M. S. pagal BK 137 str., 16 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-412-697/2015

Proceso Nr. 1-84-1-00078-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.2.4.3;

1.2.4.4.

2015 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

nukentėjusiajam M. J.,

nuteistajam M. S.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Skuodo rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo M. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 137 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams. Vadovaujantis BK 92 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, M. S. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį tęsti mokslą arba dirbti.

Iš M. S. priteista civilinei ieškovei J. J. 1688,20 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo M. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jam priteista iš M. S. 11 584,80 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš M. S. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 13 067 Eur.

Skuodo rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžiu M. S. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. J., civilinės ieškovės J. J. ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimo, nuteistojo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

M. S. pripažintas kaltu pagal BK 137 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2013 m. gegužės 17 d., apie 22.40 val., sodų bendrijoje „Statybininkas“, kieme prie R. B. priklausančio sodo namelio, (duomenys neskelbtini), siekdamas įdegti šašlykinėje esančias prigesusias malkas, nesilaikydamas įprastų, visuotinai pripažintų atsargumo reikalavimų, draudžiančių pilti degųjį skystį ant atviros liepsnos ir žarijų, pylė iš plastikinio butelio degųjį skystį ant šašlykinėje buvusių teberusenančių malkų, dėl to staiga kilus ugnies pliūpsniui apdegė šalia šašlykinės stovėjęs M. J., kuris dėl veido, kaklo, krūtinės ląstos, pilvo, abiejų rankų ir kairės šlaunies (apie 38 proc. kūno paviršiaus) terminių IIA0-IIB0-III0 nudegimų patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Skuodo rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nuteistojo neatsargumas pasireiškė tuo, kad jis pylė degųjį skystį ant teberusenančių malkų, dėl to kilo ugnies pliūpsnis. Pasak kasatoriaus, byloje nėra nustatyta, kokią reikšmę šiam procesui galėjo turėti apsauginio kamščio naudojimas, kokia turėtų būti šio kamščio techninė konstrukcija, ar jis galėtų apsaugoti nuo ugnies pliūpsnio susiformavimo (šių aplinkybių išsiaiškinti nebėra galimybės, nes konkretus naudotas degusis skystis nėra identifikuotas ir jo pakuotė nesurasta). Kasatoriaus vertinimu, degiojo skysčio butelio naudojimas be apsauginio kamščio nagrinėjamu atveju negali būti inkriminuojamas kaip BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvusis požymis. Skunde pažymėta, kad nėra nustatytas visiškai tikslus M. J. užsidegimo mechanizmas – ar šis užsidegė tiesiogiai nuo ugnies pliūpsnio, nuteistajam užpylus degaus skysčio ant šašlykinėje teberusenančių malkų, ar degančio skysčio srove jį apipylus, atšokant nuo šašlykinėje kilusio ugnies pliūpsnio.

Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalies nuostatas, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. Neva akivaizdu, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, o nuosprendis nėra pakankamai motyvuotas. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atliko tik dalinį įrodymų tyrimą, faktinės aplinkybės nepasikeitė, naujų įrodymų nesurinkta, tačiau šis teismas padarė priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas. Nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo teisėtas ir pagrįstas, o įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi įrodymų tyrimas byloje buvo atnaujintas ir baudžiamoji byla perduota prokurorui kaltinamajam aktui patikslinti ir sukonkretinti, tačiau, kaip teisingai nurodyta nuosprendyje, po papildomo tyrimo tai nebuvo padaryta. Skunde nurodyta, kad kaltinamasis aktas yra procesinis dokumentas, kuriame išdėstoma prokuroro procese užimama pozicija ir argumentuojama, kodėl būtent tokios pozicijos laikosi valstybinis kaltintojas. Pažymėta, kad kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai nustatyti BPK 219 straipsnyje. Šio straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas, t. y. padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, duomenys apie nukentėjusįjį, įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad kaltinamasis aktas turi būti surašomas itin kruopščiai, ypač turinio prasme, jame neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudarytų kliūtį teisingo sprendimo priėmimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-513/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-513/2011">2K-513/2011</a>). Pasak nuteistojo, nusikalstamos veikos aplinkybės bei faktinių duomenų trūkumai šioje byloje yra akivaizdūs. Neteisingai ar galbūt apskritai nenurodyti būtinieji nusikalstamos veikos elementai, taip pažeidžiant BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus reikalavimus. Šios aplinkybės negali būti pašalintos teisme, nes kaltinamajame akte aiškiai nenurodytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybės ir būdai, kurie sudaro nusikaltimo objektyviąją ir subjektyviąją puses. Tokių aplinkybių nenurodymas iš esmės trukdo teismui objektyviai ir nešališkai nagrinėti bylą. Šios aplinkybės, tai kaltinamojo akto esminiai trūkumai, kurių teismas negali ištaisyti teismo posėdžių metu, nes iš esmės būtų keičiamas kaltinamasis aktas, o teismas peržengtų kaltinamajame akte inkriminuojamų veikų ribas ir pats turėtų tikslinti kaltinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje užtikrinta kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos nustatymo byloje garantijų. Teismui turėtų būti perduota tik tinkamai parengta byla, jei parengtinis tyrimas yra iš esmės neišsamus, byloje neišaiškintos aplinkybės, kurios turi esminę reikšmę pateikiant kaltinimą, konstatuojama, kad ikiteisminis tyrimas, kuriam vadovauja ir už kurį yra atsakingas prokuroras, atliktas netinkamai. Būtent prokuroras turi procesines priemones kontroliuoti ikiteisminį tyrimą. Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus. Teismas yra savarankiškas visose baudžiamosios bylos, kurią jis nagrinėja, stadijose. Taigi, nežinant kaltinamajam, nuo kokių duomenų buvimo ar nebuvimo kaltinamajame akte jam reikia gintis, pažeidžiamas pagrindinės teisės į gynybą principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Taip pažeidžiamos ir BPK 22 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo yra kaltinamas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad egzistuojantys kaltinimo ir kaltinamojo akto trūkumai nebuvo pašalinti, nors tokia galimybė prokurorui ir buvo suteikta. Teismas negali tikslinti kaltinamojo akto ir jo interpretuoti taip, kaip naudinga prokurorui, nes BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi baudžiamajame procese principas. Taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo padaryta teisinga išvada, kad tiek išteisintojo, tiek ir nukentėjusiojo paaiškinimai dėl nukentėjusiojo M. J. marškinėlių užsidegimo yra hipotetinio pobūdžio ir neįrodo, kad nuteistasis tiesiogiai būtų apipylęs degiuoju skysčiu nukentėjusįjį. Nuosprendyje pagrįstai remiamasi ir eksperto V. Š. išvada, kad buityje naudojamas degusis skystis ir acetonas yra skirtingos cheminės medžiagos ir kad acetonas degiajame skystyje, kuris naudojamas židinio ar grilio įkūrimui, kaip sudėties elementas nenaudojamas. Lieka neaišku ir neišaiškinta, iš kur atsirado acetono, kaip cheminio elemento, kurio buityje naudojamo degaus skysčio sudėtyje nebūna ir negali būti. Kaip bylos nagrinėjimo metu nurodė ekspertas V. Š., jeigu jam būtų pavesta atlikti užduotį, jis būtų galėjęs atsakyti, ar acetono buvo nukentėjusiojo rūbuose, ar jis atsirado degimo metu. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, nekreipdamas dėmesio į šią aplinkybę ir motyvais ją prilygindamas nesvarbiai ir neturinčiai įtakos M. J. rūbų užsidegimui, išreiškė savo šališkumą ir nusistatymą prieš jį. Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas, jo veiką priskyręs bendrų atsargumo normų pažeidimui, supaprastino bylos nagrinėjimą ir įrodymų vertinimą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 137 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų.

Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį būtina nustatyti ne tik kilusius padarinius, bet ir tai; 1) ar būtent kaltininko veika (kuri gali pasireikšti ir veikimu, ir neveikimu) buvo nukentėjusiojo sužalojimo ar susargdinimo priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys; 2) jo kaltę (nusikalstamą pasitikėjimą ar nusikalstamą nerūpestingumą) dėl kito žmogaus sunkaus sužalojimo ar susargdinimo.

Byloje nustatyta, kad M. J. patyrė veido, kaklo, krūtinės ląstos, pilvo, abiejų rankų ir kairės šlaunies terminius IIA0-IIB0-III0 nudegimus apie 38 proc. kūno paviršiaus, taip pat nustatyta ir teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje pripažino, jog M. S. pylė degų skystį į šašlykinę du kartus, o tai pilant antrąjį kartą sukėlė ugnies pliūpsnį, kuris ir nudegino M. J..

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. S. dėl kaltinimo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tokį sprendimą teismas priėmė padaręs išvadas, kad, tirdamas bei vertindamas surinktus įrodymus, nustatė buvus tam tikras aplinkybes arba jų nebuvus, tačiau negali nuosprendyje nurodyti tokių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos kaltinamajame akte. Išteisinamajame nuosprendyje pažymėta, kad byla jau buvo kartą perduota prokurorui kaltinamajam aktui sukonkretinti ir aplinkybėms patikslinti, tačiau netikslumai ne tik kad nebuvo pašalinti, tačiau baigiamojoje prokuroro kalboje iškeltos naujos padarinių atsiradimo versijos, o tai rodo, jog ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas neišsamiai ir neprofesionaliai. Teismo vertinimu, iš kaltinimo formuluotės nėra aišku, kuo pasireiškė M. S. nusikalstamas nerūpestingumas – ar tuo, kad pylė ant šašlykinėje prigesusių malkų degųjį skystį, ar kad degųjį skystį pylė iš plastikinio butelio be apsauginio kamščio, ar kad staiga kilus ugnies pliūpsniui ir užsidegus pilamam skysčiui atitraukdamas butelį nuo šašlykinės degančiu iš butelio degiu skysčiu apipylė M. J.. Teismas pažymėjo, kad baigiamojoje kalboje prokuroras nurodė naujas faktines aplinkybes, jog M. S. manė, kad atsinešė degųjį skystį, o iš tikrųjų ten buvo acetonas, ir prieš pildamas kaltinamasis neįsitikino, koks butelyje skystis, ir nukentėjusiojo neperspėjo. Teismas konstatavo, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai ir pareikštas kaltinimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismas padarė išvadą, kad byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais nėra įrodyta, jog M. S. degančiu iš butelio degiu skysčiu apipylė M. J., todėl jį dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį išteisino.

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo M. S. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo jį pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje. Tokį sprendimą šis teismas priėmė nustatęs, kad M. S. 2013 m. gegužės 17 d., apie 22.40 val., sodų bendrijoje „Statybininkas“, kieme prie R. B. priklausančio sodo namelio, (duomenys neskelbtini), siekdamas įdegti šašlykinėje esančias prigesusias malkas, nesilaikydamas įprastų, visuotinai pripažintų atsargumo reikalavimų, draudžiančių pilti degųjį skystį ant atviros liepsnos ir žarijų, pylė iš plastikinio butelio degųjį skystį ant šašlykinėje buvusių teberusenančių malkų, dėl to staiga kilus ugnies pliūpsniui apdegė šalia šašlykinės stovėjęs M. J., kuris dėl veido, kaklo, krūtinės ląstos, pilvo, abiejų rankų ir kairės šlaunies (apie 38 proc. kūno paviršiaus) terminių IIA0-IIB0-III0 nudegimų patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą; kad tarp M. S. padarytos veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys; M. S. kaltė pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, todėl jis ir yra atsakingas už kilusius padarinius.

BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta viena svarbiausių baudžiamosios atsakomybės nuostatų – atsakomybė tik už kaltai padarytą veiką. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena iš įstatyme nustatytų kaltės formų. Tai reiškia, kad tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo pažeidimas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Kaltės principas iš baudžiamosios teisės eliminuoja objektyvųjį pakaltinimą, t. y. asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn už padarinius, kurie atsiranda be jo kaltės.

BK 16 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras.

Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą.

Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius.

Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad apklaustų asmenų parodymais nustatyta, jog įvykio metu M. S. bent keletą kartų pylė degųjį skystį ant gęstančio laužo. Įvykio metu M. S. buvo 17 m. amžiaus, mokėsi gimnazijoje. M. S. parodė, kad degųjį skystį praeityje jau buvo naudojęs ugniai kurti, buvo skaitęs šio skysčio naudojimo instrukciją, žinojo, kad ant degančių malkų jo negalima pilti. Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, padarė pagrįstą išvadą, kad M. S., atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, savo asmenines savybes ir turimą patirtį, turėjo ir galėjo numatyti, kad pilant degųjį skystį ant malkų, kurios ruseno, gali kilti liepsnos pliūpsnis ir ugnies liepsnos gali uždegti šalia šašlykinės buvusius asmenis ir taip juos sužaloti, tačiau to nenumatė ir taip nepaisė elementaraus atsargumo – nesilaikė visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių.

Dėl kasatoriaus argumentų, kad byloje nėra nustatyta, kokią reikšmę galėjo turėti apsauginio kamščio naudojimas, kokia turėtų būti šio kamščio techninė konstrukcija, ar jis galėtų apsaugoti nuo ugnies pliūpsnio susiformavimo, taip pat jog nenustatytas visiškai tikslus M. J. užsidegimo mechanizmas ir kad neva liko neaišku ir buvo neišaiškinta, iš kur atsirado ant M. J. marškinėlių acetono, kaip cheminio elemento, kurio buityje naudojamo degaus skysčio sudėtyje nebūna ir negali būti. Į šiuos argumentus, kasatoriaus nuomone, nebuvo aiškiai ir motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos nuosprendyje. Į šiuos teiginius apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pakanka draudimo pilti degųjį skystį ant atviros liepsnos ir žarijų nesilaikymo. Tokio skysčio pylimas ant dar neuždegtų malkų ar anglių bus vienodai saugus tiek naudojant apsauginį kamštį, tiek ir be jo. Aplinkybė dėl M. J. užsidegimo mechanizmo nėra esminė sprendžiant M. S. atsakomybės klausimą, nes pagrindinis veiksnys, sukėlęs BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes, buvo degiojo skysčio pylimas ant teberusenančių malkų, dėl ko kilo ugnies pliūpsnis, ir pasekmėms atsirasti esminės reikšmės nėra, ar M. J. užsidegė tiesiogiai nuo ugnies pliūpsnio, ar per tarpinę grandį – atšokantį nuo ugnies pliūpsnio M. S.. Taip pat pagrįstai ir nedviprasmiškai skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad konkrečios nagrinėjamo įvykio metu panaudotos degiojo skysčio, kaip bendrinės kategorijos, kuriai būdinga tam tikrų fizinių ir cheminių savybių visuma, rūšies (cheminės formulės, pavadinimo) nustatymas esminės reikšmės nagrinėjamu atveju neturi, nes M. S. nebuvo kaltinamas naudojęs kažkokį savo savybėmis išskirtinai pavojingą degiojo skysčio porūšį, kurio naudojimą apibrėžtų ne bendrosios, o teisės aktų nustatytos specialios elgesio saugumo taisyklės.

Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai bei apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo turiniui. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme visos bylai reikšmingos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) bei nesuvaržant kaltinamajam įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, t. y. palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti. Apeliacinės instancijos teismo sprendime pripažintos įrodyta M. S. veikoje nustatyti ir objektyvieji, ir subjektyvieji BK 137 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, kurie tinkamai bei pakankamai argumentuotai atskleisti. Kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalies reikalavimus ir netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą, atmestini kaip prieštaraujantys ir bylos medžiagai, ir apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo turiniui.

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes M. S. baudžiamasis įstatymas – BK 137 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.

Kasatoriaus nuorodos, kad kaltinamasis aktas neatitiko BK 219 straipsnyje nurodytų reikalavimų, taip pat yra nepagrįstos. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes būtina nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Šioje byloje kaltinamajame akte M. S. inkriminuota nusikalstama veika aprašyta, nurodant nusikaltimo padarymo laiką, vietą, būdą, padarinius, kitas aplinkybes bei pagrindinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas. Šis aprašymas atitinka BK normos, pagal kurią nusikalstama veika buvo kvalifikuota, t. y. BK 137 straipsnio 1 dalies dispoziciją – kaltinamąjį aktą buvo galima suprasti bei teisingai išnagrinėti bylą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde nurodomais argumentais panaikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. S. kasacinį skundą.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Audronė Kartanienė

Alvydas Pikelis