(S) Civilinė byla Nr.3K-3-170/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
128.2; 118.1; 94.2.1; 30.4.1
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 25 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai ir Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikti atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškimo esmė
Pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės Z. J. iki žemės nacionalizacijos valdytą 37,50 ha žemę. Tam reikalinga atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises bei dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku, pateikti bei nustatyti palikimo priėmimo juridinį faktą.
Žemės savininkė Z. J. 1955 m. vasario 14 d. testamentu visą savo turtą paliko pareiškėjos motinai V. P. Motina mirė 1991 m., pareiškėja yra jos įstatyminė įpėdinė ir pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 2 punktą turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Pareiškėja praleido Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytą terminą iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymui atkurti nuosavybės teises ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. – dokumentams, patvirtinantiems prašymo pagrįstumą, pateikti.
Pareiškėja teigia, kad nurodytus terminus ji praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl informacijos apie išlikusią žemę neturėjimo, senyvo amžiaus ir nepakankamo išsilavinimo, kad galėtų suvokti visas aplinkybes ir teisines pasekmes. Aplinkybė, kad Z. J. iki nacionalizacijos valdė žemę ir visą savo turtą paliko pareiškėjos motinai, jai nebuvo žinoma. Jos motina, kuri turėjo žinoti šias aplinkybes, mirė 1991 m., t. y. tik prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui. Apie Z. J. valdytą žemę ji sužinojo apie 2004-2005 m. iš tolimųjų giminaičių ir kreipėsi į archyvus dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Apie Z. J. testamentą ji sužinojo tik 2006 m. balandžio mėnesį, o apie jos valdytos žemės vietą ir dydį – 2007 m. pradžioje, kai gavo duomenis iš archyvo.
Pareiškėja prašė:
1) atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, duomenys neskelbtini, kurį nuosavybės teisėmis valdė Z. J., bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti;
2) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. P. priėmė palikimą po Z. J. Mirties.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškimą patenkino: atnaujino praleistą terminą prašymui ir dokumentams paduoti; nustatė pareiškėjos prašomą juridinę reikšmę turintį faktą ir nurodė, kad jis nustatytas nuosavybės teisėms į nekilnojamąjį turtą atkurti bei paveldėjimo teisės liudijimui gauti.
Teismas nurodė, kad Nuosavybės teisių atkūrimo statymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku, – iki 2003 m. gruodžio 31 d.; piliečiams, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, šis gali būti atnaujintas. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašyme atkurti nuosavybės teises turi būti nurodyta turto rūšis, dydis, buvimo vieta.
Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pareiškėjos ir liudytojų parodymais, nustatė, kad apie ginčo žemę pareiškėja sužinojo apie 2004-2005 metus, o apie šios buvimo vietą ir dydį – 2006 m. gegužės 5 d. ir 2007 m. kovo 9 d. Teismas taip pat nustatė, kad 1996 m. vasario 28 d. pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,24 ha žemės sklypą Kauno rajone. Kauno apskrities archyvo 2006 m. gegužės 5 d. pažymoje Nr. V10-2236 patvirtinta, kad šiame žemės sklype yra išlikę Z. J. priklausę trobesiai, tačiau nepateikta jokių duomenų apie jos valdytą žemę. Tokie duomenys pateikti Kauno apskrities viršininko administracijos pažymoje, kurioje nurodyta, kad Z. J. iki 1940 metų valdė 37,5 ha žemės Kauno rajone.
Teismas, įvertinęs termino praleidimo priežasčių visumą, taip pat atsižvelgęs į pareiškėjos amžių bei išsilavinimą, dėl kurių ji negalėjo žinoti apie teisės aktų, reglamentavusių nuosavybės teisių atkūrimą bei termino papildomiems dokumentams pateikti pasibaigimą, padarė išvadą, kad pareiškėja įstatymo nustatytą terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl šis terminas atnaujintinas.
Teismas taip pat nurodė, kad byloje įrodyta, jog Z. J. 1955 m. testamentu visą savo turtą paliko pareiškėjos motinai V. P., kuri palikimą priėmė faktiškai pradedama jį valdyti. Dėl to teismas patenkino pareiškėjos prašymą nustatyti palikimo priėmimo juridinį faktą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą, 2007 m. rugsėjo 4 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad įstatymo nustatytą terminą pareiškėja praleido dėl svarbių priežasčių, todėl šis atnaujintinas.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo redakcijoje, galiojusioje nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. iki 2004 m. spalio 26 d., buvo įtvirtinta nuostata, jog piliečiai, praleidę terminą dokumentams pateikti, netenka teisės į nuosavybės atkūrimą. Dėl to pareiškėja, net ir suprasdama juridinių dokumentų pateikimo ypatumus bei įstatymines išlygas dėl jų pateikimo ne laiku, neturėjo galimybės iki 2004 m. spalio 26 d. pateikti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes įstatyme tokio prašymo pateikimo terminas buvo vertinamas kaip naikinamasis. Nuo 2004 m. spalio 26 d. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme nustatytas terminas tapo atkuriamuoju. Dėl to teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, pateikdama 2007 m. kovo 9 d. prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo suinteresuotam asmeniui, nepažeidė įstatymo nuostatų. Teismo išvadų nepaneigia ir apelianto nurodomi duomenys apie 1996 m. vasario 28 d. nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjai, nes pateikti teismui dokumentai ir nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybės iš esmės yra kitokios, ir to neginčija nė vienas proceso dalyvis.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos pareiškimą atmesti. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-3-405/2005, Nr. 3K-3-299/2007, Nr. 3K-3-157/2002, Nr. 3K-3-1269/2002.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja gimusi 1929 m. ir šiuo metu yra pensininkė, padarė išvadą, kad ji įstatyme nustatytą terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Kasatorius mano, pareiškėjos amžius ir nepakankamas išsilavinimas yra subjektyvaus pobūdžio priežastys, kurios neturėtų būti laikomos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2007, konstatavo, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatyme nustatytą terminą, amžius ar sunki sveikatos būklė nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šios aplinkybės turi būti įvertintos kartu su kitomis reikšmingomis terminui atnaujinti aplinkybėmis. Be to, teismai netinkamai įvertino kasatoriaus pateiktus rašytinius įrodymus apie tai, kad pareiškėjai 1996 metais buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,24 ha žemės sklypą, t. y. Kauno apskrities valdytojo 1996 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 52-4176 bei įsakymą Nr. 05-717. Šie įrodymai įrodo, kad pareiškėja suprato teisinius dalykus, o jos nurodytos priežastys – nepakankamas išsilavinimas ir teisinių dalykų nesuvokimas – nepagrįstos jokiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių įrodymų konstatavęs, kad pateikti teismui dokumentai ir nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybės iš esmės yra kitokios, ir to neginčija nė vienas proceso dalyvis, pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju kasatorius, pateikdamas rašytinius įrodymus, įrodinėjo, kad pareiškėja suprato teisinius dalykus, nes ji įstatyme nustatytu terminu kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 3,24 ha žemės sklypą.
Taigi teismai, atnaujindami pareiškėjai praleistą terminą, nepasisakė dėl termino atnaujinimo klausimo esmės, o šis turi esminę reikšmę priimtam teismo sprendimui, nes tik juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjai nesukeltų teisinių pasekmių.
2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 93, 98 straipsnius, reglamentuojančius bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
Teismas nepagrįstai priteisė iš kasatoriaus pareiškėjai 700 Lt atstovavimo išlaidų. Šioje ypatingąja teisena nagrinėjamoje civilinėje byloje kasatorius nėra bylos šalis, o tik byloje dalyvaujantis suinteresuotas asmuo. Dėl to teismas be pagrindo taikė CPK 98 straipsnio 3 dalį ir priteisė atstovavimo išlaidas. Pažymėtina, kad CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Ji nurodo, kad teismai pagrįstai atnaujino praleistus terminus, nes šie buvo praleisti dėl svarbių priežasčių. Teismai atsižvelgė ne tik į subjektyviąsias terminų praleidimo priežastis (pareiškėjos amžių, nepakankamą išsilavinimą, teisinių padarinių suvokimo lygį), bet ir į objektyviąsias, t. y. į tai, kad pareiškėja iki 2006 m. balandžio 28 d. nieko nežinojo apie buvusios žemės savininkės testamentą, kuriuo ji visą savo turtą paliko pareiškėjos motinai, bei iki 2007 m. neturėjo konkrečios informacijos apie buvusios savininkės valdytą žemę. Kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kad ji privalėjo žinoti ir žinojo apie testamentą ir žemę iki įstatyme nustatyto termino pabaigos. Tik gauta iš archyvo informacija apie testamentą ir išlikusią žemę sudarė pagrindą jai siekti įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimą. Ji, gavusi konkrečią informaciją iš archyvo, nedelsdama kreipėsi į teismą, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji buvo neapdairi ar nerūpestinga. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priteisė iš kasatoriaus atstovavimo išlaidas. Bylą nagrinėjant ypatingąja teisena, joje dalyvauja tik pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys. Kasatorius nesutiko su jos pareiškimu, skundė teismo sprendimą apeliacine tvarka, taigi suponavo teisinį ginčą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
1. Pagal CPK 444 straipsnio 8 punktą gali būti nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas dėl palikimo priėmimo. Šios bylos nagrinėjamos teisme tik tada, jeigu yra visos CPK 444, 445 straipsniuose nurodytos sąlygos, reikalingos juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Tos sąlygas yra tokios: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turtinį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumento, kuris patvirtintų juridinę reikšmę turintį faktą, kad byla būtų nagrinėjama teisme. Nesant bent vienos šių aplinkybių byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo negali būti nagrinėjama teisme. Kai teismui pateikiamas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tai teismas privalo patikrinti, ar yra sąlygos tokiam reikalavimui teisme nagrinėti. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra pareiškiamas kartu (sujungtas) su vienu ar keliais reikalavimais. Minėtų sąlygų egzistavimas teismo patikrinamas vykdant CPK 447 straipsnį.
Pagal CPK 447 straipsnį teisėjas turi patikrinti, ar pareiškime nurodyta, kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 447 straipsnio 1 punktas). Vykdant šią nuostatą patikrinama, ar egzistuoja sąlyga, kad nuo prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos pateiktame pareiškime buvo nurodyta, kad faktas reikalingas paveldėjimo tikslu. Tai susiję su asmens turtinėmis teisėmis, todėl atitinka CPK 444 straipsnio 1 dalį ir 447 straipsnio 1 punktą.
Pagal CPK 447 straipsnio 2 punktą teismas turi patikrinti, ar pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodytos priežastys, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėjos pareiškime nurodyta, kad po testatorės mirties palikimas buvo priimtas faktiškai pradedant jį valdyti, bet nenurodyta, ar nebuvo įforminti palikimo priėmimo dokumentai. Jeigu tokie dokumentai nebuvo įforminti, tai pareiškimui priimti teisme ši sąlyga būtų įvykdyta, jeigu jame būtų nurodyta, kad palikimas priimtas faktiškai valdyti neįforminant jokių dokumentų. Paduotame pareiškime ši sąlyga paminėta, todėl ji formaliai įvykdyta, bet turi būti patvirtinta įrodymais. Pagal CPK 447 straipsnio 3 dalį pareiškime turi būti nurodyti įrodymai, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti. Tokie įrodymai paprastai yra archyvų, seniūnijų, kitų organizacijų ar asmenų išduodamos pažymos, kad atitinkamo laikotarpio dokumentuose nėra duomenų apie konkretaus asmens turto paveldėjimą arba kad dokumentai nėra išlikę, arba kad jie nėra perduoti į archyvą, arba kad paveldėjimo teisės liudijimas neišduotas, ar kad dėl jo nesikreipta, arba dar kitokie duomenys, kurie rodytų, kad dokumentais negalima patvirtinti juridinę reikšmę turinčio fakto. Jeigu tokie įrodymai nepridedami, tai reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto negali būti nagrinėjamas, o jeigu ši aplinkybė paaiškėja nagrinėjimo teisme metu, tai CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu ir 296 straipsnio 2 dalies tvarka reikalavimas turi būti paliekamas nenagrinėtas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjos pareiškime nenurodyta ir nepateikta įrodymų apie tai, kad ji negali gauti dokumentų, patvirtinančių paveldėjimo faktą. Prie pareiškimo ji pridėjo giminystės ryšius patvirtinantį liudijimą, testamento nuorašą ir archyvo pažymą dėl nekilnojamojo turto. Palikimas atsirado 1995 metais, bet pareiškime nenurodyta įrodymų, kad ieškota dokumentų apie palikimo priėmimą nuo 1955 metų, kai palikimas atsirado. Iš archyvo pažymos neaišku, kokių duomenų ir kokio laikotarpio buvo reikalauta. Tai galėtų patvirtinti užklausimo tekstas, bet jis teismui nebuvo pateiktas, jo turinys pareiškime neišdėstytas. Archyvo pažymoje nenurodyta, kad nuo 1955 m. archyve nėra dokumentų apie palikimo priėmimą pagal testamentą, taip pat nenurodyta, išlikę visi ar ne visi dokumentai, nenurodyta, ar buvo archyvui perduoti notarų dokumentai dėl palikimo priėmimo įforminimo nuo 1955 metų. Byloje nepateikta duomenų, ar tokių dokumentų nėra kituose archyvuose, o ne tik atitinkamos apskrities archyve. Testamento nuoraše yra duomenų, kurioje notarų kontoroje testamentas buvo patvirtintas, tačiau pareiškime nenurodyta ir nepridėta įrodymų apie tai, kad šių dokumentų buvo reikalauta iš archyvo ir notarinės kontoros, t. y. kad palikimo įforminimo dokumentų nebuvo ir negalima gauti iš šių įstaigų. Tai rodo, kad pareiškimo priėmimo metu teismas nevykdė CPK 447 straipsnio 3 punkto reikalavimų ir, pažeisdamas CPK 445 straipsnį, priėmė nagrinėti įstatymo reikalavimų neatitinkantį pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Bylos nagrinėjimo metu šie pareiškimo trūkumai galėjo būti šalinami, o jų nepašalinus, reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėjo būti paliktas nenagrinėtas.
Jeigu bylos nagrinėjimo metu gaunami dokumentai, patvirtinantys prašomą teisme nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tai išnyksta sąlygos, dėl kurių reikalavimas gali būti nagrinėjamas teisme (CPK 445 straipsnis). Bylos nagrinėjimo metu buvo pateiktas 1955 m. spalio 26 d. notaro išduotas paveldėjimo pagal testamentą liudijimas (b. l. 39, 40). Jo egzistavimą savo procesiniuose dokumentuose nurodė teismai, tačiau netaikė CPK 445 straipsnio sąlygų dėl galimybės nagrinėti reikalavimą dėl juridinę reikmę turinčio fakto teisme. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikalaujama, kad būtų nustatomas juridinę reikšmę turtintis faktas dėl palikimo priėmimo. Kasacinis teismas konstatuoja, kad teismai akivaizdžiai pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatą dėl būtinumo vadovautis visų bylos aplinkybių ištyrimu. Teismai ignoravo byloje esančius įrodymus apie tai, kad palikimo priėmimo faktą patvirtina dokumentas ir dėl to nėra pagrindo šį reikalavimą nagrinėti teisme. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 445 straipsnį ir 293 straipsnio 1 dalį, nes dėl šio reikalavimo byla turėjo būti nutraukta. Apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo nepašalino. Kasacinis teismas nustato pagrindą panaikinti teismų sprendimo ir nutarties dalį dėl reikalavimo, kuriuo prašyta nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalis 1 punktas). Dėl šios dalies civilinė byla nutraukiama (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Kadangi bylą nagrinėję teismai, ignoruodami į bylą pateiktus įrodymus, padarė akivaizdžius procesinės teisės normų pažeidimų, netaikė aiškaus turinio teisės normų bei nesivadovavo suformuota teismų praktika, tai kasacinis teismas priima atskirą nutartį dėl proceso metu teismų padarytų šiurkščių įstatymo normų pažeidimų (CPK 299 straipsnis).
2. Teismas savo nuožiūra gali pripažinti konkrečias termino praleidimo priežastis svarbiomis. Asmens amžius ar sveikatos būklė yra teismų praktikos pripažįstamos kaip aplinkybės, dėl kurių termino praleidimo priežastys gali būti pripažintos svarbiomis, bet šios aplinkybės negali būti lemiančios. Jos turi būti nagrinėjamos kitų aplinkybių kontekste, t. y. turi būti įvertinta įrodinėjamų visų bylos aplinkybių visuma (CPK 185 straipsnis). Išvadą dėl termino praleidimo priežasčių teismai grindė tik duomenimis apie pareiškėjos amžių ir išsilavinimą. Tokios išvados prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kad asmens, prašančio atnaujinti terminą, amžius, sunki sveikatos būklė savaime nėra svarbios termino praleidimo priežastys, o turi būti įvertintos su visomis bylos aplinkybėmis, pvz., ar šių asmens teisių negalėjo įgyvendinti jų pavedimu kiti asmenys, ar šie asmenys tuo pačiu metu nesiekė pasinaudoti panašiomis teisėmis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2007; 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2005 ir kt.). Jeigu tokios aplinkybės egzistuotų, tai asmenų aiškinimai, kad jie nesugebėjo dėl sveikatos ar nesuprato savo galimybių dėl patirties ar išsilavinimo stokos teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali būti vertinami kaip nenuoseklūs ir nepatikimi. Tuo pagrindu teismas galėtų traktuoti kaip neįrodytas termino praleidimo svarbias priežastis, jeigu tokia išvada būtų galima pagal visus byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši norma pažeista, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tai sudaro pagrindą panaikinti teismų spendimo ir nutarties dalis, kuriomis spręsta dėl termino atnaujinimo (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktai). Kasacinis teismas nenustato faktinių aplinkybių, o tai, ar egzistuoja daugiau faktinio pobūdžio aplinkybių, kurios turi būti teismų vertinamos kaip pagrindas praleistam terminui atnaujinti, yra fakto klausimas. Kadangi padaryto procesinio pažeidimo kasacinis teismas negali ištaisyti (CPK 359 straipsnio 4 dalis), tai ši bylos dalis turi būti perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Šiuo atveju turi būti aptartas bylos teismingumo klausimas (CPK 360 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis, 34 straipsnio 1 dalis). Byloje pareikštas reikalavimas atnaujinti praleistą terminą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą prašymui paduoti pareiškėja kreipėsi tiesiogiai į bendrosios kompetencijos teismą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. vasario 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008, išaiškino, kad išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal Civilinio kodekso, o pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas taisykles. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimas yra sudėtinė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso stadija. Prašymas atkurti nuosavybės teises turi būti paduotas atitinkamai institucijai. Šios institucijos atlieka viešojo administravimo veiksmus. Dėl šių institucijų veiksmo (neveikimo) asmuo, kai jis mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, turi teisę paduoti skundą (prašymą) administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis). Taigi šiame procese kilęs ginčas dėl praleisto termino prašymui atkurti nuosavybės teises atnaujinti nenagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija nustatė, kad reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pažeidžiant jo priėmimo sąlygas buvo priimtas ir išnagrinėtas bendrosios kompetencijos teisme, todėl yra pagrindas taikyti CPK 34 straipsnio 1 dalį ir bylą perduoti nagrinėti Kauno apygardos administraciniam teismui. Teisėjų kolegija konstatuoja procesinį teisės pažeidimą, dėl kurio galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla, todėl yra pagrindas panaikinti teismų sprendimų ir nutarties dalį dėl termino atnaujinimo ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui pagal teismingumą.
Teismo išlaidų klausimas bus išspręstas priimant sprendimą po bylos išnagrinėjimo iš naujo (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 340 straipsnio 5 dalimi, 293 straipsnio 1 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 4, 6 punktais, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 4 d. nutartį panaikinti.
Civilinės bylos dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukti.
Civilinės bylos dalį dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti atnaujinimo perduoti nagrinėti iš naujo pagal teismingumą Kauno apygardos administraciniam teismui.
Priimti atskirą nutartį dėl proceso metu teismų padarytų įstatymų pažeidimų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškio
Algis Norkūnas
Sigita Rudėnaitė
