Baudžiamoji byla Nr. 2K-274-976/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20972-2021-8
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gruodžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, V. V. (V. V.) gynėjo advokato Mykolo Girdiušo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria V. V. pripažintas nepakaltinamumo būklės padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje; nukentėjusiosios J. V. baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 23 d. nutartis, kuria asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, V. V. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. V. pripažintas, būdamas nepakaltinamumo būsenos, padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, už tai, kad tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nuo 2021 m. birželio 25 d. 22.10 val. iki 2021 m. birželio 26 d. 13.13 val., gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), kieme sudavė ne daugiau nei 34 smūgius rankomis, kojomis bei peiliu į krūtinę, rankas, kojas ir kitas kūno vietas A. D., taip padarė durtinį-pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą su širdiplėvės ir širdies pažeidimu, daugybines pjautines ir durtines-pjautines žaizdas bei odos įbrėžimus abiejose rankose, krūtinėje, dešinės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimus krūtinės ir juosmens kairiame šone, odos nubrozdinimus su poodinėmis kraujosruvomis kairio žasto ir dilbio užpakaliniame paviršiuje, keliuose bei taisyklingai apvalų odos nubrozdinimą dešiniame žaste, nuo to A. D. įvykio vietoje mirė.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, V. V. gynėjas advokatas M. Girdiušas prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nutartis ir bylą nutraukti arba perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Abiejų instancijų teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu ir nutartis grindė prielaidomis, taip iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3–5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo išimtinai įrodymų turinio išdėstymu, išsamiai jų nevertindamas, neanalizuodamas ir nelygindamas vienų įrodymų su kitais. Šios klaidos apeliacinės instancijos teismas neištaisė.
2.2. Byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad V. V., būdamas nepakaltinamumo būsenos, nužudė A. D.. Teismai rėmėsi tik tuo, kad V. V. viešėjo pas A. D., vartojo su juo alkoholinius gėrimus ir liko pas jį nakvoti, o kitą dieną buvo rastas A. D. namuose miegantis namo koridoriuje. Byloje liko neišsiaiškinta ir nenustatyta, kokiu tikslu ir kokiais motyvais V. V. galėjo nužudyti A. D.. Teismai neteikė reikšmės svarbiems bylos duomenims, t. y. sužalojimų kiekiui ir lokalizacijai, aplinkybei, kad įvykio vietoje aptiktas V. V. visiškai nebuvo išsitepęs krauju. Teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios J. V., liudytojų M. S., policijos pareigūnų D. Jakučio, V. Vaitkevičiaus parodymus. Iš apeliacinio teismo nutarties lieka neaišku, kokiu, tikėtina, peiliu A. D. buvo padarytas krūtinės sužalojimas, kuris sukėlė mirtį, dėl šios dalies teismų išvados yra prieštaringos.
2.3. Abejonių keliančias nužudymo aplinkybes teismai aiškino tuo, jog nužudymą V. V. padarė būdamas nepakaltinamumo būsenos, sirgdamas psichikos liga – (duomenys neskelbtini). Toks paaiškinimas pasitelktas negalint paaiškinti nužudymo motyvų, kitų įvykio aplinkybių – kodėl V. V. nepasišalino iš įvykio vietos, kuriuo peiliu buvo padarytas mirtinas sužalojimas, iš kur atsirado ir kam priklauso kieme rasti išmėtyti peiliai, atsuktuvai, kodėl lavonas rastas visiškai nuogas.
2.4. Ikiteisminis tyrimas, aiškinantis įvykio aplinkybes, iš esmės buvo atliekamas šališkai, įrodymai buvo renkami siekiant nevisapusiškai ištirti įvykio aplinkybes. Ekspertai, rengdami teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, neturėjo objektyvių medicininių duomenų apie tai, kad V. V. praeityje būtų sirgęs ar tuo metu sirgo psichikos liga, o ligos diagnozę – (duomenys neskelbtini) – nustatė tik todėl, kad iš teisėsaugos gautą V. V. pareikštą įtarimą nužudžius A. D. vertino kaip neginčijamai nustatytą faktą. Iš bylos medžiagos matyti, kad į įvykio vietą pirmiems atvykusiems policijos pareigūnams nekilo jokių abejonių dėl V. V. psichikos būklės: jis orientavosi ir laike, ir erdvėje, normaliai bendravo su policijos pareigūnais, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis davė suprantamus ir logiškus parodymus, turėjo savo versiją dėl A. D. nužudymo ir šią versiją ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo patikrinti, tačiau ji visiškai nebuvo tikrinta. Teisme apklaustas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje V. V. gydantis gydytojas paaiškino, kad V. V. orientuojasi tiek laike, tiek aplinkoje, susivokia, dėl kliediesių nieko negali pasakyti, priešiškumo gydytojui nejaučia, bendravimas vyksta formaliai. Tokia jo psichikos būsena nesikeitė nuo hospitalizavimo pradžios, taigi jis toks buvo ir įvykio metu.
2.5. Ekspertų išvada dėl V. V. nustatytos psichikos ligos – (duomenys neskelbtini) yra paviršutiniška ir prieštaringa. Neaišku, kokius ekspertinio tyrimo metodus naudojo ekspertai, neišvardyti diagnostiniai kriterijai, kuriais nustatyta liga. Pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė J. Didžiokienė negalėjo paaiškinti, kodėl praeityje nebuvo smurtinių veiksmų, kurie leistų įtarti, jog V. V. sirgo psichikos liga. Ekspertai nemotyvavo ir nepagrindė, kas galėjo asmeniui sukelti tokį (duomenys neskelbtini) protrūkį, kuris pasireiškė žiauriu agresyvumu, jei nei iki įvykio, nei po įvykio jam nebuvo pasireiškę (duomenys neskelbtini) būdingi požymiai. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto prieštaringumo. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos išvadų perkėlimas į nutartį, jų neanalizuojant kitų bylos duomenų kontekste, neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Esant abejonių teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadų patikimumu, apeliacinės instancijos teisme turėjo būti paskirta teismo pakartotinė psichiatrinė, psichologinė arba kompleksinė ekspertizė.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo:
3.1. Teismai visas bylos aplinkybes ir įrodymus išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, byloje surinkti duomenys įvertinti nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, įrodymai buvo išanalizuoti ir įvertinti palyginus tiek tarpusavyje, tiek kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Kasacinio skundo argumentai, kad surinkti įrodymai buvo netinkamai vertinti, neturi pagrindo.
3.2. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs visų byloje surinktų įrodymų vertinimą, remdamasis nukentėjusiosios J. V., liudytojų M. S., D. Jakučio, V. Vaitkevičiaus parodymais, įvykio vietos ir lavono apžiūros protokolais, specialisto išvadomis Nr. M 819/2021 (01), Nr. 439/2021 (01), Nr. G 1530/2021 (01), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo S. Varankevičiaus tarnybiniu pranešimu bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, konstatavo, jog įvykio vietoje buvo tik V. V. su A. D., sužalojimą, nuo kurio mirė A. D., peiliu padarė V. V., kiti sužalojimai taip pat buvo nulemti V. V. veiksmų. Remdamasis įrodymų visetu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. V. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl V. V. pripažinimo nepakaltinamumo būklės padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, tinkamai laikydamasis BPK 20 straipsnio 3–5 dalių reikalavimų, įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, įvertino visas nustatytas objektyvias veikos padarymo aplinkybes, veikos padarymo eigą, V. V. įvykio metu atliktus smurtinius veiksmus, nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paties V. V. parodymus, liudytojų parodymus (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje gydančio gydytojo M. Janausko, nukentėjusiosios J. V., M. S., policijos pareigūnų D. Jakučio, V. Vaitkevičiaus), įvykio vietos ir kitų objektų apžiūros protokolą (1 t., b. 1. 39–49), lavono apžiūros protokolą (1 t., b. 1. 51–54), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo S. Varankevičiaus tarnybiniame pranešime užfiksuotus duomenis, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadą Nr. 439/2021 (01), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvadą Nr. MK 51/2021 (01), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadas Nr. M 819/2021 (01), Nr. G 1530/2021 (01), Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 75U-I-11/2022, eksperčių J. Didžiokienės ir R. Drazdauskienės paaiškinimus, motyvuotai pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta.
4. Nukentėjusioji J. V. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo:
4.1. Ekspertams nustačius, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo V. V. veikos padarymo metu sirgo psichikos sutrikimu ir negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, nustatyti tokio asmens veikos tikslus bei motyvus yra praktiškai neįmanoma. Nei tikslas, nei motyvas nėra būtinieji BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymiai.
4.2. Nesutinkama su kasacinio skundo argumentais dėl teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-198/2021, nes jie vertintini kaip gynėjo nuomonė. Kasaciniame skunde paminėtos aplinkybės, kad ekspertai, surašę teismo psichiatrijos ekspertizės aktą Nr. 78TPK-198/2021, neturėjo jokių medicininių duomenų apie tai, kad V. V. praeityje sirgo psichikos liga, bei tai, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nekilo abejonių dėl V. V. psichikos būklės, nepaneigia teismo ekspertų išvadų dėl V. V. psichikos būklės veikos padarymo metu. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, išdėstė savo argumentus dėl įrodymų vertinimo. Teismas, patenkinęs V. V. gynėjo prašymą ir atsižvelgdamas į V. V. gydančių gydytojų rekomendacijas, teisme apklausė ir patį V. V., taip sudarydamas jam galimybę pateikti paaiškinimus dėl byloje tiriamų aplinkybių. Nėra pagrindo teigti, kad teismas padarė įrodymų turinio vertinimo klaidą.
4.3. Abiejų instancijų teismai tyrė ir vertino nužudytojo A. D. ir V. V. kūno sužalojimus, jų pobūdį ir lokalizaciją. Kasacinio skundo argumentai dėl V. V. patirtų sužalojimų ir jų kiekio laikytini tik gynėjo prielaida. Kūno sužalojimai A. D. buvo padaryti peiliu, taigi logiška, kad asmuo, kito asmens užpultas su peiliu, visų pirma stengėsi pats išvengti smūgių (sužalojimų), o ne siekė padaryti užpuolikui kuo daugiau sužalojimų, todėl ant V. V. kūno nustatytų sužalojimų kiekis ir lokalizacija niekaip nepaneigia aplinkybės, kad jis padarė įstatymo uždraustą veiką. Tas pats pasakytina ir apie kasacinio skundo argumentus, kad abiejų instancijų teismai nevertino aplinkybės, jog įvykio vietoje aptiktas V. V. nebuvo išsitepęs krauju. Aplinkybė, kad ant V. V. kūno nebuvo rasta kraujo, nepatvirtina aplinkybės, kad jis nedalyvavo grumtynėse su A. D.. Taip pat nepagrįsta gynėjo keliama versija, jog A. D. mėgo žaisti su peiliais ir taip galėjo susižeisti pats.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, V. V. gynėjo advokato M. Girdiušo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo
6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-9-976/2020).
7. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Dėl to tie kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos atskiros teismų sprendimuose padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, daryti kitokias išvadas dėl teismų sprendimų išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama teiginiams, kad teismai neteisingai nustatė faktines aplinkybes, t. y. teigiama, kad asmens mirtį sukėlė ne asmuo, kuriam yra paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, o kitas asmuo (kiti asmenys). Šie argumentai nesudaro kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalyko ir bus nagrinėjami tik tiek, kiek jais remiamasi nurodant teismų galimai padarytus esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, vertinant įrodymus ir motyvuojant teismų išvadas.
8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos ar baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos požymius. Šių taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.
9. Įrodymams keliami bendrieji leistinumo, sąsajumo, tikrumo reikalavimai yra tokie patys ir bendrajame baudžiamajame procese, ir priverčiamųjų medicinos priemonių procese. Skiriasi tik įrodinėjimo dalykas. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese pagal BPK 395 straipsnį įrodinėtinos aplinkybės yra: 1) baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tas asmuo; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo; 4) koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to; 5) baudžiamojo įstatymo uždrausta veika padarytos žalos pobūdis ir dydis.
10. Priimdamas nutartį dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo, teismas turi išspręsti šiuos klausimus: ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą, ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia (BPK 401 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad kaltės klausimas priverčiamosios medicinos priemonių taikymo procese nesprendžiamas ir negali būti sprendžiamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-222/2018, 2K-253-976/2019, 2K-117-976/2020, 2K-5-976/2021). Priverčiamosios medicinos priemonės gali būti taikomos tik asmenims, padariusiems pavojingas veikas, įtvirtintas BK specialiojoje dalyje, t. y. padarytos veikos turi atitikti nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų objektyviuosius požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-244-942/2016).
11. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus, t. y. nesurinko pakankamai įrodymų, kad būtent asmuo, kuriam yra paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, padarė baudžiamojo įstatymo (BK 129 straipsnio 1 dalis) uždraustą veiką.
12. Įrodymų visumos pakankamumo faktinėms aplinkybėms nustatyti reikalavimas taip pat yra bendras, teismų praktikoje laikantis pozicijos, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-236-648/2020, 2K-170-628/2022, 2K-257-697/2022, 2K-205-628/2023). BPK 20 straipsnio 5 dalis nustato bylą nagrinėjančio teismo prerogatyvą nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo, t. y. ar byloje surinktų įrodymų pakanka įrodinėtinoms aplinkybėms nustatyti.
13. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą teisės taikymo aspektu, nusprendžia, kad pagal kasacinio skundo argumentus nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog abiejų instancijų teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles. Nagrinėjamoje byloje iš esmės remiamasi netiesioginiais įrodymais, tačiau teismai, tiek atmesdami gynybos iškeltą versiją, kad A. D. nužudė nežinomi asmenys, tiek grįsdami išvadą, kad A. D. nužudė V. V., laikėsi netiesioginių įrodymų vertinimo taisyklių. Kaip matyti iš abiejų instancijų teismų nutarčių, jie atidžiai tyrė ir vertino visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė motyvuotą išvadą, jog V. V. sudavė ne daugiau nei 34 smūgius rankomis, kojomis bei peiliu į krūtinę, rankas, kojas ir kitas kūno vietas A. D., taip padarydamas sužalojimus, nuo kurių pastarasis įvykio vietoje mirė.
13.1. Teismai, nepažeisdami nekaltumo prezumpcijos principo ir kasatoriaus nurodytų BPK nuostatų konstatavo, ko kad objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą ar bent prielaidą, jog įvykio vietoje nuo 2021 m. birželio 25 d. 22.10 val. iki 2021 m. birželio 26 d. 13.13 val. būtų buvę kitų asmenų, kaip buvo teigiama gynėjo, nėra. Tai patvirtina, pirma, nukentėjusiosios J. V. parodymai, iš kurių nustatyta, kad V. V. su A. D. ketino vakaroti dviese, liudytojo M. S. (kaimyno) parodymai, kad nematė, jog į sodybą būtų atvykę kiti asmenys, tokios aplinkybės neneigia ir pats V. V., davęs paaiškinimus; antra, tai, kad įvykio vietoje buvo rasta tik V. V. ir A. D. biologinių pėdsakų, išskyrus keturias cigarečių nuorūkas, ant kurių rastas nukentėjusiosios J. V. DNR; trečia, tarnybinis pranešimas, iš kurio matyti, kad, panaudojus tarnybinį šunį, buvo patikrintas visas sklypo perimetras, bet jokių pėdų, vedančių iš sodybos, nebuvo aptikta, taip pat buvo patikrinta pieva šalia gyvenamojo namo bei krūmynai, esantys rytinėje, pietinėje, vakarinėje pusėse, tačiau tyrimui vertingų daiktų nerasta. Įvertinus šių netiesioginių įrodymų visumą, buvo padaryta motyvuota išvada, jog įvykio metu nužudytojo namuose buvo tik V. V. ir A. D., todėl niekas kitas sužalojimų, kurie sukėlė mirtį, pastarajam padaryti negalėjo.
13.2. Teismai taip pat atidžiai vertino specialisto išvadą, kuri patvirtina, kad įvykio vietoje buvo rasta nužudytojo A. D. ir V. V. kraujo, dalis kraujo pėdsakų turi mišrų šių asmenų DNR profilį: V. V. kraujo buvo rasta ne tik ant pastarojo kūno bei įvykio metu vilkėtų drabužių, bet ir ant įvairių įvykio vietoje buvusių objektų: peilio, žiebtuvėlio, žolės, automobilio priekinės kairės ir dešinės pusės durelių, priekinės dešinės pusės vidinio slenksčio; ant V. V. įvykio metu vilkėtų marškinių buvo rasta nužudytojo A. D. kraujo; V. V. kairės rankos panagių turinyje rasta A. D. kraujo pėdsakų.
13.3. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas gynėjo apeliacinį skundą, ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą įrodymų vertinimo klaidą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. D. krūtinės durtinis-pjautinis sužalojimas buvo padarytas ne peiliu, ant kurio buvo rasta žmogaus kraujo, turinčio mišrų V. V. bei A. D. DNR profilį, kaip buvo konstatavęs pirmosios instancijos teismas; o kitu peiliu, ant kurio geležtės rasto žmogaus kraujo DNR profilio nebuvo įmanoma nustatyti. Tačiau iš visumos įrodymų apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, jog būtent V. V. padarė A. D. sužalojimus, kurie sukėlė jo mirtį.
13.4. Teismai, remdamiesi specialistų išvadomis dėl A. D. ir V. V. sužalojimų (jų pobūdžio, kiekio, lokalizacijos, sukeltų pasekmių), motyvuotai nusprendė, kad ant A. D. kūno esančios (be kitų jo patirtų sužalojimų, kurie sukėlė mirtį) daugybinės pjautinės žaizdos abiejose plaštakose ir kairiajame dilbyje ir V. V. dešinės rankos trijų pjautinių žaizdų pobūdis pagrindžia išvadą, jog V. V. užpuolė A. D., o šis nuo užpuolimo pagal galimybes gynėsi. Tokią išvadą teismai kartu pagrįstai motyvavo ir tuo, kad A. D. kraujo aptikta ant kelių įvykio vietoje rastų peilių, taigi jis turėjo gintis nuo užpuolimo peiliu (peiliais), todėl gynybinių žaizdų kiekis ant žuvusiojo kūno yra atitinkamai didesnis nei ant V. V. kūno.
13.5. Kiti gynybos argumentai, tiesiogiai nesusiję su įrodinėjimo dalyku, teismų taip pat buvo aptarti, nurodant, kad nei įvykio vietoje rastų išmėtytų peilių ir atsuktuvų savininko nustatymas, nei aiškinimasis, kur dingo aukos drabužiai (nes žuvusysis buvo nuogas) nesuteiktų naujų duomenų, kurie galėtų pakeisti bylos įrodymais pagrįstą išvadą, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė būtent V. V..
13.6. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad įrodymų pakankamumas nustatant įvykio aplinkybes buvo vertinamas laikantis BPK ir teismų praktikos reikalavimų. Taip pat daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kurie buvo susiję išimtinai su įrodymų nepakankamumu.
14. Gynėjas kasaciniame skunde, kaip ir apeliaciniame, taip pat nurodo, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas mažai motyvuotas, išvada dėl V. V. psichikos būklės padaryta iš esmės remiantis jam pareikštu įtarimu nužudžius žmogų. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamoje byloje, spręsdami V. V. pakaltinamumo klausimą, teismai pagrįstai vadovavosi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, kuriame nurodyta, kad V. V. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo ir šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini). Dėl nustatyto lėtinio psichikos sveikatos sutrikimo V. V. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų.
14.1. BPK nustato, kad kai yra pakankamai duomenų, rodančių, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką galėjo padaryti nepakaltinamas asmuo, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas privalo skirti tokiam asmeniui teismo psichiatrijos ekspertizę (BPK 141, 396 straipsniai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-376/2011). V. V. buvo atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, ją atliko kompetentingos ekspertės, išvados grįstos ekspertinio tyrimo metu gautais duomenimis. Kaip matyti iš teismų sprendimų, jie tinkamai vertino išvadai dėl asmens pakaltinamumo reikšmingus duomenis: analizavo teismo ekspertizės akto išvadas, pagrįstas psichiatriniu ir psichologiniu vertinimu, eksperčių J. Didžiokienės, A. Glinskienės ir R. Drazdauskienės, apklaustų pirmosios instancijos teisme, paaiškinimus, taip pat kitus bylos duomenis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ekspertės teisminio nagrinėjimo metu motyvuotai paaiškino, kodėl, spręsdamos klausimą dėl V. V. psichikos būklės, jos daugiausia vadovavosi ikiteisminio tyrimo medžiaga. Nagrinėjant bylą taip pat buvo vertinta ligoninės, kurioje gydomas V. V., ir jį gydančio gydytojo pateikta informacija apie V. V. sveikatą gydymo procese. Taigi, kasatoriaus keliama abejonė dėl netinkamo įrodymų vertinimo konstatuojant, kad V. V. veikė nepakaltinamumo būsenos, yra nepagrįsta. Pabrėžtina, kad tai, jog V. V. anksčiau nesikreipė į sveikatos priežiūros įstaigas dėl psichikos sveikatos ir nebuvo gydytas, taip pat jo charakterio bruožai, kuriuos akcentuoja gynėjas, savaime nei patvirtina, nei paneigia išvados dėl jo pakaltinamumo.
14.2. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, įvertinęs VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės rašte nurodytas aplinkybes, V. V. šioje ligoninėje gydančio gydytojo M. Janausko pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie dabartinę jo sveikatos būklę, asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjo poziciją, paties V. V. sutikimą dalyvauti teismo posėdyje ir duoti parodymus, nusprendė patenkinti gynėjo M. Girdiušo prašymą ir suteikė galimybę V. V. duoti paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui, taip užtikrindamas jo teisę asmeniškai dalyvauti teisme. Nors pagal teismų praktiką tokio asmens, kuris pagal teismo ekspertizės išvadas negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, parodymai proceso metu (kaip nagrinėjamu atveju) nėra įrodymų šaltinis, tačiau toks asmuo gali padėti teismui įvertinti kitus bylos įrodymus ir išsamiau išsiaiškinti įrodinėjimo dalyką sudarančias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-222/2020).
15. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įrodymų vertinimas nagrinėjamoje byloje neturi esminių trūkumų ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, V. V. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alenas Piesliakas
Tomas Šeškauskas
Rima Ažubalytė
