Dėl skolos grąžinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-351/2013

Teisminio proceso Nr. 2-07-3-00001-2012-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 63.1; 75.7; 114.3; 114.4; 114.8.3; 114.9.2; 114.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. (Ž.) kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. (Ž.) ieškinį atsakovams S. G., V. G. dėl skolos grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami paskolos teisinių santykių kvalifikavimo, sutuoktinio prisiimtos prievolės pripažinimo bendra sutuoktinių prievole, įrodymų leistinumo ir liudytojų parodymų vertinimo kausimai.

Ieškovas A. K. prašė teismo priteisti iš atsakovų S. G. ir V. G. solidariai 35 000 Lt skolos, 8,77 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuotinų nuo 2008 m. vasario 14 d. iki visiško paskolos grąžinimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuotinų nuo 2008 m. vasario 25 d. iki visiško paskolos grąžinimo, ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad žodiniu susitarimu atsakovas pasiskolino iš ieškovo 35 000 Lt. Rašytinė šalių sutartis dėl paskolos suteikimo nebuvo surašyta. Ieškovas pinigus atsakovui sumokėjo 2008 m. vasario 14 d. bankiniu mokėjimo nurodymu, kuriame užfiksuota, kad 35 000 Lt paskola suteikiama atsakovui iki 2008 m. vasario 25 d. Nustatytu terminu skola nebuvo grąžinta. Kadangi paskolos sutartis sudaryta atsakovui esant santuokoje, tai tikėtina, kad pinigus atsakovas skolinosi šeimos interesams ir poreikiams tenkinti, todėl atsakovai, kaip sutuoktiniai, pagal paskolos sutartį turi atsakyti solidariai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimą.

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo teismai, nagrinėdami bylą, rėmėsi CK 6.870 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008; kt.).

Teismai nustatė, kad rašytinės formos paskolos sutarties šalys nebuvo sudariusios. 2008 m. vasario 14 d. banko mokėjimo nurodymas patvirtina faktą, kad ieškovas pervedė atsakovui S. G. 35 000 Lt, pavedime nurodant mokėjimo paskirtį – suteikiama paskola S. G. iki 2008 m. vasario 25 d. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolių, susijusių su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių santykių pagrindu. Ieškovo nurodymas pavedime yra vienašališka sąlyga; nėra kitos privalomos tokiam sandoriui sudaryti sąlygos – atsakovo įsipareigojimo grąžinti skolą. Ieškovas pervedė į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą 35 000 Lt, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovui pervestų lėšų paskirtį, todėl mokėjimo nurodymas patvirtina tik pinigų pervedimo ir gavimo faktą, tačiau pagal CPK 6.871 straipsnį tai nepatvirtina šalių paskolos sutarties sudarymo fakto. Ieškovas neargumentavo šalių susitarimo tikslo, nenurodė priežasčių, lėmusių trumpą skolos grąžinimo terminą. Teismai, įvertinę byloje esančių įrodymų visumą, šalių teisinius santykius kvalifikavo kaip pirkimo–pardavimo.

Dėl įrodymų vertinimo teismai vadovavosi CPK 178, 185 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. P. N., bylos Nr. 3K-3-440/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB,,GeoTec-Baltija“, bylos Nr. 3K-3-20/2009; kt.).

Teismai konstatavo, kad sandorio neįvykdymo padarinius, pinigų negrąžinimą, atsakovo nepagrįstą praturtėjimą ieškovo sąskaita turėjo įrodyti ne atsakovas, bet ieškovas. Atsakovas iš ieškovo gautus 35 000 Lt 2008 m. vasario 14 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu konvertavo į eurus ir pervedė juos į įmonės vardu veikusio A. A. S. sąskaitą Italijos banke, nurodydamas mokėjimo paskirtį – už automobilius. Byloje esanti pažyma–sąskaita yra panaikinta, negalioja kaip ūkinę operaciją patvirtinantis įmonės buhalterinis dokumentas, tačiau kaip rašytinis įrodymas vertintina kartu su kitais įrodymais. Ši pažyma patvirtina, kad iš atsakovo įmonės M. Ž. vardu ketinta pirkti automobilį. Atsakovo nurodyta aplinkybę, kad automobilis, kurį atsisakė pirkti ieškovas, buvo netrukus parduotas, patvirtina pateikti 2008 m. vasario 21 d. kasos pajamų ir išlaidų orderiai, kuriuose įrašytas pagrindas – paskolos grąžinimas pagal mokėjimo nurodymą 2008 m. vasario 14 d. Be to, šiuose dokumentuose nurodyta grąžintina 34 409 Lt suma, atskaičius suteiktos paslaugos kainą už automobilio suradimą, laikytina atitinkančia skirtą automobiliui įsigyti sumą. Automobilių pardavėjas A. A. S. ieškovui 2008 m. vasario 14 d. išrašė tik vieną 9840 eurų sąskaitą. Kita sąskaita išrašyta ne ieškovui, bet S. G. individualiai įmonei „Markata“, kuri yra PVM mokėtoja, kas galbūt lėmė skirtingų kainų nurodymą. Pinigų grąžinimo faktas ieškovui įrodytas ne tik liudytojų parodymais, bet ir rašytiniais įrodymais, o jų visuma leidžia taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytą rašytinės formos nesilaikymo padarinių taisyklės išimtį. Atsakovas pinigų grąžinimo faktą ieškovui įrodinėjo savo paaiškinimais, įmonės dokumentais ir liudytojų parodymais.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 11 d. rašytinė paskolos sutartis, kuria atsakovas paskolino pinigus ieškovui, tik patvirtina aplinkybę, kad šiam buvo žinomas rašytinės paskolos sutarties formos reikalavimas ir kad tarp šalių susiklostę paskoliniai santykiai būdavo įforminami tinkamai. Po pusantrų metų nuo ginčijamo sandorio sudarymo tarp šalių buvo draugiški santykiai ir naujo sandorio sudarymas logiškai paneigia atsakovo galiojusią kokią nors prievolę ieškovui, nes šalys nenurodė apie skolos grąžinimą ar įskaitymą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų solidariai visas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas, remdamasis CK 1.93 straipsnio 2 dalimi, 6.870 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.871 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Belgijos UAB „Lenaers ir Co“ v. L. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007; 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. J. A. G. v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-290/2011), kasaciniame skunde nurodo, kad banko sąskaitos išrašas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, taigi juo galima įrodinėti paskolos sutarties sudarymo faktą. Teismai nepagrįstai laikė, kad šis dokumentas patvirtina tik pinigų perdavimo faktą S. G., o ne paskolos teisinius santykius (CPK 185 straipsnis). Atsakovas, norėdamas paneigti, kad pinigus gavo kaip paskolą, turėjo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, t. y. kad pinigus iš ieškovo jis gavo ne pagal paskolos sutartį, o kitu pagrindu (CPK 178 straipsnis, CK 6.875 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-377/2009). Atsakovas, priimdamas ir panaudodamas lėšas, pervestas į jo sąskaitą kaip paskolą, negrąžindamas tokių lėšų, konkliudentiniais veiksmais išreiškė savo valią sudaryti paskolos sutartį, įskaitant ir pareigą laiku grąžinti lėšas, mokėti palūkanas ir kt. (CK 1.71 straipsnis).

Teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, ir tokia nuostata atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal N. C. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-439/2008). Ieškovas nepagrįstai teismų buvo pripažintas atsakingu už tai, kur atsakovas panaudojo pasiskolintus pinigus (CK 4.47 straipsnio 1 punktas), ir tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. M. v. R. J., bylos Nr. 3K-3-546/2011). Teismai neatsižvelgė į tai, kad sąskaitos, išrašytos ieškovui ir S. G. individualiai įmonei „Markata“, teismui pateiktos paties atsakovo savo pozicijai patvirtinti. Be to, vienos dienos sąskaitoje pirkėju nurodytas A. Ž., o kitos – S. G. individuali įmonė „Markata“, sąskaitose reikšmingai skiriasi to paties automobilio kaina, sąskaita ieškovui nebuvo įteikta, ant jos nėra ne tik ieškovo, bet ir sąskaitą išrašiusio asmens parašų. Atsakovo S. G. individualios įmonės „Markata“ surašytoje perbrauktoje pažymoje–sąskaitoje pirkėju nurodoma M. Ž., su kuria ieškovas išsiskyrė 2006 m., nuo to laiko jokių artimų ryšių su ja nepalaikė. 2007–2008 m. pagal paskolos sutartis ieškovas skolino buvusiai sutuoktinei pinigų, dėl to ir šiuo metu tarp jų vyksta teisminiai ginčai. Pažymėtina, kad M. Ž. kaip pirkėjos pavardė nebuvo įrašyta kitose atsakovo pateiktose sąskaitose, išrašytose įmonės Auto 90 ir A. A. S. Be to, nurodytoje pažymoje–sąskaitoje buvo įrašyta, kad automobilis perkamas už 25 600 Lt, t. y. už gerokai mažesnę kainą nei suma, kurią atsakovui pervedė ieškovas kaip paskolą. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškovas lėšas pervedė į asmeninę atsakovo sąskaitą jo prašymu, jokių sutarčių dėl automobilio pirkimo su atsakovo įmonę tuo laiku nesudarė. Juridinio asmens ir jo dalyvio turto atskirumas yra vienas pagrindinių juridinio asmens požymių (CK 2.50 straipsnio 1, 2 dalys). Į tai neatsižvelgdami teismai netinkamai vertino kasos išlaidų orderį, pažeidė sutarčių laisvės principą, nes ieškovas niekada neišreiškė valios sudaryti sandorį su atsakovo įmone.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką kreditorius turi įrodyti, kad paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs įrodymų vertinimo taisyklių taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal N. C. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-439/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011). Atsakovai pinigų grąžinimo faktą įrodinėjo savo paaiškinimais, liudytojų parodymais ir S. G. individualios įmonės „Markata“ kasos išlaidų orderiu. Ieškovo nuomone, suinteresuoto asmens paaiškinimai visais atvejais yra neobjektyvūs, todėl teismo rėmimasis atsakovų paaiškinimais, ignoruojant ieškovo paaiškinimus, vertintinas kaip įrodymų vertinimo taisyklių ir šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų pažeidimas (CPK 12, 17 straipsniai). Rėmimasis liudytojų parodymais, siekiant patvirtinti pinigų grąžinimą pagal paskolos sutartį, kuriai nustatytas rašytinės formos reikalavimas, kvestionuotinas CK 1.93 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teismai, nusprendę leisti atsakovui pinigų ieškovui grąžinimo faktą įrodinėti liudytojų parodymais, neįvertino liudytojų ir atsakovų ryšių bei jų įtakos liudytojų parodymams, tai prieštarauja formuojamai kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. v. AB „Vilniaus pergalė“, bylos Nr. 3K-3-158/2008). Atsakovo kviestų liudytojų parodymai yra netikslūs. Į bylą pateiktas įmonės kasos išlaidų orderis tik patvirtina, kad atsakovas, kaip atskaitingas asmuo, iš įmonės kasos paėmė tam tikrą pinigų sumą. Duomenų, kaip ši suma buvo panaudota, byloje nepateikta (Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punktas). Teismai turėjo įvertinti, kad atsakovai yra verslininkai, todėl jiems keltini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašo kasacinį procesą byloje nutraukti arba kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus. Atsakovai nurodo, kad kasacinį skundą paduodančiu asmeniu yra nurodytas A. K., tačiau kasacinio skundo jis nepasirašė. Remiantis CPK 350 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 359 straipsnio 5 dalimi kasacinis procesas byloje nutrauktinas. Be to, atsakovai, remdamiesi CK 6.156, 6.870 straipsniais, 6.871 straipsnio l dalimi, nurodo, kad teiginį, jog pervesti 35 000 Lt buvo ne paskola, bet automobilio ieškovui nupirkimui ir pargabenimui iš Italijos skirti pinigai, jie pagrindė argumentais, kurie nepaneigti. Taip pat byloje nepaneigta, kad, pasikeitus ieškovo nuostatai dėl transporto priemonės įsigijimo, pinigai jam buvo grąžinti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisinio santykio kvalifikavimo, kai nesilaikyta paskolos sutarties privalomos rašytinės formos, o pagal mokėjimo nurodyme pažymėtą paskirtį lėšos pervestos kaip paskola

Kasaciniame skunde keliamas teisinių santykių kvalifikavimo klausimas, kai viena šalis banko pavedimu, kurio mokėjimo paskirtis nurodo paskolos teisinius santykius, perveda kitai šaliai pinigus, o ši juos priima.

Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Sprendžiant tarp bylos šalių kilusį ginčą, tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K.-N. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-534/2008; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. UAB „Ukmergės statyba“, bylos Nr. 3K-3-348/2010; 2012 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB,,Vainiūnų agroservisas“ v. V. G., bylos Nr. 3K-3-106/2012; 2013 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žaliakalnio žėrutis“ v. A. S., bylos Nr. 3k-3-225/2013; kt.).

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne. Šis principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. CK 6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti raštu, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams. Vienas tokių atvejų yra paskolos sutartis, kurios formą reglamentuoja CK 6.871 straipsnio 1 dalis, pagal kurią fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. A. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. A. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-368/2011; kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad rašytinės formos paskolos sutarties šalys nebuvo sudariusios; 2008 m. vasario 14 d. banko mokėjimo nurodymu ieškovas pervedė atsakovui 35 000 Lt, nurodant mokėjimo paskirtį – suteikiama paskola S. G. iki 2008 m. vasario 25 d. Ieškovas, remdamasis šiuo banko mokėjimo nurodymu, įrodinėjo tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius reikalaudamas grąžinti 35 000 Lt skolą. Atsakovas S. G. ginčijo šalių paskolinius teisinius santykius, nurodydamas, kad faktiškai buvo susiklostę automobilio pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai.

Remiantis kasacinio teismo praktika bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymo įtvirtintas prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008). Pagal CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas paskolos sutartis pripažįstama realine, nes paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. S. A., bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H.-J. A. G. v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-290/2011; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. L. P., bylos Nr. 3K-3-544/2011; kt.).

Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas pinigų gavimo fakto neginčijo. Iš ieškovo gautus 35 000 Lt atsakovas 2008 m. vasario 14 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu konvertavo į eurus ir pervedė juos į įmonės vardu veikusio A. A. S. sąskaitą Italijos banke, nurodydamas mokėjimo paskirtį – už automobilius. Taigi atsakovas S. G. iš ieškovo gautą 35 000 Lt sumą, kuri jam pervesta kaip paskola, priėmė ir ja disponavo. Ieškovo pinigų pervedimas, kuriame nurodyta, kad pinigai pervesti kaip paskola, ir atsakovo S. G. veiksmai šiuos pinigus priimant suteikia pagrindą vertinti, kad pinigus atsakovas gavo kaip paskolą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto. Tokia išvada atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. A. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-377/2009). Dėl to atsakovas, norėdamas paneigti paskolos santykių tarp šalių buvimą, privalėjo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes pinigus iš ieškovo jis gavo ne pagal paskolos sutartį, o kitu pagrindu (CPK 178 straipsnis, CK 6.875 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2008 m. vasario 14 d. banko mokėjimo nurodymas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, kuris laikytinas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu ne tik lėšų pervedimo, bet ir paskolos sutarties sudarymo faktą. Atsakovo S. G. veiksmai (ieškovo pinigų su nuoroda – paskola – priėmimas ir disponavimas jais) patvirtina ieškovo reikštą šioje byloje poziciją, t. y. šalių paskolinius teisinius santykius (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje ieškovo valia pirkti iš atsakovo S. G. individualios įmonės „Markata“ automobilį niekur nėra išreikšta. Byloje nėra tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo tokia ieškovo valia, netiesioginiai įrodymai yra prieštaringi, o ieškovas bylos nagrinėjimo metu prieštaravo dėl šalių teisinio santykio kaip pirkimo–pardavimo sutarties kvalifikavimo. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas S. G. neįrodė, kad buvo sudaryta ne paskolos sutartis, o ieškovas ketino pirkti iš atsakovo įmonės – S. G. individualios įmonės „Markata“ automobilį (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę tarp šalių susiklosčiusius automobilio pirkimo–pardavimo teisinius santykius, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178, 185 straipsnis). Teismai, nagrinėdami pareikšto ieškinio pagrindą ir atsakovų atsikirtimus į jį, netinkamai taikė CK 6.870 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai ginčo santykį kvalifikavo ne kaip paskolos, o kaip automobilio pirkimo–pardavimo teisinį santykį ir dėl šio pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo nustatant paskolos grąžinimo faktą

CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme. Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Tokiais atvejais sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais. Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką ir dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; kt.).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad rašytinės sandorių formos reikalavimas ir draudimas remtis liudytojų parodymais šį reikalavimą pažeidus (CK 1.93 straipsnio 2 dalis) įstatyme nustatyti tam, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose sukurtų daugiau stabilumo, sumažintų ginčų tikimybę bei palengvintų kilusių ginčų sprendimą, o ne tam, kad pasunkintų civilinę apyvartą ir įrodinėjimo procesą. Rašytiniai įrodymai paprastai laikomi aiškesni ir patikimesni nei kitos įrodinėjimo priemonės, jie yra atsparūs laiko poveikiui, skirtingai nei liudytojų parodymai, kuriems neišvengiamai daro įtaką tiek laiko veiksnys, tiek liudytojo požiūris į aplinkybes, apie kurias jis duoda parodymus. Dėl rašytinių įrodymų privalumų, lyginant su liudytojų parodymais, kai kurios aplinkybės, tarp jų – ir sandorio, sudaryto nesilaikius privalomos rašytinės formos, sudarymo ar įvykdymo faktas (CK 1.93 straipsnio 2 dalis), negali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais.

CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti, kai konstatuojama esminė sąlyga – jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams; įstatyme nustatytas nebaigtinis aplinkybių, įgalinančių teismą taikyti nurodytą įrodinėjimo taisyklę, sąrašas: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Ginčijant paskolos sutartį įstatymo leidžiama netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais ir tais atvejais, kai sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių (CK 6.875 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalies ir 6.875 straipsnio 2 dalies normos suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės paskolos sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau jos negali būti aiškinamos kaip suteikiančios teismui absoliučią sprendimo laisvę. Diskrecija, kaip valstybės institucijai įstatymo suteikta sprendimo laisvė, visais atvejais yra santykinė; tai reiškia, kad teismo diskrecija turi atitikti įstatyme nustatytas aktualių teisinių santykių reguliavimo ribas ir negali jų viršyti. Tokios ribos yra principinė įrodinėjimo taisyklės taikymo sąlyga: turi būti konstatuota, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Tokia teismo išvada visais atvejais turi būti atitinkamai motyvuota ir pagrįsta konkrečiomis bylos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-377/2009; kt.).

Minėta, kad pagal bendrąją įrodymų naštos paskirstymo taisyklę iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose skolininkui nustatyta pareiga įrodyti, jog jis paskolą grąžino. Be to, atkreiptinas dėmesys į įstatymo nustatytą prezumpciją – pagal CK 6.65 straipsnį skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta, todėl kreditorius, norėdamas šią prezumpciją nuginčyti, turėtų įrodyti, kad yra priešingai. Tuo atveju, kai skolininkas nepateikia skolos dokumento ar pakvitavimo, skolininkui tenka pareiga įrodyti pinigų grąžinimą (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje atsakovas S. G., įrodinėdamas pinigų grąžinimą ieškovui, nepateikė tai patvirtinančio dokumento (nustatyta, kad rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta; duomenų buvus pakvitavimą nepateikta), rėmėsi liudytojų parodymais, 2008 m. kovo 21 d. kasos pajamų ir išlaidų orderių kopijomis. Bylą nagrinėję teismai, nustatinėdami pinigų grąžinimo ieškovui faktą, rėmėsi teismo posėdžių metu apklaustų liudytojų parodymais, tačiau iš esmės nemotyvavo, kodėl nusprendė leisti privalomosios rašytinės sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų parodymais (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.871 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytų ar kitokių aplinkybių, įgalinančių teismą taikyti nurodytą rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklės išimtį, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti. Byloje nenustatyta tokių aplinkybių, kurioms esant šalims nebuvo galima sudaryti sandorio raštu ir atitinkamai raštu įforminti pinigų grąžinimą. Be to, byloje nepateikta kitokių rašytinių įrodymų, kurie netiesiogiai patvirtintų pinigų ieškovui grąžinimą. Kaip jau nutartyje nurodyta, sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, nuspręsdami, jog atsakovas S. G. grąžino ieškovui pinigus, pažeidė įrodymų leistinumo taisykles, nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178, 185 straipsnis, CK 1.93 straipsnio 2, 6 dalys, 6.871 straipsnio 1 dalis). Byloje nesant pateiktų paskolos grąžinimą patvirtinančių rašytinių įrodymų, taip pat pagrindo remtis byloje apklaustų liudytojų parodymais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 35 000 Lt grąžinimo faktas nustatytas pažeidžiant CPK 178, 185 straipsnių nuostatas, todėl tokia teismų nustatyta aplinkybe kasacinis teismas nėra saistomas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir dėl dalies ieškinio reikalavimų priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 35 000 Lt skolą tenkinti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl sutuoktinio prisiimtos prievolės pripažinimo bendra sutuoktinių prievole

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, jog sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (CPK 178 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Nagrinėjamoje byloje nepateikta įrodymų, kad sandoris su ieškovu buvo sudarytas atsakovų šeimos interesais, todėl nėra pagrindo paskolos sutartį pripažinti bendra atsakovų prievole (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo reikalavimas priteisti 35 000 Lt skolą ir palūkanas ne tik iš atsakovo S. G., bet ir iš jo sutuoktinės atsakovės V. G. (solidariai), yra nepagrįstas, todėl teismų procesinių sprendimų dalys atmesti ieškinio reikalavimus, pareikštus atsakovei V. G., paliktinos nepakeistos.

Dėl reikalavimo priteisti palūkanas

Pareikšdamas ieškinį ieškovas prašė priteisti iš atsakovo S. G. ne tik 35 000 Lt skolą, bet ir 8,77 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuotinų nuo 2008 m. vasario 14 d. iki visiško paskolos grąžinimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuotinų nuo 2008 m. vasario 25 d. iki visiško paskolos grąžinimo, ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Bylą nagrinėję teismai, šalių teisinių santykių nekvalifikavę kaip paskolos ir konstatavę, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo S. G. 35 000 Lt skolos yra nepagrįstas, dėl palūkanų priteisimo nepasisakė ir nesprendė. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad tarp ieškovo ir atsakovo S. G. buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, kad atsakovas skolos ieškovui negrąžino, ir nusprendus, kad skola priteistina iš atsakovo S. G., bylos dalis dėl palūkanų priteisimo iš S. G. grąžintina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl kasacinio skundo pasirašymo

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas nurodo, kad kasacinis procesas turėtų būti nutrauktas, nes jo nepasirašė kasatorius. Su šiuo argumentu kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka.

Remiantis CPK 347 straipsnio 3 dalimi, kasacinį skundą surašo advokatas, o kasacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo. Byloje paduotą kasacinį skundą pasirašė advokatas G. Ž., nurodydamas, kad jis surašė kasacinį skundą ir pasirašo jį A. K. (Ž.) vardu. Kartu su kasaciniu skundu pateiktas teisinių paslaugų sutarties, sudarytos advokato G. Ž. ir kliento A. K., išrašas patvirtina, kad advokatas turi teisę kliento vardu pasirašyti kasacinius skundus. Įstatymas nedraudžia procesinės pareigos pasirašyti kasacinį skundą įgyvendinti per atstovą (CPK 54 straipsnio 1 dalis), o CPK 347 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama tokiu būdu, kad tik asmeniškai atliktas kasacinio skundo pasirašymas išreiškia kasatoriaus valią paduoti kasacinį skundą. Kai advokatas kasacinį skundą pasirašo ne tik patvirtindamas aplinkybę, kad jis surašė kasacinį skundą, bet ir būdamas tinkamai įgaliotas atstovaujamojo vardu paduoda kasacinį skundą, toks kasacinio skundo pasirašymas atitinka CPK 347 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 33,27 Lt tokių išlaidų. Teisėjų kolegijai nusprendus priteisti ieškovui iš atsakovo S. G. 35 000 Lt skolos, nurodytos išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Atsižvelgiant į priteistą ieškovui 35 000 Lt sumą perskirstytinos šalių bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys, 96 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijai nusprendus, kad bylos dalis dėl palūkanų priteisimo grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šioje ieškinio reikalavimų dalyje šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nutarties, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti ieškovo A. K. reikalavimai priteisti iš atsakovo S. G. 35 000 (trisdešimt penkis tūkstančius) Lt skolos ir iš ieškovo A. K. priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Tenkinti dalį ieškinio – priteisti ieškovui A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo S. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) 35 000 (trisdešimt penkis tūkstančius) Lt skolos.

Priteisti iš atsakovo S. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) 920 (devynis šimtus dvidešimt) Lt žyminio mokesčio, mokėtino pirmosios instancijos teisme, 13,60 Lt (trylika Lt 60 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, 1050 (vieną tūkstantį penkiasdešimt) Lt žyminio mokesčio, mokėtino apeliacinės instancijos teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Priteisti ieškovui A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo S. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) 130 (vieno šimto trisdešimties) Lt žyminio mokesčio, sumokėto pirmosios instancijos teisme.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nutarties, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti ieškovo A. K. reikalavimai priteisti iš atsakovo S. G. 8,77 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuotinų nuo 2008 m. vasario 14 d. iki visiško paskolos grąžinimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuotinų nuo 2008 m. vasario 25 d. iki visiško paskolos grąžinimo, ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.

Kitas Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nutarties ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovo S. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1050 (vieną tūkstantį penkiasdešimt) Lt žyminio mokesčio, mokėtino kasaciniame teisme, 33,27 Lt (trisdešimt tris Lt 27 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Rimvydas Norkus

Janina Stripeikienė