Baudžiamoji byla Nr. 2K-333/2007
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.2.11. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant R. Bučiuvienei,
dalyvaujant prokurorei A. Japertienei,
gynėjui E. Dereškevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. M. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 18 d. nutartis, kuria nuteistosios gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
G. M. nuteista už tai, kad 2006 m. sausio 25 d., apie 2.00 val., UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose Kaune, (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tyčia vieną kartą kumščiu sudavė V. A. į veidą ir ją pastūmė. Nukentėjusiajai nugriuvus ir atsitrenkus galva į betonines grindis, ne mažiau kaip tris kartus sudavė ranka bei spyrė nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, padarydama poodines kraujosruvas kairiojoje krūtyje, kairiajame dilbyje, dešiniajame žaste, galvos smegenų sumušimą su išsivysčiusiu galvos smegenų sukrėtimu, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu kairiojoje kaktinėje smegenų skiltyje, taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.
Kasaciniu skundu nuteistoji G. M. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 18 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.
Kasatorė nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas bei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismai ignoravo BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatą, draudžiančią apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai, dėl to buvo iš esmės pažeisti BPK 1 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą teismo sprendimą bei 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai dėl įrodymų vertinimo. Teismas taip pat ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkto reikalavimus, draudžiančius apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis.
Kasatorės nuomone, byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris vienareikšmiškai įrodytų, kad ji turėjo tyčią sumušti V. A. ir jai padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusiosios, liudytojų D. S., L. M., R. Z., kurios konflikto metu buvo visai kitoje vietoje ir tiesiogiai jo nematė, parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, net ir specialisto išvados, kuriose nustatyti sužalojimai, tačiau jų ryšys su konkrečiai jos neteisėtais veiksmais nekonstatuotas, yra nepakankami, jog būtų galima daryti išvadą, kad jos kaltė įrodyta.
Kasatorė taip pat teigia, kad teismai pažeidė BPK 10 straipsnyje, 21 straipsnio 4 dalyje bei 44 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą jos, kaip įtariamosios, teisę į gynybą, ignoravo BPK 10 straipsnio 2 dalies normą, kuri nustato ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ir teismo pareigą užtikrinti galimybę įtariamajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė į gynybą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis Kasatorė pažymi, kad teisėsaugos institucijos privalo užtikrinti, kad teisė į gynybą nebūtų formali. BPK 187 straipsnis reglamentuoja atskirą ikiteisminio tyrimo veiksmą – pranešimą apie įtarimą, kurio metu jai taip pat privalo būti garantuota ši teisė. Ikiteisminio tyrimo metu prieš pateikdama jai 2006 m. vasario 15 d. pranešimą apie įtarimą padarius nesunkų nusikaltimą tyrėja A. Mensevičienė nevykdė pareigos užtikrinti jos, kaip įtariamosios, teisės į gynybą, o po to ją vykdė formaliai, nes tik formaliai jai išaiškino, kad įstatymai numato teisę į gynybą, ir tą pačią akimirką surašė protokolą, kad ji nepageidauja gynėjo tik įtariamojo apklausos metu. 2006 m. kovo 21 d. pranešusi jai, kad ji įtariama padariusi sunkų nusikaltimą, ikiteisminio tyrimo pareigūnė elgėsi taip pat formaliai išaiškindama teisę į gynybą bei surašė protokolą dėl gynėjo, kurio ji niekada ir neturėjo, atsisakymo. Taigi ji buvo tik informuota, kad turi teisę į gynybą, tačiau realiai ši teisė nebuvo užtikrinta, nes ji neturėjo realių galimybių pasitarti su gynėju, pasirinkti gynybos poziciją. Būdama pakankamai jauno amžiaus, neturėdama net menkiausių teisinių žinių, ji tinkamai nesuvokė bylos teisinių pasekmių. Nei ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras, nei teismas, gavęs bylą su kaltinamuoju aktu, nesiėmė jokių baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų veiksmų, kad teisė į gynybą būtų realiai įgyvendinta. Šie pažeidimai laikytini esminiais, suvaržiusiais jos, kaip įtariamosios, teisę į tinkamą ir realią gynybą nuo pareikštų įtarimų, ir tai sukliudė teismams priimti teisingus nuosprendį bei nutartį.
Nuteistosios G. M. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo
Kasatorė, kategoriškai neigdama savo kaltę padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodo iš esmės vienintelį argumentą, kad jos kaltė pagrįsta vieninteliais nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys.
Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės.
Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, keliais įrodymais remdamasis teismas turi pagrįsti nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamojo kaltę. Ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. BPK 20 straipsnyje nustatyti reikalavimai įrodymams bei jų vertinimui. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Teismas nuosprendyje turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jais galima nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5. punktas).
Įvertinus bylos medžiagą nėra pagrindo išvadai, kad teismas tirdamas bei vertindamas įrodymus nesilaikė minėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Nepagrįstas kasatorės tvirtinimas, kad jos kaltė padarius nusikalstamą veiką įrodyta vieninteliu įrodymu – nukentėjusiosios V. A. parodymais. Teismas faktines veikos padarymo aplinkybes nustatė vertindamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visetą: nuoseklius nukentėjusiosios, liudytojų E. Ž., D. S., L. M., R. Z. parodymus, iš dalies nuteistosios parodymus, rašytinius bylos įrodymus. Pažymėtina, kad ir pati nuteistoji pripažįsta svarbias bylos aplinkybes, būtent konflikto tarp jos ir nukentėjusiosios kilimo priežastį, konflikto laiką, vietą, taip pat pripažino, kad po šio įvykio ji rašė mobiliuoju telefonu žinutes nukentėjusiajai, kuriose atsiprašė už savo veiksmus. Nors liudytojos D. S., L. M., R. Z. ir nematė paties konflikto, tačiau pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudytoju gali būti šaukiamas asmuo, ne tik tiesiogiai stebėjęs bylai reikšmingas aplinkybes, bet ir jas sužinojęs iš kitų asmenų, dokumentų arba kitų šaltinių. Todėl pagrįstai teismas rėmėsi šių liudytojų, kurios apie veikos padarymo aplinkybes sužinojo iš nuteistosios ir nukentėjusiosios, parodymais, patvirtinusiais būtent nukentėjusiosios parodymų apie konflikto aplinkybes detales ir leidusiais padaryti neabejotiną išvadą, kad šie parodymai yra teisingi, atitinkantys faktines veikos padarymo aplinkybes.
Kasatorė neteisingai aiškina BPK 301 straipsnio 2 dalies normą. BPK 301 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas draudimas pagrįsti teismo išvadas nuosprendyje vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai. Liudytojai ar nukentėjusieji, kuriems taikomas anonimiškumas, tai tokie proceso dalyviai, kurių duomenys yra įslaptinti. Šioje byloje nukentėjusiajai ir liudytojoms nebuvo taikomas anonimiškumas, jos savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino ir teisiamajame posėdyje. Kita vertus, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais.
Taigi pripažintina, kad teismas savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo (jie buvo gauti teisėtais būdais, jų patikimumas patikrintas BPK numatytomis priemonėmis) ir liečiamumo (jais įrodinėjamos bent viena bylai reikšminga aplinkybė) reikalavimus.
Dėl teisės į gynybą pažeidimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą“. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime pažymėjo, kad iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją (BPK 44 straipsnio 8 dalis). BPK 10 straipsnyje įtvirtinta įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo teisė į gynybą nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos bei teismo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno pareiga užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų. Ši teisėsaugos pareigūnų pareiga bei gynėjo kvietimo ir paskyrimo tvarka yra detalizuojama BPK 50 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti; apie tai turi būti surašomas protokolas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad su teise į gynybą bei teise gintis pačiai ar per gynėją nuteistoji buvo supažindinta ir jos teisė į gynybą buvo užtikrinta. Kauno m. Santakos PK NTS tyrėja A. Mensevičienė, vadovaudamasi BPK 187 straipsniu, 2006 m. vasario 15 d. įteikdama pranešimą apie įtarimą išaiškino G. M. teises, numatytas BPK 44 straipsnio 8 dalyje, 50 straipsnyje, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, taip pat kad neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą. 2006 m. vasario 15 d. protokolas dėl gynėjo atsisakymo patvirtina, kad G. M. įtariamojo apklausos metu gynėjo nepageidavo. G. M. taip pat buvo išaiškinta, kad atsisakymas gynėjo neatima iš jos teisės vėliau bet kuriuo proceso metu turėti gynėją. G. M. taip pat buvo išaiškintos jos, kaip įtariamosios, teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje. Šios apklausos metu G. M. dėl jai pareikšto įtarimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, kalta neprisipažino. Prieš įteikiant 2006 m. kovo 21 d. G. M. naują pranešimą apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, jai taip pat buvo išaiškinta teisė į gynybą, tačiau ir šį kartą ji gynėjo atsisakė. Ir dėl šio įtarimo G. M. kalta neprisipažino bei davė analogiškus savo ankstesniems parodymus, teigdama, kad ji nukentėjusiajai jokių smūgių nesudavė. Pažymėtina, kad įteikiant pranešimus apie įtarimus, taip pat jos apklausų metu gynėjo dalyvavimas pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas nenumatytas, nes aplinkybių, išvardytų BPK 51 straipsnyje, kurioms esant gynėjo dalyvavimas ikiteisminio tyrimo metu ar teisme yra būtinas, nebuvo. G. M. nebuvo suimta (jai buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti), todėl gynėjas neprivalėjo dalyvauti atliekant su ja procesinius veiksmus. Įtariamoji buvo laisva, pilnametė (gimusi (duomenys neskelbtini)), turinti gyvenimiškos patirties, raštinga, todėl pagrindo abejoti jos galimybe savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą nebuvo.
Kasatorės minimos BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatos suteikia teisę turėti pakankamai galimybių pasirengti gynybai. Pažymėtina, kad ši teisė įgyvendinama pirmiausia per bendras kaltinamojo (BPK 22 straipsnis), taip pat per atskirose proceso stadijose įtariamajam ir kaltinamajam suteikiamas teises. Kasatorė buvo supažindinta su jos, kaip įtariamosios, teisėmis, susipažino su bylos medžiaga, todėl turėjo galimybių pasirengti gynybai. Ji taip pat žinojo ir savo, kaip kaltinamosios, teises. Be to, bylos nagrinėjimo teisme metu G. M. turėjo gynėją – ją gynė advokatas G. Zavtrakovas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ji taip pat turėjo gynėją. Esant tokiems bylos duomenims pripažintina, kad kasatorei įstatymu garantuotos teisė į gynybą bei teisė turėti gynėją ikiteisminio tyrimo metu nebuvo suvaržytos.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios G. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Jonas Algirdas Riepšas
Viktoras Aidukas
