Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties

Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-33-648/2017

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-10336-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2; 2.7.4.5.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Artūro Pažarskio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. M. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą G. M. administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimu G. M. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį 40 Eur bauda, o pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 900 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, G. M. paskirta galutinė nuobauda – 900 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

G. M. nubausta už tai, kad ji 2016 m. liepos 8 d., apie 14.56 val., Vilniuje, Žirmūnų g. 66, vairuodama automobilį „Land Rover“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo neatidi, važiuodama atbuline eiga šalia stovinčio automobilio „Renault Master“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nepaliko tarpo iš šono, kliudė jį ir apgadino abu automobilius. G. M. pasišalino iš eismo įvykio vietos, pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 126 ir 222 punktų reikalavimus.

2. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi G. M. apeliacinis skundas netenkintas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. vasario 14 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. M. prašymas ir atnaujinta administracinio teisės pažeidimo byla.

4. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo G. M. pateikia kelis alternatyvius prašymus:

1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties dalis dėl G. M. nubaudimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį (prašyme neteisingai nurodyta šio straipsnio 2 dalis) ir šią bylos dalį nutraukti nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties; arba

2) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties dalis dėl G. M. nubaudimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti padarytą administracinį teisės pažeidimą pagal ANK bei jo patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo normas ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo; arba

3) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties dalis dėl G. M. nubaudimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 5 dalimi, neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo; arba

4) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties dalis dėl G. M. nubaudimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

4.1. Pareiškėja nesutinka su teismų padaryta išvada, kad ji tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, nes byloje nebuvo visapusiškai ir objektyviai įvertinti liudytojų R. A. ir E. Š. parodymai, kiti surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės, neatsižvelgta į faktą, kad eismo įvykio metu padaryta žala buvo mažareikšmė ir pastebima tik profesionalaus vairuotojo. Atsižvelgiant į tai, buvo pažeistos ATPK 10 ir 248 straipsnių, 250 straipsnio 1 punkto, 257 straipsnio ir 284 straipsnio 1 dalies nuostatos. Net ir nustačius, kad pareiškėja padarė šį administracinį teisės pažeidimą, byloje neatsižvelgta į jos veiksmų pavojingumo pobūdį, asmenybę, vieną iš dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nesivadovauta teisingumo ir protingumo kriterijais, dėl ko nepagrįstai netaikytos ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios sudaro teisinį pagrindą neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, aiškindami ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinio teisės pažeidimo sudėtį ir ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose.

4.2. G. M., remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimis administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3/2013, 2AT-11/2012, 2AT-8/2013 dėl tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos išaiškinimo, nurodo, kad ji, eismo įvykio dieną vairuodama automobilį, pajuto nedidelį kontaktą su kitu automobiliu, iš karto atidarė savo automobilio dureles ir, apžiūrėjusi kitą transporto priemonę, nepamatė ant jos įbrėžimų, įlenkimų ar kitokio pobūdžio apgadinimų. Pareiškėja nesulaukė iš eismo įvykį mačiusių žmonių jokios reakcijos. Taigi G. M. pamanė, kad ji nepadarė žalos kitam automobiliui. Iš byloje esančio transporto priemonių sugretinimo protokolo ir nuotraukų matyti, kad automobiliui „Renault Master“ padaryta nedidelė žala, t. y. tik sulaužytos plastmasinės apie 1–2 kv. cm dydžio transporto priemonės krašto užrakto rankenos. Faktą, kad pareiškėja nesuvokė eismo įvykio metu apgadinusi kito automobilio, patvirtina abiejų liudytojų, apklaustų pirmosios instancijos teisme, parodymai. Liudytoja R. A. nurodė, kad, jos manymu, vairuotoja nesuprato, kad ji važiuodama atsitrenkė į kitą automobilį. Liudytojas E. Š. teigė, kad asmuo, nežinantis jo naudoto automobilio konstrukcijos ypatumų, objektyviai galėjo nepastebėti transporto priemonei padarytų apgadinimų. Pareiškėja taip pat akcentuoja, kad ji iš karto po eismo įvykio pranešė draudimo įmonei apie draudiminį įvykį, nesiekė nuslėpti eismo įvykio padarinių, bendradarbiavo su policija ir nevengė atsakomybės dėl kitos transporto priemonės apgadinimo. Dėl aptartų aplinkybių teismai nepagrįstai pripažino, kad pareiškėja suprato sukėlusi eismo įvykį ir, siekdama išvengti gresiančios atsakomybės, pasišalino iš eismo įvykio vietos, todėl ši bylos dalis nutrauktina.

4.3. Pasak G. M., byloje nustatytos aplinkybės sudaro teisinį pagrindą neatimti jai teisės vairuoti transporto priemones taikant ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose spręsdamas administracinės nuobaudos individualizavimo klausimą, išaiškino, kad teisingai administracinei nuobaudai paskirti teisiškai reikšminga yra įvertinti, ar padaryti pažeidimai savo pobūdžiu yra šiurkštūs, kokie pažeidimo padariniai ir aplinkybės, ar pasitraukimas iš eismo įvykio vietos apsunkino įvykio tyrimą, ar atsakomybėn traukiamas asmuo neigia pažeidimą, ar dėl jo gailisi, ar atlygino žalą nukentėjusiajam ir kt. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-78-697/2015, 2AT-20-942/2016). Nagrinėjamu atveju žala, padaryta kitam automobiliui eismo įvykio metu, yra mažareikšmė. G. M. atlygino žalą transporto priemonės savininkui, kuris neturi jokių pretenzijų. Per eismo įvykį nebuvo sužalotas joks asmuo. Jos padaryti teisės pažeidimai pagal savo pobūdį nėra šiurkštūs. Pareiškėja pabrėžia savo elgesį per eismo įvykį ir po jo, nurodydama tas pačias aplinkybes, kurios aptartos jos prašymo dalyje, susijusioje su nepagrįstu patraukimu administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Be to, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad ji nuvažiavo iš eismo įvykio vietos, siekdama išvengti blaivumo patikrinimo. Teismai nenustatė G. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o pripažino, kad jos atsakomybę lengvina tai, kad ji nuoširdžiai gailisi ir padėjo išaiškinti pažeidimą. Kita vertus, byloje neatkreiptas dėmesys, jog pareiškėjos atsakomybę lengvina dar vien aplinkybė, kad ji savo noru atlygino nuostolį (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nors G. M. ne kartą bausta administracine tvarka už KET pažeidimus, tačiau ji dar nebuvo traukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį. Pareiškėja anksčiau piktybiškai ir šiurkščiai nepažeidė įstatymų, ji sumokėjo paskirtas baudas už KET reikalavimų nesilaikymą, taip pat šioje byloje paskirtą 900 Eur baudą. G. M. atkreipia dėmesį, kad jai specialioji teisė yra itin svarbi, nes kasdien reikia vežti du mažamečius vaikus į mokyklas ir būrelius, kurie yra toli nuo jų gyvenamosios vietos. Pareiškėjos sutuoktinis, siekdamas išlaikyti šeimą, daug dirba, todėl jis negali vežti vaikų į ugdymo įstaigas. Taigi teisės vairuoti transporto priemones atėmimas neproporcingai apsunkintų visų jos šeimos narių kasdienį gyvenimą.

4.4. G. M. pabrėžia, kad šiuo metu galiojantis ANK, pakeitęs ATPK, numato švelnesnę administracinę atsakomybę už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, t. y. skirtinos baudos dydis yra mažesnis, o teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nėra privalomas (ANK 426 straipsnio 1 ir 7 dalys). Todėl, vadovaujantis ANK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jos padarytas administracinis teisės pažeidimas perkvalifikuotinas pagal ANK 426 straipsnio 1 ir 7 dalis, o teisės vairuoti transporto priemones atėmimas naikintinas.

5. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyriausiasis specialistas Renatas Ivanauskas atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. M. prašymą prašo jį atmesti.

5.1. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog G. M. tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Tokią aplinkybę patvirtina liudytojos R. A. parodymai ir nukentėjusiojo E. Š. paaiškinimai. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, G. M. neįsitikino, ar nebuvo padaryta turtinė žala, nevykdė KET reikalavimų ir, sąmoningai suvokdama neteisėtą elgesį, pasišalino iš eismo įvykio vietos.

5.2. Be to, atsiliepime teigiama, kad G. M. švelninti paskirtą administracinę nuobaudą taikant ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo. Atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėja nuolat pažeidžia KET, anksčiau 11 kartų bausta administracine tvarka, ji nepripažįsta kaltės, kad tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Vadovaujantis ANK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 6 straipsniu, G. M. dėl paskirtos administracinės nuobaudos peržiūrėjimo turėtų raštu kreiptis į pirmosios instancijos teismą, kuris išnagrinėjo jos administracinio teisės pažeidimo bylą.

6. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. M. prašymas atmestinas.

Dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo

7. G. M., neginčydama teismų sprendimo dėl jos nubaudimo pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, teigia, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog ji tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos (ATPK 130 straipsnio 1 dalis), kad subjektyvusis šio pažeidimo požymis – kaltė – nustatytas išsamiai neįvertinus visų bylos aplinkybių.

7.1. Pagal ATPK 30221 straipsnio 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme. Teismas yra saistomas toje administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Taigi teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis), taip pat negali byloje teismų nutarimuose (nutartyse) išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, jų pakankamumo ar patikimumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Dėl to šioje atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje pareiškėjos teiginius dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su ATPK 30217 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 30221 straipsnio 13 dalyje numatytais atnaujintos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribomis ir pagrindais.

7.2. Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 12 punkte nustatyta, kad eismo įvykiu laikomas įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas.

Pagal KET 222 punktą (2015 m. lapkričio 4 d. redakcija), jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai.

Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015). Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014).

7.3. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs pažeidėjos G. M., liudytojų R. A. ir E. Š. rašytinius paaiškinimus, jų parodymus, duotus teisme, eismo įvykio vietos schemą, transporto priemonių apžiūros ir sugretinimo protokolą bei abiejų apgadintų automobilių nuotraukas, nustatė, kad G. M., vairuodama automobilį „Land Rover“ ir važiuodama atbuline eiga, nepaliko tarpo iš šono šalia stovinčio automobilio „Renault Master“, kliudė jį, apgadino abu automobilius ir sąmoningai nuvažiavo iš eismo įvykio vietos. Pažymėtina, kad šio teismo priimtame nutarime išsamiai atskleistas pareiškėjos kaltės turinys įvertinus visumą minėtų byloje surinktų įrodymų ir jais nustatytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal G. M. apeliacinį skundą, atliko įrodymų tyrimą, t. y. apklausė G. M. ir liudytoją E. Š., dar kartą įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjos tyčios padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Priešingai nei teigia G. M., byloje apklaustų liudytojų R. A. ir E. Š. parodymai nepatvirtina, kad pareiškėja nesuvokė eismo įvykio metu apgadinusi kito automobilio. Byloje nustatyta, kad R. A. buvo tiesioginė eismo įvykio liudytoja, t. y. ji savo rašytiniame paaiškinime nurodė ir, apklausiama teisme, patvirtino, kad matė, kaip G. M. vairuojamas automobilis atsitrenkė į kitą automobilį, kontakto tarp transporto priemonių garsas buvo stiprus, vairuotoja stabtelėjo, pasižiūrėjo per langą ir nuvažiavo tolyn. Teismai pagrįstai pripažino reikšmingus būtent šiuos liudytojos R. A. nuoseklius parodymus, o ne jos subjektyvų vertinimą dėl G. M. nesuvokimo sukėlus eismo įvykį, kuris paneigtas tiek pačios liudytojos parodymais, tiek kitų byloje surinktų įrodymų visuma. Pareiškėja prašyme taip pat neteisi teigdama, kad liudytojas E. Š. apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog asmuo, nežinantis jo naudoto automobilio konstrukcijos ypatumų, objektyviai galėjo nepastebėti transporto priemonei padarytų apgadinimų, nes 2016 m. lapkričio 4 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole tokie liudytojo parodymai neužfiksuoti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, rėmėsi E. Š. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kad, jo nuomone, apžiūrėjęs automobilį „Renault Master“ asmuo galėjo suprasti, jog kito automobilio krašto užrakto rankenos buvo nulaužtos. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad automobilis „Renault Master“ iš tiesų nebuvo stipriai apgadintas, tačiau negalima ignoruoti tos aplinkybės, kad G. M. vairuojamo automobilio „Land Rover“ bagažinės dangčiui padaryti akivaizdūs ir pakankamai didelio masto apgadinimai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad aiškų kontaktą tarp transporto priemonių patvirtina joms padaryti apgadinimai. Pabrėžtina, kad G. M., duodama paaiškinimus abiejų instancijų teismuose, neneigė, kad ji juto kontaktą tarp savo vairuojamo automobilio ir stovinčios kitos transporto priemonės. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nešališkos liudytojos R. A. parodymais, motyvuotai atmetė kaip neatitinkančius tikrovės G. M. paaiškinimus, kad po kontakto su kitu automobiliu pareiškėja apžiūrėjo stovinčią transporto priemonę ir, nepamačiusi ant jos įbrėžimų, įlenkimų ar kitokio pobūdžio apgadinimų, pamanė, kad ji nepadarė žalos kitam asmeniui priklausančiam turtui. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat konstatavo, kad G. M. po eismo įvykio neatliko jos nurodytų veiksmų. Taigi teismai padarė teisingą išvadą, kad G. M., pajutusi kontaktą tarp automobilių, tyčia neišlipo iš savo transporto priemonės, tinkamai neapžiūrėjo abiejų automobilių, taip neįsitikindama, ar nebuvo padaryta kitam asmeniui turtinė žala, ir nuvažiavo iš eismo įvykio vietos, dėl to buvo pažeistos KET 222 punkto nuostatos. Tai, kad pareiškėja dėl sukelto eismo įvykio nesulaukė iš netoliese buvusių žmonių jokios reakcijos, nepaneigia minėtais bylos įrodymais pripažinto fakto, kad pajutusi kontaktą tarp transporto priemonių ji neapžiūrėjo kitam asmeniui priklausančio automobilio, kuriam buvo padaryti apgadinimai. G. M. padarytų veiksmų teisiniam vertinimui pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės jos elgesys po to, kai ji nuvažiavo iš eismo įvykio vietos, t. y. kad pareiškėja pranešė draudimo įmonei apie draudiminį įvykį, nesiekė nuslėpti eismo įvykio padarinių, bendradarbiavo su policija ir nevengė atsakomybės dėl kitos transporto priemonės apgadinimo, juo labiau kad teismų praktikoje išaiškinta, jog ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę nepriklausomai nuo veikos padarymo tikslų ir motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-33-2013, 2AT-41-2014, 2AT-38-303/2016).

7.4. Darytina išvada, kad teismai, laikydamiesi ATPK 257 straipsnio, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino bylos įrodymus, G. M. veikoje teisingai nustatė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo subjektyvųjį požymį – tyčią. Dėl prašyme nurodytų argumentų keisti teismų procesinių sprendimų nėra pagrindo.

Dėl paskirtos nuobaudos

8. G. M. prašyme nesutinka su jai paskirta administracine nuobauda už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą teigdama, kad, atsižvelgus į pareiškėjos padarytų veiksmų pavojingumo pobūdį, asmenybę ir kitas administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, jai turėjo būti neskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ATPK 301 straipsnio 1 dalies pagrindu.

8.1. Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį (2014 m. spalio 16 d. įstatymo redakcija) pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles užtraukia baudą užtraukia baudą vairuotojams nuo 868 iki 1158 Eur su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

G. M. nubausta pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį 900 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams, t. y. jai paskirta šiek tiek didesnė nei šio straipsnio sankcijoje nustatyta minimali pagrindinė nuobauda ir minimali papildoma nuobauda.

8.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Individualizuodami skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Tais atvejais, kai padaryto pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos.

ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo sprendžiama, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. ATPK 301 straipsnis gali būti taikomas tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kaltininko asmenybę ir jo padarytą pažeidimą apibūdinančių aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos skyrimas šiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4/2011, 2AT-7-4-2013).

Pagal teismų praktiką administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-68-507/2015).

8.3. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje aplinkybių, leidžiančių taikyti ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, nenustatyta. Teismai, priimdami sprendimus, įstatymo reikalavimų nepažeidė ir G. M. paskirta nuobauda pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį atitinka padaryto pažeidimo pavojingumą, taigi yra teisinga. Iš teismų priimtų nutarimo ir nutarties matyti, kad, skiriant G. M. nuobaudą, buvo atsižvelgta į pažeidimo pavojingumą ir pobūdį, pareiškėjos asmenybę, jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji gailisi dėl įvykio, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad G. M. praeityje net dvylika kartų traukta administracinėn atsakomybėn už įvairius pažeidimus, kurių dauguma susiję su KET nesilaikymu, pavyzdžiui, pareiškėja penkis kartus bausta už greičio viršijimą, tris kartus – už neleistiną naudojimąsi mobiliojo ryšio priemonėmis vairuojant automobilį. Be to, G. M. šioje byloje nustatytų teisės pažeidimų padarymo metu turėjo galiojančių nuobaudų už tos pačios rūšies teisės pažeidimų padarymą, o pagal ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punktą tai paprastai yra laikoma atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Aptarti G. M. charakterizuojantys duomenys apibūdina pareiškėją, kaip asmenį, atsainiai žiūrintį į įstatymų ir kitų teisės aktų laikymąsi. Taigi G. M. pasišalino iš eismo įvykio vietos ne atsitiktinai, o sąmoningai ignoruodama KET reikalavimus. Kaip minėta, pareiškėjos versija dėl jos veiksmų eismo įvykio vietoje po kontakto su kitu automobiliu prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Išvados dėl G. M. asmenybės nepaneigia tos aplinkybės, kad ji anksčiau nebuvo traukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį, ji sumokėjo paskirtas baudas už KET reikalavimų nesilaikymą. Švelninti G. M. teisinės padėties nepakanka vien dėl to, kad kitam automobiliui padaryta žala nėra didelė, per eismo įvykį nebuvo sužalotas joks asmuo. Atkreiptinas dėmesys, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo pavojingumas, kartu ir griežtos atsakomybės nustatymas, siejamas su pačiu vairuotojo pasitraukimu iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, o ne su eismo įvykio metu sukeltomis pasekmėmis, pavyzdžiui, svetimo turto apgadinimu, žmogaus sveikatos sužalojimu ir pan., už kurias administracinė atsakomybė numatyta pagal kitus ATPK straipsnius. G. M. padaryto pažeidimo pavojingumo nemažina ir pareiškėjos prašyme akcentuojami jos vėlesni veiksmai, atlikti po to, kai buvo pasišalinta iš eismo įvykio vietos, t. y. pranešimas apie draudiminį įvykį, bendradarbiavimas su policija ir kt. Be to, byloje duomenų, patvirtinančių, kad G. M. nuvažiavo iš eismo įvykio vietos, siekdama išvengti blaivumo patikrinimo, nebuvimas nėra besąlyginis pagrindas taikyti ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pasak G. M., ji atlygino žalą transporto priemonės savininkui, tačiau teismai nepagrįstai nenustatė jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos ATPK 31 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas E. Š. iš tiesų patvirtino pareiškėjos nurodytą aplinkybę dėl nuostolio atlyginimo, o pirmosios instancijos teismui nebuvo žinoma apie tai. Pažymėtina, kad teismai, pripažindami, jog G. M. turi būti paskirta šiek tiek didesnė nei ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta minimali bauda ir teisė vairuoti transporto priemones atimta minimaliam terminui, tinkamai individualizavo nuobaudų dydžius. Dar viena pareiškėjos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta ATPK 31 straipsnio 1 dalies 2 punkte, neturi esminės įtakos mažinti jai paskirtų nuobaudų dydžių. Tam tikrų nepatogumų sukėlimas asmeniui, kuriam paskirta nuobauda, ar kitiems jo šeimos nariams, taip pat savaime nėra išskirtinė aplinkybė, leidžianti nuobaudos neskirti ar ją žymiai švelninti. Todėl G. M. prašymo teiginys, kad, pareiškėjai netekus teisės vairuoti transporto priemones, jos mažamečiams vaikams bus apsunkinta galimybė nuvykti į ugdymo įstaigas, nėra pakankamas konstatuoti, kad G. M. paskirta nuobauda yra neproporcinga jos padarytam pažeidimui. Pabrėžtina, kad teismai, pripažindami, jog ATPK 20 straipsnyje numatyti nuobaudos tikslai bus pasiekti pareiškėjai paskyrus šią nuobaudą neperžengiant sankcijos ribų, įvertino jos šeiminę padėtį ir poreikį naudotis specialiąja teise.

8.4. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai taikė įstatymą, reglamentuojantį nuobaudos skyrimo taisykles, ir nukrypo nuo teismų praktikos, formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo analogiškose administracinių teisės pažeidimų bylose.

Dėl ANK nuostatų taikymo

9. G. M., remdamasi nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitusiu reglamentavimu dėl administracinės atsakomybės taikymo už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos, prašo perkvalifikuoti jos veiksmus pagal atitinkamą ANK straipsnį ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

9.1. ANK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nurodyti švelnesnės administracinės atsakomybės atvejai, kada administracinis teisės pažeidimas, padarytas iki 2017 m. sausio 1 d., perkvalifikuojamas pagal atitinkamą ANK straipsnį arba asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Administracinių teisės pažeidimų perkvalifikavimo tvarka numatyta minėto įstatymo 4 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos iki 2017 m. sausio 1 d. buvo paskirtos administracinės nuobaudos, tačiau nutarimai dėl nuobaudos skyrimo dar neįsiteisėjo, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytais atvejais, gavus administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymą (šis prašymas gali būti įtrauktas ir į skundą ar apeliacinį skundą), perkvalifikuoja teismas ar institucija, priėmusi nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, arba teismas, kuris nagrinėja skundą ar apeliacinį skundą dėl nutarimo byloje (4 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, nagrinėjamu atveju įstatymų leidėjas priimdamas naują įstatymą – Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą – ANK 3 straipsnio 2 dalies normų kontekste nenumatė neriboto jo nuostatų atgalinio veikimo, t. y. nenumatė, kad vykstant procesui dėl administracinių teisės pažeidimų bylų atnaujinimo veikos būtų perkvalifikuojamos ar teisena nutraukiama ANK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nurodytais atvejais. Be to, proceso atnaujinimas yra ekstraordinarinė įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo priemonė, kurios paskirtis – ištaisyti padarytas materialiosios ir (ar) proceso teisės taikymo klaidas pagal nustatytas bylos aplinkybes. Naujai priimto administracinę atsakomybę numatančio įstatymo, turinčio atgalinio veikimo galią, taikymas nėra siejamas su administracinių teisės pažeidimų bylų atnaujinimo pagrindais, todėl, kai nagrinėjama atnaujinta administracinio teisės pažeidimo byla, naujo administracinę atsakomybę numatančio įstatymo taikymo ir atitinkamai veikų perkvalifikavimo klausimai negali būti sprendžiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-14-303/2017).

9.2. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytus išaiškinimus, atmeta kaip nepagrįstus G. M. prašymus perkvalifikuoti jos padarytus veiksmus pagal atitinkamą ANK straipsnį ir, vadovaujantis šiuo įstatymu, spręsti klausimą dėl teisės vairuoti transporto priemones neatėmimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi,

n u t a r i a :

Atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. M. prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Aurelijus Gutauskas

Artūras Pažarskis