Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-164/2007

Procesinio sprendimo kategorijos:

124.2.7; 124.4; 128.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų K. K., B. M., R. B., J. K., A. K., P. S., V. K., S. V. N., L. N., J. V., V. V. ir suinteresuoto asmens M. Ž. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 15 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų Z. M., J. J. ir N. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybei, K. A., S. A., K. K., V. K., B. K., R. B., D. G., B. M., F. L., S. V. N., L. N., A. K., J. K., J. S., J. S., P. S., T. S., I. S., D. S., G. M., V. M., E. M., A. K., V. K., U. K., J. V., V. V., B. F., L. F., O. F., A. L., J. Š., P. S., A. V., A. V. ir M. Ž. dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjos Z. M. ir J. J. 1993 m. birželio 1 d. kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti juridinį faktą, kad namus, esančius (duomenys neskelbtini), iki jų perėmimo į savivaldybės fondą asmeninės nuosavybės teisėmis valdė V. P. Pareiškėjos nurodė, kad jų seneliui A. P., kuris mirė 1905 m., asmeninės nuosavybės teisėmis priklausė trys gyvenamieji namai (duomenys neskelbtini). 1931 m. A. P. įpėdiniams buvo leista (duomenys neskelbtini) statyti mūrinį dviejų aukštų gyvenamąjį namą ir šiam namui pristatyti trečią aukštą (dabartinis šio namo adresas (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjos nurodė, kad išlikusioje A. P. įpėdinių nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) byloje nurodoma, kad visas minėtas nekilnojamasis turtas Kauno miesto savivaldybės mokesčių knygose užrašytas K., P., V. ir J. P. vardu, o 1939-1942 metų nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų knygoje įrašyti A. P. įpėdiniai, mokėję už nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) iki 1942 metų. Pareiškėjų teigimu, jų tėvo V. P. motina E. P. mirė 1939 m. gruodžio 19 d. ir visą savo turtą testamentu paliko pareiškėjų tėvui, o kad turtas būtų vienose rankose, tai savo dalis nuosavybėje į minėtus namus J. ir P. P. dovanojimo sutarties pagrindu 1939 m. gruodžio 30 d. taip pat perleido pareiškėjų tėvui. Pareiškėjos nurodė, kad minėti namai buvo nacionalizuoti ir perimti į vietos tarybų fondą, namai yra išlikę, tačiau nėra išlikusių tiesioginių dokumentų, patvirtinančių, jog minėti namai iki jų nacionalizavimo ir paėmimo į vietos tarybų fondą asmeninės nuosavybės teise priklausė pareiškėjų tėvui V. P. Juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjos prašė nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo tikslu.

Kauno miesto apylinkės teismas 1993 m. birželio 9 d. sprendimu patenkino pareiškimą, nustatė juridinį faktą, kad namus (duomenys neskelbtini) iki jų paėmimo į savivaldybės fondą asmeninės nuosavybės teisėmis valdė V. P., A..

Pareiškėjai V. K. ir V. V. 2002 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į teismą, prašydami atnaujinti procesą šioje byloje. Pareiškėjai nurodė, kad 2002 m. rugsėjo mėnesio pradžioje iš suinteresuoto asmens M. Ž. sužinojo apie teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimą. Jie (pareiškėjai) nebuvo įtraukti į prašomos atnaujinti bylos nagrinėjimą, nors teismas pasisakė dėl jų teisių ir pareigų. Pareiškėjų teigimu, jie gyvena į grąžintinų namų sąrašą įtrauktame name (duomenys neskelbtini), todėl jiems nebuvo leista privatizuoti užimamus butus. Išnagrinėtoje byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių faktą, kad V. P. valdė nuosavybės teise visus keturis namus. Pagal 1931 m. leidimus buvo pastatytas tik vienas trijų aukštų mūrinis gyvenamasis namas, kuris po nacionalizacijos tiek valstybės, tiek ir pareiškėjos V. K. motinos V. R. lėšomis buvo rekonstruotas, padidintas. Teismas turėjo nustatyti, ar yra teisinis pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl namų valdymo nuosavybės teisėmis, turėjo būti įvertinta kapitalinių rekonstrukcijų apimtis, palyginti namų plotai, nustatytas konkretus V. P. valdytas turtas. Pagal byloje esančius duomenis neaišku, ar šie namai buvo nacionalizuoti, nes pastatai buvo paimti į miesto fondą. Byloje neįrodyta, kad ginčo pastatai 1939 m. gruodžio 30 d. buvo padovanoti V. P. Pagal pateiktus dokumentus, dalis nekilnojamojo turto iki nacionalizacijos buvo parduota. Pagal 1934 m. vasario 22 d. Ukmergės Lietuvių Liaudies Banko raštą, V. P. valdė tik vieną namą.

Pareiškėjai J. J. mirus 2003 m. rugpjūčio 3 d., jos teisių perėmėjai yra J. J. ir N. J.

Pareiškėjai Z. M., N. J. bei J. J. 2005 m. spalio 13 d. patikslintu prašymu prašė: 1) nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. P. iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdė trijų aukštų gyvenamąjį namą 1A3p su rūsiu ir mansarda (išskyrus patalpas, į kurias Kauno miesto savivaldybės 1994 m. sausio 18 d. potvarkiu Nr. 86-v, 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkiu Nr. 1141-v atkurtos nuosavybės teisės į 183,34 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų bei Kauno miesto valdybos 1999 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 625 į 97,41 kv. m bendro naudingojo ploto butą Nr. 8), esantį (duomenys neskelbtini), kaip įsigytinį turtą savo darbu ir lėšomis; 2) nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą 1A1m (išskyrus patalpas, į kurias Kauno miesto savivaldybės 1994 m. sausio 18 d. potvarkiu Nr. 86-v atkurtos nuosavybės teisės į 78,73 kv. m ploto bendro naudingojo ploto butą Nr. 1), esantį (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą 2A1m, esantį (duomenys neskelbtini), bei ūkio pastatus 4A1m ir 5A1m, esančius (duomenys neskelbtini), kaip paderminį turtą įsisenėjimo teise. Pareiškėjai nurodė, kad gyvenamuosius namus 1A1m (statybos metai 1840 m.), 2A1m (statybos metai 1880 m.), 3A1m (statybos metai 1860 m.) V. P. kartu su motina K. (kai kuriuose dokumentuose nurodyta E., K.) ir broliais P. bei J. (kai kuriuose dokumentuose nurodyta I.) P. paveldėjo iš savo tėvo A. Pareiškėjų teigimu, visą šeimos paderminį turtą faktiškai tvarkė, valdė ir jį gausino vienas V. P., nes jo brolis P. P. buvo Latvijos pilietis, ten dirbo prisiekusiuoju advokatu, nuolat negyveno Lietuvoje ir paveldėto turto nevaldė, o brolis J. P., nors ir gyveno Kaune, bet paveldėto turto taip pat nevaldė - būdamas artistas užsiėmė kūrybine, teologine ir visuomenine veikla, tuo tarpu motina K. turto taip pat nevaldė ir nemokėjo už jį mokesčių, o dėl amžiaus buvo išlaikoma sūnaus V. Pareiškėjai nurodė, kad Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalies 533 straipsnyje nustatyta, jog ramus, neginčijamas ir nepertraukiamas turėjimas nuosavybe virsta nuosavybės teise, jei jis truks įstatymų nustatytą įsisenėjimo laiką (t. y. dešimt metų pagal Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalies 565 straipsnį). Anot pareiškėjų, pirmieji išlikę įrodymai apie neginčijamą V. P. turto turėjimą sietini su rašytiniais įrodymais: krautuvėlės atstatymu 1925 m. bei Kauno miesto savivaldybės įkainojimo komisijos 1926 m. gegužės mėnesio turto aprašymo ir apžiūrėjimo aktu, kuriame P. A. paveldėto turto įpėdiniu nurodytas tik V. P. Pareiškėjų teigimu, gyvenamąjį namą 1A3p, kuris pastatytas 1932 metais, V. P. pasistatė savo verslui ir pajamoms gauti, t. y. jo triūsu ir verslu įsigytas įsigytinis turtas. Anot pareiškėjų, gyvenamieji namai 1A3p (duomenys neskelbtini) ir 3A1m (duomenys neskelbtini) buvo nacionalizuoti 1940 m. gruodžio 11 d. namo nacionalizavimo aktu Nr. 601, kuriame pažymėta, kad nacionalizuojant namus dalyvavo jų savininkas V. P., kuris šį aktą ir pasirašė kaip savininkas. Kiti gyvenamieji namai 1A1m (duomenys neskelbtini) ir 2A1m (duomenys neskelbtini), pareiškėjų teigimu, buvo paimti valstybės nuosavybėn Kauno srities Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1952 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 609, kuriame konstatuota, kad pagal priedėlį Nr. 1 namų valdos iki šiol nenacionalizuotos, bet nuo 1944 m. faktiškai valdomos vietos Tarybų organų. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad Kauno miesto valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkiu Nr. 86-v, 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkiu Nr. 1141-v bei 1999 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 625 Z. M. ir J. J. yra iš dalies atkurtos nuosavybės teisės į minėtus pastatus, todėl juridinę reikšmę turintys faktai nustatytini dėl tų patalpų, į kurias nuosavybės teisės dar neatkurtos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškimą tenkino: 1) nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. P. iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdė pastatą - gyvenamąjį namą 1A3p su rūsiu ir mansarda (išskyrus patalpas, į kurias Kauno miesto savivaldybės 1994 m. sausio 18 d. potvarkiu Nr. 86–v, 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkiu Nr. 1141-v atkurtos nuosavybės teisės į 183,34 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų bei Kauno miesto valdybos 1999 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 625 į 97,41 kv. m bendro naudingojo ploto butą Nr. 8), esantį (duomenys neskelbtini), kaip įsigytinį turtą savo darbu ir lėšomis; 2) nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė pastatą - gyvenamąjį namą 1A1m (išskyrus patalpas, į kurias Kauno miesto savivaldybės 1994 m. sausio 18 d. potvarkiu Nr. 86-v atkurtos nuosavybės teisės į 78,73 kv. m bendro naudingojo ploto butą Nr. 1), esantį (duomenys neskelbtini), ir pastatą - gyvenamąjį namą 2A1m, esantį (duomenys neskelbtini), bei ūkio pastatus 4A1m ir 5A1m, esančius (duomenys neskelbtini), kaip paderminį turtą įsisenėjimo teise. Teismas nustatė, kad A. P. mirė 1905 m. ir po jo mirties atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai, nes A. P. mirė nepalikęs testamento; jo turtą - pastatus 1A1m, 2A1m, 3A1m, esančius (duomenys neskelbtini), be žemės sklypo (nes jis priklausė savivaldybei) paveldėjo žmona E. (kai kuriuose dokumentuose nurodyta K.) ir trys sūnūs - P., V. ir J. (kai kuriuose dokumentuose nurodyta I.). Teismas nurodė, kad P. nuolat Lietuvoje negyveno, J. taip pat paveldėto turto nevaldė, žmona E. dėl amžiaus buvo išlaikoma sūnaus, o V. vardas minimas atitinkamuose 1925-1940 metų laikotarpio dokumentuose. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalies 533 straipsnyje buvo nustatyta, kad ramus, neginčijamas ir nepertraukiamas turėjimas virsta nuosavybės teise, jeigu jis trunka įstatymų nustatytą laiką (dešimt metų (Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalies 565 straipsnis)). Teismas sprendė, kad gyvenamasis namas 1A3p nelaikytinas paveldėtu turtu, nes jo A. mirties dieną nebuvo, o pagal Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalies 397 straipsnio 7 punktą toks turtas laikytinas įgytas savo verslu ir triūsu. Įvertinęs įrodymus, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog visais turto klausimais rūpinosi V. P. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog nacionalizavimo dieną pastatai priklausė kitiems, ne pareiškėjų nurodytiems asmenims.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi suinteresuotų asmenų R. B., A. K., J. K., P. S., V. K., S. V. N., L. N., J. V., V. V., K. K., B. M. ir M. Ž. apeliacinius skundus, 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino surinktus įrodymus, teismo sprendimas atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus. Kolegija, įvertinusi įrodymus, sprendė, kad gyvenamasis namas lA3p pastatytas tik V. P. darbu ir lėšomis apie 1932 m. Kolegija konstatavo, kad byloje surinktais rašytiniais įrodymais yra nustatytos neginčijamos aplinkybės, jog po A. P. mirties kiti įpėdiniai (išskyrus V.) nesirūpino turtu ir leido jį valdyti laisvai ir nepertraukiamai vienam V. P. Kolegijos vertinimu, tai atitiko Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalies 557 straipsnio normas ir Rusų Senato sprendimuose suformuotą teismų praktiką. Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 558 straipsnyje nustatyta, kad turėjimas, dėl kurio nėra pašalinių asmenų pretenzijų, vadinasi neginčijamas, priešingu atveju jis laikomas ginčijamu. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog kiti A. įpėdiniai turėtų pretenzijų į V. valdytą turtą.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuoti asmenys K. K., B. M., R. B., J. K., A. K., P. S., V. K., S. V. N., L. Navickienė, J. V. ir V. V. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 15 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - pareiškėjų prašymą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatoriai nurodo, kad skundžiamais teismų procesiniais sprendimais nustatyti nuosavybės įsigijimo pagrindai yra paneigti byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei prieštarauja Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado normoms. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalies 1242 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog jei paveldėtojas, turėjęs turtą, parodė jį viešoms įstaigoms nuosavybe, priklausančia jam bendrai su kitais, arba mokėjo kitiems paveldėtojams kasmet pajamas, o vėliau tą patį turtą ėmė rodyti vien tiktai savo nuosavybe, tad šiuo atveju senėjimas nesantiems vietoje paveldėtojams skaitomas ne nuo publikacijos dienos, bet nuo dienos, kurią bendras turtas parodytas vienintele turėtojo nuosavybe arba kurią paskutinį kartą buvo sumokėtos pajamos, žiūrint kas buvo vėliau. Kasatorių teigimu, iš visų byloje esančių įrodymų matyti, kad šio turto V. P. niekuomet netraktavo kaip savo asmeninės nuosavybės, priešingai, iki pat nacionalizacijos viešosioms ištaigoms jis buvo rodomas kaip visų įpėdinių bendroji nuosavybė. Kasatoriai remiasi Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado 557, 558, 560, 565, 567 straipsniais ir teigia, kad teismai neturėjo teisinio pagrindo laikyti, jog V. P. turtą įgijo įsisenėjimo teise, nes: byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nuo 1905 metų iki turto nacionalizacijos nebuvo ramaus ir neginčijamo dešimt metų termino, kurį V. P. būtų valdęs visų įpėdinių paveldėtą turtą; vien naudojimasis nesudaro pagrindo nuosavybės teisei, kad įsisenėjimas galiotų, reikalinga turėti nuosavybės teise, o ne kitokiu pagrindu; tam, kad V. P. būtų pripažintas viso paveldėto turto savininku, tokių teisių pripažinimui buvo būtinas teismo sprendimas.

2. Kasatorių manymu, teismų nustatytas faktas, kad V. P. iki nacionalizacijos savo darbu ir lėšomis įgijo gyvenamąjį namą lA3p su rūsiu ir mansarda, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Kauno valstybės archyvo pažymėjimas (T. 1, b. l. 22) patvirtina faktą, kad Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus archyvinio fondo dokumentuose rasta P. statybos darbų (duomenys neskelbtini) byla, kurioje yra 1931 metais būtent A. P. įpėdiniams išduoti leidimai. Vėliau šis turtas viešosiose įstaigose buvo pristatomas kaip visų įpėdinių nuosavybė. Dėl to, kasatorių teigimu, negalėjo būti laikoma, kad V. P. savo darbu ir lėšomis (tokio nuosavybės teisių įgijimo būdo Civiliniai įstatymai apskritai nenumatė) įgijo į šį turtą nuosavybės teisę.

3. Kasatorių nuomone, bylą nagrinėję teismai nesivadovavo byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nors pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį šie įrodymai turi didesnę įrodomąją galią. Anot kasatorių, visi byloje esantys rašytiniai įrodymai įrodo tą aplinkybę, kad V. P. tik prižiūrėjo turtą, kuris bendrosios nuosavybės teise priklausė visiems įpėdiniams, tačiau toks naudojimasis turtu ir jo priežiūra negali būti laikomi įsisenėjusiu, ramiu ir neginčijamu turto turėjimu ar turto įgijimu savo darbu ir lėšomis. Be to, visų byloje esančių rašytinių įrodymų visuma nuosekliai ir neginčijamai patvirtina aplinkybę, kad turtas, į kurį teismai nustatė teises tik vienam iš įpėdinių - V. P., visuomet teisiškai buvo registruojamas, apskaitomas ir valdomas visų įpėdinių, o 1940 metais mirus E. - likusių trijų jos vaikų. Kasatorių nuomone, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodymų vertinimo praktikos (2002 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1151/2002, 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-950/2002, 2003 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2003 ir kt.).

4. Anot kasatorių, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CPK 177, 185, 189 straipsnių nuostatas, įvertindami liudytojų parodymus, teismų išvados prieštarauja įrodymų leistinumo principams. Kasatoriai pažymi, kad rašytinių įrodymų apie turto įgijimą teismo sprendimo pagrindu (Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalies 557 straipsnis) byloje nepateikta, o turto įgijimą įgyjamosios senaties būdu paneigia bylos duomenys, kaip ir turto įgijimą statybos būdu, kai statybos leidimas buvo išduotas visiems įpėdiniams. Dėl to, kasatorių teigimu, tie įrodymai, kurie, pagal ginčijamų teismų sprendimus, neva patvirtina valdymo faktą, neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų, nes negalima liudytojų parodymais paneigti rašytinių įrodymų. Bylą nagrinėję teismai, konstatuodami faktines aplinkybės, kasatorių nuomone, byloje esančių įrodymų nevertino ir netyrė pagal CPK 197 straipsnio normą, kartu buvo pažeisti ir CPK 185 straipsnio reikalavimai įrodymų vertinimo ir tyrimo visapusiškumo aspektais.

5. Kasatorių vertinimu, bylą nagrinėję teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 12 d. nutartyje išdėstytomis nuorodomis ir pažeidė CPK 362 straipsnio nuostatą, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo M. Ž. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 15 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - pareiškėjų prašymą atmesti. Suinteresuoto asmens M. Ž. pateiktas kasacinis skundas iš dalies yra grindžiamas analogiškais argumentais, kaip ir suinteresuotų asmenų K. K., B. M. ir kitų šioje byloje pateiktas kasacinis skundas. Kasatorės M. Ž kasaciniame skunde, be jau paminėtųjų, papildomai nurodomi šie argumentai:

1. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai visais įmanomais būdais ir net prieštaringomis aplinkybėmis grindžia savo reikalavimą. Jie 2005 m. radikaliai pakeitė pareiškimo pagrindą nurodydami, kad V. P. įgyjamąja senatimi įgijo tėvo ir motinos turtą. Anot kasatorės, negalima pamiršti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 12 d. nutarties įpareigojimo analizuoti pareiškėjų nurodyto 1939 m gruodžio 30 d. dovanojimo sandorio sudarymo galimybių, fakto. Taip pat, kasatorės nuomone, svarbu ir tai, kad pareiškėjų paaiškinimai prieštaringi: 2006 m. jie nurodo faktą, kad broliai J. ir P. buvo atsisakę palikimo V. naudai, o kitur nurodo, kad jiems nežinoma apie tai, kad buvo atsisakyta palikimo (T. 4, b. l. 87).

2. Kasatorės įsitikinimu, teismai nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo nuostatų, pagal kurias būtina atriboti bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi, kurios nagrinėjamos pagal kitas CPK taisykles. Kasatorės nuomone, teismas pagal nurodyto Senato nutarimo 10 punktą neturėjo teisinio pagrindo nustatyti juridinio fakto, kad V. P. valdė nuosavybės teise pastatus, įgytus įgyjamąja senatimi.

3. Kasatorės teigimu, teismai nevertino svarbaus fakto ir įrodymų, kad 1935 m. rugsėjo 28 d. Finansų skyrius burmistrui surašė raštą, jog dalis nekilnojamojo turto parduota F. ir prašoma sumažinti mokesčius mediniams namams dėl pardavimo; neįvertintas ir paties V. P. rašytas visų įpėdinių vardu prašymas, kad būtų sumažinti mokesčiai.

Atsiliepimu į kasacinius skundus pareiškėjai Z. M. ir J. J. prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, o kasacinius skundus atmesti. Atsiliepime remiamasi Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado straipsnių komentarais, nurodoma, jog bylą nagrinėję teismai teisingai įvertino aplinkybes ir pagrįstai sprendė, kad įpėdiniai nesiėmė jokių procesinių veiksmų bei nesikreipė į teismą ginčyti V. P. valdymą. Pareiškėjai teigia, kad teismai, įvertinę įrodymų visumą, padarė teisingas išvadas, jog pastatas 1A3p įgytas V. P. lėšomis ir darbu. Atsiliepime pažymima, kad kasatoriai, nurodydami į CPK 185, 197 straipsnių nesilaikymą, visapusiškumo aspektui pagrįsti nurodo tik tuos rašytinius įrodymus, kuriuose buvo išvardyti įpėdiniai, o kitais rašytiniais įrodymais nesiremia ir jų neanalizuoja. Pareiškėjai nesutinka su kasatorės M. Ž. argumentu, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo 10 punkto nuostatų, nes, pareiškėjų teigimu, teismai nustatė valdymo faktą, bet nenustatinėjo nuosavybės teisės įgijimo (pripažinimo) pagal įgyjamąją senatį fakto. Atsiliepime pažymima, kad kasatorė M. Ž. nepateikė įrodymų, kad trys mediniai gyvenamieji namai nacionalizavimo metu niekam iš P. nepriklausė, nes esą buvo parduoti dar iki jų nacionalizavimo. Be to, pareiškėjai atkreipia dėmesį ir į tai, kad kasatoriai turi teisę ginti tik savo pažeistas teises.

Atsiliepimu į kasacinius skundus suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 15 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjų prašymą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė sutinka su kasaciniais skundais ir laiko juos pagrįstais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

1905 metais mirus A. P., jo turtą paveldėjo žmona E. (K.) ir trys sūnūs - P., V. ir J. (kai kuriuose dokumentuose nurodyta I.). Kiti įpėdiniai, išskyrus V. P., nesirūpino paveldėtu turtu ir leido jį laisvai ir nepertraukiamai valdyti vienam V. P. Apie 1932 metus V. P. pastatė gyvenamąjį namą 1A3p (duomenys neskelbtini) ir jį valdė nuosavybės teise. 1940 m. gruodžio 11 d. namo nacionalizavimo aktu Nr. 601 nacionalizuotas V., J. ir P. P. priklausantis namas, esantis (duomenys neskelbtini).

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje sprendžiami viešojo intereso aspektu reikšmingi klausimai, susiję su vienų asmenų teise atkurti nuosavybės teisę į gyvenamuosius namus ir kitų asmenų - tų namų gyventojų - teisėmis, todėl bylą kasacine tvarka nagrinėjantis teismas nėra ribojamas kasacinio skundo ribomis (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, kad teismas kompetentingas ypatingosios teisenos tvarka nustatyti faktus, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Pareiškėjo pareiga - aiškiai nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymas, bei aiškiai suformuluoti teismui prašymą, taip pat pateikti įrodymus, patvirtinančius prašomą nustatyti faktą (CPK 178 straipsnis). Teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Tai reiškia, kad teismas turi patikrinti visas aplinkybes, neapsiribodamas proceso dalyvių pateikta medžiaga, taip pat gali nurodyti, kokius konkrečiai įrodymus būtina pateikti, ir juos išreikalauti, jei byloje dalyvaujantys asmenys negali šito padaryti.

Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą pastato (pastato dalies) valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo, statybos būdu ir t. t.) įsigijęs nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie dingę. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą negali būti patvirtinamas pastato (pastato dalies) valdymo nuosavybės teise faktas, jeigu pareiškėjas neturėjo nuosavybės teisę į tą pastatą (pastato dalį) patvirtinančių dokumentų. Taip pat pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą negali būti patvirtinamas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas arba pastato (pastato dalies) valdymo nuosavybės teise įgyjamosios senaties (įsisenėjimo teisės) pagrindu faktas. Kai nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu prašoma nustatyti pastato (pastato dalies) valdymo nuosavybės teise įsisenėjimo teisės pagrindu faktą, toks faktas gali būti nustatomas sistemiškai bei atitinkamai taikant CPK XXXIV skyriaus trečiojo skirsnio (CPK 530-533 straipsniai) nuostatas ir atitinkamu laiku bei atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusių materialinės teisės aktų nuostatas.

Atnaujinus bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Bylos nagrinėjimą atnaujinus tuo pagrindu, kad sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų, teismo procesas turi būti pakartotas, kad anksčiau į bylos nagrinėjimą neįtrauktas asmuo (asmenys) galėtų pasinaudoti visomis savo procesinėmis teisėmis nuo pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios. Nagrinėjant atnaujintą bylą pareiškėjas (ieškovas), be kita ko, turi teisę CPK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka visiškai arba iš dalies atsisakyti nuo pareiškimo (ieškinio). Kai atnaujinus bylos nagrinėjimą pareiškėjas (ieškovas) sumažina reikalavimų apimtį ir palaiko tik dalį iš tų reikalavimų, dėl kurių buvo priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, tai teismas privalo išsiaiškinti ir nustatyti, ar pareiškėjas (ieškovas) atsisako nuo likusios dalies reikalavimų ir procesinį sprendimą atnaujintoje byloje priimti dėl visų tų reikalavimų, dėl kurių jau buvo priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Teismui priėmus pareiškėjo (ieškovo) atsisakymą nuo dalies reikalavimų, ta ankstesnio teismo sprendimo dalis naikintina ir byla nutrauktina (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas). Teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, turi teisę priimti vieną iš CPK 371 straipsnio 1 dalyje nurodytų procesinių sprendimų: 1) prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo arba panaikinimo atmesti; 2) teismo sprendimą ar nutartį pakeisti; 3) panaikinti teismo sprendimą (nutartį) ir priimti naują sprendimą (nutartį). Pirmosios instancijos teismui priimant naują sprendimą, ankstesnis šios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikinamas.

Nagrinėjamos bylos duomenys ir apskųstų teismų procesinių sprendimų turinys rodo, kad atnaujintą bylą nagrinėję teismai nesilaikė minėtų proceso įstatymo nuostatų. Pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėję teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad pareiškėjų patikslintame prašyme (T. 5, b. l. 91-99) dalyje dėl namo 1A3p pareiškimo pagrindas nurodytas kaip dėl nuosavybės teisės į atitinkamą dalį šio namo pripažinimo, tuo tarpu reikalavimas suformuluotas kaip dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismai šio namo dalyje nustatė pareiškėjų prašytą juridinę reikšmę turintį faktą nekonstatavę būtinos tam sąlygos, t. y. jog V. P. turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Apskųstų procesinių sprendimų turinys rodo, kad bylą nagrinėję teismai visapusiškai neišaiškino, neišanalizavo ir nenustatė reikšmingų bylai išspręsti faktinių aplinkybių, kurių būtinumą nustatyti lemia byloje taikytinos teisės normos. Išnagrinėjus atnaujintą bylą teismo sprendimas nėra priimtas dėl visų tų reikalavimų, kurie buvo išspręsti Kauno miesto apylinkės teismo 1993 m. birželio 9 d. sprendimu, be to, pastarasis teismo sprendimas ir nėra panaikintas skundžiamais procesiniais teismų sprendimais.

Nustatyti proceso teisės normų pažeidimai vertintini kaip CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas naikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus. Nustatyti pažeidimai yra esminiai, jie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Naikinant apskųstus teismų procesinius sprendimus, taip pat naikintina pirmosios instancijos teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis, kuria išspręstas klausimas dėl rašymo apsirikimų teismo sprendime ištaisymo.

Kadangi byla turi būti grąžinama nagrinėti iš naujo, tai teisėjų kolegija neturi procesinės teisės ir pareigos kitais nei išdėstyti aspektais pasisakyti dėl kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisinių argumentų.

Bylą nagrinėjant iš naujo būtina atsižvelgti į pirmiau išdėstytus išaiškinimus dėl proceso teisės taikymo, įvertinti visus byloje pateiktus įrodymus ir nustatyti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 15 d. sprendimą, 2006 m. kovo 20 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Dangutė Ambrasienė

Antanas Simniškis