Baudžiamoji byla Nr. 2K-173-693/2018
Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00347-2014-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1; 1.2.6.2.2; 1.2.29.1.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gegužės 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Aldonos Rakauskienės ir Vytauto Masioko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. ir nuteistojo G. B. gynėjo advokato Mariaus Navicko kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 3 d. nuosprendžių.
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžiu nuteisti laisvės atėmimu:
G. B. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį – devyneriems metams; 189 straipsnio 2 dalį – dvejiems metams šešiems mėnesiams; 300 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams;
A. U. – pagal BK 147 straipsnio 2 dalį – devyneriems metams; 189 straipsnio 2 dalį – dvejiems metams šešiems mėnesiams; 300 straipsnio 2 dalį – dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. B. bei A. U. kiekvienam paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Iš G. B. ir A. U. solidariai nukentėjusiesiems I. M., M. A. ir Ž. K. priteista kiekvienam po 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pratęstas nuteistojo G. B. laikino nuosavybės teisės į jam priklausančias pinigines lėšas – 29 871 Lt, 32 JAV dolerius, 3050 Rusijos rublių, taip pat į jam priklausantį automobilį „BMW 530 D“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apribojimo terminas iki nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių įvykdymo.
Pratęstas nuteistojo A. U. laikino nuosavybės teisės į jam priklausančias pinigines lėšas – 149 Lt, 55 Eur, 116,23 zloto – apribojimo terminas iki nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymo.
Iš nuteistųjų G. B. ir A. U. priteista po 46,57 Eur proceso išlaidų valstybei.
Byloje šiuo nuosprendžiu nuteisti ir išteisinti kiti asmenys (A. M., L. B., L. D.-B.), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžio dalis, kuria G. B. ir A. U. pripažinti kaltais pagal BK 189 straipsnio 2 dalį ir dėl to jie išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, G. B. bausmės pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta devynerių metų laisvės atėmimas.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, A. U. bausmės pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta devynerių metų laisvės atėmimas.
Nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistųjų G. B. ir A. U. nukentėjusiajam M. A. solidariai priteista 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, panaikinta. Iš G. B. ir A. U. solidariai priteistas neturtinės žalos atlyginimas I. M. ir Ž. K. sumažintas iki 500 Eur kiekvienai.
Panaikintas G. B. nuosavybės teisės apribojimas į jam priklausančias pinigines lėšas užsienio valiuta – 32 JAV dolerius ir 3050 Rusijos rublių.
G. B. nuosavybės teisės apribojimas į jam priklausančias pinigines lėšas – 29 871 Lt – sumažintas paliekant 3798,08 Lt (1100 Eur) sumos apribojimą.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. B. ir A. U. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, dalyvaudami organizuota grupe, pasinaudodami nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno juos į užsienį siekdami, kad nukentėjusieji būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti, bei įgijo ir pasikėsino realizuoti didelės vertės turtą žinodami, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu: G. B. ir A. U., veikdami organizuota grupe, turėdami tikslą vykdyti prekybą žmonėmis, susitarė pasinaudodami asmenų pažeidžiamumu verbuoti juos ir išgabenti į užsienio valstybę, kur jie būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti – vogti iš parduotuvių. Siekdami įgyvendinti savo nusikalstamus tikslus, organizuotos grupės nariai pasiskirstė vaidmenimis, kad A. U. suras pažeidžiamus asmenis, užverbuos juos, G. B. pritarimu išgabens į Nyderlandų Karalystę vogti iš parduotuvių ir būdamas kartu juos kontroliuos, o G. B. realizuos vogtus drabužius Lietuvos Respublikoje ir telekomunikacijų priemonėmis duos nurodymus A. U., užsiimančiam asmenų kontrole Nyderlandų Karalystėje, kokias prekes vogti. Vykdydamas iš anksto aptartą planą, A. U. nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2014 m. birželio 21 d., pasinaudodamas M. A., N. K., Ž. K., J. Š., I. M., S. J., A. Z., T. K., L. B., M. J. pažeidžiamumu dėl to, kad jie neturi darbo ir pragyvenimo šaltinio, tokiu būdu siekdamas palaužti nukentėjusiųjų valią, įkalbinėdamas verbavo nukentėjusiuosius vykti į užsienio valstybę vogti prekių iš parduotuvių. Užverbavęs minėtus asmenis ir suderinęs tai su G. B., A. U. automobiliais per kelis kartus išgabeno minėtus asmenis į Nyderlandų Karalystę, ten jie, prižiūrimi A. U., vogė iš parduotuvių G. B. nurodytus daiktus. Po vagysčių dalis pavogtų prekių nuo 2013 m. balandžio 12 d. buvo gabenama G. B. į Tauragę realizuoti parduotuvėje Tauragėje, (duomenys neskelbtini), kurioje A. U. vykdė individualią veiklą. Tokiu būdu laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 12 d. jie įgijo didelės – 18 947,27 Eur (65 421 Lt) – vertės žinomai nusikalstamu būdu gautą turtą – iš parduotuvių Olandijoje pavogtas prekes, nurodytas 2014 m. rugsėjo 22 d. – 2015 m. vasario 3 d. apžiūros protokole, ir pasikėsino jį realizuoti parduotuvėje Tauragėje, (duomenys neskelbtini), tačiau realizavimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nusikalstamu būdu gautą turtą 2014 m. birželio 21 d. kratos metu nurodytoje parduotuvėje rado ir paėmė policijos pareigūnai.
Be to, G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad iki 2013 m. balandžio 12 d. Tauragėje, tiksliau nenustatytoje vietoje ir laiku, tyčia pagamino netikrą dokumentą, surašydamas kasos aparato pirkimo–pardavimo sutartį ir joje nurodydamas, kad 2013 m. balandžio 9 d. A. U. iš I. V. už 10 Lt nusipirko kasos aparatą,,Euro 1000T“, unikalus Nr. WC03012307, ir pasirašydamas šioje sutartyje už A. U.. Tęsdamas nusikalstamą veiką, G. B. 2013 m. balandžio 12 d. Tauragėje, (duomenys neskelbtini), tyčia suklastojo tikrą dokumentą – pinigų priėmimo kvitą už kasos aparato perregistravimą ir programavimą (serija BUH, Nr. 6895028), grafoje „sumokėjau“ įrašydamas „A. U. (duomenys neskelbtini) Stragutės k., Gaurės sen.“ bei pasirašydamas už A. U., ir šiuos suklastotus dokumentus – žinomai netikrą kasos aparato pirkimo–pardavimo sutartį bei žinomai suklastotą pinigų priėmimo kvitą – panaudojo, perduodamas juos UAB „Progresyvios technologijos“ kasos aparatų priežiūros specialistui V. D. pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) kasos aparatui įregistruoti A. U. vardu.
A. U. nuteistas ir pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasaciniu skundu neskundžiama.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu konstatavo, kad verbavimo būdas pasireiškė ne įkalbinėjimais, bet siūlymais ir pažadais dėl materialinio atlygio, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą vykti į užsienį ir daryti nusikaltimus. Taip pat šis teismas konstatavo, kad nusikalstamu būdu įgytų daiktų realizavimas savo esme buvo sudedamoji prekybos žmonėmis organizavimo schemos dalis, nuteistieji G. B. ir A. U. įgijo ir realizavo iš anksto pažadėtą nusikalstamu būdu įgytą turtą, tuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad G. B. ir A. U. turi būti išteisinti pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta ši nusikalstama veika.
II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. U. prašo: panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių; grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; pakeisti nuosprendžius ir paskirti A. U. švelnesnę, artimą įstatymo sankcijoje numatytai minimaliai, bausmę. Kasatorius skunde nurodo:
Teismai nenustatė visų privalomų BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymių, dėl to netinkamai pritaikė įstatymą. A. U., kaip ir kiti nukentėjusieji, gyveno Nyderlandų Karalystėje tokiomis pat sąlygomis, nesikišo į kitų asmenų gyvenimus, pats dalyvavo vagystėse, buvo sulaikytas policijos, atliko bausmę Nyderlandų Karalystėje dėl padarytų vagysčių. Kaltinime nurodytą aplinkybę, kad kasatorius kontroliavo nukentėjusiųjų veiksmus, paneigia tai, kad dalį kaltinime nurodyto laikotarpio, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. balandžio 29 d., jis atliko bausmę, o po jo sulaikymo nukentėjusieji niekur neišvyko, toliau darė vagystes. Veikos buvo tęsiamos be A. U., tai rodo, kad jo vaidmuo buvo visiškai nereikšmingas.
Kaltinime ir teismų sprendimuose nėra detalizuota, kaip pasireiškė kitų asmenų kontrolė. Kontrolės aplinkybę paneigia ir tai, kad pats A. U. yra patyręs smurtą iš nukentėjusiųjų.
Nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad nė vieno iš nukentėjusiųjų fizinė laisvė niekaip nebuvo apribota, suvaržyta ar kitokiu būdu pažeista, nes jie galėjo eiti ir keliauti, kur nori, bet kokiu laiku, elgtis taip, kaip patys nori. Nenustatyta, kad iš nukentėjusiųjų A. U. būtų atėmęs pasus, mobiliuosius telefonus, pinigus ir pan., nenustatyta, kad nukentėjusieji būtų laikomi uždaryti, kitaip ribojama jų laisvė. Po A. U. sulaikymo nukentėjusieji ne tik niekur neišvyko, bet ir toliau niekieno nekontroliuojami vykdė vagystes. Apeliacinės instancijos teismas nevertino šių aplinkybių. A. U. nukentėjusiųjų nekontroliavo, tą patvirtina nukentėjusiųjų parodymai, kad jie turėjo laisvalaikį, galėjo laisvai ir nevaržomai eiti, kur nori, veikti, ką nori, turėjo tiek susisiekimo priemones, tiek ir asmens dokumentus.
Teismas, nustatydamas, kad A. U. kontroliavo nukentėjusiuosius, rėmėsi tik trijų nukentėjusiųjų parodymais, o likusių septynių nukentėjusiųjų parodymai, kuriais paneigiama kontrolė, buvo nepagrįstai ir nemotyvuotai atmesti.
Vienintelis valios palenkimo būdas (BK 147 straipsnis), nurodytas kaltinime A. U., yra pasinaudojimas asmens pažeidžiamumu, tačiau jis nebuvo tinkamai atskleistas. Teismai veikos požymį – pasinaudojimą pažeidžiamumu – vertino itin formaliai ir nenustatė A. U. veiksmų tikslingumo pasinaudoti šia aplinkybe. Byloje šis požymis konstatuotas nustačius pasinaudojimą nukentėjusiųjų sunkia materialine padėtimi (legalaus darbo neturėjimu ir piniginių lėšų stoka). Nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad M. J. ir L. B. mokymosi bei kitų asmenų darbo neieškojimo aplinkybė nepaneigia jų pažeidžiamumo, nes visi nukentėję asmenys jautė materialinį nepriteklių. Tačiau teismai nenustatė visų asmenų finansinės padėties, o aplinkybė, kad nukentėjusieji neieškojo darbo, priešingai, patvirtina, kad jie nejautė nepritekliaus, nedarbas buvo jų gyvenimo būdas. Kad nukentėjusieji neturėjo darbo, nepatvirtina, kad jie neturėjo pinigų. S. J. su M. A. į Nyderlandų Karalystę atvyko patys sumokėję už bilietus, J. Š. ir M. A. įsigijo automobilį, I. M. su B. Š. taip pat savo lėšomis vyko į Nyderlandų Karalystę, apsistojo viešbutyje, laisvalaikį leisdavo vartodami alkoholį. A. Z. taip pat iš savo lėšų atvyko į Nyderlandų Karalystę ir nurodė, kad vagystės yra jos pragyvenimo būdas, N. K., Ž. K. vertėsi vagystėmis nuolatos, iš jų pragyvendavo, jokio darbo neturėjo, nebandė jo susirasti. M. J. ir L. B. finansinė padėtis taip pat nebuvo sunki, jie ne tik mokėsi ir lankė vairavimo kursus, bet planavo įgyti automobilius. Visa tai rodo, kad nė vienas iš nukentėjusiųjų nebuvo pažeidžiamas, turėjo piniginių lėšų, tačiau norėjo jų gauti papildomai, todėl vogdavo, šių pinigų pakako pragyvenimui, ir nedirbo. Byloje nenustatyta, kad A. U. tikslingai naudojosi neva sunkia finansine nukentėjusiųjų padėtimi.
Pagal kasacinę praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43-942/2016">2K-43-942/2016</a>), inkriminuojant požymį – pasinaudojimas pažeidžiamumu – prekybos žmonėmis bylose, be kita ko, turi būti nustatyta ne tik sunki materialinė padėtis, bet ir tai, kad nukentėjusysis neturi galimybės pasirinkti jam priimtiną elgesio variantą, kaip tik pasiduoti kaltininkų siūlymui, ir tai, nukentėjusiųjų supratimu, yra vienintelis būdas ištrūkti iš skurdo. Nagrinėjamoje byloje skurdo aplinkybė išvis nenustatyta, dauguma nukentėjusiųjų gyveno sunkiau dėl savo pasirinkto gyvenimo būdo. Be to, kaltininkas turi suvokti nukentėjusiojo situacijos bejėgiškumą ir teikdamas piktavališką siūlymą siekti juo pasinaudoti. A. U. neturėjo jokių realių galimybių žinoti ar suvokti, kad nukentėjusiųjų situacijos yra blogos.
A. U. veiksmuose nėra ir verbavimo požymio. Nukentėjusiųjų sprendimams vykti į Nyderlandų Karalystę vogti neturėjo įtakos nei jo siūlymas gauti materialinį atlygį, nei kiti nuteistojo veiksmai. Dalis nukentėjusiųjų į Nyderlandų Karalystę atvyko tokį pasiūlymą gavę iš kitų nukentėjusiųjų, tai iš dalies pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, bet kartu konstatavo, kad galutinį sprendimą dėl išvykimo turėjo galimybę priimti tik G. B. ir A. U.. Ši išvada nelogiška, nes nukentėjusieji į Nyderlandų Karalystę vyko savarankiškai iš savo asmeninių lėšų, to nesprendė ir neorganizavo nei G. B., nei A. U.. Asmenys patys galėjo nuspręsti, ką vogti, tai, kas jiems patikdavo, galėjo pasilikti, o atlyginimo už vagystes gavimas nėra niekaip siejamas su verbavimu. Verbavimo atveju turi būti nustatytas išnaudojimo tikslas. Teismai nenustatė jokio priverstinio darbo požymių, nebuvo jokio išnaudojimo.
Be objektyviųjų požymių kaltininko veiksmuose, reikia nustatyti ir tiesioginę tyčią, t. y. žinojimą arba siekimą, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams. Teismai nepagrįstai atmetė A. U. argumentus, kad jam nebuvo žinoma apie nukentėjusiųjų materialinę padėtį, jis nebandė ir nesiekė pasinaudoti nukentėjusiaisiais.
Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų sutikimas turi būti traktuojamas ir laikomas savanorišku, nes nebuvo panaudoti jokie valios palenkimo būdai, bei sutikdami vykti į Nyderlandų Karalystę vykdyti vagysčių visi nukentėjusieji itin gerai suvokė tokio susitikimo aplinkybes, t. y. jiems buvo žinoma, kokiu tikslu jie vyks į Nyderlandų Karalystę, kur gyvens, kad vogs įvairius daiktus pasirinktinai, galės juos palikti sau, taip pat turės laisvalaikį, laisvai galės eiti, kur nori, ir t. t. Tokios aplinkybės patvirtina savanorišką sutikimą. Kai asmens sutikimas vykdyti nusikalstamą veiką duodamas savanoriškai, gerai suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes, tokie kaltininko veiksmai teismų praktikoje nevertinami kaip prekyba žmonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMTI3LTUxOC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-127-518/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-127-518/2015">1A-127-518/2015</a>). Taigi A. U. veiksmai galėtų būti kvalifikuojami ne pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, bet kaip bendrininkų grupe pagal išankstinį vaidmenų pasiskirstymą įvykdytos vagystės. Šis argumentas buvo nurodytas ir apeliaciniam teismui, tačiau į jį nebuvo atsakyta.
A. U. kaltinimas buvo pareikštas už tai, kad jis ir G. B., veikdami organizuota grupe, turėdami tikslą vykdyti prekybą žmonėmis, susitarė pasinaudodami asmenų pažeidžiamumu verbuoti juos ir išgabenti į užsienio valstybę, kur jie būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti – vykdyti vagystes iš parduotuvių. Kaltinime nenurodyta, kiek ir kokių vagysčių buvo atlikta pasinaudojant nukentėjusiaisiais, kiek ir kokių daiktų pavogta, kada tos vagystės atliktos. Nenurodžius šių duomenų apie vagystes, jų padarymo būdą, laiką, kiekį, buvo nesilaikyta nuosprendžio surašymo taisyklių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad paskirta pirmosios instancijos teismo bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisinga. Skiriant bausmę buvo netinkamai taikytas BK 54 straipsnis, pažeisti proporcingumo ir teisingumo principai, neįsigilinta į A. U. atvejo specifiškumą. Apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo tokiose bylose skiriamos bausmės vidurkio. Nes už pavojingesnes veikas, kuriose vartojamas smurtas, teismai skiria mažesnes bausmes. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į veikos pavojingumą, nors ir išteisino dėl vienos veikos (BK 189 straipsnis), bet bausmę paliko tokią pačią kaip pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėl trijų nusikalstamų veikų.
Kasaciniu skundu nuteistojo G. B. gynėjas advokatas M. Navickas prašo: panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą dėl BK 147 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 1 dalies G. B. nutraukti nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių; grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; pakeisti nuosprendžius ir paskirti G. B. švelnesnę, artimą įstatymo sankcijoje numatytai minimaliai, bausmę. Kasatorius skunde nurodo:
G. B. veiksmuose nėra BK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Pagal BK 147 straipsnį nenustačius, kad asmens laisvė nebuvo suvaržyta, nėra pagrindo inkriminuoti prekybą žmonėmis. Nagrinėjamos bylos atveju nė vieno iš nukentėjusiųjų fizinė laisvė niekaip nebuvo suvaržyta ar kitaip apribota, jie galėjo eiti, kur nori, kada nori, daryti, ką nori, byloje nėra duomenų, kad bent vienas iš nukentėjusiųjų būtų buvęs laikomas užrakintas gyvenamajame name, kad jiems būtų neleista išeiti į miestą bet kada panorėjus, leisti laisvalaikį taip, kaip jie patys to norėjo, ir pan. Iš jų nebuvo atimti asmens dokumentai, mobilieji telefonai, kitos susisiekimo priemonės. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino tokių reikšmingų aplinkybių, kad patys nukentėjusieji, sulaikyti už vagystes Nyderlandų Karalystėje, neprašė pareigūnų jokios pagalbos, nors turėjo tam galimybių. Teismas neįvertino ir aplinkybės, kad nukentėjusieji, grįžę į Lietuvą, patys prašydavo informuoti, kada vėl reikės važiuoti, tai rodo, kad jų laisvė rinktis nebuvo suvaržyta.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusieji buvo tiesiogiai kontroliuojami, nepagrįsta. G. B. ir A. U. nukentėjusiųjų nevaldė ir niekaip nemanipuliavo jų veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas išimtinai rėmėsi tik trijų nukentėjusiųjų parodymais iš dešimties, taigi nebuvo įvertinta visuma aplinkybių.
Nuteistojo veikoje nebuvo būtinojo veikos požymio – pasinaudojimo nukentėjusiojo pažeidžiamumu. Savaime pažeidžiamumo egzistavimas nesuponuoja prekybos žmonėmis, todėl būtina nustatyti, kad kaltininkas tikslingai naudojasi šia aplinkybe nusikalstamiems kėslams realizuoti. Teismai pasinaudojimą pažeidžiamumu vertino formaliai, nes nevertino, ar nukentėjusieji sunkios materialinės padėties aplinkybės nepasirinko sąmoningai, netirta, kodėl nesiėmė veiksmų tokiai padėčiai pakeisti.
Sąmoningas nukentėjusiųjų darbo neieškojimas patvirtina priešingai, negu konstatavo apeliacinės instancijos teismas, kad materialinio nepritekliaus nukentėjusieji nejautė, o tai, kad jie nedirbo, buvo jų pasirinkto gyvenimo būdo pasekmė. Nukentėjusiųjų finansinė padėtis buvo įvertinta vien tik remiantis jų pačių paaiškinimais. Tai, kad jie neturėjo nuolatinio darbo, reiškia, kad jis jiems nebuvo reikalingas.
Kasaciniame skunde išvardijamos aplinkybės, kurios, pasak kasatoriaus, rodo, kad nė vienas iš nukentėjusiųjų realiai nebuvo pažeidžiamas, o vagystės buvo jų gyvenimo būdas ir pragyvenimo šaltinis: J. Š. ir M. A. Belgijoje įsigijo automobilį, M. J. ir L. B. mokėsi ir lankė kursus vairuotojo pažymėjimui gauti, planavo įsigyti automobilius, A. Z. į Nyderlandų Karalystę atvyko savo noru ir savo asmeninėmis lėšomis pati mokėdama už kelionę, teismo posėdžio metu ji nurodė, kad vagystės yra jos pragyvenimo būdas, N. K. ir Ž. K. taip pat nuolat vertėsi vagystėmis, iš to pragyvendavo, S. J. kartu su M. A. į Nyderlandų Karalystę atvyko lėktuvu sumokėdami už bilietą patys, kaip ir I. M.. Byloje nėra duomenų, kad šių nukentėjusiųjų finansinė padėtis būtų buvusi sunki ir kad G. B. būtų apie tai žinojęs ir tuo tikslingai naudojęsis, tai rodo, kad nėra būtinojo veikos požymio – pasinaudojimo nukentėjusiųjų pažeidžiamumu.
Be to, pagal kasacinę praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43-942/2016">2K-43-942/2016</a>) sunki nukentėjusiųjų materialinė padėtis yra tik vienas iš požymių, apibūdinančių galimą nukentėjusiųjų pažeidžiamumą, taip pat turi būti nustatyti kiti subjektyvūs požymiai (kaltininkų žinojimas apie tokią sunkią būklę, veiksmų, kurie tokią būklę dar daugiau pasunkintų, atlikimas ir pan.). Pasinaudojimas pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo. Taigi, konstatuojant šį požymį, reikia nustatyti ne tik sunkią materialinę padėtį, bet ir tai, kad nukentėjusysis neturi galimybės pasirinkti jam priimtiną elgesio variantą, kaip tik pasinaudoti kaltininkų siūlymu. Nukentėjusiųjų supratimu, tai turi būti vienintelis būdas ištrūkti iš skurdo. To nagrinėjamoje byloje nebuvo, kasatorius nepažinojo nukentėjusiųjų, neturėjo galimybių žinoti ar suvokti nukentėjusiųjų finansinę padėtį ir ja pasinaudoti. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių nustatyti, kaip kasatorius suvokė nukentėjusiųjų finansinę padėtį, o apeliacinės instancijos teismas neatsakė į šį apeliaciniame skunde keltą klausimą.
Be to, kvalifikuojant veiką pagal BK 147 straipsnį būtina nustatyti ir tai, kad nukentėjusiųjų laisvė buvo suvaržyta vienu iš straipsnyje nurodytų valios palenkimo būdų. G. B. kaltinime nebuvo nurodytas nė vienas iš straipsnyje išvardytų valios palenkimo būdų, išskyrus pasinaudojimą asmens pažeidžiamumu, kuris kaltinime nedetalizuotas, teismų neanalizuotas ir nustatytas nepagrįstai. Iš to išplaukia, kad nebuvo pagrindo inkriminuoti ir verbavimo požymį.
Verbavimas siejamas ne su nukentėjusiuoju, o su trečiaisiais asmenimis, per kuriuos kaltininkas gali daryti poveikį. Verbavimas negali būti sutapatinamas su valios palenkimo būdu. Tai yra valios palenkimo pasekmė – greta asmens pirkimo, pardavimo ir pan. Nėra pagrindo verbavimą vertinti kaip savarankišką valios palenkimo būdą. G. B. neatliko jokių aktyvių veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu, jis jų neįkalbinėjo, nebandė palenkti jų valios. Nukentėjusiesiems tiesiog buvo duotas pasiūlymas vykti į užsienį vogti, apgaulė prieš juos nenaudota, nukentėjusieji nebuvo išnaudojami laisvę varžančiomis sąlygomis. Dalis nukentėjusiųjų į Nyderlandų Karalystę vyko netgi pasiūlymus gavę ne iš G. B. ar A. U., bet iš kitų nukentėjusiųjų.
Nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad galutinį sprendimą dėl išvykimo turėjo galimybę priimti tik G. B. ir A. U.. Ne vienas iš nukentėjusiųjų nurodė, kad į Nyderlandų Karalystę vyko savarankiškai, to nesprendė ir neorganizavo nei G. B., nei A. U.. Su vogtomis prekėmis asmenys galėjo daryti, ką nori, – tiek palikti sau, tiek atiduoti G. B. ar A. U., o tai, kad už prekes jie gaudavo atlygį, nepatvirtina, kad jų valia buvo palaužta. Tai paneigia, kad kasatorius palenkė nukentėjusiųjų valią ar juos išnaudojo. Aplinkybė, kad vėliau nukentėjusiuosius nuteistieji neretai nuveždavo į Nyderlandų Karalystę ir surasdavo, kur gyventi, nesudaro pagrindo traktuoti, kad šiais asmenimis vėliau buvo pasinaudota kaip daiktais.
Nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad verbavimas pasireiškė siūlymais ir pažadais dėl materialinio atlygio, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą vykti į užsienį ir daryti nusikaltimus. Įkalbinėjimas palenkiant valią nėra prekybos žmonėmis požymis.
Teismai nenustatė jokių vergijos ar į vergiją panašių išnaudojimo požymių, taigi nebuvo išnaudojimo tikslo. Nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, kad jie turėjo normalią gyvenamąją vietą, buvo aprūpinti maistu, turėjo laisvalaikio, t. y. jie gyveno įprastomis sąlygomis, o vagystės nėra išnaudojimas. Iš vagysčių naudos gaudavo ne tik G. B. ar A. U., bet ir visi nukentėjusieji. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo aplinkybę, kad nukentėjusiesiems buvo mokamos pinigų sumos, vertino tik nuteistųjų nenaudai. Tai rodo, kad nebuvo išnaudojimo. Nesant nukentėjusiųjų valios palenkimo požymių, jų išnaudojimo ar pasipelnymo iš jų požymių, jokių vergovės ir panašių į vergovę sąlygų, negalėjo būti inkriminuotas verbavimas.
Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios. Nenustatyta, ar nuteistieji žinojo apie sunkią nukentėjusiųjų finansinę padėtį, ar siekė ja pasinaudoti. Nuteistieji buvo suinteresuoti, kad vagystėse dalyvaujantys asmenys liktų patenkinti gaunamu atlygiu ir sutiktų ateityje dalyvauti padarant šiuos nusikaltimus. Nė vienas iš nukentėjusiųjų nenurodė, kad buvo apgautas.
Pagrindinis BK 147 straipsnyje įtvirtintos veikos atskyrimas nuo kitų nusikalstamų veikų yra asmens valios priimti sprendimą, laisvės nebuvimas. Nagrinėjamu atveju valios palenkimo nebuvo, nukentėjusiųjų sutikimas turi būti vertinamas kaip savanoriškas. Visi nukentėjusieji suvokė sutikimo vykti į Nyderlandų Karalystę aplinkybes, jie galėjo bet kada atsisakyti tą daryti. Nukentėjusieji sutiko vykdyti vagystes iš savanaudiškų sumetimų, finansinės naudos siekimo, o ne dėl valios palenkimo. Todėl G. B. veiksmai galėtų būti kvalifikuojami kaip organizuotos grupės narių įvykdytos vagystės. Šių argumentų apeliacinės instancijos teismas nevertino. Nenustačius būtinųjų nusikalstamos veikos pagal BK 147 straipsnį požymių, kasatorius gali atsakyti pagal pasekmes – už asmenų įvykdytas vagystes. Kita vertus, kaltinime nenurodyta, už kokias vagystes galėtų atsakyti kasatorius. Kaltinime nėra konkrečiai nurodyta, kur buvo vykdytos vagystės, koks pavogtų daiktų kiekis, kokia padaryta žala ir pan. Nesant tokių duomenų, nėra pagrindo teigti, kad vagystės buvo vykdytos. Kaltinime nesant nurodytų konkrečių nusikalstamos veikos požymių, kurie atitiktų vagystės nusikalstamą veiką, kasatorius negali būti už tai teisiamas.
Nuteisimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį prieštarauja formuojamai teismų praktikai, pagal kurią nors šio nusikaltimo sudėtis laikoma formalia, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad G. B. sukėlė teisiškai reikšmingus padarinius – pagal suklastotus dokumentus kasos aparatą įregistravo VMI ir tai padarė žalos valdymo tvarkai, buvo pažeistas dokumentų teisinės apyvartos funkcionalumas bei patikimumas, tačiau visiškai nevertino veikos pavojingumo, nenustatė jokios žalos ar jos atsiradimo grėsmės. Žala šiuo atveju nekilo nei VMI, nei A. U.. Jei A. U. nebūtų atliekantis bausmės, pats būtų registravęs kasos aparatą.
Nė vienas teismas nevertino veikos realaus pavojingumo. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą, taigi ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-559/2011).
Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dokumento suklastojimas ir panaudojimas nebuvo formalaus pobūdžio, nes įteisino galimybę realizuoti vogtus daiktus parduotuvėje. Byloje nenustatyta, kokios prekės vogtos, kiek jų yra, iš kur ir pan. Parduotuvė buvo veikianti legaliai, pateikti prekių įsigijimo dokumentai, be to, G. B. ir A. U. apeliacinės instancijos teismo buvo išteisinti pagal BK 189 straipsnio 2 dalį.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skyrė didesnę negu vidurkis – devynerių metų – laisvės atėmimo bausmę. Skiriant bausmę buvo netinkamai taikytas BK 54 straipsnis bei pažeisti teisingumo ir proporcingumo principai, teismas neįsigilino į G. B. atvejo specifiškumą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šį apeliacinio skundo argumentą atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas G. B. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 189 straipsnį, tačiau bausmės nesumažino. Teismas neanalizavo asmeninių G. B. savybių, neišanalizavo tokio pobūdžio bylose skiriamų bausmių vidurkio (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiai Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMjYzLTE1MC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-263-150/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-263-150/2015">1A-263-150/2015</a>, 1A-83-483/2017, 1A-510-518/2017), nukrypo nuo formuojamos praktikos. Teismas neatsižvelgė į veikos pavojingumą, t. y. kad nebuvo naudojamas smurtas. Be to, G. B. apibūdinamas teigiamai, niekada nebuvo teistas, turi šeimą, vieną nepilnametį vaiką ir juos išlaiko. Visa tai rodo, kad jam paskirta per griežta bausmė, netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:
Kasatorių skundų argumentai yra analogiški, todėl į juos pateikiamas bendras atsiliepimas. Priešingai kasacinių skundų argumentams, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus nepažeidė BPK nuostatų, bylos aplinkybės išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu. Bylos įrodymai vertinti kaip visuma.
Priešingai nei nurodoma skunduose, pavogtas prekes buvo privaloma atiduoti A. U., jis vedė vogtų daiktų apskaitą, nukentėjusieji neturėjo pinigų savo išlaidoms, norėdami ką nors nusipirkti savo reikmėms, prašydavo pinigų iš A. U., jie negalėjo savarankiškai grįžti namo, nes tam neturėjo pinigų. L. B. paaiškinimai, kad artimieji jam siuntė pinigų grįžti namo, patvirtina, kad nukentėjusiųjų judėjimo laisvė buvo ribojama. Telefoninių pokalbių tarp G. B. ir A. Z. turinys patvirtina, kad A. Z. keletą kartų prašė G. B., jog šis leistų jai grįžti į Lietuvą, tačiau pastarasis vis įkalbinėdavo dar palaukti. Tai rodo, kad byloje nustatyta, jog vagystes vykdę asmenys buvo tiesiogiai kontroliuojami A. U. ir neturėjo galimybės nepaklusti jo ir G. B. valiai.
Skunduose nepagrįstai ginčijama teismų išvada dėl pasinaudojimo pažeidžiamumu požymio nustatymo. Šis požymis konstatuotas nustačius pasinaudojimą A. Z., M. A., I. M., Ž. K., J. Š., N. K., L. B., T. K., M. J. sunkia materialine padėtimi: S. J. išsilavinimas – 10 klasių, niekur nesimokė ir nedirbo, ji buvo jauniausia iš penkių vaikų, šeima sunkiai vertėsi, reikėjo pinigų; M. A. teistas, legalaus darbo neturėjo, todėl pradėjo vogti, nes reikėjo pinigų pragyvenimui; I. M. gyveno su močiute, pinigų pragyvenimui neturėjo; Ž. K. buvo išsiskyrusi, viena augino tris vaikus ir neturėjo jokių pajamų; J. Š. neturėjo darbo, reikėjo pinigų; N. K. iki 18 metų gyveno vaikų namuose, nes mama gėrė, mušė, neturėjo legalaus pajamų šaltinio, grįžusi pas mamą, mokėsi, reikėjo pinigų; T. K. nesimokė ir neturėjo darbo, reikėjo pinigų pragyvenimui, M. J. gyveno su mama, tačiau su ja nesiskaitydavo, dažnai negrįždavo namo, šeima gyveno iš pašalpų. Taigi teismų išvados, kad materialinė nukentėjusiųjų padėtis buvo sunki, visiems reikėjo pinigų, pagrįstos faktiniais bylos duomenimis. Esant tokiai padėčiai, nukentėjusiesiems buvo pasunkinta galimybė atsisakyti nuteistųjų pasiūlymo. Tai, kad M. J. ir L. B. mokėsi, o kiti neieškojo darbo sąmoningai, nepaneigia jų pažeidžiamumo.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad verbavimo požymis nuteistiesiems inkriminuotas teisingai, tačiau pirmosios instancijos teismas suklydo nustatydamas verbavimo būdą, todėl apeliacinės instancijos teismas jį patikslino ir pakeitė. Byloje nustatyta, kad materialinis atlygis buvo esminė aplinkybė nukentėjusių asmenų apsisprendimui vykti į užsienį. Kiekvieno nukentėjusiojo valia buvo palenkta gavus pasiūlymą, kad galima gauti pinigų užsiimant vagystėmis iš parduotuvių, ir pažadu, kad už tai bus gerai atlyginta.
Nėra pagrindo G. B. veiką kvalifikuoti ne kaip prekybą žmonėmis, o kaip organizuotos grupės įvykdytas vagystes. Byloje nustatyti visi BK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos veikos sudėties požymiai, kurie patvirtina, kad G. B. ir A. U., veikdami organizuota grupe, pasinaudodami S. J., M. A., I. M., Ž. K., J. Š., N. K., A. Z., L. B., T. K. ir M. J. pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno juos į užsienį siekdami, kad šie asmenys būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti. Bylos duomenys patvirtina, kad G. B. ir A. U. buvo suinteresuoti išvežti asmenis į Nyderlandų Karalystę vykdyti vagysčių ir iš to gauti naudos. Visi nukentėjusieji patvirtino, kad už kiekvieną pavogtą prekę G. B. jiems mokėdavo tam tikrą pinigų sumą. Jis informavo A. U., kokios prekės jam vienu ar kitu metu reikalingos, kokių dydžių rūbų reikia. A. U. vežė pavogtas prekes į Lietuvą, ten G. B. jas realizavo. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistieji gaudavo turtinės naudos iš nukentėjusiųjų išnaudojimo. Tai, kad patys nuteistieji anksčiau užsiimdavo vagystėmis užsienyje, net buvo už tai teisti, nepaneigia nukentėjusiųjų asmenų išnaudojimo fakto.
Prokurorė nesutinka su G. B. gynėjo skundo argumentu, kad G. B. veiksmuose nėra BK 300 straipsnio sudėties požymių. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad G. B. veikė tiesiogine tyčia, nes jis žinojo ir suprato, kad, norint VMI įregistruoti kasos aparatą A. U. vardu, būtina pateikti šio aparato įsigijimo dokumentą, kurio jis neturėjo. G. B. suvokė, kad, A. U. vardu surašydamas kasos aparato prikimo–pardavimo sutartį ir ją pasirašydamas, gamina netikrą dokumentą, kuriame užfiksuoti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad, pasirašydamas už A. U. pinigų priėmimo kvitą, klastoja tikrą dokumentą, ir to norėjo. Be to, suvokdamas, kad kasos aparato pirkimo–pardavimo sutartyje yra objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys, šį žinomai netikrą dokumentą panaudojo, t. y. perdavė V. D., kad šis pateiktų VMI, todėl G. B. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.
Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimą reglamentuojančių normų nepažeidė. Ir pagal rūšį, ir pagal dydį bausmės nėra per griežtos, atitinka savo paskirtį (BK 41 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai nenustatė pagrindo nuteistiesiems paskirtas bausmes sušvelninti, skunduose nurodomos aplinkybės teismų įvertintos, dėl jų išsamiai pasisakyta teismų nuosprendžiuose.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo A. U. ir nuteistojo G. B. gynėjo advokato M. Navicko kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo
Nagrinėjamoje byloje A. U. ir G. B. nuteisti pagal BK 147 straipsnio 2 dalį už tai, kad nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2014 m. birželio 21 d., dalyvaudami organizuota grupe, pasinaudodami dešimties nukentėjusiųjų pažeidžiamumu dėl sunkios jų materialinės padėties, verbavo siūlydami bei žadėdami materialinį atlygį ir gabeno juos į užsienį, ten išnaudojo nusikalstamoms veikoms – vagystėms iš parduotuvių – daryti.
Kasaciniais skundais ginčijamas A. U. ir G. B. veikos kvalifikavimas, teigiant, kad nebuvo nustatyta BK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių visuma. Skunduose tvirtinama, kad netinkamai aiškinti ir šios bylos aplinkybėms taikyti pasinaudojimo nukentėjusiojo pažeidžiamumu, verbavimo ir kiti požymiai. Dėl netinkamo veikos kvalifikavimo skunduose iš esmės pateikiami tokie pat argumentai, todėl teismas į juos atsako bendrai.
Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija, galiojusi veikos padarymo laikotarpiu) atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Minėti objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai BK 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. BK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kvalifikuojamoji nusikalstamos veikos sudėtis, pagal kurią atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba žinodamas ar siekdamas, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės, arba būdamas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo ir vykdydamas įgaliojimus.
Pažymėtina, kad savo esme prekyba žmonėmis – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Būtinas šio nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.), kuris leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prekybai žmonėmis skirtoje Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. balandžio 5 d. direktyvoje 2011/36/ES nurodyta, kad sąvoka „išnaudojimas įtraukiant į nusikalstamą veiką“ turėtų būti suprantama kaip asmens išnaudojimas, inter alia (tarp kitko), verčiant užsiimti kišenvagystėmis, vagiliavimu parduotuvėse, prekyba narkotikais ir kita panašia veika, už kurią taikomos sankcijos ir kuri susijusi su finansiniu pasipelnymu.
Kasaciniuose skunduose ginčijamas nukentėjusio asmens pažeidžiamumo požymis tvirtinant, kad jis nagrinėjant bylą nebuvo atskleistas, nes sunki nukentėjusiųjų materialinė padėtis nenustatyta, visi turėjo asmeninių lėšų, be to, nenustatyta, kad A. U. ar G. B. tikslingai naudojosi sunkia finansine nukentėjusiųjų padėtimi. Kasatorių tvirtinimu, neužtenka tik sunkios materialinės padėties fakto, kad būtų konstatuotas pasinaudojimas asmens pažeidžiamumu, turi būti nustatyta, kad nukentėjusysis neturi galimybės pasirinkti jam priimtiną elgesio variantą, kaip tik pasinaudoti kaltininkų siūlymu, tačiau dauguma nukentėjusiųjų laisvai pasirinko tokį gyvenimo būdą – vagystes. Šie skundų argumentai nepagrįsti. Kasacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal kasacinę praktiką pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik priimti tokį pasiūlymą. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2014, 2K-432/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43-942/2016">2K-43-942/2016</a>). Iš bylos duomenų matyti, kad sunkios materialinės nukentėjusiųjų padėties aplinkybės nustatymą ir tuo pagrindu pasinaudojimo pažeidžiamumu požymio konstatavimą abu nuteistieji skundė ir apeliacinės instancijos teismui, kuris, dar kartą įvertinęs bylos įrodymus, padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu visų nukentėjusių asmenų materialinė padėtis buvo sunki, visiems reikėjo pinigų. Ir, priešingai negu nurodoma skunduose, buvo konstatuotas ne tik sunkios materialinės padėties faktas, bet ir tai, kad esant tokiai padėčiai būtent dėl jos nukentėjusiesiems buvo apsunkinta galimybė atsisakyti nuteistųjų siūlymo išvykti užsidirbti darant nusikalstamas veikas. Byloje, remiantis pačių nukentėjusiųjų parodymais, nustatyta, kad priežastis, dėl kurios jie sutiko vykti į užsienį užsiimti nusikalstamomis veikomis, buvo susijusi su patiriamu nepritekliumi, noru iš jo ištrūkti, sunkiomis pragyvenimo sąlygomis, siekiu iš jų išsivaduoti. Taigi, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, esant tokiai padėčiai, nukentėjusiems asmenims buvo apsunkinta galimybė atsisakyti nuteistųjų siūlymo. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pagrindė sunkios materialinės padėties faktą, atskleisdamas nukentėjusiųjų S. J., M. A., I. M., Ž. K., J. Š., N. K., A. Z., L. B., T. K. ir M. J. asmeninio gyvenimo aplinkybes (20.2 nuosprendžio punktas), kurios neleidžia abejoti, kad nukentėjusieji, nepaisant skunduose nurodomų teiginių, išgyveno ekonominį nepriteklių, neturėjo socialinio saugumo ir stabilumo, dauguma jų neturėjo kvalifikuoto išsilavinimo, jų šeiminės aplinkybės buvo komplikuotos ir sudėtingos, visa tai patvirtina jų pažeidžiamumą, kuriuo pasinaudoję nuteistieji juos palenkė priimti sprendimą vykti į užsienį daryti nusikalstamų veikų. Priešingai kasacinių skundų teiginiams, aplinkybės, kad nukentėjusieji sąmoningai neieškojo darbo, patys norėjo užsiimti tokia veikla, taigi jie nejautė materialinio nepritekliaus, kad nukentėjusieji norėjo būtent tokiu būdu užsidirbti pinigų, kad neieškojo legalaus darbo, nepaneigia prekybos žmonėmis sudėties požymių kaltininkų veiksmuose, nes būtent nesugebėdami savo jėgomis surasti kitų legalių pragyvenimo šaltinių nukentėjusieji vis dėlto sutiko išvykti į užsienio valstybę ir imtis tokios veiklos. Sunkios materialinės padėties, kaip priežasties, kuri buvo lemiama nukentėjusiesiems priimant pasiūlymą daryti vagystes, nepaneigia ir G. B. gynėjo skunde nurodomos aplinkybės, kad kai kurie nukentėjusieji patys mokėjo už kelionės bilietus, būdami užsienyje įsigijo asmeninių daiktų ir pan. Susimokėjimas už kelionės bilietus yra tik viena aplinkybė, kuri, vertinama nukentėjusiųjų gyvenimo sąlygų kontekste, nepaneigia fakto, kad nukentėjusiųjų sprendimą išvykti lėmė ekonominis nepriteklius, o nukentėjusieji asmeninius daiktus užsienyje pirko užsidirbę iš nusikalstamų veikų darymo. Apibendrindama kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai teisingai aiškino asmens pažeidžiamumo požymį ir jį tinkamai taikė pagal nagrinėjamos bylos situaciją.
Nepagrįstas ir kasacinių skundų teiginys dėl nukentėjusiųjų kontrolės aplinkybės neteisingo nustatymo, tvirtinant, kad kontrolės požymį paneigia aplinkybės, jog nukentėjusiųjų fizinė laisvė nebuvo suvaržyta, dokumentai neatimti, o apeliacinės instancijos teismas į tai neatsakė. Kasacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens laisvės varžymas apima ir poveikį asmens valios laisvei. Todėl specialiai BK 147 straipsnio dispozicijoje įtvirtinta nuostata dėl asmens, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį. Tokios kontrolės faktas yra pakankamas konstatuoti, kad buvo pažeista asmens laisvė. Jeigu tokie asmens laisvės suvaržymai susiję su asmens išnaudojimu, tai to visiškai pakanka teisinei išvadai, jog buvo pažeista asmens laisvė. Kasacinėje teismų praktikoje nurodoma, kad asmens laisvės suvaržymas (pažeidimas) gali būti susijęs ne tik su visiška, bet ir daline galimybe judėti ar galimybe pasirinkti savo elgesio variantą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43-942/2016">2K-43-942/2016</a>). Apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu nurodoma skunduose, į šį klausimą atsakė, pažymėdamas, kad kontrolės faktą patvirtina aplinkybės, nustatytos nukentėjusiųjų parodymais, kad pavogtas prekes buvo privaloma atiduoti A. U., kuris vedė vogtų daiktų apskaitą, nukentėjusieji neturėjo pakankamai pinigų savo išlaidoms, norėdami ką nors pirkti prašydavo pinigų iš A. U.. Remiantis I. M., L. B. ir A. Z. parodymais nustatyta, kad jie negalėjo savarankiškai grįžti namo, nes neturėjo tam pinigų, o remiantis telefoniniais pokalbiais, nustatyta aplinkybė, kad sprendimą grįžti namo A. Z. derino su G. B., prašydama jo leidimo, nukentėjusiesiems buvo nustatyta tam tikra tvarka ir drausmė, dėl jos nesilaikymo kildavo konfliktų. Šias aplinkybes teismas įvertino kaip paneigiančias visišką nukentėjusiųjų laisvę elgtis pagal savo valią ir patvirtinančias dalinę jų kontrolę. Be to, teismas teisingai pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog nukentėjusieji disponavo tam tikrais asmeniniais daiktais, nepaneigia kontrolės fakto, nes jų savarankiškumas priimti sprendimus dėl asmeninio gyvenimo buvo ribojamas. Aplinkybės, nurodomos kasaciniuose skunduose, kad nukentėjusieji turėjo laisvo laiko, kurio metu pramogaudavo, nepaneigia jų bendro gyvenimo ir veiklos, susijusios su nusikalstamų veikų darymu ir atsiskaitymu už jas, dalinės kontrolės. Nors nukentėjusiesiems buvo suteikta sąlyginė veiksmų laisvė, tačiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog ši nukentėjusiųjų laisvė buvo dalinė, šių asmenų valios laisvei buvo daromas varžomasis poveikis. Kontrolės aplinkybės nepaneigia ir skundų teiginiai, kad nukentėjusieji, grįžę į Lietuvą, patys prašydavo informuoti, kada vėl reikės važiuoti, nes, kaip buvo minėta prieš tai, nukentėjusieji sprendimą važiuoti buvo priėmę dėl jų pažeidžiamumo, kuris nepasikeitė ir jiems trumpam grįždavus į Lietuvą. Nėra pagrindo sutikti ir su A. U. teiginiu, kad kontrolės faktą paneigia aplinkybė, jog jis kaltinime nurodytos veikos atskiru laikotarpiu (nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. balandžio 29 d.) pats atliko bausmę už vagystes užsienio valstybėje. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas kontrolės, kaip bendro susitarimo su G. B. organizuoti nusikalstamą veiką, aplinkybę, pažymėjo, kad nukentėjusiuosius kontroliavo tiesiogiai A. U., tardamasis ir derindamas sprendimus su G. B. arba per tarpininkus, atskirais laikotarpiais įpareigodamas kitus asmenis (tuos pačius, kurie dalyvaudavo vagystėse, pvz., M. A., S. V.) vykdyti jiems pavestą kontrolės užduotį, taigi atskirais atvejais, A. U. tiesiogiai nebūnant su nukentėjusiaisiais, pagal susitarimą su G. B. kontrolę perimdavo kiti asmenys, tačiau tai buvo daroma su A. U. žinia, tokiu būdu laikinai jį pakeičiant, pavaduojant. Byloje teisingai konstatuota, kad tam tikri laikotarpiai, kurių metu A. U. objektyviai negalėjo vykdyti kontrolės funkcijų, nepaneigia nei A. U. ir G. B. susitarimo dėl atitinkamos veikos, nei jos vykdymo fakto, nes veika buvo ilgalaikė ir truko iki 2014 m. birželio 21 d., kai kaltininkai buvo sulaikyti. Taigi A. U. nurodoma maždaug keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmės atlikimo aplinkybė nepaneigia beveik dvejus metus trukusios nusikalstamos veikos – prekybos žmonėmis – požymių, kadangi visą kaltinime nurodytą laikotarpį tiesiogiai ar netiesiogiai kontrolė buvo įgyvendinama: laikotarpiu iki bausmės atlikimo kontrolę A. U. vykdė tiesiogiai, bausmės atlikimo laikotarpiu – netiesiogiai (ją laikinai patikėdavo kitiems asmenims), atlikęs bausmę jis vėl perėmė tiesioginę kontrolę, kol buvo sulaikytas, kada nusikalstama veika buvo nutraukta pareigūnų veiksmais. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiųjų kontrolės aplinkybė teismų nuosprendžiuose neabejotinai nustatyta teisingai, nuosprendžiuose motyvuotai, remiantis bylos duomenimis, atskleista, kaip ji pasireiškė.
Nepagrįsti skundų teiginiai, kad verbavimo požymį paneigia aplinkybės, jog nebuvo priverstinio darbo ar apgaulės prieš nukentėjusiuosius. Pažymėtina, kad A. U. ir G. B. pareikštame kaltinime nebuvo inkriminuoti nei pasinaudojimo apgaule, nei išnaudojimo priverstiniam darbui objektyvieji požymiai, kurie, kaip minėta, yra alternatyvūs prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos požymiai. Atsakydamas į kasacinio skundo teiginį, kad įkalbinėjimas palenkiant valią nėra prekybos žmonėmis sudėties požymis, kasacinės instancijos teismas nurodo, kad, visų pirma, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, jog įkalbinėjimo aplinkybė apeliacinės instancijos teismo buvo pašalinta, konstatuojant, kad verbavimas pasireiškė ne įkalbinėjimais, bet siūlymais ir pažadais dėl materialinio atlygio. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje siūlymas vykti į užsienį vogti iš parduotuvių, žadant ten nuvežti, apgyvendinti, maitinti, realizuoti pavogtas prekes ir dalimi gautų pinigų atsilyginti, vertinamas kaip nukentėjusiojo verbavimas nusikalstamai veiklai daryti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTY1LTEzOS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-565-139/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-565-139/2015">2K-565-139/2015</a>). Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad verbavimas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodomu būdu atitinka BK 147 straipsnio dispozicijoje įtvirtinto objektyviojo požymio turinį, dėl to šiuo aspektu įstatymo taikymo klaidos teismas nepadarė.
Kasatoriai skunduose nuteistųjų G. B. ir A. U. tyčią sieja su apgaulės aplinkybe, kurios, anot kasatorių, nuteistųjų veiksmuose nebuvo. Kasatorių teiginiai, kad A. U. ir G. B. nežinojo apie nukentėjusiųjų materialinę padėtį, kad jie nebandė pasinaudoti nukentėjusiaisiais, o apeliacinės instancijos teismas neatsakė į tokį G. B. apeliacinio skundo argumentą, nepagrįsti. Pažymėtina, kad išimtinai apgaulės aplinkybės siejimas su tyčia nagrinėjamos bylos atveju yra neteisingas, nes apgaulės panaudojimas prieš nukentėjusiuosius yra tik vienas iš BK 147 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos objektyviųjų požymių, kuris nebuvo nurodytas kaltinime. Tyčia yra šios veikos subjektyvusis požymis. Priešingai kasatorių teiginiams, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas G. B. ir A. U. argumentus, kad jie nežinojo apie sunkią nukentėjusiųjų materialinę padėtį, išsamiai argumentavo, kad jų tyčia pasireiškė suvokimu, jog nukentėjusieji yra pažeidžiami dėl susiklosčiusių sunkių gyvenimo sąlygų, ir siekiu tuo pasinaudoti išnaudojant nukentėjusiuosius nusikalstamoms veikoms daryti. Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad nuteistieji nesuvokė sunkios materialinės nukentėjusiųjų padėties, nes būtent dėl šios priežasties visi nukentėjusieji vienu ar kitu būdu susisiekdavo su A. U. ar G. B. ir paveikti jų pasiūlymo užsidirbti pinigų priimdavo sprendimą išvykti ir daryti nusikalstamas veikas. Kasaciniuose skunduose nepagrįstai tvirtinama nebuvus nuteistųjų veiksmuose siekio pasipelnyti, tą paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad nukentėjusiųjų pavogti daiktai buvo perduodami nuteistiesiems, jie pagal suderintą veiksmų planą vogtus daiktus gabendavo į Lietuvą ir parduodavo parduotuvėje, o tiesioginiams vagysčių vykdytojams mokėdavo nedidelę dalį jų vertės (pavyzdžiui, jei daiktas kainavo 100 Eur, buvo mokama 100 litų), tokiu būdu gaudami iš tokios veiklos pelną.
Skunduose teigiama, kad praktikoje asmens savanoriškas sutikimas vykdyti nusikalstamą veiką gerai suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes paneigia prekybos žmonėmis nusikalstamą veiką. Kasatorių įsitikinimu, visi nukentėjusieji vyko savo valia, tai reiškia, kad A. U. ir G. B. galėtų atsakyti nebent už vagysčių organizavimą. Pažymėtina, kad pati BK 147 straipsnio sudėtis aiškiai įtvirtina, jog nukentėjusiojo sutikimas nėra lemiamas veikos kvalifikavimui, net jeigu jis yra, nustačius kitus įtvirtintus požymius, kaltininkas atsako pagal šį straipsnį. Priešingai kasacinių skundų teiginiams, kasacinėje praktikoje aiškiai nurodoma, kad, kaip ir Europos teisėje, Lietuvos baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinta labai svarbi taisyklė, jog nukentėjusio asmens sutikimas neturi juridinės reikšmės patraukiant baudžiamojon atsakomybėn asmenis už prekybą žmonėmis. Sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ0LTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-344-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-344-942/2016">2K-344-942/2016</a>). Atsižvelgiant į tai, kasacinių skundų teiginiai, jog savanoriškas nukentėjusiųjų sutikimas sąmoningai suvokiant, kur kokiai veiklai išvyksta, paneigia prekybos žmonėmis sudėties požymius, atmestini kaip nepagrįsti.
Kasacinių skundų teiginiai, kad, nenustačius vergijos ar į vergiją panašių išnaudojimo požymių, nebuvo išnaudojimo tikslo, kad G. B. ir A. U. užsiėmė tiesiog vagysčių organizavimu, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Aiškindama BK 147 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamos veikos sudėtį (pagal įstatymo redakciją, galiojusią nusikalstamos veikos laikotarpiu), teisėjų kolegija pažymi, kad šiame straipsnyje nurodoma, jog nukentėję asmenys gali būti išnaudojami vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Iš straipsnyje įtvirtintos sudėties objektyviųjų požymių aprašymo matyti, kad įstatymas atskirais alternatyviais požymiais nurodo išnaudojimo pobūdžius, o tai reiškia, kad pakanka nustatyti bent vieną iš įvardytų išnaudojimo pobūdį žyminčių veikų. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas pateiktas dėl išnaudojimo nusikalstamai veikai daryti, o ne išnaudojimo vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, todėl vergijos ar į vergiją panašių išnaudojimo požymių nustatymas neįeina į nagrinėjamos bylos kaltinimo turinį, ir šių požymių nustatymas nagrinėjamai bylai nereikalingas, nes išnaudojimo tikslas siejamas su išnaudojimu nusikalstamoms veikoms daryti, iš jų kaltininkai pelnėsi perimdami vogtas prekes ir jas gabendami į Lietuvą bei pelningai realizuodami. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad nuteistųjų tikslas buvo ne pačios vagystės, kaip atskiros nusikalstamos veikos, bet kitų asmenų išnaudojimas vagystėms daryti. Nagrinėjamu atveju nusikalstamo sumanymo esmė buvo kitų asmenų išnaudojimas siekiant iš to pasipelnyti, o vagystės, kurias apima prekybos žmonėmis nusikaltimas, – tik būdas įgyvendinti tokį siekį.
Nepagrįsti skundų teiginiai, kad surašytas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį neatitinka nuosprendžiui keliamų reikalavimų pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes nuosprendyje nenurodyta nei tikslus vagysčių skaičius, nei kokie daiktai pavogti, t. y. nėra vagystės padarymo būdo, laiko, kiekio, ir kad byloje turi būti vertinama normų konkurencija tarp BK 178 ir 147 straipsnių. Pažymėtina, kad A. U. ir G. B. nebuvo kaltinami dėl atskirų vagysčių padarymo ar jų organizavimo, jiems pareikšto kaltinimo esmė – prekyba žmonėmis, kuri pasireiškė nukentėjusiųjų išnaudojimu nusikalstamoms veikoms (vagystėms) daryti. Prekybos žmonėmis sudėtis nereikalauja nustatyti ir įrodinėti konkrečius atskirų vagysčių sudėties požymius ir juos tiksliai nurodyti kaltinime. Pažymėtina, kad vienas iš BK 147 straipsnio sudėties požymių yra išnaudojimo nusikalstamoms veikoms daryti tikslas, jis byloje nustatytas, tačiau nėra sietinas su atskirų nusikalstamų veikų požymių, kurie atitiktų visus, šiuo atveju vagystės sudėties, požymius, nurodymu kaltinamajame akte. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas reikalauja išdėstyti įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos, kuria asmuo kaltinamas, aplinkybes, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nagrinėjamos bylos atveju tai reiškia reikalavimą nurodyti nusikalstamos veikos, kurios požymiai įtvirtinti BK 147 straipsnio 2 dalyje, aplinkybes. Šių reikalavimų nagrinėjant bylą buvo laikytasi, esminių pažeidimų nenustatyta. Normų konkurencijos problemos nagrinėjamoje byloje nėra, nes kaltininkai nebuvo teisiami už vagystes, jų atsakomybės pagrindas buvo ne pats vagystės nusikaltimas, bet asmenų palenkimas užsiimti nusikalstamomis veikomis, kurios jiems duotų pelną, o tai atitinka prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos sudėties požymių įrodinėjimą, kuris neapima šiuo atveju vagystės sudėties požymių įrodinėjimo ir nustatymo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad teismų sprendimai dėl nusikalstamos veikos požymių yra motyvuoti, išvados pagrįstos bylos duomenų visumos vertinimu, esminių BPK pažeidimų vertinant bylos įrodymus ir jų pagrindu nustatant bylos aplinkybes bei surašant nuosprendžius nenustatyta, pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 147 straipsnio 2 dalis – A. U. ir G. B. taikytas tinkamai.
Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo
Nuteistojo G. B. gynėjas skunde nesutinka su G. B. nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, argumentuodamas, kad toks sprendimas prieštarauja teismų praktikai, pagal kurią būtina nustatyti ne tik veikos pavojingumą, bet ir žalingus padarinius, kad kiltų atsakomybė pagal šį straipsnį. Pasak kasatoriaus, šiuo atveju žala nekilo nei Valstybinei mokesčių inspekcijai, nei A. U., taigi nebuvo realaus veikos pavojingumo. Kasacinės instancijos teismas pagal nustatytas bylos aplinkybes neturi pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais ir jų pagrindu G. B. bylą dėl BK 300 straipsnio 1 dalies nutraukti.
Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.
BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-559/2011, 2K-421-139/2015, 2K-375-693/2016). Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik suklastoto dokumento egzistavimas, o veikos pavojingumas preziumuojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-508/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-508/2013">2K-508/2013</a>).
Byloje teismai nustatė, kad G. B. pagamino netikrą dokumentą, surašydamas kasos aparato pirkimo–pardavimo sutartį ir pasirašydamas joje už A. U., bei suklastojo tikrą dokumentą – pinigų priėmimo kvitą už kasos aparato perregistravimą ir programavimą, įrašydamas A. U. duomenis ir už jį pasirašydamas. Vėliau šiuos dokumentus G. B. panaudojo perduodamas juos kitam asmeniui, šis juos pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl kasos aparato įregistravimo A. U. vardu. Taigi nustatyta, kad G. B. dokumentus suklastojo ir juos panaudojo siekdamas, kad suklastotų dokumentų pagrindu įvyktų teisiškai reikšmingas faktas.
Dokumentas laikomas netikru, kai jo turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys (veritatis immutatio) ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu. Netikras dokumentas gali būti gautas tik visiško materialaus klastojimo būdu. Tokio dokumento svarba ir teisinė reikšmė taip pat nustatoma iš jo turinio. Baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnį klausimas turi būti sprendžiamas, vertinant veikos pavojingumą, t. y. nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius, ar dėl tokios veikos saugomiems gėriams atsiranda žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNTMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-153/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-153/2012">2K-7-153/2012</a>).
Kasatoriaus nurodomos aplinkybės, kad konkreti žala nekilo nei Valstybinei mokesčių inspekcijai, nei A. U., šiuo atveju nepaneigia atsakomybės pagrįstumo. Pažymėtina, kad padaryta žala arba jos grėsmė turi būti nustatoma pačiai dokumentų valdymo tvarkai, kuri nebūtinai siejama su asmenine žala juridiniam ar fiziniam asmeniui. Nagrinėjamos bylos atveju suklastotų dokumentų pagrindu buvo įgyta teisė registruoti kasos aparatą, kuris ūkio subjekto naudojamas fiksuojant atsiskaitymus, įplaukas, išduodant kasos aparato kvitus ir pan. Neabejotina, kad dokumentuose įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys faktai sukėlė teisiškai reikšmingus padarinius, nes žala šiuo atveju pasireiškė realiu dokumentų teisinės apyvartos funkcionalumo ir patikimumo pažeidimu, kai suklastotų dokumentų pagrindu buvo suteikta teisė įgyti kasos aparatą, – jis, beje, buvo naudojamas parduotuvės, kuri vertėsi vogtų daiktų pardavinėjimu, apyvartoje, ir tokiu būdu buvo legalizuojamos nusikalstamu būdu įgytos pajamos. Taigi darytina išvada, kad G. B. veiksmai, nurodyti kaltinime, pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad negali būti pripažįstami tik formaliai atitinkančiais BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir vertinami kaip nepavojingi.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nutraukti G. B. bylą dėl dokumento klastojimo remiantis teiginiu, kad jo veika nebuvo pavojinga, nes nesukėlė žalingų padarinių, nėra teisinio pagrindo, G. B. veika pagal nustatytas bylos aplinkybes kvalifikuota tinkamai, įstatymo taikymo klaidų nenustatyta.
Dėl įstatymo taikymo skiriant bausmę A. U. ir G. B.
Kasatoriai skunduose ginčija G. B. ir A. U. paskirtų bausmių dydžius, teigdami, kad jos yra per griežtos, be to, buvo pažeistas proporcingumo ir teisingumo principas, nes apeliacinės instancijos teismas panaikino nuteisimą pagal vieną straipsnį, tačiau paliko tokį patį bausmės dydį kaip pirmosios instancijos teismas. Be to, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino teigiamų G. B. savybių.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, o 2 dalyje įtvirtinamos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę. Kasatoriai skunduose nenurodo teisinių argumentų dėl minėto straipsnio netinkamo taikymo. Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismui panaikinus nuteisimą pagal vieną straipsnį, galutinės bausmės liko tos pačios, be to, pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nepagrįstai paskyrė didesnę nei sankcijos vidurkis bausmę.
Kasacinės instancijos teismas pažymi, kad bausmės griežtumas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl aiškiai per švelnios ar aiškiai per griežtos bausmės nuosprendį galima apskųsti tik apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę tik tada, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 1, 3 dalys). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje skirdamas bausmes pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, pateikė argumentus, kodėl skiria bausmę didesnę, negu nustatytas vidurkis šio straipsnio sankcijoje. BK 61 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam bausmę, ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje šių aplinkybių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kasacinės instancijos teismas daro išvadą, kad G. B. ir A. U. bausmė, viršijanti BK 147 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, paskirta tinkamai taikant BK bendrosios dalies normas.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje atsakė į G. B. gynėjo skundo argumentus dėl jo ginamajam per griežtos bausmės paskyrimo už atskiras veikas. Teismas išsamiai motyvavo, kodėl nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl bausmės dydžio už BK 147 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padarymą. Buvo atsakyta ir į argumentą, analogišką kasaciniame skunde, dėl šeiminės aplinkybės, nuteistojo sveikatos būklės, kad šios aplinkybės neduoda pagrindo mažinti paskirtąją bausmę. Jau pats įstatymų leidėjas nustatė, kad BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas yra labai sunkus (BK 11 straipsnio 6 dalis), o tai lemia ir jo pavojingumą. Taigi darytina išvada, kad žemesnės instancijos teismai tinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes ir paskyrė teisingą bausmę.
Nagrinėjamoje byloje bendrinant bausmes, paskirtas pagal atskirus BK straipsnius, įstatymo taikymo klaidų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose nenustatyta. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad G. B. buvo nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį devynerių metų laisvės atėmimo bausme, BK 189 straipsnio 2 dalį dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, 300 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė. A. U. taip pat buvo nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį devynerių metų laisvės atėmimo bausme, BK 189 straipsnio 2 dalį dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, 300 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Teismas, pagrįsdamas bausmių bendrinimą apėmimo būdu, dėl abiejų nuteistųjų nurodė aiškius įstatymo reikalavimus atitinkančius motyvus, t. y. kad BK 147 straipsnio 2 dalyje ir 189 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos veikos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, o 189 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje ar atitinkamai 2 dalyje numatyti nusikaltimai labai skiriasi pagal pavojingumą nuo BK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos veikos. Abejoti tokio sprendimo ir motyvacijos teisingumu nėra teisinio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas tiek G. B., tiek A. U. išteisino dėl nusikalstamos veikos pagal BK 189 straipsnio 2 dalį ir tuo pagrindu jiems iš naujo bendrino bausmes pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 ir 2 dalis. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę G. B. teismas nuosprendyje nurodė, kad vadovaujasi BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu ir paskirtas bausmes pagal BK 147 straipsnio 2 dalį bei 300 straipsnio 1 dalį bendrina apėmimo būdu dėl to, kad veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, analogiškai A. U. teismas bausmes pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį bendrino vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, remdamasis tais pačiais pagrindais apėmimo būdu. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitinka BK 63 straipsnio 2 dalies nuostatas. Taigi, net ir išteisinęs nuteistuosius dėl vienos nusikalstamos veikos (BK 189 straipsnio 2 dalis), tačiau subendrinęs jiems paskirtas bausmes pagal kitus du BK straipsnius ir gavęs tą patį rezultatą kaip pirmosios instancijos teismas, įstatymo taikymo klaidos apeliacinės instancijos teismas nepadarė.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad išnagrinėjus bylą ir kasatorių argumentus nenustatyta įstatymo taikymo klaidų tiek skiriant nuteistiesiems A. U. ir G. B. bausmes už padarytus nusikaltimus, tiek paskirtąsias bausmes bendrinant.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. U. ir nuteistojo G. B. gynėjo advokato Mariaus Navicko kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Aldona Rakauskienė
Vytautas Masiokas
