Dėl įsakymo panaikinimo

Administracinė byla Nr. eI3-3753-983/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01175-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sauliaus Jakaičio ir Indrės Pukanasytės-Biekšės,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui vadovui R. G. ir advokatui G. G.,

atsakovės atstovei L. N.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos šeimų sąjūdžio skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas Lietuvos šeimų sąjūdis (toliau – ir Šeimų sąjūdis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus pavaduotojo 2022 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. A30-947/22 „Dėl administracijos direktoriaus pavaduotojo 2022 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. A30-88/22 „Dėl organizuojamo mitingo“ pripažinimo netekusiu galios“ (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 bei 8 straipsniais ir nurodo, kad Įsakyme nurodyti Administracijos argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, nes ginčijamame Įsakyme nenurodoma, kokie asmenys, kada, kokia forma, kokiu turiniu ir kokiame kontekste palaikė ir teisino Rusijos ir Baltarusijos vykdomus karinius veiksmus ir koks šių asmenų ryšys su Šeimų sąjūdžiu; kokie asmenys, kada, kokia forma, kokiu turiniu ir kokiame kontekste pasisakė prieš strategines Lietuvos sąjungininkes, NATO bei viešai ragino „rinkti akmenis“, skatino nepaklusnumą teisėtai išrinktai Lietuvos valdžiai. Taip pat teigia, kad Įsakyme nenurodoma, kokie asmenys, kada, kokia forma ir kokiame kontekste ankstesniuose asociacijos Lietuvos šeimų sąjūdžio mitinguose skleidė prieš Europos Sąjungą ir Jungtines Amerikos Valstijas nukreiptas mintis. Minėtame Įsakyme nepateikiami objektyvūs duomenys, pagrindžiantys teiginį, kad tolesnis Lietuvos šeimų sąjūdžio mitingų organizavimas kelia grėsmę visos Lietuvos valstybės ir visuomenės saugumui bei nepagrindžiamas teiginys, kad šio organizatoriaus mitingais veikiama ne tik prieš Lietuvą ir jos žmonių saugumo ir stabilumo interesus, tačiau ir prieš Lietuvos strategines sąjungininkes, menkinama tarptautinė Lietuvos pozicija, pažeidžiami elementarūs dorovės principai.

Pabrėžia, kad pasiteiravus, kada bus atšauktas Lietuvos šeimų sąjūdžiui išduotas susirinkimo gegužės mėnesį leidimas, Vilniaus miesto savivaldybės Rinkodaros ir komunikacijos skyriaus ryšių su žiniasklaida specialistas elektroniniu paštu atsiųstame laiške paaiškino, kad leidimas bus atšauktas per kelias savaites, kai bus susisteminta informacija, įrodanti, kaip šio renginio organizatoriai ar greta jų esantys asmenys toleruoja Rusijos agresiją. Mano, kad tai rodo, kad kai Vilniaus meras viešai paskelbė, kad yra atšaukiamas Šeimų sąjūdžio organizuojamas susirinkimas ir apkaltino Didžiojo šeimų maršo organizatorius palaikančius Rusijos invaziją į Ukrainą bei Kremliaus politiką, Savivaldybė neturėjo jokių konkrečių tokius teiginius pagrindžiančių duomenų ir jų neturėjo priimant skundžiamą Įsakymą.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika ir akcentuoja, kad susirinkimo teisės ribojimo praktika pažengė tiek, kad net nėra siekiama sukurti teisėtumo įspūdžio, nes atsakovė nenurodė įstatyminio pagrindo, kuriuo ribojama susirinkimo teisė. Teigia, kad skundžiamame akte yra nurodyti Lietuvos Respublikos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 punktai, nustatantys ribojimus susirinkimo metu, tačiau ši norma nenumato, kad tokių veiksmų rizika yra pagrindas nesuderinti susirinkimo.

Atsižvelgdamas į skundžiamame Įsakyme nurodytus motyvus, kuriais apeliuojama į valstybės saugumą ir stabilumą, pažymi, kad Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatymo 25 straipsnyje numatyta, kad nutarime dėl nepaprastosios padėties įvedimo ar atitinkamame Respublikos Prezidento dekrete gali būti numatyta, kad nepaprastosios padėties metu susirinkimai viešose vietose, išskyrus organizuojamus valstybės institucijų ar pareigūnų ir komendantūrų, draudžiami siekiant apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių gyvybę ir sveikatą. Tačiau šiuo metu galiojančiame Respublikos Prezidento dekrete nėra numatyta susirinkimo teisės ribojimo. Atitinkamai, valstybiniu lygmeniu nėra manoma, kad susirinkimų teisės ribojimas ar tam tikrų grupių susirinkimų teisės ribojimas yra būtinas, siekiant užtikrinti valstybės saugumą ir rimtį.

Pareiškėjas pabrėžia, kad Lietuvos šeimų sąjūdis 2022 m. sausio 24 d. yra viešai išreiškęs savo poziciją, kad nepritaria Rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą, be to savo „Facebook“ paskyroje skatina ir organizuoja žmones, galinčius priimti pabėgėlius iš Ukrainos. Mano, kad tai rodo akivaizdžią ir nuoseklią Lietuvos šeimų sąjūdžio poziciją Rusijos agresijos prieš Ukrainą atžvilgiu. Be to, Lietuvos šeimų sąjūdžio komunikavimo/sklaidos kanaluose „Facebook“, „Telegram“ ir „Youtube“ nėra skleidžiama jokia prorusiška propaganda, nėra palaikoma Kremliaus politika. Nurodo, kad tuo tarpu, sprendžiant iš skundžiamo administracinio akto, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nori Lietuvos šeimų sąjūdžiui uždrausti organizuoti renginį vien dėl to, kad į jį gali ateiti neįvardinti asmenys, kurie palaiko Rusijos agresiją ir Kremliaus politiką, kurie gali kelti provokacijas, skatinti smurtinius veiksmus ir pan. Pareiškėjas neabejoja, kad tokių asmenų gali pasitaikyti ir sutinka, kad tokia rizika yra, tačiau, tam yra skirtas Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 5 straipsnis, kuris apibrėžia susirinkimų metu draudžiamus veiksmus ir leidžia tvarką palaikančioms institucijoms imtis veiksmų tokiam elgesiui užkardyti, o tokius asmenis – pašalinti iš susirinkimo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodo pagrindų nederinti jo organizuoto mitingo tariamą nebuvimą, tačiau mano, kad pareiškėjas toleruoja savo mitingo organizatorių ir dalyvių antivalstybines, prorusiškas, Rusijos karą Ukrainoje palaikančias nuostatas, nešalina tokio pobūdžio komentarų iš savo socialinių tinklų paskyrų, viešai nėra pasmerkęs Rusijos vykdomos karinės agresijos ir tokiais savo veiksmais rodo minėtų antivalstybinių nuostatų pritarimą Rusijos vykdomiems karo nusikaltimams.

Teigia, kad nagrinėjamu atveju Įsakymas yra motyvuojamas tuo, jog Administracija, siekdama, jog būtų tinkamai įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojama teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus, privalo užtikrinti valstybės bei visuomenės saugumo sąlygas, viešosios tvarkos, teisės aktuose įtvirtintų dorovės principų, asmenų teisių ir laisvių apsaugą, tačiau šias vertybes pažeidžia aktyviai atvirai reiškiami prorusiški, antivalstybiniai teiginiai, provokacijos ir Rusijos karo Ukrainoje palaikymas, o pareiškėjo organizuojamas mitingas, mano, kad yra palanki terpė antivalstybiniams teiginiams ir provokacijoms laisvai ir nevaržomai reikšti bei platinti.

Pabrėžia, kad po 2022 m. sausio 10 d., kai buvo suderintas pareiškėjo 2022 m. gegužės 15 d. planuotas mitingas (toliau – mitingas), iš esmės pasikeitė geopolitinė situacija ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje, kai Lietuvos kaimynės Rusijos Federacija ir Baltarusijos Respublika atlieka agresyvius karinius veiksmus prieš Ukrainos Respubliką ir jos žmones. Nurodo, kad tuo tarpu pareiškėjo, jo narių bei nuolatinių šios organizacijos organizuojamų susirinkimų dalyvių oficialiuose puslapiuose internete ir viešuose pasisakymuose yra ne tik skleidžiamas naratyvas prieš strategines Lietuvos sąjungininkes (Jungtines Amerikos Valstijas ir Europos Sąjungos valstybes) ir kviečiama „rinkti akmenis“ ir kitaip skatinamas nepaklusnumas teisėtai išrinktai Lietuvos valdžiai, bet kai kurių mitingų dalyvių viešose paskyrose netgi teisinami Rusijos ir Baltarusijos vykdomi kariniai veiksmai, kuriuose matyti akivaizdžių karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui požymių. Pažymi, jog viešojoje erdvėje esanti informacija šiuo metu leidžia susidaryti vienareikšmišką išvadą apie organizuojamo mitingo iniciatorių ir dalyvių prorusiškas pažiūras.

Nurodo, kad antstolės I. B. 2022 m. kovo 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 11-22-37 yra užfiksuoti pareiškėjo skelbiami įrašai ir komentarai socialiniame tinkle „Facebook“ su prorusišku naratyvu, kur Jungtinių Amerikos Valstijų kariškiai vadinami išdavikais, valstybės valdžia vadinama apsimetėliais, kvestionuojama Lietuvos demokratinė santvarka. Pabrėžia, kad pareiškėjas yra viešasis juridinis asmuo (asociacija), kurio veiklą, požiūrį ir vertybes reprezentuoja ne tik asociacijos nariai, bet ir asociacijos organizuojamų renginių dalyviai, sekėjai socialinėse platformose, o pareiškėjo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje yra nuolat rašomi ir nešalinami prorusiški, antivakarietiški, prieš Lietuvos sąjungininkus nukreipti komentarai. Akcentuoja, kad ir ankstesniuose pareiškėjo organizuojamuose mitinguose jau buvo skleidžiamos mintys, įvardijant, kad Lietuvoje formuojasi neofašižmas, atsisakoma demokratijos. Mano, kad šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad tolesnis pareiškėjo mitingų organizavimas kelia grėsmę visos Lietuvos valstybės ir visuomenės saugumui, šio organizatoriaus mitinguose sudaromos sąlygos veikti ne tik prieš Lietuvą ir jos žmonių saugumo ir stabilumo interesus, tačiau ir prieš Lietuvos valstybės strategines sąjungininkes, tokiu būdu pažeidžiami elementarūs dorovės principai.

Atsakovė remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsniu, pagal kurį skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas jame nurodytais pagrindais ir atkreipia dėmesį, jog nei vienas iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo numatytų administracinių aktų naikinimo pagrindų nagrinėjamu atveju pareiškėjo skunde nėra įrodytas.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2022 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. A30-947/22 „Dėl administracijos direktoriaus pavaduotojo 2022 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. A30-88/22 „Dėl organizuojamo mitingo“ pripažinimo netekusiu galios“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2022 m. sausio 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymu Nr. A30-88/22 buvo nuspręsta suderinti asociacijos Lietuvos šeimų sąjūdžio 2022 m. gegužės 15 d. (paruošiamuosius darbus pradedant 2022 m. gegužės 14 d.) organizuojamo mitingo „Didysis šeimos gynimo maršas 2022“ Vingio parke laiką, vietą ir formą, numatant, kad mitinge dalyvaus ne daugiau kaip 50 000 žmonių bei nustatant esmines susirinkimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju administracinės bylos medžiaga nustatyta ir tai, jog po 2022 m. vasario 24 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero R. Š. socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbto įrašo, kuriame nurodyta, kad atšaukiamas suderinimas pareiškėjui rengti mitingą „Didysis šeimos gynimo maršas 2022“, Lietuvos šeimų sąjūdis kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, kad ši patvirtintų arba paneigtų mero teiginius. Administracija pareiškėjui kaip atsaką į kreipimąsi pateikė Įsakymą, kuriame nurodyta, kad įsakymas, kuriuo buvo suderinta mitingo data, laikas, vieta, pripažįstamas netekusiu galios dėl grėsmės valstybės ir visuomenės saugumui. Su skundžiamo administracinio akto argumentais pareiškėjas nesutinka, todėl kreipiasi į teismą dėl minėto Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsnis įtvirtina teisę į taikius susirinkimus, taip pat numato galimybę riboti šią teisę tik įstatymu ir tik tuo atveju, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Asmens teisė į taikius susirinkimus taip pat įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. balandžio 27 d. (įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d.) ir kuri nuo to laiko yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Konvencijos 11 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog naudojimuisi šiomis teisėmis netaikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo ar visuomenės apsaugos interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams arba apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Susirinkimų laisvė taip pat įtvirtinta 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 21 straipsnyje, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnyje. Šie teisės aktai taip pat yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2000 m. sausio 7 d. nutarime,,Dėl Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“), Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) (žr., pvz., 2013 m. liepos 9 d. EŽTT sprendimą Vona pries Vengriją ir jame nurodytą Teismo praktiką) pažymi fundamentalų susirinkimų laisvės pobūdį ir jos svarbą demokratinės visuomenės raidai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą, 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, 2009 m. balandžio 29 d. nutarimą, 2009 m. spalio 8 d. nutarimą), EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą Sáska prieš Vengriją) ir LVAT praktikoje yra išaiškinta, jog susirinkimų laisvė nėra absoliuti, yra numatyta galimybė riboti šios teisės įgyvendinimą, jei toks ribojimas atitinka jam keliamus reikalavimus: ribojimo pagrindas yra nustatytas įstatyme; ribojimas yra reikalingas siekiant teisėtų tikslų – užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams arba apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, kitų asmenų teises ir laisves; toks ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje (2013 m. liepos 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2475/2013).

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes teismas konstatuoja, jog Įsakymu panaikinus įsakymą, kuriuo suderintas planuojamas mitingas, susirinkimų laisvė buvo apribota. Įsakyme nurodytas apribojimo tikslas – valstybės ir visuomenės saugumas. Toks apribojimo pagrindas yra numatytas įstatyme – LVAT yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje kaip susirinkimų laisvės ribojimo pagrindai numatyti valstybės ir visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė, kitų asmenų teisės ir laisvės (2013 m. liepos 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2475/2013). Taip pat teisėjų kolegija daro išvadą, kad susirinkimų laisvės apribojimu buvo siekiama teisėtų tikslų (užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą).

Pažymėtina, jog atsakovė Administracija atsiliepime dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo nurodo, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas 2022 m. vasario 24 d. dekretu Nr. 1K-872 „Dėl nepaprastosios padėties paskelbimo“ įvedė nepaprastąją padėtį visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje iki 2022 m. kovo 10 d., atsižvelgdamas į Rusijos Federacijos įvykdytus karinius veiksmus Ukrainos atžvilgiu bei į tai, kad tokia situacija sudaro palankias sąlygas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ir (ar) su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir bet kokio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką, kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. XIV-932 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, 2 straipsnio 4 punktu nustatė, kad Nepaprastosios padėties metu nustatomi šie naudojimosi Konstitucijos 25 ir 36 straipsniuose nurodytomis teisėmis ir laisvėmis apribojimai visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje: asmenims draudžiama organizuoti ir rinktis į susirinkimus, kurių tikslas – bet kokia forma ar mastu palaikyti Rusijos Federacijos ir (ar) Baltarusijos Respublikos veiksmus, dėl kurių įvesta nepaprastoji padėtis. Tuo remiantis atsakovas motyvuoja Įsakymo teisėtumą ir laiko jį proporcingu.

Remiantis EŽTT praktika, vertinant konkretaus ribojimo proporcingumą būtina atsižvelgti į pamatinį susirinkimų laisvės vaidmenį demokratinėje visuomenėje. EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad demokratija yra Europos viešosios tvarkos pagrindas, kad Konvencija buvo sukurta skatinti ir palaikyti demokratinės visuomenės idealus ir vertybes, o demokratija – vienintelis politinis modelis, numatytas Konvencijoje ir vienintelis, kuris ją atitinka. EŽTT vertinimu, pagal Konvencijos 11 straipsnio 2 dalies išdėstymą (taip pat Konvencijos 8, 9, 10 straipsnių) vienos iš šiuose straipsniuose įtvirtintų teisių ribojimą gali pateisinti vien tik tokia būtinybė, kuri kyla iš demokratinės visuomenės (žr., pvz., minėto EŽTT sprendimo Krikščionių demokratų žmonių partija prieš Moldovą (Nr. 2) 20 punktas).

Pabrėžtina, jog atsakovė, kaip aplinkybes, pagrindžiančias grėsmę valstybės ir visuomenės saugumui organizuojamame pareiškėjo mitinge, nurodė organizuojamų susirinkimų dalyvių oficialiuose puslapiuose internete ir viešuose pasisakymuose skleidžiamą naratyvą prieš strategines Lietuvos sąjungininkes (Jungtines Amerikos Valstijas ir Europos Sąjungos valstybes), kvietimą „rinkti akmenis“ ir kitokį nepaklusnumo skatinimą teisėtai išrinktai Lietuvos valdžiai. Nurodė, kad kai kurių mitingų dalyvių viešose paskyrose netgi teisinami Rusijos ir Baltarusijos vykdomi kariniai veiksmai, kuriuose matyti akivaizdžių karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui požymių. Atsakovė teismui, kaip pavyzdį dėl minėtų faktinių aplinkybių, pateikia ir keletą socialiniame tinkle „Facebook“ pareiškėjo organizuojamuose mitinguose dalyvaujančių asmenų paskelbtų įrašų bei antstolės I. B. 2022 m. kovo 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 11-22-37, o pačiame ginčijamame Įsakyme remiasi bendrais abstrakčiais teiginiais, konkrečiai neidentifikuojant asmenų, paviešinusių tokius teiginius. Teismo vertinimu, bylos medžiagoje pateikti privačių asmenų įrašai, kuriuose atsispindi jų politinės pažiūros, nėra pakankamas argumentas riboti vieną pamatinių Konstitucijoje įtvirtintų teisių – susirinkimo teisę, nes tai nėra objektyvūs, teisiškai aprobuoti duomenys. Pažymėtina ir tai, jog atsakovė nepateikė duomenų, jog Valstybės saugumo departamentas ar kita oficiali valstybės institucija būtų pateikusi išvadą dėl pagrįstai tikėtinos grėsmės valstybės ir visuomenės saugumui organizuojant „Didįjį šeimų maršą 2022“, taip pat nėra duomenų, kad atsakovė būtų kreipusis dėl grėsmės valstybės ir visuomenės saugumui įvertinimo, o pateikti socialinio tinklo įrašai, kaip minėta, nėra duomenys galintys pagrįsti grėsmę valstybės ir visuomenės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju nėra laikytini teisiškai reikšmingais t. y. patvirtinančiais Administracijos minimas grėsmes.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Įsakymas yra pagrįstas prielaidomis, kad galimai pareiškėjo organizuojamame mitinge, jo dalyviai skleis prorusišką propagandą. Prielaidos nagrinėjamu atveju nėra įrodytos, nustatyta priešingai – skunde pareiškėjas išreiškia palaikymą Ukrainai bei kartu su skundu pateikia socialiniuose tinkluose skelbiamą palaikymą Rusijos okupuotai valstybei, tačiau atsakovė šią, viešai prieinamą informaciją, priimdama Įsakymą, ignoravo ir vertino tik pavienių asmenų išreikštas prorusiškas idėjas.

Pažymėtina ir tai, jog į bylą nėra pateikta įrodymų, kurie pagrįstų ribojimo susirinkti proporcingumą kylančiai grėsmei valstybės ir visuomenės saugumui. LVAT yra išaiškinęs, kad iš Susirinkimų įstatymo (ypač 14 straipsnio 3 dalies) nuostatų matyti, kad, įstatymų leidėjo nuomone, netgi faktinės grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui savaime nėra prielaida uždrausti eitynes, šiuo atveju reikalaujama, kad dėl tokių grėsmių valdymo ir jų pašalinimo būtų imtasi papildomų saugumo priemonių visuomenėje (2013 m. liepos 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2475/2013). Darkart pabrėžtina, jog atsakovė, norėdama įsitikinti dėl galimos grėsmės visuomenei bei valstybės saugumui, nesikreipė į atsakingas valstybės institucijas dėl išvados pateikimo, bet rėmėsi pavienių asmenų skelbiamais įrašais socialiniuose tinkluose.

Pažymėtina, kad Susirinkimų įstatymo 14 straipsnio 2 dalis suponuoja pareigą policijos pareigūnams sudaryti organizacines ir kitokias įstatymų numatytas galimybes teisėtiems susirinkimams organizuoti, susirinkimų organizatorių ir dalyvių, taip pat kitų asmenų teisėms ir laisvėms, valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai apsaugoti, todėl visų pirma turi būti svarstoma galimybė užtikrinti asmenų susirinkimų teisę, o jos ribojimas turėtų būti „ultima ratio“ priemonė (lot. kraštutinė priemonė).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovė nenurodė argumentų, kurie pagrįstų, kad atsakovės Įsakymas, siekiant užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą, nagrinėjamoje situacijoje buvo proporcingas.

Taip pat pažymėtina, kad LVAT savo praktikoję yra nurodęs, jog susirinkimų laisvės įgyvendinimas savaime gali nulemti tam tikrus nepatogumus tretiesiems asmenims (2013 m. liepos 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2475/2013). Taigi pareiškėjo mitinguose ar susirinkimo derinimo metu reiškiamos pozicijos, atsakovės prielaidos apie numanomus kilti padarinius ir numanomas grėsmes, nėra teisėtas pagrindas priimti skundžiamą Įsakymą.

Pabrėžtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai viešojo administravimo subjekto priimamiems administraciniams sprendimams. Šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtirtinti administracinio sprendimo turiniui ir formai keliami reikalavimai, tarp kurių – 6 punkte įtvirtintas reikalavimas motyvuoti administracinį sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su pareiškėjo argumentu, kad Įsakyme nepateikiami objektyvūs duomenys, pagrindžiantys teiginį, kad tolesnis Lietuvos šeimų sąjūdžio mitingų organizavimas kelia grėsmę visos Lietuvos valstybės ir visuomenės saugumui bei nepagrindžiamas teiginys, kad šio organizatoriaus mitingais veikiama ne tik prieš Lietuvą ir jos žmonių saugumo ir stabilumo interesus, tačiau ir prieš Lietuvos strategines sąjungininkes, menkinama tarptautinė Lietuvos pozicija, pažeidžiami elementarūs dorovės principai, todėl Įsakymo argumentai laikytini deklaratyviais. Toks Įsakymo nemotyvuotumas lemia jo neatitikimą Viešojo administravimo įstatymo keliamiems reikalavimams, todėl Įsakymas naikintinas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame Sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Administracija nepagrįstai priėmė 2022 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. A30-947/22 „Dėl administracijos direktoriaus pavaduotojo 2022 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. A30-88/22 „Dėl organizuojamo mitingo“ pripažinimo netekusiu galios“ ir apribojo Lietuvos šeimų sąjūdžio teisę vykdyti mitingą“, nes toks ribojimas yra neproporcingas. Atitinkamai teismas konstatuoja, kad Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl, kaip minėta, naikintinas.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pateikė teismui 800 Eur bylinėjimosi išlaidų dydį ir realumą pagrindžiančius įrodymus, todėl šis prašymas tenkinamas. Byloje pateiktas ir 2022 m. kovo 16 d. mokėjimo nurodymas Nr. 03161333, patvirtinantis, kad pareiškėjas sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį. Kadangi pareiškėjo skundo reikalavimas tenkinamas, patirtos bylinėjimosi išlaidos - viso 823 Eur - priteistinos pareiškėjui iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo Lietuvos šeimų sąjūdžio skundą tenkinti.

Panaikinti 2022 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. A30-947/22 „Dėl administracijos direktoriaus pavaduotojo 2022 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. A30-88/22 „Dėl organizuojamo mitingo“ pripažinimo netekusiu galios“.

Pareiškėjui Lietuvos šeimų sąjūdžiui iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisti 823 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-Šipkauskienė

Saulius Jakaitis

Indrė Pukanasytė-Biekšė