Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-146/2007

Procesinio sprendimo kategorija 35.6.2

„S“

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Limedika“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Nordfarma“ kreditoriaus UAB „Armila“ netiesioginį ieškinį atsakovui UAB „Limedika“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2004 m. spalio 29 d. nutartimi iškėlė UAB,,Nordfarma“ bankroto bylą, o 2005 m. kovo 14 d. nutartimi patvirtino šios bendrovės kreditorinius reikalavimus 3 034 031,68 Lt sumai, tarp jų UAB,,Armila“ - 268 431,30 Lt sumai.

Kreditorius UAB,,Armila“ BUAB,,Nordfarma“ vardu kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB,,Limedika“ ir prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais UAB,,Nordfarma“ ir UAB,,Limedika“ 2004 m. spalio 5 d. bei 2004 m. spalio 29 d. sudarytus sandorius, taikyti restituciją ir priteisti iš UAB,,Limedika“ BUAB,,Nordfarma“ naudai 978 331,48 Lt. Kreditorius laikė, kad pagal CK 6.68 straipsnį turi teisę pareikšti ieškinį minėtos bankrutuojančios bendrovės vardu, nes kreditorių susirinkimas 2005 m. balandžio 8 d. protokoliniu sprendimu buvo įpareigojęs administratorių kreiptis į teismą dėl UAB,,Limedika“ ir UAB,,Nordfarma“ sandorių pripažinimo negaliojančiais, tačiau bankroto administratorius šio sprendimo neįvykdė.

Kreditorius UAB,,Armila“ nurodė, kad bankrutuojančios bendrovės ir atsakovo UAB,,Limedika“ 2004 m. spalio 29 d. sudaryta medikamentų pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią UAB,,Nordfarma“ pardavė atsakovui prekių už 673 291,15 Lt. Ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, nes tuo metu BUAB,,Nordfarma“ turima licencija suteikė šiai teisę parduoti vaistus ir vaistines medžiagas tik galutiniams jų vartotojams, tačiau nesuteikė teisės parduoti vaistus juridiniams asmenims, turintiems teisę verstis farmacine veikla (CK 2.77 straipsnis). Pagal Farmacinės veiklos įstatymo 18 straipsnį farmacinė veikla, kuria pažeidžiami šio įstatymo bei su juo susijusių poįstatyminių aktų reikalavimai, laikoma neteisėta.

Kreditorius UAB,,Armila“ taip pat teigė, kad UAB,,Nordfarma“ ir atsakovo 2004 m. spalio 5 d. sudaryta UAB,,Nordfarma“ 305 040,33 Lt vertės turto pirkimo–pardavimo sutartis yra tariamas (fiktyvus) sandoris, nes buvo sudarytas atgaline data. Šiuos teiginius kreditorius grindė nurodydamas aplinkybę, kad po šio sandorio sudarymo turtas nebuvo perduotas atsakovui, o liko UAB,,Nordfarma“ nuosavybė – 2004 m. spalio 20 d. antstolis šį turtą rado ir areštavo bendrovės patalpose. Be to, turto aprašymo metu antstoliui nepateikta jokios informacijos apie minėtą turto pirkimo–pardavimo sutartį, šios sutarties sudarymą liudijanti sąskaita–faktūra nebuvo registruota registre, joje nurodyta, kad parduodami ir aštuoniolika kasos aparatų, nors kasos aparatai turi būti parduodami specialia tvarka ir perregistruojami naudotojo vardu, o 2004 m. spalio 20 d. jie dar buvo registruoti UAB,,Nordfarma“ vardu ir įtraukti į antstolio sudarytą šios bendrovės ilgalaikio turto sąrašą. UAB,,Nordfarma“ nuosavybė 2004 m. spalio 20 d. taip pat buvo automobilis, kuriam taikoma speciali pirkimo–pardavimo tvarka. Ieškovo nuomone, dėl šio ginčo sandoris buvo fiktyvus, sudarytas atgaline data, pagal jį neketinta sukurti teisinių pasekmių, o siekiama atsiskaityti tik su vienu kreditoriumi bei apsunkinti skolos išieškojimą kitų kreditorių naudai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Šiaulių apygardos teismas 2006 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad kreditorius UAB,,Armila“ neturėjo teisės CK 6.68 straipsnio pagrindu pareikšti netiesioginio ieškinio atsakovui UAB,,Limedika“, nes toks ieškinys gali būti reiškiamas, kai skolininkas (nagrinėjamu atveju - BUAB,,Nordfarma“) turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, tačiau jos neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui UAB,,Armila“. Teismas nurodė, kad BUAB,,Nordfarma“, norėdama pareikšti netiesioginį ieškinį, turėtų turėti tam tikrą turtinę teisę į atsakovą UAB,,Limedika“, tačiau tokios teisės neturi, nėra šios bendrovės kreditorius, o atsakovas nėra BUAB,,Nordfarma“ skolininkas ir neturi jokių pareigų jos atžvilgiu. Teismas sprendė, kad kreditorius UAB,,Armila“ negali įgyvendinti BUAB,,Nordfarma“ turtinės teisės.

Teismas konstatavo, kad, įmonei iškėlus bankroto bylą, jos kreditoriai neturi teisės ginčyti teisme bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnį tokia teisė suteikiama tik įmonės administratoriui.

Teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti 2004 m. spalio 5 d. sutartį negaliojančia kaip tariamą sandorį; nurodė, kad reikalavimas yra nepagrįstas, nes UAB,,Nordfarma“ yra atsakovo skolininkas, todėl tikėtina, kad ginčo sandoris buvo sudarytas ir įvykdytas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, tai patvirtina atsakovo 2004 m. spalio 8 d. pranešimas apie įskaitymą. Teismo nuomone, įskaitymas buvo atliktas nepažeidžiant CK 6.134 straipsnio, o tai, kad antstolis UAB,,Nordfarma“ patalpose rado minėtą turtą, nepaneigia fakto, jog turtas nuosavybės teise priklausė atsakovui, nes šis 2004 m. spalio 29 d. kreipėsi į teismą dėl turto arešto vykdomojoje byloje panaikinimo, ir vykstant ginčui paaiškėjo, kad areštas turtui yra panaikintas. Teismas atmetė ieškovo teiginius dėl sąskaitos–faktūros neįregistravimo. Teismo nuomone, tai, kad UAB,,Nordfarma“ nevykdė Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nurodytos prievolės ir išrašytos PVM sąskaitos–faktūros neįtraukė į PVM sąskaitų–faktūrų registrą, nepaneigia aplinkybės, kad nurodyta sąskaita–faktūra buvo išrašyta 2004 m. spalio 5 d. Teismas taip pat atmetė ieškovo teiginius dėl kasos aparatų perregistravimo, nes Kasos aparatų naudojimo taisyklių 9 punkte nustatyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija įregistruotą kasos aparatą ūkio subjektas gali įsigyti iš tų asmenų, kurių vardu jis įregistruotas teritorinėje Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Teismas sprendė, kad atsakovas, nepažeisdamas šio reikalavimo, įsigijo jau registruotus kasos aparatus: aparatai dar buvo registruoti pardavėjo vardu, jų savo vardu nenaudojo, o išnuomojo UAB,,Gintarinė grupė“. Teismas sprendė, kad aparatai neturėjo būti perregistruoti. Nors tuo metu buvo pasikeitęs kasos aparatų savininkas, tačiau juos naudojo, kaip nurodė ieškovas, UAB,,Nordfarma“. Kadangi naudotojas liko tas pats, jokių perregistravimų teritorinėje VMI atlikti nereikėjo.

Dėl ginčijamos 2004 m. spalio 29 d. sutarties teisėtumo teismas nurodė, kad UAB,,Nordfarma“ buvo skolinga atsakovui, todėl siekiant išvengti didelių nuostolių ir buvo sudaryta ši sutartis, kuria, teismo nuomone, atsakovas ne pirko, bet susigrąžino prekes iš nemokaus pirkėjo. Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad UAB,,Nordfarma“ turėjo įsigyti licenciją verstis didmeninių vaistų platinimu, o sandorio sudarymas neturint tokios licencijos prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Šiaulių apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikino ir kreditoriaus UAB,,Armila“ ieškinį patenkino; pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis ieškovo UAB,,Nordfarma“ bei atsakovo UAB,,Limedika“ sutartis: 2004 m. spalio 5 d. turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. NL04-05-10, 2004 m. spalio 29 d. medikamentų pirkimo–pardavimo sutartį, taikė restituciją ir priteisė ieškovui BUAB,,Nordfarma“ iš atsakovo UAB,,Limedika“ 978 331,48 Lt kompensaciją.

1. Dėl kreditoriaus UAB,,Armila“ (apelianto) teisės ginčyti nurodytus sandorius.

Kolegijos nuomone, siekiant visapusiškai išnagrinėti klausimą dėl kreditoriaus UAB,,Armila“ teisės BUAB,,Nordfarma“ vardu kreiptis į teismą su ieškiniu atsakovui UAB,,Limedika“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tikslinga išskirti kreditoriaus (apelianto) procesinę teisę kreiptis į teismą su tokiu ieškiniu ir jo materialinę teisę kreiptis į teismą nagrinėjamu atveju.

1.1. Dėl kreditoriaus procesinės teisės ginčyti nurodytus bankrutuojančios bendrovės sandorius.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio nuostatas būtent įmonės bankroto administratoriaus teisė ir pareiga yra patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir(arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Tačiau, atsižvelgiant į teisės kreiptis į teismą svarbą, teisminės gynybos prieinamumo, protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus, šių normų negalima aiškinti kaip imperatyvo, nustatančio išimtinę griežtai tik administratoriaus teisę kreiptis į teismą dėl bankrutuojančio įmonės sandorių ginčijimo. Teisėjų kolegijos nuomone, teisės kreiptis į teismą dėl bankrutuojančios bendrovės sandorių nuginčijimo pripažinimas tik administratoriui negali visais atvejais užkirsti kelią pačiam kreditoriui ginti savo turtinius interesus teisme. Kolegijos nuomone, tokią išvadą iš esmės patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-201/2001 pagal ieškovo AB Turto banko ieškinį atsakovams BAB,,Rimeda“, AB Lietuvos taupomajam bankui dėl kreditorių susirinkimo nutarimo ir reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančiais), kreditoriui turi būti pripažįstama teisė kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu, kai jis mano, kad yra pažeisti bankrutuojančios bendrovės, taigi ir kreditoriaus, interesai.

1.2. Dėl kreditoriaus materialinės teisės paduoti netiesioginį ieškinį.

Kolegija sprendė, kad pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, o niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės aplinkybė, turėjo ar neturėjo UAB,,Nordfarma“ turtinę teisę į atsakovą. Svarbus faktas, ar buvo sudaryti ginčijami sandoriai, ar jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, ar yra tariami, t. y. ar jie gali būti pripažinti niekiniais.

Teisėjų kolegija sprendė, kad, esant viešajam interesui spręsti sandorių teisėtumo klausimą, bankroto proceso ypatumai ar netiesioginio ieškinio būtinų bruožų nebuvimas negali lemti kreditoriaus teisės kreiptis į teismą apribojimo. Be to, negali būti visiškai neatsižvelgta į realiai susidariusią situaciją, t. y. į tai, kad UAB,,Limedika“ yra didžiausias UAB,,Nordfarma“ kreditorius, turintis 52 procentus visų kreditorių balsų, todėl jo balsas sprendžiant įvairius su bankroto procedūra susijusius klausimus yra lemiamas kreditorių susirinkimuose. Kreditorius šiuo atveju yra silpnoji pusė ir todėl, atsižvelgiant į viešą bankroto bylų pobūdį, turi būti suteikta teisė ginčyti, jo manymu, neteisėtus sandorius bei įrodinėti tai pagrindžiančias aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje savo teises jis gali ginti ne tik ĮBĮ pagrindu, bet ir CK nuostatomis, reglamentuojančiomis kiekvieno suinteresuoto asmens teisę kreiptis į teismą dėl sandorių pripažinimo niekiniais. Viešasis šio klausimo aspektas negali būti ignoruojamas.

2. Dėl 2004 m. spalio 29 d. medikamentų pirkimo–pardavimo sutarties.

Kolegija nustatė, kad ginčo sandoris, kuriuo UAB,,Nordfarma“ perdavė medikamentus atsakovui UAB,,Limedika“, buvo įformintas 2004 m. spalio 29 d. PVM sąskaita–faktūra NOR Nr. 0000206. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad sandoris įformintas PVM sąskaita–faktūra, o ne kreditiniu ar debetiniu dokumentu, kad šioje sąskaitoje nurodytas pardavėjas UAB,,Nordfarma“ bei pirkėjas UAB,,Limedika“, leistų šį sandorį laikyti labiau pirkimo-pardavimo, o ne prekių grąžinimo sutartimi. Sprendžiant klausimą dėl ginčo sandorio esmės – buvo tai pirkimas–pardavimas ar grąžinimas - būtina vertinti ne tik sandorio formaliuosius aspektus, bet ir turinį, tikruosius šalių ketinimus. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, kitos aplinkybės taip pat neduoda pagrindo daryti išvadą, kad ginčo sandoris buvo medikamentų grąžinimas. Kolegija nustatė, kad atsakovas, teigdamas, jog šiuo sandoriu jam buvo perduoti tik jo medikamentai, šių aplinkybių neįrodė, nors turėjo turėti įrodymų patvirtinančių, kokius medikamentus jis UAB,,Nordfarma“ buvo pardavęs ir kokius, kaip teigia, susigrąžinęs. Kreditorius teigia, kad ginčijamu sandoriu UAB,,Limedika“ buvo visi tuo metu UAB,,Nordfarma“ turėti medikamentai, nepriklausomai nuo jų įsigijimo šaltinio. Taip pat nustatyta, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad prekes atsakovas UAB,,Nordfarma“ buvo perdavęs ne konsignacijos pagrindais. Konsignacija laikomas toks prekiavimo būdas, kai pardavėjas paima iš tiekėjo prekes, tačiau neperima jų nuosavybės teisės, o šalys už prekes atsiskaito tik jas pardavus. Nustatyta, kad tokie teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo susiklostę. Teisėjų kolegija sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad, medikamentus perdavus UAB,,Nordfarma“, šiai bendrovei nebuvo perduota ir nuosavybės teisė į tuos medikamentus. Kolegijos nuomone, jei prekių savininku tapo UAB,,Nordfarma“, jų grąžinimas nebuvo galimas. Priešingai atsakovas neįrodė. Įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, jog ginčo sandoris buvo pirkimas–pardavimas, o ne prekių grąžinimas.

Kolegija konstatavo, kad, pripažinus ginčo 2004 m. spalio 29 d. sandorį medikamentų pirkimo–pardavimo sutartimi, aktualūs tampa argumentai dėl šio sandorio prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80, 1.83 straipsniai). Įstatymų nustatytais atvejais juridiniai asmenys gali imtis tam tikros rūšies veiklos tik gavę įstatymų nustatyta tvarka išduotą licenciją (CK 2.77 straipsnis). Farmacinės veiklos įstatyme įtvirtinta, jkad juridiniai asmenys įstatyme nurodyta farmacine veikla gali verstis tik gavę Vyriausybės įgaliotos institucijos išduotą licenciją juridiniams asmenims verstis farmacine veikla. Teisės normos, reglamentuojančios licencijuojamą veiklą, yra imperatyvios, todėl jų pažeidimas sukeltų CK 1.80 straipsnyje nurodtytas teisines pasekmes, t. y. imperatyviasias įstatymo normas pažeidžiantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pripažįstama, kad asmuo neturi licencijuojamos veiklos licencijos, jei jis apskritai nėra gavęs licencijos arba jei jo turima licencija neapima veiklos, dėl kurios sudarytas sandoris ir kuriai reikalinga licencija.

Teismas bylos medžiaga nustatė, kad UAB,,Nordfarma“ turėjo licenciją užsiimti vaistų bei vaistinių medžiagų mažmenine prekyba, vaistų bei vaistinių medžiagų įsigijimui, laikymui (sandėliavimui), kokybės kontrolei ir pardavimui (išdavimui) fiziniams asmenims bei juridiniams asmenims, neturintiems teisės verstis farmacine veikla. Taigi UAB,,Nordfarma“ turima licencija suteikė jai teisę parduoti vaistus ir vaistines medžiagas tik galutiniams jų vartotojams, t. y. ne perparduoti. Tuo tarpu medikamentus ginčo sandoriu UAB,,Nordfarma“ pardavė atsakovui UAB,,Limedika“, kuris turėjo licenciją užsiimti vaistų bei vaistinių medžiagų didmenine prekyba. Teisėjų kolegija sprendė, kad UAB,,Nordfarma“ turėta licencija neapėmė veiklos, dėl kurios sudarytas 2004 m. spalio 29 d. ginčo sandoris. Šio sandorio šalys, kurių verslas yra prekyba medikamentais, t. y. šios verslo srities profesionalai, negalėjo nežinoti šių reikalavimų ir nesuvokti jų imperatyvaus pobūdžio. Sudarydamos šį sandorį ginčo šalys pažeidė imperatyviąsias įstatymų normas (CK 2.77 straipsnis).

3. Dėl 2004 m. spalio 5 d. turto pardavimo sutarties.

Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ta aplinkybė, kad antstolis 2004 m. spalio 20 d. UAB,,Nordfarma“ patalpose rado ginčo sandoriu parduotą turtą, nepaneigia fakto, jog turtas nuosavybės teise priklausė atsakovui. Abejoti tokia teismo išvada leidžia tai, kad bylos medžiagoje nėra duomenų, jog, 2004 m. spalio 20 d. antstoliui aprašant UAB,,Nordfarma“ turtą, šios bendrovės atsakingi asmenys pateikė kokių nors turto pardavimą pagrindžiančių dokumentų ir kad informavo antstolį, jog turtas nepriklauso UAB,,Nordfarma“ nuosavybės teise. Būtent tokio elgesio reikalaujama iš sąžiningo, apdairaus ir protingo asmens, juolab iš juridinių asmenų atstovų, kurių pareiga yra saugoti ir rūpintis bendrovės turtu (CK 1.5 straipsnis). Atsakingi asmenys savo neveikimu leido aprašyti šį turtą kaip bendrovės nuosavybę. Dėl teismo antstolio veiksmų atsakovas į teismą kreipėsi tik 2004 m. spalio 29 d., t. y. bankroto bylos iškėlimo dieną, todėl kolegija atsižvelgė į pirmiau nurodytą aplinkybę, kad į teismą dėl UAB,,Nordfarma“ bankroto bylos iškėlimo kreipėsi būtent UAB,,Limedika“. Atsakovas UAB,,Limedika“ teigė, kad kilnojamąjį turtą 2004 m. spalio 22 d. jis pardavė UAB,,Kita linija“. Pardavus ginčo turtą, atsakovui nebūtų galimybės bei turtinio intereso 2004 m. spalio 29 d. kreiptis dėl jo arešto panaikinimo. Šis neatitikimas leidžia abejoti atsakovo argumentais. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutarties 2 punkte nustatyta, jog pardavėjas įsipareigoja perduoti turtą pirkėjui sutarties pasirašymo dieną. Kolegija sprendė, kad turto buvimas pas pardavėją 2004 m. spalio 20 d. antstoliui aprašant UAB,,Nordfarma“ turtą, nors sutarties sudarymo data nurodoma 2004 m. spalio 5 d., pagrįstai kelia abejonių dėl sandorio realumo (CPK 185 straipsnis).

Kolegija nustatė, kad teismas, atmesdamas kreditoriaus teiginius dėl kasos aparatų perregistravimo, nurodė, kad minėti aparatai neturėjo būti perregistruoti, nes, nors tuo metu buvo pasikeitęs kasos aparatų savininkas, tačiau juos naudojo UAB,,Nordfarma“, todėl, nepasikeitus naudotojui, nereikėjo perregistravimo teritorinėje mokesčių inspekcijoje. Teisėjų kolegija nesutiko su tokiomis teismo išvadomis. Kasos aparatų pardavimo bei perdavimo tvarka nustatyta 2003 m. rugsėjo 18 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymu Nr.V-255 patvirtintose Kasos aparatų naudojimo taisyklėse. Šių taisyklių 9 punkte nustatyta, jog visais atvejais kasos aparatus aptarnaujanti įmonė privalo kasos aparato pardavimą ar perdavimą įforminti techniniame pase ir tokį aparatą užregistruoti ar perregistruoti teritorinėje valstybinėje mokesčių inspekcijoje. CK 6.477 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuomotojas gali būti išnuomojamo daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar daikto savininkas. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie tokias aplinkybes, todėl laikytina, kad teisę išnuomoti kasos aparatus turėjo tik jų savininkas. Byloje esančio 2006 m. vasario 22 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Šiaulių skyriaus rašto Nr.(25.25-19.1)-S19-751 duomenimis nustatyta, kad UAB,,Nordfarma“ nuosavybės teisė į kasos aparatus buvo išregistruota tik 2004 m. lapkričio 15 d. Kolegijos nuomone, toks ilgas laiko tarpas, per kurį pirkėjas UAB,,Limedika“ nepasirūpino perregistruoti, jo teigimu, nusipirktų kasos aparatų, leidžia pagrįstai abejoti, ar ginčo sandoris iš tiesų buvo sudarytas 2004 m. spalio 5 d. siekiant nupirkti UAB,,Nordfarma“ turtą bei įgyti nuosavybės teisę į jį. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendė, kad byloje nėra pakankamai argumentų, leidžiančių manyti, kad atsakovas realiai įsigijo kasos aparatus iš UAB,,Nordfarma“, konstatavo, kad imperatyviųjų teisės normų pažeidimas leidžia sandorį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 straipsnis).

Nustatyta, kad kreditorius, grįsdamas savo argumentus dėl sandorio sudarymo atgaline data, kelia klausimą dėl šiuo sandoriu parduoto automobilio,,Clio“ neperregistravimo atsakovo vardu viešame registre. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas teisingai nurodė, kad šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas (CK 1.75 straipsnis), tačiau sprendžiant klausimą dėl sandorio sudarymo laiko ir vertinant aplinkybių visumą, negalima neatsižvelgti į kreditoriaus nurodytas aplinkybes, jog kiekvienas apdairus verslininkas, žinodamas apie sunkią skolininko padėtį, gresiantį jo bankrotą, stengsis kaip įmanoma greičiau įregistruoti sudarytą sandorį. Aplinkybė, kad atsakovas neįregistravo įsigyto automobilio kaip savo turto, vertinama kartu su kitomis aptariamomis aplinkybėmis ir leidžia abejoti šio sandorio sudarymo laiku (CPK 185 straipsnis).

Taip pat nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo argumentus dėl sąskaitos–faktūros neįregistravimo. Teismo nuomone, ta aplinkybė, jog UAB,,Nordfarma“ nevykdė Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nurodytos prievolės ir 2004 m. spalio 5 d. išrašytos PVM sąskaitos–faktūros NOR Nr.0000205, kuria buvo įformintas ginčo sandoris, neįtraukė į PVM sąskaitų–faktūrų registrą, nepaneigia aplinkybės, kad ši sąskaita–faktūra buvo išrašyta 2004 m. spalio 5 d. Teisėjų kolegija sutiko su teiginiu, kad sąskaitos–faktūros neįtraukimas į registrą vienareikšmiškai nepatvirtina jos nebuvimo, tačiau pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, kai keliamas klausimas dėl sandorio realaus sudarymo laiko, ši aplinkybė įgyja didesnę reikšmę, vertinant abejones dėl sandorio sudarymo 2004 m. spalio 5 d. (CPK 185 straipsnis). Kolegijos sprendimu, šias sustiprina kreditoriaus išdėstyti faktai, kad nors antstolis 2004 m. spalio 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodė, kad paskutinė UAB,,Nordfarma“ PVM sąskaita–faktūra buvo išrašyta 2004 m. rugsėjo 30 d. bei jos numeris buvo Nr. 0000133, pagal ginčo sandorį 2004 m. spalio 5 d. išrašyta sąskaita buvo Nr. 0000205.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendė, kad ji labiau patvirtina negu paneigia aplinkybę, kad ginčo sandoris buvo sudarytas ne 2004 m. spalio 5 d., dėl to konstatavo, kad minėtas sandoris pripažintinas tariamu, taigi yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.86 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Limedika“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimą. Kasatorius nurodo šiuos kasacinio skundo argumentus:

1. Kiekvienu netiesioginio ieškinio pareiškimo atveju būtina taikyti CK 6.68 straipsnio normas, nustatančias netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygas (prielaidas) ir kvalifikuojančias tokį ieškinį galintį pareikšti subjektą. Teisės doktrinoje, komentuojant CK 6.68 straipsnį, nustatytos netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygos (prielaidos): 1) netiesioginį ieškinį gali pareikšti tik kreditorius, turintis aiškiai apibrėžtą ir vykdytiną reikalavimo teisę; 2) skolininkas turi turėti tam tikrą turtinę teisę, kurią gali priešinti kitų asmenų pareigai; 3) skolininkas neįgyvendina savo turtinės teisės ir tai pažeidžia kreditoriaus interesus; 4) skolininko teisė, kurios jis neįgyvendina, neturi būti grynai asmeninė. CK 6.68 straipsnyje nenumatytos šių sąlygų išimtys, todėl kreipiantis į teismą jos yra privalomos visiems subjektams. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nėra būtinų netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų, tačiau jas eliminavo ir netaikė CK 6.68 straipsnio nuostatų, taikydamas CK 1.78 straipsnio 5 dalį.

UAB „Armila“ pareikštus reikalavimus apeliacinės instancijos teismas sprendė iš esmės, nesiaiškindamas netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų, remdamasis tuo, kad, esant viešajam interesui, teismas turi teisę spręsti šioje byloje sandorių teisėtumo klausimą, tačiau visiškai nepaaiškino, kokiu pagrindu byloje kilo viešasis interesas. Pirmosios instancijos teismas viešo intereso nekonstatavo. Kadangi byloje viešojo intereso nėra, darytina išvada, kad kreditorius UAB „Armila“, kreipdamasis BUAB „Nordfarma“ vardu į teismą su ieškiniu, privalėjo turėti šios bendrovės išduotą tinkamą įgaliojimą. Kadangi faktas, kad kreditorius padavė BUAB „Nordfarma“ vardu ieškinį teismui, nebūdamas tinkamai įgaliotas vesti bylos, paaiškėjo iškėlus bylą, tai šis ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

2. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas gali konstatuoti ex officio tik niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, pagal kurią teismas gali spręsti sandorio ar akto negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, jeigu šis sandoris turi akivaizdžių niekinio sandorio požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001; 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1107/2002; 2004 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004). Darytina išvada, kad teismas negali taikyti niekinio sandorio normų, jeigu sandoris neturi akivaizdžių niekinio sandorio požymių.

Apeliacinės instancijos teismas nepripažino 2004 m. spalio 29 d. UAB „Nordfarma“ ir UAB „Limedika“ sudaryto medikamentų grąžinimo sandorio niekiniu, bet patvirtino jo galiojimą remdamasis kitam sandoriui taikytinomis taisyklėmis bei tikimybių pusiausvyros principu. Apeliacinės instancijos teismas kvalifikavo ginčo sandorį kitaip, nei nurodė jį sudariusios šalys, ir taikė jam kito sandorio – pirkimo-pardavimo sutarties - taisykles. Teismui teisę taikyti kitam sandoriui taikytinas taisykles suteikia tik CK 1.87 straipsnio norma.

3. Kreditoriaus prašymai taikyti restituciją ir jos taikymas savarankišku pagrindu patvirtina, kad 2004 m. spalio 5 d. turto pirkimo-pardavimo sutartis yra įvykdyta, todėl ji negali būti pripažinta niekine ir negaliojančia kaip tariamas sandoris. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė CK 1.86 straipsnio normą, todėl nepagrįstai ir neteisėtai pripažino 2004 m. spalio 5 d. turto pirkimo-pardavimo sutartį tariamu sandoriu, taigi niekiniu ir negaliojančiu.

4. Teismas, pripažindamas 2004 m. spalio 5 d. sandorį tariamu, nurodė, kad „bylos medžiaga labiau patvirtina negu paneigia aplinkybę, kad ginčo sandoris buvo sudarytas ne 2004 m. spalio 5 d. Dėl šio minėtas sandoris pripažintinas tariamu, todėl yra niekinis ir negalioja (CK 1.86 straipsnis)“, tačiau kiekvienas teismo sprendimas turi būti pagrįstas tik aplinkybėmis ir įrodymais (CPK 263 straipsnis). Teismas negali grįsti savo sprendimo prielaidomis, spėlionėmis ir pan. (1997 m. birželio 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 5, 2.2 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendimu, kuriame teismas aplinkybes nustatė remdamasis spėjimais bei prielaidomis, nėra vykdomas teisingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2001).

Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo konstatuotomis turinčiomis reikšmės bylai aplinkybėmis ir jų kvalifikavimu, savo nesutikimo išvadas grindė iš esmės tik UAB „Armila“ nurodytais argumentais, tačiau argumentų, dėl kurių atmeta jiems prieštaraujančius įrodymus, ir nesiremia likusiais byloje surinktais įrodymais, nenurodė. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad išnagrinėti bylą ir priimti procesinį sprendimą, ignoruojant vienos iš šalių argumentus ir motyvus, reiškia pažeisti tinkamo proceso, procesinio šalių lygiateisiškumo principus, kuriuos kiekvienam asmeniui garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos (L. v. Suomija byla, 2000 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. 25651/94; Entleitner v. Austrija byla, 2000 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. 29544/95 ir kt.)

Atsiliepimu į kasacinį skundą kreditorius UAB „Armila“ prašo jį atmesti. Kreditorius nurodo šiuos argumentus:

1. Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatyta, kad įmonės bankroto administratoriaus teisė ir pareiga yra patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir(ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Tačiau, atsižvelgiant į teisės kreiptis į teismą svarbą, teisminės gynybos prieinamumo, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, šių normų negalima aiškinti kaip imperatyvo, nustatančio išimtinę griežtai tik administratoriaus teisę kreiptis į teismą dėl bankrutuojančios įmonės sandorių ginčijimo, nes, bankrutuojančios įmonės administratoriui neginčijant įmonės sandorių ir nepripažinus kreditoriaus teisės pareikšti ieškinį, nebeliktų šalies, turinčios teisę ginčyti neteisėtus bankrutuojančios įmonės sandorius. Dėl to neteisėti sandoriai liktų galioti, pažeidžiant ne tik bankrutuojančios įmonės kreditorių teises, bet ir viešąjį interesą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje turi būti atsižvelgta į interesų konfliktą, kilusį tarp administratoriaus ir kreditoriaus UAB „Limedika“, t. y. kad UAB „Limedika“ yra didžiausias UAB „Nordfarma“ kreditorius, turintis 52 procentus visų kreditorių balsų, todėl praktiškai jo balsas sprendžiant įvairius su bankroto procedūra susijusius klausimus yra lemiamas kreditorių susirinkimuose. UAB „Armila“ šiuo atveju yra silpnoji pusė, ir, atsižvelgiant į viešą bankroto bylų pobūdį, turi būti suteikta teisė bendrovei ginčyti, jos manymu, neteisėtus sandorius ir įrodinėti tai pagrindžiančias aplinkybes. Taigi UAB „Armila“ turėjo teisę kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 ir 2001 m. gruodžio 21d. nutarime Nr. 33 pažymėjo, kad teismas bankroto bylose turi veikti aktyviai, taip pat privalo veikti ex officio, nes to reikalauja viešasis interesas. Be to šis interesas taip pat reikalauja, kad neliktų nė vieno neteisėto sandorio. Vadinasi, netiesioginio ieškinio būtinų bruožų nebuvimas nėra pagrindas atsisakyti nagrinėti ieškinį dėl niekinių sandorių pripažinimo negaliojančiais, nes palikus galioti niekinius sandorius būtų pažeistas viešasis interesas.

2. Kasatorius klaidina Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, teigdamas, kad kreditorius UAB „Armila“ ieškinyje nereikalavo pripažinti UAB „Nordfarma“ ir UAB „Limedika“ 2004 m. spalio 5 d. ir 2004 m. spalio 29 d. sandorius negaliojančiais, todėl apeliacinės instancijos teismas peržengė byloje pareikštus reikalavimus. UAB „Armila“ tiek 2005 m. spalio 20 d. ieškinyje Šiaulių apygardos teismui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (T. 1, b. l. 1-5), tiek 2006 m. gegužės 2 d. apeliaciniame skunde (T. 2, b. l. 158-165) prašė teismo pripažinti UAB „Nordfarma“ ir UAB „Limedika“ 2004 m. spalio 5 d. ir 2004 m. spalio 29 d. sandorius niekiniais ir negaliojančiais.

Ieškovas BUAB „Nordfarma“ pareiškimu prisideda prie kasatoriaus (atsakovo) „Limedika“ kasacinio skundo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

Šiaulių apygardos teismas 2004 m. spalio 29 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Nordfarma“, o 2004 m. kovo 14 d. nutartimi patvirtino kreditorinius reikalavimus 3034031,68 Lt sumai, tarp jų UAB „Armika“ - 268431,30 Lt sumai. Ieškovas ginčijo 2004 m. spalio 5 d. ir 2004 m. spalio 29 d. UAB „Nordfarma“ ir UAB „Limedika“ sandorius, kuriuos laikė niekiniais ir negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kreditorius UAB „Armila“ neturėjo teisės CK 6.68 straipsnio pagrindu pareikšti netiesioginio ieškinio atsakovui BUAB „Nordfarma“. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiko, nes sprendė, kad nagrinėjamu atveju sandoriai ginčijami kaip niekiniai.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje netiesioginio ieškinio instituto normų taikymas, vertinant teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, yra teisės klausimas, dėl kurio kasacinis teismas privalo pasisakyti.

Netiesioginis ieškinys yra toks ieškinys, kurį už skolininką jo vardu pareiškia kreditorius, kai skolininkas turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, tačiau šios savo teisės neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui. Tokiu atveju kreditorius, norėdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus, priverstinai įgyvendina šią skolininko reikalavimo teisę pareikšdamas netiesioginį ieškinį. Kreditorius, pareikšdamas netiesioginį ieškinį, įgyvendina skolininkui priklausančias teises, t. y. veikia skolininko vardu. Netiesioginį ieškinį už skolininką turi teisę pareikšti skolininko kreditorius (CK 6.68 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindinė netiesioginio ieškinio ypatybė yra ta, kad teisė inicijuoti civilinį ginčą teisme suteikiama kvalifikuotam subjektui, kuris neturi tiesioginės reikalavimo teisės į atsakovą, t. y. atsakovas nėra pažeidęs ir neginčija kreditoriaus teisės ar įstatymų saugomo intereso.

Naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą ieškinį patenkinti, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad apeliantas turėjo teisę kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu atsakovui UAB „Limedika“ ir prašyti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais UAB „Nordfarma“ ir UAB „Limedika“ 2004 m. spalio 5 d. ir 2004 m. spalio 29 d. sandorius bei taikyti restituciją. Teismas savo sprendimą grindė CPK 5 straipsniu, CK 1.78, 1.80, 1.86, 1.5 straipsniais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl kreditoriaus teisės kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu grindė nurodytomis teisės normomis, kurios nereglamentuoja netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, tiesiogiai taikė CK 6.68 straipsnio nuostatas ir sprendime konstatavo, kad kreditorius UAB „Armila“ neturėjo teisės CK 6.68 straipsnio pagrindu atsakovui UAB „Limedika“ pareikšti netiesioginio ieškinio, nes netiesioginis ieškinys gali būti reiškiamas, kai skolininkas (bankrutuojanti UAB „Nordfarma“) turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, tačiau jos neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui UAB „Armila“. Šiuo atveju, norint, kad būtų galima pareikšti netiesioginį ieškinį, UAB „Nordfarma“ turėtų turėti tam tikrą turtinę teisę į atsakovą UAB „Limedika“, tačiau yra visiškai akivaizdu, kad UAB „Nordfarma“ tokios teisės neturi, nes jis nėra UAB „Limedika“ kreditorius, o UAB „Limedika“ nėra UAB „Nordfarma“ skolininkas ir neturi jokių pareigų jos atžvilgiu. Priešingai, UAB „Limedika“ bankroto byloje yra UAB „Nordfarma“ kreditorius. Kadangi UAB „Limedika“ jokių prievolių skolininkui UAB „Nordfarma“ neturi, tai reiškia, kad pastaroji neturi įgyvendintinos teisės UAB „Limedika“ atžvilgiu, todėl kreditorius UAB „Armila“ negali įgyvendinti skolininko UAB „Nordfarma“ turtinės teisės, nes ši yra neįgyvendintina. Nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendė, kad byloje nėra visų sąlygų, būtinų siekiant pareikšti netiesioginį ieškinį, todėl UAB „Armila“ negalėjo pareikšti UAB „Limedika“ ieškinio CK 6.68 straipsnio pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir vadovaudamasis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, sprendė, kad nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės aplinkybė, turėjo ar neturėjo UAB „Nordfarma“ turtinę teisę į atsakovą. Svarbu faktas, ar buvo sudaryti ginčijami sandoriai, ar jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, ar yra tariami, t. y. ar jie gali būti pripažinti niekiniais. Teisėjų kolegija sprendė, kad, esant viešajam interesui spręsti sandorių teisėtumo klausimą, bankroto proceso ypatumai ar netiesioginio ieškinio būtinų bruožų nebuvimas negali lemti apelianto teisės kreiptis į teismą apribojimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nėra būtinų netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų, tačiau jas eliminavo ir netaikė CK 6.68 straipsnio nuostatų, remdamasis ir taikydamas CK 1.78 straipsnio 5 dalį, reglamentuojančią reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo taikė CK 1.78 straipsnio 5 dalies normas ir pažeidė CK 6.68 straipsnio, CPK 5 straipsnio reikalavimus, tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl toks sprendimas negali būti paliktas galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius CK 6.66 straipsnio nustatyta tvarka. Kadangi UAB „Armila“ negalėjo pareikšti UAB „Limedika“ ieškinio CK 6.68 straipsnio pagrindu (tai konstatavo pirmosios instancijos teismas), tai jau vien šiuo pagrindu ieškinys atmestas pagrįstai, ir teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako.

Kasatorius yra pateikęs prašymą priteisti jam iš UAB „Armila“ 59 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, tarp jų rengiant procesinius dokumentus ir kasaciniam teismui. Prie šio prašymo pridedama 2005 m. sausio 5 d. teisinės pagalbos teikimo sutartis, išrašas iš 2006 m. rugsėjo 15 d. išimtinio teisinių paslaugų teikimo sutarties bei 2007 m. kovo 23 d. mokėjimo nurodymas Nr. 030447, iš kurio matyti, kad kasatorius turėjo 59 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nurodytos kasatoriaus bylinėjimosi išlaidos nebuvo patirtos visa apimtimi rengiant procesinius dokumentus kasaciniam teismui ir vadovaudamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio bei CPK 98 straipsniu nusprendžia priteisti kasatoriui UAB „Limedika“ iš UAB „Armila“ 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimą.

Priteisti iš UAB „Armila“ (įmonės kodas duomenys neskelbtini) 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Limedika“ (įmonės kodas duomenys neskelbtini).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Dangutė Ambrasienė

Antanas Simniškis