Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų dalių panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų dalių ir mainų sutarties pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-212/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.4.1; 41 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. K., M. S. V., R. V., R. B., J. S., V. V., G. V., J. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, R. K., M. S. V., R. V., R. B., J. S, V. V., G. V., J. V., dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarėms Rimai Vižinytei, Ramunei Džavachidienei, Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarei Jūratei Mockuvienei, dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų dalių panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų dalių ir mainų sutarties pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėtai piliečiams buvo atkurtos nuosavybės teisės į miško žemę, kuri po 1995 m. birželio 1 d. buvo priskirta Vilniaus miesto teritorijai.

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašė pripažinti neteisėtomis ir panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 11 d. sprendimų Nr. 01-2026, Nr. 01-2027, Nr. 01-2028 ir Nr. 01-2029 dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. V., V. V., M. V., R. K. dalis, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu į žemę, priklausančią valstybinės reikšmės miškui; pripažinti negaliojančiomis paveldėjimo pagal įstatymą ir testamentą liudijimų dalis dėl šios žemės paveldėjimo, taip pat mainų sutartį ir taikyti restituciją, grąžinant žemę valstybei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) pripažino negaliojančiomis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 11 d. sprendimų Nr. 01-2026, Nr. 01-2027, Nr. 01-2028 ir Nr. 01-2029 dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. V., V. V., M. V., R. K. dalis dėl 0,35 ha žemės, priklausančios valstybinės reikšmės miškui, esančios Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), ir 0,23 ha miško žemės sklypo, esančio Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini); 2) pripažino negaliojančiomis R. V. ir R. V. 2003 m. spalio 14 d. išduoto paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo, M. S. V. 2003 m. gruodžio 22 d. išduoto paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, J. V., G. V., V. V., J. S. 2006 m. sausio 5 d. išduoto paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalis dėl 0,35 ha žemės Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) ir 0,23 ha miško Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), paveldėjimo; 3) pripažino negaliojančia J. V., G. V., V. V., J. S., R. B., R. V., M. S. V. ir R. K. 2007 m. balandžio 4 d. sudarytos mainų sutarties dalis dėl 0,35 ha žemės Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), ir 0,23 ha miško Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), perleidimo; 4) reikalavimą dėl restitucijos taikymo atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 11 d. sprendimais Nr. 01-2026, Nr. 01-2027, Nr. 01-2028 ir Nr. 01-2029 buvo atkurtos nuosavybės teisės B. V. (mirusiam 1999 m. spalio 19 d.), V. V., M. V. (mirusiam 2001 m. kovo 22 d.) ir R. K. į jiems tenkančias buvusio savininko M. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalis (duomenys neskelbtini), t. y. teritorijoje, kuri 1996 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. I-1304 buvo priskirta Vilniaus miestui. Šiais sprendimais buvo nuspręsta B. V., V. V., M. V. ir R. K. grąžinti natūra bendrosios nuosavybės teise 5,5258 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir 0,30 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Nurodytų sprendimų pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota B. V., V. V., M. V. ir R. K. bendrosios dalinės nuosavybės teisė į šešis žemės sklypus, tarp jų ir į 1,04 ha žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), taip pat į 0,3 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad 1,04 ha ploto žemės sklype yra 0,35 ha valstybinės reikšmės miško žemės, įregistruotos Vilniaus miškų urėdijos 555 kvartale (miško sklypas Nr. 5), 0,3 ha žemės sklype yra 0,23 ha valstybinės reikšmės miško žemės, įregistruotos Vilniaus miškų urėdijos 555 kvartale (miško sklypas Nr. 7). Ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko sprendimų priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 2013), kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus mieste valstybinės reikšmės miškų plotas pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas, apie tai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037 informavo Vilniaus apskrities administraciją. Teismas padarė išvadą, kad pirmiau nurodytos žemės sklypų dalys – 0,35 ha ir 0,23 ha – priklauso valstybinės reikšmės miško žemei. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Šio įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 punktuose (2002 m. lapkričio 22 d. redakcija) nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie priskirti miestų miškams. Vadovaudamasis šiomis nuostatomis, teismas konstatavo, kad, nustačius, jog sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, buvo priskirtas miestui, o jo dalis atitinka valstybinės reikšmės miškams keliamus reikalavimus, yra pagrindas pripažinti neteisėtomis Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 11 d. sprendimų dalis, kuriomis atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miško plotą. Teismas atmetė kaip teisiškai nepagrįstą atsakovų argumentą, kad nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos kaip kaimo vietovėje pagal dar iki Nutarimo Nr. 2013 priėmimo parengtus žemės sklypo suformavimo dokumentus. Teismas motyvavo tuo, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu 1 ha sklypo plotas jau buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams, o už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingoms valstybės (savivaldybių) institucijoms nesuteikta teisė pakeisti patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus ir ribas.

Teismas taip pat nustatė, kad B. V. 1999 m. spalio 19 d. mirė, po jo mirties jam priklausiusias žemės sklypų dalis pagal 2003 m. spalio 14 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą lygiomis dalimis paveldėjo vaikaičiai R. V. ir R. V. (vėliau – B.). Po M. V. mirties (2001 m. kovo 22 d.) jam priklausiusias minėtų žemės sklypų dalis pagal 2003 m. gruodžio 22 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą paveldėjo sutuoktinė M. S. V. Po V. V. mirties (2005 m. rugpjūčio 10 d.) jam priklausiusias žemės sklypų dalis pagal 2006 m. sausio 5 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą lygiomis dalimis paveldėjo sutuoktinė J. V. ir vaikai G. V., V. V. ir J. S. Pripažinus neteisėtais Vilniaus apskrities viršininko sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nurodytus žemės sklypus, šie negalėjo pereiti įpėdinių nuosavybėn. Dėl to teismas pripažino negaliojančiomis atitinkamas paveldėjimo teisės liudijimų dalis. Be to, teismas nustatė, kad 2007 m. balandžio 4 d. mainų sutartimi J. V., G. V., V. V., J. S., R. B., R. V., R. K. ir M. S. V. išmainė tarpusavyje šešių žemės sklypų, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 11 d. sprendimų Nr. 01-2026, Nr. 01-2027, Nr. 01-2028 ir Nr. 01-2029 pagrindu, dalis, tarp jų ir 1,04 ha ploto bei 0,3 ha ploto ginčo žemės sklypų dalis. Remdamasis tuo, kad pirmiau nurodyti asmenys 0,35 ha ploto žemės sklypo dalį (iš 1,04 ha ploto žemės sklypo) ir 0,23 ha ploto žemės sklypo dalį (iš 0,30 ha ploto žemės sklypo) nuosavybėn įgijo neteisėtai, teismas konstatavo, kad šios žemės sklypų dalys negalėjo būti perduodamos kitų asmenų nuosavybėn, todėl mainų sutarties dalis dėl nurodytų ginčo sklypų laikytina neteisėta.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju taikyti restituciją natūra būtų neprotinga, nes dėl restitucijos taikymo atsakovai gali nepagrįstai patirti nuostolių, todėl jų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų. Be to, teismo nuomone, restitucijos taikymas nebūtų naudingas ir valstybei, nes, nesant atsakovų kaltės dėl neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko sprendimų, jiems neužkirstas kelias reikalauti nuostolių atlyginimo iš valstybės institucijų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus, 2009 m. gruodžio 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimą pakeitė: 1) pripažino negaliojančiomis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. birželio 11 d. sprendimų Nr. 01-2026, Nr. 01-2027, Nr. 01-2028, Nr. 01-2029 dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. V., V. V., M. V., R. K. dalis dėl 1,04 ha žemės sklypo Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), ir 0,30 ha žemės sklypo Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini); 2) pripažino negaliojančiomis R. V. ir R. V. 2003 m. spalio 14 d. išduoto paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo, M. S. V. 2003 m. gruodžio 22 d. išduoto paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, J. V., G. V., V. V., J. S. 2006 m. sausio 5 d. išduoto paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalis dėl 1,04 ha žemės sklypo Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), ir 0,30 ha žemės sklypo Vilniaus miesto savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), paveldėjimo; 3) pripažino negaliojančia 2007 m. balandžio 4 d. mainų sutartį, sudarytą J. V., G. V., V. V., J. S., R. B., R. V., M. S. V. ir R. K.; 4) taikė restituciją ir įpareigojo: M. S. V. – grąžinti valstybei 1,04 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); J. V., G. V., V. V. ir J. S. – grąžinti valstybei 0,3 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); M. S. V. – grąžinti 1,41 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 3500/14100 dalis R. K., 625/14100 dalis R. V. ir 625/14100 dalis – R. B.; R. K. – grąžinti 1,4358 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 3900/14358 dalis M. S. V., 625/14358 dalis J. V., 625/14358 dalis G. V., 625/14358 dalis V. V., 625/14358 dalis J. S., 2150/14358 dalis R. B. ir 2150/14358 dalis – R. V.; G. V. – grąžinti M. S. V. 1325/14100 dalis 1,41 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); R. B. – grąžinti M. S. V. 1550/11000 dalis 1,1 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 800/5400 dalis 0,54 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); R. V. – grąžinti M. S. V. 1550/11000 dalis 1,1 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 800/5400 dalis 0,54 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); J. S. – grąžinti M. S. V. 1325/14100 dalis 1,41 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); R. B. – grąžinti R. K. 1350/11000 dalis 1,1 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 650/5400 dalis 0,54 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); R. V. – grąžinti R. K. 1350/11000 dalis 1,1 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 650/5400 dalis 0,54 ha žemės sklypo duomenys neskelbtini); R. B. ir R. V. – grąžinti lygiomis dalimis J. V., G. V., V. V. ir J. S. 2100/11000 dalis 1,1 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 1000/5400 dalis 0,54 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); J. V. ir V. V. – grąžinti lygiomis dalimis R. B. ir R. V. 2650/14100 dalis (t. y. po 1325/14100) 1,41 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); 5) priteisė M. S. V. iš G. V. ir J. S. po 6562 Lt.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. birželio 11 d. sprendimų Nr. 01-2026, Nr. 01-2027, Nr. 01-2028, Nr. 01-2029 dalys, kuriomis atkurta nuosavybės teisė į miško plotą, negali būti laikomos teisėtomis. Kita vertus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino tik tas sprendimų dalis, kuriomis atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypų dalis, apaugusias mišku. Teisėjų kolegija nurodė, kad žemės reformos žemėtvarkos projektu žemės sklypai buvo suformuoti kaip vientisi nekilnojamojo turto objektai, į kuriuos nuosavybės teisės atkurtos keturiems asmenims nenurodant konkrečios tų asmenų dalių žemės sklypuose vietos, todėl negalima nustatyti, kiek miško žemės patenka į kiekvienam asmeniui tenkančią konkretaus ginčo sklypo konkrečią dalį. Dėl to naikintinos VAVA sprendimų dalys dėl nuosavybės teisių atkūrimo į visą 1,04 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuriame yra 0,35 ha miško, ir į visą 0,30 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuriame yra 0,23 ha miško, taip pat pripažintinos neteisėtomis paveldėjimo teisės liudijimų dalys dėl šių žemės sklypų. Be to, atsižvelgusi į tai, kad 2007 m. balandžio 4 d. mainų sutartyje taip pat nenustatyta, kokios konkrečiai kokio sklypo dalys yra mainomos į kokias konkrečias kitų žemės sklypų dalis, bei į tai, kad visose mainų sutarties dalyse kaip mainų objektai nurodyti 1,04 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 0,30 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalys, teisėjų kolegija pripažino negaliojančia visą mainų sutartį.

Nustačiusi, kad nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai, ir remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią, teismo tvarka panaikinus administracinį aktą, turi būti vykdoma restitucija, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė restitucijos. Pripažinus pirmiau nurodytus sandorius negaliojančiais, restitucija taikytina natūra (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis). Be to, teisėjų kolegija nurodė, kad restitucijos natūra taikymo būtinumas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 47 straipsnio, pagal kurį valstybinės reikšmės miškai išimtine teise priklauso tik valstybei, taigi jų privati nuosavybė apskritai negalima ne tik dėl atskiruose įstatymuose esančių normų, bet ir dėl tiesiogiai taikytinos konstitucinės nuostatos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu atsakovai R. K., M. S. V., R. V., R. B., J. S., V. V., G. V., J. V. prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai panaikino Vilniaus apskrities viršininko sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatsižvelgę ir neįvertinę aplinkybės, kad dokumentai, kurių pagrindu parengti šie administraciniai aktai, yra galiojantys. Be to, nuosavybės teisių atkūrimas yra tęstinis procesas; ginčijami sprendimai buvo priimti atsižvelgiant į dar 2000 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą; žemės sklypai buvo suformuoti būtent žemės reformos žemėtvarkos projektu, nustatytos ribos buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto kadastre. Teismai nepasisakė dėl šių aplinkybių, taip pat dėl pateiktų į bylą administracinių aktų, nenurodė motyvų, kodėl nevertino šių argumentų.

2. Teismai nepasisakė dėl kasatorių argumento, kad nuosavybės teisių atkūrimas teritorijoje, prijungtoje prie Vilniaus miesto po 1995 metų, buvo vykdomas pagal specialiąją tvarką, nustatytą Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme. Kadangi Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, reglamentuojančioje nuosavybės teisių atkūrimą į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančią žemę, šio miesto savivaldybės teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., nenustatyta, kad šiuo atveju taikytinas ir 13 straipsnis, kuriame nurodyti valstybės išperkami miškai ir vandens telkiniai, darytina išvada, jog nuosavybės teisės į žemę, prijungtą prie Vilniaus miesto savivaldybės po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka.

3. Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Nacionalinės žemės tarnybos, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų darbuotojų galimi neteisėti veiksmai atkuriant nuosavybės teises ir formuojant žemės ir miškų sklypus buvo aptarti ir įvertinti Seimo laikinosios komisijos nuosavybės teisių į žemės atkūrimo tvarkos pažeidimams Vilniaus apskrityje ištirti, taip pat Seimo kontrolieriaus, STT, Vilniaus apygardos prokuratūros, Valstybės kontrolieriaus, Seimo kaimo reikalų komiteto, Nacionalinės žemės tarnybos, ir nė viena institucija nenustatė sprendimų, susijusių su miško grąžinimu, neteisėtumo.

4. Teismų sprendimu ir nutartimi šiurkščiai pažeistas nuosavybės teisių neliečiamumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime pasisakė, kad vienintelė galimybė išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo yra tada, kai savininkas prarado turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo. Taigi Konstitucija ne tik įtvirtina konstitucinę teisę įgyti nuosavybę, bet ir garantuoja jos apsaugą.

5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti restituciją, nes turtas nebuvo gautas per klaidą arba neteisėtai, be to, teismas nustatė, kad vienos iš šalių padėtis pritaikius restituciją nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Be to, pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad restitucija natūra šioje byloje neįmanoma. Panaikinus apskrities viršininko sprendimus, teisių atkūrimas kadastro vietovėje būtų negalimas, nes laisvos žemės nėra. Restitucija, taikyta apeliacinės instancijos teismo, neatitinka restitucijos taisyklių: šalys nesugrąžintos į padėtį iki sandorio.

6. Teismų sprendimas ir nutartis neatitinka protingumo kriterijų. Iki 1996 metų ginčo objektas priklausė Vilniaus rajono teritorijai ir nebuvo jokių teisinių kliūčių atkurti nuosavybės teises, taigi jei sprendimas dėl nuosavybės teisių būtų priimtas iki 1996 metų, tai jis būtų teisėtas ir viešasis interesas nebūtų pažeistas. Be to, viešąjį interesą galima apginti kitokiais būdais, pvz., nustatant specialias naudojimosi mišku sąlygas.

Atsakovė Vilniaus apskrities viršininko administracija padavė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, kuriame iš esmės pritaria kasacinio skundo argumentams ir prašo kasacinį skundą patenkinti, papildomai argumentuodama tuo, kad ieškovas, nurodydamas, jog iš ginčijamo žemės ploto tik dalis yra miško, nepaaiškina, kokiu pagrindu reikalauja panaikinti ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių natūra atkūrimo į žemės plotą, kuriame miško nėra, taip pat kokia imperatyvioji įstatymo norma buvo pažeista grąžinant natūra šią žemės ploto dalį, be to, Nekilnojamojo turto registre neužfiksuota duomenų, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) yra miško, bet nurodyta, kad visas 1,04 ha žemės sklypo plotas yra žemės ūkio naudmenys (pievos ir natūralios ganyklos); pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka; teismai nurodytais duomenimis nesivadovavo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose yra ne kartą pažymėjęs, kad aplinkybė, jog žemės sklypas suformuotas pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą, yra tik viena iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūros sąlygų, tačiau tai nereiškia, kad yra įstatymų reikalavimus atitinkančių sąlygų sprendimui dėl žemės grąžinimo natūra priimti visuma; žemės reformos žemėtvarkos projektas, esant pagrindui, gali būti keičiamas; priimti administracinį aktą dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto pakeitimo gali tas pats viešojo administravimo subjektas, kuriam įstatymų suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A146-976/2009; 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A525-1257/2009; 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A146-1189/2009). Analogiška yra ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K., Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. V., G. D., bylos Nr. 3K-3-47/2010). Dėl to aplinkybė, kad nėra panaikintas žemėtvarkos projektas ar kiti sklypo formavimo dokumentai, sprendžiant nagrinėjamą ginčą, nereikšminga. Be to, žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria Vilniaus apskrities viršininkui pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja aukštesnės galios imperatyviosioms įstatymų normoms, galiojančioms sprendimo priėmimo metu. Tik Vilniaus apskrities viršininko sprendimas yra pagrindas atsirasti asmens nuosavybės teisei į žemės sklypą ir įregistruoti nuosavybę Nekilnojamojo turto registre.

2. Kasacinio skundo antrasis argumentas nepaneigia ginčijamo miško statuso kaip miesto ir valstybinės reikšmės miško. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vykdymas kaip kaimo vietovėje nereiškia, kad ginčijama teritorija apskrities viršininko sprendimo ar žemėtvarkos projekto patvirtinimo metu buvo ne mieste. Miestų teritorijoje esantys miškai yra miesto, kartu ir valstybinės reikšmės miškai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikai, o jų įsigijimas privačion nuosavybėn negalimas net ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdu. Sistemiškai aiškinant Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatas darytina išvada, kad turtas, kuris pagal šį įstatymą priskiriamas valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui, taigi ir valstybės išperkami miškai, negrąžinamas natūra, o už jį atlygina valstybė. Tokią išvadą patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, T. Z., bylos Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K., Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. V., G. D., bylos Nr. 3K-3-47/2010).

3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad jeigu teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymų nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N., G. N., V. M., VĮ Registrų centro Kauno filialas, bylos Nr. 3K-3-328/2006). Kadangi mainų sutarties šalys žinojo apie ginčijamuose sklypuose esantį mišką ir privalėjo žinoti, kad jo negalima įgyti privačion nuosavybėn, tai jos negali remtis savo sąžiningumu. Dėl to restitucijos natūra ribojimas, įtvirtintas CK 4.96 straipsnio 2 dalyje, netaikytinas.

4. Kasacinio skundo argumentas dėl protingumo kriterijų pažeidimo atmestinas. Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas ribotos restitucijos institutas, kai tam tikras nekilnojamasis turtas dėl pasikeitusių sąlygų (taip pat ir dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo) yra valstybės išperkamas ir už jį atlyginama kitais įstatymo nustatytais būdais.

5. Ieškovo atsikirtimų į kasacinio skundo argumentus pagrįstumą patvirtina ir Lietuvos Konstitucinio Teismo doktrina (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą ir remiasi tokiais argumentais:

1. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuoti ginčijami žemės sklypai, nepanaikina fakto, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, prieštarauja imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms. Tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektą, ginčo teritorija nuo 1996 m. balandžio 20 d. buvo priskirta Vilniaus miestui, todėl turėjo būti taikoma tuo metu galiojusios redakcijos Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti miestų miškams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.

2. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu galiojusius tiesės aktus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A3-438/2004; 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A525-1257/2009; 2010 m. sausio 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A525-19/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, T. Z., bylos Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K., Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. V., G. D., bylos Nr. 3K-3-47/2010).

3. Kasatoriai be pagrindo nurodo, kad teismai netinkamai aiškino Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti imperatyvieji Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinti draudimai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalyje, Miškų įstatymo 4 straipsnyje, Žemės įstatymo 6 straipsnyje, Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsniuose buvo įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu, taip pat ir nuosavybės teisių atkūrimu, perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, tarp jų ir miestų miškus, kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei).

4. Kasatorių teiginiai, kad taikant restituciją natūra jų padėtis pabloginama, atmestini kaip nepagrįsti, nes panaikinus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus atkurti nuosavybės teises kasatoriai nepraranda teisės atkurti nuosavybės teises į neatkurtą nekilnojamojo turto dalį Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymui neprieštaraujančiu būdu.

5. Negalima tokia teisinė situacija, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (valstybinės reikšmės miškas) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. Pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai yra išimti iš apyvartos, todėl asmenys, sudarę sandorius dėl išimto iš civilinės apyvartos daikto (valstybinės reikšmės miško), negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Vilniaus miesto teritorijoje esančio miško statuso ir galimybės jį grąžinti piliečiams nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie valstybinės reikšmės miškų priskirtini miestų miškai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams. Išaiškinta ir tai, kad konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip esą apskritai neleidžiančio įstatymų leidėjui, pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą vienomis sąlygomis, vėliau pakeisti šių sąlygų, inter alia nustatyti naujų, papildomų sąlygų, kai tuo siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą). Nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių, kad ginčas vyksta dėl Vilniaus miesto teritorijoje esančio miško grąžinimo, nes teritorija, kurioje yra atsakovams grąžintas miškas, 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. I-1304 (Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymas) 1 straipsnio 8 punktu priskirta Vilniaus miesto savivaldybei, be to, šis miškas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154, pakeistu 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013, patvirtintas kaip valstybinės reikšmės miškas. Piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos vadovaujantis įstatymuose įtvirtintu ribotos restitucijos principu, kurį lėmė iš piliečių neteisėtai atėmus jų turėtą turtą nuosavybės nusavinimo laikotarpiu įvykę pokyčiai, taip pat šiandieniai valstybės ir visuomenės poreikiai. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai iš piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina kitais įstatyme nustatytais būdais (6 straipsnio 2 dalis, 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai, 16 straipsnis). Šios įstatymo nuostatos patvirtina, kad nuosavybės teises atkūrusi institucija – Vilniaus apskrities viršininkas – sprendimus atkurti atsakovams nuosavybės teises priėmė pažeisdama imperatyviąsias konstitucines ir įstatymines nuostatas bei Konstitucinio Teismo doktriną nuosavybės teisių atkūrimo klausimais.

Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pritariama pozicijai, kad tai, jog administraciniai-procedūriniai su nuosavybės teisių atkūrimu susiję veiksmai (žemės reformos žemėtvarkos projektas, parengti grąžintinų žemės sklypų kadastro duomenys, žemės sklypų paženklinimo vietoje dokumentai, žemės sklypų abrisai) yra nenuginčyti ir net nebuvo ginčyti teismine tvarka, nereiškia, jog negali būti naikinami tokių veiksmų pagrindu priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pirmiau nurodytų dokumentų atitiktis sprendimų priėmimo metu galiojusiems teisės aktų reikalavimams gali būti patikrinta sprendžiant jų sukeltų civilinių materialinių teisinių padarinių teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-559/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-525-19/2010).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į reikalingumą laikytis jau esamų teismo precedentų, juose suformuotos teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos, taip užtikrinant teisinių santykių apibrėžtumą, stabilumą, aiškumą, o galimybė nukrypti nuo ankstesniuose precedentuose pateiktų išaiškinimų turėtų būti pagrįsta išskirtinėmis aplinkybėmis arba kilusia būtinybe pakeisti anksčiau egzistavusią teisės normų taikymo ir aiškinimo praktiką. Nagrinėjant šią bylą atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pastaruoju metu yra išnagrinėjęs dvi iš esmės tapačias bylas, kuriose buvo sprendžiami klausimai dėl nuosavybės teisių į mišką toje pačioje Vaidotų vietovėje panašiu laiku ir esant tam pačiam teisiniam reglamentavimui grąžinimo teisėtumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus tiesėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010). Nurodytose nutartyse pateikta argumentacija dėl negalimumo grąžinti Vilniaus miestui priskirto miško kaip valstybinės reikšmės ir Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančio objekto. Šioje nutartyje jau anksčiau aptarta Konstitucinio Teismo jurisprudencija pagrindžia galimybę bei įstatymų leidėjo teisę nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu keisti šį procesą reglamentuojančius įstatymus ir būtinumą nuosavybės grąžinimą tęsti pagal pasikeitusį įstatyminį reglamentavimą.

Dėl restitucijos taikymo

Vienas iš restitucijos taikymo pagrindų – kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui tai, ką jis gavo neteisėtai (CK 6.145 straipsnis). Turto gavimo neteisėtai sąlyga nuosavybės teisių grąžinimo procese turi tam tikrą specifiką. Plačiau neanalizuojant atvejo, kai asmuo apskritai gauna tai, kas jam nepriklausė, ir vien dėl to privalo gautą turtą grąžinti kitam asmeniui, nuosavybės teisių atkūrimo procesas pasižymi tuo, kad nuosavybė atkuriama taikant ribotos restitucijos principą. Galimos situacijos, kai iš piliečių nusavintas turtas ir šiandien realiai egzistuoja, bet pagal įstatymą negali būti grąžintas natūra. Nuosavybės teisės turi būti grąžinamos laikantis šį procesą reglamentuojančių teisės normų. Jeigu piliečiams natūra grąžinamas turtas, kurio pagal galiojančius įstatymus grąžinti natūra negalima (juolab kad tai yra specialiai aptarta įstatyme), tai reiškia, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant įstatymus, o grąžintas turtas pripažintinas kaip gautas neteisėtu būdu.

Šioje byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma. Be to, restitucijos taikymo galimybė šiuo atveju pagrindžiama kita specifine aplinkybe, t. y. tuo, kad, panaikinus Vilniaus apskrities viršininko sprendimą atkurti nuosavybės teises, kasatoriai nepraranda teisės atkurti nuosavybės teises kitais įstatymams neprieštaraujančiais nuosavybės teisių atkūrimo būdais. Nagrinėjamu atveju kasatoriams CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikytinos.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, išnagrinėjus bylą kasacine tvarka, kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino. Taigi keisti ar naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad yra priimtos dvi kasacinio teismo nutartys, turinčios šiai bylai precedento reikšmę, kai kurių šioje byloje aptariamų klausimų aspektų, kurie detaliai atskleisti nurodytuose precedentuose, plačiau neanalizuoja.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasatorių nurodyti Seimo laikinosios komisijos išvados bei Seimo nutarimai šios komisijos išvadų klausimu, Seimo kontrolieriaus, STT, prokuratūros ir kitų institucijų sprendimai buvo priimti jų veiklos kompetencijos klausimais, tačiau jie nedaro jokios įtakos šioje byloje sprendžiamo ginčo baigčiai bei šiam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimui.

Atmetus kasacinį skundą, valstybei iš kasatorių priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 253 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį palikti nepakeistus.

Priteisti valstybei solidariai iš atsakovų R. K. (duomenys neskelbtini), M. S. V. (duomenys nekelbtini), R. V. (duomenys neskelbtini), R. B. (duomenys neskelbtini), J. S. (duomenys neskelbtini), V. V. (duomenys neskelbtini), G. V. (duomenys neskelbtini) ir J. V. (duomenys neskelbtini) 253 (du šimtus penkiasdešimt tris) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė