Dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės taikymą ir neturtinės žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-20-403/2019 Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01806-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.4.2; 3.2.4.11(S)

(N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų (duomenys neskelbtini) (toliau ieškovas A ir ieškovas B) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A ir B ieškinį atsakovams (duomenys neskelbtini) (toliau – Centras) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – atsakovas C) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės taikymą ir neturtinės žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai A ir B kreipėsi į teismą, prašydami priteisti ieškovui A iš Centro 15 000 Eur neturtinės žalos ir iš atsakovo C bei subsidiariai iš Centro – 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; priteisti Ieškovui B iš Centro 15 000 Eur neturtinės žalos ir iš atsakovo C bei subsidiariai iš Centro – 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

3–5.(duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P- 146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. (duomenys neskelbtini) teismas sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo C ieškovui A 4000 Eur neturtinės žalos, ieškovui B – 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmetė.

7–9. (duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P- 146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą.

10. (duomenys neskelbtini) teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų A ir B bei atsakovo C apeliacinius skundus, nutartimi (duomenys neskelbtini) teismo sprendimą paliko nepakeistą.

11–15. (duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P- 146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16-17. (duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P- 146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Centro civilinės atsakomybės sąlygų

18. Pagal CK 6.246 straipsnį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

19. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDctNjExLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-507-611/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-507-611/2016">3K-3-507-611/2016</a> 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

20. Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-239/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-239/2009">3K-3-239/2009</a>). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtOTktNzAxLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-99-701/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-99-701/2017">e3K-3-99-701/2017</a>, 29 punktas). Taigi teisę į žalos atlyginimą nukentėjęs asmuo įgyja tik tuo atveju, kai žalą patiria dėl neteisėtos kito asmens veikos (veikimo ar neveikimo).

21. Ieškovai kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai pagal byloje pateiktus įrodymus nenustatė Centro neteisėtų veiksmų, t. y. pareigos užtikrinti nepilnamečiams asmenims saugią aplinką ir auklėti bei prižiūrėti atsakovą C taip, kad šis nedarytų nusikalstamų veikų, pažeidimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Centro atsakomybės sąlygų buvimą, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jokių Centro, kaip nepilnamečių asmenų priežiūrą atlikusio subjekto, kaltų veiksmų nenustatyta; nėra paskirtų jokių drausminių ar kitokių nuobaudų Centrui ir jo darbuotojams, kurios parodytų Centro neteisėtus veiksmus.

23. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Centras dėjo pakankamas pastangas atsakovui C prižiūrėti ir auklėti (duomenys neskelbtini). Dėl to darė išvadą, kad Centras tinkamai vykdė savo pareigas ir ieškovai neįrodė nei jo kaltės, nei neteisėtų veiksmų, todėl atsakomybė negalėjo būti taikyta. Kolegija nutartyje pažymėjo, kad atsakovas C negalėjo būti izoliuotas nuo kitų auklėtinių, nes centre auklėtiniai gyvena bendrai, grupėmis dalyvauja užsiėmimuose, jie nėra ir negali būti visiškai atskirti vienas nuo kito, nes tai yra jų auklėjimo (socializacijos) dalis. O aplinkybė, kad atsakovas C nusikaltimą padarė centro patalpose, neįrodo centro kaltės, nes tose patalpose, kur buvo atliekami nusikalstami veiksmai (duomenys neskelbtini), stebėti vaizdo kameromis draudžia Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, o (duomenys neskelbtini) klasėje tuo metu auklėtojo nebuvo, baudžiamosios bylos liudytojas (vienas iš vaikų) saugojo duris, kad niekas neįeitų ir kad jis galėtų įspėti apie ateinantį auklėtoją. Kolegija sutiko su Centro argumentu, kad fiziškai neįmanoma užtikrinti, kad vienas suaugęs asmuo būtinai būtų su kiekvienu auklėtiniu, jį matytų ir prižiūrėtų.

24. (duomenys neskelbtini).

25. Minėtais nusikalstamais veiksmais buvo pažeistos teisės ginamos esminės vertybės – pirmiausiai nukentėjusiųjų seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas, o kartu ir jų fizinis bei psichinis neliečiamumas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – aukščiausios teisinės galios akte – skelbiama, kad žmogaus asmuo yra neliečiamas, žmogaus orumą gina įstatymas, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis (Konstitucijos 21 straipsnis); žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 straipsnis). Žmogaus teisių pažeidimas ir su tuo susiję valstybės (jos institucijų, įstaigų, pareigūnų, tarnautojų) veiksmai turi būti vertinami ne tik pagal nacionalinės teisės, bet ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimus (tiek, kiek atitinkama teisė yra garantuojama pagal Konvencijos nuostatas).

26. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką seksualinė prievarta gali pažeisti žmogaus teises, įtvirtintas Konvencijos 3 straipsnyje (kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimas), 8 straipsnyje (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) (pvz., EŽTT 2019 m. sausio 17 d. sprendimas byloje X ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 22457/16; 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimas byloje A.?. prieš Turkiją, peticijos Nr. 58271/10). Kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo (sunkumo) lygį. Šio minimumo vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio pobūdis ir kontekstas, trukmė, fizinis ir psichinis poveikis ir kai kuriais atvejais aukos lytis, amžius, sveikatos būklė (pvz., 2013 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Valiulienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 33234/07, par. 65). Pavyzdžiui, elgesys traktuojamas kaip nežmoniškas, nes, be kita ko, jis buvo iš anksto suplanuotas, taikytas ištisas valandas ir sukėlė kūno sužalojimą arba dideles fizines ir psichines kančias. Elgesys traktuojamas kaip žeminantis, kai sukėlė aukai baimę, sielvartą, nevisavertiškumo jausmą, galėjo pažeminti ir sumenkinti auką ir galbūt palaužti jos fizinį ar psichinį pasipriešinimą (Valiulienė, par. 66). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų (duomenys neskelbtini) patirta prievarta patenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį. Kadangi privataus gyvenimo, ginamo pagal Konvencijos 8 straipsnį, sąvoka apima asmens fizinį ir psichinį neliečiamumą, minėta prievarta, ieškovų patirta ugdymo įstaigoje, kurioje jie ne tik mokėsi, bet ir gyveno, patenka ir į šios nuostatos taikymo sritį.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT praktikoje nuosekliai pabrėžiama, jog Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta viena esminių (fundamentalių) demokratinės visuomenės vertybių. Jame visiškai uždraudžiamas kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys (pvz., 2014 m. sausio 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje O‘Keeffe prieš Airiją, peticijos Nr. 35810/09, par. 144). Pozityviosios valstybės pareigos pagal šią nuostatą iš esmės reikalauja imtis reikiamų veiksmingų priemonių nuo joje draudžiamo žiauraus elgesio jos jurisdikcijoje esančių asmenų fiziniam ir psichiniam neliečiamumui apsaugoti, taip pat ir tuo atveju, kai žiauriai elgiasi privatūs asmenys. Konkreti šios pozityviosios pareigos apsaugoti apimtis priklauso nuo kiekvienos bylos aplinkybių; ji (pareiga) turi būti interpretuojama nesukeliant nepakeliamos ar neproporcingos naštos valstybės institucijoms, turint omenyje tvarkos palaikymo šiuolaikinėje visuomenėje sunkumus ir žmogaus elgesio nenumatomumą bei operatyvinius pasirinkimus, kurie turi būti daromi prioritetų ir resursų atžvilgiu. Taigi ne kiekvienas žiauraus elgesio pavojus sukelia Konvencijos reikalavimą valstybės institucijoms imtis priemonių užkirsti jam kelią. Tačiau reikalaujamos priemonės turėtų bent jau užtikrinti veiksmingą apsaugą vaikams ir kitiems pažeidžiamiems asmenims bei apimti pagrįstas priemones užkirsti kelią žiauriam elgesiui, apie kurį valstybės institucijos žinojo arba turėjo žinoti (žr., pvz., Didžiosios kolegijos sprendimo byloje O‘Keeffe prieš Airiją, par. 144). Kita vertus, valstybės atsakomybei pagrįsti nebūtina įrodyti, kad jeigu valstybės pareiga nebūtų vykdoma, nebūtų buvę žiauraus elgesio. Pagrįstų priemonių, kurios realiai būtų galėjusios pakeisti įvykių eigą ar sumažinti sukeltą žalą, nesiėmimo pakanka valstybės atsakomybei kilti (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje O‘Keeffe prieš Airiją, par. 149).

28. Pažymėtina, kad pozityviosios apsaugos (prevencinės) pareigos pagal, be kita ko, Konvencijos 3 straipsnį, gali kilti ne tik tais atvejais, kai reikia apsaugoti konkretų valstybės institucijoms iš anksto žinomą asmenį ar asmenis, kuriems gresia realus ir neišvengiamas žiauraus elgesio pavojus (pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Tautkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 29474/09, par. 53, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2016, 28–34 punktai ir joje nurodoma EŽTT praktika). Tokia pareiga gali būti taikoma ir bylose dėl bendros visuomenės apsaugos užtikrinimo (pvz., su atitinkamais pakeitimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2013">3K-3-320/2013</a> ir joje nurodoma EŽTT praktika; taip pat EŽTT 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimas byloje Bljakaj ir kiti prieš Kroatiją, peticijos Nr. 74448/12, par. 106–111). Iš esmės panašios pareigos valstybėms, kaip išdėstyta pirmiau, kyla ir pagal Konvencijos 8 straipsnį (pvz., minėtas EŽTT sprendimas X ir kiti prieš Bulgariją, par. 84–87).

29. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualios EŽTT praktikos nuostatos, kad valstybė, veikdama per mokymo institucijas (įstaigas), turi prisiimti atsakomybę už jai patikėtus vaikus. EŽTT sprendimuose nuosekliai pabrėžiamas esminis mokymo institucijų vaidmuo bei kartu pozityvioji pareiga apsaugoti mokinių sveikatą ir gerovę, atsižvelgiant į jų ypatingą pažeidžiamumą dėl amžiaus ir tai, jog jie yra atitinkamos mokymo įstaigos žinioje (jos kontroliuojami) (pvz., Didžiosios kolegijos sprendimas byloje O‘Keeffe prieš Airiją, par. 145–146; 2012 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Kayak prieš Turkiją, peticijos Nr. 60444/08, par. 59; 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Ilbeyi Kemalo?lu ir Meriye Kemalo?lu prieš Turkiją, peticijos Nr. 19986/06; 2017 m. kovo 7 d. sprendimas byloje V. K. prieš Rusiją, peticijos Nr. 68059/13; 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Plotnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 74971/10; 2018 m. gegužės 15 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Ercankan prieš Turkiją, peticijos Nr. 44312/12; 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Molie prieš Rumuniją, peticijos Nr. 13754/02).

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad, EŽTT nuomone, mokymo įstaigai patikėta užduotis šiame kontekste suponuoja svarbiausią pareigą prižiūrėti mokinių saugumą siekiant apsaugoti juos nuo visų formų prievartos, kurios aukomis jie gali tapti būdami šios įstaigos priežiūroje. EŽTT yra pabrėžęs, kad šia prasme mokinių priežiūros pareiga tenka mokymo įstaigai tuo metu, kai jie yra jai patikėti (Kayak prieš Turkiją, par. 60). Nors negalima būtų tikėtis, kad mokymo įstaigos darbuotojai galėtų nuolat prižiūrėti kiekvieną mokinį, siekiant nedelsiant reaguoti į neprognozuojamą elgesį, tam tikri mokinių judėjimo atvejai labiau negu kiti reikalauja sustiprinti priežiūrą, pavyzdžiui, įėjimas į įstaigos teritoriją (patalpas) bei išėjimas iš jos ir mokinių judėjimas viduje arba išorėje (Kayak prieš Turkiją, par. 60). Iš EŽTT sprendimų matyti, kad vertinant mokinių priežiūros pareigos laikymąsi konkrečiu atveju atsižvelgiama, be kita ko, į saugumo požiūriu reikšmingą įstaigai taikytiną tvarką (vidaus taisykles, kitokį reguliavimą); į tai, kokios buvo konkrečios mokymo įstaigos darbuotojų ir pačių vaikų pareigos, susijusios su vaikų saugumo įstaigoje užtikrinimu; ar jos buvo vykdomos apskritai ir konkrečiu nagrinėjamu atveju; kokios reikšmės įstaigos vidaus tvarkos ir pareigų nesilaikymas turėjo konkrečiai pavojingai situacijai kilti ir pavojingiems padariniams atsirasti; į nagrinėjamai pavojingai situacijai reikšmingų ankstesnių saugumo problemų buvimą ir į tai, kaip jos buvo sprendžiamos; ar darbuotojai tinkamai ir laiku reagavo į pavojaus vaikų saugumui požymius ir kt. (žr., pvz., Kayak prieš Turkiją, par. 61–67; X ir kiti prieš Bulgariją, par. 107–110; su atitinkamais pakeitimais 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Molie prieš Rumuniją, peticijos Nr. 13754/02).

31. Konvencijos požiūriu vertinant valstybinės vaikų ugdymo įstaigos – Centro nagrinėjamoje byloje – pozityviąsias pareigas, pažymėtina ir tai, kad dėl toliau plačiau aptariamų socializacijos centro funkcijų bei jame ugdomų vaikų statuso ypatumų ši įstaiga iš esmės turi ne tik vaikų mokymo (švietimo, ugdymo), bet kartu ir laisvės atėmimo įstaigos požymių (Jungtinių Tautų Komiteto prieš kankinimą 2014 m. birželio 17 d. baigiamosios pastabos dėl Lietuvos trečiosios periodinės ataskaitos, 11 punktas; su atitinkamais pakeitimais EŽTT 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas byloje D. L. prieš Bulgariją, peticijos Nr. 7472/14, par. 69). Šiame kontekste su atitinkamais pakeitimais atsižvelgiant, be kita ko, į socializacijos centro skirtumus nuo laisvės atėmimo įstaigų, su kuriomis susijusios daugelis EŽTT bylų, atkreiptinas dėmesys į EŽTT praktiką dėl valstybės pareigų užtikrinant asmenų, kuriems yra atimta laisvė, saugumą. Be kita ko, EŽTT sprendimuose nuosekliai pabrėžiama, kad kalinių padėtis yra pažeidžiama ir valstybės institucijos privalo juos apsaugoti; akcentuojamas didesnis nepilnamečių kalinių pažeidžiamumas (pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Česnulevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13462/06, par. 84; 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimas byloje A.?. prieš Turkiją, peticijos Nr. 58271/10, par. 66–67). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tai, jog atitinkamas įvykis (susijęs su žiauriu elgesiu) įvyko laisvės atėmimo kontekste, savaime nesumažina slenksčio nustatant, ar buvo įvykdyta valstybės institucijų pareiga, tačiau vertinant, ar institucijos veikė pagrįstai, turi būti atsižvelgiama į tai, kad įkalinimo kontekste tiek užpuolikas, tiek auka, skirtingai negu laisvėje esantys asmenys, yra valstybės institucijų kontrolėje (2017 m. birželio 29 d. sprendimas byloje Dimcho Dimov prieš Bulgariją (Nr. 2), peticijos Nr. 77248/12, par. 60). Kitas svarbus veiksnys atliekant minėtą vertinimą yra tai, ar žiauraus elgesio auka tapęs kalinys yra itin pažeidžiamas, pavyzdžiui, dėl psichikos sutrikimo, jauno amžiaus, priklausymo kategorijoms asmenų, kuriems įkalinimo aplinkoje gresia didesnis pavojus dėl netinkamo kitų kalinių elgesio (be kita ko, homoseksualios orientacijos asmenys). Svarbu ir tai, ar kiti kaliniai atrodo itin linkę naudoti prievartą (Dimcho Dimov prieš Bulgariją (Nr. 2), par. 61–62). EŽTT sprendimuose atkreiptas dėmesys ir į tai, kad kaliniui, kuriam būdingas provokuojamas, agresyvus elgesys su kitais kaliniais, pykčio protrūkiai, kyla bendro pobūdžio pavojus patirti kitų kalinių smurtą, dėl to institucijos gali pagrįstai numatyti, kad jis tampa pažeidžiamesnis negu vidutinis kalinys (2011 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Premininy prieš Rusiją, peticijos Nr. 44973/04, par. 86).

32. Centras atsiliepime į ieškovų kasacinį skundą iš esmės akcentuoja, kad jis yra tiktai ugdymo įstaiga, todėl jam turėtų būti taikomi tik ugdymo įstaigoms keliami reikalavimai, ir kad, atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, jis negalėjo turėti pareigos apsaugoti nukentėjusiuosius nuo jiems padaryto nusikaltimo. Teisėjų kolegija su tokiais Centro dėstomais argumentais neturi pagrindo sutikti.

33. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnio, nustatančio drausmės bei auklėjamojo poveikio priemonių vaikui taikymą, 3 dalies 5 punkte nurodyta, kad vaikui už nuolatinius ir piktybinius teisėtvarkos pažeidimus, taip pat už pavojingos (nusikalstamos) veikos padarymą, jeigu dėl jo amžiaus, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių negalima taikyti administracinės ar baudžiamosios atsakomybės, gali būti taikomos šios auklėjamojo poveikio (drausminimo) priemonės, tarp jų atidavimas į specialiąją auklėjimo ir drausmės įstaigą. Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 10 punkte nustatyta, kad vaiko vidutinės priežiūros priemonė – vaikui taikomas įpareigojimas, kurį vykdant vaikas yra ugdomas, prižiūrimas, jam teikiama švietimo pagalba ir kitos paslaugos vaikų socializacijos centre. Šio įstatymo 2 dalies 12 punkte vaikų socializacijos centras apibrėžiamas kaip valstybinė bendrojo lavinimo mokykla, vykdanti vaiko vidutinės priežiūros priemonę. Įstatymo 19 straipsnis, apibrėžiantis vaikų socializacijos centro paskirtį ir veiklos pagrindus, nustato, kad vaikų socializacijos centro paskirtis yra užtikrinti vaikų socializacijos centre apgyvendinto vaiko tinkamą ugdymą, jam teikiamą kvalifikuotą švietimo pagalbą ir kitas paslaugas, kurios padėtų siekti teigiamų vaiko elgesio pokyčių ir ugdytų jo vertybines nuostatas bei socialinius įgūdžius, padedančius tapti doru, savarankišku, atsakingu žmogumi, ir paruoštų jį savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Šis centras taip pat užtikrina vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugą (20 straipsnio 2 punktas).

34. Pagal Švietimo ir mokslo ministerijos 2011 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. V-839 patvirtinto Vaikų socializacijos centro veiklos modelio aprašo (toliau – Aprašas), kuris nustato vaikų priėmimą ir išleidimą iš vaikų socializacijos centro, grupių sudarymą, švietimo pagalbos teikimą, ugdymo proceso organizavimą, savivaldą, vaiko elgesio ir dienos struktūros norminimą, reikalavimus centro aplinkai, bendradarbiavimą, 23 punktą vaikai iš centro gali išvykti trumpalaikei išvykai su juos lydinčiais centro asmenimis mokinių atostogoms; sprendimą vaiką išleisti per mokinių atostogas priima centro vadovas, gavęs iš vaiko teisių apsaugos skyriaus informaciją apie vaiko atstovų pagal įstatymą galimybes sudaryti vaikui tinkamas priežiūros ir gyvenimo sąlygas ir atsižvelgęs į vaiko daromą pažangą bei elgesio pokyčius; apie vaiko išvykimą per mokinių atostogas pranešama savivaldybės administracijos direktoriui, vaiko teisių apsaugos skyriui ir teritorinei policijos įstaigai (24 dalis); vaikui atvykus į centrą sudaromas vaiko turimų daiktų ir dokumentų sąrašas, daiktai, kurie draudžiami centro darbo tvarkos taisyklių, ir dokumentai paimami saugoti (15 dalis); centro teritorija turi būti aptverta, tamsiu paros metu apšviesta (69 dalis).

35. Atsižvelgiant į teisinį vaikų socializacijos centro reglamentavimą darytina išvada, kad tai yra specifinė ugdymo įstaiga – speciali auklėjimo ir drausmės įstaiga. Vaikai socializacijos centro žinioje bei priežiūroje yra nuolatos: jie centro teritorijoje yra ugdomi, taip pat joje gyvena. Vaikams nesuteikiama teisė ir laisvė išeiti iš šios įstaigos kada panorėjus; išvykus atostogų, informuojama, be kita ko, policija; savavališkai pasišalinus, vykdoma paieška; gyvendami įstaigoje, vaikai privalo laikytis specifinio režimo, jiems taikomi tam tikri apribojimai ir drausminės priemonės. Dėl to vaikų socializacijos centrui turi būti keliami ir atitinkami vaikų teisių apsaugos reikalavimai.

36. Paminėtina, kad 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, kurioje išdėstytos vaikų teisės, 19 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, šiurkštaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių. Šios konvencijos 37 straipsnis įpareigoja valstybes užtikrinti, kad nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2006 m. rugpjūčio 29 d. Nepriklausomų ekspertų ataskaitoje dėl JT studijos dėl smurto prieš vaikus yra nurodžiusi, kad itin didelė tokio elgesio rizika vaikams kyla įstaigose, kuriose teismo ar administracinių institucijų sprendimu suvaržoma jų laisvė.

37. Nacionaliniame teisiniame reglamentavime taip pat yra akcentuojami vaikų saugumo reikalavimai tokiose įstaigose – būtent socializacijos centruose. Vaiko minimali ir vidutinė priežiūra grindžiama, inter alia (be kita ko), vaiko interesų ir gerovės pirmumo bei individualizavimo principais. Imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, svarbiausia – vaiko interesai. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, ir tam tikslui turi būti imamasi visų reikiamų teisinių ir administracinių priemonių (Įstatymo 4 straipsnio 1 punktas); priimant su vaiku susijusius sprendimus, turi būti atsižvelgiama į vaiko amžių ir brandą, jo psichikos ir fizines savybes, poreikius, socialinės aplinkos ir kitas svarbias ypatybes (Įstatymo 4 straipsnio 3 punktas). Vaiko teises ir pareigas vaikų socializacijos centre nustatančiame Įstatymo 22 straipsnyje nurodyta, kad vaikas turi teisę ugdytis sveikoje ir psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai saugioje, savitarpio pagalba grįstoje aplinkoje. Aprašo 34 punkte įtvirtinta, kad centre ugdomam vaikui sudaroma draugiška, jauki ir saugi aplinka. Centro darbuotojų ir vaikų bendravimas grindžiamas pasitikėjimu, pagarba ir tolerancija.

38. Vaikų socializacijos centras veikia pagal nuostatus. Centro nuostatuose, galiojusiuose nusikalstamos veikos padarymo metu, be kita ko, įtvirtinta, kad centro uždaviniai yra ne tik teikti mokiniams kokybišką pagrindinį išsilavinimą, kokybišką socialinę, pedagoginę, psichologinę, specialiąją pedagoginę, informacinę ir kitą reikiamą pagalbą vaikui, atsižvelgiant į individualius jo poreikius ir problemas, bet ir užtikrinti palankias ir saugias psichosocialinės ir fizinės aplinkos sąlygas, silpninant negatyvios patirties ir aplinkos įtaką mokinio elgesiui ir asmenybės raidai (Nuostatų 20 punktas). Siekdamas vykdyti šiuos uždavinius Centras užtikrina saugias ir sveikas ugdymo ir gyvenimo sąlygas, užtikrina tinkamą mokiniui paskirtos vidutinės priežiūros priemonės vykdymą bei jo teisių ir teisėtų interesų apsaugą (Nuostatų 21.9 ir 21.12 punktai), turi pareigą užtikrinti teisės aktų reikalavimus atitinkančią sveiką, saugią mokymosi ir ugdymosi aplinką (Nuostatų 23.1 punktas).

39. Pažymėtina, kad į vaikų socializacijos centrą yra priimami nuo 14 iki 18 metų vaikai, kuriems savivaldybės administracijos direktorius, gavęs teismo leidimą, yra paskyręs vaiko vidutinės priežiūros priemonę arba teismas Baudžiamojo kodekso nustatytais atvejais yra paskyręs auklėjamojo poveikio priemonę – atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą (Aprašo 7 punktas). Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vaiko vidutinės priežiūros priemonė gali būti skiriama vaikui, kuris padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, tačiau šios veikos padarymo metu nebuvo sukakęs Baudžiamajame kodekse nustatyto amžiaus, nuo kurio pagal baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką, taip pat kuris per vienų metų laikotarpį 3 ir daugiau kartų padarė administracinių teisės pažeidimų požymių turinčią veiką, tačiau šios veikos padarymo metu jis nebuvo sukakęs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatyto amžiaus, nuo kurio atsiranda administracinė atsakomybė, bei kuriam pritaikius minimalios priežiūros priemones nebuvo pasiekta teigiamų jo elgesio pokyčių. Taigi į socializacijos centrą patenka tiek padarę nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą, tiek ir tokių veikų nepadarę vaikai, kurių elgesys daro žalą ar kelia pavojų jiems patiems ar aplinkiniams, ar kurie nuolat nesimoko ar nelanko mokyklos (Įstatymo 8 straipsnis).

40. Taigi vaikų socializacijos centre esantiems vaikams yra siekiama užtikrinti ne tik pagrindinį ugdymą, bet ir suteikti psichologinę, specialiąją pedagoginę ir kitą būtiną pagalbą tam, kad jie per trumpą laiką persiauklėtų ir pasirengtų savarankiškai gyventi kasdienį gyvenimą (Aprašo 4 punktas). Taigi šioje specialioje įstaigoje yra siekiama koreguoti vaiko elgesį, siekti teigiamų jo elgesio pokyčių. Siekiant šių tikslų Aprašo 41 punkte yra nurodyta, kad centre gyvenantys vaikai turi būti nuolat užimti: pirmąją dienos dalį vyksta ugdymo procesas, antrąją – specialistų konsultacijos, neformalusis vaikų švietimas ir užimtumas grupėse. Grupės auklėtojai kiekvienai savaitei parengia grupės dienos užimtumo planą ir jo laikosi. Grupėse organizuojama pamokų ruoša, individuali ir grupinė veikla, specialistų konsultacijos, ugdomi vaikų socialiniai įgūdžiai, organizuojamas darbinis ugdymas, profesinio orientavimo valandėlės, vaiko poreikius tenkinantis ir centro galimybes atitinkantis kryptingas laisvalaikio užimtumas (42 punktas). Dėl to centre yra suplanuota aiški kiekvienos dienos struktūra. Dienos struktūra sudaroma kiekvienai grupei (58 punktas). Apraše nustatyta, kad centre svarbus veiklos struktūravimas, padedantis mokyti vaikus jaustis atsakingus, ugdytis savikontrolę, laikytis nustatytų taisyklių ir drausmės, būti užimtiems. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į Aprašo 55 punkto nuostatas, pagal kurias koreguojant vaikų elgesį stengiamasi neutralizuoti negatyvią vaikų patirtį, iš vaikų bendravimo šalinti kriminalinės subkultūros elementus (kriminalinę leksiką ir pan.), tokio pobūdžio elgesį, ritualus.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei įvertinusi vaikų socializacijos centro specifiškumą, jo siekiamus tikslus, taip pat vaikų, patenkančių į šią įstaigą, ypatumus, susijusius, viena vertus, su galimu tam tikru jų pavojingumu, o kita vertus – pažeidžiamumu, daro išvadą, kad vaikų saugumo užtikrinimas yra vienas iš esminių reikalavimų, keliamų šiam centrui. Dėl to manytina, kad apeliacinės instancijos teismo vertinimas, jog teisės aktai bei Centro nuostatai nenustatė jam pareigos besąlygiškai užtikrinti saugumą, yra grindžiamas nevisiškai tinkamu centro priežiūros pareigų turinio aiškinimu. Iš tiesų pagal išdėstytas bylai aktualias civilinės atsakomybės ir EŽTT praktikos nuostatas priežiūros pareiga užtikrinant vaikų saugumą reiškia ne besąlygišką rezultato (centre gyvenantys vaikai nedaro nusikalstamų veikų, be kita ko, vienas kitam) reikalavimą, o reikalavimą pagal įstaigos kompetenciją imtis visų pagrįstų priemonių, kad būtų užkirstas kelias tokiam pavojui. Taigi sutiktina su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad Centras negali užtikrinti, jog jo patalpose nebūtų padaroma nusikalstamų veikų, tačiau tai nereiškia, jog jis neturi pareigos pagal savo kompetenciją imtis visų būtinų priemonių tam išvengti. Pažymėtina, kad tokios priemonės turi būti pagrįstos atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus centro veiklos ir jame gyvenančių vaikų ypatumus, būtent į tai, kad centre vienu metu gyvena įvairių elgesio problemų turintys vaikai, šių problemų pobūdis ir su jomis susijęs pavojus (be kita ko, prievartos, nukreiptos į kitus vaikus) galimai nevienodas, kai kurie vaikai turi tam tikrą kriminalinę praeitį, teistumų, patirties, susijusios su įkalinimo įstaigų subkultūra, jai būdingu prievartos, neformalios hierarchijos taikymu, kiti vaikai tokios praeities neturi; kai kurie vaikai (be kita ko, ir ieškovai šioje civilinėje byloje) turi specialiųjų poreikių (pavyzdžiui, tam tikrų psichikos sutrikimų), kurie gali lemti pažeidžiamumą ir konfliktus su kitais; kt.

42. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismo išvados dėl to, ar įstaiga nurodytų priemonių ėmėsi, turi būti daromos remiantis išsamiu konkrečių bylos aplinkybių ir įstaigos darbuotojų veiksmų ir neveikimo bei to padarinių analize atsižvelgiant į jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus, taip pat pirmiau išdėstytus bendruosius Lietuvos teisės ir Konvencijos reikalavimus. Šiame kontekste nėra teisiškai reikšmingi abstraktūs argumentai dėl to, kad nėra galimybės visiškai išvengti nusikalstamų veikų centro teritorijoje ir kad tokios veikos neišvengiamos; įstaigos darbuotojų galimų pareigų nevykdymo padariniai negali būti pateisinami tuo, kad vaikai ėmėsi priemonių veikai paslėpti, t. y. saugojo duris.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant, inter alia, užtikrinti socializacijos centre esančių vaikų saugumą teisės aktai nustato grupių dydžius, jų sudarymą. Aprašo 6 dalyje įtvirtinta, kad centre gali ugdytis ir gyventi ne daugiau kaip 50 tos pačios lyties vaikų. Vaikas, atvykęs į centrą, supažindinamas su centro mokymo, gyvenamąja aplinka ir apgyvendinamas adaptacijos grupėje. Vaikai apgyvendinami po 1–4 viename kambaryje, atsižvelgiant į jų amžių, psichines ir fizines savybes. Centre yra sudaromos adaptacijos ir nuolatinė grupės (30 punktas). Adaptacijos grupė sudaroma iš neseniai į centrą atvykusių vaikų. Šioje grupėje vaikai gyvena adaptacijos laikotarpiu ne ilgiau nei 2 mėnesius. Adaptacijos grupėje gali būti iki 5 vaikų (31 punktas). Pasibaigus adaptacijos laikotarpiui vaikas paskiriamas į nuolatinę grupę. Nuolatinė grupė gali būti laisvesnės aplinkos arba struktūruoto pobūdžio. Laisvesnės aplinkos pobūdžio grupėje vaikams teikiama kelių specialistų pagalba, vaikai patys gali planuoti neformaliojo švietimo veiklą, dienos režimas yra laisvesnis. Struktūruotos aplinkos pobūdžio grupėje vaikams kompleksiškai teikiamos būtinos pagalbos, vaikai laikosi nustatyto dienos režimo, dalyvauja priskirtose veiklose (32 punktas). Nuolatinėje grupėje gali būti 3–8 vaikai. Nuolatinės grupės sudaromos atsižvelgus į vaiko amžių, fizines ir psichines savybes (33 punktas).

44. Centro vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta mokytojams pareiga užtikrinti ir atsakyti už ugdomų mokinių saugumą, sveikatą ir gyvybę, ginti jų teises ir interesus (32.3 punktas), taip pat suteikti mokiniui reikiamą pagalbą, pastebėjus, kad prieš jį yra taikomas smurtas, prievarta, seksualinio ar kitokio pobūdžio išnaudojimas, apie tai informuoti centro direktorių, socialinę pedagogę, psichologą. Auklėtojams yra nustatyta pareiga kurti palankią ir saugią ugdymo(si) aplinką auklėjamojoje grupėje, atsižvelgiant į mokinių poreikius, interesus, pomėgius bei gebėjimus, kūrybiškai organizuoti mokinių laisvalaikį (34.1 punktas); suteikti mokiniams skubią ir tinkamą socialinę pedagoginę pagalbą dėl smurto, prievartos, seksualinio ar kitokio pobūdžio išnaudojimo, apie tai informuoti centro administraciją, socialinę pedagogę, psichologą, centro steigėją; ginti mokinių teises ir teisėtus interesus (34.5 punktas); organizuoti pamokų ruošą (34.9 punktas); vykdyti psichotropinių medžiagų vartojimo, nusikalstamumo, smurto, patyčių prevenciją (34.13 punktas). Šių vidaus tvarkos taisyklių 34.14 punkte įtvirtinta, kad auklėtojas atsako už visą veiklą auklėjamojoje grupėje, mokinių saugumą, gyvybę ir sveikatą, nepamokinės veiklos ir laisvalaikio organizavimo kokybę, bendrosios ir pedagoginės etikos laikymąsi, konfidencialumą. Mokytojų, auklėtojų ir švietimo pagalbos specialistų darbo laikas nustatomas šalių susitarimu, atsižvelgiant į mokinių ugdymo(si) poreikius (39 punktas).

45. Taigi ugdymo procese mokytojai, o vykstant kitai dienos veiklai – auklėtojai bei kitas socializacijos centro personalas yra atsakingi už jų priežiūroje esančių vaikų saugumą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas C nusikalstamą veiką padarė (duomenys neskelbtini). Centro Vaiko gerovės komisijos (duomenys neskelbtini) posėdžio protokole Nr. V11-8, be kitų, svarstytas klausimas dėl mokinių išleidimo vasaros atostogoms ir auklėjamųjų grupių sujungimo. Šiame posėdyje Centro direktorė (duomenys neskelbtini) informavo, kad mokinių vasaros atostogų metu, atsižvelgiant į mokinių skaičių ir pedagogų atostogų grafiką, centre veiks viena auklėjamoji grupė. Posėdyje buvo nutarta vasaros atostogų metu mokinius apgyvendinti antros grupės patalpose. Atsakovo pateiktame rašte (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad Vaiko gerovės komisijos (duomenys neskelbtini) posėdyje buvo svarstytas mokinių išleidimas vasaros atostogoms ir nuspręsta atostogoms išleisti 6 mokinius. Dėl to buvo suplanuota, jog centre liks 8 mokiniai, tačiau 3 iš išleistų atostogoms vaikų buvo grąžinti į centrą pirma numatyto laiko, o atvykus dar trims naujiems mokiniams, vaikų skaičius padidėjo iki 14. Taigi iš byloje surinktų duomenų matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną centre grupėje buvo 14 vaikų, nors pagal Aprašo 33 dalį nuolatinėje grupėje gali būti 3–8 vaikai. Taigi akivaizdu, kad šis Aprašo reikalavimas dėl maksimalaus vaikų skaičiaus grupėje Centro buvo pažeistas. Atsižvelgiant į šios įstaigos specifiškumą, taip pat vaikų, patenkančių į šią įstaigą, ypatumus darytina išvada, kad vaikų skaičius grupėje yra vienas iš esminių reikalavimų, padedančių užtikrinti vaikų saugumą. Nors Centras nurodo, kad vaikų skaičius padidėjo neplanuotai, nes 3 vaikai grįžo į centrą pirma numatyto laiko, o dar 3 atvyko naujai į centrą, jis nepateikė jokių įrodymų, kad ėmėsi atitinkamų priemonių, pavyzdžiui, keitė auklėtojų, mokytojų ar kito personalo atostogų grafiką, kreipėsi į steigėją dėl papildomo personalo poreikio, atsižvelgdamas į vaikų skaičiaus pasikeitimą ir siekdamas užtikrinti Apraše nustatytus vaikų grupių skaičiaus (kartu ir prielaidas tinkamai prižiūrėti vaikus užtikrinant jų saugumą) reikalavimus. Pažymėtina, kad, remiantis Aprašo 16 ir 31 punktais, naujai į centrą atvykusiems vaikams turi buvo nustatytas adaptacinis laikotarpis, kurio metu šie vaikai būna adaptacijos grupėje, kurią gali sudaryti iki 5 vaikų. Vadovaujantis Aprašo 31 ir 32 punktų sisteminiu aiškinimu, darytina išvada, kad naujai atvykę vaikai negalėjo būti paskirti į nuolatinę grupę, nes Apraše nurodyta, kad tik pasibaigus adaptacijos laikotarpiui vaikas paskiriamas į nuolatinę grupę. Kadangi naujai atvykę vaikai turi būti adaptacinėje grupėje, šiai grupei turi būti paskirtas ir šios grupės auklėtojas. Tačiau nagrinėjamu atveju centre buvusiai vienai 14 vaikų grupei prižiūrėti buvo paskirtas vienas auklėtojas, centro teritorijoje buvo sargas. Byloje nustatyta, kad visi vaikai, neatsižvelgiant į jų individualias savybes, t. y. vaiko amžių, fizines ir psichines savybes, ir atvykimo laiką, centre buvo paskirti į vieną grupę pažeidžiant pirmiau nurodytus teisės aktų reikalavimus.

46. Šios nutarties 45 punkte nurodyti pažeidimai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti dėl atsakomybės taikymo Centrui. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl Centro civilinės atsakomybės kilimo bei jos dydžio būtų reikšmingos ir kitos toliau nurodomos šios bylos aplinkybės.

47. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad centras savo pareigas prižiūrėti vaikus atliko, remdamasis tuo, kad vaikams prižiūrėti buvo paskirtas auklėtojas, o patalpos, kurias buvo galima stebėti pagal įstatymą, buvo stebimos vaizdo kameromis. Tačiau teismas, darydamas šią išvadą, neįvertino tos aplinkybės, kad nors tam tikrų patalpų vaizdo stebėjimo ir įrašymo sistema buvo įdiegta, tačiau nebuvo asmens, kuris stebėtų kamerų vaizdą realiu laiku, o įrašai centre būdavo peržiūrimi tik įvykus kokiam nors įvykiui. Dėl to negalima daryti išvados, kad vaizdo kameros užtikrino vaikų saugumą realiu laiku.

48. Byloje taip pat nustatyta, kad vienas iš nusikalstamos veikos epizodų įvyko (duomenys neskelbtini) klasėje. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, kodėl ši klasė vasaros atostogų metu buvo atrakinta ir palikta be mokytojo ar auklėtojo priežiūros, ar pagal centre galiojančią tvarką vaikai galėjo bet kada patys užeiti į šią klasę, naudotis internetu be mokytojų, auklėtojų ar kitų specialistų priežiūros. Kitas nusikalstamos veikos epizodas vyko (duomenys neskelbtini). Pagal baudžiamosios bylos duomenis matyti, kad lankymasis (duomenys neskelbtini) buvo kontroliuojamas. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad per mokslo metus į (duomenys neskelbtini) eiti buvo galima tam tikromis nustatytomis valandomis, o vasaros metu vaikams į (duomenys neskelbtini) leidžiama eiti dažniau. Teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nesiaiškino ir nevertino, dėl kokių priežasčių ėjimas į (duomenys neskelbtini) buvo kontroliuojamas, ar vasaros metu vaikams buvo suteikiama teisė eiti į (duomenys neskelbtini) be auklėtojo ar kito asmens priežiūros, kokia buvo įprasta ėjimo į (duomenys neskelbtini) tvarka, ar šiuo atveju auklėtojas (duomenys neskelbtini), davęs atsakovui C (duomenys neskelbtini) raktus ir palikęs jį be priežiūros, elgėsi tinkamai, pagal nustatytą ar įprastą tvarką. Bylą nagrinėję teismai taip pat nesiaiškino, ar auklėtojas, kuris, remiantis nutarties 43–44 punktuose nurodytu reglamentavimu, buvo tas asmuo, kuris atsako už visą veiklą auklėjamojoje grupėje, nusikalstamos veikos dieną tinkamai prižiūrėjo savo grupės vaikus, užtikrino jų užimtumą. Pagal baudžiamosios bylos medžiagą padarant nusikalstamą veiką kartu su ieškovais iš viso dalyvavo net 7 vaikai, o tai yra pusė visos vaikų grupės. Šios aplinkybės taip pat yra reikšmingos vertinant Centro civilinės atsakomybės sąlygų buvimą ir jos dydžio klausimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Centrui kaip specifinei ugdymo įstaigai, atsižvelgiant į pirmiau nutartyje išdėstytus jam keliamus nacionalinių teisės aktų ir Konvencijos reikalavimus, kyla pareiga įrodinėti, kad nebuvo teisės aktų pažeidimų ir jis veiklą vykdė laikydamasis visų jam priskirtų reikalavimų, tinkamai užtikrino vaikų saugumą centre.

49. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad baudžiamojoje byloje auklėtojas nurodė, jog po šio įvykio Švietimo ir mokslo ministerija paskyrė centrui nuobaudą, atsakovas šią aplinkybę neigia. Atsakovo rašte (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad centras tuoj pat, vos tik jo darbuotojai (duomenys neskelbtini) sužinojo apie nusikalstamą veiką, iškart ir nedelsdamas apie tai pranešė atitinkamoms institucijoms, tarp jų ir Šveitimo ir mokslo ministerijai, kuri, remiantis atsakovo nuostatais, įgyvendina centro savininko teises ir pareigas. Pirmosios instancijos teismas tiesiog sutiko su Centro argumentu, kad ieškovai nepateikė įrodymų dėl drausminių ar kitokių nuobaudų skyrimo, ir remdamasis vien tuo konstatavo, kad tokių nuobaudų nebuvo skirta. Tačiau byloje nebuvo tiriama ir vertinama, ar Švietimo ir mokslo ministerija, gavusi informaciją apie centre įvykusią nusikalstamą veiką, atliko kokį nors tyrimą, kokie buvo šio tyrimo rezultatai, ar buvo nustatyti pažeidimai.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

51. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, spręsdami dėl Švietimo ir mokslo ministerijos atlikto tyrimo ir paskirtos centrui nuobaudos buvimo, nes šias išvadas darė remdamiesi vien tik Centro teigimu. Pažymėtina, kad šios aplinkybės yra ypač svarbios siekiant išsiaiškinti Centro civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Vertinant Centro atsakomybę, jos dydį, reikšmingi ir bendresnio pobūdžio duomenys apie įstaigos veiklą bei kiti galimi įstaigos veiklos pažeidimai, kurie galėjo būti nustatyti šios įstaigos savininkės Švietimo ir mokslo ministerijos atlikti tyrimo ar patikrinimo metu. Pažymėtina, kad informatyvus ir objektyvus tokių duomenų šaltinis pirmiausiai būtų oficialių socializacijos centro patikrinimų rezultatai.

52. Minėta, kad teismai civilinėje byloje teisiškai reikšminga pripažino aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti Centro neteisėti veiksmai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad iš baudžiamojoje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų matyti, jog atskiri Centro darbuotojai baudžiamajame procese buvo apklausti kaip liudytojai, tačiau Centras baudžiamajame procese nedalyvavo, jokio procesinio statuso šiame procese neturėjo, šio asmens, taip pat atskirų jo darbuotojų veiksmų teisėtumo vertinimas nebuvo baudžiamosios bylos dalykas (su atitinkamais pakeitimais žr., be kita ko, EŽTT 2018 m. spalio 2 d. sprendimą byloje Kožemiakina prieš Lietuvą, peticijos Nr. 231/15). Tai per se (savaime) neeliminuoja Centro galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo) buvimo ieškovų atžvilgiu ir nereiškia, kad civilinėje byloje nereikia savarankiškai tirti ir vertinti visų Centro civilinės atsakomybės sąlygų. Civilinėje byloje asmens veiksmai vertinami civilinės atsakomybės požiūriu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDItNDIxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-402-421/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-402-421/2016">3K-3-402-421/2016</a> 14 punktą; 2016 m. lapkričio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-459-313/2016,16 punktą). Pažymėtina, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas turėtų laikytis civilinio proceso įrodymų tyrimo taisyklių, užtikrinti proceso šalių lygybę ir galimybes įgyvendinti procesines teises dėl bylai reikšmingų įrodymų.

53. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčą nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės ir nustatyti nutarties 47–51 punktuose pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos ar kasaciniame teismuose, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

54. Teisėjų kolegijai pasisakius dėl esminių kasacinio skundo argumentų, pripažintina, kad kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl ieškovų teisės į neturtinės žalos atlyginimą

55. Konstitucijos 30 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

56. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose (pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2015 m. balandžio 16 d. nutarimai) yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę žalos atlyginimo doktriną, grindžiamą esmine nuostata, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kurį įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta.

57. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas (2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai); Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai); Konstitucijos 30 straipsnio antrojoje dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą (2010 m. vasario 3 d., 2012 m. balandžio 18 d. nutarimai), ir nustatyti pakankamas teisės gauti padarytos žalos atlyginimą įgyvendinimo priemones (2010 m. vasario 3 d. nutarimas).

58. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, įstatymu ar įstatymais reguliuodamas santykius, susijusius su asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimu, turi tam tikrą diskreciją, kiek jos neriboja Konstitucija (2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Antai įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas gali būti diferencijuotas pagal tai, ar neteisėtais veiksmais padaryta žala yra atlyginama neteismine ar teismine tvarka, tačiau jokiu būdu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens teisė kreiptis į teismą ir reikalauti teisingai atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama (2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).

59. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje yra, inter alia, atskleista, kad konstitucinis žalos atlyginimo principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimai). Įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai; įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas).

60. Konstitucinis žalos atlyginimo principas yra, inter alia, įgyvendintas CK 6.250 straipsnyje, kuris reglamentuoja neturtinę (Konstitucijos terminais – moralinę) žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

61. Asmenims civilinės teisės atsiranda įstatymų numatytais pagrindais (CK 1.136 straipsnio 1 dalis). Žalos padarymas yra vienas iš civilinių teisių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Civilinės teisės įstatymų nustatyta tvarka yra ginamos teisme (CK 1.137 straipsnio 1 dalis). Jeigu civilinė teisė yra pažeista padarant neturtinę žalą, tai teisė ginama iš pažeidusio teisę asmens išieškant padarytą neturtinę žalą (CK 6.138 straipsnio 6 punktas). Asmens civilinės teisės ar jų įgyvendinimas gali būti ribojami įstatymu ar įstatymų pagrindu teismo, jeigu toks ribojimas būtinas svarbioms vertybėms ginti (CK 1.2 straipsnio 2 dalis).

62. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovų ieškinį Centrui dėl neturtinės žalos atlyginimo, be kita ko, nurodė, kad nenurodžius įstatymo nustatytų pagrindų dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo net ir esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kai nukentėjusiajam tai sukėlė neigiamus išgyvenimus, nesant CK 6.250 straipsnio 2 dalies pagrindų neturtinė žala nepriteisiama. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepasisakė dėl šių pirmosios instancijos argumentų. Atsiliepime į kasacinį skundą Centras taip pat pateikia argumentus, kad neturtinė žala iš jo negali būti priteisiama ieškovams, nes joks įstatymas nenustato neturtinės žalos dėl vaikų socializacijos centro pareigų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo.

63. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai neturtinės žalos atlyginimo, kaip konstitucinio principo, neužtikrina galiojantys įstatymai, reikia tiesiogiai remtis konstitucinėmis žalos atlyginimo nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNi8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-26/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-26/2007">3K-3-26/2007</a>; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-490/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-490/2010">3K-3-490/2010</a>; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-173/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-173/2014">3K-3-173/2014</a>; 2015 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015).

64. Pažymėtina ir tai, kad, minėta, nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš esmės grindžiamas neteisėtais veiksmais, kuriais, jeigu jie būtų nustatyti, būtų pažeistos ieškovų teisės, garantuojamos Konvencijos 3 ir 8 straipsniuose. Taigi sprendžiant dėl ieškovų teisės į neturtinės žalos atlyginimą reikšmingos ir EŽTT praktikos nuostatos, pagal kurias, kai byla susijusi su tokios esminės svarbos teisėmis, kaip ginamos pagal Konvencijos 3 straipsnį, ir valstybės institucijų nesugebėjimu apsaugoti asmenį nuo kitų asmenų žiauraus elgesio, Konvencijos 13 straipsnis (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę) reikalauja teisinio mechanizmo valstybės pareigūnų ar institucijų atsakomybei už veiksmus ar neveikimą, sukėlusius Konvencijos pažeidimą, nustatyti; be to, aukai prieinamų teisinės gynybos priemonių dalis iš principo turi būti dėl tokio pažeidimo kilusios neturtinės žalos atlyginimas (pvz., Didžiosios kolegijos sprendimas byloje O‘Keeffe prieš Airiją, par. 115). Iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad pagrindas priteisti asmeniui neturtinės žalos atlyginimą paprastai yra ir valstybės pozityviųjų pareigų apsaugoti jį nuo prievartos, pažeidžiančios teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, neįvykdymas (pvz., su atitinkamais pakeitimais, 2010 m. spalio 14 d. sprendimas A. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 55164/08).

65. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje ieškovų prašoma priteisti neturtinė žala dėl vaikų socializacijos centre kito nepilnamečio padarytos nusikalstamos veikos atsirado galiojant Konstitucijai, todėl šioje byloje yra konstatuojama ieškovų teisė į neturtinės žalos atlyginimą remiantis tiesiogiai Konstitucija ir atsižvelgiant į Konvencijos reikalavimus. Dėl to bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas turi vertinti visas civilinės atsakomybės sąlygas ir jeigu jos būtų nustatytos, teismas turėtų spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo, jos dydžio ir negalėtų šio reikalavimo atmesti vien nutarties 62 punkte nurodytu pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

66. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

(duomenys neskelbtini) teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos (duomenys neskelbtini) nutartį ir (duomenys neskelbtini) teismo (duomenys neskelbtini) sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Gediminas Sagatys

Algirdas Taminskas