Baudžiamoji byla Nr. 2K-212 / 2009
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.5.1.1;
2.1.15.1.2. (S)
2009 m. gegužės 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Gintaro Godos ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. gynėjo Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 18 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, uždraudžiant jam lankytis kavinėse, baruose, aludėse, restoranuose.
Iš S. P. nukentėjusiajam L. K. priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2500 Lt teismo išlaidų už advokato pagalbą, taip pat Kauno teritorinei liginių kasai 2845 Lt.
Skundžiamas ir Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nuosprendis, kuriuo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 8 d. nuosprendis pakeistas: pašalinta S. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo; panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. P. paskirta bausmė ir paskirta nauja bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį neatlygintinai per vienerius metus išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ir kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; iš S. P. priteistas civilinis ieškinys Kauno teritorinei ligonių kasai padidintas iki 2952,80 Lt; kitos nuosprendžio dalys paliktos nepakeistos.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
S. P. nuteistas už tai, kad 2006 m. liepos 21 d., apie 9 val., urmo parduotuvėje „Sanitex“, esančioje (duomenys neskelbtini), sudavė L. K. ne mažiau kaip vieną smūgį į veido sritį, taip padarydamas L. K. poodines kraujosruvas kaktoje, odos nubrozdinimą kaktoje, dešinės pusės apatinio žandikaulio kaklelio lūžimą, kairės čiurnos raiščių plyšimą, kuris padarytas kryptelėjus kairę čiurną, t. y. nesunkiai sutrikdė L. K. sveikatą.
Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 18 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Jei šis sprendimas nebūtų priimtas, minėtus teismų nuosprendžius pakeisti: prokuroro ieškinį palikti nenagrinėtą, pripažįstant Kauno teritorinei ligonių kasai teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka; sumažinti iš nuteistojo priteistą nukentėjusiajam civilinį ieškinį iki 1000 Lt.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami nuteistąjį S. P. kaltu dėl nesunkaus L. K. sveikatos sutrikdymo, nes nuteistasis veikė gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad S. P. yra impulsyvus ir jautriai į neteisybę reaguojantis žmogus, įvykio metu nukentėjusysis L. K. be rimtos priežasties jį išvadino įvairiais įžeidžiančiais ir necenzūriniais žodžiais, tai darė viešoje vietoje, stebint daugeliui kitų žmonių, tarp kurių buvo S. P. ir L. K. artimi žmonės, bendri pažįstami, todėl, nuteistojo gynėjas mano, kad L. K. elgesys vertintinas kaip pavojingas kėsinimas į S. P. garbę ir orumą. S. P. turėjo teisę gintis nuo tokio pavojingo kėsinimosi, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją būtinoji gintis galima ne tik ginant fundamentalias žmogaus teises, bet ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teises, tokias kaip žmogaus teises į garbę ir orumą. L. K. pavojingas kėsinimasis buvo akivaizdus ir realus, nes S. P. fizinį smurtą prieš L. K. panaudojo po to, kai šis panaudojo psichologinį smurtą, situacijoje, kai negalėjo nuspėti, kada baigsis L. K. žodžių tirada, kaip šis dar pažeis jo garbę ir orumą, smūgį sudavė, kai abu konflikto dalyviai buvo uždaroje patalpoje vienas priešais kitą, esant aplinkui daugybei žmonių, gana greitai vystantis įvykiams, įvykio liudytojams pripažįstant, kad L. K. pavojingas kėsinimasis buvo tikras, o ne tariamas. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad pagal BK 28 straipsnio normas būtinosios ginties situacijoje besikėsinančiajam asmeniui padaroma žala nebūtinai turi būti tiksliai proporcinga agresijos aktui. Atsižvelgdamas į S. P. išsakytų įžeidimų sunkumą, įvykio situaciją, kad S. P. jautrus ir impulsyvaus būdo žmogus, kad įžeidimai padaryti viešoje vietoje, greta esant daugybei žmonių, kad fizinis smurtas panaudotas kaip tiesioginis atsakas ginantis nuo L. K. psichologinio smurto, kad L. K. padarytas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas, kad psichologinis smurtas ir jo sukeltos pasekmės kai kada gali būti ne mažesnės nei fizinio smurto panaudojimo atveju, nuteistojo gynėjas mano, kad S. P. neviršijo būtinosios ginties ribų.
Nuteistojo gynėjas nurodo, kad, nutraukus S. P. bylą dėl to, kad jo veika vertintina kaip būtinoji gintis, jo ginamajam pareikšti civiliniai ieškiniai turėtų būti atmesti, tačiau jei teismas vis dėlto priimtų sprendimą nenutraukti baudžiamosios bylos, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai dėl civilinių ieškinių vis tiek turėtų būti pakeisti. Nukentėjusiajam priteistas civilinis ieškinys yra per didelis, nes neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, nusikalstamos veikos padarymo situacijos, kad pats nukentėjusysis išprovokavo smūgio sudavimą, todėl teismai, spręsdami civilinio ieškinio priteisimo nukentėjusiajam klausimą, netinkamai taikė CK 1.5, 6.282 straipsnių nuostatas ir taip iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normas. Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys negali būti patenkintas, nes nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme nebuvo pateikta detalių duomenų apie tai, kokias išlaidas patyrė Kauno teritorinė ligonių kasa dėl L. K. gydymo. Byloje pateiktos bendrojo pobūdžio pažymos apie L. K. gydymo išlaidas yra nepakankamos civiliniam ieškiniui tiksliai apskaičiuoti, todėl teismas turėjo vadovautis BPK 115 straipsnio 1 dalimi ir pripažinti civiliniam ieškovui teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, tačiau to nepadarė, todėl iš esmės pažeidė aptariamą Baudžiamojo proceso kodekso normą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė A. Japertienė siūlo nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo motyvu, kad nuteistasis sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam padarė veikdamas būtinosios ginties situacijoje. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes pirmiausia pats nuteistasis S. P. kliudė nukentėjusįjį L. K. vežimėliu ir tik po to L. K. ėmė S. P. užgaulioti, o S. P. sudavė smūgį L. K. Iš šių aplinkybių, prokuroro nuomone, matyti, kad nukentėjusiojo elgesys, kai jis piktai ir garsiai kalbėjo, vartojo necenzūrinius žodžius, vertintinas tik kaip asmeninių santykių aiškinimasis, o ne pavojingas kėsinimasis, ketinant imtis smurto prieš nuteistąjį ar kitus žmones. Dėl to nuteistasis S. P. panaudojo fizinį smurtą prieš L. K. nesant realaus pavojingo kėsinimosi ir jo veika negali būti vertinama kaip būtinoji gintis.
Prokuroras nesutinka ir su kasacinio skundo motyvu, kad teismai priimdami sprendimus dėl civilinių ieškinių padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Jis pažymi, kad bylą nagrinėję teismai nurodė, kokiomis teisės normomis, kriterijais vadovavosi įvertindami nukentėjusiajam L. K. padarytą žalą, ir šį savo sprendimą tinkamai motyvavo. Nuteistojo gynėjo motyvas, kad pats nukentėjusysis išprovokavo konfliktą, nepaneigia teismų išvadų, nes būtent dėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas sumažino nukentėjusiojo L. K. prašomą priteisti neturtinės žalos dydį. Be to, žalos dydžio nustatymas yra fakto, o ne teisės taikymo problema, todėl pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį ji negali būti bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Prokuroro manymu, civilinis ieškinys dėl Ligonių kasai padarytos žalos atlyginimo įrodytas byloje surinktais dokumentais, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo priteisė visas Ligonių kasos patirtas išlaidas dėl nukentėjusiojo gydymo. Kasacinės instancijos teismas iš naujo byloje esančių dokumentų nevertina, o nuteistojo gynėjas ir nenurodo, kokį konkretų įstatymą pažeidė apeliacinės instancijos teismas priteisdamas iš nuteistojo šį civilinį ieškinį, todėl kasacinio skundo motyvai ir dėl šio civilinio ieškinio yra nepagrįsti.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 28 straipsnio taikymo
Kasatorius tvirtina, kad, jo nuomone, teismai neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, netaikydami jam BK 28 straipsnio nuostatų ir nepripažindami jo veiksmų būtinąja gintimi nukentėjusiojo L. K. atžvilgiu. Jis teigia, kad nukentėjusysis prieš jį panaudojo psichologinį smurtą ir, kadangi nuteistasis, būdamas impulsyvus ir jautriai reaguojantis į neteisybę žmogus, tuoj pat panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, tokia jo veika atitinka būtinąją gintį.
Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai savo sprendimuose išsamiai ir detaliai aptarė nuteistojo nusikalstamą veiką pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Visi byloje surinkti įrodymai buvo išsamiai ir objektyviai ištirti teismo posėdžiuose, įvertinti ir motyvuotai aptarti teismų sprendimuose. Tokios situacijos, kurią nuteistojo gynėjas vertina kaip pavojingą kėsinimąsi į S. P. garbę ir orumą ir dėl kurios nuteistasis turėjo teisę panaudoti fizinį smurtą prieš L. K., praktiškai nebuvo. Pats nuteistasis iš pradžių parduotuvės vežimėliu kliudė nukentėjusįjį ir tik po to įsiplieskė žodinis konfliktas tarp jų abiejų, kurį nutraukė nuteistojo smūgis nukentėjusiajam. Kasaciniame skunde smulkiai išvardyti būtinosios ginties instituto aiškinimo aspektai visiškai neatitinka teismų nustatytų faktinių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje.
Dėl kasaciniame skunde pateiktų, kaip paminėta, gana detalių argumentų, aptartinos būtinąją gintį reglamentuojančios baudžiamojo įstatymo nuostatos, susiklosčiusi teismų praktika tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose ir įvertintina, ar šios nuostatos pagal teismų konstatuotus faktus taikytos tinkamai.
BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio BK straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.
Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes.
Tačiau faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro tokios situacijos, kuriose tenka spręsti sudėtingus klausimus, o atsakymai į juos varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Juridinio tokių situacijų vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba nuo jo.
Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Jeigu besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad klysta vertindamas šias aplinkybes, jo veiksmai, esant kitiems būtiniems požymiams, gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamosios būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Pagaliau kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Tačiau tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Be to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia.
Gynybos požiūriu būtinajai ginčiai reikia, kad dėl atkirčio pavojingam kėsinimuisi žala grėstų ar būtų padaroma tik besikėsinančiajam, o ne tretiesiems asmenims, ir tik neperžengiant būtinosios ginties ribų. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Paprastai užpuolikui suduodami smūgiai, atimamas ginklas, tam tikromis aplinkybėmis į jį gali būti netgi šaunama ir pan. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni, pavyzdžiui, panaudojant šaunamąjį ginklą net ir prieš neginkluotą, tačiau kovinius veiksmus įvaldžiusį užpuoliką. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kokybės, nei kiekybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.
Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija. Būtinosios ginties ribų peržengimo turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Šios ribos peržengiamos, kai besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris būtinas sąlygas: a) užpuolikas nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau yra nurodyti du atvejai, kai net ir visų šių sąlygų buvimas nesudaro būtinosios ginties ribų peržengimo. Peržengimu nelaikoma besiginančiojo veika, padaryta dėl jo didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą.
Išnagrinėjus šioje baudžiamojoje byloje esančius teismų sprendimus pagal kasacinio skundo argumentus, kuriuos išdėstė nuteistojo gynėjas, matyti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes ir nuosprendyje nurodė, kuo grindžia išvadą, kurioje konstatuota nuteistojo kaltė dėl padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Teismas posėdyje ištyrė ir nuosprendyje įvertino nuteistojo S. P., nukentėjusiojo Z. K., liudytojų S. K., Z. J., R. M. ir kitų parodymus, specialisto išvadą bei kitus byloje surinktus rašytinius įrodymus, ir padarė išvadą, kad S. P. nesigynė nuo realaus pavojingo kėsinimosi, bet padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms. Apeliaciniame nuosprendyje aiškiai suformuluota, kad S. P. veiksmuose nebuvo baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties. Motyvuojant tokią išvadą nurodyta, kad šiuo konkrečiu atveju sužalojimai nukentėjusiajam padaryti jam nepradėjus ir nesirengus atlikti jokių kėsinimosi veiksmų.
Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamuose teismų sprendimuose nustatyti būtent tokie faktai. Taigi, teismai neginčijamai nustatė, kad šio įvykio metu neegzistavo būtinosios ginties situacija, nes nukentėjusiojo veiksmai nebuvo nei akivaizdus, nei realus ar pavojingas kėsinimasis į nuteistojo ar kitų asmenų sveikatą ir pan., ir nukentėjusiojo pavartoti necenzūriniai žodžiai negalėjo būti suprasti, kad nukentėjusysis imsis smurto prieš nuteistąjį.
Dar vienas alternatyvus kasacinio skundo argumentas yra tas, kad, kasatoriaus manymu, iš nuteistojo priteista per didelė neturtinė žala. Tačiau iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių matyti, kad neturtinės žalos dydžio klausimas teismuose buvo išsamiai apsvarstytas, teismai vadovavosi CK normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos bei jos dydžio nustatymą, nepadarydami esminių BPK pažeidimų, atsižvelgė ir į nukentėjusiojo elgesį konflikto metu ir į visus kitus įstatyme nustatytus kriterijus. Be to, BPK 376 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teismas patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl to skundo argumentai, kuriais ginčijami šioje byloje nustatyti faktai, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko. Tuo tarpu išvados, padarytos teismų sprendimuose konstatuotų faktų pagrindu, atitinka įstatymo reikalavimus ir nusistovėjusią teismų praktiką sprendžiant būtinosios ginties buvimo ar nebuvimo klausimus.
Darytina bendra išvada, kad kasaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą naikinti ar keisti šioje baudžiamojoje byloje priimtus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo S. P. gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Gintaras Goda
Rimantas Baumilas
