Baudžiamoji byla Nr. 2K-407-489/2015
Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00348-2012-9
Procesinio sprendimo kategorijos: (S)
2.1.7.4;
2.4.2.1;
2.6.4.1
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. nuosprendžiu R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 92 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, paskiriant BK 82 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktuose numatytas auklėjamojo poveikio priemones – 50 val. nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį, įpareigojant juos atlikti per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 10 val. nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų, bei elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant mokytis arba dirbti bei nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose (išskyrus, jei tai susiję su mokslu ar darbu, apie tai iš anksto informuojant šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos atstovą).
Taip pat šiuo nuosprendžiu A. G. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasaciniu skundu neskundžiama.
Priteista iš A. G. ir R. G. : solidariai – 10 000 Lt (2896,20 Eur) G. V. naudai, 60 000 Lt (17 377,20 Eur) – L. V. naudai, 12 913,83 Lt (3740,10 Eur) – Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Kauno teritorinių ligonių kasų naudai; taip pat iš nuteistųjų priteista po 2350 Lt (680,61 Eur) nukentėjusiojo G. V. naudai proceso išlaidų atlyginimo.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, kuria nukentėjusiųjų L. V. ir G. V. atstovo advokato D. V., nuteistojo R. G., nuteistojo A. G. gynėjos advokatės S. K. apeliaciniai skundai atmesti; priteista iš nuteistųjų A. G. ir R. G. po 200 Lt (57,92 Eur) nukentėjusiojo G. V. naudai proceso išlaidų atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
A. G. ir R. G. nuteisti už tai, kad 2012 m. kovo 30 d., apie 19.00 val., Kaune, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, A. G. suduodant nukentėjusiajam L. V. rankomis ir kojomis ne mažiau septynis kartus į galvos ir veido sritis, R. G. spiriant nukentėjusiajam L. V. į veido sritį, padarė šiam kraujosruvą kairio peties srityje, kraujosruvą su nubrozdinimu kaklo dešinėje, pereinant į dešinio peties viršutinę dalį, kraujosruvą su nubrozdinimu dešinio peties išorinėje dalyje, nubrozdinimus dešinės alkūnės, dešinės plaštakos V piršto srityje, nubrozdinimus galvos plaukuotoje dalyje, kraujosruvas kairės akies vokuose, kairės akies obuolio junginėje, kairės pusės viršutinio žandikaulio–kairio skruostikaulio kompleksinį lūžį, kaktikaulio kairės pusės lūžį su kraujosruva virš kietojo galvos smegenų dangalo kairės kaktinės skilties srityje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nurodė, kad byloje nebuvo galimybės nustatyti, nuo kurio kaltinamojo nukentėjusiajam suduoto smūgio buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl nepagrįstai konstatavo, jog nukentėjusysis buvo sužalotas bendrais abiejų kaltinamųjų veiksmais. Tokią teismo išvadą, kasatoriaus nuomone, paneigia specialisto išvada Nr. G884/12(02) bei teismo medicinos eksperto Gregoire Abi Chaker parodymai teisme. Šie įrodymai pagrįstai leidžia teigti, jog L. V. sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas vienu trauminiu poveikiu į kairę veido pusę stačiu kampu, o ne kaltininkų bendrais veiksmais. Dėl to baudžiamosios atsakomybės klausimas turėjo būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad sunkus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas daugiau nei vienu trauminiu poveikiu, nes suduodant vieną kartą gali atsirasti lūžis, o jei suduodama antrą kartą – lūžio linija gali būti pratęsiama. Kasatoriaus nuomone, atskirti, ar buvo padaryti du trauminiai poveikiai, žiūrint į kaulą rentgenologiškai, neįmanoma. Be to, teismas, prieidamas prie tokių išvadų, neįvertino nuteistojo A. G. bei liudytojų parodymų, visiškai ignoravo eksperto paaiškinimus, jog dažniausiai nebūna daug smūgių į tą pačią vietą, jog tada antras trauminis poveikis – R. G. spyris – kaip ir pirmas, turėjo būti iš priekio atgal stačiu kampu, t. y. atliktas analogišku mechanizmu. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, tačiau šioje baudžiamojoje byloje to nepadarė, baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išsprendė formaliai ir taip nusižengė BPK (44 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio 5 dalies) nuostatoms. Anot kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai nesiekė objektyviai, išsamiai ištirti visų bylos aplinkybių ir nustatyti tiesą, dėl to nepagrįstai nusprendė, kad nukentėjusysis L. V. buvo sunkiai sužalotas bendrais abiejų kaltinamųjų veiksmais.
Kasatoriaus manymu, sprendžiant jo veiksmų kvalifikavimo bei tyčios nustatymo klausimus, nuosprendyje remtasi iš esmės vien nepagrįstomis prielaidomis, prieštaraujančiomis surinktai bylos medžiagai. Kasatorius nurodo niekada nenorėjęs ir nesiekęs sunkiai sutrikdyti L. V. sveikatos, nesuvokė ir negalėjo suvokti savo veikos pavojingumo. Kasatoriaus teigimu, įvykio metu jam pačiam buvo trenkta (taip padarant nežymų sveikatos sutrikdymą), dėl to jis susvirduliavo ir atsirėmė į automobilį, po to parkrito ir nematė dalies įvykio eigos. Tai patvirtino liudytojų L. G., E. K., E. L., P. C., G. M. parodymai, specialisto išvada Nr. G884/12(02) dėl kasatoriaus sužalojimo. Kasatorius teigia nematęs nuteistojo A. G. veiksmų, jų intensyvumo, todėl negalėjo suvokti, kaip stipriai jau yra sužalotas nukentėjusysis. Be to, kaip patvirtino beveik visi liudytojai, L. V.muštynių pradžioje ant galvos buvo užmauti jo marškinėliai, todėl, kasatoriui bėgant pro nukentėjusįjį, nebuvo realios galimybės pamatyti ir įvertinti, kaip stipriai jis jau yra sužalotas, kokia jo būklė. Kasatoriaus manymu, nustačius, kad jis nematė A. G. veiksmų, atliekamų prieš nukentėjusįjį L. V., o prabėgdamas – nukentėjusiojo sužalojimo laipsnio, negali būti pripažinta, jog jis suvokė prisidedantis prie A. G. veiksmų siekiant sunkiai sužaloti L. V. Be to, kaip patvirtino liudytoja G. B., kasatorius prabėgdamas įspyrė L. V., kuris tam nesipriešino, jau praktiškai po A. G. padarytų sužalojimų. Dėl to nepagrįstai nustatyta, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį L. V. panaudojo abu nuteistieji ir kiekvienas jų matė vienas kito neteisėtus veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį. Taigi, teismai, spręsdami, kad kasatorius turėjo tiesioginę tyčią sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, bei nustatydami objektyviuosius bendrininkavimo sunkiai sužalojant nukentėjusįjį požymius, savo išvadas grindė prielaidomis, o ne baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga.
Byloje nustačius, kad nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas ne bendrais abiejų nuteistųjų veiksmais, teismai privalėjo nustatyti, kuris iš nuteistųjų atliko veiksmus, sukėlusius nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau, kvalifikuojant kasatoriaus veiksmus pagal BK 135 straipsnio 1 dalį buvo remiamasi tik liudytojų K. V., R. K., S. K., G. M., A. M., G. B. parodymais, kurie tik patvirtino faktą, kad kasatorius prabėgdamas spyrė gulinčiam L. V. į galvą, visiškai nesiaiškinta, kokiu būdu jis spyrė nukentėjusiajam ir ar būtent jo spyris sukėlė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sužalojimą. Anot kasatoriaus, šioje byloje nebuvo įvertinti liudytojo K. V. regėjimo sutrikimai ir visiškai ignoruota aplinkybė, kad jo bei R. K. (šiems esant nukentėjusiojo artimiesiems, turint suinteresuotumą bylos baigtimi) parodymai nėra visiškai objektyvūs ir nešališki. Taip pat neįvertinta tai, kad liudytoja G. M. savo parodymus keitė, pirmiausia nurodydama, jog L. V. pasikeisdami mušė net penki jaunuoliai, jog matė muštynes pro langą; po to, jog spėjo apsivilkti paltą ir išeiti į lauką. Liudytojas A. M. nurodė, kad lauke buvo tik jis, o jo žmona (t. y. G. M.), kai buvo mušamas L. V., buvo namuose. Be kita ko, šis liudytojas paskutiniu spyrusiu L. V. nurodė A. G.. Teismas privalėjo įvertinti visus liudytojų parodymų neatitikimus, o abejones vertinti nuteistojo naudai. Byloje nebuvo įvertinta, kad nė vienas iš liudytojų (K. V., R. K., G. B., S. K., G. M.) nepatvirtino, jog kasatorius padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą nurodytuoju būdu – stačiu kampu atliko vieną trauminį poveikį į veido kairę pusę. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepagrįstai nurodė, kad liudytojai nėra ekspertai, todėl negalima iš jų reikalauti, jog jie smulkiai ir detaliai konstatuotų ekspertinio pobūdžio tyrimui reikšmingas aplinkybes, taip akivaizdžiai pateisindamas kaltinamojo veiksmų kvalifikavimą, remiantis vien padarytomis prielaidomis ir kaltinamojo nenaudai. Kadangi, anot kasatoriaus, sunkus sveikatos sutrikdymas L. V. padarytas vienu trauminiu poveikiu į kairę veido pusę stačiu kampu, tai, nenustačius, kad būtent jis atliko tokius veiksmus, visos abejonės turi būti aiškinamos, vadovaujantis in dubio pro reo principu, jo naudai. Šioje byloje negalima laikyti nuosprendžio pagrįstu, nes teismo padarytos išvados dėl kasatoriaus veiksmų nėra pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo prokurorė Laima Milevičienė prašo nuteistojo R. G. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime pritariama apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl tinkamai atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo byloje. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktį faktinėms aplinkybėms. Teismai apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, kurie, anot prokurorės, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo (jie buvo gauti teisėtais būdais, jų patikimumas patikrintas BPK numatytomis priemonėmis) ir liečiamumo (jais įrodinėjamos bent viena bylai reikšmingos aplinkybės) reikalavimus. Visi byloje surinkti įrodymai patvirtina vieni kitus ir sudaro R. G. kaltės įrodymų visumą. Prokurorės teigimu, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nuosprendis pagrįstas ne prielaidomis. Tai, kad kasatorius nukentėjusiajam L. V. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, patvirtina specialisto išvada Nr. G844/12(02) dėl sužalojimų masto bei lokalizacijos, teismo medicinos eksperto Gregoire Abi Chaker paaiškinimai pirmosios instancijos teisme, 2013 m. spalio 10 d. posėdyje, liudytojų K. V., R. K., S. K., G. M., G. B. parodymai, kad paskutinį smūgį į galvą nukentėjusiajam sudavė R. G.. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai aptarė ir įvertino aplinkybę, kodėl liudytojai detaliai nenurodė, jog kasatorius nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą padarė teismo medicinos eksperto nurodytu būdu – stačiu kampu atlikęs vieną trauminį poveikį į kairę veido pusę. Teismai pagrįstai pripažino, kad tai, jog A. G. spardė gulintį, nebesipriešinantį, galbūt buvusį be sąmonės nukentėjusįjį, o R. G. spyrė jau nebejudančiam gulinčiam ant žemės žmogui, leidžia teigti, kad nuteistieji turėjo tiesioginę tyčią sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ir tokių pasekmių siekė. R. G. pagrįstai nuteistas už bendrais veiksmais su A. G. sukeltus padarinius. Tai atitinka ir teismų praktikoje sukurtus precedentus, kuriuose išaiškinta, kad įrodinėjant bendrininkų susitarimą nėra būtina, jog nusikalstamos veikos detalės būtų išsamiai aptartos, kad susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas, kad tais atvejais, kai kaltininkai supranta vieni kitų veiksmus, jiems pritaria, suvokia daromos veikos pobūdį, numato, kad nuo tokių veiksmų nukentėjusiajam gali būti padarytas sveikatos sutrikdymas ir turi bent jau neapibrėžtą tyčią dėl padarinių, laikoma, kad jie veikia kaip bendravykdytojai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI5LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-229/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-229/2008">2K-229/2008</a>, 2K-485/2008, 2K-324/2009). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį L. V. panaudojo abu nuteistieji ir kiekvienas jų matė vienas kito neteisėtus veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį, todėl nustatyti objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų (pakaltinamų ir sulaukusių įstatymo nustatyto amžiaus) dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, realizuojant BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Šiuo atveju bendrininkų susitarimas veikti bendrai buvo išreikštas konkliudentiniais jų veiksmais. R. G. matė A. G. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, jiems pritarė ir prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo tyčiniu spyriu nukentėjusiajam į galvos sritį. Tai reiškia, kad nuteistieji suprato, jog bendrai naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, numatė, jog gali jį sužaloti, ir to norėjo. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatliko įrodymų tyrimo, tačiau prokurorė pažymi, kad patys proceso dalyviai to neprašė. Iš bylos medžiagos matyti, kad įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami. Priimtuose teismų sprendimuose visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Nuteistojo R. G. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
Atsakant į kasacinio skundo argumentus, visų pirma, pasakytina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>, 2K-7-130-699/2015). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85/2011">2K-7-85/2011</a>, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-7-27-746/2015 ir kt.). Tagi, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais BPK pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teismų instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektais.
Dėl esminių BPK pažeidimų paduoto nuteistojo R. G. kasacinio skundo teiginiai, kuriais kvestionuojamos teismų išvados dėl atskirų bylos aplinkybių nustatymo; prašoma teisės medicinos duomenis ir liudytojų (A. M., K. V., R. K., G. B., S. K., G. M.) parodymus, dalį kasatoriaus parodymų vertinti kitaip ir jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo mechanizmo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Taigi, teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius, susijusius su šioje byloje priimto nuosprendžio ir nutarties pagrįstumu, nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų
Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Nagrinėjamoje byloje R. G. pritaikius BK 135 straipsnio 1 dalies nuostatas, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir jį taikant esminių BPK pažeidimų nepadaryta (BPK 369 straipsnis).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nuteistasis A. G. rankomis bei kojomis sudavė nukentėjusiajam L. V. ne mažiau kaip septynis kartus į galvą, veidą, o nuteistasis R. G. spyrė nukentėjusiajam L. V. į veidą, tokiais bendrais nuteistųjų veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Nurodytos aplinkybės dėl R. G. spyrio nukentėjusiajam į veido sritį neginčija ir pats kasatorius. Pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje nurodė, kad pagal teisės medicinos specialisto išvadą Nr. G884/12(02) bei teismo medicinos eksperto Gregoire Abi Chaker parodymus nukentėjusiajam L. V. veido (galvos) kaulių lūžiai galėjo būti padaryti vienu arba keliais trauminiais poveikiais. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo R. G.apeliacinio skundo argumentus, analogiškus jo kasaciniame nurodytiesiems, taip pat pagrįstai pritarė išvadai, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas daugiau nei vienu trauminiu poveikiu.
Taigi nustačius, kad į veido sritį nukentėjusiajam smūgiavo abu nuteistieji, nesant galimybės nustatyti, kuris konkrečiai smūgis ar keli smūgiai, atlikti A. G. ar R. G., buvo lemiamas(-i) ir dėl jo (jų) atsirado žalingi padariniai – būtent sunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas, pagrįstai konstatuota, kad tokie padariniai atsirado dėl bendrai veikusių abiejų nuteistųjų veiksmų smurtaujant prieš nukentėjusįjį. Tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2012, 2K-62/2014).
Teismai išdėstė pagrįstus argumentus ir apie nuteistojo R. G. tyčios turinį, nes įvertino tiek jo padarytus veiksmus, jų pavojingumą (spyrį koja į ant grindinio gulinčio nukentėjusiojo galvą, juolab bėgant, t. y. iš inercijos), tiek nukentėjusiajam bendrai padarytų sužalojimų kiekį, jų pobūdį, R. G. bei A. G. veiksmus po smurto panaudojimo, kad nė vienas jų nekvietė greitosios medicinos pagalbos, pabėgo iš įvykio vietos.
Teismų nurodytos aplinkybės paneigia kasatoriaus teiginius apie jo nenorą sutrikdyti sveikatą nukentėjusiajam. Byloje nustatyta, kad R. G. matė A. G. spardant nukentėjusįjį ir pats, bėgdamas prie L. V., šiam gulint ant grindinio be sąmonės, su ant galvos užmautais marškinėliais, dar kartą jam spyrė į galvos (veido) sritį, t. y. gyvybiškai svarbią kūno dalį. Šios aplinkybės patvirtina kasatoriaus veiksmų pavojingumą ir jo tyčios kryptingumą – sąmoningas veiksmas, skirtas sužaloti nukentėjusįjį, kuris gulėjo, nejudėjo ir nebesipriešino jokiems prieš jį atliekamiems veiksmams. Konstatuotina, kad R. G. veikė suvokdamas savo veiksmų pavojingumą ir dėl jo veiksmų galinčius atsirasti padarinius – nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą. Nors kasatorius nenumatė galinčio atsirasti konkretaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo laipsnio, tačiau smurtinio veiksmo pobūdis rodo, jog jį tenkino bet kokio laipsnio tokio pobūdžio padariniai. Taigi, teismai pagrįstai nustatė, kad nuteistieji R. G. ir A. G. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, jie mušdami nukentėjusįjį veikė kartu, o R. G. pritarė A. G. smurtui prieš nukentėjusįjį ir jį pratęsė dar kartą įspirdamas nukentėjusiajam į galvą, kaip pats pripažino, muštynėms jau iš esmės besibaigiant.
Pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje kruopščiai išanalizavo visų liudytojų parodymus, įvertino juos tiek atskirai, tiek palygindamas tarpusavyje, su kaltinamųjų, nukentėjusiojo parodymais, nustatė, kokios aplinkybės sutampa, kokios yra prieštaringos ir šalino esamus prieštaravimus (BPK 20 straipsnis).
Laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimų apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kokia kasatoriaus R. G. parodymų dalimi teismas rėmėsi ir grindė savo išvadas, o kokie jo parodymai atmetami (pavyzdžiui, jo versija dėl užkliuvimo už nukentėjusiojo), taip pat pasisakyta dėl nukentėjusiojo brolio, liudytojo K. V., parodymų patikimumo vertinimo. Šiam liudytojui nors ir būnant nukentėjusiojo šeimos nariu, tačiau neturint jokio priešiškumo prieš kaltinamuosius, įvertinus jo nurodytų aplinkybių tikslumą ir atitikimą kitų liudytojų R. K., S. K., G. M., A. M., netgi liudytojos (nuteistųjų draugės) G. B. parodymams, jo parodymai neprieštaraujant BPK 20 straipsnio 5 daliai pripažinti įrodymu.
Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų, atsakė į esminius R. G. apeliacinio skundo argumentus, taip pat pasisakė ir dėl jo kasaciniame skunde pakartotinai nurodytos versijos apie jo atlikto vieno spyrio nukentėjusiajam pobūdį (spyrio kampą) ir dėl to negalėjimą tokiu spyriu padaryti sunkaus sveikatos sutrikdymo. Šis teismas išdėstė argumentus dėl kasatoriaus tyčios turinio, atskirų liudytojų parodymų vertinimo ir kt. Taigi, kasatoriaus R. G. baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta laikantis BPK reikalavimų, tinkamai taikant šio kodekso nuostatas, nepažeidžiant BK 44 straipsnio 5 dalyje nustatytos kaltinamojo teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą.
Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje (ir dėl nuteistojo R. G. pateikto apeliacinio skundo) proceso dalyviai, taip pat ir kasatorius bei jo gynėja įrodymų tyrimo atlikti neprašė. Dėl to, kasatoriaus argumentai apie BPK 324 straipsnio 6 dalies pažeidimą pripažintini nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą byloje, tačiau proceso dalyviams to neprašant, o teismui nenustačius tokios būtinybės, įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme gali būti neatliekamas ir tai nėra baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu, kolegija nenustatė BPK 369 straipsnyje numatytų kasacine tvarka skundžiamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dėl R. G. pripažinimo kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį panaikinimo ir bylos jam nutraukimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. G. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Viktoras Aidukas
Tomas Šeškauskas
