Civilinė byla Nr. e3K-3-111-1075/2019
Teisminio proceso Nr. 2-32-3-01262-2017-1
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.6.1; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Donato Šerno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tetirvinai“ dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. M. ir uždaroji akcinė bendrovė „Soliris“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto, reglamentuojančio draudiko, sumokėjusio draudimo išmoką, teisę reikalauti sumokėtų dėl padarytos žalos sumų grąžinimo iš atsakingo už žalą padariusio asmens tuo atveju, kai žalą padaręs asmuo pasišalino iš įvykio vietos, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, taikymo ir aiškinimo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės UAB „Tetirvinai“ 11 760,91 Eur turtinės žalos atlyginimo regreso tvarka.
3. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. lapkričio 10 d. atsakovės darbuotojas trečiasis asmuo V. M., vairuodamas traktorių,,Fendt Favorit 926“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su tempiamu srutovežiu,,Houle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Pasvalio r. sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo automobilio,,Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas D. G.. Traktoriaus vairuotojas girdėjo transporto priemonių susidūrimo momentą, tačiau pasišalino iš eismo įvykio vietos. Ieškovė atsakovei, nukentėjusiesiems, „Sodrai“ ir Valstybinei ligonių kasai išmokėjo 11 760,91 Eur dydžio draudimo išmoką, todėl įgijo reikalavimo teisę į traktorininko darbdavę – atsakovę.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Panevėžio apylinkės teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 11 760,91 Eur draudimo išmoką.
5. Teismas nustatė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo UAB,,Soliris“ 2016 m. kovo 7 d. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – ir Draudimo sutartis), kuria nuo 2016 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. balandžio 2 d. buvo apdrausta traktoriaus,,Fendt Favorit 926“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. 2002 m. sausio 2 d. panaudos sutartimi (toliau – ir Sutartis) UAB,,Soliris“ šį traktorių perdavė nemokamai ir neterminuotai naudotis atsakovei. Sutarties 5 punkte nustatyta, kad, įvykus eismo įvykiui ir padarius žalą tretiesiems asmenims, jiems žalą atlygina UAB,,Tetirvinai“. Atsakovės darbuotojas V. M., darbo metu vairuodamas šį traktorių, 2016 m. lapkričio 10 d. Pasvalio r. sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo automobilio,,Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas D. G.. Pasvalio rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu V. M. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalyje nustatytą nusikaltimą. Eismo įvykio metu traktoriaus valdytoja buvo UAB,,Tetirvinai“. Ieškovė UAB,,Tetirvinai“, Valstybinei ligonių kasai, „Sodrai“, nukentėjusiems A. G., J. G., S. G. išmokėjo 11 760,91 Eur turtinės žalos atlyginimą.
6. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-1001-2017 nustatyta, kad V. M., vairuodamas traktorių,,Fend Favorit T 926“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir tempdamas srutovežį „Houle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 15 punktų reikalavimus: traktoriumi tempė techniškai netvarkingą srutovežį, neįsitikino, kad jo kairysis srutų išleidimo vamzdis yra užfiksuotas, taip užtverdamas priešpriešinę eismo juostą ir sudarydamas kliūtį šia eismo juosta važiuojančioms transporto priemonėms, todėl srutų išleidimo vamzdis kliudė priešpriešine eismo juosta važiuojančio automobilio,,Mercedes Benz“, vairuojamo D. G., stogą, jį nuplėšė ir nevaldomas automobilis nuvažiavo nuo kelio į kairę pusę. Dėl šių priežasčių įvyko eismo įvykis, jo metu D. G. dėl patirtos galvos traumos mirė. V. M. neatsargi kaltė pasireiškė tuo, kad jis nenumatė, jog kairysis vamzdis nesusilenks ir sudarys kliūtį priešpriešiais važiuojantiems automobiliams, nepatikrino vamzdžio, nors turėjo ir galėjo tai padaryti. Taigi, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. M. nesuprato, kad tempė srutovežį su išskleistu vamzdžiu, todėl sukėlė eismo įvykį. Baudžiamajame procese nebuvo tirta ir nustatyta, kaip V. M. išvyko iš eismo įvykio vietos, todėl jo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos klausimui išspręsti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu nustatytos aplinkybės šiuo atveju neturi prejudicinės galios. V. M. nebuvo traukiamas ir administracinėn atsakomybėn už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 straipsnio 1 dalyje nustatytą pažeidimą – pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, kuris gali būti padaromas tik tyčia, tai reiškia, kad policijos pareigūnai V. M. veiksmų nevertino kaip tyčinių.
7. Teismas vertino V. M. parodymus baudžiamojoje byloje, kurioje jis nurodė, kad, įvykio metu prasilenkdamas su automobiliu, išgirdo kažkokį nežymų trekštelėjimą, nesuprato, kas tai buvo, per šoninį galinio vaizdo veidrodėlį pasižiūrėjo atgal, tačiau buvo tamsu, jis pamatė tik nuvažiuojančio automobilio galines šviesas, pamanė, kad nieko neįvyko. Baudžiamosios bylos teismo posėdyje V. M. parodė, kad transporto priemonių susidūrimo nejautė, bet kai po eismo įvykio jam pasakė, kad jis kliudė kitą automobilį, prisiminė, kad važiuojant buvo kažkoks trekštelėjimas. Jis neišlipo pažiūrėti, kas įvyko. Todėl teismas padarė išvadą, kad eismo įvykio metu V. M. pajuto momentą, kurį pats įvardijo kaip trekštelėjimą, kai jo vairuojamu traktoriumi tempto srutovežio vamzdis kliudė nukentėjusiojo automobilį.
8. Teismas nustatė, kad traktoriaus, kurį vairavo V. M., kabinoje yra tam tikras triukšmo lygis, tačiau, kad ir koks buvo šis triukšmas, vairuotojas girdėjo išorėje įvykusio susidūrimo garsą. Tai, kad transporto priemonių susidūrimą jautė ir girdėjo ne tik traktorių vairavęs V. M., bet ir kiti įvykio dalyviai, patvirtina kartu su D. G. važiavusio sūnaus J. G. parodymai. Šis asmuo teigė, kad, tėvo vairuojamam automobiliui prasilenkus su traktoriumi, jis išgirdo smūgio į jų automobilį garsą ir suprato, kad smūgis galėjo būti į priekinį automobilio stiklą. Įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės, o dideli žuvusio asmens automobilio apgadinimai, toli išbarstytos srutovežio detalės leidžia spręsti, kad transporto priemonių susidūrimas buvo stiprus, todėl įvykio dalyviai girdėjo metalinių dalių kontakto ir dūžtančio stiklo garsus.
9. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytus faktus, sprendė, kad V. M. atsiliepime nurodytos aplinkybės, t. y. tamsus įvykio paros metas, automobilio kliudymas ne pačiu traktoriumi, o srutovežio vamzdžiu, transporto priemonių masių skirtumas, nebuvo kliūtis jam suprasti tai, kas įvyko kelyje. V. M. eismo įvykio metu suvokė susidariusią situaciją – tai, kad jo vairuojama transporto priemonė kliudė kitą transporto priemonę, tačiau jis apsiribojo tik pažvelgdamas į galinį veidrodėlį ir nesustojo, kad įsitikintų, ar susidūrimo metu nesužaloti kitoje transporto priemonėje esantys žmonės, ir išvažiavo iš eismo įvykio vietos, apie įvykį nepranešęs policijai.
10. V. M. nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek nagrinėjamu atveju buvo būtina. Jis, neiškviesdamas policijos, pažeidė KET 219.4 punkto reikalavimus, todėl jo neatsargus pasišalinimas iš eismo įvykio vietos atsakingam už žalos padarymą asmeniui sukelia atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą. V. M. eismo įvykio metu dirbo UAB,,Tetirvinai“ traktorininku ir atliko darbines funkcijas. Darbdavys privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.264 straipsnio 1 dalis).
11. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės ir trečiojo asmens V. M. apeliacinius skundus, 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškovės ieškinį.
12. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, todėl netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudiko teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos išmoką grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, todėl byla buvo išspręsta neteisingai, o teismo sprendimo negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
13. Kolegija sutiko su atsakovės ir trečiojo asmens V. M. apeliacinių skundų teiginiais, kad byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, jog V. M. pajuto ar turėjo pajusti, kad prasilenkdamas su automobiliu šį užkliudė ir padarė žalą kitai transporto priemonei. Tai, kad V. M. suprato, jog sukėlė eismo įvykį, šiuo atveju turi įrodyti ieškovė. Nei V. M. vairuojamas traktorius, nei šio tempiamas srutovežis eismo įvykio metu neturėjo tiesioginio kontakto su nukentėjusio D. G. vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz“ – šį kliudė srutovežio gale esantis ne iki galo užsilenkęs srutų išlaistymo vamzdis (storis 15 cm, ilgis apie 6 m) ir srutų paskirstymo antgalis. 2016 m. lapkričio 20 d. srutovežio apžiūros protokole užfiksuota, kad srutovežio statinės ilgis – 12 m, bendras jo ilgis kartu su traktoriumi – 16,30 m, srutovežio korpuso plotis su ratais – 3 m. 2016 m. lapkričio 16 d. daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad metalinis skirstytuvas, kuris eismo įvykio metu kliudė automobilį „Mercedes Benz“, yra 30 x 40 cm dydžio. Iš šių duomenų, daiktų apžiūros protokolų priedų – fotolentelių matyti, kad detalė, kuri eismo įvykio metu buvo nulaužta ir ja kliudytas automobilis, lyginant ją su bendra traktoriaus ir srutovežio sąstato mase ir gabaritais, yra labai nedidelė, nuo vairuotojo kabinos nutolusi toliau nei per visą srutovežio statinės ilgį, t. y. daugiau nei 12 m. Įvertinusi šiuos duomenis, eismo įvykio mechanizmą ir srutovežio apgadinimų mastą bei pobūdį, kolegija tikėtina laikė tai, kad vairuotojas galėjo nepajusti, jog kliudė kitą, priešinga kryptimi važiuojantį automobilį. Iš eismo įvykio apžiūros protokolų, transporto priemonių apžiūros protokolų matyti, kad V. M. vairuotas traktorius nebuvo apgadintas visai, o srutovežiui buvo deformuotas srutų išlaistymo vamzdis ir nėra srutų išlaistymo antgalio. Todėl kolegija padarė išvadą, kad priekaba, kurią vilko traktorius, buvo apgadinta nežymiai. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija laikė nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad traktoriaus vairuotojas girdėjo ar turėjo girdėti metalinių dalių kontakto, dūžtančio stiklo garsus.
14. Tai, kad traktoriaus vairuotojas šiuo atveju nepajuto susidūrimo su kita transporto priemone, patvirtina baudžiamojoje byloje esantys jo nuoseklūs ir logiški paaiškinimai bei elgesys po eismo įvykio. Kolega nurodė, kad traktoriaus vairuotojo V. M. nesustojimo po eismo įvykio negalima vertinti kaip pasišalinimo pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą net ir dėl neatsargumo. Byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, kad eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių kontaktas buvo pakankamai stiprus, jog traktoriaus vairuotojas privalėjo jį pajusti arba išgirsti (CPK 185 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Minėtoje įstatymo straipsnio dalyje nepasisakoma dėl atsakingo už žalos padarymą asmens kaltės dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formų, taigi tokio asmens veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra būtina konstatuoti tyčinio vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNjUwLTY4Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-650-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-650-686/2015">e3K-3-650-686/2015</a>). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad vairuotojas galėjo nepajausti susidūrimo su priešinga eismo juosta važiavusia transporto priemone. Šiuo atveju svarbu tai, kad srutovežis, kurio metalinis skirstytuvas eismo įvykio metu kliudė priešpriešine eismo juosta važiuojantį automobilį, buvo techniškai netvarkingas, todėl rūpestingas ir atidus žmogus turėjo ir galėjo suvokti, kad tai gali sukelti eismo įvykį. V. M. turėjo būti taikomi aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai. Aiškinant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio matas turi būti taikomas plačiai. Byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, kad V. M. pajuto susidūrimą: jis išgirdo trekštelėjimą, kuris, jeigu būtų buvęs įprastas garsas važiuojant traktoriumi, nebūtų atkreipęs šio asmens dėmesio, pažiūrėjo per galinio vaizdo veidrodėlį ir pamatė mažiau nuvažiuojančių transporto priemonių, nei judėjo link jo. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad net jei V. M. nesuvokė, jog įvyko eismo įvykis, jis turėjo ir galėjo tai suvokti.
15.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teismas sprendė techninius klausimus – vertino traktoriaus ir srutovežio sąstato technines ypatybes, tačiau tokie vertinimai nebuvo pagrįsti jokiais objektyviais byloje surinktais įrodymais. Kolegija teismo sprendimą, kuriuo pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, grindė tik subjektyviomis išvadomis, kurios neturėjo jokio objektyvaus pagrindo, nes byloje nebuvo atliekami jokie papildomi veiksmai minėtoms aplinkybėms aiškintis. Teismas rėmėsi liudytojų, kurie buvo apklausti tik baudžiamajame procese, parodymais, nors CPK nuostatos to neleidžia. Apeliacinės instancijos teismas išvadas apie tai, kad V. M. nesuvokė eismo įvykio fakto, padarė tik iš apeliacinių skundų argumentų ir savo vertinimų, o ne iš byloje surinktų įrodymų visumos.
16. Atsakovė UAB „Tetirvinai“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ iš esmės nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą, kad V. M. iš eismo įvykio vietos pasišalino. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo praktika yra nuosekli ir aiški.
16.2. V. M. objektyviai nesuvokė ir neturėjo suvokti, kad jis pateko į eismo įvykį – šią aplinkybę nustatė Panevėžio apygardos teismas. Eismo įvykis įvyko būtent dėl vamzdžio nesusilenkimo ir V. M. buvo įsitikinęs, kad transporto priemonės tarpusavyje nekontaktavo. Panevėžio apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad V. M. vairavo didelę transporto priemonę su gerai izoliuota kabina, dėl vairuojamos priemonės masės jis objektyviai negalėjo pajusti, kad tapo eismo įvykio dalyviu.
16.3. Ieškovės nurodytose civilinėse bylose Nr. 3K-3-108/2014 ir Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNjUwLTY4Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-650-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-650-686/2015">e3K-3-650-686/2015</a> nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šioje civilinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. V. M. negalėjo suvokti, kad kliudė kitą transporto priemonę, dėl objektyvių aplinkybių: eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, transporto priemonių susidūrimas nebuvo tiesioginis (jo vairuojamas traktorius nebuvo apgadintas, o eismo įvykį sukėlė traktoriaus tempiamas srutovežis), transporto priemonių masė skyrėsi 16 kartų, traktoriaus kabina gerai izoliuota, traktorius nepakeitė važiavimo krypties po eismo įvykio. Policijos pažymoje konstatuota, kad V. M., nepajutęs smūgio, iš įvykio vietos nuvažiavo, o ne iš jos pasišalino.
16.4. Nors ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, tačiau skunde nėra jokių išsamių teisinių argumentų, kurie pagrįstų šiuos teiginius (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
17. Trečiasis asmuo UAB „Soliris“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Pasišalinimo iš įvykio vietos aplinkybė yra fakto klausimas, nepriklausantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetencijai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nenurodė nė vienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, nuo kurios neva nukrypo apeliacinės instancijos teismas.
17.2. Pagal teismų praktiką bylose taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą būtina nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis (Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-22-856/2011; kt.). Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad būtent ieškovas, reikšdamas reikalavimą grąžinti jo išmokėtą draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, privalo įrodyti dviejų aplinkybių sutaptį: atsakovas yra atsakingas už žalos padarymą ir faktą, kad transporto priemonę vairavęs asmuo pasišalino iš eismo įvykio vietos (Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-114-254/2016; kt.).
17.3. Ieškovė prašo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą taikyti plačiai, tačiau kasaciniame skunde nėra jokių išsamių teisinių argumentų, kurie galėtų pagrįsti tokį aiškinimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę išimtys turi būti aiškinamos siaurai, o TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir yra nustatytas baigtinis sąrašas išimčių, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo.
17.4. Kasacinio teismo praktika dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo yra nuosekli. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vairuotojas dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra kaltas tik tuo atveju, jeigu suvokė (o ne turėjo ir galėjo suvokti) susidariusią situaciją. Byloje iš viso nebuvo nustatyta, dėl kokių priežasčių neišsiskleidė kairysis srutų išleidimo vamzdis (jokia ekspertizė dėl to atlikta nebuvo).
17.5. Policijos pažymose, kuriomis grindžiamas ieškinys, konstatuota priešingai, t. y. kad V. M., nepajutęs smūgio, iš įvykio vietos nuvažiavo, o ne iš jos pasišalino. Pasišalinimo iš įvykio vietos aplinkybės nepatvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, pvz., liudytojo Ž. L., kuris pirmasis pranešė V. M. apie jo galimai kliudytą automobilį ir kuris su juo nuvyko į įvykio vietą, parodymai. Pasišalinimo iš įvykio vietos aplinkybės nepatvirtina ir paties V. M. iš karto po įvykio duoti parodymai.
18. Trečiasis asmuo V. M. atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Ieškovė, aiškindama atidaus ir rūpestingo asmens standartą, iš esmės vertina byloje esančius įrodymus ir jų kontekste kritiškai vertina skundžiamame sprendime padarytas teismo išvadas. Kasaciniame procese byloje surinkti įrodymai nevertinami, o sprendžiama, ar buvo pažeistos materialiosios ar proceso teisės normos ir ar buvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos. Ieškovė skunde vertina ne tik civilinėje byloje esančius duomenis, bet ir baudžiamojoje byloje teismo vertintas eismo įvykio aplinkybes, o tai nėra kasacinio skundo dalykas.
18.2. Kasaciniame skunde minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-650-686/2015 šiuo atveju netinka, todėl negali būti esamu atveju taikoma ir aiškinama taip, kaip nurodoma kasaciniame skunde. Minimoje kasacinio teismo nutartyje buvo nagrinėtos visiškai kitokios eismo įvykio ir pasišalinimo iš eismo įvykio vietos aplinkybės.
18.3. Baudžiamojoje ir civilinėje bylose buvo nustatyta, kad eismo įvykis įvyko dėl sugedusio srutovežio skirstytuvo, kuris važiuojant dėl krumpliaračio gedimo atsilenkė ir kliudė kitą priešinga kryptimi važiuojančią transporto priemonę, tačiau nebuvo nustatyta, kada tiksliai sugedo srutovežio išlaistymo mechanizmas. Bylose esančių įrodymų visetas suteikia pagrindą daryti išvadą, kad šis mechanizmas sugedo eksploatavimo metu, t. y. netrukus iki eismo įvykio, todėl ieškovės teiginys, kad trečiasis asmuo V. M. žinojo ir suvokė, jog eismo įvykio metu tempė techniškai netvarkingą srutovežį, yra nepagrįstas.
18.4. Teismai baudžiamosios bylos duomenis (liudytojų parodymus) įvertino ir šį vertinimą atliko pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais (CPK 185 straipsnis). Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo ieškovė, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Ieškovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia apeliacinės instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo ir aiškinimo
19. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00My03MDYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-43-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-43-706/2016">3K-7-43-706/2016</a> 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis, įtvirtinta įstatyme (CK 6.254 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 1 straipsnis).
20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės draudimo tikslas suponuoja, jog draudikas, kuris sumokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, neturi teisės reikalauti regreso būdu iš draudėjo ar apdraustojo draudiko nukentėjusiam asmeniui sumokėtos sumos. Tokia draudiko teisė galėtų atsirasti tik išimtiniais atvejais, pvz., kai įstatymas nukentėjusio asmens apsaugos tikslais įpareigoja draudiką mokėti draudimo išmoką, nepaisant to, kad būtų pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką (CK 6.1014 straipsnio 3, 4 dalys, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-1075/2018 37 punktą). Tokios nuostatos laikomasi ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atžvilgiu.
21. Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNjUwLTY4Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-650-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-650-686/2015">e3K-3-650-686/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
22. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNjUwLTY4Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-650-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-650-686/2015">e3K-3-650-686/2015</a>).
23. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad, siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovė, t. y. draudikė, išmokėjusi nukentėjusiajam draudimo išmoką.
24. Nagrinėjamoje byloje turi būti teisiškai kvalifikuota, ar, esant tokioms aplinkybėms, kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, transporto priemonės vairuotojas (trečiasis asmuo V. M.) galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis.
25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad transporto priemonės vairuotojas (trečiasis asmuo V. M.) turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, o apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, taikydami TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, taikė protingo (rūpestingo ir atidaus) žmogaus standartą, tačiau skirtingai vertino byloje nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo atliktas aplinkybių vertinimas iš esmės rėmėsi tuo, kad transporto priemonės vairuotojas turi būti maksimaliai apdairus ir atidus ir, esant bent menkiausiam įtarimui dėl kontakto, privalo sustoti ir atidžiai patikrinti, ar nieko neatsitiko. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, taip nepasielgusio V. M. elgesys neatitinka protingo (rūpestingo ir atidaus) žmogaus standarto ir yra vertintinas kaip neatsargus elgesys. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas vertino, kad, esant nustatytoms byloms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, jog V. M. elgesys neatitiko protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus standarto.
26. Ieškovė kasaciniu skundu nurodo, kad taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą turi būti taikomas aukštesnis atidumo ir rūpestingumo standartas, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio matas turi būti taikomas plačiai. Ieškovės vertinimu, taikant aukštesnį ir platų atidumo ir rūpestingumo standartą, byloje nėra pagrindo laikyti, kad vairuotojo V. M. elgesys atitinka tokį standartą jau vien dėl to, kad metalinis skirstytuvas, kuris kliudė priešpriešine eismo juosta važiuojantį automobilį, buvo techniškai netvarkingas ir rūpestingas bei atidus asmuo turėjo suvokti, kad toks techniškai netvarkingas srutovežis gali sukelti eismo įvykį. Be to, ieškovės nuomone, taikant tokį standartą pakanka, kad V. M. išgirdo trekštelėjimą, kuris, jeigu būtų buvęs įprastas garsas važiuojant traktoriumi, nebūtų atkreipęs šio asmens dėmesio.
27. Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais transporto priemonės vairuotojo elgesys turi būti vertinamas pagal aukštesnį atidumo ir rūpestingumo standartą ir jam taikomas maksimaliai apdairaus ir atidaus asmens standartas. Maksimaliai apdairaus ir atidaus transporto priemonės vairuotojo standarto taikymas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais reikštų, kad visais atvejais, kai transporto priemonės vairuotojas, išgirdęs bent menkiausią garsą, nesustoja ir nepatikrina, ar kas nors neatsitiko, yra pagrindas spręsti, kad vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos. Teisėjų kolegijos vertinimu, maksimaliai apdairaus asmens standarto taikymas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais neatitiktų šios teisės normos išimtinio pobūdžio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato ne transporto priemonės vairuotojo atsakomybės sąlygas, bet civilinės atsakomybės draudimo apimtis. Savo esme ši teisės norma nustato nedraudžiamuosius įvykius. Nedraudžiamieji įvykiai yra reikšmingos draudimo sutarties sąlygos, todėl jų aiškinimas negali paneigti paties civilinės atsakomybės draudimo esmės ir tikslo ar taip jį riboti, kad pats civilinės atsakomybės draudimas taptų daugeliu atvejų beprasmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamai apdairaus ir rūpestingo, protingo žmogaus standartas yra pakankamas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais ir atitinka šios normos tikslą bei civilinės atsakomybės draudimo esmę.
28. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės teiginys, kad byloje nėra pagrindo laikyti, jog vairuotojo V. M. elgesys atitinka protingo žmogaus standartą jau vien dėl to, kad metalinis skirstytuvas, kuris kliudė priešpriešine eismo juosta važiuojantį automobilį, buvo techniškai netvarkingas ir rūpestingas bei atidus asmuo turėjo suvokti, kad toks techniškai netvarkingas srutovežis gali sukelti eismo įvykį, yra nepagrįstas. Pirma, kaip teisingai nurodo trečiasis asmuo UAB „Soliris“, nagrinėjamoje byloje ieškovė apskritai neįrodinėjo aplinkybės, kad traktorius buvo techniškai netvarkingas, šios aplinkybės nenustatė ir teismai. Antra, ši aplinkybė yra pernelyg nutolusi, kad ją būtų galima laikyti lemiančia asmens galėjimą ar turėjimą suvokti eismo įvykio buvimą TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais.
29. Nagrinėjamoje byloje nustatyti teisiškai reikšmingi faktai: trečiojo asmens V. M. vairuojamas traktorius ir šio tempiamas srutovežis eismo įvykio metu neturėjo tiesioginio kontakto su nukentėjusio D. G. vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz“, pastarąjį automobilį kliudė srutovežio gale esantis nevisiškai užsilenkęs srutų išlaistymo vamzdis ir srutų paskirstymo antgalis; eismo įvykio metu V. M. vairuojamas traktorius tiesiogiai visai nebuvo apgadintas, tik buvo deformuotas srutovežio srutų išlaistymo vamzdis ir išlankstymo mechanizmas; aplinkybė, kad paprastai važiuojantis traktorius pats sukelia didesnį triukšmą nei lengvasis automobilis, aplinkybė, kad eismo įvykio metu buvo tamsu. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, yra lemiančios sprendžiant, ar trečiojo asmens V. M. elgesys atitiko protingo žmogaus standartą byloje nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo aplinkybių įvertinimu, kad byloje nėra pagrindo traktoriaus vairuotojo V. M. elgesį vertinti kaip neatitinkantį protingo žmogaus standarto. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad šiomis aplinkybėmis traktoriaus vairuotojo V. M. išgirstas garsas turėjo būti išskirtinis, kad būtų lemiantis traktoriaus vairuotojo V. M. elgesį aiškinti kaip neatitinkantį protingo žmogaus standarto. Byloje nėra tokių įrodymų, kurie pagrįstų išskirtinio garso buvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai traktoriaus vairuotojo V. M. suvokimo dėl atsiradusio garso nevertino per nukentėjusio J. G. suvokimą, nes per eismo įvykį jų padėtis buvo skirtinga.
Dėl įrodymų vertinimo
30. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas apie tai, jog traktoriaus vairuotojas V. M. nesuvokė eismo įvykio fakto, padarė iš apeliacinio skundo argumentų, tačiau ne iš įrodymų visumos.
31. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDItNjg0LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-42-684/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-42-684/2019">e3K-3-42-684/2019</a> 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
32. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-150/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-150/2007">3K-3-150/2007</a>; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-18/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-18/2008">3K-3-18/2008</a>).
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys akivaizdžiai rodo, kad teismas tyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus ir iš jų visumos padarė išvadą dėl traktoriaus vairuotojo V. M. suvokimo apie įvykusį eismo įvykį. Tokia išvada yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Ieškovė kasaciniu skundu nenurodė, kokia surinktų įrodymų visuma įrodo buvus kitaip. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino tuos pačius įrodymus, kuriuos tyrė ir pirmosios instancijos teismas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokią išvadą nei pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos procesinės įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklės.
34. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai) ar nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais.
35. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas tinkamai taikant ir aiškinant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Dėl to apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, o kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovės kasacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
37. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimus į kasacinį skundą pateikusiems byloje dalyvaujantiems asmenims.
38. Trečiasis asmuo V. M. pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą ir dokumentus, įrodančius jo patirtas 1400 Eur bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, šių atlyginimas priteistinas jam iš ieškovės.
39. Trečiasis asmuo UAB „Soliris“ pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą ir dokumentus, įrodančius jo patirtas 608,23 Eur bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, šių atlyginimas priteistinas jam iš ieškovės.
40. Atsakovė UAB „Tetirvinai“ pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą ir dokumentus, įrodančius jos patirtas 400 Eur bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, šių atlyginimas priteistinas jai iš ieškovės.
41. Kasacinis teismas patyrė 19,01 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus ieškovės kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas į valstybės biudžetą priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) trečiajam asmeniui V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1400 (vieną tūkstantį keturis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) trečiajam asmeniui UAB „Soliris“ (j. a. k. 134174610) 608,23 Eur (šešis šimtus aštuonis Eur 23 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) atsakovei UAB „Tetirvinai“ (j. a. k. 169154521) 400 (keturis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 19,01 Eur (devyniolika Eur 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Šios valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Donatas Šernas
Algirdas Taminskas
