Baudžiamoji byla Nr. 2K-331/2012 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.5; 2.1.7.4.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Piesliako, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 19 d. nutarties.
Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nuosprendžiu A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 7 punktais, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, A. D. įpareigotas per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nukentėjusiajai atlyginti padarytą turtinę žalą ir per visą bausmės atlikimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš A. D. V. J. priteista 492 Lt turtinei žalai atlyginti, 20 000 Lt – neturtinei žalai atlyginti, 3000 Lt – advokato pagalbai apmokėti ir 283,05 eurai (977,32 Lt) turėtų kelionės išlaidų.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 19 d. nutartimi nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą,
nustatė:
A. D. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 27 d., apie 00.30 val., (duomenys neskelbtini), jam pačiam priklausančiame bute, tarpusavio konflikto metu vieną kartą spyrė batu apauta koja V. J. į apatinę nugaros dalį, dėl to lūžo uodegikaulio pamatas ir kumščiu trenkė V. J. į kairę galvos pusę – tai sukėlė kairės ausies III° trauminės kilmės neurosensorinį prikurtimą, taip padarė nukentėjusiajai V. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Nuteistasis A. D. kasaciniu skundu prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 19 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevertino byloje surinktų įrodymų visumos, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, rėmėsi tik A. D. kaltę patvirtinančiais įrodymais. Nors teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalis, tačiau remtasi tik A. D. kaltę patvirtinančiais įrodymais, o jį teisinantys įrodymai nepagrįstai atmesti. Pirmosios instancijos teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad liudytojai P. D. ir I. D. yra A. D. sūnus ir dukra, liudytoja G. S. – P. D. ir jo šeimos draugė, jų parodymai nepagrįstai įvertinti kaip siekimas padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nesilaikė, vertino tik A. D. kaltę patvirtinančius įrodymus byloje. Pasak kasatoriaus, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios V. J. parodymai buvo prieštaringi. Teismo paaiškinimas, kad V. J. galėjo paveikti gydytojų apžiūros metu jai duoti raminamieji bei nuskausminamieji vaistai, todėl ji negalėjo duoti išsamių parodymų apie įvykio aplinkybes, įvardytinas kaip spėjimas. Kasatorius įžvelgia V. J. parodymų prieštaravimus dėl neva prieš ją smurtavusių asmenų skaičiaus, smurto pobūdžio, jos tikslas – gauti asmeninės turtinės naudos. Nei VšĮ Šilutės ligoninės priėmimo skyriuje, nei policijos komisariate nebuvo nustatomas V. J. neblaivumo laipsnis. Teismų sprendimai, pasak kasatoriaus, dėl vadovavimosi liudytojų Z. J., V. Ju., V. S., R. A. parodymais, kaip patikimesniais nei P. D., I. D. ir G. S. parodymai, nepagrįsti. Akistatos metu, pasak A. D., V. J. buvo suformulavusi sau tinkamiausią veikos versiją.
Nuosprendyje, pasak kasatoriaus, neatskleista, kas ir kada padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą V. J. Kasatorius skunde pabrėžia, kad 2007 m. rugpjūčio 27 d. V. J. kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl galvos sumušimo; apie skausmus uodegikaulio srityje neužsiminė. Tik 2007 m. rugsėjo 12 d. ji kreipėsi į medicinos įstaigą, parodė, jog prieš dvi savaites patyrė traumą, kažkas užpuolė gatvėje. V. Armonas 2007 m. rugsėjo 14 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad uodegikaulio pamato lūžis susidarė dėl tiesioginio traumuojančio poveikio į tarpsėdmeninę sritį kietu buku ribotai kontaktavusiu paviršiumi. Kairės ausies 3-io laipsnio trauminės kilmės neurosensorinis prikurtimas susidarė dėl traumuojančio poveikio į galvą, galimai kairės ausies sritį kietu buku daiktu. Ar tokie sužalojimai susidarė nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis – nenustatyta, taip pat nėra duomenų, kad tai padarė kasatorius. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu paskirta teismo ekspertizė, ekspertai nurodė, kad nėra objektyvių duomenų, kad V. J. naktį iš 2007 m. rugpjūčio 26 į 27 d. buvo padaryti kokie nors sužalojimai. Uodegikaulio lūžio diagnozė nepatvirtinta rentgenologiškai, kairiojo klausos nervo uždegimas su patirta trauma nesiejamas, nes nekonstatuota objektyvių galvos ir kairės ausies traumavimo požymių, nėra nuoseklaus ryšio tarp nurodomos traumos ir klausos nervo uždegimo simptomų pasireiškimo; dėl to sveikatos sutrikdymo mastą nustatyti nėra pagrindo. Uodegikaulio lūžis gali atsirasti tiek nuo smūgio kietu buku riboto paviršiaus daiktu, tiek ir atsitrenkus į tokias savybes turintį paviršių, pvz., laipto pakopos briauną. Griūnant ant plokštumos tokio sužalojimo atsiradimo galimybė taip pat neatmetama. Teismo ekspertai pažymėjo, kad uodegikaulio lūžio diagnozę nustatė 2007 m. rugsėjo 12 d. gydytojas traumatologas, nors kaulų lūžių rentgenologinis įvertinimas yra gydytojų radiologų, o ne traumatologų prerogatyva. Rentgenogramą vertinusios gydytojos radiologės lūžio diagnozės nepatvirtino. Apeliacinės instancijos teismui V. J. pateikė radiologinio tyrimo nuotrauką, ekspertas D. Vitkus šias nuotraukas teismo posėdžio metu pakomentavo – toks lūžis būdingas griuvimui sulenktomis kojomis.
Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismai vertino tik jo kaltę neva pagrindžiančius įrodymus, teisinančius įrodymus atmetė arba visai nenagrinėjo. V. J. parodymų nepatvirtino specialių žinių reikalaujančių tyrimų išvados, ekspertų paaiškinimai, liudytojų V. Ju. ir Z. J. parodymai negali būti laikomi patvirtinančiais A. D. kaltę parodymais, nes šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi. Liudytojų V. S. ir R. A. parodymai nepagrindžia A. D. tariamai nusikalstamų veiksmų. Nuosprendis ir nutartis negali būti grindžiami nukentėjusiosios, kuri įvykio metu buvo neblaivi, parodymais bei prieštaringomis teismo ekspertų išvadomis. Pasak kasatoriaus, teismai neįvertino ir to, kad jis anksčiau niekada nėra nusikaltęs, jo gyvenimo būdui svetimas smurtas, iš įvykio situacijos matyti, kad V. J. iš pradžių kaltina merginas, tariamai smurtavusias prieš ją, o tik vėliau ima kaltinti A. D. – taip akivaizdžiai siekia neteisėtai praturtėti.
Atsiliepimu į nuteistojo A. D. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo nuteistojo A. D. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina įrodymus, nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesiniuose dokumentuose išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų, paliktini nenagrinėti, nes tai nesusiję su teisės taikymu šioje byloje. Priešingai nei nurodo kasatorius, teismai įrodymus vertino, tinkamai vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma atmesti nuteistojo argumentai apie galimą nukentėjusiosios apkalbėjimą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje aptarti tiek nuteistojo A. D. ir nukentėjusiosios V. J., liudytojų parodymai, tiek byloje esančių teismo medicinos specialistų, teismo medicinos ekspertizės išvados, ekspertų paaiškinimai teismo posėdyje, medicininiai nukentėjusiosios gydymo dokumentai. Nukentėjusiosios parodymai buvo lyginami su kitais įrodymais byloje, nukentėjusioji visas esmines įvykio aplinkybes nurodė nuosekliai, bylos duomenimis paneigti nuteistojo teiginiai apie tai, kad nukentėjusioji įvykio metu galėjo būti neblaivi ir tai galėjo sutrukdyti jai tiksliai prisiminti įvykių seką. Apylinkės teismo nuosprendyje visų apklaustų liudytojų parodymai įvertinti kartu su kitais į bylą surinktais duomenimis bei nurodyti motyvai, kodėl teismas, grįsdamas išvadą dėl A. D. kaltės, remiasi liudytojų Z. J., V. Ju., V. S., R. A. parodymais ir atmeta liudytojų P. D., I. D. ir G. S. parodymus. Apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą ir siekiant pašalinti nuteistojo ir jo gynėjo abejones dėl teismo medicinos specialisto V. Armono pateiktos išvados objektyvumo ir pagrįstumo, buvo apklaustas šią išvadą pateikęs specialistas, paskirta teismo medicinos ekspertizė, apklaustas šią ekspertizę atlikęs ekspertas R. Raudys, išreikalauti medicinos dokumentai, visi įrodymai įvertinti kaip visuma. Abejonės dėl parodymų prieštaringumo, specialisto išvadų neteisingumo pašalintos, nuteistojo gynybinės versijos paneigtos. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo procesiniai sprendimai surašyti nepažeidžiant BPK reikalavimų.
Nuteistojo A. D. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir A. D. nuteisimo pagrįstumo
Nuteistojo kasacinis skundas pagrįstas nesutikimu su teismų padarytu įrodymų vertinimu. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas priimtus teismų sprendimus tikrina tik teisės taikymo aspektu. Taigi ir įrodymų vertinimo klausimus teisėjų kolegija nagrinėja tiek, kiek tai turi įtakos tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui ar baudžiamojo proceso įstatymų laikymuisi. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria, proceso dalyvių neapklausinėja, ekspertizių neskiria, taigi neturi galimybių kitaip, negu įvertino teismai, vertinti byloje surinktų įrodymų. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai vertinami tik teisės aspektu.
Teismo apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Įrodymų patikimumas – vertinimu nustatoma įrodymų savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegijos manymu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas šioje byloje tinkamai vertino įrodymus, nė vienai įrodymų rūšiai neskyrė prioritetinio vaidmens, vertino tiek liudytojų parodymus, tiek specialių žinių reikalaujančius įrodymus bei kitus įrodymus byloje kaip visumą, tinkamai nustatė įvykio mechanizmą.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, tenkindamas nuteistojo prašymą, nutarė atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas atliekamas tada, kai yra pagrindas manyti, jog pirmosios instancijos teismas netyrė teisingam bylos išsprendimui svarbių duomenų arba juos tyrė neišsamiai, pažeisdamas BPK reikalavimus. Be to, apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta teismo ekspertizė, siekiant išsiaiškinti specialisto V. Armono išvados patikimumą. Kadangi ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktos išvados dėl galimumo padaryti sužalojimus V. J. nurodytomis aplinkybėmis skyrėsi nuo V. Armono nurodytų išvadų, į teismą buvo iškviestas nešališkas ekspertas D. Vitkus, kuris paaiškino apeliacinės instancijos teismui apie naujai gauto įrodymo – radiologo pažymos, kurią nukentėjusioji, neprieštaraudama dėl papildomų tyrimų atlikimo, pateikė teismui, turinį. Jis parodė, kad iš rentgenogramos matyti suaugęs uodegikaulio lūžis. Kompiuterinės tomografijos tikslingumas, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, netenka prasmės, faktinę aplinkybę nustačius, remiantis ekspertų rekomenduotu radiologiniu tyrimu.
Apie prieš V. J. 2007 m. rugpjūčio 27 d. panaudotą fizinį smurtą parodė ne tik kasaciniame skunde įvardyti neva suinteresuotais asmenimis liudytojai (Z. J. ir V. Ju.), bet ir jokio savarankiško intereso byloje neturintys asmenys – V. S. ir R. A., parodžiusios apie nukentėjusiosios emocinę būseną iškart po įvykio, apie V. J. pasakojimą dėl prieš ją panaudoto fizinio smurto. Teismai pagrįstai nurodė, kad nukentėjusiosios parodymais byloje nėra pagrindo abejoti, ir, priimdami sprendimus, vadovavosi jos parodymais. Kitokio nukentėjusiosios nesunkaus sveikatos sutrikdymo mechanizmo galimybė teismų paneigta. Ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai padarė pagrįstą išvadą, kad būtent dėl A. D. prieš V. J. panaudoto fizinio smurto atsirado jam inkriminuoti padariniai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. D. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Greičius
Vladislovas Ranonis
Vytautas Piesliakas
