R. V. pagal BK 144 str., 284 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-148-303/2018

Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00412-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.4.1; 1.2.5.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Armano Abramavičiaus ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

išteisintojo R. V. gynėjui advokatui Algiui Kojalai,

išteisintojo A. T. gynėjai advokatei Ramutei Veronikai Šalaviejūtei,

nukentėjusiesiems A. K. ir V. K. bei jų atstovui advokatui Vidmantui Martyšiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Bundonio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nuosprendžio.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžiu R. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 144 straipsnį ir jam paskirta 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda. A. T. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 straipsnyje, išteisintas kaip nepadaręs šio nusikaltimo požymių turinčios veikos.

Nukentėjusiųjų A. K. ir V. K. ieškinys A. T. paliktas nenagrinėtas. Panaikintas taikytas laikinasis nuosavybės teisės apribojimas.

Iš R. V. nukentėjusiesiems A. K. ir V. K. priteista 1450 Eur advokato išlaidoms apmokėti, ieškinio dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesta. R. V. taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas areštuojant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 1450 Eur mastu, o jų nesant pinigines santaupas, esančias bankų, kredito įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, 1450 Eur mastu.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nuosprendžiu panaikinta Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio dalis dėl R. V. nuteisimo pagal BK 144 straipsnį ir dėl to priimtas naujas nuosprendis, kuriuo R. V. pagal BK 144 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš R. V. nukentėjusiesiems A. K. ir V. K. priteista 1450 Eur advokato paslaugoms apmokėti, o ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestas. A. K. bei V. K. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtas. Panaikintas laikinas R. V. nuosavybės teisių apribojimas. Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, nukentėjusiųjų bei jų atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

R. V. pirmosios instancijos teismo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 144 straipsnį, dėl to, kad jis, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu, jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą, t. y.: nuo 2014 m. spalio 25 d. 23 val. iki 2014 m. spalio 26 d. 4 val. ryto UAB „P.“ priklausančioje kavinėje „Š.“, esančioje (duomenys neskelbtini), veikdamas pagal 2014 m. spalio mėnesį sudarytą su UAB „P“ paslaugų sutartį ir organizuodamas renginį, vykdydamas renginio metu ir individualią privačios apsaugos veiklą, privalėjo palaikyti viešąją tvarką renginio metu, t. y. 2014 m. spalio 26 d. vykusio renginio metu, apie 4 val. ryto, tikslesnis laikas nenustatytas, iš kavinės „Š“ salės išvedė prie staliuko miegantį neblaivų bei negalintį savimi pasirūpinti (bejėgiškos būklės) T. K. (po mirties jo kraujyje nustatyta 3,45 promilės etilo alkoholio), kuriam dėl sunkaus apsinuodijimo etilo alkoholiu buvo susidariusi grėsminga gyvybei būklė, ir palikdamas nukentėjusįjį T. K. kieme prie staliuko, esančio prie kavinės, kai 2014 m. spalio 26 d. 3.56 val. temperatūra lauke buvo 1,6 laipsnio šalčio, sukėlė T. K. gyvybei pavojų, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiuoju T. K., kai grėsė pavojus T. K. gyvybei dėl galimos hipotermijos (bendro kūno atvėsimo) ir sunkaus apsinuodijimo etilo alkoholiu, nukentėjusiajam T. K. nepagelbėjo, palikęs T. K. kieme pasišalino, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Tokiais savo veiksmais R. V. pažeidė Lietuvos Respublikos asmenų ir turto saugos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) 8 straipsnio 1, 5 punktus.

A. T. pirmosios instancijos teismo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 144 straipsnį tuo, kad jis, veikdamas kartu su R. V., sukėlę žmogui pavojų, turėdami pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, jam nepagelbėjo, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą, t. y. paliko be pagalbos žmogų, kai grėsė pavojus žmogaus gyvybei: nuo 2014 m. spalio 25 d. 23 val. iki 2014 m. spalio 26 d. 4 val. ryto UAB „P“ priklausančioje kavinėje „Š“, esančioje (duomenys neskelbtini), vykusio renginio, kurį pagal 2014 m. spalio mėn. paslaugų sutartį, sudarytą su UAB „P“, kuriai atstovavo direktorius A. P., organizavo R. V., metu R. V. vykdant renginio metu ir individualią privačios apsaugos veiklą, A. T. dirbant pagal darbo sutartį kavinės „Š“ apsaugos darbuotoju, kartu su R. V. minėto renginio metu privalėdami užtikrinti viešąją tvarką (A. T.: 1) pagal 2012 m. spalio 25 d. darbo sutarties Nr. 60 punktus Nr. 1.2 ir 1.3 privalėjo laikytis Vidaus darbo taisyklių, Pareiginių nuostatų, LR Vyriausybės nutarimų, susijusių su šiomis pareigomis; 2) pagal 2014 m. spalio mėn. paslaugų sutarties, sudarytos R. V. su UAB „P“, kuriai atstovavo direktorius A. P., 1.1, 2.1 punktus privalėjo padėti užtikrinti numatytų renginių tvarką; UAB „P“ minėtu metu ir laiku skyrė vieną apsaugos darbuotoją (A. T.), jis kartu su R. V. privalėjo palaikyti viešąją tvarką renginio metu; 3) pagal Lietuvos Respublikos asmenų ir turto saugos įstatymo 8 straipsnio 1 punktą, 2 punktą, 5 punktą; 4) pagal UAB „P“ direktoriaus A. P. patvirtintus apsaugos darbuotojo pareiginius nuostatus (6 punkto 1 papunktis, 2 papunktis, 5 papunktis); 5) pagal UAB „P“ parengtas kavinės „Š“ Dalyvavimo renginyje vidaus tvarkos taisykles; R. V.: 1) pagal 2014 m. spalio mėnesio paslaugų sutarties, sudarytos R. V. su UAB „P“, kuriai atstovavo direktorius A. P., 1.1, 2.1 punktus; 2) pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išduotą nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą, vykdydamas individualią privačios apsaugos veiklą; 3) pagal Lietuvos Respublikos asmenų ir turto saugos įstatymo 8 straipsnio 1 punktą, 2 punktą, 5 punktą), t. y., veikdami kartu, 2014 m. spalio 26 d. apie 3.56 val. iš kavinės „Š“ salės išvedė prie staliuko sukniubusį neblaivų ir negalintį savimi pasirūpinti (bejėgiškos būklės) T. K. (po mirties kraujyje nustatyta 3,45 promilės etilo alkoholio), kuriam dėl sunkaus apsinuodijimo etilo alkoholiu buvo susidariusi grėsminga gyvybei būklė, ir palikdami nukentėjusįjį T. K. kieme prie staliuko, esančio prie kavinės, kai 2014 m. spalio 26 d. 3.56 val. temperatūra lauke buvo 1,6 laipsnio šalčio, sukėlė T. K. gyvybei pavojų, taip pat, turėdami pareigą rūpintis nukentėjusiuoju T. K., kai T. K. gyvybei grėsė pavojus dėl galimos hipotermijos (bendro kūno atvėsimo) ir sunkaus apsinuodijimo etilo alkoholiu, T. K. nepagelbėjo, t. y. palikę T. K. kieme pasišalino, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas R. V. apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. V. dėl BK 144 straipsnio, netinkamai įvertino bylos įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog R. V. turėjo pareigą rūpintis nukentėjusiuoju ir galimybę jam pagelbėti, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes BK 144 straipsnio nuostatas aiškino plečiamai. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad T. K. iš kavinės patalpų buvo išvestas ne R. V. vykdant jam kylantį tarp jo ir UAB „P“ sudarytos paslaugos įpareigojimą renginio metu užtikrinti viešąją tvarką, bet siekiant atlaisvinti kavinės „Š“ patalpas per sutartyje nustatytą terminą, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad R. V. netinkamai vykdė paslaugų sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, ar iš jo pareigos renginio metu užtikrinti viešąją tvarką kildinti pareigą asmeniškai pasirūpinti ir T. K.. Be to, T. K. iš kavinės patalpos buvo išvestas jau pasibaigus kavinėje organizuojamam renginiui, t. y. pasibaigus R. V. pareigai užtikrinti viešąją tvarką renginio metu. Teismas nurodė, kad paslaugų sutartis nukreipta ne į konkretų asmenį ir jo saugumo užtikrinimą, bet į kavinės patalpų nuomą ir šioje patalpoje organizuotinus renginius, o tai neatitinka BK 144 straipsnyje įtvirtintos pareigos pasirūpinti nukentėjusiu asmeniu, kildintos iš sutartinių įsipareigojimų, sampratos, analogiškai teismas įvertino ir pareigos kildinimą iš individualios privačios saugos veiklos pažymėjimo. Teismas sprendė, kad nėra objektyvaus pagrindo išvadai, jog R. V. pažeidė jam, kaip apsaugos darbuotojui, Asmens ir turto apsaugos įstatyme įtvirtintas pareigas, dėl to jam kilo pareiga pasirūpinti T. K.. Prokuroro skundą dėl A. T. išteisinimo teismas atmetė kaip nepagrįstą, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas A. Bundonis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų.

Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino neišsamiai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, be to, nebuvo tinkamai įvertinti dalis proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų įrodymų, vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje 1–4 dalyse numatytus reikalavimus. Be to, teismas neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, padarė nepagrįstas išvadas dėl R. V. ir A. T. veikoje inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 144 straipsnyje, 132 straipsnio 1 dalyje, požymių nebuvimo, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, 320 straipsnio 3 dalį.

Pirmosios instancijos teisme pakeitus kaltinimą R. V. ir A. T. buvo kaltinami tuo, kad veikdami kartu sukėlė žmogui pavojų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jie T. K. gyvybei pavojaus nesukėlė, ir iš kaltinimo pašalino aplinkybę „sukėlęs žmogui pavojų“, tačiau tokio sprendimo nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to dėl šio klausimo buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, – jame buvo įvardyti įrodymai, kurie patvirtina aptariamas aplinkybes, kad kaltinamųjų veiksmais buvo sukeltas pavojus T. K. gyvybei, t. y. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – VTMT prie LR TM) Alytaus poskyrio 2015 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvada Nr. PM9-387/14/15 (06), VTMT prie LR TM Alytaus poskyrio 2016 m. spalio 3 d. ekspertizės aktas Nr. EM 9-389/14/2016 (06), Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Varėnos meteorologijos stoties 2014 m. lapkričio 24 d. pažyma Nr. 52-55-S-8761, kaltinamųjų, liudytojų parodymai ir kt., tačiau teismas šiuos įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, 320 straipsnio 3 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas klaidingai aiškino 2014 m. spalio mėn. tarp R. V. ir UAB „P“ sudarytos paslaugų sutarties turinį, kad R. V. ir A. T., remiantis sutarties 2.1.1 punktu, palaikydami viešąją tvarką renginių metu, o R. V. ir kaip renginių organizatorius, neturėjo pareigos rūpintis nukentėjusiu asmeniu (BK 144 straipsnio prasme), kai grėsė pavojus jo gyvybei, konstatuodamas, kad R. V. ir A. T. turėjo bendrą pareigą pasirūpinti renginio dalyvių saugumu, kaip ir tokią bendrojo pobūdžio pareigą turi visi kiti nukentėjusįjį supantys asmenys. Nepagrįstai sutarties kontekste viešosios tvarkos sampratą (viešosios tvarkos palaikymo ribas) susiejo tik su baudžiamajame įstatyme numatyta viešosios tvarkos pažeidimo sudėtimi (BK 284 straipsnis), nepateikė argumentų, kodėl tai nebuvo siejama su viešosios tvarkos pažeidimais, numatytais Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse.

Teismas klaidingai aiškino, kad R. V., vykdydamas renginio metu ir individualią privačios apsaugos veiklą, o A. T., dirbdamas pagal 2012 m. spalio 25 d. darbo sutartį kavinės „Š“ apsaugos darbuotoju, remiantis jiems pareikštuose kaltinimuose aprašytais teisės normų aktais, palaikydami viešąją tvarką renginių metu, neturėjo pareigos rūpintis nukentėjusiu asmeniu, kai grėsė pavojus žmogaus gyvybei. Kaltinime nurodyti asmenys tokią pareigą turėjo. R. V. ir A. T. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 132 straipsnio 1 dalyje, požymių.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Bundonio kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 144 straipsnio taikymo ir BPK reikalavimų laikymosi nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

Nagrinėjamoje byloje kaltinimai A. T. ir R. V. buvo pareikšti dėl BK 144 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo.

BK XIX skyriuje (142-148 straipsniai) įtvirtintos nusikalstamų veikų, pavojingų žmogaus gyvybei ir sveikatai sudėtys. Pagal BK 144 straipsnį atsako tas, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Įstatymo saugoma vertybė šiuo atveju yra žmogaus gyvybė, nukentėjusysis – žmogus, kurio gyvybei gresia pavojus ir kuriam reikia pagalbos, kad jis šio pavojaus išvengtų. Objektyvusis požymis veika – nesuteikimas pirminės pagalbos nukentėjusiajam turint tokią galimybę.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 144 straipsnį gali atsirasti tokiais atvejais: 1) kai kaltininkas, sukėlęs pavojų, nepagelbėja nukentėjusiajam, kurio gyvybei gresia pavojus, nors turi galimybę suteikti jam pagalbą; 2) kai kaltininkas, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu, kurio gyvybei gresia pavojus, jam nepagelbėja, nors turi galimybę suteikti jam pagalbą. Taigi, nusikaltimo, numatyto BK 144 straipsnyje subjektui būdingi specialūs požymiai: tai gali būti arba asmuo pats sukėlęs pavojų nukentėjusiajam, arba asmuo kitais pagrindais turintis pareigą rūpintis nukentėjusiuoju. Pareiga rūpintis nukentėjusiuoju gali būti įtvirtinta įvairiuose teisės aktuose, dažniausiai atskiras sritis ar pareigybes reglamentuojančiuose įstatymuose (sveikatos sistemos, policijos veiklos, priešgaisrinės tarnybos ir kt.), arba gali atsirasti ir kitais pagrindais, pavyzdžiui, šalims sudarius įvairias sutartis. Sprendžiant, ar konkretus asmuo turėjo pareigą suteikti nukentėjusiam asmeniui būtinąją pagalbą, reikia nustatyti konkrečias faktines aplinkybes, įskaitant asmens profesiją, vykdomas funkcijas, ir susipažinti su tai reglamentuojančiais teisės aktais.

Taigi vieni iš būtinųjų BK 144 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, kurie turi būti nustatyti, yra: kaltininko sukeltas pavojus nukentėjusiajam arba jo turima pareiga rūpintis nukentėjusiuoju; grėsmė nukentėjusiojo gyvybei; galimybės suteikti pagalbą turėjimas. Bylos aplinkybėms neatitinkant bent vieno iš šių požymių, asmuo negali būti pripažįstamas kaltu dėl aptariamos nusikalstamos veikos padarymo.

Nagrinėjamoje byloje A. T. ir R. V. kaltinimas pagal BK 144 straipsnį buvo pareikštas nurodant, kad jų pareiga suteikti pagalbą nukentėjusiajam T. K. kilo iš to, kad jie patys sukėlė jam pavojų, taip pat turėdami pareigą rūpintis nukentėjusiuoju jam nepagelbėjo, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Pavojaus sukėlimo požymį pareikštame kaltinime atitinka nurodoma aplinkybė – neblaivaus ir negalinčio savimi pasirūpinti nukentėjusiojo, esančio sunkaus apsinuodijimo būklės, dėl kurios jam grėsė pavojus gyvybei ir buvo reikalinga medicininė pagalba, išnešimas iš kavinės patalpų į lauką ir palikimas prie staliuko, esančio prie kavinės, lauke esant 1,6 laipsnio šalčio. Tuo tarpu pareiga rūpintis nukentėjusiuoju kaltinime kildinama atitinkamai R. V. ir A. T. iš jų darbo pobūdžio, t. y. A. T. dirbo apsaugos darbuotoju kavinėje „Š“ pagal darbo sutartį su UAB „P“, o R. V. pagal išduotą leidimą vykdė individualią privačios apsaugos veiklą ir buvo renginio organizatorius pagal sudarytą paslaugų sutartį su UAB „P“.

Bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teisme pagal tokį kaltinimą, 2016 m. gruodžio 20 d. buvo pateiktas prašymas dėl kaltinimo pakeitimo A. T. ir R. V., be nurodytų aplinkybių patikslinant, kad kaltinamieji privalėjo užtikrinti renginio metu viešąją tvarką, ir įvardijant teisės aktus, kurie, pasak kaltinimo, buvo pagrindas kilti jų pareigai rūpintis nukentėjusiuoju, t. y. A. T. pareiga kilo pagal 2012 m. spalio 25 d. darbo sutartį; 2014 m. spalio mėn. paslaugų sutartį tarp R. V. ir UAB „P“; pagal Asmens ir turto saugos įstatymą; UAB „P“ direktoriaus patvirtintus apsaugos darbuotojo pareiginius nuostatus; pagal UAB „P“ parengtas kavinės „Š“ dalyvavimo renginyje vidaus tvarkos taisykles. R. V. pareiga kilo pagal 2014 m. spalio mėn. paslaugų sutartį, sudarytą R. V. su UAB „P“, pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos išduotą nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą vykdyti individualią privačios apsaugos veiklą, pagal Asmens ir turto saugos įstatymą.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu pripažino R. V. kaltu dėl nusikalstamos veikos pagal BK 144 straipsnį padarymo, o A. T. dėl šio kaltinimo išteisino. Teismas nuosprendžiu, be to, konstatavo, kad nenustatyta, jog R. V. ir A. T. veiksmais buvo sukeltas pavojus nukentėjusiajam. Taigi R. V. buvo nuteistas pagal BK 144 straipsnį dėl to, kad jis, turėdamas pareigą, kildinamą iš teisės aktų dėl jo pareigų rūpintis nukentėjusiu asmeniu, jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Tuo tarpu dėl A. T. teismas konstatavo, kad šis pagal einamas pareigas ir jas reguliuojančius teisės aktus neturėjo BK 144 straipsnio požymį atitinkančios pareigos suteikti pagalbą nukentėjusiajam.

Toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo apskųstas nuteistojo R. V. ir prokuroro. Prokuroras savo skunde nesutiko su teismo sprendimu pašalinti iš kaltinimo aplinkybę, kad A. T. ir R. V. „sukėlė pavojų“, taip pat kad buvo pašalinta aplinkybė, jog R. V. turėjo pareigą pranešti policijai, kai įtariama, jog rengiamas, daromas ar padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika. Pasak prokuroro, A. T. ir R. V. turėjo būti nuteisti už tai, kad sukėlė nukentėjusiajam pavojų ir turėdami pareigą rūpintis nukentėjusiuoju bei jam pagelbėti, kai grėsė pavojus jo gyvybei, to nepadarė. Be to, skunde prokuroras išreiškė prašymą dar kartą tikslinti kaltinimą, kurio pagrindinis prašymas buvo keisti veikos kvalifikaciją iš BK 144 straipsnio į BK 132 straipsnio 1 dalį, ir abu apsaugos darbuotojus nuteisti už neatsargų gyvybės atėmimą. Prokuroro apeliacinis skundas buvo atmestas, o R. V. skundas tenkintas ir jis taip pat išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 144 straipsnį.

Kasacinės instancijos teisme nagrinėjamo prokuroro kasacinio skundo prašymo esmė yra išteisintųjų R. V. ir A. T. bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui dėl padarytų esminių BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (BPK 20 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą teisės taikymo aspektu pagal pateikto skundo argumentus, neturi pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra priimtas esmingai pažeidžiant BPK nuostatas dėl įrodymų vertinimo, nuosprendžio surašymo, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų ir dėl to netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir jeigu panaikinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei priimamas naujas nuosprendis, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir įrodymai, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, apeliacinio skundo atmetimo atveju privaloma nurodyti argumentus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis (nagrinėjamu atveju – atitinkama jo dalis) pripažįstamas teisingu (BPK 331 straipsnio 2 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijos nuosprendžio turinys minėtus reikalavimus atitinka.

Prokuroro teiginys dėl bylos nepatikrinimo tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nevertinant jo skunde nurodytų įrodymų, patvirtinančių, kad T. K. buvo sukeltas pavojus, yra prieštaraujantis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, priešingai prokuroro teiginiams, jo nurodyti neva likę nevertinti įrodymai (2015 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvada Nr. PM-9-387/14/15 (06), 2016 m. spalio 3 d. ekspertizės aktas Nr. EM9-387/14/2016(06), 2014 m. lapkričio 24 d. pažyma Nr. 52-55-S-8761, kaltinamųjų, liudytojų parodymai) teismo buvo tiriami, iš naujo išsamiai vertinami ir jų vertinimo pagrindu daromos atitinkamos išvados dėl kaltinimo pagrįstumo.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų esminiais pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016 ir kt.). Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi proceso dalyviai (ar vienas iš jų), savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-253-303/2015, 2K-103-976/2016). Be to, teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014, 2K-329-976/2017).

Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su prokuroru, tvirtinančiu, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į skundo argumentą dėl nepagrįsto ir nemotyvuoto aplinkybės „sukėlęs pavojų“ pašalinimo iš kaltinimo, taip esmingai pažeisdamas BPK 20 straipsnį. Pažymėtina, kad pavojaus sukėlimo požymis nagrinėjamos bylos atveju kaltinimo buvo siejamas su faktinės aplinkybės, kad apsaugos darbuotojai R. V. ir A. T. T. K. iš kavinės „Š“ patalpų išnešė panaudodami prievartą, jam akivaizdžiai esant jau tokios būklės, kuri kėlė grėsmę jo gyvybei, patvirtinimu arba paneigimu. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra pasisakyta pakankamai išsamiai.

Nuosprendyje teismas aiškiai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. V. ir A. T. nesukėlė pavojaus nukentėjusiajam, yra pagrįsta. T. K. išvedimą iš kavinės apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, nevertino kaip fizinės prievartos panaudojimo, dėl kurio R. V. ar A. T. būtų atsiradusi pareiga suteikti jam atitinkamą medicinos pagalbą. Teismas R. V. ir A. T. veiksmus su T. K. jo atžvilgiu įvertino ne kaip prievartą, panaudotą dėl įvairaus pobūdžio T. K. pažeidimų, susijusių su vieša tvarka, bet, priešingai, kaip pagalbą išeiti iš kavinės patalpų pasibaigus renginiui. Teismas, vertindamas liudytojų parodymus, konstatavo, kad T. K., prilaikomas apsaugos darbuotojų, ėjo pats (T. A., D. P. parodymai), kaltinamieji R. V. ir A. T. nuosekliai parodė, kad T. K. nesipriešino išvedimui iš patalpų. Be to, kaltinamieji ir liudytojai parodė, kad išvesti apgirtusius asmenis pasibaigus renginio laikui buvo įprasta apsaugos darbuotojų darbinė praktika (tą patvirtino D. P., A. T. ir R. V.), net ir tą patį vakarą iš kavinės, be nukentėjusiojo T. K., buvo išvesti ir kiti asmenys. Teismas nurodė, kad nė vienas iš apklaustų byloje asmenų nepatvirtino, jog prieš T. K. būtų buvusi panaudota prievarta, dėl kurios apsaugos darbuotojams būtų kilusi pareiga suteikti jam medicinos pagalbą (Asmenų ir turto saugos įstatymo 8 straipsnio 5 punktas). Duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad T. K., būdamas visiškai nesąmoningas (ištiktas komos), buvo nešamas ar kitaip velkamas, baudžiamojoje byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas dar kartą ištyrė vaizdo įrašus, liudytojų parodymus, pasisakė ir dėl liudytojos D. P. parodymų nenuoseklumo. Kitų neabejotinų įrodymų, kurie patvirtintų skirtingas, negu teismai nustatė, T. K. išvedimo iš kavinės aplinkybes, byloje nėra (vaizdo įrašai, esantys byloje, nei paneigia, nei patvirtina, kad T. K. buvo ne išvestas, o prievarta išvilktas, ištemptas be sąmonės ar pan.).

BK 144 straipsnyje įtvirtintas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltės turinys apibrėžiamas tuo, kad kaltininkas supranta, kad kito asmens gyvybei gresia pavojus ir kad jam būtina pagalba, kad gali pagelbėti, tačiau sąmoningai jos nesuteikia.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad vertinant T. K. būseną ir sprendžiant, ar jis buvo gyvybei pavojingos komos būsenos, remiantis vien alkoholio kiekio kraujyje duomenimis, negalima daryti neginčytinos išvados dėl šio veikos požymio. Nepaisant to, kad toks alkoholio kiekis kraujyje pagal medicinos mokslo žinias vertinamas kaip sunkus apsinuodijimas etilo alkoholiu, tačiau tokiais atvejais svarbios ir nukentėjusio asmens individualios savybės, be to, svarbu įvertinti, ar esamą būseną neturint specialaus išsilavinimo įmanoma įvertinti kaip gyvybei pavojingą. Neabejotinai reali grėsmė gyvybei kyla tada, kai padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas arba kai akivaizdu, kad pagalbos nesuteikus žmogus mirs dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, nukraujavimo, akivaizdžių traumų ar kitų vizualiai matomų sveikatos sutrikimo požymių, kuriems pastebėti specialiosios žinios ar įgūdžiai nėra būtini. Nustatytos aplinkybės byloje patvirtina, kad išvedimo iš kavinės metu T. K. būklė neleido daryti išvados apie realiai jo gyvybei gresiantį pavojų (apsaugos darbuotojai jam padėjo išeiti, jis nevėmė, nebuvo kitų aiškių požymių dėl pavojaus jo gyvybei). Taigi bylos duomenimis nenustatyta išskirtinių aplinkybių, kurios būtų buvusios pagrįsta priežastis apsaugos darbuotojams elgtis kitaip ir suabejoti T. K. saugumu, įtarti gresiantį pavojų jo gyvybei. Taigi jiems be specialių medicinos žinių nebuvo pagrindo tikėtis, galimybės numatyti, kad gali kilti grėsmė T. K. gyvybei, be sunkaus apsvaigimo nuo alkoholio, kitų ženklų, patvirtinančių, kad asmuo jaučiasi itin blogai, jo apsinuodijimas alkoholiu kelia grėsmę jo gyvybei, byloje esančių įrodymų pagrindu nebuvo nustatyta.

Kaip buvo minėta, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 144 straipsnį gali atsirasti tokiais atvejais: 1) kai kaltininkas, sukėlęs pavojų, nepagelbėja nukentėjusiajam, kurio gyvybei gresia pavojus, nors turi galimybę suteikti jam pagalbą; 2) kai kaltininkas, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu, kurio gyvybei gresia pavojus, jam nepagelbėja, nors turi galimybę suteikti jam pagalbą. Doktrinoje aiškinama, kad pareiga suteikti pagalbą gali kilti įvairiais pagrindais: dėl einamų pareigų (gydytojas, gaisrininkas, policininkas ir kt.), tai gali būti nustatyta kituose teisės aktuose (pvz., tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus ir vaikų pareiga remti tėvus įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje). Vadinasi, asmenį kaltinant pagalbos nesuteikimu turėjus tam pareigą, turi būti nurodomas konkretus tokios pareigos teisinis pagrindas.

Pirmosios instancijos teismas R. V. pripažino kaltu, konstatuodamas, kad jis, kaip renginio organizatorius, sudaręs paslaugų sutartį su UAB „P“, turėjo pareigą rūpintis renginio dalyvių saugumu, taip pat jis, veikdamas individualios privačios apsaugos veiklos vykdymo pažymos pagrindu, vykdė privačią apsaugą, todėl pagal Asmenų ir turto apsaugos įstatymo nuostatas buvo pagrindas, iš kurio kilo pareiga rūpintis nukentėjusiuoju. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. V. ir A. T. neturėjo pareigos rūpintis nukentėjusiuoju, atitinkančios BK 144 straipsnyje įtvirtintos veikos požymį, kylančios iš profesijos, einamų pareigų, konkrečių teisės aktų ar kitų sutartinių įsipareigojimų.

Nėra pagrindo sutikti su prokuroro skundo argumentu, jog apeliacinės instancijos teismas klaidingai aiškino paslaugų sutarties, sudarytos tarp R. V. ir UAB „P“, turinį. Apeliacinės instancijos teismas paslaugų sutarties tarp UAB „P“ ir R. V. turinį ir jose nurodytas pareigas R. V. analizavo bylos įvykių kontekste ir motyvuotai paneigė, jog nukentėjusiojo T. K. veiksmai (apsvaigęs nuo alkoholio miegojo pasirėmęs ant stalo kavinės patalpose) atitiko viešosios tvarkos pažeidimą, dėl kurio R. V. kaip renginio organizatoriui turėjo kilti pareiga kviesti policijos pareigūnus ar pačiam panaudoti prievartą. Bylos duomenys patvirtina, kad R. V. tinkamai vykdė lokalius norminius aktus T. K. išvesdamas iš kavinės patalpų, siekdamas įvykdyti paslaugų sutarties reikalavimą atlaisvinti kavinės patalpas per nustatytą laiką. Toks reguliavimas buvo įtvirtintas Dalyvavimo renginyje vidaus tvarkos taisyklėse (2 punktas), kur nurodyta, kad apsaugos darbuotojai turi teisę stipriai apsvaigusius asmenis iš patalpų išlydėti. Taip pat 4 punkte nurodoma, kad pasibaigus renginiui visi jame dalyvavę asmenys ne ilgiau kaip per pusę valandos turi palikti patalpas – apsauga turi teisę praėjus pusei valandos po renginio pabaigos išlydėti visus patalpose likusius asmenis į lauką ir nebeįleisti nė vieno asmens įeiti į patalpas.

Teismas teisingai nurodė, kad iš R. V. pareigos renginio metu užtikrinti viešąją tvarką negalima kildinti pareigos asmeniškai pasirūpinti T. K.. Teismas konstatavo, kad paslaugų sutartis nelaikytina pakankamu pagrindu susiformuoti pareigai pasirūpinti nukentėjusiu asmeniu, atitinkančiai BK 144 straipsnio dispozicijos požymį. Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino, jog pareiga pasirūpinti nukentėjusiuoju dėl einamų pareigų gali kilti ir iš sutartinių santykių, tačiau tokie santykiai turi būti susiję su konkretaus asmens apsauga, įsipareigojimu užtikrinti jo saugumą (pvz., privačios apsaugos sutartis). Nagrinėjamos bylos aplinkybės to neatitinka, nes R. V. pareiga, kilusi iš minėtos paslaugų sutarties, buvo nukreipta į bendrai viešos tvarkos palaikymą atstovaujant ne asmeniškai T. K. interesams, bet UAB „P“. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo aiškinimui, jog tokie įsipareigojimai, kokie buvo numatyti kaltinime minimoje paslaugų sutartyje, neatitinka iš privačios apsaugos sutarties kylančios pareigos pasirūpinti konkrečiu asmeniu užtikrinant jo saugumą, teikiant jam pagalbą. Šiuo atveju iš teisės aktų, nurodytų kaltinime, R. V. ir A. T. neišplaukia pareiga, kurios turinys būtų susijęs tiesiogiai su įpareigojimu pasirūpinti T. K., jį saugoti nuo įvairių grėsmių (pvz., apsinuodijimo alkoholiu). Jų kaip apsaugos darbuotojų įsipareigojimų turinys buvo kitokio, bendresnio, pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą vertindamas minėtų teisės aktų ir sutarties turinį, konstatavo, kad R. V. įsipareigojo palaikyti viešąją tvarką renginių metu. Pažymėtina, kad viešosios tvarkos palaikymas nėra tapatu įsipareigojimui rūpintis asmeniškai vieno konkretaus asmens saugumu. Teismai teisingai nurodė, kad jų kaip apsaugos darbuotojų pareiga buvo saugoti viešąją tvarką. R. V. paslaugų sutartimi neįsipareigojo pasirūpinti vienų ar kitų asmenų saugumu, pavyzdžiui, tokiu atveju, kai sudaroma privačios apsaugos sutartis, juo labiau A. T., kuris net nebuvo šios sutarties šalimi. Nors nagrinėjamu atveju pagal individualios veiklos pažymėjimą R. V., veikdamas kaip renginio organizatorius, turėjo teisę vykdyti ir privačios saugos veiklą, tačiau konkrečios paslaugų sutarties įsipareigojimai, nurodyti R. V. ir UAB „P“ paskirtam apsaugos darbuotojui (nagrinėjamu atveju A. T.): padėti užtikrinti numatytiems renginiams tvarką; bei kitos nurodomos pareigos: tikrinti asmenis, įeinančius į kavinės patalpas renginio metu, nustatyti visų įleidžiamų asmenų amžių ir įleisti į patalpas tik pilnamečius, įsitikinti, ar asmenys neturi ginklų, kitų civilinėje apyvartoje uždraustų daiktų, pritaikytų sužalojimams daryti, neįleisti į kavinės patalpas nepilnamečių be juos lydinčių tėvų, apsvaigusių asmenų, agresyvių, konfliktiškų asmenų – neduoda pagrindo išvadai apie tai, kad R. V. ar A. T. buvo kilusi pareiga asmeniškai rūpintis pilnamečio T. K. būkle šiam apsvaigus nuo alkoholio.

Taip pat pritartina apeliacinės instancijos teismo argumentams, kuriais paneigiama pareiga pasirūpinti nukentėjusiuoju, kildinama R. V. ir A. T. iš darbo sutarties, individualios privačios saugos veiklos pažymėjimo ar Asmenų turto ir saugos įstatymo. Šiuo atveju R. V. ir A. T. susidariusios situacijos metu nukentėjusiojo T. K. atžvilgiu turėjo bendras moralines pareigas, kaip ir visi kiti šalia nukentėjusiojo buvę asmenys, gresiant pavojui suteikti pagalbą. Tą pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas (nuosprendžio 31 punktas), kartu teisingai atkreipdamas dėmesį į tai, kad ne visi veiksmai, susiję su abejingumu, nesirūpinimu ar atsainiu požiūriu į asmens būklę, atitinka BK 144 straipsnyje įtvirtintos sudėties požymius. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apsaugos darbuotojų praktika palydėti apsvaigusius asmenis baigiantis renginiui yra pakankamai rizikinga dėl kavinės klientų saugumo, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, kurie duotų pagrindą neabejotinai išvadai, jog tokia rizika peržengė moralinės atsakomybės ribas ir apsaugos darbuotojų veiksmams turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Vienas iš teisės aktų, iš kurių prokurorai kildino pareigą R. V. ir A. T., buvo Asmenų ir turto saugos įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintos apsaugos darbuotojų pareigos. Pagal šio įstatymo nuostatas apsaugos darbuotojas, vykdydamas asmens ir turto saugą, privalo: 1) gerbti konstitucines žmogaus teises ir laisves; 2) nedelsdamas pranešti policijai, kai įtariama, jog rengiamas, daromas ar padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika; 3) jeigu saugomame objekte ar prieš saugomą subjektą padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, apsaugoti įvykio vietą, imtis priemonių liudytojams nustatyti; 4) suteikti pagalbą pareigūnams ar kitiems asmenims sulaikant įtariamus teisės pažeidėjus, kiek tai netrukdo atlikti tiesiogines pareigas; 5) panaudojęs šaunamąjį ginklą, specialiąsias priemones ar fizinę prievartą, prireikus suteikti pirmąją medicinos pagalbą; 6) nedelsdamas pranešti atitinkamai teritorinei policijos įstaigai apie tai, kad buvo panaudotas šaunamasis ginklas ar specialiosios priemonės ir dėl to žuvo žmogus arba jam buvo sutrikdyta sveikata ar padaryta akivaizdi turtinė žala; 7) viešose vietose dėvėti aprangą su aiškiai matomais saugos tarnybos ar saugos padalinio skiriamaisiais ženklais ir pavadinimu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai paneigė, kaltinimo aplinkybę, kad nagrinėjamos bylos atveju apsaugos darbuotojų veiksmai buvo susiję su kurios nors iš nurodytų pareigų pažeidimu, kuris galėjo lemti išvadą, kad apsaugos darbuotojai sukėlė pavojų nukentėjusiajam, ir tokiu pagrindu remiantis šiuo įstatymu jiems kilo pareiga pagelbėti nukentėjusiajam. Be to, teismas teisingai išaiškino, kad iš šio įstatymo tiesiogiai pareiga suteikti privalomai pirmąją pagalbą, nesukėlus savo veiksmais pavojaus, nekyla. Priešingai negu, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarime Nr. 590 „Dėl profesijų, darbų ir veiklos sričių darbuotojų bei transporto priemonių vairuotojų, buvusių kartu su nukentėjusiaisiais ar ligoniais nelaimingų atsitikimų ar ūmaus gyvybei pavojingo susirgimo vietose ir privalančių suteikti jiems pirmąją pagalbą, sąrašo patvirtinimo, taip pat įstatymų nustatytų kitų asmenų kompetencijos šiais klausimais nustatymo“ įvardijamų profesijų asmenims, kuriems įtvirtinama aiški pareiga suteikti pirmąją medicininę pagalbą, nepaisant to, ar jie savo veiksmais sukėlė pavojų nukentėjusiajam, ar nesukėlė. Išvardytų profesijų (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos statutiniai valstybės tarnautojai, paplūdimiuose dirbantys gelbėtojai ir kt.) asmenims įtvirtinama pareiga mokėti suteikti pirmąją pagalbą asmenims, patyrusiems elektros traumą, paveiktiems žaibo, ištiktiems saulės smūgio ar šilumos poveikio, sušalusiems, skendusiems, užspringusiems, netekusiems sąmonės, įkąstiems vabzdžio ar gyvūno, tačiau šiame sąraše apsaugos darbuotojų profesijos nėra.

Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad R. V. ir A. T. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, nors visi kasacinio skundo argumentai yra susiję išimtinai su BK 144 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymių aiškinimu ir netinkamu įrodymų vertinimu šio nusikaltimo požymių taikymo aspektu. Prokuroro prašymas, kad R. V. ir A. T. atsakytų už neatsargų gyvybės atėmimą, buvo išsamiai aptartas apeliacinės instancijos teismo ir pagrįstai atmestas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra priežastinio ryšio būtinojo šios nusikalstamos veikos požymio tarp R. V. ir A. T. veiksmų – išvedimo iš kavinės patalpos – ir kilusių padarinių, t. y. T. K. mirties. T. K. mirties priežastis pagal nustatytas bylos aplinkybes buvo mechaninis uždusimas užspringus savo skrandžio turiniu, o ne įvykęs kūno atšalimas dėl lauke esančios žemos temperatūros. Nukentėjusiojo užspringimas su apsaugos darbuotojų veiksmais neturi tiesioginio priežastinio ryšio. Taigi, ir šiuo aspektu prokuroro kasacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Bundonio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Armanas Abramavičius

Audronė Kartanienė