Baudžiamoji byla Nr. 2K-249-697/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14935-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.4.10.2; 2.4.4; 1.2.5.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
nuteistajam R. P. ir jo gynėjui advokatui Linui Kiaurakiui (naudojant „Zoom“ platformą),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Laimos Mušauskytės-Griciuvienės ir nuteistojo R. P. gynėjo advokato Lino Kiaurakio kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžio.
Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 144 straipsnį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda ir pagal BK 176 straipsnio 1 dalį 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – 450 MGL (22 500 Eur) dydžio bauda.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžiu, iš dalies tenkinus nuteistojo R. P. gynėjo advokato Lino Kiaurakio apeliacinį skundą ir panaikinus Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio dalį dėl R. P. nuteisimo pagal BK 144 straipsnį, R. P. pagal BK 144 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. R. P. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį paskirta 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda sumažinta iki 350 MGL (17 500 Eur) dydžio. Panaikinta Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio dalis, kuria R. P. paskirta subendrinta 450 MGL (22 500 Eur) dydžio bauda. Pašalinta iš Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio įrodyta pripažinta nusikalstamos veikos, nurodytos BK 176 straipsnio 1 dalyje, aplinkybė – „sukėlę gyvybei pavojingą būseną“.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio prokurorės kasacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo gynėjo advokato – tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo advokato, prašiusių nuteistojo gynėjo kasacinį skundą tenkinti, o prokurorės – atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. P. nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas UAB „S.“ direktorius ir darbdaviui atstovaujantis asmuo, turintis pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, dėl neatsargumo pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, nes nesudarė saugių darbo sąlygų: pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 13 punkte reglamentuotus darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančius galiojančius darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus, 16 straipsnio 3 punkte reglamentuotus darbui naudojamo įrenginio gamintojo parengtus saugaus eksploatavimo dokumentus, 20 straipsnio 2 dalyje reglamentuotus įmonėje parengtus vietinius (lokalius) norminius teisės aktus ir norminius dokumentus, 28 straipsnio 2 dalį ir Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtas metodines rekomendacijas „Darbo rūbų vaidmuo dirbant su kenksmingomis ir lakiomis degiomis medžiagomis ir jiems keliami reikalavimai“, vietiniame (lokaliame) norminiame akte nenurodė, kaip privaloma saugiai iš degalų bako pašalinti degalus, kad būtų užtikrintas tokį darbą atliekančių darbuotojų saugumas ir išvengta degiųjų skysčių garų užsiliepsnojimo pavojaus, ir dėl šių padarytų teisinių ir organizacinių darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimų visumos įvyko nelaimingas atsitikimas žmogui, t. y. R. P. neišdavė darbuotojui A. Š. asmeninių apsaugos priemonių – nepalaikančių degimo (atsparių trumpalaikiam liepsnos poveikiui) drabužių ir 2020 m. balandžio 8 d., ne vėliau kaip 13.00 val., Šiaulių rajone esančiose UAB „S.“ patalpose kartu su įmonės darbuotoju A. Š., kuriam davė nurodymus dėl atliekamo darbo, pylė degalus – dyzelino ir benzino mišinį – iš nuo automobilio nuimto degalų bako per bake esančią degalų įpylimo angą, kai rankiniu būdu paverčiamas bakas, ir bako konstrukcijai neleidus visiškai ištuštinti bako R. P., palikęs degalų angą neuždengtą, kampiniu šlifuokliu pjovė tiksliai nenustatyto degalų bako susiaurėjusią dalį, kad būtų galima išpilti visus likusius degalus, dėl to nuo pjovimo metu susidariusių kibirkščių užsiliepsnojus bake degiųjų skysčių garams, kilus pliūpsniui, užsiliepsnojo šalia bako įpylimo angos stovinčio darbuotojo A. Š. dėvimi drabužiai ir jo kūnas. Taip jam buvo padaryti terminiai I, IIA, IIB, III laipsnio nudegimai, apimantys 35 proc. kūno paviršiaus, ir dėl deformuojančių randų dešinėje rankoje, krūtinėje, pilve, nugaroje, juosmenyje, pakinklių srityse ir blauzdose, apimančių 20 proc. kūno paviršiaus, jis neteko 35 proc. bendrojo darbingumo. Dėl nustatytų sužalojimų konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išteisindama R. P. pagal BK 144 straipsnį, nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino, jog pareiga R. P. pasirūpinti nukentėjusiuoju kilo dėl to, kad jis sukėlė pavojų nukentėjusiajam, be to, pareiga pasirūpinti nukentėjusiuoju UAB „S.“ direktoriui kilo ir dėl einamų pareigų, tačiau būtina nustatyti ir kitus būtinus nusikalstamos veikos sudėties požymius, įskaitant grėsmę nukentėjusiojo gyvybei ir kaltininko tiesioginę tyčią.
3. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl grėsmės nukentėjusiojo gyvybei, vadovavosi nukentėjusiojo parodymais, kad jis jautė skausmą, negalėjo pats nusiauti apdegusių batų, apsivilkti drabužių, tačiau šis teismas nevertino nukentėjusiojo parodymų, kad jis buvo sąmoningas, po įvykio į drabužinę ir į R. P. automobilį nuėjo pats, taip pat pats atrakino buto duris. Nors liudytojų O. ir S. P. parodymai patvirtina, kad A. Š. sužalojimai buvo matomi, akivaizdūs, ir sutiktina, kad R. P., sukėlusio pavojų A. Š. ir turėjusio pareigą juo pasirūpinti dėl einamų pareigų, veiksmai tokioje situacijoje (neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, net jei nukentėjusysis šios pagalbos iš pradžių ir atsisakė, nuvežė kūno nudegimus patyrusį nukentėjusįjį į namus, o ne į sveikatos priežiūros įstaigą) parodo atsainų nuteistojo požiūrį į nukentėjusiojo būklę, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ne visi veiksmai, susiję su abejingumu, nesirūpinimu ar atsainiu požiūriu į asmens būklę, atitinka BK 144 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius.
4. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymus apie A. Š. būklę po įvykio, liudytojų O. ir S. P. parodymus, taip pat atsižvelgdama į medicinos dokumentų duomenis, iš kurių matyti, jog A. Š. buvo sąmoningas nuo 2020 m. balandžio 8 d. patirto terminio kūno sužalojimo momento iki 2020 m. balandžio 20 d., konstatavo, kad visos šios aplinkybės, sugretinus su teismo medicinos specialisto atlikto tyrimo ir ekspertizės akto išvadomis, patvirtina, jog 2020 m. balandžio 8 d. po patirtų nudegimų grėsmė A. Š. gyvybei nebuvo kilusi.
III. Kasacinių skundų argumentai
5. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė L. Mušauskytė-Griciuvienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas, R. P. veiksmus kvalifikuodamas tik pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir išteisindamas šį pagal BK 144 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šis teismas netinkamai aiškino BK 144 straipsnyje įtvirtintą pavojaus žmogaus gyvybei grėsmę, kuri buvo akivaizdi – patvirtinta nukentėjusiajam konstatavus sunkų sveikatos sutrikdymą. Taip pat teismas, šališkai, netinkamai ir nesistemiškai įvertindamas baudžiamosios bylos duomenis, nepagrįstai suteikė esminę reikšmę Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2021 m. lapkričio 9 d. – 2022 m. sausio 19 d. ekspertizės aktui. Vadovaudamasis vien tik šiuo ekspertizės aktu, nepatikimais nuteistojo parodymais ir šališkai įvertinęs kitus duomenis, teismas nepagrįstai atmetė visus duomenis ir nustatytas aplinkybes, grindžiančias nuteistojo kaltę dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 144 straipsnyje. Taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK), kuriame nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės, pažeidimų, šie pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisingą nuosprendį.
5.2. Nors yra nemažai duomenų, leidžiančių vertinti nuteistojo parodymus kaip nepatikimus, o jo elgesį – kaip nesąžiningą, orientuotą į tai, kad būtų išvengta bet kokios teisinės atsakomybės, teismas teikė šiems parodymams pirmenybę prieš nuoseklius ir ikiteisminio tyrimo metu nekitusius liudytojų parodymus, kuriuos grindė specialisto išvados. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus teismas vertino nuteistojo naudai, t. y. tik tiek, kiek tai buvo naudinga nuteistojo teisinei padėčiai.
5.3. BK 144 straipsnis nustato pavojaus grėsmę žmogaus gyvybei arba pavojingą gyvybei padėtį, kaip kritinę situaciją, kai dėl asmens tyčinės ar neatsargios veikos arba nelaimingo atsitikimo, stichinės nelaimės, ligos ir pan. žmogui gresia realus mirties pavojus ir jam aiškiai yra reikalinga neatidėliotina pagalba, t. y. kai pavojus žmogaus gyvybei gresia dabar, ne ateityje, ir žmogus negali jo pašalinti pats. Sveikatos sutrikdymas yra kvalifikuojamas kaip sunkus, jeigu sužalojimas arba susargdinimas sukėlė bent vieną iš 12 padarinių, nurodytų BK 135 straipsnio 1 dalyje, įskaitant kitokį sunkų suluošinimą, didelės dalies profesinio darbingumo netekimą, nepataisomą nukentėjusio asmens kūno subjaurojimą. Prie kitokio sunkaus suluošinimo yra priskiriami ir įvairios kilmės nudegimai, kai 2A (II) laipsnio bendras nudegimo plotas apima 30 proc. ir daugiau kūno paviršiaus, kai 2B (III) laipsnio nudegimo plotas apima 20 proc. ir daugiau kūno paviršiaus, kai 3 (III–IV) laipsnio nudegimo plotas apima 10 proc. ir daugiau kūno paviršiaus; kvėpavimo takų nudegimas. Didelės dalies bendrojo darbingumo netekimu yra laikoma, kai žmogus praranda 30 proc. ar daugiau bendrojo darbingumo, t. y. sumažėja jo gebėjimas ir galimybė dirbti darbus, nereikalaujančius specialių žinių, kvalifikacijos ir įgūdžių. Nepataisomu kūno subjaurojimu yra laikomas estetinis sužalojimo, operacijos, amputacijos dėl sužalojimo, nudegimo, ligos padarinys.
5.4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2014 m. balandžio 10 d. įsakymu patvirtintu Sunkių pakenkimų sveikatai klasifikacinių požymių sąrašu, sunkūs pakenkimai sveikatai nustatomi pagal šiuos du požymius – pavojingumą gyvybei ir padarinius. Pavojingais gyvybei laikomi tokie sunkūs pakenkimai sveikatai, kurie sukelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei, taip pat nuo kurių, nesuteikus medicinos pagalbos, mirštama. Pavojingais gyvybei pakenkimais sveikatai taip pat yra laikomi įvairios kilmės nudegimai, kai 2A (II) laipsnio bendras nudegimo plotas apima 30 proc. ir daugiau kūno paviršiaus; kai 2B (III) laipsnio nudegimo plotas apima 20 proc. ir daugiau kūno paviršiaus; kai 3 (III–IV) laipsnio nudegimo plotas apima 10 proc. ir daugiau kūno paviršiaus; kvėpavimo takų nudegimai. Įvertinus Valstybinės teismo medicinos tarnybos (toliau – ir VTMT) 2020 m. rugpjūčio 14 d. specialisto išvadą, VTMT 2021 m. gegužės 31 d. specialisto išvadą, VTMT 2021 m. lapkričio 9 d. ekspertizės aktą ir tai, kad R. P. nuteistas dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 176 straipsnio 1 dalyje, konstatuotina, kad A. Š. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
5.5. Teismų praktikoje sunkus sveikatos sutrikdymas taip pat paprastai yra pripažįstamas pakankamu sveikatos sutrikdymo laipsniu, nuo kurio taikytina baudžiamoji atsakomybė pagal BK 144 straipsnį. BK 144 straipsnyje įtvirtinta pavojaus žmogaus gyvybei grėsmė konstatuotina, kai kompetentingos institucijos nukentėjusiajam nustato sunkų sveikatos sutrikdymą. Ekspertizės akte tiesiogiai nenurodyta, kad nukentėjusiojo gyvybei nebuvo kilęs pavojus, tai nebuvo nurodyta ekspertams pateiktuose medicinos dokumentuose, o teismo ekspertizės tikslas buvo minėtuose dokumentuose užfiksuotos informacijos vertinimas.
5.6. Nudegimai, atsižvelgiant ir į jų plotą, reikalauja medicininio gydymo ir profesionalios pagalbos. Tai paneigia nuteistojo R. P. tvirtinimus, kad komplikacijos, kilusios nukentėjusiojo A. Š. hospitalizacijos metu, nebuvo kažkuo išskirtinės, kad A. Š. nudegimai nekėlė jam grėsmės. Į įvykio vietą atvykęs greitosios medicinos pagalbos ekipažas nukentėjusiajam skausmą malšino suleisdamas morfijaus. Gydymo metu nukentėjusiajam buvo nuolat malšinamas skausmas arba naudojama narkozė, kuri neigiamai atsiliepia nukentėjusiojo širdžiai. Nukentėjusysis ilgą laiką dėl patirtų sužalojimų negalėjo vaikščioti, nes apdegė kojas, lytinius organus, beveik 5 mėnesius praleido „mirtininkų“ palatoje, jam buvo sukelta dirbtinė koma. Nuo nelaimingo atsitikimo praėjus beveik metams, nukentėjusysis vis dar negalėjo dalyvauti per parodymų patikrinimą vietoje, negalėjo pakankamai vaikščioti. Po įvykio nukentėjusysis tapo neįgalus, neteko didelės dalies savo bendrojo darbingumo, nuolat kenčia skausmus, yra reikalingos papildomos operacijos. Nukentėjusysis patiria sunkumų suspausdamas kumštį, negali pakelti daugiau nei 10 kilogramų svorio. Visi šie duomenys pagrindžia nukentėjusiojo patirto sveikatos sutrikdymo sunkumą ir šių sužalojimų keltą grėsmę nukentėjusiojo gyvybei. Paliktas vienas nukentėjusysis fiziškai negalėjo iškęsti patiriamo skausmo. Be to, akivaizdu, kad būdamas vienas ir negalėdamas gauti kvalifikuotos medicinos pagalbos A. Š. nebūtų išgyvenęs.
5.7. Nuteistojo parodymai patvirtina, kad jis įvykio dieną turėjo telefoną, todėl turėjo objektyvią galimybę paskambinti Bendrojo pagalbos centro telefonu. Iš jo parodymų lieka neaišku, ar nukentėjusiajam buvo reikalinga skubi medicinos pagalba (nuteistasis nurodė, kad greitosios medicinos pagalbos ekipažas iš Šiaulių būtų vykęs ilgai), ar skubi pagalba nebuvo reikalinga (nuteistasis nurodė nusprendęs parvežti sužalotą darbuotoją namo ir palikti jį vieną). Be to, liudytojai S. ir O. P. nurodė, kad, iškvietus greitąją medicinos pagalbą, ekipažas atvyko ir nedelsdamas suteikė nukentėjusiajam pagalbą. Nuteistasis, net ir manydamas, kad jis pats gali suteikti operatyvesnę pagalbą nukentėjusiajam, nei ši pagalba bus suteikta iškviesto greitosios medicinos pagalbos ekipažo, turėjo nuvežti nukentėjusįjį į sveikatos priežiūros įstaigą ir pats perduoti nukentėjusįjį sveikatos priežiūros specialistams, o ne parvežti nukentėjusįjį namo ir palikti jį be priežiūros. Pabrėžtina, kad po tiriamo įvykio nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefonas buvo pasilikęs kažkur darbovietėje, įvykio vietoje, todėl būdamas paliktas vienas nukentėjusysis neturėjo jokių galimybių pats sau iškviesti pagalbą, o tai, kad jo kaimynai buvo namuose ir nukentėjusiojo prašymu iškvietė jam greitąją medicinos pagalbą, buvo tik laimingas atsitiktinumas. Tyrimo metu nenustatyta aplinkybių, kad nuteistasis būtų žinojęs, ar, esant reikalui, nukentėjusiajam kas nors jo namuose gali padėti. Nuteistasis nepaliko nukentėjusiojo jo kaimynų priežiūrai, o jį parvežė namo ir paliko be jokios priežiūros ir pagalbos. Taip pat akivaizdu, kad nuteistasis siekė nuslėpti bet kokią informaciją apie nelaimingą atsitikimą ir gaisrą (ugnies pliūpsnį, apdeginusį nukentėjusįjį) savo vadovaujamoje ir kontroliuojamoje darbovietėje, šis siekis padarė esminę įtaką jo sprendimams įvykio dieną. Byloje nustatyta, kad nuteistasis objektyviai turėjo visas įmanomas galimybes užtikrinti, kad nukentėjusiajam būtų suteikta medicinos pagalba, ir apie įvykį atitinkamai pranešti Bendrajam pagalbos centrui.
5.8. Skundžiamame nuosprendyje daromą išvadą, kad byloje neįrodyta, jog buvo kilusi reali grėsmė nukentėjusiojo gyvybei, teismas grindė nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų analize dėl nukentėjusiojo būklės iš karto po įvykio. Pabrėžtina, kad nuteistojo galimybė vaikščioti iš karto po įvykio, patyrus šoką ir dar nespėjus susiformuoti pūslėms bei veikiamam adrenalino, dėl neaiškių priežasčių buvo pripažinta svarbesniais duomenimis nei nukentėjusiojo patirtų sužalojimų visuma ir ilgas gydymosi procesas. Tai, kad nukentėjusysis po tiriamo įvykio pats įsėdo į nuteistojo automobilį, pats iš jo išlipo ir parėjo namo, visiškai nesąlygoja to, ar nukentėjusiojo gyvybei po nelaimingo atsitikimo grėsė pavojus. Baudžiamojoje byloje esantys medicinos dokumentai patvirtina, kad nukentėjusiajam buvo padaryti daug didesnio ploto ir pavojingesni nudegimai, nei paprastai yra laikomi sunkiu sveikatos sutrikdymu, kai kyla grėsmė nukentėjusiojo gyvybei.
5.9. Teismas skundžiamo nuosprendžio motyvus, kad nukentėjusiojo gyvybei po tiriamo įvykio nebuvo kilęs pavojus, grindė liudytojo S. P. parodymais, tačiau nevertino to, kad liudytojas S. P., apklaustas 2021 m. kovo 30 d., parodė, jog kai įvykio dieną į duris paskambino nukentėjusysis, jis buvo visas nuogas ir basas, visas apdegęs, jo oda buvo nudegusi. Kol liudytojas kalbėjosi su nukentėjusiuoju, šis negalėjo nustovėti vienoje vietoje, vis vaikščiodavo laikydamas ranka paklodę, purtėsi iš skausmo. S. P. teigimu, nukentėjusysis buvo ištiktas šoko, agonijos būsenos. Taip pat teismas išvadą, kad nukentėjusiojo gyvybei nebuvo kilęs pavojus, grindė ir liudytojos O. P. parodymais, tačiau nevertino to, kad jai nukentėjusiojo išvaizda buvo baisi, jai pasirodė, kad nukentėjusysis buvo visas kruvinas. Teismui įvertinus tai, kad, vadovaujantis medicinos dokumentais, nukentėjusysis buvo sąmoningas nuo 2020 m. balandžio 8 d. iki 2020 m. balandžio 20 d., liko neįvertinta tai, kad nukentėjusiajam po tiriamo įvykio buvo padaryti terminiai I, IIA, IIB, III laipsnio nudegimai, apimantys 35 proc. kūno paviršiaus. Šie nudegimai, kaip buvo nustatyta keliose specialistų išvadose, sukėlė nukentėjusiojo gyvybei pavojingą būseną. Taip pat liko neįvertinta ir tai, kad nukentėjusiojo patirti terminiai nudegimai atitinka Sunkių pakenkimų sveikatai klasifikacinius požymius, kurie nustatyti konstatuojant, kad šie sužalojimai yra priskiriami pavojingiems gyvybei, o pavojingais gyvybei yra laikomi tokie sunkūs pakenkimai sveikatai, kurie sukelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei, taip pat nuo kurių, nesuteikus medicinos pagalbos, mirštama. Be to, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnas S. D. patvirtino, kad, bendraudami su policijos pareigūnais, nukentėjusiojo kaimynai apie jiems žinomas aplinkybes pasakojo labai emocingai, buvo išsigandę pamatę, kokios būklės buvo nukentėjusysis.
5.10. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo surinkta nemažai duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis suvokė, jog po 2020 m. balandžio 8 d. įvykio nukentėjusiajam buvo skubiai reikalinga medicinos pagalba, tačiau aktyviais veiksmais nuteistasis siekė ne suteikti nukentėjusiajam pagalbą, o nuslėpti bet kokius duomenis apie tiriamą įvykį, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusiojo kaimynų parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis po įvykio atrodė „klaikiai“. Nukentėjusiojo parodymai patvirtina, kad, praėjus neilgam laikui po įvykio, dar jam būnant darbovietėje, buvo prasidėję traukuliai. R. P. nupjovė išsilydžiusius nuo ugnies pliūpsnio nukentėjusiojo batų raištelius ir padėjo jam nusiauti apdegusius batus. Ikiteisminio tyrimo duomenys patvirtina, kad nukentėjusiojo kojos buvo viena iš labiau apdegusių nukentėjusiojo kūno dalių, ir neabejotinai nuteistasis tai matė. Tačiau, siekdamas išvengti atsakomybės ir bet kokių neigiamų pasekmių dėl darbovietėje įvykusio nelaimingo atsitikimo, kurio metu buvo sunkiai sužalotas jo darbuotojas, nuteistasis, užuot iškvietęs pagalbą nukentėjusiajam, šį parvežė į namus ir paliko be priežiūros, ir nukentėjusiajam vėliau buvo nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
5.11. Skunde detaliai aptariami policijos pareigūnų S. D., R. M. ir A. L. parodymai, taip pat Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) specialistų K. J. ir S. J. paaiškinimai, grindžiant teiginį, kad R. P. nebuvo nuoseklus ir siekė nuslėpti aplinkybes, susijusias su A. Š. sužalojimu. Taip pat detalizuojami liudytojų S. P. ir O. P. parodymai, kuriais prokurorė grindžia išvadą, kad dėl patirtų nudegimų nukentėjusysis negalėjo po įvykio dėvėti jokių drabužių. Ikiteisminio tyrimo bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis R. P. parvežė nukentėjusįjį namo beveik visiškai nuogą. Nors nuteistasis nurodo, kad parvežė namo nukentėjusįjį apsirengusį, tačiau kiti bylos duomenys leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis R. P. nukentėjusįjį parvežė apsisiautusį striuke. Tai, jog nukentėjusysis po patirtų nudegimų negalėjo apsirengti, prisidengti nudegtos apatinės kūno dalies, galėjo kęsti patiriamą skausmą tik būdamas nuogas, paneigia nuteistojo parodymus, kad nukentėjusysis po įvykio neatrodė sužalotas ir nuteistajam nebuvo pagrindo nerimauti dėl jo sveikatos ar gyvybės, taip pat kad nuteistasis negalėjo numanyti, jog nukentėjusiajam yra reikalinga skubi pagalba. Pateikiama specialisto S. J. nuomonė, grįsta nukentėjusiojo parodymais, kad nukentėjusysis po įvykio buvo psichologiškai paveiktas, todėl atsisakė medicinos pagalbos, norėdamas padėti darbdaviui išvengti atsakomybės dėl sudėtingos įmonės finansinės situacijos. Prokurorės vertinimu, tai patvirtina, kad nukentėjusysis neadekvačiai vertino savo būklę po įvykio. Nuteistojo R. P. parodymai yra nepatikimi ir jais vienašališkai negalima remtis vertinant nukentėjusiojo būklę po tiriamo įvykio. Tai patvirtina ir policijos pareigūnų parodymai, pareigūnai parodė, kad nuteistasis jiems teigė, jog nukentėjusysis pas jį išvis nedirba. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu jis neigė savo atsakomybę, duodamas parodymus teisme netgi pateikė versiją, kad nukentėjusysis galėjo apdegti vogdamas iš nuteistojo degalus. Taigi nuteistasis buvo suinteresuotas slėpti bet kokius faktus ir duomenis, susijusius su įvykiu jo darbovietėje, ir vengti bet kokios atsakomybės ar bet kokių neigiamų pasekmių, susijusių su tiriamu įvykiu. Visų šių nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia išvadą, kad nuteistojo veiksmai turi visus nusikalstamos veikos, nurodytos BK 144 straipsnyje, sudėties būtinuosius požymius.
6. Kasaciniu skundu nuteistojo R. P. gynėjas advokatas L. Kiaurakis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria R. P. nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
6.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnį, 20 straipsnio 1–5 dalis, 22 straipsnio 3 dalį, 44 straipsnio 5 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 3 dalies 2–3 punktus, 320 straipsnio 3 dalį, 324 straipsnio 10 dalį: vertindamas įrodymus nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių – įrodymus vertino atskirai ir selektyviai, nesusiedamas ir neanalizuodamas įrodymų visumos, neatsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį; kai buvo tiriami byloje esantys įrodymai, nesuteikė galimybės nuteistajam ir jo gynėjui dalyvauti juos tiriant, taip iš esmės suvaržydamas nuteistojo teises, įtvirtintas BPK 22 straipsnio 3 dalyje, dėl to netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 176 straipsnio 1 dalis, BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų. Tokie BPK reikalavimų pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
6.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 9 ir 41 punktuose padarytos išvados dėl R. P. nuteisimo pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir atliktas įrodymų vertinimas yra klaidingi dėl jų turinio, todėl neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nors baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, o šių taisyklių turi būti laikomasi nustatant kiekvieną asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymį ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau taip ir liko neįrodytas bei patikimai nenustatytas šioje byloje nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo mechanizmas ir aplinkybės, kuriomis buvo sužalotas nukentėjusysis.
6.3. Abiejų instancijų teismų padarytos išvados, kad nelaimingas atsitikimas kilo dėl R. P. neatsargių veiksmų, pažeidus darbų saugos reikalavimus, tai yra tarp R. P. ir kilusių pasekmių – sunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys, yra BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, susijusio su paviršutinišku ir neišsamiu bylos duomenų vertinimu, pasekmė. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad įvykio aplinkybės įrodytos specialisto K. J. paaiškinimais, S. J. parodymais, kurie yra spėliojimai, grįsti nukentėjusiojo paaiškinimu, nepagrįstai šiuos paaiškinimus bei parodymus pripažino tinkamu įrodymų šaltiniu ir jais vadovavosi. Vertindami liudytojos V. Š. parodymus, teismai nevertino, kad ji gali būti suinteresuota bylos baigtimi buvusio sutuoktinio A. Š. naudai. Be to, A. Š. jai apie tariamą sprogimą užsiminė tik praėjus savaitei po įvykio, taigi nukentėjusysis turėjo pakankamai laiko šiai versijai sugalvoti. Nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu nėra ir nebuvo nuoseklūs.
6.4. Nors apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo A. Š. parodymų patikimumą grindžia ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro (toliau – ir GTC) specialisto išvadomis bei ekspertizės aktu, tačiau kaip specialistas apklaustas vyriausiasis specialistas A. Č. patvirtino, kad jokių kitų pėdsakų, įrodančių buvus sprogimą, rasta nebuvo. Esant tokiems duomenims, specialistas negalėjo objektyviai paaiškinti A. Š. sužalojimo aplinkybių.
6.5. Kad būtų išsiaiškintos aplinkybės, priežastys, lėmusios nukentėjusiojo parodymų keitimą ir naujų aplinkybių, susijusių su benzino ir dyzelino mišinio buvimu automobilių bakuose, nurodymą, apeliacinės instancijos teisme 2023 m. gruodžio 6 d. vykusio posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė atnaujinti įrodymų tyrimą – dalyvaujant nukentėjusiajam pagarsinti (teismo posėdyje balsu perskaitant) jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nes jie nebuvo tirti ir ištirti pirmosios instancijos teisme. Taip pat prašė dalyvaujant nukentėjusiajam A. Š. peržiūrėti (perklausyti) 2020 m. gegužės 19 d. A. Š. apklausos, kurią vykdė VDI specialistai, vaizdo ir garso įrašą, po to apklausti nukentėjusįjį, sudarant galimybę nuteistajam ir jo gynėjui užduoti klausimus, susijusius su jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, ištirtu vaizdo ir garso įrašu. Apeliacinės instancijos teismas 2023 m. gruodžio 13 d. protokoline nutartimi iš dalies tenkino nuteistojo gynėjo prašymą – pagarsino nukentėjusiojo A. Š. parodymus ir paaiškinimą, kurie nebuvo tirti ir vertinti pirmosios instancijos teisme, juos ne perskaitydamas balsu, kaip buvo prašoma padaryti, o tik išvardydamas, nurodydamas bylos lapus ir tomus, kuriuose jie yra. O prašymas dėl vaizdo ir garso įrašo peržiūros buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas 2023 m. rugsėjo 4 d. teisiamajame posėdyje, dalyvaujant kaltinamajam ir jo gynėjui, nukentėjusiojo įgaliotajai atstovei advokatei. Tačiau apeliacinės instancijos teismas savarankiškai (galimai pasitarimų kambaryje), nedalyvaujant proceso dalyviams, prašiusiems atlikti įrodymų tyrimą, o po to sudaryti galimybę nukentėjusiajam užduoti klausimų, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu gautais rezultatais grindė daromas išvadas: 17 punkte nurodė, kad teisėjų kolegija vaizdo įrašą ištyrė (peržiūrėjo); 18 punkte nurodė, kad, ištyrusi vaizdo įrašą, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog VDI pareigūnas įtikinėjo A. Š.. Nuosprendis gali būti grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis), o priešingu atveju yra suvaržomos kaltinamojo (nuteistojo) teisės, įtvirtintos BPK 22 straipsnio 3 dalyje, dalyvauti tiriant įrodymus ir duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes, o toks BPK pažeidimas laikomas esminiu.
6.6. Aplinkybes, kad šios bylos nagrinėjimo procesas apeliacinės instancijos teisme nevyko griežtai laikantis BPK nustatytų reikalavimų, patvirtina ir teisėjų kolegijos nario Z. K. išsakytos pastabos nuteistojo gynėjui sakant baigiamąją kalbą. BPK 293 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas negali apriboti baigiamųjų kalbų trukmės, bet teisiamojo posėdžio pirmininkas turi teisę nutraukti baigiamąją kalbą, jeigu ši aiškiai nesusijusi su nagrinėjama byla. Nuteistojo gynėjui sakant baigiamąją kalbą ir dėstant išimtinai tik su byla susijusias aplinkybes, jas vertinant atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo praktiką, teisėjų kolegijos narys Z. K. pareiškė pastabą dėl kasacinės teismų praktikos nurodymo gynėjo baigiamojoje kalboje, atkreipdamas dėmesį į tai, kad kolegija ją žino, todėl teismų praktikos nurodymas ir jos citavimas baigiamojoje kalboje yra nereikalingas. Tokie apeliacinės instancijos teismo veiksmai leidžia daryti išvadą, kad teismas, klausydamas baigiamųjų kalbų, turėjo išankstinę nuomonę dėl galutinio sprendimo priėmimo.
6.7. Kasatorius detalizuoja nukentėjusiojo A. Š. duotus parodymus ir paaiškinimus kaimynams, greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, teigdamas, kad nukentėjusysis po įvykio melavo tiek kaimynams, tiek greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, gydymo įstaigų gydytojams, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, įskaitant parodymų patikrinimą vietoje, kad įvykio metu dalyvavo ir visą įvykį matė S. A., taip pat apie įvykio metu patirtus kojos sužalojimus, o jo teiginius apie muštinę žaizdą, patirtą sprogimo metu, paneigė teismo medicinos ekspertas. Abiejų instancijų teismai privalėjo A. Š. parodymus vertinti kritiškai ir vadovautis tik parodymais, kuriuos įmanoma patikrinti ir patvirtinti kitais procesiniais veiksmais, aplinkybėmis, tačiau tai padaryta nebuvo. Be to, pagrindą A. Š. parodymus vertinti kritiškai sudaro ir VDI pareigūnų komentarai, išsakyti fiksuojant A. Š. paaiškinimus. Garso įraše užfiksuota, kad VDI pareigūnai aiškina A. Š., jog, jei jis prisiims kaltę, bus problemų dėl socialinių išmokų, be to, inspektorius užuominomis leidžia suprasti, kad, norint pretenduoti į socialines išmokas, reikia laikytis degalų bako sprogimo versijos, tačiau šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo ištirtos.
6.8. Susiklosčiusioje situacijoje abiejų instancijų teismai privalėjo sutelkti dėmesį į specialistų ir ekspertų išvadas, susijusias su susidariusio įvykio mechanizmo nustatymu. 2022 m. vasario 24 d. ekspertizės akte buvo tiriamos dvi galimos versijos, kurias nurodė nukentėjusysis (A versija – A. Š. drabužiai užsidegė dėl to, kad užsiliepsnojo dyzelino ir benzino mišinio degūs garai, tai lėmė kampinio šlifuoklio frikcinės prigimties kibirkštys) ir R. P. (B versija – A. Š. drabužiai užsidegė dėl to, kad užsiliepsnojo degiojo skysčio garai, šie garai susidarė dėl krosnies uždegimo ar degimo metu panaudoto degiojo skysčio arba nuo smilkstančios cigaretės). Ekspertizės akte tik nurodoma, kad A. Š. nurodoma versija yra labiau tikėtina, bet nė viena iš versijų nebuvo patikimai patvirtinta ar paneigta.
6.9. Abiejų instancijų teismai nesiėmė priemonių, kad būtų ištirtas bylai aktualus degalų bakas. Nors R. P. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad bakas yra tvarkingas, tyrimo metu jo niekas neprašė parodyti. Atitinkamai apeliacinės instancijos teisme buvo prašoma pavesti prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui atlikti R. P. nurodyto bako (detalų, individualiais požymiais išsiskiriantį bako apibūdinimą ikiteisminio tyrimo metu pateikė A. Š.), kuris, pagal A. Š. apibūdinimą, buvo išimtas iš automobilio ir 2020 m. balandžio 8 d. pjovimo metu galimai sprogo, apžiūrą, tačiau ši aplinkybė abiejų instancijų teismams nebuvo svarbi.
6.10. Abiejų instancijų teismai visiškai netyrė, nevertino, neanalizavo nuteistojo nurodytų aplinkybių, kad jis nežino, kur ir kokiu būdu užsidegė A. Š., nes jis jį pamatė jau degantį ir puolė gesinti. R. P. tą dieną A. Š. jokių užduočių, susijusių su degiomis medžiagomis ar ugnimi, atlikti nepavedė, taip pat jam nebuvo pavesta užkurti ir krosnį. A. Š. savavališkai, be R. P. žinios, ir nevykdydamas tiesioginių darbdavio nurodymų bei darbo funkcijų, galimai vien savo nuožiūra nusprendė užkurti krosnį naudodamas degųjį mišinį, nesiimdamas tam visų saugumo veiksmų ir apsaugos priemonių, todėl savo rizika, negavęs iš vadovo pritarimo, kad būtų atliktas šis veiksmas, ėmėsi tai atlikti nesaugiais būdais, tai ir buvo šio nelaimingo atsitikimo tiesioginė priežastis. Byloje išvis nėra nustatytas nelaimingo atsitikimo mechanizmas ir terminių sužalojimų A. Š. atsiradimo aplinkybės, o teismo išvados buvo grindžiamos tik tikėtinomis ekspertų išvadomis, kurios pateiktos išimtinai atsižvelgiant tik į nepatikimus nukentėjusiojo parodymus. Taigi abejonės šiame procese liko nepašalintos ir teismų nuosprendžiai grįsti tik prielaidomis bei deklaratyviais teiginiais, kurie prieštarauja byloje esantiems duomenims.
6.11. Teismų praktikoje pažymima, kad taikant baudžiamąją atsakomybę asmeniui, atsakingam už darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą darbe, turi būti nustatyta, kokius konkrečiai norminių aktų reikalavimus jis pažeidė ir kad būtent šie pažeidimai yra būtina padarinių kilimo sąlyga ir pagrindinė jų priežastis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDYxLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-461/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-461/2008">2K-461/2008</a>, 2K-406/2010, 2K-268/2014). Taigi teismų praktikoje yra aiškiai nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama ir įvertinama, kokie konkrečiai pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAwLTY5Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-100-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-100-696/2016">2K-100-696/2016</a>). Kartu pažymėtina ir tai, kad, vertinant priežastinį ryšį, yra svarbu įvertinti ir visų padarytų darbų saugos ir sveikatos apsaugos pažeidimų visumą, kuri gali lemti nelaimingą atsitikimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM3LTQ4OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-337-489/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-337-489/2018">2K-337-489/2018</a>), tai yra ypač svarbu įvertinti ir nagrinėjamu atveju. Tačiau šioje byloje, kaip jau buvo minėta, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai priimtuose sprendimuose praktiškai nevertino, koks yra darbų saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų santykis su kilusiais padariniais.
6.12. R. P. inkriminuotas Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies pažeidimas, tačiau ši teisės norma yra bendro pobūdžio ir jokiu būdu nenusako tiesioginio priežastinio ryšio esmės, todėl baudžiamoji atsakomybė už šios normos pažeidimą apskritai negalima. Įstatymo 2 straipsnio 13 punkte apibrėžiama darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų sąvoka, o tai neturi jokio sąryšio su tiesioginio priežastinio ryšio nustatymu. Kaltinime, pagal kurį R. P. nuteistas, nurodytas Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies pažeidimas susideda iš 16 punktų. Į tai atkreipus apeliacinės instancijos teismo dėmesį ir baigiamųjų kalbų metu prašant konkrečiai nurodyti, kokius šios teisės normos punktus pažeidė nuteistasis R. P. ir kokie konkrečiai punktai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su nelaimingo atsitikimo kilimu, tai padaryta nebuvo. Nagrinėjamoje byloje niekaip neatskleidžiama, kuo pasireiškė Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies pažeidimas, todėl ši kaltinimo dalis taip pat yra perteklinė ir niekaip tiesioginiu priežastiniu ryšiu su įvykiu nesusijusi. Analogiškai nenurodyta ir neatskleista, kaip tiesioginiu priežastiniu ryšiu su įvykiu siejasi Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies pažeidimas.
6.13. Pažymėtina, kad jokie ugnies darbai UAB „S.“ teritorijoje nebuvo atliekami, todėl Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių, patvirtintų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1-223 redakcija), UAB „S.“ direktoriaus R. P. 2008 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 05 SD patvirtintos Įmonės priešgaisrinės saugos instrukcijos Nr. 1 taikymas nebuvo galimas. Net ir vadovaujantis nukentėjusiojo versija, degalų išpylimas iš nuimto degalų bako negali būti pripažįstamas transporto priemonės remontu.
6.14. UAB „S.“ direktoriaus R. P. 2008 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 05 SD patvirtintos Automobilių remonto šaltkalvio saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 7 46 punkte nurodyta, kad remontuoti degalų bakus, siurblius ar kitokias degalų talpyklas galima tik po to, kai visiškai bus pašalinti degalų likučiai, išplauti karšto vandens ir kaustinės sodos skiediniu, prapūsti ir išdžiovinti karštu garu ar oru. Taigi tik šios vienos teisės normos reikalavimo pažeidimas gali būti pripažintas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su nelaimingo įvykio kilimu, bet tik tuo atveju, jei būtų vadovaujamasi A. Š. parodymais.
6.15. VDI parengtos metodinės rekomendacijos „Darbo rūbų vaidmuo dirbant su kenksmingomis ir lakiomis degiomis medžiagomis ir jiems keliami reikalavimai“ yra paskelbtos tik VDI interneto svetainėje, jos nepatvirtintos jokiu teisės aktu ir pripažintinos geriausiu atveju patariamojo pobūdžio, todėl jų pažeidimas R. P. jokiu būdu negali būti inkriminuojamas. O Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies pažeidimas kaltinime niekaip nedetalizuotas. Taigi absoliuti dauguma kaltinime nurodytų teisės aktų pažeidimų R. P. išvis negalėjo būti inkriminuojama, o ir neatskleista šių pažeidimų įtaka įvykio kilimui, todėl pats kaltinimas yra netikslus, ribojantis galimybę suvokti, už kokių teisės aktų pažeidimą ar jų nesilaikymą asmuo pripažintas kaltu ir nuteistas. Nors į šias aplinkybes ne kartą buvo atkreiptas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, tačiau apeliacinės instancijos teismas kaltinime nurodytų teisės aktų pažeidimų atitikimo, atsižvelgdamas į byloje nagrinėjamas aplinkybes, nenagrinėjo, nevertinto, nedetalizavo, o tik pateikė bendro pobūdžio teiginius.
6.16. Nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, kad nukentėjusysis patyrė 300 Eur turtinę žalą. Jokių įrodymų apie šias išlaidas byloje nėra, teismas vadovavosi vien faktu, kad nukentėjusiojo gydymas truko ilgą laiką. Be to, A. Š. buvo priteistas 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, nes paprastai neturtinės žalos dydžio ribos yra nuo 2607 Eur iki 28 962 Eur. Apeliaciniu skundu siekta atkreipti teismo dėmesį, kad didesnis neturtinės žalos atlyginimas paprastai nustatomas esant itin sunkioms pasekmėms, o nukentėjusysis nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teismams būtų pagrindas nukrypti nuo teismų praktikos. Nukentėjusysis A. Š. tvirtino patyręs 50 000 Eur žalą, nes tokia suma susidarė suskaičiavus, kiek jis per metus būtų uždirbęs. Taigi nukentėjusysis akcentavo ne neturtinę žalą, o negautas pajamas, tai laikytina turtine žala. Turtinio nuostolio A. Š. nepatyrė, nes gavo socialinio draudimo išmokas, o, nutraukus darbo sutartį, UAB „S.“ su juo visiškai atsiskaitė. A. Š. buvo draustas socialiniu draudimu, gavo visas socialines išmokas, taip pat ir darbdavio 2000 Eur paramą, nors šiam faktui rašytinių įrodymų nėra, tačiau, gynėjo nuomone, pripažinus 300 Eur turtinę žalą be dokumentų, šis 2000 Eur mokėjimas irgi nėra paneigtas. Todėl neturtinė žala, atsižvelgiant į A. Š. ir jo artimiesiems sumokėtus 2000 Eur, turi būti mažinama iki 5000 Eur.
6.17. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjas, siekdamas išsiaiškinti su R. P. 2000 Eur paramos suteikimu nukentėjusiajam susijusias aplinkybes, kurių nevertino ir neanalizavo pirmosios instancijos teismas, prašė jas ištirti apeliacinės instancijos teismo. Buvo prašoma apklausti G. V., atsižvelgiant į tai, kad jis R. P. paramą (2000 Eur sumą) perdavė A. Š. ir jo artimiesiems. Teismai netyrė aplinkybių dėl R. P. 2000 Eur sumos perdavimo G. V., kuris šiuos pinigus R. P. prašymu turėjo perduoti nukentėjusiajam ir jo šeimos nariams, o pastarieji tvirtino iš G. V. gavę tik 600 Eur, netyrė ir visiškai nesiėmė jokių veiksmų šioms prieštaringoms aplinkybėmis pašalinti. Dėl šių priežasčių nebuvo nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
6.18. Pirmosios instancijos teismas vertino A. Š. neįgalumą ir sumažėjusį darbingumą, negautas pajamas ir šiuos veiksnius priskyrė neturtinei žalai, nevertindamas to, kad nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu apdraustiems asmenims dėl paminėtų aplinkybių negautas ar prarastas pajamas kompensuoja Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas. Siekiant išsiaiškinti ir nustatyti pagrįstą atlygintinos neturtinės žalos dydį A. Š., apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos gauti duomenis, kada, kokio dydžio ir kokiam terminui buvo ar yra A. Š. paskirtos, mokamos ar išmokėtos vienkartinės ar periodinės išmokos, susijusios su nelaimingu atsitikimu, nes pajamas, netektą darbingumą, negautas pajamas, kurias iš civilinės atsakovės UAB,,S.“ priteisė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiajam A. Š. jau kompensavo valstybė.
6.19. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad A. Š. jo patirtos žalos atlyginimas priteistas ne iš nuteistojo, o iš civilinės atsakovės UAB „S.“, ir įvertinęs tai, kad pirmosios instancijos teisme civilinei atsakovei atstovavo R. P., o apeliacinį skundą padavęs nuteistojo gynėjas, kuris nėra sudaręs sutarties su civiline atsakove, apeliacinio skundo argumentus, susijusius su civiliniu ieškiniu, paliko nenagrinėtus. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas nenagrinėti apeliacinio skundo dalies dėl civilinio ieškinio yra neteisėtas ir nepagrįstas.
6.20. Apeliacinės instancijos teismas ne tik nepasisakė dėl civilinio ieškinio, bet ir nevertino to, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos ir civilinės atsakovės UAB,,S.“ teisės. Apeliacinės instancijos teismas, neinformuodamas apie teismo posėdį, nors privalėjo apie posėdį pranešti, taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas neužtikrino civilinės atsakovės UAB,,S.“ teisių, apribodamas galimybę jai dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir pasisakyti dėl pateikto apeliacinio skundo, pareikšti savo nuomonę dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos, įrodymų tyrimo atnaujinimo, pateikti papildomų įrodymų ir paaiškinimų apeliacinės instancijos teismui. Taigi apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Prokurorės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistojo gynėjo kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl esminių BPK 55 straipsnio 3 dalies, 111 straipsnio, 322 straipsnio 2 dalies ir 324 straipsnio 1 dalies pažeidimų
8. Nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje abu kasatoriai – tiek prokurorė, tiek nuteistojo gynėjas – skirtingais aspektais dėsto argumentus, susijusius su esminiais BPK pažeidimais ir netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.
9. Nuteistojo gynėjas, be kitų argumentų, tiek kasaciniame skunde, tiek teismo posėdyje išdėstė argumentus dėl pažeistų civilinės atsakovės teisių. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nustatė, o ir prokuroras teismo posėdyje pritarė, kad apeliacinės instancijos teismas, neužtikrindamas civilinės atsakovės teisių, padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasacinės instancijos teismas neturi galimybės ištaisyti padarytų esminių BPK pažeidimų, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 382 straipsnio 5 punktas).
10. Pagal BPK 111 straipsnio 1 dalį, įmonės, įstaigos ir organizacijos gali būti civilinės atsakovės, jei jos pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, bylose dėl nusikalstamos veikos pagal BK 176 straipsnio 1 dalį žalos atlyginimas, vadovaujantis minėta įstatymo nuostata, priteisiamas iš asmens, samdančio darbuotoją, dėl kurio kaltės įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, t. y. iš civilinių atsakovų, kurie dažniausiai yra juridiniai asmenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-267/2009, 2K-134/2010, 2K-572/2013, 2K-441/2014, 2K-181-628/2020). Asmuo įtraukiamas į bylą kaip civilinis atsakovas ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu, teisėjo ar teismo nutartimi. Pabrėžtina, kad, pripažįstant asmenį civiliniu atsakovu, būtina ne tik išaiškinti jam teises, nustatytas BPK 110 straipsnyje, bet ir nustatyti bei nurodyti pagrindą laikyti jį materialiai atsakingu už nusikaltimu nuteisto asmens padarytą žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI0LTk0Mi8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-224-942/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-224-942/2018">2K-224-942/2018</a>). Aiškinant BPK 111 straipsnį, pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose, kai už įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstama veika padarytą žalą materialiai atsako kitas fizinis ar juridinis asmuo, būtina nustatyti tinkamą civilinį atsakovą, veikiantį kaip savarankišką baudžiamojo proceso subjektą, turintį suinteresuotumą proceso baigtimi, ir užtikrinti jo dalyvavimą procese ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu, teisėjo ar teismo nutartimi. Minėtame nutarime ar nutartyje turi būti aiškiai nurodyta, kokiu pagrindu jis pripažįstamas materialiai atsakingu už nusikalstamą veiką padariusio asmens padarytą žalą. Atitinkamai turi būti išaiškintos teisės ir pareigos civiliniam atsakovui, jei jis yra fizinis asmuo. Jei civilinis atsakovas yra juridinis asmuo, privalu užtikrinti civilinio atsakovo tinkamo atstovo dalyvavimą procese. Tinkamu civilinio atsakovo įgaliotuoju atstovu pripažintinas tik toks fizinis asmuo, kuris veikia išimtinai civilinio atsakovo naudai, atstovauja jo teisėms ir teisėtiems interesams.
11. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis buvo sužalotas nelaimingo atsitikimo darbe metu, todėl UAB „S.“ pagrįstai pripažinta civiline atsakove. Teisėjų kolegija, tikrindama, kaip buvo užtikrinamos civilinės atsakovės UAB „S.“ procesinės teisės, nustatė, kad minėta bendrovė tik formaliai buvo pripažinta civiline atsakove. Tačiau jos teisės nebuvo nei išaiškintos, nei niekaip užtikrinamos, civilinė atsakovė iš esmės nebuvo tinkamai atstovaujama viso baudžiamojo proceso metu.
12. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis civilinį ieškinį pateikė ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. kovo 31 d. ir ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu buvo pripažintas civiliniu ieškovu (2 t., b. l. 9–10). 2021 m. balandžio 22 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu UAB „S.“ įtraukta į bylą kaip civilinė atsakovė, o šį nutarimą pasirašė R. P. (2 t., b. l. 12–13). Civilinė atsakovė yra juridinis asmuo ir savo teisių, nurodytų BPK 110 straipsnio 2 dalyje (BPK 111 straipsnio 2 dalis), pati įgyvendinti neturi galimybės. Civilinei atsakovei, kuri yra juridinis asmuo, gali atstovauti tik fizinis asmuo, nurodytas BPK 55 straipsnio 2 dalyje, t. y. juridinio asmens vadovas arba įgaliotas darbuotojas ar advokatas. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad R. P. yra juridinio asmens vadovas, tačiau byloje nėra nei ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro dėl atstovo dalyvavimo procese priimto nutarimo, nei teismo nutarties, kaip tai nustatyta BPK 55 straipsnio 3 dalyje. Byloje nebuvo priimtas procesinis sprendimas dėl tinkamo civilinės atsakovės įgaliotojo atstovo dalyvavimo procese, taip pažeidžiant BPK 55 straipsnio 3 dalį, atitinkamai nebuvo išaiškintos civilinio atsakovo teisės, kaip tai nustatyta BPK 111 straipsnio 2 dalyje.
13. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad R. P. būtų pripažintas tinkamu civilinės atsakovės atstovu, kuriam būtų išaiškintos civilinio atsakovo teisės, kurias įgaliotasis atstovas turi tokias pačias kaip jo atstovaujamas proceso dalyvis (BPK 56 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. liepos 1 d. nutartimi, perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nutarta į posėdį kviesti ir civilinės atsakovės UAB „S.“ atstovą (5 t., b. l. 112–114). Teismo šaukimą, adresuotą UAB „S.“, gavo R. P. (5 t., b. l. 118). 2022 m. liepos 19 d. teisiamojo posėdžio protokole fiksuota, kad dalyvauja civilinės atsakovės UAB „S.“ atstovas R. P. (5 t., b. l. 126). Iš šio teisiamojo posėdžio garso įrašo nustatyta ir tai, kad kaltinamojo gynėjas iškėlė klausimą, ar kaltinamasis gali būti ir civilinės atsakovės atstovu. Kaltinamasis nurodė, kad jis nėra vienintelis bendrovės akcininkas, kad bendrovėje taip pat dirba buhalterė. Teismas nurodė, kad nemato priežasčių, kodėl kaltinamasis negali būti civilinės atsakovės atstovu, ir paaiškino jo teisę surasti bendrovei kitą atstovą. Šie duomenys teisiamojo posėdžio protokole nėra užfiksuoti. Iš 2022 m. rugpjūčio 30 d. teisiamojo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad parengiamojoje teismo posėdžio dalyje kaltinamajam buvo išaiškintos jo teisės, nurodytos BPK 22 straipsnio 3 dalyje, tačiau civilinio atsakovo teisės jam kaip įgaliotajam atstovui nebuvo išaiškintos, priešingai nei tai nurodyta teisiamojo posėdžio protokole (5 t., b. l. 148). Taigi pirmosios instancijos teismas parengiamojoje teismo posėdžio dalyje ne tik nenustatė, kad civilinė atsakovė neturi įgaliotojo atstovo, bet net ir manydamas, kad R. P. yra tinkamas įgaliotasis atstovas, jam neišaiškino civilinės atsakovės teisių. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teisme civilinė atsakovė nebuvo tinkamai atstovaujama.
14. Pirmosios instancijos teismas turi pranešti proceso dalyviams apie bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka vietą ir laiką (BPK 319 straipsnio 2 dalis), tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad civilinė atsakovė būtų informuota apie bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme. Šio pažeidimo apeliacinės instancijos teismas neištaisė ir pats apie nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo nagrinėjimo laiką ir vietą civilinės atsakovės neinformavo. Taip šis teismas pažeidė BPK 322 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta civilinio atsakovo ir jo atstovo teisė dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, ir 324 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta teismo pareiga patikrinti, ar apie bylos nagrinėjimo laiką buvo pranešta asmenims, nurodytiems BPK 322 straipsnyje, ir nuspręsti, ar galima nagrinėti bylą, jei kas nors iš proceso dalyvių neatvyko. Tokie pažeidimai paprastai yra laikomi esminiais BPK pažeidimais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQtNjQ4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84-648/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84-648/2019">2K-84-648/2019</a>). Nustatyta, kad pranešimas apie teismo posėdį R. P. buvo išsiųstas kaip nuteistajam, bet ne kaip civilinės atsakovės atstovui (7 t., b. l. 28–29), o apeliacinės instancijos teisme civilinės atsakovės atstovui teisės nebuvo išaiškintos (7 t., b. l. 42). Taigi ir apeliacinės instancijos teisme civilinė atsakovė nebuvo atstovaujama.
15. Nenustatyta ir tai, kad R. P. realiai būtų atstovavęs civilinės atsakovės teisėms ir teisėtiems interesams (BPK 56 straipsnio 3 dalis), pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teisme nurodęs, kad civilinei atsakovei nepateiktas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kad jai neišsiųstas pranešimas apie bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme ir pan. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis apeliacinės instancijos teisme nei prašymų teikimo metu, nei baigiamųjų kalbų metu neišsakė jokių pastabų dėl civilinės atsakovės teisių pažeidimo (7 t., b. l. 41–44, 57–73). Byloje nustatyta ir tai, kad nuosprendžio vykdymo stadijoje pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas antstolės 2024 m. balandžio 11 d. prašymas dėl leidimo realizuoti areštuotą nekilnojamąjį turtą. Nagrinėjant šį prašymą teismo 2024 m. balandžio 23 d. posėdyje, R. P. nurodė, kad šaukimą jis yra gavęs kaip R. P., bet ne kaip UAB „S.“ atstovas, kad įmonėje yra du akcininkui – jis ir jo sutuoktinė, kad jis yra tik bendrovės direktorius, bet ne jos atstovas. Teismas atidėjo prašymo nagrinėjimą ir sudarė galimybę UAB „S.“ įgalioti atstovą dalyvauti sprendžiant šį klausimą (7 t., b. l. 120, 126). Atitinkamai vėliau sprendžiant šį klausimą, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO, UAB „S.“ atstovavo advokatas L. Kiaurakis. Nuteistojo R. P. gynėjas advokatas L. Kiaurakis kasacinį skundą, kuriame dėsto argumentus dėl civilinės atsakovės pažeistų teisių, surašė ir pateikė jau po minėto klausimo išsprendimo – 2024 m. balandžio 30 d. Taigi R. P. klausimą dėl civilinės atsakovės atstovavimo ir jos teisių pažeidimo iškėlė tik tada, kai buvo sprendžiamas jo vadovaujamai įmonei nepalankus klausimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytų aplinkybių visetą, pažymi, kad iš naujo nagrinėjantis bylą teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakovės atstovo įtraukimo į bylą, turėtų spręsti dėl tokio civilinės atsakovės atstovo, kuris atitiktų pirmiau išdėstytus jam keliamus reikalavimus.
16. Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visetą konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje yra padaryti esminiai BPK 55 straipsnio 3 dalies, 111 straipsnio, 322 straipsnio 2 dalies ir 324 straipsnio 1 dalies pažeidimai, nes nebuvo paskirtas civilinės atsakovės UAB „S.“ įgaliotasis atstovas, o civilinės atsakovės teisės ir teisėti interesai viso baudžiamojo proceso metu nebuvo atstovaujami.
Dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies pažeidimų
17. Atsižvelgiant į tai, kad byla, grąžinta nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teisme bus nagrinėjama tik pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, yra būtina atkreipti dėmesį į dar kelis esminius BPK pažeidimus, kuriuos atskirai nurodo abu kasatoriai – tiek nuteistojo gynėjas, tiek prokurorė.
18. Pirma, yra būtina pasisakyti dėl nuteistojo gynėjo pagrįstų argumentų, susijusių su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su civiliniu ieškiniu. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 64 punkte nurodė, kad apeliacinio skundo argumentai, susiję su nukentėjusiajam priteistu žalos atlyginimu, nenagrinėtini, nes apeliacinis skundas paduotas neįgalioto asmens.
19. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, pagal teismų praktiką, apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Šios instancijos teismas turi nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Šiame straipsnyje esančioje teisės normoje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, o BPK 332 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69/2011">2K-69/2011</a>, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015, 2K-7-88-489/2023).
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal BPK 312 straipsnio 1 dalį, apeliacinius skundus dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio bet kokiais pagrindais ir motyvais turi teisę paduoti tiek nuteistasis, tiek ir jo gynėjas, o pagal šio straipsnio 5 dalį, gynėjui paduodant apeliacinį skundą, tai turi neprieštarauti raštu išreikštai nuteistojo valiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.???2K-320/2013). Tai reiškia, kad nuteistojo gynėjas, esant ginamojo sutikimui, apeliaciniame skunde gali nesutikti su bet kokiomis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis ir sprendimais. Nagrinėjamu atveju civilinio ieškinio išsprendimo klausimas neabejotinai yra susijęs su nuteistuoju, nes dėl jo veiksmų civilinei atsakovei teko prievolė atlyginti padarytą žalą nukentėjusiajam. Be to, nuteistasis, būdamas UAB „S.“ darbuotojas, gali tapti tiesioginiu skolininku, t. y. jam gali tekti prievolė atlyginti padarytą žalą nukentėjusiajam. Teismų praktikoje išaiškinta, kad darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti BPK nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą, gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas (tiesioginis skolininkas) pagal deliktinę prievolę (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMjgtMjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-328-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-328-248/2015">3K-7-328-248/2015</a>, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNC01OTQvMjAyNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-4-594/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-4-594/2024">2K-4-594/2024</a>). Be to, darbdavys, atlyginęs darbuotojo padarytą žalą, įgyja į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę (CK 6.280 straipsnio 1 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2011, 2K-181-628/2020). Tai reiškia, kad nuteistasis yra suinteresuotas kuo mažesne civiliniu ieškiniu priteistina suma. Taigi apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškindamas BPK 312 straipsnio 1 dalį ir palikdamas nenagrinėtą apeliacinio skundo argumentą dėl priteisto žalos atlyginimo nukentėjusiajam, kuris pripažintinas vienu iš pagrindinių skundo argumentų, padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus, į kuriuos turėtų atkreipti dėmesį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėsiantis bylą apeliacine tvarka iš naujo.
21. Antra, atsižvelgiant į tai, kad yra paduotas prokurorės kasacinis skundas nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais, yra būtina pasisakyti ir dėl šiame kasaciniame skunde pagrįstai nurodyto esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, susijusio su netinkamu įrodymų dėl BK 144 straipsnio taikymo vertinimu.
22. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-149-648/2023, 2K-100-719/2024).???
23. BK 144 straipsnyje nustatyta atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Šis nusikaltimas yra tyčinis, padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad nukentėjęs asmuo, kuriuo jis turi pareigą rūpintis ar kuriam jis sukėlė pavojų, yra (galbūt yra) pavojingoje gyvybei padėtyje ir jam reikalinga pagalba, tačiau jam nepagelbėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-225-895/2016, 2K-146-895/2018).
24. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas nuteistąjį pagal BK 144 straipsnį, nurodė, kad įvykio situacijos vertinimas neleidžia spręsti, jog R. P. buvo pagrindas manyti, kad nukentėjusiojo būklė yra pavojinga gyvybei, ir jis tyčia nesuteikė būtinos ir aiškiai neatidėliotinos medicinos pagalbos nukentėjusiajam (50 punktas). Šis teismas nuosprendžio 49–53 punktuose ypatingą dėmesį skyrė aplinkybei, kad nuteistasis siūlė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, bet nukentėjusysis jos atsisakė, kad nuteistasis, parvežęs nukentėjusįjį namo, išvažiavo pirkti vaistų, taip pat VTMT 2021 m. lapkričio 9 d. – 2022 m. sausio 19 d. ekspertizės aktui, kuriame nurodyta, kad po patirtų nudegimų grėsmė A. Š. gyvybei nebuvo kilusi.
25. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 144 straipsnio taikymo, kaip pagrįstai nurodo prokurorė kasaciniame skunde, įrodymus vertino atsietai, vieniems jų (nuteistojo parodymams ir VTMT 2021 m. lapkričio 9 d. – 2022 m. sausio 19 d. ekspertizės aktui) suteikdamas išskirtinę reikšmę, juos suabsoliutindamas ir negretindamas jų su kitų įrodymų visetu (liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais, specialistų išvadomis, dokumentais).
26. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino nuteistojo parodymų prieštaringumo ir neatitikties jo atliktiems veiksmams, pavyzdžiui, kaip tvirtina nuteistasis, apdegusį nukentėjusįjį jis parvežė namo ir išvažiavo vaistų, tačiau neaišku, kodėl jis negalėjo važiuoti pirkti vaistų kartu su nukentėjusiuoju, kodėl jis paliko akivaizdžiai sužalotą nukentėjusįjį vieną be priežiūros; viena vertus, jis teigia, kad greitoji medicinos pagalba būtų ilgai vykusi, kita vertus, jis nurodo, kad ji nebuvo būtina; jis teigia, kad nukentėjusiojo būklė nebuvo tokia, kad reikėjo greitosios medicinos pagalbos, tačiau jis parvežė nukentėjusįjį namo; jis parodė, kad greitoji medicinos pagalba atvažiuoja per laiką nuo pusvalandžio iki valandos, todėl nebuvo pagrindo jos kviesti, bet iš bylos medžiagos matyti, kad nuo greitosios medicinos pagalbos iškvietimo iki jos atvykimo praėjo tik 10–11 min. Nuteistojo parodymai dėl nukentėjusiojo sveikatos būklės buvo vertinami atsietai nuo liudytojų O. ir S. P., kurie matė nukentėjusįjį po įvykio ir jam iškvietė greitąją medicinos pagalbą, parodymų, dokumentų: greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės (2 t., b. l. 123–124), VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės 2020 m. balandžio 20 d. pažymos, kurioje nurodyta, kad nurodytas pakenkimas (T29.2) sveikatai priskiriamas prie sunkių (3 t., b. l. 9), Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų 2020 m. balandžio 27 d. rašto, kuriame nurodyta, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai – terminis kelių sričių (35 proc. kūno ploto) nudegimas, kai bent vienas nudegimas pažeidžia visą odos storį, – priskiriami sunkiai traumai (4 t., b. l. 88).
27. Be to, nuosprendyje daromos prieštaringos ir nemotyvuotos išvados, pavyzdžiui, 50 punkte pripažįstama, kad nukentėjusiojo sužalojimai buvo vizualiai matomi ir akivaizdūs, kad nuteistojo elgesys rodo atsainų požiūrį į nukentėjusiojo būklę, tačiau kartu nurodoma, kad ne bet koks elgesys yra nusikalstamas, o 49 punkte nurodyta, kad nėra pagrindo daryti išvadą dėl nuteistojo veikimo tyčia. Tačiau jokių detalių argumentų, kodėl, teismo vertinimu, nuteistojo atsainus požiūris į nukentėjusiojo sveikatos būklę nėra tyčinė nusikalstama veika, nenurodyta. Taip apeliacinės instancijos teismas atsainiai įvertino nuteistojo kaip darbdavio įgalioto asmens pareigą rūpintis darbo vietoje susižalojusiu asmeniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad yra itin svarbūs pirminiai nukentėjusiojo, apklausiamo kaip liudytojo ligoninėje, parodymai, kuriais jis parodė, kad R. P., parvežęs jį ir parvedęs į butą, nurodė, jog atvažiuos pas jį po kurio laiko, po kokių dviejų valandų, ir pasakys, ką turi sakyti (1 t., b. l. 154), tačiau šių parodymų įrodomoji reikšmė nebuvo nustatoma. Taip pat nebuvo įvertinti nuteistojo veiksmai, o būtent kad jis nukentėjusįjį parvežė, palydėjo iki namų ir paliko jį vieną namuose, kuriuose šis gyveno vienas, be to, neturėjo telefono, kuris liko po įvykio darbe. Taigi apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia.
28. Šis teismas taip pat visiškai neįvertino kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuluotos taisyklės, kad neabejotinai reali grėsmė gyvybei kyla tada, kai padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas arba kai akivaizdu, kad pagalbos nesuteikus žmogus mirs dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, nukraujavimo, akivaizdžių traumų ar kitų vizualiai matomų sveikatos sutrikimo požymių, kuriems pastebėti specialios žinios ar įgūdžiai nėra būtini (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ4LTMwMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-148-303/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-148-303/2018">2K-148-303/2018</a>). Pavojaus grėsmė žmogaus gyvybei – pavojinga gyvybei padėtis, kai žmogui gresia realus mirties pavojus ir jam aiškiai reikalinga neatidėliotina pagalba. Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar be specialių žinių buvo galima pastebėti žmogaus gyvybei pavojingą būseną, labai svarbūs yra ne tik nuteistojo, bet ir liudytojų – kaimynų, iškvietusių greitąją medicinos pagalbą, parodymai, kuriais jie nurodė nukentėjusiojo būklę, taip pat greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad buvo suleista morfino hidrochlorido, kad nudegęs veidas, galva, pilvas, kojos, kad iki greitosios medicinos pagalbos automobilio nukentėjusysis buvo nuneštas, kad negalėjo pasirašyti (2 t., b. l. 123–124). Be to, kiekvienu atveju reikia vertinti ir tai, koks žmogaus sužalojimo pobūdis ir kurios žmogaus kūno dalys yra sužalotos. Nagrinėjamu atveju sužalojimai padaryti ugnimi, jie buvo vizualiai matomi, nukentėjusysis buvo akivaizdžiai apdegęs visą kūną, pradedant veidu, baigiant kojomis, kruvinas, pūslėtas ir negalintis apsirengti drabužių. Svarbu ir tai, kad specialių žinių neturintis asmuo negali nustatyti sveikatos sutrikdymo masto, tačiau privalo suvokti, kad konkretūs sužalojimai kelia grėsmę žmogaus gyvybei. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl grėsmės gyvybei, didelį dėmesį skyrė specialių žinių pagrindu parengtam įrodymui – VTMT 2021 m. lapkričio 9 d. – 2022 m. sausio 19 d. ekspertizės aktui, kuriame konstatuota, kad medicinos dokumentuose nėra duomenų, patvirtinančių, jog 2020 m. balandžio 8 d. po patirtų nudegimų būtų kilusi A. Š. gyvybei pavojinga būsena (nuosprendžio 52–53 punktai). Šis teismas nepagrįstai suteikė esminę reikšmę minėtam ekspertizės aktui, kuris yra tik vienas iš įrodymų nagrinėjamoje byloje, o ne vizualiai matomiems nukentėjusiojo būklę atskleidžiantiems požymiams. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas neišsamiai nustatė nusikaltimo, nurodyto BK 144 straipsnyje, sudėties požymiams nustatyti reikšmingas aplinkybes ir atliko neišsamų įrodymų vertinimą.
29. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl BK 144 straipsnio taikymo, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
30. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacine tvarka, privalo užtikrinti tinkamą civilinės atsakovės atstovavimą ir jos procesinių teisių užtikrinimą, išnagrinėti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą iš naujo, atsakyti į visus esminius šio skundo argumentus ir ištaisyti pagal prokurorės kasacinį skundą nustatytus pažeidimus, susijusius su įrodymų dėl BK 144 straipsnio taikymo vertinimu. Šie kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis). Dėl kitų nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų nepasisakytina, nes kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 30 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Sigita Jokimaitė
Rima Ažubalytė
Alvydas Pikelis
