Civilinė byla Nr. 3K-3-278/2014 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00368-2011-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
22.6; 30.3; 32.5.4; 121.13
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Nordea Bank AB Lietuvos skyriaus (Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus teisių perėmėjo) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc (AB), veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Neto“, K. B., Ž. M. ir T. M. dėl įkeistų nekilnojamųjų daiktų priverstinio pardavimo varžytynėse eilės nustatymo ir atsakovės K. B. priešieškinį ieškovui Nordea Bank Finland Plc (AB), veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Neto“, N. P., I. P., Ž. M. ir T. M. dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas 2007 balandžio 25 d. ilgalaikio kredito sutarties pagrindu suteikė UAB,,Neto“ tikslinį 10 517 464 Lt kreditą nekilnojamojo turto statybos projektui „Ringelis“ (duomenys neskelbtini) plėtoti. UAB „Neto“ kredito grąžinimui užtikrinti sutartinės hipotekos lakštais ieškovui įkeitė UAB „Neto“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, tarp jų atsakovei K. B. nuosavybės teise priklausantį sklypą.
UAB „Neto“ su atsakove K. B. 2008 m. lapkričio 28 d. sudarė žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovas neprieštaravo, kad K. B. būtų parduotas jo naudai įkeistas turtas (žemės sklypas, ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbini), su sąlyga, jeigu į banko sąskaitą bus pervesta ne mažiau kaip 626 424,95 Lt; likusią skolos dalį (16 775,02 Lt) bankui įsipareigojo sumokėti UAB „Neto“.
2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi UAB „Neto“ iškelta bankroto byla, kurioje patvirtintas ieškovo 6 244 971,32 Lt reikalavimas. Kadangi skolininkas BUAB „Neto“ neįvykdė prievolės pagal su atsakove sudarytą sutartį ir nepervedė ieškovui 626 424,95 Lt, hipoteka nesibaigusi, tai bankas šią sumą siekė išieškoti iš įkeisto turto.
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti priverstinę įkeistų nekilnojamųjų daiktų pardavimo iš varžytynių eilę, pagal kurią: pirmąja eile parduoti bankroto procedūrų nustatyta tvarka iš varžytynių BUAB „Neto“ nuosavybės teise priklausantį ir banko naudai įkeistą nekilnojamąjį turtą – 26 žemės sklypus pagal pateiktą sąrašą; antrąja eile – K. B. nuosavybės teise priklausantį ir banko naudai įkeistą 0,1050 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), trečiąja eile – Ž. M. ir T. M. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį ir banko naudai įkeistą 0,4650 ha ploto žemės sklypą.
Atsakovė K. B. pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad ji 2006 m. gruodžio 22 d. įgijo nuosavybės teisę į 0,1050 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini); BUAB „Neto“ ir ieškovo 2007 m. gegužės 8 d. sudaryta šio nekilnojamojo turto hipotekos sutartis yra niekinė ir negaliojanti; priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė paaiškino, kad 2006 m. gruodžio 11 d. sudarė su UAB,,Neto“ preliminariąją žemės sklypo ir jame esančio individualaus gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal šią sutartį atsakovė ir jos sutuoktinis sumokėjo UAB „Neto“ 739 181,44 Lt. 2007 m. gegužės 31 d. UAB „Neto“ ir atsakovė su sutuoktiniu pasirašė papildomą susitarimą, kuriuo žemės sklypą su individualiu namu (duomenys neskelbtini) pakeitė į kitą objektą – žemės sklypą su individualiu namu (duomenys neskelbtini).
2008 m. lapkričio 28 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi K. B. už 739 181,44 Lt įsigijo 0,1050 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Sutarties sudarymo metu atsakovė sužinojo, kad turtas įkeistas bankui, tačiau jis davė sutikimą parduoti jį su sąlyga, kad ne mažiau kaip 626 424,95 Lt, gauti už parduotą turtą bus pervesti į ieškovo sąskaitą paskolai grąžinti. Ieškovas, gavęs iš UAB „Neto“ nurodytą sumą, įsipareigojo atsisakyti hipotekos. UAB „Neto“ neįvykdžius įsipareigojimo ir ieškovui nepervedus 626 424,95 Lt, hipoteka atsakovei priklausančiam nekilnojamajam turtui neužbaigta. Atsakovės teigimu, sudarytai preliminariajai nepastatyto būsto pirkimo–pardavimo sutarčiai taikytinos CK 6.401 straipsnio 5 dalies nuostatos. Šios nuostatos numato pirkėjo savarankišką nuosavybės teisės įgijimo pagrindą į gyvenamąjį namą ar butą nuo visos preliminariojoje sutartyje numatytos statybos kainos sumokėjimo. Sudaryta hipotekos sutartis pripažintina niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo, nes: jos sudarymo metu žemės sklypai buvo įkeisti bankui AB „Swedbank“; UAB „Neto“ įsipareigojo išregistruoti hipoteką visiškai atsiskaičius už turtą, tačiau to nepadarė, nors atsakovė atsiskaitė už įsigyjamus žemės sklypą ir gyvenamąjį namą; UAB „Neto“, negavęs atsakovės sutikimo, 2007 m. gegužės 8 d. antriniu įkeitimu ieškovo naudai įkeitė ne tik žemės sklypus, bet ir juose pradėtus statyti gyvenamuosius namus; 2007 m. gegužės 8 d. hipotekos sutartis prieštarauja imperatyviajai normai (CK 6.401 straipsnio 6 daliai), kuria draudžiama be atsakovės, sumokėjusios visą žemės ir statomo gyvenamojo namo kainą ir įgijusios nuosavybę į šiuos objektus, sutikimo sudaryti hipotekos sutartį; UAB „Neto“ nebebuvo ginčo nekilnojamųjų objektų savininkas ir neturėjo teisės sudaryti hipotekos sutarties.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė; 2012 m. kovo 23 d. nutartimi patvirtino ieškovo ir atsakovų T. M. bei Ž. M. 2012 m. kovo 14 d. sudarytą taikos sutartį, panaikino 2012 m. vasario 13 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovams T. M. ir Ž. M. dėl priverstinio įkeistų nekilnojamųjų daiktų pardavimo iš varžytynių eilės nustatymo, ir nutraukė šią bylos dalį.
Dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų. Teismas, įvertinęs UAB „Neto“ ir atsakovės 2006 m. gruodžio 11 d. sudarytą preliminariąją sutartį, atliktus pagal šią sutartį mokėjimus, UAB „Neto“ ir K. B. 2007 m. gegužės 31 d. pasirašytą papildomą susitarimą, kuriuo šalys sudarė dėl kito nekilnojamojo turto objekto ir kitos kainos, sprendė, kad 2006 m. gruodžio 11 d. sutartis nepripažintina preliminariąja nepastatyto būsto pirkimo–pardavimo sutartimi, kuriai taikyti CK 6.401 straipsnio 5 dalies nuostata. Šioje normoje reglamentuojamas visiškas nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ar butą įgijimas nuo visos preliminariojoje sutartyje numatytos statybos kainos sumokėjimo, o nagrinėjamu atveju šalys buvo susitarusios ir dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo. 2008 m. lapkričio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovei asmeninės nuosavybės teise už 739 181,44 Lt parduotas 0,1050 ha žemės sklypas ir nebaigtas statyti gyvenamasis namas ir šis turtas jai perduotas. Dėl to teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog šį turtą atsakovė yra įgijusi nuo 2006 m. gruodžio 22 d. Atmetęs šį priešieškinio reikalavimą, teismas atmetė ir kitą reikalavimą dėl 2007 m. gegužės 8 d. hipotekos sutarties pripažinimo negaliojančia.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 11 d. sprendimu tenkino atsakovės K. B. apeliacinį skundą, panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jos reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – pripažino, kad ji nuosavybės teisę į 0,1050 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) įgijo 2007 m. gegužės 31 d.; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; taip pat pripažino, kad pasibaigė žemės sklypo ir gyvenamojo namo hipoteka ir yra pagrindas ją išregistruoti.
Kolegija nutartyje nurodė, kad atsakovės ir UAB „Neto“ 2006 m. gruodžio 11 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis iš esmės atitinka CK 6.401 straipsnio 1 dalyje nustatytą būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties apibrėžtį. Atsakovė ir jos sutuoktinis, kaip fiziniai asmenys ir namo pirkėjai, sumokėjo visą namo kainą, visiškai atsiskaitė su pardavėju ir tai lėmė CK 6.401 straipsnio 5 dalies padarinių atsiradimą, t. y. pirkėjų nuosavybės teisių į namą įgijimą. Šiam turtui 2007 m. gegužės 8 d. hipotekos sandoriu nustatyta hipoteka, jis įkeistas UAB „Neto“ prievolėms pagal paskolos sutartį užtikrinti. 2006 m. gruodžio 11 d. preliminariąja sutartimi pirkėjai įsipareigojo neprieštarauti žemės ir namo įkeitimui statybos metu su sąlyga, kad, pirkėjams visiškai atsiskaičius su pardavėju už žemę ir namą, įkeitimas bus panaikintas per trisdešimt kalendorinių dienų. Atsakovė už įsigytą namą (duomenys neskelbtini) atsiskaitė 2006 m. gruodžio 22 d., todėl UAB „Neto“ neturėjo teisės be jos sutikimo 2007 m. gegužės 8 d. sudaryti hipotekos sandorio, nes už šį turtą atsiskaityta. Vadinasi, atsakovei 2006 m. gruodžio 22 d. atsiskaičius už namą su sklypu, be jos papildomo sutikimo ar susitarimo namas su sklypu negalėjo būti įkeistas. 2007 m. gegužės 31 d. atsakovei sudarant papildomą susitarimą dėl preliminariosios sutarties objekto pakeitimo, ji jau buvo įgijusi nuosavybės teises į namą su sklypu (duomenys neskelbtini) ir šis objektas negalėjo būti įkeistas, nes buvo įvykdyta hipotekos pabaigos sąlyga – visiškas atsiskaitymas už namą su sklypu. Sudarius 2007 m. gegužės 31 d. susitarimą dėl sutarties objekto pakeitimo, susidarė tokia situacija, kad atsakovė pakeitė vieną objektą, kuris jau negalėjo būti (nors faktiškai buvo) įkeistas, į kitą, kuris tuo metu buvo įkeistas bankui. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Neto“ ir B. sudarius 2007 m. gegužės 31 d. papildomą susitarimą pakeisti sutarties objektą, kitos preliminariosios sutarties sąlygos liko galioti, tarp jų ir sąlyga, kad, visiškai atsiskaičius už turtą, po trisdešimt dienų įkeitimas turi būti panaikintas. Atsakovei atsiskaičius dar 2006 m. gruodžio mėnesį, net ir pakeitus sutarties objektą, UAB „Neto“ pareigos nepasikeitė, tačiau ji jų nevykdė. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad atsakovė su savo sutuoktiniu elgėsi sąžiningai, visiškai atsiskaitė už įsigytą namą, jos turtas nors ir negalėjo, tačiau buvo įkeistas 2007 m. gegužės 8 d. (praėjus penkiems mėnesiams po atsiskaitymo), o vėliau, pakeitus sutarties objektą, naujo namo įkeitimas taip pat nepanaikintas, nors visiško atsiskaitymo faktas patvirtintas 2007 m. gegužės 31 d. papildomame susitarime. Taigi, kolegija pripažino, kad atsakovė nuosavybės teisę į namą su sklypu (duomenys neskelbtini) įgijo 2007 m. gegužės 31 d.
Kolegija pažymėjo, kad objektas (duomenys neskelbtini) įkeistas 2007 m. gegužės 8 d., t. y. dar iki to laiko, kol jį įsigijo atsakovė. Sudarant įkeitimo sandorį, šio būsto savininkas UAB „Neto“ turėjo teisę jį įkeisti savo prievolėms užtikrinti. Dėl to nėra galimybės tenkinti reikalavimo pripažinti šį sandorį negaliojančiu, tačiau nustatytos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad atsakovės teisės buvo pažeistos, todėl jos gintinos kitais būdais. Kadangi byloje sprendžiamas šalių ginčas susijęs su vartotojų teisių apsauga, UAB „Neto“ yra bankrutuojanti įmonė, tai kolegija dėl viešojo intereso byloje egzistavimo peržengė apeliacinio skundo ribas.
Kolegija pripažino statomo būsimo būsto pardavėjo (UAB,,Neto“) veikimą, kai jis iš vartotojo (būsimo pirkėjo) gavo nurodytą statomo būsto kainą ir nesiėmė priemonių hipotekai pabaigti, įkeitė vartotojo statomą būstą, nesąžiningu. Byloje nustačiusi, kad atsakovė atsiskaitė dar iki pirmojo namo (duomenys neskelbtini) įkeitimo, kolegija konstatavo pagrindą pagal trišalius ieškovo, atsakovės ir statytojo BUAB „Neto“ santykius taikyti CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą hipotekai pabaigti. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad 2007 m. gegužės 31 d. atsakovei sudarius su statytoju sutartį dėl preliminariosios sutarties objekto pakeitimo, kitos 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sąlygos liko galioti, tarp jų sąlyga panaikinti hipoteką pirkėjams visiškai atsiskaičius už įgytą būstą su žeme, todėl sprendė, kad 0,1050 ha žemės sklypo ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) hipoteka pasibaigė CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Kolegija nurodė, kad tiek 2006 m. gruodžio 11 d. sutartimi, tiek 2007 m. gegužės 31 d. sutartimi dėl sutarties objekto pakeitimo šalys susitarė dėl žemės sklypo perleidimo. Imperatyviosiose teisės normose nustatytos sąlygos į tam tikras sutartis įtraukiamos ex officio, t. y. neatsižvelgiant į šalių valią. Dėl to kolegija atmetė ieškovo argumentą, kad atsakovė negalėjo įsigyti žemės sklypo CK 6.401 straipsnio pagrindu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. sprendimo dalį, kuria tenkinta atsakovės priešieškinio dalis dėl nuosavybės teisės į įkeistą turtą pripažinimo; taip pat pripažinta, jog 2007 m. gegužės 8 d. hipotekos sutartis pasibaigė, ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimo dalį, kuria priešieškinis atmestas; atgręžti sprendimo vykdymą – panaikinti hipotekos sutarties išregistravimą ir atkurti įrašus Hipotekos registre apie hipotekos sutartį tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios galiojo iki jos išregistravimo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai peržengė apeliacinio skundo ribas. Apeliacinės instancijos teismas tenkino reikalavimus, kurie nebuvo byloje pareikšti – pripažindamas atsakovei nuosavybės teisę į įkeistą turtą ne nuo prašytos 2006 m. gruodžio 22 d., o nuo 2007 m. gegužės 31 d., taip pat pripažindamas hipotekos sutartį pasibaigusia tinkamai ją įvykdžius, nors atsakovė šią sutartį ginčijo kaip negaliojančią nuo sudarymo momento, taip pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalį. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teisę keisti ieškinio dalyką turi tik ieškovas, o teismas turi spręsti bylą, vertindamas šalių nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2007">3K-3-107/2007</a>; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-94/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-94/2009">3K-3-94/2009</a>; kt.). Kasatorius pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas atsakovės reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti, pakeisdamas jos pasirinktus pažeistų teisių gynybos būdus, ne tik išėjo už pareikštų reikalavimų ribų, bet ir paneigė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus (CPK 12, 17 straipsniai), nes neužtikrino šalims lygių galimybių įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus. Kasatoriaus nuomone, nuosavybės teisės pripažinimo klausimu teismas apskritai nepateikė teisinio pagrindimo, nemotyvavo būtinybės išeiti už apeliacinio skundo ribų, taip pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatą.
2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes, siekdamas apginti atsakovės teises „kitu būdu“, nepaisė to, jog nagrinėjamas išimtinai privatus atsakovės reikalavimas, todėl be teisinio pagrindo konstatavo byloje esantį viešąjį interesą. Kasatoriaus nuomone, byloje neegzistavo toks viešasis interesas, kuris būtų pakankamas pagrindas apeliacinio skundo riboms peržengti. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad viešojo intereso, kaip sąlygos teismui peržengti ieškinio ar skundo ribas, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas, bet ne a priori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-555/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-555/2010">3K-3-555/2010</a>; 2013 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2013">3K-3-291/2013</a>; kt.). Nagrinėjamu atveju viešojo intereso egzistavimą nustatė dėl to, kad atsakovė, sudarydama preliminariąją sutartį, veikė kaip vartotoja, be to, UAB „Neto“ turi bankrutuojančios įmonės statusą. Kasatoriaus įsitikinimu, nė viena šių aplinkybių nepagrindžia viešojo intereso egzistavimo, nes: 1) kilo banko ir fizinio asmens (kasatorės) ginčas, kuriuo atsakovė siekia ginti išimtinai asmeninius interesus. Vien tai, kad atsakovė kvalifikuotina kaip vartotoja, viešojo intereso nesukuria; 2) nors BUAB „Neto“ byloje dalyvauja kaip atsakovas, tačiau papildomų reikalavimų nereiškia, išieškojimas iš UAB „Neto“ kasatoriaus naudai įkeisto turto, nepriklausomai nuo bylos eigos, vyksta ir toliau vyks. Taigi apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes savaime laikė sudarančias pagrindą viešajam interesui konstatuoti.
Kasatorius pažymi, kad net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta egzistuojant byloje viešąjį interesą, tai turėtų būti atsižvelgiama ir į kitus viešuosius interesus, kurie negalėjo būti ignoruojami ir pažeisti priimant skundžiamą sprendimą, t. y. viešąjį interesą sąžiningų hipotekos kreditorių interesų apsaugai, finansų sistemos stabilumui ir patikimumui, visuomenės pasitikėjimui viešų registrų duomenimis užtikrinti. Apeliacinės instancijos teismas pripažino hipotekos sutarties teisėtumą ir kasatoriaus sąžiningumą, tačiau jo teisių ir interesų neapgynė. Taigi teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos hipotekos kreditorių interesų apsaugos klausimais, kartu paneigė įstatymų reikalaujamos turėti užtikrinimo priemones esmę ir svarbą. Viešasis interesas finansų sistemos stabilumui ir patikimumui užtikrinti neatskiriamas nuo reikalavimo užtikrinti hipotekos kreditorių interesų apsaugą, kai hipotekos kreditorius yra bankas. Prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės itin svarbios bankų veikloje kaip veiklos rizikos valdymo priemonė. Dėl to teismas, nustatęs, kad byloje, kurioje dalyvauja ir bankas, egzistuoja viešasis interesas, neišvengiamai privalo atsižvelgti ir įvertinti šį viešojo intereso elementą (bankų sistemos finansinį tvarumą). Nagrinėjamu atveju, kasatoriui sudarant hipotekos sutartį, UAB „Neto“ ir atsakovės 2006 m. gruodžio 11 d. preliminarioji sutartis neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl bankas, sąžiningai vadovaudamasis viešaisiais registrų duomenimis, nežinojo ir negalėjo žinoti apie tokios sutarties egzistavimą ir jos pagrindu atliktus atsiskaitymus. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas banko nenaudai sandorio, sudaryto vėliau nei hipotekos sutartis, įregistruoto 2008 m. gegužės 6 d., paneigė viešųjų registrų duomenų teisingumo ir patikimumo taisyklę. Dėl to kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo išeiti už apeliacinio skundo ribų dėl tokio viešojo intereso, kokį nustatė. Be to, nusprendęs išeiti už apeliacinio skundo ribų, teismas apie tokį ketinimą privalėjo informuoti šalis. To nepadaręs, apeliacinės instancijos teismas laikytinas pažeidusiu CPK 320 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Nagrinėjamu atveju apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas proceso šalys nebuvo informuotos.
3. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.401 straipsnio nuostatą netinkamai ją aiškindamas. Kasatorius nurodo, kad, sistemiškai aiškinant CK 6.401 straipsnio 1-4 dalių normas, teigtina, jog viena esminių preliminariosios sutarties sąlygų yra nepastatytas gyvenamasis namas ar butas. Nagrinėjamu atveju 2006 m. gruodžio 11 d. UAB „Neto“ ir atsakovės preliminariosios sutarties dalykas buvo būsimas namas ir žemės sklypas. Būtent už šį turtą atsakovė pervedė pinigus. 2007 m. gegužės 31 d. šalių susitarimo negalima laikyti preliminariosios sutarties pakeitimu, nes juo susitarta dėl kito būsimo nekilnojamojo turto objekto. Dėl to laikytina, kad buvo sudaryta nauja preliminarioji sutartis dėl turto (duomenys neskelbtini) statybos ir įsigijimo. Apeliacinės instancijos teismas šio susitarimo nepagrįstai nekvalifikavo kaip naujos preliminariosios sutarties, o pripažino jį ankstesnės preliminariosios sutarties pakeitimu. Teismas privalėjo analizuoti aplinkybes, susijusias su atsiskaitymu už šį turtą pagal šią naują preliminariąją sutartį, o ne savaime taikyti CK 6.401 straipsnio 5 dalies padarinius kito nekilnojamojo turto objektui nei tam, už kurį buvo sumokėta.
4. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą nepagrįstai grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Mi8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-72/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-72/2013">3K-3-72/2013</a>, pateiktu CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto normos išaiškinimu, nes skiriasi nagrinėjamos ir cituojamos bylos faktinės aplinkybės. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto normą. Hipotekos sutartis, kuria atsakovė įsigijo įkeistą turtą, kvalifikuotina kaip svetimo daikto hipoteka. Dėl to svetimo daikto hipoteka gali pasibaigti tik pačiam skolininkui arba įkeisto daikto savininkui įvykdžius už skolininką prievolę hipotekos kreditoriui. Nagrinėjamu atveju skolininko (UAB „Neto“) hipotekos sutartimi užtikrinta prievolė kreditoriui nebuvo įvykdyta nei skolininko, nei atsakovės. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad nagrinėjamu atveju nesąžiningi buvo būtent atsakovė ir UAB „Neto“, o ne kasatorius. Hipotekos sutartyje nustatyta, kad be raštiško banko sutikimo įkeistas turtas negali būti parduodamas, todėl UAB,,Neto“ ir atsakovė, sudarydami 2007 m. gegužės 31 d. susitarimą dėl įkeisto turto pardavimo be kasatoriaus sutikimo, elgėsi nesąžiningai. Be to, 2008 m. lapkričio mėnesį kreipdamiesi į banką leisti sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir žinodami, kad atsiskaitymai pagal šią sutartį nebus vykdomi, nes jau yra atsiskaityta, atsakovai elgėsi nesąžiningai. Kasatorius pažymi, kad atsakovė nuo 2007 m. gegužės 31 d. galėjo reikalauti, kad būtų panaikintas turto įkeitimas, tačiau 2008 m. lapkričio 28 d. sudarė vis dar įkeisto turto pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, kuria įsipareigojo atlikti visus mokėjimus ir kitus būtinus veiksmus, kad hipoteka jos įsigytam įkeistam turtui būtų baigta. Dėl to laikytina, kad tiek sudarydama 2007 m. gegužės 31 d. susitarimą ir 2008 m. lapkričio 28 d. pagrindinę įkeisto turto pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė patvirtino hipotekos sutarties teisėtumą ir galiojimą, taip prarasdama teisę šią sutartį vėliau ginčyti.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė K. B. prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus tiesėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovė nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismas pakeitė ieškinio dalyką. Teismas reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus tenkino iš dalies, t. y. teisę pripažino ne nuo 2006 m. gruodžio 22 d., o nuo 2007 m. gegužės 31 d. Toks reikalavimo patenkinimo būdas, kai teisė pripažįstama nuo vėlesnės datos nei prašoma, negali būti vertinamas kaip pareikštų reikalavimų peržengimas. Reikalavimo pripažinti nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus nuo tam tikros datos esmė yra galimybės nuo šio momento disponuoti tam tikromis teisėmis įgijimas. Jei ši pripažįstama nuo vėlesnės datos nei prašoma, teisę pripažinti reikalavęs asmuo įgyja galimybę jomis naudotis vėliau. Momentas, nuo kurio reikalaujama atitinkamą teisę pripažinti, yra tik šį reikalavimą konkretizuojanti aplinkybė, o objektyviai reikalavimu laikytinas pačios teisės pripažinimas. Taigi, nustatydamas teisę nuo vėlesnės datos teismas apeliacinio skundo ribų neperžengė. Atsakovė pažymi, kad priešieškinio reikalavimai byloje susiję – nepatenkinus pirmojo, nebuvo galimybės tenkinti ir antrojo dėl 2007 m. gegužės 8 d. hipotekos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, tačiau šie reikalavimai galėjo būti tenkinami atskirai, t. y. vienas jų. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad pasibaigė žemės sklypo ir gyvenamojo namo hipoteka ir yra pagrindas ją išregistruoti, peržengė tiek atsakovės apeliacinio skundo, tiek priešieškinio reikalavimus, tačiau tai pagrįsta viešojo intereso buvimu. Atsakovei už įsigytus nekilnojamuosius daiktus atsiskaičius dar 2006 m. gruodžio 22 d., yra savarankiškas pagrindas konstatuoti šio turto hipotekos pabaigą. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-261/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-261/2011">3K-3-261/2011</a>). Be to, toks teismo sprendimas užtikrino operatyvumo ir koncentruotumo principų įgyvendinimą, nes sutaupė bylos šalių bei teismo laiką ir bylinėjimosi kaštus. Atsakovės nuomone, apeliacinės instancijos teismo sprendimo panaikinimas vien dėl formalaus pareikštų reikalavimų ribų peržengimo neatitiktų protingumo,
sąžiningumo ir teisingumo principų reikalavimų bei reikštų dar vieno proceso dėl hipotekos pabaigos ir jos išregistravimo inicijavimą.
2. Atsakovė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribas peržengė tik tiek, kiek skundžiamame sprendime konstatavo kasatoriaus naudai įkeisto objekto hipotekos pasibaigimą. Atsakovė sutinka, kad formaliai CPK 320 straipsnio 2 dalis buvo pažeista, nes šalys nebuvo informuotos apie skundo ribų peržengimą. Tačiau, vertinant šio formalaus pažeidimo reikšmingumą ir įtaką skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, atsižvelgtina į tai, jog CPK 320 straipsnio 2 dalies pažeidimas nesukėlė neigiamų padarinių dalyvaujantiems byloje asmenims. Nagrinėjamoje byloje kasatoriui buvo žinomos visos aplinkybės ir argumentai, kuriais atsakovė grindė tiek pareikštus reikalavimus, tiek hipotekos pasibaigimą CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl kasatorius turėjo galimybę pateikti visus galimus atsikirtimus ir įrodymus, paneigiančius tiek atsakovės pareikštus reikalavimus ir jos poziciją dėl hipotekos pasibaigimo pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo teigti buvus lygiateisiškumo ir rungimosi principų pažeidimą. Kasatoriaus teisė į tinkamą procesą nebuvo pažeista, nes kasaciniame skunde jis iš esmės nenurodė priemonių ar veiksmų, kurių būtų ėmęsis, jei iš anksto būtų žinojęs apie galimą apeliacinio skundo ribų peržengimą. Be to, apeliacinis instancijos teismas už apeliacinio skundo išėjo remdamasis tomis faktinėmis aplinkybėmis, įrodymais ir argumentais, kuriais atsakovė rėmėsi byloje.
Atsakovė teigia, kad kasacinio skundo argumentai dėl viešojo intereso byloje nebuvimo yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Atsakovas BUAB,,NETO“ yra bylos šalis ir bylos baigtis turės įtakos kreditorių reikalavimų pasikeitimui. Dėl to pagrįstai šią aplinkybę teismas priskyrė prie viešojo intereso buvimo pagrindų. Nors atsakovė byloje turi asmeninį interesą, tačiau ji kvalifikuotina kaip vartotoja. Šis faktas leido apeliacinės instancijos teismui konstatuoti viešojo intereso egzistavimą.
Atsakovė mano, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas gindamas vieną viešąjį interesą, pažeidė kitus, nes kasacinis teismas sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisių gynimo ar naudojimosi viešųjų registrų duomenimis dar nė karto nevertino kaip viešojo intereso; finansų sistemos stabilumas ir patikimumas, jo užtikrinimas yra viešasis interesas, tačiau jis pernelyg abstraktus. Atsakovė daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo viešųjų interesų kolizijos, tiesiog apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą dėl viešojo intereso buvimo išeiti už apeliacinio skundo ribų, o pripažindamas žemės sklypo ir gyvenamojo namo hipotekos pabaigą, vadovavosi teismų praktika.
3. Atsakovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog, pakeitus preliminariosios sutarties objektą, kitos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos liko galioti. Dėl to negalima teigti, kad susiklostė nauji šalių teisiniai santykiai, o ankstesni pasibaigė. Taigi, kasaciniame skunde pateikiamas aplinkybių vertinimas iš esmės neteisingas ir nelogiškas. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad atsakovė nuosavybės teisę į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą įgijo CK 6.401 straipsnio 5 dalies pagrindu. Kainos sumokėjimą avansu šalys vertino kaip visišką atsakovės atsiskaitymą pagal sutartį, o ne kainos už vieną ar kitą objektą sumokėjimą. Kasatorius, suteikęs atsakovui UAB,,Neto“ paskolą ir jos grąžinimą užsitikrinęs objektu, kuris negalėjo būti įkeistas, išreiškė savo neatidumą ir nerūpestingumą. Kasatorius, priimdamas įkaitu tokius nekilnojamuosius daiktus, į kuriuos jų savininkas turėjo pagrindą reikalauti pripažinti nuosavybės teisę, negavęs būsimo savininko sutikimo, elgėsi nesąžiningai. Be to, atsakovė pažymi, kad hipotekos sandorio teisėtumas nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo pripažinti hipoteką pasibaigusia. Atsakovės nesąžiningumas nagrinėjamu atveju neįrodytas, taigi CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto norma taikyta teisingai.
4. Atsakovė iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad nesutampa nagrinėjamos bylos ir nutarties, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Mi8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-72/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-72/2013">3K-3-72/2013</a>) faktinės aplinkybės, tačiau mano, kad į šioje nutartyje suformuluotos taisyklės taikymą reikėtų žiūrėti plačiau. Taikant taisyklę dėl hipotekos pasibaigimo CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu svarbus ne hipotekos sutarties sudarymo ar atsiskaitymo momentas, bet faktas, t. y. pirkėjo prievolių įvykdymas.
5. Atsakovė nurodo, kad su ja nebuvo susitarimo dėl hipotekos sudarymo ar pakeitimo, hipotekos lakštas ir jo duomenys nekeisti, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jos sklypo ir namo hipoteka kvalifikuotina kaip svetimo turto hipoteka. Atsakovė pažymi ir tai, kad su kasatoriumi nebendravo ir neturėjo kontaktų, todėl abejoti jos sąžiningumu kasatorius neturi pagrindo. Šiuo atveju aktualus UAB,,Neto“, kuris buvo priėmęs pareigą pabaigti hipoteką, kai už jį bus atsiskaityta, tačiau to nepadarė, sąžiningumas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl apeliacinio skundo ribų
CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui; jame, be kita ko, privalo būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Šioje proceso normoje įgyvendinamas CPK 13 straipsnyje nustatytas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti.
Teismas, išnagrinėjęs bylą, turi priimti sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų (CPK 265 straipsnio 2 dalis); priimdamas sprendimą, jis įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, nustatytos ir kurios ne, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).Taigi tiek pagal šią, tiek pagal minėtą (CPK 135 straipsnis) proceso normą ieškovas privalo nurodyti ieškinio faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimą), tačiau jam nebūtina nurodyti ieškinio reikalavimo teisinį pagrindą, nes kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, kokias teisės normas, nagrinėjant ginčą pagal ieškovo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes, taikyti. Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir kokia apimtimi. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu). Teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais pareiškėjas nesirėmė teikdamas reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau nei ieškovas prašė. Pažeistų teisių gynimas mažesne nei pasirinktas ieškovo pažeistų teisių būdas apimtimi nereiškia reikalavimo ribų peržengimo.
Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios apeliacinį procesą reglamentuojančioms normoms (CPK 302 straipsnis) bei specialiosios apeliacinį procesą apibrėžiančios CPK normos, kuriomis, pavyzdžiui, ribojamas naujų įrodymų priėmimas (CPK 314 straipsnis), draudžiama apeliantui kelti naujus reikalavimus (CPK 312 straipsnis) arba teismui priimti dėl apelianto blogesnį sprendimą nei skundžiamas (CPK 313 straipsnis). Tai reiškia, kad apeliacinis teismas, nors nagrinėja bylą pagal proceso normų nustatytas taisykles, tačiau kaip ir pirmosios instancijos teismas yra saistomas pirmiau aptartų proceso normų, reglamentuojančių ieškinio pagrindą ir dalyką bei draudimą peržengti ieškinio ribas, taikant ieškovo pažeistų teisių gynyba didesne apimtimi, negu ji nustatyta ieškinyje. Be to, CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – jas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Byloje nustatyta, kad atsakovė K. B. byloje pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad ji 2006 m. gruodžio 22 d. įgijo nuosavybės teisę į 0,1050 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini) taip pat pripažinti niekine ir negaliojančia BUAB „Neto“ ir banko 2007 m. gegužės 8 d. sudarytą jos nupirkto turto hipotekos sutartį. Priešieškinio faktiniu pagrindu ji nurodė, kad 2006 m. gruodžio 11 d. sudarė su UAB,,Neto“ preliminariąją žemės sklypo ir jame esančio individualaus gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ji su sutuoktiniu sumokėjo UAB „Neto“ 739 181,44 Lt. 2007 m. gegužės 31 d. UAB „Neto“ ir atsakovė su sutuoktiniu pasirašė papildomą susitarimą, kuriuo žemės sklypą su namu (duomenys neskelbtini) pakeitė į kitą objektą – žemės sklypą su individualiu namu (duomenys neskelbtini), kuriuos nupirko 2008 m. lapkričio 28 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi. Sutarties sudarymo metu atsakovė sužinojo, kad perkamas turtas įkeistas bankui, tačiau šis davė sutikimą parduoti jį su sąlyga, kad ne mažiau kaip 626 424,95 Lt, gauti už parduotą turtą, bus pervesti į ieškovo sąskaitą paskolai grąžinti. Ieškovas, gavęs iš UAB „Neto“ nurodytą sumą, įsipareigojo atsisakyti hipotekos, tačiau UAB „Neto“ įsipareigojimo neįvykdė ir hipotekos atsakovei priklausančiam nekilnojamajam turtui neužbaigė. Atsakovės teigimu, nuosavybę ji įgijo sumokėjusi visą preliminariojoje sutartyje numatytą statybos kainą, todėl 2007 m. gegužės 8 d. hipotekos sutartis prieštarauja imperatyviajai normai (CK 6.401 straipsnio 6 dalis), kuria draudžiama be atsakovės, sumokėjusios visą žemės ir statomo gyvenamojo namo kainą ir įgijusios nuosavybę į šiuos objektus, sutikimo sudaryti hipotekos sutartį; UAB „Neto“ nebebuvo ginčo nekilnojamųjų objektų savininkė ir neturėjo teisės sudaryti hipotekos sutarties. Apeliacinės instancijos teismas tenkino atsakovės apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažino, kad atsakovė K. B. nuosavybės teisę į 0,1050 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), įgijo 2007 m. gegužės 31 d.; taip pat pripažino, kad žemės sklypo ir gyvenamojo namo hipoteka yra pasibaigusi ir tai sudaro pagrindą ją išregistruoti. Teismas nurodė, kad peržengia apeliacinio skundo ribas, nes byloje sprendžiamas šalių ginčas susijęs su vartotojų teisių apsauga.
Kasatorius nurodo, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų, be to, tai padarė pažeisdamas CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytą tvarką. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais, nes apeliacinis teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą, iš esmės priešieškinio ir apeliacinio skundo ribų neperžengė, todėl savo sprendime nesant tam teisinio pagrindo nurodė, kad peržengia apeliacinio skundo ribas.
Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad šis teismas, kaip ir pirmosios instancijos, tyrė byloje surinktus įrodymus ir nustatė aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas priešieškinio faktinis pagrindas, tačiau teisės taikymo aspektu nustatytas aplinkybes vertino kitaip – ginčo teisiniam santykiui taikė kitas teisės normas nei priešieškinyje nurodė atsakovė K. B. ir sprendime pirmosios instancijos teismas. Pirmiau minėta, kad teisės normų taikymas pareikšto reikalavimo faktiniam pagrindui yra teismo prerogatyva, todėl apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva ginčo teisiniam pagrindui taikydamas teisės normas, kurias reikėjo taikyti, proceso normų nepažeidė. Atsakovė K. B. prašė pripažinti jai nuosavybę į nupirktą turtą nuo 2006 m. gruodžio 22 d. ir 2007 m. gegužės 8 d. sudarytą hipotekos sutartį negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismas pripažino jai nuosavybės teisę į nupirktą turtą nuo 2007 m. gegužės 31 d. ir sprendė, kad nėra teisinio pagrindo sudarytą hipotekos sutartį pripažinti negaliojančia, bet yra teisinis pagrindas pripažinti ją pasibaigusia. Taigi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas tiek dėl nuosavybės teisių į nupirktą turtą įgijimo, tiek dėl hipotekos teisėtumo bei pasibaigimo, neišplėtė priešieškiniu prašyto pažeistų teisių gynimo apimties ir nepriteisė K. B. daugiau nei ji prašė. Dėl to nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė pareikšto priešieškinio ribas. Minėta, pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį apeliacinio proceso ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Iš byloje pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovė K. B. apeliacinio skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu nurodė tas pačias aplinkybes ir teisės normas, kuriomis grindė priešieškinio reikalavimus, tačiau papildomu teisiniu pagrindu dėl jos įgyto turto hipotekos nurodė CK 197 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jo taikymą byloje nagrinėtam teisiniam santykiui grindė kasacinio teismo formuojama praktika. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl hipotekos pasibaigimo atsakovės K. B. įgytam turtui, turėjo teisinį pagrindą taikyti šią teisės normą ir jos pagrindu pripažinti hipoteką baigta. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyti teisiniai pagrindai pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, peržengė apeliacinio skundo ribas.
Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apeliacinio skundo ribų neperžengė, viešojo intereso ir kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su apeliacinio proceso ribų peržengimu, nenagrinėja, nes jie neturi teisinės reikšmės bylos baigčiai.
Dėl nuosavybės teisių į nupirktą turtą pripažinimo ir hipotekos pasibaigimo
Kasaciniame skunde keliamas CK 6.401 straipsnio normų netinkamo aiškinimo ir taikymo klausimas. Kasatorius mano, kad nagrinėjamu atveju 2006 m. gruodžio 11 d. žemės ir būsto pirkimo–pardavimo sutartis neatitiko CK 6.401 straipsnio 5 dalies apibrėžties.
CK 6.401 straipsnyje reglamentuojama būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartis (preliminarioji nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartis), pagal kurią pardavėjas – juridinis asmuo įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje numatytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju – fiziniu asmeniu gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, o pirkėjas – pastatytą gyvenamąjį namą ar butą nupirkti už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą. Preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties išskirtinumas iš kitų preliminariųjų sutarčių yra tas, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį) bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Alsva“, bylos Nr. 3K-3-608/2008; 2011 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. BUAB,,Eudanas“ ir kt., Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-261/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-261/2011">3K-3-261/2011</a>; kt.).
Pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį pirkėjas visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą įgyja nuo preliminariojoje sutartyje nustatytos statybos kainos sumokėjimo. Nagrinėjamu atveju atsakovės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ir žemės sklypą paremtas CK 6.401 straipsnio 5 dalimi, nes atsakovė priešieškinyje nurodė, kad už įsigyjamą turtą (duomenys neskelbtini) atsiskaitė 2006 m. gruodžio mėn.; vėliau 2007 m. gegužės 31 d. ji sudarė papildomą susitarimą dėl preliminariosios sutarties objekto (duomenys neskelbtini) pakeitimo. Šiuo papildomu susitarimu šalys susitarė tik dėl objekto pakeitimo ir išsprendė apmokėjimo (jo įskaitymo) klausimą, visos kitos 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties sąlygos liko galioti. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad šalys naujo susitarimo iš esmės nesudarė, papildomu susitarimu pakeistas tik sutarties objektas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas 2007 m. gegužės 31 d. papildomą susitarimą kaip 2006 m. gruodžio 11 d. sutarties papildymą, o ne kaip naujos sutarties sudarymą, tinkamai taikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas. Pagal sutarties nuostatas visų įmokų sumokėjimas yra nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą su žemės sklypu atsiradimo pagrindas (CK 6.401 straipsnio 5 dalis). Šios faktinės aplinkybės nustatytos byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad atsakovės, kaip gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkėjos, visiškas atsiskaitymas pagal 2006 m. gruodžio 11 d. sutartį su UAB,,Neto“ lėmė CK 6.401 straipsnio 5 dalyje padarinių atsiradimą, t. y. pirkėjo nuosavybės teisių į namą bei žemės sklypą įgijimą. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.401 straipsnio 5 dalies taikymo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto normą, nes hipotekos sutartis, pagal kurią atsakovė įgijo įkeistą turtą, gali pasibaigti tik pačiam skolininkui ar įkeisto daikto savininkui įvykdžius už skolininką prievolę hipotekos kreditoriui, tačiau nagrinėjamu atveju prievolė nėra įvykdyta.
Pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą įkeisto daikto savininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu yra visiškai įvykdytas skolinis įsipareigojimas, kurio vykdymas užtikrintas hipoteka. CK 4.197 straipsnio 3 dalyje nustatytas kitas hipotekos pabaigos teisinis pagrindas – šalių susitarimas pabaigti hipoteką.
Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje 2006 m. gruodžio 11 d. sutartyje atsakovė įsipareigojo neprieštarauti, kad būtų įkeistas gyvenamasis namas ar žemė, o pardavėjas – panaikinti įkeitimą, kai pirkėjas visiškai atsiskaitys už turtą. Atsakovė ir jos sutuoktinis atsiskaitė už įsigyjamą turtą 2006 m. gruodžio 22 d., todėl jos sutikimas įkeisti turtą jau buvo pasibaigęs ir turtas be papildomo jos sutikimo negalėjo būti įkeisti. Taigi, sumokėjusi nekilnojamojo turto kainą, atsakovė įgijo teisę reikalauti, o pardavėjas UAB,,Neto“ – pareigą imtis veiksmų hipotekai pabaigti, tačiau jis tokių priemonių nesiėmė. 2007 m. gegužės 31 d. sudarytu papildomu susitarimu dėl sutarties objekto pakeitimo šalių aptarta, kad atsakovė yra atsiskaičiusi už įsigyjamą turtą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, buto pirkėjui atsiskaičius pagal būsimojo būsto pirkimo-pardavimo sutartį su pardavėju, pirkėjo nuosavybės teisės suvaržymas hipoteka pasibaigia CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Tai, kad pirkėja visiškai atsiskaitė ne su banku kaip hipotekos kreditoriumi, o su hipoteka įkeisto buto pardavėju, nekeičia fakto, kad, buto pirkėja savo įsipareigojimą įvykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. BUAB,Atolas“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Mi8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-72/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-72/2013">3K-3-72/2013</a>). Dėl to pagrįstai apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad 2007 m. gegužės 31 d. atsakovei sudarant papildomą susitarimą dėl preliminariosios sutarties objekto pakeitimo, ji jau buvo įgijusi nuosavybės teises į namą su sklypu (duomenys neskelbtini), todėl hipoteka CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu turėjo būti panaikinta.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo ir nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 109,46 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Nordea Bank AB Lietuvos skyriaus (j. a. k. 303252632) į valstybės biudžetą 109,46 Lt (vieną šimtą devynis litus 46 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Egidijus Laužikas
Vincas Verseckas
