Š. Ž. pagal BK 182 str. 2 d., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-289/2012 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00064-2009-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.9; 1.2.14.5.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Tomo Šeškausko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. Ž. ir jo gynėjo advokato Žilvino Mišeikio kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutarties.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu Š. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį dvejiems metams laisvės atėmimo, pagal 222 straipsnio 1 dalį - penkiasdešimties parų areštu, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį - šešiasdešimties parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 65 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė Š. Ž. nustatyta dvejų metų ir vieno mėnesio laisvės atėmimas.

Iš Š. Ž. priteista 35 323,75 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi nuteistojo Š. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,

nustatė:

Š. Ž. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB,,A” (duomenys neskelbtini) steigėju ir akcininku, turėdamas tikslą apgaule savo naudai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDF) įgyti jam nepriklausančią motinystės (tėvystės) pašalpą, tyčia, žinodamas, kad jo žmona yra nėščia, numatė, kad pagal tuo metu galiojusio Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnį motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų dydis yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas užpraeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, tad 2007 m. rugsėjo 17 d. su savimi sudarė darbo sutartį Nr. 1, pagal kurią nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. įdarbino save bendrovės direktoriumi, ir, pažeisdamas 2002 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - ir DK) X skyriaus 186 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų, žinodamas, kad bendrovė neturi pajamų iš veiklos, trūksta apyvartinių lėšų, išlaidos daromos iš skolintų lėšų, paskyrė sau nepriklausantį darbo užmokestį – 2750 Lt per mėnesį.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad jam nustatytas nepriklausantis atlyginimas, jis 2008 m. sausio 14 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (toliau – ir VSDFV) pateikė UAB,,A” perduodamų dokumentų apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas rejestrą už 2007 m. ketvirtą ketvirtį (forma 4-SD) su priedais –valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansine ataskaita (forma Nr. 4) ir pranešimu apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma 3-SD), kuriuose įtraukti duomenys apie jam nepriklausantį darbo užmokestį ir nurodyta, kad Š. Ž. per 2007 m. ketvirtą ketvirtį gavo 8250 Lt draudžiamųjų pajamų, nuo kurių į VSDF biudžetą apskaičiuota 2803,35 Lt įmokų. 2008 m. liepos 1 d. VSDFV Š. Ž. pateikė prašymą skirti jam motinystės (tėvystės) pašalpą, UAB,,A” buvusio direktoriaus K. Z. (nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. atleistas iš bendrovės) 2008 m. birželio 25 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) apie Š. Ž. suteiktas vaiko priežiūros atostogas nuo 2008 m. birželio 25 d. iki 2009 m. rugsėjo 19 d. bei 2007 m. lapkričio 6 d. vaiko gimimo liudijimo (duomenys neskelbtini) kopiją ir 2008 m. liepos 1 d. prašymą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo. VSDFV vyriausioji specialistė (pašalpoms) A. P., remdamasi Š. Ž. ir UAB,,A” pateiktais dokumentais, todėl būdama suklaidinta ir manydama, kad Š. Ž. turi teisę gauti pagal minėtuose dokumentuose nurodytas draudžiamąsias pajamas apskaičiuotą atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, 2008 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini),,Dėl Š. Ž. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą”, kuriuo skyrė Š. Ž. vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 26 d. iki 2009 m. rugsėjo 19 d. 35 323,75 Lt (neišskaičius pajamų mokesčio) dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, apskaičiuotą iš 2007 metų ketvirto ketvirčio Š. Ž. 8 250 Lt negautų draudžiamųjų pajamų, po to atskaičius pajamų mokestį, VSDFV nuo 2008 m. birželio 26 d. iki 2009 m. rugsėjo 19 d. į Š. Ž. banko asmeninę sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 28 283,15 Lt nepagrįstai paskirtos motinystės pašalpos, išmokėtos dėl negautų 2007 metų ketvirto ketvirčio Š. Ž. 8 250,00 Lt draudžiamųjų pajamų. Taip Š. Ž. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtinę teisę iš VSDF biudžeto gauti 35 323,75 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą, taip pat, atskaičius pajamų mokestį ir išmokėjus jam už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 26 d. iki 2009 m. rugsėjo 19 d. motinystės (tėvystės) pašalpą – 35 323,75 Lt (iš jų - 28 283,15 Lt pervesta į Š. Ž. asmeninę sąskaitą banke ir 7 040,60 Lt sumokėta pajamų mokesčio), apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – VSDF biudžetui priklausančias lėšas (35 323,75 Lt).

Š. Ž. nuteistas ir už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, nes jis, būdamas UAB,,A” steigėjas ir akcininkas, nuo 2006 m. rugpjūčio 29 d. akcininkų susirinkimo protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtas statybos direktoriumi, kuriam suteikta teisė pasirašinėti dokumentus bendrovės vardu, o nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. būdamas UAB „A“ direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už UAB „A“ buhalterinės apskaitos organizavimą ir privalėdamas garantuoti buhalterinių įrašų teisingumą, nuo 2006 m. rugpjūčio 29 d. iki 2009 m. gegužės 1 d. veikdamas tyčia, suklastojo pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus bei sąmoningai neorganizavo įmonės buhalterinės apskaitos vedimo – nevedė ir tyrimui nepateikė privalomų UAB „A” 2006–2008 m. buhalterinės apskaitos dokumentų, apskaitos registrų, finansinės atskaitomybės dokumentų. Pažeisdamas BAĮ 6 straipsnio 2 dalį, to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4 ir 5 punktų reikalavimus, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje suklastojo buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. žinodamas, kad kasos išlaidų orderiuose nurodyti pinigai realiai nebuvo išmokėti UAB „A“ darbuotojams, 2007 m. lapkričio 10 d. – 2007 m. gruodžio 10 d. išrašė 9 kasos išlaidų orderius, kuriuose suklastojo UAB „A“ darbuotojų parašus pats už juos pasirašydamas, šiuos kasos išlaidų orderius pasirašęs kaip direktorius, patvirtino neįvykusias ūkines operacijas, kad tariamai UAB „A“ darbuotojai pinigus gavo, pateikė šiuos suklastotus kasos išlaidų orderius VSDFV Išmokų išieškojimo skyriaus vyriausiajai specialistei N. S. Pažeisdamas BAĮ 21 straipsnio 2 dalį per įstatymų nustatytą laiką nevedė ir tyrimui nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų: kasos knygų už 2006 m. liepos 1 d.–2009 m. gegužės 1 d. laikotarpį, avansinės apyskaitos už 2006 m. liepos 1 d.–2009 m. gegužės 1 d. laikotarpį, didžiosios knygos už 2006 m. liepos 1 d.–2007 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, pirkimo dokumentų už 2006 m. liepos 1 d.–2009 m. gegužės 1 d. laikotarpį, pardavimo dokumentų už 2006 m. liepos 1 d.–2009 m. gegužės 1 d. laikotarpį. Pažeisdamas BAĮ 12 straipsnio 4 dalį neužtikrino, kad pagal įstatymo reikalavimus būtų tvarkomi bendrovės apskaitos registrai už 2006, 2007, 2008 metus; pažeisdamas BAĮ 12 straipsnio 1 dalį nevedė ir tyrimui nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių iš viso 15 764 Lt pervedimų į jo sąskaitą; taip pat nevedė ir tyrimui nepateikė transporto priemonės įsigijimą už 12 500 Lt pagrindžiančių buhalterinės apskaitos dokumentų. Pažeisdamas BAĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, nevedė ir tyrimui nepateikė pinigų išėmimo iš UAB „A“ sąskaitos ir įnešimo į UAB „A“ kasą operacijas pagrindžiančių apskaitos dokumentų, neužtikrino, kad ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir kuro sąnaudos būtų įtrauktos į įmonės apskaitą 2006–2008 metais. Pažeisdamas Lietuvos Respublikos vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų,Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 skyriaus 16 punktą, atsiskaitymus su tiekėjais bendrovėje vykdė per atskaitingus asmenis, tačiau nevedė ir tyrimui nepateikė avansinės apyskaitos ir dokumentų, patvirtinančių apmokėjimą. Pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnio 4 dalies 6 punktą, nepateikė UAB,,A“ 2007 ir 2008 metų finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registro tvarkytojui; dėl nurodytų pažeidimų negalima buvo iš dalies nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2006–2008 metus.

Be to, Š. Ž. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB,,A“ direktoriumi, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje UAB,,A” atlyginimo išmokėjimo žiniaraščiuose (skiltyse „Gavėjo parašas“) Nr. 2 (be datos) ties V. Ž., V. J., A. K. pavardėmis; Nr. 3 (be datos) ties V. Ž., V. J., A. K., T. Č., S. N., A. P. pavardėmis; Nr. 4 (be datos) ties A. K., S. N., A. P., V. M., M. M., A. L. pavardėmis; Nr. 6 (be datos) ties A. K., S. N., M. M., A. L. pavardėmis; Nr. 7 (be datos) ties A. K., T. Č., S. N., M. M., A. L., S. K. pavardėmis; Nr. 8 (be datos) ties S. N. pavarde suklastojo asmenų parašus pats už juos pasirašydamas bei 2009 m. sausio 19 d. pateikė šį išmokėjimo žiniaraštį VSDFV Išmokų išieškojimo skyriaus vyriausiajai specialistei N. S., taip suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo.

Nuteistojo Š. Ž. gynėjas advokatas Ž. Mišeikis kasaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį dėl Š. Ž. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios bylos dalies priimti išteisinamąjį nuosprendį, atmetant civilinį ieškinį. Teismas, priimdamas Š. Ž. apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BK 182 straipsnio 2 dalį, 2 straipsnio 4 dalį – jam turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Š. Ž. veikoje nėra tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Sukčiavimas pasireiškia kaip neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto arba turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas arba jos išvengimas, o nusikalstamos veikos padarymo būdas yra apgaulė, kuri sukelia padarinius – turtinę žalą. Š. Ž. valstybinei institucijai pateikė informaciją apie tikrą jo gautą darbo užmokestį tam tikru laikotarpiu, kuo pasireiškė nuteistojo Š. Ž. apgaulė, teismų nenustatyta. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog Š. Ž. apgaulė įgyjant svetimą turtą reiškėsi tuo, kad jis suklaidino VSDFV, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo 2007 m. ketvirtą ketvirtį gautas draudžiamąsias pajamas iš UAB „A“, tačiau Vilniaus apygardos teismas, anot kasatoriaus, išdėstė teiginius, leidžiančius manyti, kad Š. Ž. gavo nustatyto dydžio atlyginimą, nes nurodė, jog „ žinodamas, kad bendrovė neturi pajamų iš veiklos, trūksta apyvartinių lėšų, kad išlaidos daromos iš skolintų lėšų, paskyrė sau nepriklausantį darbo užmokestį“. Pasyvioji apgaulė šiuo konkrečiu atveju negali būti konstatuota, nes Š. Ž. pateikė visus reikiamus dokumentus, siekdamas gauti socialines išmokas.

Kasatorius teigia, kad darbo sutartis su juo buvo sudaryta 2007 m. rugsėjo 17 d.; šios sutarties sudarymo metu galiojęs įstatymas numatė vienerių metų motinystės atostogų trukmę. Š. Ž. vaikas gimė 2007 m. rugsėjo 19 d., o darbo sutartis su Š. Ž. sudaryta ir darbo užmokesčio dydis buvo nustatytas 2007 m. rugsėjo 17 d. Pasak kasatoriaus, jei nebūtų pakeistas teisinis reguliavimas, jam atostogos priklausytų tik iki 2008 m. rugsėjo 19 d., t. y. kol vaikui sueis vieneri metai, todėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymas šioje situacijoje neturi jokio pagrindo, nes tik 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojo įstatymo pakeitimai, kurie mokamas atostogas pailgino iki dvejų metų. Lietuvos Respublikos Seimas šiuos pakeitimus padarė tik 2007 m. gruodžio 4 d., t. y. beveik po keturių mėnesių nuo Š. Ž. darbo sutarties sudarymo. Taigi kasatorius teigia, jog darbo sutarties ir darbo užmokesčio nustatymo dieną Š. Ž. negalėjo suvokti, kad įstatymų leidėjas pakeis teisinį reguliavimą, kuris jam suteiks teisę gauti išmokas, susietas su jo darbo užmokesčiu. Vadinasi, kaltinimas, kad Š. Ž. rugsėjo mėnesį sąmoningai darė veiksmus tam, kad po metų gautų tėvystės pašalpą, nepagrįstas.

Nuteistojo Š. Ž. gynėjas skunde teigia, kad 7040,60 Lt pajamų mokestis neturėtų būti įskaitomas į neva nuteistojo neteisėtai pasisavintą sumą, nes jis ja negalėjo realiai disponuoti, taigi Š. Ž. veika galbūt turėtų būti perkvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Skunde nurodoma, kad Š. Ž. teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijęs teisėtai, vadovaujantis tuo metu galiojusio Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, turėdamas teisę į darbą ir ją realizuodamas bei turėdamas teisę už darbą gauti darbo užmokestį ir pasinaudodamas valstybės teikiamomis socialinėmis garantijomis. Teismas nepagrįstai teigė, kad nuteistasis siekė gauti iš viso jam nepriklausančią motinystės (tėvystės) pašalpą. Tai, kad Š. Ž. veiksmuose siekiant gauti motinystės (tėvystės) pašalpą nėra sukčiavimo, patvirtina ir ta aplinkybė, jog 2007 m. rugsėjo 19 d. gimus Š. Ž. sūnui, jo žmona R. Ž. išėjo motinystės atostogų ir jai buvo skirta 1800 Lt dydžio pašalpa, tačiau dėl pasikeitusių aplinkybių buvo nuspręsta Š. Ž. imti vaiko priežiūros atostogas. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad Š. Ž. žmonos gautos motinystės pašalpos dydis – 1800 Lt – buvo artimas Š. Ž. gautos motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiui (1835,96 Lt). Tai, pasak kasatoriaus, rodo, jog Š. Ž. neturėjo jokio siekio, pasinaudojant socialinių garantijų sistema, pralobti. Anot kasatoriaus, šioje byloje nuteistojo Š. Ž. veiksmai galėtų būti pripažinti nusikalstamais tik tada, jei būtų įrodyta, jog jis UAB „A“ nedirbo jokio darbo, bet darbo užmokestį gavo.

Kasatoriaus teigia, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, ar buvo būtinasis priežastinis ryšys tarp Š. Ž. veiksmų ir kilusių padarinių. Nustatyta, kad bendrovė vykdė veiklą, t. y. užsiėmė statybos darbais (tai patvirtina PVM sąskaitos faktūros, sutartys dėl elektroninės bankininkystės paslaugų teikimo, su mobiliojo ryšio bendrove „Omnitel“, kasos pajamų orderiai), gaudavo pajamų už atliktus darbus ir pan., tai patvirtina ir liudytojai. Bendrovei realiai vykdžius veiklą ir atsiskaitant už darbą savo darbuotojams, ji gavo pajamas, nors tos pajamos nebuvo matomos bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose, nes buhalterinė apskaita buvo vesta aplaidžiai, o tam tikrą laiką visai nevesta.

Kasatorius pažymi, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, kuriose kaltinamieji kaltinami neva apgaule pasididinę ar priimant į darbą iš karto gavę neva nepagrįstai didelius darbo užmokesčius ir dėl to didesnes, nei priklauso, motinystės (tėvystės) pašalpas, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų darbo sutarties šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas. DK nereguliuojamas maksimalus darbo užmokesčio dydis. Š. Ž. 2007 m. rugsėjo 17 d. įsidarbinęs UAB „A“ direktoriumi, už šias pareigas gaudavęs 2750 Lt atlyginimą, nepažeidė nei Konstitucijos, nei Darbo kodekso, nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų. Toks darbo užmokestis, koks buvo nustatytas Š. Ž., einančiam bendrovės direktoriaus pareigas, yra pateisinamas ir racionalus, nėra nepagrįstai didelis. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2011 m. gruodžio 5 d. nutartyje Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, jog VSDFV apskaičiuotos įmokos visiškai sumokėtos už Š. Ž., o už kitus darbuotojus įmokos sumokėtos ne visos arba iš viso mokamos nebuvo, tačiau įmonės „Sodros“ įmokas perveda pagal vieną įmokos kodą už visus darbuotojus, nesvarbu, ar jos visiškai sumokėtos, ar tik jų dalis, bet pagal darbuotojus jos neskirstomos, todėl neaišku, kuo pagrįstas toks VSDFV teiginys, pakartotas Vilniaus apygardos teismo nutartyje. Š. Ž. sumokėjo privalomas socialinio draudimo įmokas, todėl turėjo teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą. Taip pripažinus Š. Ž. teisę gauti bent minimalią algą, nebelieka didelės žalos kriterijaus, todėl veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Š. Ž. asmenybę, jo pavojingumą, neatsižvelgė į tai, jog Š. Ž. neteistas, iš dalies pripažino savo kaltę ir gailisi, nuo ikiteisminio tyrimo nesislapstė, tai rodo, jog jis jokiais tyčiniais veiksmais neapsunkino baudžiamojo proceso, taip pat nepadarė naujų nusikalstamų veikų. Pasak kasatoriaus, buvo privalu nustatyti, kokio dydžio darbo užmokestis Š. Ž., kaip bendrovės vadovui, būtų tinkamas. Nepaneigtinas tas faktas, jog bent minimalus darbo užmokestis Š. Ž. privalėjo būti nustatytas. Byloje nebuvo skirta darbo-ekonominė ekspertizė tam, kad būtų nustatyta, kokio dydžio užmokestis Š. Ž. būtų pagrįstas – nei teismas, nei prokuratūra nedisponuoja tokiomis specialiomis žiniomis. Taip pat kasaciniame skunde pažymima, kad Š. Ž. tapo UAB „A“ direktoriumi nuo 2007 m. rugsėjo 17 d., todėl neturi pareigos atsakyti už netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą nurodytu laikotarpiu (iki 2007 m. rugsėjo 17 d.). Neaišku, nuo kurio momento UAB „A“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ir netinkamai, iš byloje esančių duomenų darytina išvada, jog ji netinkamai vesta dar iki Š. Ž. tapimo bendrovės direktoriumi. Nebuvo analizuota, ar iki to momento, kai Š. Ž. tapo įmonės vadovu, įmonės apskaita buvo tvarkoma tinkamai. UAB „A“ buhalterinę apskaitą vykdant UAB „N“ atsakomybė už jos tinkamą, laikantis visų teisės aktų reikalavimų, vedimą priklauso šiai bendrovei, sutarties pagrindu teikusiai UAB „A“ buhalterinės apskaitos paslaugas.

Kasatorius teigia, kad pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta Š. Ž. teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Skunde nurodoma, kad bylos nagrinėjimo šiame teisme metu netinkamai organizuoti posėdžiai, darytos nepateisinamai ilgos pertraukos. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad baudžiamoji byla nėra priskirtina sudėtingų bylų kategorijai (joje kaltinamas tik vienas asmuo), Š. Ž. jokiais savo veiksmais netrukdė operatyviam proceso vyksmui. Įvertinus apeliacinio proceso metu buvusį teismo posėdžių organizavimą, nepateisinamai ilgas teismo pertraukas, pagrįsta teigti, jog šiuo atveju ne dėl teisiamųjų kaltės bylos nagrinėjimas be pagrindo buvo užtęsiamas, taigi taikytina BK 54 straipsnio 3 dalis. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme truko apie vienerius metus, tai vyko ne dėl nuteistojo Š. Ž. kaltės, nuo inkriminuotos nusikalstamos veikos tariamo padarymo praėjo treji metai, per visą šį laikotarpį Š. Ž. jokių nusikalstamų veikų nepadarė, dirbo, darbdavio apibūdintas teigiamai, augina mažametį vaiką.

Taip pat kasatorius nurodo, kad pažeisti BPK 219 straipsnio esminiai reikalavimai, nes kaltinamajame akte nurodyta, jog Š. Ž., kaip bendrovės direktoriui, buvo nustatytas nepagrįstai didelis darbo užmokestis, bet nepateikiama jokios duomenų analizės, koks darbo užmokestis tokiu atveju būtų buvęs pagrįstas, taigi kaltinamajame akte nebuvo nurodyti visi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Netyrus aplinkybių, koks darbo užmokestis laikytinas pagrįstu, vadovaujantis principu in dubio pro reo.

Nuteistasis Š. Ž. kasaciniu skundu taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį ir pakeisti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir priimti naują, jį išteisinantį, nuosprendį. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai analogiški gynėjo advokato Ž. Mišeikio kasaciniame skunde išdėstytiesiems. Šiame skunde papildomai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimus, nes nepasisakė dėl visų veikos aplinkybių ir nustatyto darbo užmokesčio, kuris einančiajam bendrovės direktoriaus pareigas buvo visiškai pateisinamas ir racionalus, t. y. nebuvo nepagrįstai didelis. Be to, pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus įrodymais pripažinti atskiri teiginiai paimti iš DK nuostatų.

Atsiliepimu į nuteistojo Š. Ž. kasacinį skundą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokuroras V. Kukaitis prašo nuteistojo Š. Ž. ir jo gynėjo advokato Ž. Mišeikio kasacinius skundus atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorių motyvai aiškiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Š. Ž. veikė tiesiogine tyčia, siekdamas neteisėtai gauti tėvystės pašalpą, ir ją gavo, taip pat apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą bei suklastojo ir panaudojo tikrus dokumentus. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus tėvystės pašalpos dydis buvo apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas už praeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį. Š. Ž. dirbo bendrovėje ketvirtą 2007 m. ketvirtį ir rodė VSDF, kad gavo kas mėnesį 2750 Lt draudžiamųjų pajamų ir sumokėjo draudimo įmokas, tačiau bendrovė tuo metu jokių oficialių pajamų neturėjo, balanse nurodyta nulinė suma. Teiginiai, kad darbo užmokestis buvo mokėtas iš skolintų lėšų iš pajamų atliekant statybos darbus neįrodo, jog buvo lėšų mokėti darbo užmokestį, nes draudžiamųjų pajamų gavimas ir mokesčių į VSDF mokėjimas sietinas tik su UAB „A“ gautomis pajamomis ir darbu joje.

Pasak prokuroro, aplinkybę, kad Š. Ž. turėjo tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, patvirtina tai, jog į darbą bendrovėje M. M. buvo priimtas direktoriaus pavaduotoju, S. N. – gamybos vadovu, nors dirbo paprastais darbininkais, V. J. bendrovėje nedirbo, tačiau Š. Ž. nurodė dokumentuose šį dirbus, iš to teismo padaryta pagrįsta išvada, kad Š. Ž. turėjo tikslą imituoti bendrovę kaip veikiančią solidžią organizaciją. Tai, kad Š. Ž. nurodytas darbo užmokestis yra per didelis, patvirtino A. K., liudytojų parodymais įrodyta, kad jie buvo įmonėje įdarbinti formaliai, ne su visais buvo sudarytos rašytinės darbo sutartys, darbo užmokestis mokamas grynaisiais pinigais, jokiuose dokumentuose už gaunamas pajamas jie nepasirašinėjo, Š. Ž. jiems nesumokėjo viso darbo užmokesčio ir liko skolingas, buhalteriniuose dokumentuose jų parašai suklastoti. Trumpalaikis bendrovės turtas aptariamu laikotarpiu buvo tris kartus mažesnis už trumpalaikius įsipareigojimus, o bendrojo trumpalaikio turto mokumo koeficientas buvo mažesnis už vienetą (0,33); tai reiškia, kad bendrovė negalėjo vykdyti visų savo turėtų įsipareigojimų, nebuvo pajėgi mokėti Š. Ž. jo paties nustatyto darbo užmokesčio, taigi Š. Ž. siekė gauti iš viso jam nepriklausančią tėvystės pašalpą.

Ištirti ir byloje esantys įrodymai aiškiai leido pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams padaryti išvadą, kad tuo metu Š. Ž. dirbo ir turėjo pajamų, tačiau gautos pajamos visiškai nesietinos su UAB „A“ veikla, nes įrodyta, kad ši pajamų neturėjo. Bendrovės darbuotojų parodymai apie vykusius statybos darbus tam tikruose objektuose taip pat nepaneigia aplinkybės, jog UAB „A“ 2007 m. ketvirtame ketvirtyje nebuvo pajėgi mokėti Š. Ž. jo paties nustatyto darbo užmokesčio. Minėtos aplinkybės nepaneigia ir tai, jog, 2007 m. rugsėjo 19 d. gimus kasatoriaus sūnui, nuteistojo žmona Ž. išėjo motinystės atostogų ir jai buvo skirta 1 800 Lt dydžio pašalpa, vėliau ji įsidarbino, o nuteistasis išėjo vaiko priežiūros atostogų. Nuteistasis Š. Ž., žinodamas apie realiai negautą darbo užmokestį už konkretų 2007 m. laikotarpį, kreipęsis į VSDFV dėl tėvystės pašalpos gavimo ir sužinojęs apie dokumentų, įrodančių UAB „A“ veiklą, nebuvimą, pats imitavo tariamo darbo užmokesčio mokėjimus ir suklastojo asmenų parašus darbo užmokesčio žiniaraščiuose. Apie sudėtingą UAB „A“ finansinę būklę patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme atnaujinto įrodymų tyrimo metu surinkti įrodymai.

Taip pat byloje pagrįstai nustatyta, kad Š. Ž. klastojo pirminius buhalterinius dokumentus, tyčia nevykdė buhalterinės apskaitos, nevedė avansinių apyskaitų, neteikė nustatytos formos finansinių ataskaitų. Ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis Š. Ž. iš viso jokios buhalterinės UAB „A“ apskaitos neorganizavo ir nevykdė, tai patvirtino buhalteriu dirbęs bendrovėje A. K. Taip pat pagal Š. Ž. darbo metodus neaišku, kokią buhalterinę apskaitą iš viso buvo galima tinkamai vykdyti, nes nebuvo jokių duomenų apie gaunamas pajamas, atliekamus darbus ir pan., nustatyti pinigų pervedimai iš bendrovės jokio ryšio su bendrovės gamybine veikla neturėjo. Pasak prokuroro, Š. Ž. tiesioginė tyčia dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo grindžiama ir UAB „N“ darbuotojos I. S. parodymais, kad 2008 m. sausį kreipėsi UAB „A“ direktorius Š. Ž., nurodydamas, jog mirė jo bendrovės buhalteris, t. y. akivaizdžiai tyčia pamelavo, ir sudarė sutartį dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo. Š. Ž. pateikė bendrovės buhalterinius dokumentus, kurie buvo netvarkingi, tai buvo pirminiai dokumentai: sąskaitos faktūros, kasos pajamų ir išlaidų orderiai, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai, banko dokumentai; kasos knyga nebuvo pateikta. Dokumentų perdavimo aktas nebuvo surašytas, Š. Ž. metus slapstėsi, 2009 m. kovą sumokėjo už darbą ir dokumentus pasiėmė, dokumentų perdavimo akto nepasirašė. Taip dokumentų perdavimas buhalterines paslaugas teikiančiai įmonei niekaip neturi įtakos ir nešalina atsakingo asmens, šiuo atveju direktoriaus Š. Ž., atsakomybės dėl dokumentų neišsaugojimo, sąmoningo jų nevedimo ir tyčinio dokumentų suklastojimo.

Dėl BPK 44 straipsnio 5 dalies pažeidimo kasatoriaus nurodyti kasacinio skundo argumentai deklaratyvūs ir neatitinkantys bylos aplinkybių. Byloje jokių nepateisinamų delsimų nenustatyta, visi teismo posėdžiai vyko be nepateisinamų pertraukų, jos buvo padarytos tik dėl nuteistojo Š. Ž. veiksmų. Bausmę vertinti kaip pernelyg griežtą taip pat nėra jokio pagrindo. Dėl BPK 219 straipsnio esminių reikalavimų nesilaikymo kasatorių pateikiami argumentai nepagrįsti.

Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

BPK 376 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas. Tai reiškia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ištirti įrodymai kasacinio proceso metu iš naujo nevertinami, bylos faktinės aplinkybės nenustatinėjamos.

Kasatoriai, kvestionuodami BK 182 straipsnio taikymą, ginčija nuteistąjį kaltinančius įrodymus, kritikuoja teismų nustatytas bylos aplinkybes dėl to, kad UAB,,A“ sukčiavimo padarymo metu neturėjo pajamų, realiai nevykdė jokios pelningos ekonominės veiklos, nebuvo pajėgi mokėti Š. Ž. jo paties nustatyto darbo užmokesčio, Š. Ž. pats sau pasiskyrė nepriklausantį – 2 750 Lt darbo užmokestį. Kasatoriai prašo kitaip vertinti byloje ištirtus įrodymus ir nustatytus faktus, teigia, kad teisingam bylos išnagrinėjimui būtina darbo ekonomikos ekspertizė, t. y. ginčija teismų padarytų išvadų dėl nustatytų bylos aplinkybių pagrįstumą. Minėta, kad kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės pripažinti bylos aplinkybių įrodytomis ar neįrodytomis, iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti jų pakankamumo ir patikimumo. Šiuos klausimus pagal nuteistojo apeliacinio skundo argumentus (beje, iš esmės atkartotus ir kasaciniame skunde) patikrino apeliacinės instancijos teismas. Taigi kasacinio skundo teiginiai dėl atskirų bylos aplinkybių nustatymo, dėl būtinumo atskirus įrodymus vertinti kitaip paliekami nenagrinėti.

Pagal BPK 382 straipsnio nuostatas teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, priima vieną BPK 382 straipsnio 1–6 punktuose numatytų nutarčių. Abiejų kasatorių skunduose išdėstyti prieštaravimai dėl nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nurodomi samprotavimai, kad neišanalizuotos visos Š. Ž. atsakomybės už UAB,,A“ apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą sąlygos, neįvertintas UAB „N“ vaidmuo tvarkant bendrovės apskaitą. Tokie prieštaravimai išdėstyti teisės aspektu nekvestionuojant apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų šiais klausimais, tik vėl atkartojant nuteistojo apeliacinio skundo teiginius. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašė sušvelninti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę, o kasaciniuose skunduose pagal BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimus kasatoriai visai nesuformulavo jokio prašymo, kokį sprendimą dėl šios bylos dalies turėtų priimti teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą. Esant tokioms aplinkybėms, kasaciniuose skunduose esantys teiginiai apie kasatoriaus neteisingą nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė BK bendrosios (BK 2 straipsnio 4 dalies) ir specialiosios dalies (BK 182 straipsnis) normas, Š. Ž. nustatyta veika neatitinka BK 182 straipsnio esančio nusikaltimo sudėties, nes nenustatyti visi šio nusikaltimo požymiai, neatskleistas esminis sukčiavimo požymis – apgaulė.

Į tokius kasatoriaus teiginius atsakytina, kad iš teismų sprendimuose nustatytų aplinkybių matyti, jog Š. Ž. veika atitinka BK 182 straipsnyje esančio nusikaltimo sudėtį. Patikrinusi teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kolegija sprendžia, jog visos bylos aplinkybės, reikšmingos sukčiavimo sudėčiai, išnagrinėtos ir priimti teismų sprendimai pagrįsti įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bylose dėl sukčiavimo motinystės (tėvystės) pašalpomis atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtina išnagrinėti visas su darbo santykiais susijusias faktines aplinkybes (ar darbo sutartis ir kiti su asmens įdarbinimu susiję dokumentai atitinka tikrąsias faktines aplinkybes apie darbdavio suteiktą darbą, asmens darbinę veiklą, darbo užmokesčio gavimą ir pan.). Jeigu asmuo fiktyviai įdarbinamas ir surašomi bei „Sodrai“ pateikiami suklastoti dokumentai, nurodant tokio asmens darbo faktą, laikotarpį, kurį jis dirbo, ir pajamas, kurie pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas. Sprendžiant, ar motinystės (tėvystės) pašalpa (teisė į tokią pašalpą) įgyjama apgaule, tikrinama ir tai, ar asmuo realiai dirbo nurodytą darbą bei gavo atitinkamo dydžio darbo užmokestį, ar jį įdarbinusi įmonė vykdė ūkinę-komercinę veiklą ir turėjo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti (kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2011, 2K-123/2012), ar darbo sutartis buvo sudaryta joje nurodytiems ir iš jos kylantiems darbo teisiniams santykiams įgyvendinti ir ar tokius santykius sukūrė, ar tik buvo kaip priemonė, sudaryta kitam tikslui – siekti neteisėtai gauti iš valstybės socialinio draudimo motinystės pašalpas (kasacinė nutartis Nr. 2K-100/2012).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo dėl su darbo santykiais susijusių aplinkybių nustatymo teisingumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas pateikė argumentus, paneigiančius Š. Ž. teiginius, jog šio asmens nurodytų draudžiamųjų pajamų gavimas ir mokesčių VSDFV mokėjimas buvo susijęs būtent su UAB „A“ gautomis pajamomis ir darbu joje. Teismų sprendimuose išanalizuoti duomenys, kurie įrodo, kad Š. Ž. jokio darbo užmokesčio UAB „A“ negavo ir nurodydamas „Sodrai“ tikrovės neatitinkančias aplinkybes bei mokėdamas įmokas, nesusijusias su gautu darbo užmokesčiu bendrovėje, turėjo tikslą apgaule įgyti turtinę teisę - gauti tėvystės pašalpą. Vėliau realizuodamas šią teisę įgijo svetimą turtą - išmokėtą 28 283,15 Lt dydžio tėvystės pašalpą.

Apgaulė, kaip nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį turi būti nustatoma visais atvejais. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-335/2010). Nagrinėjamoje byloje apgaulė pasireiškė Š. Ž. tyčia iškraipius objektyvią tiesą, su savimi sudarius darbo sutartį, paskyrus sau nepriklausantį, su pajamų gavimu bendrovėje nesusijusį darbo užmokestį, vėliau pateikus „Sodrai“ apgaulingus duomenis apie savo 2007 m. ketvirtą ketvirtį iš UAB „A“ gautas draudžiamąsias pajamas, kitus tikrosios bendrovės finansinės padėties neatspindinčius dokumentus, kurie suklaidino asmenis, turėjusius teisę skirti tėvystės pašalpą. Taip veikdamas, būdamas suaugęs ir sąmoningas asmuo, S. Ž. suvokė naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos „Sodros“ biudžetui žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo.

Motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu bei Vyriausybės tvirtinamais Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais. Nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojus minėto įstatymo atitinkamų straipsnių pakeitimams, motinystės (tėvystės) pašalpos dydis buvo nustatytas ir skaičiuojamas iki vaikui sueis dveji metai. Nuteistasis pašalpos kreipėsi 2008 m. liepos 1 d. (t. y. po minėto įstatymo pakeitimo) ir pateikė UAB „A“ 2008 m. birželio 25 d. direktoriaus įsakymą išleisti Š. Ž. vaiko priežiūros atostogų nuo 2008 m. birželio 25 d. iki 2009 m. rugsėjo 19 d. (t. y. kol vaikui sueis dveji metai). 2008 m. liepos 14 d. VSDFV Vilniaus skyriuje buvo priimtas sprendimas Š. Ž. paskirti ir mokėti tėvystės pašalpą. Taigi, priešingai negu teigiama gynėjo skunde, įstatymo pokyčiai S. Ž. baudžiamosios atsakomybės nustatymui jokios įtakos neturi, nes kasatoriaus tyčia apgaule įgyti turtinę teisę ir vėliau svetimą turtą realizuota sąmoningai nustatytos pašalpos mokėjimo trukmės siekiant, kaltininkui žinant apie galiojančią įstatymo nuostatą, jog pašalpa bus mokama iki vaikui sueis dveji metai.

Gynėjo kasaciniame skunde pagrįstai prieštaraujama dėl nuosprendyje nustatyto nuteistojo padarytos žalos dydžio ir teigiama, kad kaltinime nurodytas 7040,60 Lt fizinio asmens pajamų mokestis realiai kasatoriaus neužvaldytas ir jį pasisavinti nuteistasis neturėjo galimybių, šis pajamų mokestis neturėtų būti įskaitomas į nuteistojo pasisavintą pinigų sumą.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį, apgaule įgyto turto vertė nustatoma vadovaujantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu. Pagal tame straipsnyje pateiktą išaiškinimą didelės vertės turtas yra turtas, kurio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (t. y. viršija 32 500 Lt). Pagal teismų nustatytas aplinkybes Š. Ž. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtinę teisę gauti 35 323,75 Lt tėvystės pašalpą, į kurią įskaičiuotas 7 040,60 Lt dydžio fizinio asmens pajamų mokestis. Nuosprendyje nurodyta ir tai, kad atskaičius pajamų mokestį ir išmokėjus Š. Ž. (pervedus į jo asmeninę sąskaitą) 28 283,15 Lt, nuteistasis apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – VSDF biudžetui priklausančias lėšas (35 323,75 Lt). Kolegija sprendžia, kad esant tokioms aplinkybėms teismai klaidingai apskaičiavo Š. Ž. apgaule įgytos turtinės teisės apimtį bei kaltininko įgyto turto dydį ir nustatė, kad kasatorius apgaule įgijo didelės vertės turtą ir turtinę teisę.

Pajamų mokestis nuo motinystės (tėvystės) pašalpų pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 3 straipsnį nėra priskiriamas šio fondo biudžeto pajamoms. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo direktoriaus įsakymo „Dėl fizinių asmenų pajamų mokesčio nuo valstybinio socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo valdybos teritoriniuose skyriuose taisyklių patvirtinimo“ 2 punktą valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, išmokantys apdraustiesiems pašalpas, apskaičiuoja ir į biudžetą perveda iš nurodytų pašalpų išskaitytą fizinių asmenų pajamų mokestį, pagal 4 punktą – perveda į surenkamąją sąskaitą to VMI teritorinio skyriaus, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra VSDF valdybos teritorinis skyrius. Taigi pajamų mokestis nepriklausomai nuo to, kad išskaičiuotas iš motinystės (tėvystės) pašalpos, kuri skiriama iš VSDF biudžeto, yra pervedamas į biudžetą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo VIII skyriaus nustatyta tvarka. Pagal bylos aplinkybes nuteistasis 7 040,60 Lt, byloje apskaičiuotų kaip tėvystės pašalpos sudėtinė dalis, negavo ir jo tyčia neapėmė ketinimo gauti tokio dydžio turtinę naudą, ši suma kaip privalomasis mokestis iš socialinio draudimo biudžeto buvo pervesta į valstybės biudžetą. Taigi nustatytina, kad Š. Ž. apgaule savo naudai įgijo teisę į nesiekiančią didelės vertės tėvystės pašalpą ir realizuodamas tokią teisę apgaule pasisavino 28 283,15 Lt VSDF biudžetui priklausančių lėšų. Kolegijos manymu, Š. Ž. veiką sudarančių faktų visumos teisinis įvertinimas reikalauja nuteistojo nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 182 straipsnio 1 dalį. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis keistini (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Kolegija, atsižvelgdama į BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, 54 straipsnio 2 dalies, 55 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintą nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad apgaule savo naudai įgyto turto dydis artimas didelės vertės turto dydžiui, nuteistasis nesiėmė jokių priemonių padarytai turtinei žalai atlyginti, už nesunkaus nusikaltimo padarymą nuteistajam Š. Ž. nustato trumpalaikę laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu artimą BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytam tokios bausmės rūšies minimaliam dydžiui. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys mažintinas 7 040,60 Lt (nuo išmokėtos tėvystės pašalpos išskaičiuoto fizinio asmens pajamų mokesčio dydžiu), nes ši suma nėra civilinio ieškovo dėl sukčiavimo patirta turtinė žala.

Dėl teiginių apie baudžiamojo proceso įstatymo ir kitus pažeidimus

Apeliacinės instancijos teismas, bylą patikrinęs tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, Š. Ž. parodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis remiantis nuteistasis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką – sukčiavimą, yra pagrįstos ir teisingos. Šis teismas atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniuose skunduose, ir paaiškino, kodėl jie atmetami.

Įrodymus teismai privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje šios taisyklės, kaip teigia nuteistasis, buvo iš esmės pažeistos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tai, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje darant išvadą, jog Š. Ž. veikė tiesiogine tyčia, ateityje siekdamas neteisėtai gauti tėvystės pašalpą, duodamos nuorodos ir į atskiras DK nuostatas, apibrėžiančias darbo sutartį ir darbo užmokestį, nėra aplinkybė, leidžianti manyti, kad pažeistos įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančios normos.

Baudžiamojo proceso trukmės atitiktis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam reikalavimui, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, vertinama ne tik suskaičiavus atskiros bylos proceso stadijos trukmę, teismo darytas pertraukas. Pagal formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-7/2010, Nr. 2K-176/2012) kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, yra konkrečios bylos sudėtingumas, konkrečių asmenų, dėl kurių taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo laikas. Gynėjo kasaciniame skunde išvada dėl pernelyg ilgos proceso trukmės, šio proceso atitikties įmanomai trumpiausio laiko reikalavimui daroma pasirenkant atskiras aplinkybes ir nutylint kitas, nevertinant visų kriterijų visumos. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas byloje užbaigtas per tris mėnesius. Penkių tomų bylos, kurioje Š. Ž. kaltinamas trijų nusikaltimų padarymu, nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme užtruko devynis mėnesius, tačiau šiame teisme darytos pertraukos ir dėl Š. Ž. neatvykimo, ir tenkinant jo prašymą užtikrinti pageidaujamą gynėją. Apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimas truko apie vienerius metus laiko. Pertraukos apeliacinės instancijos teisme buvo daromos ne vien dėl teismo sudėties keitimo, bet ir dėl gynėjo prašymų tenkinimo, papildomo įrodymų tyrimo siekiant patikrinti nuteistojo ir jo gynėjo pateiktus naujus dokumentus ir juose nurodytas aplinkybes. Nuteistajam viso proceso metu taikyta švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, kad procesas truko nepateisinamai ilgai ir pažeista nuteistojo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Nesant pažeistai nuteistojo teisei ilgai nelikti nežinioje dėl baudžiamojo persekiojimo, aplinkybėms, apibūdinančioms nuteistąjį ir jo padarytas veikas nesant išimtinėms, nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Kaltinamojo akto turinys nustatytas BPK 219 straipsnyje. Šiame straipsnyje išdėstytas kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas yra baigtinis ir išsamus. BPK 219 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomi pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Iš nagrinėjamoje byloje pateikto kaltinimo turinio aišku, kuo remdamasis prokuroras manė, kad Š. Ž. turėtų būti pripažintas kaltu dėl kvalifikuoto sukčiavimo. Remiantis kasacinių skundų motyvais pripažinti, kad šio BPK straipsnio reikalavimai buvo pažeisti, nėra teisinio pagrindo.

Darytina išvada, kad, be šioje nutartyje nustatytos kvalifikavimo klaidos, kiti kasacinių skundų motyvai neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų teismų sprendimus naikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį pakeisti.

Nuteistojo Š. Ž. nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į 182 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimą penkiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 65 straipsniu Š. Ž. paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir galutinę subendrintą bausmę nustatyti laisvės atėmimą šešiems mėnesiams.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui iš Š. Ž. priteistą turtinę žalą sumažinti iki 28 283,15 Lt.

Kitas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Antanas Klimavičius

Armanas Abramavičius

Tomas Šeškauskas