ieškovų pripažinimo statytojais ir nuosavybės teisių jiems pripažinimo peržiūrėjimo baigtis.
2. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ginčijamo įkeitimo sandorio neatitikties įstatymo normoms, reglamentuojančioms įkeičiamo turto aprašymą. Nepasisakydamas dėl didelės dalies apeliacinio skundo argumentų, šis teismas iš esmės neįvykdė apeliacijos funkcijos.
3. Įstatyme nenustatyta sąvoka „gyvenamoji valda“, todėl ginčo įkeitimo sutartyje tokia sąvoka apibūdintas įkeičiamas turtas, kasatoriaus nuomone, nėra aprašytas. Toks įkeitimo sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, reikalaujančioms aprašyti įkeičiamą turtą (1964 m. CK 202 straipsnis).
4. Notaras, vadovaudamasis Notariato įstatymo nuostatomis, privalo siekti, kad nebūtų sudaryta neteisėtų sandorių, todėl, prieš tvirtindamas sandorį, turi nustatyti faktines sandorio sudarymo aplinkybes, jas teisiškai įvertinti. Šioje byloje nagrinėjamu atveju notarė privalėjo netvirtinti banko parengtos įkeitimo sutarties, tačiau, neįvertinusi sandorio sudarymo aplinkybių, jį patvirtino.
5. Siekiant užkirsti interesų konflikto galimybę, įstatyme draudžiama atstovui sudaryti sandorius atstovaujamojo vardu su pačiu savimi ir su asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. nutartyje Nr. 3K-3-228/2003 išaiškino, kad įstatymo draudžiama atstovui sudaryti sandorius atstovaujamojo vardu savo naudai. I. K. įkeitė gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais savo asmeninės paskolos grąžinimui užtikrinti, o ne įgaliotojo interesais, todėl turto įkeitimo sandoris pripažintinas negaliojančiu.
6. Priestatas yra ne naujas statinys, o namo dalis, kuriai netaikoma naujo statinio teisinio registravimo tvarka. Pastačius priestatą, neatliekama jo pirminė teisinė registracija, jo plotas įtraukiamas į bendrą pastato plotą atliekant inventorizaciją.
Trečiasis asmuo I. K. pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB Ūkio bankas prašo skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus bei savo prašymą grindžia šiais argumentais:
1.Apeliacinės instancijos teismas nesvarstė kai kurių ieškovų argumentų, nurodęs, kad jie nesusiję su byla, t. y. nebuvo galimybės jų svarstyti.
2. V. K., laikydamas, kad I. K. viršijo įgaliojimus, gali reikši ieškinį dėl žalos atlyginimo, tačiau nėra pagrindo reikalauti pripažinti negaliojančia turto įkeitimo sutartį.
3. Ieškovai nenurodo, kokias konkrečiai pareigas pažeidė notarė.
4. Kauno apygardos teismas, konstatavęs, kad pastato įteisinimo tvarka nėra teisminė, pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl nuosavybės teisių į namo dalį pripažinimo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Z. M. prašo kasacinį skundą atmesti ir savo prašymą grindžia šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo analizuoti byloje teisinės reikšmės neturinčių ieškovų argumentų.
2. Ieškovai nepateikė konkrečių argumentų dėl notarės pareigų netinkamo atlikimo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo skundžiamus teismų priimtus sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra aiški, ir sutinka su teismo argumentais dėl bylos dalies nutraukimo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1985 m. spalio 15 d. dovanojimo sutartimi E. K. padovanojo savo broliui ieškovui V. K. mūrinį gyvenamąjį namą 1A2p su pusrūsiu, mūrinį garažą 2G1p, mūrinį ūkio pastatą 3I1p ir kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini). 1987 m. spalio 10 d. ieškovai V. K. ir D. K. susituokė. 1994 m. kovo 10 d. ieškovas V. K. sudarė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo I. K. valdyti ir tvarkyti visą jo turtą, įkeisti ir priimti įkaitu pastatus ir kitą turtą. 1995 m. vasario 28 d. I. K. įkeitė ieškovui V. K. priklausančią namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), užtikrindama iš AB Ūkio banko gautos paskolos grąžinimą. 1998 m. birželio 4 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu buvo priteista iš I. K. AB „Ūkio bankas“ 96 972 Lt paskolos, išieškojimą nukreipiant į įkeistą namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini). 2000 m. lapkričio 27 d. turto perdavimo be varžytynių aktu Nr. 585-5/10 šis turtas - namų valda (duomenys neskelbtini), (mūrinis gyvenamasis namas su rūsiu, 99,12 kv. m naudingo ploto, garažas, ūkinis pastatas) - buvo perduotas atsakovei Z. M.. Iš atliktų kadastrinių matavimų matyti, kad valdoje yra pastatytas priestatas 1a2p (toliau - priestatas), kurio bendras plotas 138,09 kv. m, jo baigtumas yra 71 proc., statybos metai 1997 – 2006. Priestatas 1a2p teisiškai neįregistruotas. Teisinė registracija Z. M. vardu yra atlikta tik gyvenamajam namui 1A2p, ūkio pastatui, garažui ir kiemo statiniams. V. K. vardu teisinė registracija buvo atlikta taip pat tik gyvenamajam namui 1A2p, garažui, ūkio pastatui ir kiemo statiniams.
k o n s t a t u o j a:
Kasaciniu skundu kasatoriai (ieškovai) prašo panaikinti 2007 m. sausio 26 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą ir 2007 m. rugsėjo 5 d. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Taigi kasatoriai nesutinka nei su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys atmestas, nei su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kuriuo pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo pakeistas ir bylos dalis dėl ieškovų V. K. bei D. K. pripažinimo gyvenamojo namo priestato statytojais bei nuosavybės teisių į šį priestatą jiems pripažinimo nutraukta.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas bylos dalį dėl ieškovų pripažinimo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priestato 1a2p statytojais nutraukė pagrįstai. Civilinio proceso kodekso 2 straipsnyje nustatyta, kad civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Taigi kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje yra pakankamai įrodymų, jog ieškovai investavo savo asmenines lėšas į priestato statybą. Atsakovė Z. M., kuri įsigijo ginčo turtą pardavimo be varžytynių akto pagrindu, taip pat neginčija, kad ieškovai statė šį priestatą. Taigi byloje nėra ginčo, kas buvo gyvenamojo namo priestato statytoju. Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad bylinėjimasis negali būti savitikslis, procesas turi būti ekonomiškas ir turėti aiškius tikslus. Nesant ginčo, kas buvo priestato statytojas, nėra pagrindo teigti, kad šiuo klausimu buvo pažeistos ar ginčijamos ieškovų teisės. Kai nėra ginčo, tai nėra ir pagrindo kreiptis į teismą dėl ginčo sprendimo.
Kasacinio skundo argumentai dėl nuosavybės teisės į priestatą pripažinimo ieškovams taip pat nesudaro pagrindo naikinti šią apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį. Apeliacinės instancijos teismas bylą dėl šios dalies taip pat nutraukė, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose ir konstatuodamas, kad teismas negali pripažinti nuosavybės teisių į neteisėtai sukurtus nekilnojamuosius daiktus. Patys ieškovai (kasatoriai) byloje ne kartą yra pripažinę (tai matyti ir iš kasacinio skundo), kad, norint pastatyti ir įteisinti įstatymų nustatyta tvarka gyvenamojo namo priestatą, reikalingas tiek įstatymų nustatyta tvarka suderintas ir patvirtintas priestato projektas, tiek tokio priestato statybos leidimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei priestato projekto, nei statybos leidimo ieškovai nepateikė. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę. Su tokiu argumentu nėra pagrindo nesutikti, tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovai nebuvo pakankamai rūpestingi ir apdairūs, nes nebuvo atlikta ir šio priestato einamoji inventorizacija, įtraukiant jo plotą į bendrą pastato plotą, apie tai užsimenama kasaciniame skunde. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys įrašomi į nekilnojamojo turto registrą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Registro tvarkytojas neturi pareigos pats rinkti duomenis, šiuos jam pateikia suinteresuoti tuo asmenys. Taigi, ieškovams nepateikus teismui jokių duomenų apie priestato įteisinimą įstatymo nustatyta tvarka (projekto, statybos leidimas ir t. t.), teismas neturėjo pagrindo svarstyti nuosavybės teisių pripažinimo klausimą.
Kasacinio skundo argumentai dėl nepakankamo apeliacinės instancijos teismo nutarties aiškumo negali būti pagrindas naikinti priimtus teismų sprendimus. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuose, svarstant klausimą dėl ieškovų pripažinimo priestato statytojais, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, civilinė byla dėl šios dalies nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme. Pasisakydamas dėl nuosavybės teisių į priestatą pripažinimo ieškovams, apeliacinės instancijos teismas motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad dėl šios dalies pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, civilinė byla nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, vadovavosi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, suteikiančiu apeliacinės instancijos teismui teisę pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Motyvas, kad apeliacinės instancijos teismas rezoliucinėje dalyje nenurodė, kad šiuo atveju aptariamoje dalyje nutraukia bylą, yra formalus, neturintis įtakos bylos esmei, nes motyvuojamojoje dalyje nurodoma, kad dėl šių dalių civilinė byla nutraukiama.
Kasacinio skundo argumentai dėl įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia taip pat nesudaro pagrindo naikinti priimtus teismų sprendimus. Tinkamai aiškinant įkeitimo santykius šioje byloje visų pirma būtina atkreipti dėmesį į ieškovo išduoto įgaliojimo turinį. Šiuo įgaliojimu V. K. įgaliojo I. K. valdyti ir tvarkyti visą jo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, sudaryti visus įstatymų leidžiamus sandorius: pirkti, parduoti, priimti dovaną, dovanoti, mainyti, įkeisti ir priimti įkaitu pastatus ir kitą turtą ir t. t. Taigi, šiuo atveju buvo duotas įgaliojimas ne konkrečiam veiksmui atlikti, o generalinis įgaliojimas, kuriuo iš esmės nebuvo niekaip ribojamos įgaliotinio teisės. Ieškovas neginčijo išduoto įgaliojimo turinio, jo ribų. Esant tokioms bylos aplinkybėms, įgaliotinė bendrąja prasme turėjo teisę įkeisti jai pavestą tvarkyti turtą (namą), ir šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti, kad atsirado interesų konfliktas (CK 2.135 straipsnis) ar buvo pažeisti CK 2.134 straipsnyje nustatyti atsakovo teisių apribojimai. Kasatoriai nurodo, kad buvo pažeisti tuo metu galiojusio CK 202 straipsnio reikalavimai aprašyti įkeičiamą turtą. Teisėjų kolegija šioje konkrečioje situacijoje sutinka su teismų motyvais, kad įkeičiamas turtas buvo iš esmės apibrėžtas – tai, „gyvenamoji valda“, esanti (duomenys neskelbtini). Sudarant įkeitimo sutartį, buvo pateiktas nekilnojamojo turto registro įmonės detalizuota pažyma, iš kurios akivaizdu, kas sudaro šią „gyvenamąją valdą“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad minėtos registro įmonės (biuro) 1995 metų vasario 27 d. pažyma išduota ieškovui V. K., kurioje nurodoma, kad ji išduota įkeitimo sutarčiai įforminti. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad nebuvo žinoma įkeičiamo turto apimtis, kartu, kad buvo pažeisti imperatyvieji įstatymo reikalavimai dėl įkeičiamo turto aprašymo. Priešingas šios normos aiškinimas reikštų formalų teisės normos aiškinimą ir prieštarautų Aukščiausiojo Teismo praktikai.
Dėl aptartų aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad notaras patvirtino netinkamai sudarytą įkeitimo sutartį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą sprendimą, kuris neprieštarauja kasaciniame skunde nurodytai Aukščiausiojo Teismo praktikai. Pažymėtina ir tai, kad kiti kasacinio skundo argumentai neatitinka CPK 346–347 straipsnių reikalavimų, nes teisiškai nėra argumentuoti, kaip to reikalaujama CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Aloyzas Marčiulionis
Virgilijus Grabinskas
Sigitas Gurevičius
